K. L. pagal BK 129 str., 132 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–224/2009

Procesinio sprendimo kategorijos

1.2.1.3; 1.2.3.5; 1.1.3.2; 1.1.3.3 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Dianai Šataitytei,

dalyvaujant prokurorei Jurgai Zieniūtei,

nuteistajam K. L.,

nuteistojo gynėjai advokatei Daivai Dereškevičienei,

vertėjui Bronislovui Šakaliui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nuosprendis pakeistas: K. L. veika iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į BK 132 straipsnio 1 dalį ir paskirta dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šią bausmę subendrinus su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžiu paskirta bausme – bauda, galutinė bausmė nustatyta – laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams ir 1850 Lt (15 MGL) dydžio bauda.

Iš K. L. priteista B. G. neturtinei žalai atlyginti 25 000 Lt, S. G. – 10 000 Lt. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu K. L. buvo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, ši bausmė subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 24 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme – bauda ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų ir 1850 Lt (15 MGL) dydžio bauda.

Nukentėjusiosioms ir civilinėms ieškovėms iš K. L. priteista: B. G. 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, S. G. 3735 Lt turtinei ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokurorės, prašiusios prokuratūros kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo K. L., prašiusio prokuratūros kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu K. L. nuteistas pagal BK 132 straipsnio 1 dalį (perkvalifikavus veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies) už neatsargų kito žmogaus gyvybės atėmimą, t. y. už tai, kad 2007 m. gegužės 20 d., apie 14.00 val., (duomenys neskelbtini), J. G. gyvenamojo namo virtuvėje, tarpusavio konflikto metu du kartus medine lazda tyčia sudavė R. P. į veidą, padarydamas kraujosruvas veide; nuo suduotų smūgių nukentėjusysis nugriuvo ir galvos užpakaline dalimi atsitrenkė į grindis, dėl to kraujas susikaupė po kietuoju galvos smegenų dangalu ir išsiliejo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, taip pat buvo padarytas nubrozdinimas momenų vidurinėje užpakalinėje dalyje. Nukentėjusysis R. P. mirė 2007 m. gegužės 21 d. dėl kraujo susikaupimo po kietuoju galvos smegenų dangalu, suspaudus galvos smegenis ir išsivysčius komai.

Lietuvos apeliacinis teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo K. L. nusikalstama veika buvo kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, padarė išvadą, kad nuteistasis įvykdė ne tyčinį nužudymą, o neatsargų nusikaltimą dėl nusikalstamo nerūpestingumo, sukėlusį kito žmogaus mirties pasekmes. Teismas nurodė, kad tarp nuteistojo veikos ir atsiradusių padarinių yra sudėtingas priežastinis ryšys, komplikuotas pašalinių jėgų įsikišimo.

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus vyriausiasis prokuroras prašo dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio dalį dėl K. L. veikos perkvalifikavimo, naujos bausmės paskyrimo bei jos subendrinimo, o Šiaulių apygardos teismo nuosprendį palikti galioti be pakeitimų. Kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau, vertindami nuteistojo įvykdyto nusikaltimo subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, padarė skirtingas išvadas dėl kaltės formos bei priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių. Sprendžiant K. L. veikos kvalifikavimo klausimą, lemiamą reikšmę turi tai, ar jis suvokė ir numanė, kad dėl jo veiksmų – tyčinių dviejų smūgių medine lazda – nukentėjusysis gali griūti ir mirtinai susižaloti. Kasatorius pažymi, kad kaltininko tyčios turinį atskleidžia tokios padaryto nusikaltimo aplinkybės kaip nusikaltimo padarymo įrankis, būdas, sužalojimų kiekis, jų pobūdis, vieta, nusikalstamų veiksmų intensyvumas ir jų nutraukimo priežastys, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykiai, elgesys įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo. Taigi vidines kaltininko paskatas, lėmusias pavojingos veikos įvykdymą bei kaltininko požiūrį į kilsiančius padarinius (ar jis numato ir suvokia, kad savo veika sukels pavojų sveikatai arba net gyvybei), parodo faktinių bylos aplinkybių visuma, todėl svarbu jas tinkamai įvertinti.

Kasatorius nurodo, kad byloje nustatyta, jog susistumdymo metu K. L. tyčia sudavė R. P. du smūgius į galvą (dėl to padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą). Tai, kad lazdą K. L. buvo atsinešęs ir pasidėjęs, rodo jo ketinimus smurtauti, iš anksto susiformavusią tyčią panaudoti šį įrankį prieš R. P. bei patvirtina didesnį veikos pavojingumą (nes lazda padaryti sužalojimai yra sunkesni nei smūgiais ranka). Be to, buvo panaudotas pakankamai masyvus įrankis – 2,5 cm storio, 3,7 cm pločio, 57,6 cm ilgio tvirta lazda, kuri po smūgių nelūžo, o nukentėjusysis iš karto nugriuvo. Išankstinį nusiteikimą smurtauti taip pat rodo nuteistojo K. L. grasinimai R. P. ir B. G. bei elgesys su pastarąja (jos vilkimas už kojų). Kasatoriaus įsitikinimu, K. L. suduoti smūgiai buvo pakankamai stiprūs, nes nuo jų nukentėjusysis nugriuvo; mirtį sukėlusius sužalojimus patyrė po smūgių atsitrenkdamas galva į durų slenkstį. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad virtuvėje, prie įėjimo į kambarį, yra ne tik slenkstis, bet ir kitų kietų, aštriais kampais daiktų, kurie griūnant itin pavojingi. Minėtos aplinkybės rodo, kad, medine lazda suduodamas smūgius nukentėjusiajam į galvą, K. L. negalėjo nesuvokti, jog dėl to (ne tik dėl tiesioginių smūgių į gyvybiškai svarbią vietą – galvą) patyręs galvos sužalojimus R. P. gali prarasti lygsvarą ar sąmonę, griūti ir atsitrenkti į aplinkoje esančius daiktus. Taigi įrodyta, kad nuteistasis suvokė ir numatė, jog savo veiksmais kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei ir sveikatai. Nustatyta ir tai, kad po to, kai R. P. parkrito ir daugiau nebeatsikėlė, K. L. jo likimu nesidomėjo, išėjo iš įvykio vietos (J. G. namų), o vėliau ne kartą kviečiamas D. J. sugrįžti ir išsivesti nukentėjusįjį, to nepadarė. Šios aplinkybės rodo kaltininko abejingumą kilsiančioms pasekmėms. Taigi K. L. veikė netiesiogine tyčia. Esant tokiai tyčios formai (kai kaltininkas suvokia ir numato pavojų nukentėjusiojo gyvybei), veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – šiuo atveju pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius nurodo, jog apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad K. L. prie atsiradusių padarinių (nukentėjusiojo mirties) prisidėjo tik iš dalies ir kad tarp nuteistojo veikos ir jų yra sudėtingas priežastinis ryšys, komplikuotas pašalinių jėgų įsikišimo, prieštarauja teismo medicinos eksperto teiginiai. Ekspertas paaiškino, kad, nustačius aplinkybę, jog nukentėjusysis nuo dviejų smūgių į kaktą griuvo, atlošė galvą, todėl mirtį sukėlęs sužalojimas atsitrenkus atsirado aukščiau nei pakaušio gumburas. Mirtis įvyko nuo griuvimo, esant sužalojimų visumai, kuri laikytina sunkiu sveikatos sutrikdymu. Tiesioginį būtinąjį priežastinį ryšį tarp K. L. veiksmų ir mirties pasekmių patvirtina ir tai, kad dėl medine lazda suduotų dviejų smūgių į galvą R. P. griuvo ir daugiau nebesikėlė. Taigi R. P. mirtį sukėlęs sužalojimas buvo padarytas ne dėl komplikuoto pašalinių jėgų įsikišimo, o tyčiniais K. L. veiksmais. Tokios veikos pakankamai dažnai sukelia analogiškas pasekmes, jos yra dėsningos ir iš anksto numatomos. Kasatoriaus įsitikinimu, K. L., būdamas normalaus išsivystymo, suvokė daromos veikos faktines aplinkybes, numatė priežastinio ryšio vystymąsi ir tai, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika, bei leido sunkiausiems padariniams kilti. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad tokios pozicijos apie priežastinio ryšio nustatymą, esant panašioms faktinėms aplinkybėms, laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-854/2007, 2K-474/2006, 2K-300/2002).

Kasacinis skundas tenkintinas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl K. L. veikos perkvalifikavimo ir naujos bausmės nustatymo naikintinas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl K. L. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paliktina galioti.

Dėl nuteistojo K. L. veikos kvalifikavimo (BK 129 straipsnio 1 dalis, 132 straipsnio 1 dalis)

Byloje nustatyta, kad nuo K. L. suduotų dviejų smūgių lazda R. P. į veidą, šis griuvo, o griūdamas atsitrenkė galva į grindis, taip patirdamas mirtį sukėlusius sužalojimus. Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas K. L. veiką pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Nuosprendyje padarytos išvados apie tai, kad nuteistojo veikos subjektyvusis požymis – neatsargi kaltė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, iš tiesų neatitinka teismų sprendimais nustatytų faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių.

Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis, 132 straipsnio 1 dalis) yra tada, kai kaltininkas nenumato, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes, asmenines savybes turi ir gali tai numatyti. Tai reiškia, kad darydamas veiką kaltininkas nesupranta, jog kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Turėjimas numatyti mirties pasekmes – objektyvus kriterijus, siejamas su pareiga būti atsargiam. Tokia pareiga gali išplaukti iš įstatymo, taisyklių, tarnybos pareigų, gyvenimiško patyrimo. Galėjimas numatyti kito žmogaus mirtį konkrečioje situacijoje – tai kaltininko (turinčio atitinkamą pareigą) reali galimybė suprasti veikos pavojingumą bei numatyti pasekmes (gyvybės atėmimą).

Netiesioginė tyčia nužudant kitą žmogų – tokią K. L. kaltės formą nustatė pirmosios instancijos teismas (BK 15 straipsnio 3 dalis, 129 straipsnio 1 dalis) – yra tada, kai kaltininkas supranta, kad savo veika kėsinasi į žmogaus gyvybę, numato, kad gali ją atimti ir, nors ir nenori tokių pasekmių, sąmoningai leidžia joms kilti. Kitaip tariant, kaltininkas abejingas nukentėjusiojo gyvybės atėmimui dėl savo veikos, jam nesvarbūs kilsiantys padariniai, tačiau nors jis ir neturi tikslo atimti gyvybės, suvokia, kad atitinkamai veikdamas gali sukelti kito žmogaus mirtį. Tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra objektyvusis priežastinis ryšys.

Tiek esant neatsargios kaltės subjektyviajam požymiui, tiek netiesioginės tyčios kaltės formai, BK 132 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų sukelti padariniai – kito žmogaus gyvybės atėmimas – sutampa, tačiau veikos ir jų motyvacija – skiriasi. Atribojant šias nusikalstamas veikas, nustatant subjektyviuosius požymius, pirmiausia turi būti remiamasi objektyviais duomenimis, aplinkybėmis, apibūdinančiomis įvykio situaciją, kaltininko veiksmus, panaudotą įrankį, elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo ir kt. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje tokios faktinės aplinkybės, atskleidžiant kaltės formos turinį, įvertintos neadekvačiai, padarytos neteisingos išvados dėl priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių, pateikta klaidinga veikos teisinio vertinimo interpretacija.

Nustatyta, kad K. L. tyčia du kartus smogė lazda nukentėjusiajam į veidą – šie veiksmai valiniai, sąmoningi, jie yra nusikalstami, uždrausti įstatymo. Panaudotas įrankis (lazda) pagal teismo nuosprendyje aprašytus požymius (dydį, storį) – pakankamai grėsmingas. Smūgių sudavimo vieta – veidas (kaktos sritis) – gyvybiškai svarbi. Nuteistasis sudavė pakankamai stiprius smūgius, nes nuo jų nukentėjusysis nugriuvo ant grindų, ir tik po to nutraukė smurtinius veiksmus. Šie K. L. veikos objektyvieji požymiai, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, rodo, kad jis, turintis gyvenimišką patirtį keturiasdešimties metų amžiaus asmuo, suprato, jog savo veiksmais minėtomis aplinkybėmis kėsinasi į R. P. gyvybę, numatė, kad gali ją atimti. Įvykio eiga, t. y. tai, kad dėl K. L. suduotų smūgių nukentėjusysis atsitrenkė galva į grindis, o toks atsitrenkimas sukėlė mirtiną R. P. sužalojimą, buvo ne atsitiktinumas, bet dėsninga pasekmė. Tai tik patvirtina, kad kaltininkas, kuris veikė sąmoningai, numatė nukentėjusiojo gyvybės atėmimo galimybę, todėl privalo atsakyti už kilusius padarinius, jo veika kvalifikuotina atitinkamai. Teismų nustatytos kitos faktinės aplinkybės – apie K. L. grasinimus užmušti, agresyvų elgesį (iki smūgių sudavimo lazda) ne tik su R. P., bet ir su šio sugyventine B. G., kurią tempė už kojų ir kurią ėmėsi ginti R. P., taip pat tai, kad vėliau, kai dėl suduotų smūgių nugriuvęs nukentėjusysis nebeatsikėlė, kaltininkas ne tik pats juo nesidomėjo, bet ir kviečiamas neparodė jokio susirūpinimo, t. y. buvo abejingas nukentėjusiojo likimui. Visa tai leidžia teigti, kad kaltininko tyčia pasekmių atžvilgiu buvo nekonkretizuota, jam nebuvo svarbus veikos rezultatas, tačiau jį tenkino bet kokios jo veikos pasekmės.

Esant minėtoms aplinkybėms akivaizdu, kad tarp K. L. veikos ir atsiradusių padarinių – R. P. mirties – yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes būtent nuteistojo suduoti smūgiai lazda lėmė tai, kad nukentėjusysis pavojingai atsitrenkė galva į grindis, o šis atsitrenkimas sukėlė sužalojimus (kraujo susikaupimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais), nuo kurių nukentėjusysis, suspaudus galvos smegenis ir išsivysčius komai, nepraėjus parai po patirto sužalojimo, mirė ligoninėje. Šis priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių – objektyviai nulemtas, todėl vien tai, kad nuo dviejų smūgių lazda padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, nereiškia, kad kaltininko veika sukeltos kitos, sunkesnės, pasekmės nebuvo K. L. veikos rezultatas, kaip tai teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (juo labiau kad tame pačiame nuosprendyje nurodyta, jog pagal nustatytą įvykio seką nukentėjusiojo mirtis nebuvo atsitiktinė). Jokių pašalinių jėgų įsikišimo tarp nuteistojo veikos ir kilusių padarinių, apie kurių tariamą buvimą nurodė apeliacinės instancijos teismas, iš tiesų nenustatyta, todėl neteisingas teismo teiginys, kad K. L. „prie nukentėjusiojo mirties prisidėjo tik iš dalies“.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados apie nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius ir priežastinį ryšį tarp veikos ir kilusių padarinių – nepagrįstos, dėl to ir K. L. veika pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kvalifikuota netinkamai. Pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas faktines aplinkybes teisingai kvalifikavo K. L. nusikalstamą veiką kaip tyčinį kito žmogaus nužudymą, esant netiesioginės tyčios formai; šio teismo nuosprendžiu, kuriuo K. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 8 d. nuosprendį dėl K. L. veikos perkvalifikavimo ir naujos bausmės paskyrimo ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nuosprendį, kuriuo K. L. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Egidijus Bieliūnas

Dalia Bajerčiūtė