Baudžiamoji byla Nr. 2K-162/2009 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.2.1
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal kaltinamųjų G. K., R. P., S. V., O. D., N. Š. ir R. S. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutarties.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartimi kaltinamųjų G. K., R. P., S. V., O. D., N. Š. ir R. S. byla pagal BK 146 straipsnio 2 dalį nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Byla nutraukta ir kaltinamiesiems A. G. bei I. K., tačiau jie kasacine tvarka nesiskundžia.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis dėl baudžiamosios bylos nutraukimo R. P., S. V., O. D., N. Š., G. K., R. S., A. G. bei I. K. panaikinta ir byla perduota nagrinėti iš naujo Panevėžio miesto apylinkės teismui.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,
nustatė:
G. K., R. P., R. S., A. G., I. K., O. D., S. V., N. Š. buvo kaltinami tuo, kad jie kartu su L. U., E. M., A. K., V. K., A. L., M. A. 2003 m. kovo 16 d., veikdami bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, iš anksto susitarę su bendrininkais panaudojant smurtą neteisėtai atimti laisvę G. P., apie 16.30 val., sekant automobiliu „VW Golf“ (duomenys neskelbtini) važiuojantį G. P. bei stebint aplinką, šiam atvažiavus į Žilvyčių gatvės Nr. 1 namo garažą, A. G., N. Š. uždarius ir užrėmus duris, jam, E. M., R. P., R. S., A. K., V. K. panaudojus fizinį smurtą – sudavus smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, surišus ir perkėlus į M. A. vairuojamą mikroautobusą bei išvežus nenustatyta kryptimi, panaudodami smurtą neteisėtai atėmė G. P. laisvę.
Kasaciniu skundu kaltinamasis G. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartį palikti galioti nepakeistą.
Kasatorius skunde nurodo, kad jis kaltinamas nusikalstama veika, kuri buvo padaryta 2003 m. kovo 16 d., t. y. iki 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojant naujajam Baudžiamajam kodeksui (toliau – ir 2000 m. BK). Jo veika kvalifikuota pagal 2000 m. BK 146 straipsnio 2 dalį pripažinus, kad naujasis baudžiamasis įstatymas yra palankesnis, nes švelnina padarytos veikos baudžiamumą – vadovautasi 2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalimi. BK 146 straipsnio 2 dalyje nurodyta apysunkio nusikaltimo sudėtis; pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktį nustatytas aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, padarius apysunkį nusikaltimą. 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad už nusikaltimus, už kuriuos pagal įstatymą gali būti skiriamas laisvės atėmimas ne daugiau kaip penkeriems metams, nustatytas penkerių metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas. Veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvina įstatymas, kuris sutrumpina senaties terminus. Anot kasatoriaus, nustatant senaties terminą, turėjo būti vadovaujamasi 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nes jame nustatytas senaties terminas už nurodytą nusikalstamą veiką yra trumpesnis. Pasak kasatoriaus, jam inkriminuojama veika, numatyta BK 146 straipsnio 2 dalyje, už kurią nustatyta griežčiausia ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, padaryta 2003 m. kovo 16 d., todėl baudžiamosios atsakomybės senaties terminas baigėsi 2008 m. kovo 16 d.; taigi, esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą – suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, G. K. baudžiamosios atsakomybės klausimas negali būti sprendžiamas, o baudžiamasis procesas privalo būti nutrauktas.
Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, neteisingai jam taikė 1961 m. BK 49 straipsnį, t. y. G. K. buvo Utenos rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartimi atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 38 straipsniu – susitaikius su nukentėjusiuoju. Už 2000 m. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nustatyta laisvės atėmimo bausmė iki dvejų metų, o pagal 1961 m. BK 49 straipsnio 2 dalį senaties eiga nutrūksta, jeigu, prieš sueinant šiame straipsnyje nurodytiems terminams, asmuo padaro naują nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriamas laisvės atėmimas daugiau kaip dvejiems metams, todėl jam turėjo būti taikomas palankesnis įstatymas ir laikoma, kad nėra nutrauktas senaties terminas dėl veikos, už kurios padarymą nustatyta sankcija iki dvejų metų.
Kasaciniu skundu kaltinamasis O. D. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartį.
Kasatorius nurodo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas teisingai taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką ar nuteistiems iki 2003 m. gegužės 1 d., apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ar apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis nustatoma vadovaujantis arba naujojo Baudžiamojo kodekso 3, 95, 96 straipsnių taisyklėmis, – kai senaties terminai pagal naujojo Baudžiamojo kodekso nuostatas yra tokie patys ar trumpesni, arba senojo Baudžiamojo kodekso 7, 49 ir 50 straipsnių taisyklėmis, – kai senaties terminai pagal naujojo Baudžiamojo kodekso nuostatas yra ilgesni. Pagal 1961 m. BK 49 straipsnio nuostatas senaties terminas yra trumpesnis, tad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Savo argumentams pagrįsti O. D. nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus konsultaciją Nr. B3-359, skelbtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje „Teismų praktika“ Nr. 23.
Kasaciniu skundu kaltinamasis R. S. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartį.
Kasaciniame skunde kaltinamasis nurodo analogiškus argumentus dėl negalimumo taikyti 2000 m. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktį, sprendžiant dėl BK 146 straipsnio 2 dalies jam inkriminavimo, nurodydamas, kad 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas senaties terminas yra trumpesnis, tad pirmosios instancijos teismas teisingai jam nutraukė bylą, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu.
Kasaciniame skunde taip pat pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino senaties termino nutrūkimą, nes Panevėžio apygardos teismo 2005 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu jis nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Už nusikalstamą veiką, reglamentuotą BK 284 straipsnio 1 dalyje, numatyta laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmė. Pagal 1961 m. BK 49 straipsnio 2 dalį senaties eiga nutrūksta, jeigu prieš sueinant šiame straipsnyje nurodytiems terminams, asmuo padaro naują nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriamas laisvės atėmimas daugiau kaip dvejiems metams. Todėl, pasak kaltinamojo R. S., vadovaujantis BK 3 straipsnio nuostatomis, jam turėjo būti taikomas palankesnis įstatymas ir nelaikoma, kad buvo nutrauktas senaties terminas už veikos, už kurią numatytas laisvės atėmimas iki dvejų metų, padarymą.
Kasaciniu skundu kaltinamasis S. V. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartį.
Kasaciniu skundu nuteistasis N. Š. prašo Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartį, kuria jam baudžiamoji byla nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.
Kasaciniame skunde kaltinamasis nurodo analogiškus argumentus dėl negalimumo taikyti 2000 m. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktį, sprendžiant dėl BK 146 straipsnio 2 dalies jam inkriminavimo, nurodydamas, kad 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas senaties terminas yra trumpesnis, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai jam nutraukė bylą, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Savo argumentus kasatorius grindžia ir remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartimi Nr. 2K-496/2006.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartį.
Kasaciniame skunde kaltinamasis nurodo analogiškus argumentus dėl negalimumo taikyti 2000 m. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktį, sprendžiant dėl BK 146 straipsnio 2 dalies jam inkriminavimo, nurodydamas, kad 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas senaties terminas yra trumpesnis, vadinasi, pirmosios instancijos teismas teisingai jam nutraukė bylą, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Taip pat skunde pabrėžiama, kad Panevėžio apygardos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nutartį, atkreipė dėmesį į tai, kad tokia situacija, kai padaryta veika kvalifikuojama pagal atitinkamą 2000 m. BK specialiosios dalies straipsnį, o taikomos 1961 m. BK 49 straipsnio nustatytos patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties sąlygos, arba atvirkščiai, pagal dabartiniu metu susiklosčiusią teismų praktiką yra negalima, nes asmeniui vienu metu už vieną ir tą pačią veiką negali būti taikomos dviejų baudžiamųjų įstatymų nuostatos. Taip, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas padarė ne galiojančio baudžiamojo įstatymo norma, o tik prielaida grindžiamą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas baudžiamąją bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl priimta nutartis negali būti laikoma teisėta. Kasatorius nurodo, kad skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje padaryta nepagrįsta išvada, jog Panevėžio miesto apylinkės teismo baudžiamajai bylai precedento galią turi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimai bylose Nr. 2K-238/2007, 2K-775/2007, 2K-143/2008. Kasatorius taip pat nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra apibendrinęs šių nutarčių, todėl yra pagrindas manyti, kad teismų praktikoje šiuo metu nėra suformuotos vienos nuomonės dėl 1961 m. BK ir 2000 m. BK nuostatų, reglamentuojančių asmens atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, taikymo. Taip pat kasaciniame skunde teigiama, kad nusikalstamos veikos, kurios padarymu kasatorius kaltinamas, metu, t. y. 2003 m. kovo 16 d., galiojo 2000 m. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio redakcija, numačiusi, kad asmeniui už inkriminuojamą tokio sunkumo nusikalstamą veiką negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję ketveri metai, kai padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunkčio redakcija, kai už apysunkį nusikaltimą numatytas aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, įsigaliojo tik 2003 m. gegužės 1 d., tai, pasak kasatoriaus, reiškia, jog, net ir taikant 2000 m. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį, numatytas ketverių metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas baigėsi 2008 m. kovo 16 d. Šių faktinių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas Generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarties pagrįstumo, neįvertino – tai turėjo esminės reikšmės dėl baudžiamojo įstatymo taikymo bei teisingo bylos išsprendimo.
Atsiliepime į kaltinamųjų O. D., R. S., S. V., R. P., G. K. ir N. Š. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras A. Mažeika prašo visų kaltinamųjų kasacinius skundus atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė nuostatas dėl senaties. Prokuroras savo argumentams pagrįsti nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 13 d. nutartį Nr. 2K-775/2007, kurioje numatyta, kad, kvalifikavus veiką pagal 2000 m. BK, taikomos 2000 m. BK 95 straipsnio nuostatos dėl senaties. Tačiau jei atitinkamas 1961 m. BK specialiosios dalies straipsnis numatytų griežtesnę bausmę, palyginus su 2000 m. BK, bet būtų nustatyti palankesni patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, padaryta veika būtų kvalifikuojama pagal 1961 m. BK atitinkamą specialiosios dalies straipsnį ir taikomi šiame baudžiamajame įstatyme numatyti palankesni senaties terminai. Skunduose cituojamame įstatyme nėra įpareigojimo teismui padarytai veikai iš dalies taikyti 2000 m. BK, o iš dalies – 1961 m. BK nuostatų vienu metu. Pasak kasatoriaus, susiklosčiusi teismų praktika asmeniui vienu metu už vieną ir tą pačią nusikalstamą veiką netaikyti dviejų baudžiamųjų kodeksų nuostatų, o įstatymą dėl senaties taikyti to Baudžiamojo kodekso, pagal kurį buvo kvalifikuota kaltininko veika, neprieštarauja 2002 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. IX-1162 13 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
Prokuroras taip pat pažymi, kad kasatorius O. D., duodamas nuorodą į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenį „Teismų praktika“, nepagrįstai teigia, kad jau yra suformuota teismų praktika vienu metu taikyti ir 1961 m., ir 2000 m. BK nuostatas. Precedento galią turi tik teismų sprendimai, o kasatorius pateikia nuorodą į konsultaciją; antra, aptariamas klausimas visiškai nesusijęs su šios bylos situacija. Precedento sukūrimo laikas, anot kasatoriaus, yra turintis reikšmės veiksnys, todėl Panevėžio apygardos teismas pagrįstai rėmėsi vėlesne susiklosčiusia teismų praktika; be to, sprendimas byloje Nr. 2K-496/2006 laikytinas pavieniu. Atsiliepime į kasacinius skundus taip pat nurodoma, kad nepagrįstas kasatoriaus R. P. teiginys dėl faktinių aplinkybių, nustatytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse Nr. 2K-238/2007, 2K-775/2007 ir 2K-143/2008, skirtingumo nuo šioje byloje nustatytų aplinkybių. Iš skundo matyti, kad jame siaurinamai aiškinama faktinių aplinkybių sąvoka. Jeigu faktinėmis aplinkybėmis laikysime tik nusikalstamos veikos padarymo vietą, laiką, būdą, precedento taikymas taps neįmanomas. Šiuo atveju tiek nagrinėjamoje byloje, tiek minėtose kasacinėse bylose buvo nagrinėjamas tas pats klausimas – galimumas nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal 2000 m. BK, o senatį taikyti pagal 1961 m. BK, todėl laikytina, kad jų faktinės aplinkybės yra labai panašios ir precedentas taikytinas.
Be to, atsiliepime pažymima, kad kasatoriai R. S. ir G. K. naujas nusikalstamas veikas, kurių padarymas, anot jų, negali nutraukti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino, padarė galiojant 2000 m. BK, taigi negalima dėl jų taikyti 1961 m. BK nuostatų; antra, veiką kvalifikavus pagal 2000 m. BK, negalima tuo pačiu metu taikyti 1961 m. BK numatytų bendrosios dalies normų, nors jos ir būtų lengvinančios asmens teisinę padėtį. Kasatoriaus R. P. skunde nurodytas 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) taikymas negalimas, šio straipsnio redakcija, nustačiusi ketverių metų senaties terminą už apysunkio nusikaltimo padarymą, niekada negaliojo. Naujasis BK įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d., kartu su 2003 m. balandžio 10 d. įstatymu Nr. IX-1495 padarytais pakeitimais, o iki šios datos, t. y. ir 2003 m. kovo 16 d., galiojo 1961 m. BK.
Kasaciniai skundai atmestini.
BK 3 straipsnio, reglamentuojančio baudžiamojo įstatymo galiojimą laiko atžvilgiu, 1 dalyje numatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis: „Veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.“ Sprendžiant, ar po veikos padarymo įsigaliojęs baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. ar jis yra palankesnis traukiamam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui, turi būti vertinami visi BK 3 straipsnio 2 dalyje nurodyti teisinės padėties palengvinimo variantai.
Nagrinėjama byla pradėta dėl 2003 m. kovo 16 d., t. y. galiojant 1961 m. BK, padarytos nusikalstamos veikos, todėl byloje kyla taikytino baudžiamojo įstatymo klausimas. Parengtinio tardymo metu kaltinimas buvo reikštas pagal 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį, kurioje buvo numatyta, kad baudžiamas neteisėtas laisvės atėmimas žmogui, padarytas pakartotinai arba nepilnamečio atžvilgiu, arba grupės iš anksto susitarusių asmenų, arba itin pavojingo recidyvisto. 2000 m. BK 146 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią kasatoriams buvo pareikštas galutinis įtarimas ir kaltinimas, numatyta, kad baudžiamas tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių, panaudodamas smurtą arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas. Už 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką baudžiama laisvės atėmimu nuo ketverių iki aštuonerių metų, o už 2000 m. BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiama areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Be skirtingų sankcijų 1961 m. ir 2000 m. kodeksuose, numatyti ir skirtingi senaties terminai. Senaties terminų sutrumpinimas 2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalies prasme taip pat laikomas teisinės padėties palengvinimu. Nagrinėjamos bylos požiūriu svarbios nuostatos yra: 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punktas, nustatantis, kad asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nuo tos dienos, kai jis padarė nusikaltimą, suėjo dešimt metų, kai buvo padarytas nusikaltimas, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriamas laisvės atėmimas daugiau kaip penkeriems metams, ir 2000 m. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktis, nustatantis, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję aštuoneri metai, kai padarytas apysunkis nusikaltimas (pagal BK 11 straipsnio 4 dalį, BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas yra laikomas apysunkiu).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas taikė tinkamas baudžiamojo įstatymo nuostatas. Apeliacine tvarka bylą nagrinėjusi Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotais precedentais dėl baudžiamojo įstatymo kaip vientiso teisės akto pobūdžio, teisingai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikavęs kasatorių nusikalstamas veikas pagal 2000 m. BK 146 straipsnio 2 dalį, ir tuo pat metu taikęs 1961 m. BK nuostatas, reglamentuojančias senatį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad negalima situacija, kai padarytai veikai iš dalies taikomos 2000 m. BK, o iš dalies 1961 m. BK nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-238/2007, 2K-775/2007, 2K-143/2008). Todėl veiką kvalifikavus pagal 2000 m. BK, negalima tuo pačiu metu taikyti 1961 m. BK numatytų senaties terminų. Nagrinėjamoje byloje taikytinas 2000 m. BK kaip įstatymas, numatantis švelnesnę bausmę. Senaties terminų kriterijus, sprendžiant klausimą, kurį iš kodeksų taikyti, nėra reikšmingas, nes senaties terminai nėra suėję nei veiką kvalifikuojant pagal 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį, nei pagal 2000 m. BK 146 straipsnio 2 dalį. 1961 m. BK nustatytų senaties terminų, skaičiuojamų pagal 2000 m. BK numatytą sankciją, taikymas negalimas, nes, kaip minėta, vienai veikai gali būti taikomas tik vienas baudžiamasis įstatymas. Kvalifikavus veiką vadovaujantis teisės normomis, esančiomis viename iš kodeksų, pagal tame pačiame kodekse esančias teisės normas nustatomi ir senaties terminai; jei senaties terminai yra suėję, vadovaujantis vieno iš kodeksų teisės normomis, veika gali būti kvalifikuojama pagal to paties Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, nepaisant to, kad sankcija yra griežtesnė.
Apeliacinės instancijos teismas, savo procesiniu sprendimu panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perdavęs bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turės taikyti baudžiamąjį įstatymą kaip vientisą teisės aktą tiek dėl kasatorių veikų kvalifikavimo, bausmės skyrimo, tiek klausimo dėl senaties terminų išsprendimo, atsižvelgdamas taip pat į tai, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžiu G. K., padaręs 2005 m. spalio 15 d. nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 38 straipsniu. Panevėžio apygardos teismo 2005 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu R. S. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už veiką, padarytą 2005 m. kovo 20 d., 60 MGL (7500 Lt) dydžio bauda.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Kaltinamųjų G. K., R. P., S. V., O. D., N. Š. ir R. S. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Valerijus Čiučiulka
Vytautas Greičius
Gintaras Goda
