Baudžiamoji byla Nr. 2K-779/2006
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.8. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Jono Algirdo Riepšo ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
sekretoriaujant M. Čiučiulkai,
dalyvaujant prokurorei L. Beinarytei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį 50 parų arešto, bausmę atliekant areštinėje. Iš V. P. priteista 500 Lt uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai (duomenys neskelbtini) už išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.
Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartis, kuria nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmestas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš dalies pakeistas: iš V. P. ir kito nuteistojo solidariai priteista 1506,86 Lt uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai (duomenys neskelbtini).
Šioje byloje nuteistas ir R. M.. Dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. P. nuteistas už tai, kad bendrininkų grupe pasikėsino apgaule įgyti uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos (duomenys neskelbtini) (toliau – UAB DK (duomenys neskelbtini)) turtą, t. y. V. P. naudai 3871,9 Lt draudimo išmoką bei O. L. naudai 10 508 Lt draudimo išmoką. Jis kartu su kitu asmeniu 2005 m. sausio 12 d., apie 21.30 val., P. rajone, ties nelygiareikšmių kelių sankryža, inscenizavo eismo įvykį, kad V. P. vairuojamas V. P. automobilis, važiavęs pagrindiniu keliu, susidūrė su išvažiavusiu iš šalutinio kelio kito asmens vairuojamu O. L. automobiliu, draustu UAB DK (duomenys neskelbtini), o 2005 m. sausio 14 d. raštu kreipėsi į minėtą draudimo kompaniją dėl draudimo išmokos, nurodydamas inscenizuoto eismo įvykio aplinkybes kaip tikras, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes draudimo kompanijos darbuotojams suabejojus dėl šio eismo įvykio aplinkybių pinigai nebuvo išmokėti.
Kasaciniu skundu V. P. prašo panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti. Kasatorius, neigdamas, kad jo veiksmuose yra nusikaltimo sudėtis, nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. 2005 m. sausio 12 d. eismo įvykis, V. P. teigimu, įvyko atsitiktinai, nesiekiant neteisėtų tikslų, su šio įvykio kaltininku kasatorius susipažino tik įvykus eismo įvykiui. Kreipdamasis į draudimo kompaniją kasatorius nereikalavo didesnės išmokos nei priklausytų už eismo įvykio metu apgadintą automobilį. Teismų išvada, kad jis veikė bendrininkų grupe, yra neteisinga, neparemta įrodymais ir prieštarauja BK 24, 25 straipsnių nuostatoms. Teismai taip pat nepagrįstai nurodė, kad jo vairuojamas automobilis dažnai buvo naudojamas siekiant pasipelnyti iš draudimo kompanijų. Specialistų išvadas kasatorius vertina kritiškai, nes draudimo kompanijos pasamdytas specialistas galėjo būti šališkas. V. P. nuomone, pripažinus jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta, atsakomybėn turėjo būti patrauktos ir automobilių savininkės bei minėto eismo įvykio kaltininkui automobilį paskolinęs asmuo. Tačiau teismai visų bylos aplinkybių netyrė, todėl buvo šališki. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus. Kolegija pažeidė BPK XXI skyriaus nuostatas, nes posėdžio metu jį apklausė po liudytojo apklausos. Po liudytojo apklausos kolegija suteikė paskutinį žodį kasatoriui, po to pasisakė jo gynėjas, civilinio ieškovo atstovas, prokuroras, kitas nuteistasis bei jo gynėjas, o paskutinieji atsikirto ne nuteistasis ar jo gynėjas. V. P. teigia, kad taip buvo pažeista jo teisė į gynybą bei BPK 324 straipsnio 8 dalies norma, kad jei yra keli apeliantai, tai pirmiau kalba prokuroras ir nukentėjusysis. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 104 straipsnio reikalavimų, nepagrįstai pripažino proceso išlaidomis draudimo kompanijos išlaidas, susijusias su specialisto išvados, kuri buvo gauta draudimo kompanijos iniciatyva iki ikiteisminio tyrimo pradžios, apmokėjimu, nes, pasak kasatoriaus, proceso išlaidos atsiranda tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Priteisiant iš kasatoriaus draudimo kompanijos išlaidas, susijusias su advokato paslaugų apmokėjimu, buvo netinkamai pritaikytos BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos.
Kasacinis skundas atmestinas.
Apkaltinamasis nuosprendis V. P. priimtas pagrįstai, nes byloje esantys įrodymai patvirtina jo kaltę padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.
Dėl nuteistojo V. P. veikos
BK 182 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui įgyti. Vienas iš apgaulės būdų yra asmens suklaidinimas pranešant jam neteisingus duomenis. Iš teismų sprendimuose aptartų įrodymų matyti, kad V. P. bendrininkų grupe siekė įgyti UAB DK (duomenys neskelbtini) turtą bendrovę suklaidindamas, t. y. nurodydamas jai neatitinkančius tikrovės duomenis apie 2005 m. sausio 12 d. eismo įvykio padarinius. 2005 m. sausio 14 d. V. P. ir kitas asmuo, siekdami draudimo išmokų, pranešė minėtai bendrovei, kad 2005 m. sausio 12 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė jų vairuojami automobiliai, nurodė įvykio aplinkybes, automobilių apgadinimus. Draudimo kompanija šiomis pranešimuose nurodytomis aplinkybėmis suabejojo ir kreipėsi į specialistą dėl 2005 m. sausio 12 d. eismo įvykio aplinkybių įvertinimo ir transporto priemonių apgadinimų suderinamumo, o pinigų neišmokėjo. Tyrėjas taip pat pateikė analogišką užduotį, kurią atliko Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistas. Savo išvadose specialistai konstatavo, kad V. P. ir kito asmens pranešimuose nurodomos eismo įvykio aplinkybės techniniu požiūriu neatitinka tikrųjų automobilių apgadinimo aplinkybių. Tinkamai įvertinę specialistų išvadų ir kitų teismų sprendimuose aptartų įrodymų tarpusavio ryšį teismai padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju UAB DK (duomenys neskelbtini) turtą buvo siekiama įgyti apgaule ir kad vienas šio nusikaltimo kaltininkų yra V. P.. Minėti įrodymai paneigia V. P. motyvus apie 2005 m. sausio 12 d. eismo įvykį. Išvados, kad V. P. vairuojamas automobilis dažnai buvo naudojamas siekiant pasipelnyti iš draudimo kompanijų, teismų sprendimuose nėra, todėl kasatoriaus teiginiai šiuo klausimu atmestini.
Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. BK 25 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Iš bylos matyti, kad V. P. ir kito asmens, kuris dalyvavo 2005 m. sausio 12 d. eismo įvykyje ir kartu su V. P. kreipėsi į draudimo kompaniją dėl draudimo išmokos, veiksmai buvo suderinti ir jais buvo siekiama apgaule įgyti svetimą turtą, todėl apkaltinamojo nuosprendžio išvada, kad V. P. padarė nusikaltimą bendrininkų grupe, yra teisinga. Ši išvada neprieštarauja BK 24, 25 straipsnių nuostatoms.
Tas, kas apgaule kitų naudai įgijo svetimą turtą, atsako pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. V. P. šios nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nes draudimo kompanija, įtarusi, kad yra klaidinama, prašomų pinigų neišmokėjo, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį. Baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Kasatoriaus teiginiai, kad pripažinus jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta atsakomybėn turėjo būti patrauktos ir automobilių savininkės bei minėto eismo įvykio kaltininkui automobilį paskolinęs asmuo ir kad netyręs tokių aplinkybių teismas buvo šališkas, atmestini. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatas byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kasatoriaus paminėti asmenys šioje byloje nėra įtariamieji ar kaltinamieji.
Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK reikalauja, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Laikyti, kad teismai, vertindami bylos aplinkybes bei įrodymus, buvo šališki ir nesilaikė minėtų BPK reikalavimų, nėra pagrindo.
Kasatoriaus motyvai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, nėra pagrįsti.
Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad kolegija įrodymų tyrimo metu apklausė tik vieną liudytoją, BPK XXI skyriuje nustatyta liudytojo apklausos tvarka nebuvo pažeista, po šios apklausos proceso dalyviai nepageidavo papildyti įrodymų tyrimą. V. P. įrodymų tyrimo metu nebuvo apklaustas, jis pasisakė per baigiamąsias kalbas. Todėl pripažinti kasatoriaus teiginius dėl BPK XXI skyriaus nuostatų pažeidimo teisingais nėra pagrindo. Kasaciniame skunde paminėta BPK 324 straipsnio 8 dalies norma, kad jei yra keli apeliantai, tai pirmiau kalba prokuroras ir nukentėjusysis, taikoma tuomet, jeigu tarp apeliantų yra prokuroras ar nukentėjusysis. Tuo tarpu ši byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo V. P. bei civilinio ieškovo UAB DK (duomenys neskelbtini) apeliacinius skundus. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad šiame posėdyje atsikirtimo teise pasinaudojo V. P. gynėjas ir civilinio ieškovo atstovas, o po jų proceso dalyviai nepageidavo pasinaudoti šia teise. Paskutinis žodis V. P. buvo suteiktas po baigiamųjų kalbų. Esant šioms aplinkybėms laikytina, kad apeliacinis procesas šioje byloje vyko pagal BPK XXV skyriaus reikalavimus ir jo metu nuteistojo V. P. teisė į gynybą nebuvo pažeista.
Šioje byloje UAB DK (duomenys neskelbtini) pareiškė civilinį ieškinį prašydama, be kita ko, priteisti 1506,86 Lt už išlaidas, susijusias su specialisto išvados apmokėjimu. Apeliacinės instancijos teismas šią civilinio ieškinio dalį tenkino nurodydamas išsamius tokio sprendimo motyvus, jų kolegija nekartoja. Savo teiginius dėl minėtų išlaidų kasatorius grindžia BPK normomis, susijusiomis su proceso išlaidomis, tuo tarpu minėtas išlaidas apeliacinės instancijos teismas pagrįstai laikė civilinio ieškinio dalimi, jos nebuvo priteistos kaip proceso išlaidos, todėl kasatoriaus motyvai šiuo klausimu atmestini.
Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Nustatydamas priteistinų iš kasatoriaus draudimo kompanijos išlaidų, susijusių su advokato paslaugų apmokėjimu, dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bylos sudėtingumą, teisinei pagalbai teikti skirtą darbo laiką, į tai, kad įmonei reali žala nepadaryta, taip pat – į kasatoriaus turtinę padėtį ir prašomą priteisti sumą sumažino. Laikyti, kad šiuo atveju teismas BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatas taikė netinkamai, nėra pagrindo.
Kiti kasacinio skundo motyvai yra susiję su bylos aplinkybių bei įrodymų vertinimu ir nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, todėl šioje nutartyje nesvarstomi.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. P. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gintaras Goda
Jonas Algirdas Riepšas
Albinas Sirvydis
