Baudžiamoji byla Nr. 2K-466/2006
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.12.1.; 1.2.14.8.; 2.1.1.; 2.1.2.11.; 2.1.3.2.; 2.4.2.1.; 2.4.7.; 3.1.5.3.; 3.2. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Vytauto Masioko, teisėjo Viktoro Aiduko ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant D. Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui R. Žukauskui,
gynėjams advokatams V. Falkauskui, A. Staškūnui,
nuteistajam R. S.,
išteisintajam R. Ž.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. kasacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 29 d. bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nuosprendžių ir Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojos kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nuosprendžio.
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 29 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti:
R. S., perkvalifikavus jo nusikalstamas veikas iš 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 274 straipsnio 3 dalies į 2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalį dėl ĮA „Baltijos degalai“ Mažeikių filialo didelės vertės turto įgijimo sukčiavimo būdu laisvės atėmimu ketveriems metams trims mėnesiams; iš 1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalies, 274 straipsnio 3 dalies į 2000 m. BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį dėl pasikėsinimo sukčiavimo būdu įgyti ĮA „Baltijos degalai“ Mažeikių filialo didelės vertės turtą – vieneriems metams; iš 1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalies į 2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalį dėl UAB (TŪB) „Skulas“ didelės vertės turto įgijimo sukčiavimo būdu – ketveriems metams keturiems mėnesiams; iš 1961 m. BK 274 straipsnio 2 dalies į 2000 m. BK 182 straipsnio 1 dalį dėl UAB „Gotartas“ turto įgijimo sukčiavimo būdu – vieneriems metams septyniems mėnesiams; iš 1961 m. BK 274 straipsnio 2 dalies į 2000 m. BK 182 straipsnio 1 dalį dėl L. V. D. turto įgijimo sukčiavimo būdu – vieneriems metams septyniems mėnesiams; iš 1961 m. BK 297 straipsnio 1 dalies į 2000 m. BK 233 straipsnį dėl poveikio liudytojui – vieneriems metams dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, R. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl UAB (TŪB) „Skulas“ didelės vertės turto įgijimo sukčiavimo būdu, BK 182 straipsnio 1 dalį dėl UAB „Gotartas“ turto įgijimo sukčiavimo būdu, BK 182 straipsnio 1 dalį dėl L. V. D. turto įgijimo sukčiavimo būdu, BK 233 straipsnį dėl poveikio liudytojui paskirtas laisvės atėmimo bausmes subendrinus apėmimo būdu, subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 6 dalimis, prie šios bausmės iš dalies pridėjus likusias bausmes, galutinė subendrinta bausmė R. S. paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams. R. S. dėl kaltinimo pagal 1961 m. BK 274 straipsnio 2 dalį (UAB „Žerminalis“ turto įgijimas sukčiavimo būdu) išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką;
R. Ž., perkvalifikavus jo nusikalstamas veikas iš 1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalies į 2000 m. 182 straipsnio 2 dalį dėl UAB (TŪB) „Skulas“ didelės vertės turto įgijimo laisvės atėmimu dvejiems metams; iš 1961 m. BK 274 straipsnio 2 dalies į 2000 m. BK 182 straipsnio 1 dalį dėl UAB „Gotartas“ turto įgijimo sukčiavimo būdu – vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė R. Ž. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Pritaikius Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, R. Ž. iki amnestijos priėmimo neatlikta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu.
Iš nuteistųjų R. S. ir R. Ž. solidariai priteista 15 793,41 Lt UAB „Gotartas“ ir 38 167,29 Lt UAB (TŪB) „Skulas“ padarytai žalai atlyginti. Iš nuteistojo R. S. priteista 15 000 Lt L. V. D. padarytai žalai atlyginti. UAB „Žerminalis“ 22 000 Lt civilinis ieškinys atmestas.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nuosprendžiu Mažeikių rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 29 d. nuosprendis dėl R. S. pakeistas. Pašalinta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad R. S. nusikaltimus padarė bendrininkų grupe. Ištaisyta techninė klaida nurodant, kad R. S. iš tikrųjų yra nuteistas ne pagal BK 233 straipsnį, bet pagal BK 233 straipsnio 1 dalį. R. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl UAB (TŪB) „Skulas“ didelės vertės turto įgijimo paskirta ketverių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki trejų metų.
Apeliacinės instancijos teismo 2006 m. kovo 22 d. nuosprendžiu panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl ĮA „Baltijos degalai“ Mažeikių filialo didelės vertės turto įgijimo sukčiavimo būdu bei pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį dėl pasikėsinimo sukčiavimo būdu įgyti ĮA „Baltijos degalai“ Mažeikių filialo didelės vertės turtą ir priimtas naujas nuosprendis. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl ĮA „Baltijos degalai“ Mažeikių filialo didelės vertės turto įgijimo sukčiavimo būdu bei pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį dėl pasikėsinimo sukčiavimo būdu įgyti ĮA „Baltijos degalai“ Mažeikių filialo didelės vertės turtą R. S. išteisintas, nepadaręs veikų, turinčių minėtų nusikaltimų sudėčių požymius. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, bausmes, paskirtas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl UAB „Gotartas“ turto įgijimo sukčiavimo būdu, BK 182 straipsnio 1 dalį dėl L. V. D. turto įgijimo sukčiavimo būdu, BK 233 straipsnio 1 dalį dėl poveikio liudytojui bei šiuo nuosprendžiu pakeistą jam bausmę pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl UAB (TŪB) „Skulas“ didelės vertės turto įgijimo sukčiavimo būdu, subendrinus apėmimo būdu ir šią subendrintą bausmę subendrinus sudėjimo būdu su Akmenės rajono apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė bausmė R. S. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams ir 5 MGL (625 Lt) bauda. Pritaikius Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, R. S. neatlikta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu. Kita nuosprendžio dalis dėl R. S. palikta nepakeista.
Taip pat panaikinta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria R. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl UAB (TŪB) „Skulas“ didelės vertės turto įgijimo sukčiavimo būdu, BK 182 straipsnio 1 dalį dėl UAB „Gotartas“ turto įgijimo sukčiavimo būdu ir priimtas naujas nuosprendis. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl UAB (TŪB) „Skulas“ didelės vertės turto įgijimo sukčiavimo būdu, BK 182 straipsnio 1 dalį dėl UAB „Gotartas“ turto įgijimo sukčiavimo būdu R. Ž. išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš R. Ž. priteista 15 793,41 Lt UAB „Gotartas“ ir 38 167,29 Lt UAB (TŪB) „Skulas“ padarytai žalai atlyginti. Panaikintas R. Ž. turto areštas, paskirtas Mažeikių rajono apylinkės teismo 1999 m. rugsėjo 27 d. nutartimi.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti E. P., M. S., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, prokurorės kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo R. S. ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, prokurorės kasacinį skundą atmesti, išteisintojo R. Ž. ir jo gynėjo, prašiusių prokurorės kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
R. S. ir R. Ž. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti pagal:
BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad jie, R. S. organizuojant, veikdami bendrininkų grupe ir būdami iš anksto susitarę, įgijo UAB (TŪB) „Skulas“ didelės vertės turtą apgaule bei padarė šiai bendrovei 38 167,29 Lt žalą. R. S., R. Ž. jam davus savo ūkininko ūkio įregistravimo bei PVM mokėtojo registracijos pažymėjimus, 1999 m. rugpjūčio 2 d. R. Ž. vardu sudarė sutartį su UAB (TŪB) „Skulas“ dėl dyzelinio kuro bei benzino A-92 pirkimo ir tą pačią dieną savo benzovežiu išsivežė pagal PVM sąskaitą–faktūrą Nr. 1016080 7920 l 10 692,30 Lt vertės dyzelinio kuro, pagal PVM sąskaitą–faktūrą Nr. 1016092 – 14 126 l 27 474,99 Lt vertės benzino A-92. R. S. šiuos naftos produktus pardavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, o R. Ž. pasirašytas PVM sąskaitas–faktūras Nr. 1016080, 1016092, kad gavo naftos produktus, grąžino UAB (TŪB) „Skulas“. R. Ž. ne vieną kartą žadėjo pardavėjui atsiskaityti, nors naftos produktus turėjo ne jis, o R. S., ir už naftos produktus nesiruošė mokėti.
BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie, R. S. organizuojant, veikdami bendrininkų grupe ir būdami iš anksto susitarę, įgijo UAB „Gotartas“ turtą apgaule bei padarė šiai bendrovei 15 793,41 Lt žalą. R. S., R. Ž. jam davus savo ūkininko ūkio įregistravimo bei PVM mokėtojo registracijos pažymėjimus, 1999 m. rugpjūčio 6 d. UAB „Gotartas“ patalpose R. Ž. vardu su UAB „Gotartas“ sudarė sutartį Nr. 99/29 dėl dyzelinio kuro bei benzino A-92 pirkimo ir į UAB „Gotartas“ sąskaitą įnešė 7000 Lt už kurą ir tą pačią dieną savo benzovežiu išsivežė pagal PVM sąskaitą–faktūrą Nr. 4238320 7920 l dyzelinio kuro bei 6205 l benzino A-92 (iš viso 22 793,41 Lt vertės naftos produktų). R. S. šiuos naftos produktus pardavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, o R. Ž. pasirašytą sąskaitą–faktūrą Nr. 4238320, kad gavo naftos produktus, grąžino UAB „Gotartas“. R. Ž. ne vieną kartą žadėjo pardavėjui atsiskaityti, nors naftos produktus turėjo ne jis, o R. S., ir už naftos produktus nesiruošė mokėti.
R. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas pagal:
BK 182 straipsnio 1 dalį dėl L. V. D. turto įgijimo sukčiavimo būdu už tai, kad 1999 m. rugpjūčio 25 d. pakartotinai įgijo svetimą turtą apgaule. R. S., būdamas individualios R. S. įmonės savininkas, Kuršėnuose individualios L. V. D. įmonės savininkui L. V. D. pardavė savo benzovežiu atvežto bei į L. V. D. talpas supilto14 152 l dyzelinio kuro, praskiesto maždaug aštuoniais kubais vandens, ir už šį naftos produktą iš L. V. D. gavo 15 000 Lt.
BK 233 straipsnio 1 dalį už tai, kad kartu su M. S. darė poveikį liudytojui E. Ž., kurį 1999 m. rugsėjo 2 d. privertė parašyti Šiaulių rajono apylinkės prokuratūrai pareiškimą, jog jo (E. Ž.) parodymai, duoti 1999 m. rugsėjo 1 d. baudžiamoje byloje Nr. 96-1-645-99, išgauti neteisėtai ir todėl turi būti laikomi niekiniais. Jie šį pareiškimą kartu su E. Ž. nunešė į Šiaulių rajono prokuratūrą, o po to, gąsdindami E. Ž. ir darydami jam spaudimą, reikalavo, kad jis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus.
Minėta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. S. buvo nuteistas ir dėl ĮA „Baltijos degalai“ Mažeikių filialo didelės vertės turto įgijimo sukčiavimo būdu (BK 182 straipsnio 2 dalis) bei dėl pasikėsinimo sukčiavimo būdu įgyti ĮA „Baltijos degalai“ Mažeikių filialo didelės vertės turtą (BK 22 straipsnio 1 dalis, 182 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. S. tokiu būdu įgijo pinigus, tėra tik prielaida, bei konstatavo, kad nepadaryta veika, turinti nurodytų nusikaltimų sudėties požymių, ir R. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį bei BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį dėl minėtų nusikalstamų veikų padarymo išteisino. Ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas teigdamas, kad „R. S. buvo jam inkriminuotų nusikaltimų iš UAB (TŪB) „Skulas“ ir UAB „Gotartas“ organizatorius“, nepagrįstai išplėtė kaltinimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad minėtos aplinkybės iš R. S. pateiktų kaltinimų šalintinos. Be to, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs, kad R. S. jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė neteistas, bei atsižvelgęs į tai, kad R. S. serga sunkiomis bei nepagydomomis ligomis, kad byloje nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, sumažino jam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl UAB (TŪB) „Skulas“ didelės vertės turto įgijimo apgaule paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Be to, apeliacinės instancijos teismas 2006 m. kovo 22 d. nuosprendžiu R. S. paskirtą subendrintą trejų metų laisvės atėmimo bausmę subendrino su Akmenės rajono apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu jam pagal 1961 m. BK 322 ir 325 straipsnius paskirta 5 MGL (625 Lt) bauda.
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje taip pat nurodė, kad R. Ž. veiksmuose nebuvo apgaulės, nes „sąskaitos–faktūros pasirašymas savaime dar nereiškia, jog padarytas nusikaltimas“, kad R. S. susitarė dėl kuro gavimo konsignaciniais pagrindais, tačiau gautą kurą formino R. Ž. vardu šiam nedalyvaujant; R. Ž. nebuvo įgijęs UAB (TŪB) „Skulas“, UAB „Gotartas“ kuro, jokių sutarčių su jomis nesudarinėjo, o sąskaitas–faktūras pasirašė dėl R. S. apgaulės. Todėl teismas R. Ž. dėl kaltinimo apgaule įgyjant UAB (TŪB) „Skulas“ didelės vertės turtą ir UAB „Gotartas“ turtą išteisino. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog „naudodamas apgaulę, daugkartinai vis žadėdamas pardavėjui atsiskaityti, kai tuo tarpu naftos produktus turėjo R. S., R. Ž. nesiruošė mokėti, taip padarydamas žalą“, išplėtė kaltinimą R. Ž., nes to kaltinime nebuvo nurodyta. Kartu apeliacinės instancijos teismas iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pašalino ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad minėtos veikos padarytos R. S. bendrininkaujant su R. Ž.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. S. prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir jį išteisinti.
Kasatorius nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 233 straipsnio 1 dalį teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, turi nustatyti, ar joje nėra kliūčių, trukdančių bylą nagrinėti teisme. Kasatoriaus nuomone, buvo ne viena kliūtis, trukdanti jo bylą nagrinėti teisme: bylos perdavimo teismui metu, t. y. 2004 metų gruodžio mėnesį, nebegaliojo baudžiamasis įstatymas, numatęs jam inkriminuojamas veikas, dėl kurių jam buvo pareikštas kaltinimas; bylą perduodant nagrinėti teismo posėdyje jis neturėjo procesinio dokumento – kaltinamojo akto, kuris pagal BPK 220 straipsnio 4 dalį privalėjo būti jam įteiktas; jam inkriminuotos veikos po 2000 m. BK įsigaliojimo iki bylos perdavimo teismui momento nebuvo perkvalifikuotos pagal 2000 m. BK; byla perduota teismui, neatsižvelgiant į tai, jog kai kurioms jam inkriminuojamoms veikoms jau buvo suėjęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas. Taip buvo pažeistos BPK 4 straipsnio l dalies nuostatos, kad proceso tvarką nustato BPK normos, galiojančios proceso veiksmų atlikimo metu.
Nuteistasis R. S. kasaciniame skunde tvirtina, kad jei prokuroras, prasidėjus procesui, būtų pateikęs kaltinimą pagal naująjį baudžiamąjį įstatymą, jis (R. S.) būtų turėjęs laiko pasiruošti gynybai, o to nepadarius buvo apribotos jo galimybės dalyvauti rungtyniškame teismo procese ir suvaržyta teisė į gynybą (BPK 44 straipsnio 7 dalis). Kasatorius pabrėžia, kad nusikalstamų veikų perkvalifikavimas ir naujo kaltinimo pateikimas yra labai svarbūs gynybai, nes, to neatlikus arba atlikus po bylos aplinkybių ištyrimo, nebelieka laiko pasiruošti gynybai ir lieka neaišku, ar reikia gintis nuo ankstesniame įstatyme numatytos veikos (dėl kurios jis nebegali būti nuteistas), ar nuo naujajame įstatyme numatytos veikos, kurios požymiai kaltinamajame akte neįvardyti.
Kasatorius nurodo, kad minėtus argumentus jis buvo išdėstęs ir apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas juos tik perrašė. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nuosprendyje pasisakė tik dėl vieno iš minėtų argumentų – kaltinamojo akto neįteikimo. Tokį jo procesinių teisių suvaržymą kolegija pateisino tvirtindama, kad įrodymų teisėtumas byloje nepakito. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas jo apeliacinio skundo neišnagrinėjo ir taip pažeidė jo teisę į gynybą.
Kasatorius skunde teigia, kad nei prokuratūra, nei teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose byloje (BK 274 ir 275 straipsniai) (toliau – ir Senato nutarimas Nr. 8)“ 3 punkto nuostatomis ir jam pateikė kaltinimą, neatitinkantį BK 274 straipsnio dispozicijos, nes nei viename iš jam inkriminuojamų epizodų nebuvo nurodyta, jog jis kaltinamas klaidinimu. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nuosprendyje perrašė Senato išaiškinimo esmę, tačiau visiškai neanalizavo, kas kiekviename epizode buvo atitinkamo turto savininkas ir kaip kiekvieno jam (R. S.) inkriminuoto epizodo atveju jis suklaidino turto savininką. Apeliacinės instancijos teisme buvo iš naujo apklausiami UAB (TŪB) „Skulas“ ir UAB „Gotartas“ atstovai ir nė vienas iš šių bendrovių atstovų neįvardijo kokių nors veiksmų, kuriais jis (kasatorius) būtų juos klaidinęs. Taigi apeliacinės instancijos teisėjų kolegija visiškai ignoravo turto savininkų bei nukentėjusiųjų parodymus ir to nuosprendyje nemotyvavo. Vadinasi, nors ir turto savininkas, ir kaltinamasis neigia apgaulę, teismas vis tiek tvirtina, kad apgaulė yra. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija faktines įvykių aplinkybes išanalizavo nenuosekliai ir tai nulėmė teisės normų taikymą ne pagal įvykių ir faktų seką. Toks įrodymų vertinimas ir baudžiamojo įstatymo taikymas neatitinka teismų praktikos (kasacinės bylos Nr. 2K-654/2000, Nr. 2K-175/2003) ir pažeidžia BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatas, nes užkerta teisę nuteistajam žinoti, kuo jis yra kaltinamas.
Be to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nuosprendyje dėl L. V. D. turto užvaldymo sukčiavimo būdu nepagrįstai nurodo, kad civiliniai teisiniai santykiai perėjo į baudžiamuosius, nes jis (R. S.) įgijo L. V. D. pinigus tik panaudojęs apgaulę, t. y. dyzelinį kurą atskiedęs vandeniu. Pirma, byloje nėra įrodymų apie dyzelinio kuro atskiedimą vandeniu, šio veiksmo laiką, vietą ir tai atlikusius asmenis. Tai yra tik teismui L. V. D. pateikta prielaida. Teismas šios prielaidos negalėjo pagrįsti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 31 d. nutarime Nr. 1542 „Dėl naftos produktų laikymo kuro talpyklose tvarkos ir kuro talpyklose laikomų naftos produktų apskaitos taisyklių patvirtinimo“ nustatyta tvarka. Tam, kad būtų patvirtintas dyzelinio kuro atskiedimas, būtina įrodyti net tik vandens pirkimo faktą, tačiau ir minėto kuro įgijimą ar turėjimą, šių komponentų atgabenimą į vieną vietą bei jų sumaišymą. Kasatorius teigia, kad ta aplinkybė, jog iš jam priklausančių cisternų po kurio laiko buvo paimti pavyzdžiai su vandens dalimi, dar neįrodo, kad vandens, pirkto iš Mažeikių, kokybė atitiko rastame mišinyje esančio vandens kokybę. Antra, civiliniai teisiniai santykiai negali pereiti į baudžiamuosius, nes tai neįmanoma dėl šalių valios išraiškos. Prekės (daikto) kokybės bloginimas civiliniuose teisiniuose santykiuose užtraukia ne baudžiamąją atsakomybę, o kompensacinę atsakomybę. Civilinė atsakomybė atsiranda tik atvejais, kai įpareigotas asmuo yra kaltas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.248 straipsnio 1 dalis). Esant civiliniams teisiniams santykiams (pirkimui–pardavimui) asmuo yra įpareigotas patiekti tinkamos kokybės produkciją. Jei dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei (CK 6.248 straipsnio 4 dalis). L. V. D., nevykdęs minėto Vyriausybės nutarimo, nėra apgautas net ir tuo atveju, jei iš tikrųjų yra sumokėjęs 15 000 Lt, nes jis vis tiek gavo tam tikrą turtą – tik galbūt mažesnės vertės, o ar jis tą turtą utilizavo, ar pardavė, ar grąžino pardavėjui, jei jį buvo gavęs iš jo, teismai nesiaiškino. Kasatorius pabrėžia, kad baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą atsiranda tik tada, kai kaltininkas suvokia, jog daro nusikaltimą, nori neigiamų pasekmių ir jų siekia, t. y. tik esant tiesioginei tyčiai, o jis (kasatorius) tokios tyčios neturėjo. Todėl apeliacinės teisėjų kolegijos motyvas, kad L. V. D. įmonės veiklos teisėtumas neturi reikšmės sprendžiant jo (kasatoriaus) kaltės klausimą, yra nepagrįstas. Trečia, pasak kasatoriaus, jis nuteistas už tai, kuo nebuvo kaltinamas – kaltinimas, kad jis maišė degalus su vandeniu, jam nebuvo pareikštas.
Kasatoriaus nuomone, dėl L. V. D. turto įgijimo sukčiavimo būdu ir poveikio liudytojui E. Ž. atitinkamai 2004 m. rugpjūčio 28 d. ir 2004 m. rugsėjo 1 d. suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai.
Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotoja prašo panaikinti apeliacinės instancijos nuosprendžio dalį, kuria R. Ž. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl UAB (TŪB) „Skulas“ didelės vertės turto įgijimo sukčiavimo būdu ir pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl UAB „Gotartas“ turto įgijimo sukčiavimo būdu išteisintas, palikti galioti šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį. Kartu kasatorė prašo palikti galioti ir tą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria R. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis minėtus nusikaltimus padarė bendrininkų grupe.
Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas R. Ž. dėl UAB (TŪB) „Skulas“ didelės vertės turto bei UAB „Gotartas“ turto įgijimo sukčiavimo būdu, neįvertino įrodymų viseto, nepateikė pagrįstų motyvų, kodėl atmeta R. Ž. kaltę patvirtinančius įrodymus, ir todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog R. Ž. buvo ne R. S. nusikalstamos veikos bendrininkas, o R. S. apgaulės auka. Kartu apeliacinės instancijos teismas, nemotyvuotai išteisinęs R. Ž., nepagrįstai pašalino ir R. S. atsakomybę sunkinčią aplinkybę – tai, kad jis minėtas nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe su R. Ž.
Kasatorė teigia, kad R. Ž. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme neneigė, jog jis, kaip ŽŪB (duomenys neskelbtini) vadovas, 1999 metų vasarą R. S. leido naudotis šios besilikviduojančios bendrovės turtu – kuro baze. Tuo tarpu R. S. dokumentų verstis griežtai licencijuota naftos produktų prekyba jam nepateikė ir jokių sutarčių dėl kuro bazės panaudos nesudarė. Pirmosios instancijos teisme, pasak kasatorės, R. Ž. prisipažino, kad ir pats buvo suinteresuotas naftos produktų prekyba, nes jo bendrovė buvo besilikviduojanti ir darbų nebebuvo, o R. S. jam sakė, jog ateityje čia būtų galima sandėliuoti didelį kiekį kuro ir jis (R. Ž.) galėtų būti tokio sandėlio vedėjas. Pasak kasatorės, tai patvirtina R. Ž. išankstinį nusiteikimą dalyvauti nelegalioje naftos produktų prekyboje. Be to, R. Ž., nors ir matė, kad naftos produktai išvežami ir atvežami gana reguliariai, t. y. suvokė, jog R. S. užsiima nelegalia naftos produktų prekyba, davė jam savo ūkininko registracijos ir PVM mokėtojo pažymėjimus, kuriuos R. S. vėliau, pirkdamas naftos produktus, pateikė UAB (TŪB) „Skulas“ bei UAB „Gotartas“ komercijos darbuotojams. Po to R. Ž. pasirašė jam pateiktose PVM sąskaitose–faktūrose, nors jose nurodytų naftos produktų negavo. Šie suklastoti griežtos atskaitomybės finansiniai dokumentai buvo grąžinti naftos produktų pardavėjams ir įtraukti į oficialias UAB (TŪB) „Skulas“ bei UAB „Gotartas“ finansines–buhalterines apyskaitas. Kasatorės tvirtinimu, R. Ž., pasirašydamas ant griežtos atskaitomybės dokumentų ir savo parašu juose patvirtindamas nurodytus tikrovės neatitinkančius duomenis, suklastojo oficialius dokumentus ir tokiais savo veiksmais R. S. suteikė galimybę, šiuos dokumentus realizavus, įvykdyti iš anksto numatytą nusikalstamą veiką – sukčiavimo būdu įgyti naftos produktus.
Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad suklastotų oficialių dokumentų panaudojimas sukčiaujant kaip sutaptis nekvalifikuotinas, nes šiuo atveju suklastoti dokumentai panaudojami kaip priemonė turtui užvaldyti. Kartu kasatorė teigia, kad R. Ž. veiksmai negali būti vertinami kaip savarankiška BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika, nes bylą nagrinėjant teisme liudytojai R. S. bei V. S. parodė, kad, laiku neatsiskaičius su UAB (TŪB) „Skulas“ bei UAB „Gotartas“, jie ne vieną kartą skambino R. Ž., kuris juos vis įtikinėjo atsiskaitysiąs vėliau, kai gaus pinigus už parduotą žemės ūkio produkciją. Vadinasi, R. Ž. gerai suvokė minėtų veiksmų esmę bei tikslą – neteisėtą prekybą naftos produktais – ir, siekdamas apgaule suklaidinti naftos produktais prekiaujančias bendroves, veikė tiesiogine tyčia bendrininkaudamas su R. S. Kita vertus, pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad R. Ž. veikoje nėra BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties, privalėjo svarstyti, ar jo veiksmuose nėra BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių. To nepadaręs, apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir padarė esminį BPK pažeidimą.
Kasatorė skunde taip pat nurodo, kad apgaulė sukčiavimo atveju reiškia tai, jog kaltininkas, siekdamas pasisavinti svetimą turtą, visai neketina vykdyti tų įsipareigojimų, kurie buvo turto perdavimo sąlyga. Sukčiavimo atveju apgaulė gali reikštis ir suklastotų dokumentų turto savininkui ar jo teisėtam valdytojui pateikimu, tačiau šiuo atveju kaltininkas suklaidina turto savininką ar jo teisėtą valdytoją ne dėl savo teisės į turtą, o dėl savo ketinimų. Pasak kasatorės, būtent tokia apgaulės forma ir pasireiškė R. Ž. bei R. S. nusikalstamos veikos.
Nuteistojo R. S. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojos kasacinis skundas atmestinas.
1. Dėl nuteistojo R. S. kasacinio skundo
1.1. Dėl kasacinio skundo argumentų apie baudžiamosios atsakomybės senaties terminų suėjimą
Kasatorius teigia, kad dėl L. V. D. turto įgijimo sukčiavimo būdu ir poveikio liudytojui E. Ž. atitinkamai 2004 m. rugpjūčio 28 d. ir 2004 m. rugsėjo 1 d. suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (toliau – ir Įsigaliojimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką ar nuteistiesiems iki 2003 m. gegužės 1 d., apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ar apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis nustatoma vadovaujantis arba 2000 m. BK 3, 95, 96 straipsnių taisyklėmis, – kai senaties terminai pagal 2000 m. BK nuostatas yra tokie patys arba trumpesni, arba 1961 m. BK 7, 49, 50 straipsnių taisyklėmis, – kai senaties terminai pagal 2000 m. BK nuostatas yra ilgesni.
2000 m. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje nustatyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jei praėję penkeri metai, kai padarytas nesunkus nusikaltimas. 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose (1994 m. liepos 19 d. redakcija) nurodyta, kad asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nuo tos dienos, kai jis padarė nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriamas laisvės atėmimas ne daugiau kaip dvejiems metams, arba bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus įstatymo numatytas išimtis, praėjo treji metai, o nuo tos dienos, kai jis padarė nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriamas laisvės atėmimas ne daugiau kaip penkeriems metams, praėjo penkeri metai.
Iš bylos medžiagos matyti, kad R. S. dėl 1999 m. rugpjūčio 25 d. įvykdyto L. V. D. turto įgijimo sukčiavimo būdu buvo kaltinamas pagal 1961 m. BK 274 straipsnio 2 dalį, dėl 1999 m. rugsėjo 2 d. daryto poveikio liudytojui E. Ž. – pagal 1961 m. BK 297 straipsnio 1 dalį, tačiau, šias jo nusikalstamas veikas pirmosios instancijos teisme perkvalifikavus, 2005 birželio 29 d. nuosprendžiu jis nuteistas atitinkamai pagal 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio BK 182 straipsnio 1 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį, nes 2000 m. BK už šias nusikalstamas veikas numato švelnesnes bausmes. Šie nusikaltimai pagal 2000 m. BK 11 straipsnio 3 dalį yra nesunkūs, nes už BK 182 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) numatytą nusikaltimą gali būti baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų, už BK 233 straipsnio 1 dalyje (2004 m. kovo 30 d. redakcija) numatytą nusikaltimą – viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Vadinasi, 2000 m. BK už 1999 m. rugpjūčio 25 d. įvykdytą L. V. D. turto įgijimą sukčiavimo būdu (BK 182 straipsnio 1 dalis) numato tokį pat – penkerių metų – senaties terminą, kaip ir 1961 m. BK. Tuo tarpu už 1999 m. rugsėjo 2 d. darytą poveikį liudytojui E. Ž. (BK 233 straipsnio 1 dalis) – dvejais metais ilgesnį nei pagal 1961 m. BK. Todėl sprendžiant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo (pagal 1961 m. BK – patraukimo baudžiamojon atsakomybėn) senaties termino trukmės klausimą R. S. byloje dėl 1999 m. rugpjūčio 25 d. įvykdyto L. V. D. turto įgijimo sukčiavimo būdu turi būti vadovaujamasi 2000 m. BK 3, 95 straipsnių, o dėl 1999 m. rugsėjo 2 d. daryto poveikio liudytojui E. Ž. – 1961 m. BK 7, 49 straipsnių nuostatomis. Taigi nagrinėjamoje byloje nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas yra penkeri metai, o nusikaltimo, numatyto BK 233 straipsnio 1 dalyje – treji metai.
Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad R. S. yra pripažintas kaltu ir nuteistas Akmenės rajono apylinkės teismo 2001 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu laisvės atėmimu už aplaidų įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą (1961 m. BK 322 straipsnis) 1999 m. kovo 1 d.–2000 m. balandžio 25 d., o to paties teismo 2002 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu – nubaustas baudomis už 2000 m. balandžio 26 d.–2001 m. lapkričio 22 d. vykdytą 1961 m. BK 322 straipsnyje numatytą nusikaltimą bei už 2001 m. lapkričio 27 d.–2002 m. birželio 10 d. vykdytą, 1961 m. BK 325 straipsnio (Mokesčių ir įmokų vengimas) 1 dalyje numatytą, nusikaltimą.
Sprendžiant R. S. byloje apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo (pagal 1961 m. BK – patraukimo baudžiamojon atsakomybėn) senaties klausimą dėl L. V. D. turto įgijimo sukčiavimo būdu ir dėl poveikio liudytojui E. Ž. turi būti atsižvelgiama į Akmenės rajono apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 18 d. nuosprendį. Tokia išvada daroma palyginus atitinkamas 1961 m. BK 49 straipsnio 2 dalies ir 2000 m. BK 95 straipsnio 4 dalies nuostatas.
1961 m. BK 49 straipsnio 2 dalyje (1994 m. liepos 19 d. redakcija) buvo nustatyta, kad patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis nutrūksta, jeigu prieš sueinant šiame BK straipsnyje nurodytiems terminams, asmuo padaro naują nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriamas laisvės atėmimas daugiau kaip dvejiems metams. Senatis šiuo atveju pradedama skaičiuoti nuo to momento, kai buvo padarytas naujasis nusikaltimas. 2000 m. BK 95 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Taigi pagal Įsigaliojimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalį R. S. byloje taikytina 1961 m. BK 49 straipsnio 2 dalis.
Už 1961 m. BK 322 straipsnyje (1996 m. birželio 11 d. redakcija) numatyto nusikaltimo padarymą kaltininkas galėjo būti baudžiamas laisvės atėmimu iki vienerių metų arba pataisos darbais ir bauda ar be baudos arba tik bauda. Už nusikaltimą, numatytą 1961 m. BK 325 straipsnio 1 dalyje (1997 m. gegužės 20 d. redakcija) – laisvės atėmimu iki ketverių metų arba bauda. R. S. prieš sueinant jo 1999 m. rugpjūčio 25 d. ir 1999 m. rugsėjo 2 d. padarytų nusikalstamų veikų, numatytų 2000 m. BK 182 straipsnio 1 dalyje, 233 straipsnio 1 dalyje, senaties terminams, 2001 m. lapkričio 27 d.–2002 m. birželio 10 d. padarė nusikalstamą veiką, už kurią pagal įstatymą (1961 m. BK 325 straipsnio 1 dalis) galėjo būti skiriamas laisvės atėmimas iki ketverių metų. Šio nusikaltimo padarymas nutraukė patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminą už R. S. veikas, numatytas 2000 m. BK 182 straipsnio 1 dalyje, 233 straipsnio 1 dalyje. Senatis už šias veikas pradedama skaičiuoti nuo minėto nusikaltimo (1961 m. BK 235 straipsnio 1 dalis) padarymo. Vadinasi, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties eiga dėl L. V. D. turto įgijimo sukčiavimo būdu (2000 m. BK 182 straipsnio 1 dalis) bei poveikio liudytojui E. Ž. (2000 m. BK 233 straipsnio 1 dalis) nutrūko ir jos terminai, kaip minėta, atitinkamai penkeri ir treji metai, iš naujo skaičiuojami nuo 2002 m. birželio 10 d., kai R. S. padarė nusikaltimą, numatytą 1961 m. BK 235 straipsnio 1 dalyje. Taigi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo R. S. byloje senaties terminas dėl L. V. D. turto įgijimo sukčiavimo būdu sueis 2007 m. birželio 10 d., o dėl poveikio liudytojui E. Ž. senaties terminas jau yra suėjęs 2005 m. birželio 10 d., t. y. iki pirmosios instancijos teismo 2005 m. birželio 29 d. nuosprendžio priėmimo.
Baudžiamojo proceso įstatyme imperatyviai nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šių nuostatų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje dėl R. S. poveikio liudytojui E. Ž. nesilaikė. Todėl naikintinos pirmosios instancijos teismo 2005 m. birželio 29 d. ir apeliacinės instancijos teismo 2006 m. kovo 22 d. nuosprendžių dalys, kuriomis R. S. pripažintas kaltu pagal 2000 m. BK 233 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis Įsigaliojimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, 1961 m. BK 49 straipsnio 2 dalimi, 2000 m. BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, R. S. baudžiamoji byla pagal 2000 m. BK 233 straipsnio 1 dalį dėl poveikio liudytojui E. Ž. nutrauktina. Kartu naikintinos ir minėtų nuosprendžių dalys, kuriomis, skiriant subendrintą bausmę R. S., nurodyta, kad griežčiausia bausme, iš bausmių paskirtų už R. S. padarytus nusikaltimus, apimant švelnesnes bausmes, apimama ir bausmė už poveikį liudytojui. Kadangi, kaip minėta, skiriant R. S. subendrintą bausmę už veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 233 straipsnio 1 dalyje, nurodytuose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose buvo taikomas bausmių apėmimo principas, toks nuosprendžių pakeitimas, kai baudžiamoji byla R. S. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį nutraukiama, R. S. galutinės subendrintos bausmės nekeičia.
1.2. Dėl kasacinio skundo teiginių apie BPK 4 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą
Kasatorius nurodo, kad buvo ne viena kliūtis, trukdanti jo bylą nagrinėti teisme: bylos perdavimo teismui metu, t. y. 2004 metų gruodžio mėnesį, nebegaliojo baudžiamasis įstatymas, kuriame numatytos veikos jam buvo inkriminuojamos ir pagal kurį jam buvo pareikštas kaltinimas; bylą perduodant nagrinėti teismo posėdyje jis neturėjo procesinio dokumento – kaltinamojo akto, kuris pagal BPK 220 straipsnio 4 dalį privalėjo būti jam įteiktas; jam inkriminuotos veikos po naujojo BK įsigaliojimo (2003 m. gegužės 1 d.) iki bylos perdavimo teismui momento nebuvo perkvalifikuotos pagal naująjį BK; byla perduota teismui, neatsižvelgiant į tai, jog kai kurioms jam inkriminuojamoms veikoms jau buvo suėjęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas. Kasatoriaus nuomone, taip buvo pažeistos BPK 4 straipsnio l dalies nuostatos, kad proceso tvarką nustato normos, galiojančios proceso veiksmų atlikimo metu.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą proceso tvarką nustato BPK, galiojantis proceso veiksmų atlikimo metu (BPK 4 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, konkretus procesinis veiksmas (veiksmai) turi būti atliekamas laikantis tuo metu galiojančių procesinių taisyklių. Vėliau, pasikeitus BPK normoms, iš naujo atlikti tą veiksmą (veiksmus) nėra būtina. BPK normų pasikeitimas nėra pagrindas procese grįžti atgal – kartoti tam tikrus veiksmus (kurių atlikimui nustatoma nauja tvarka) ar pradėti ikiteisminį tyrimą iš naujo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad baudžiamoji byla teismui perduota 2000 m. birželio 13 d., R. S. teismui atiduotas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2001 m. sausio 8 d. nutartimi, o kaltinamosios išvados nuorašas jam įteiktas 2001 m. sausio 23 d., t. y. iki naujųjų BK ir BPK įsigaliojimo. Vadinasi, R. S. baudžiamoji byla teismui perduota tuo metu galiojusio 1961 m. BPK 241 straipsnio tvarka, R. S. teismui atiduotas vadovaujantis tuo metu galiojusio 1961 m. BPK 245, 249–251 straipsnių nuostatomis, kaltinamosios išvados nuorašas jam įteiktas laikantis 1961 m. BPK 259 straipsnio 1 dalies nuostatų, o kaltinamojoje išvadoje R. S. pateikti kaltinimai kvalifikuoti pagal atitinkamus tuo metu galiojusio 1961 m. BK straipsnius. Taigi iki R. S. bylos perdavimo bei jo atidavimo teismui esant dar neįsigaliojusiems 2000 m. BK bei BPK, jam pateiktame kaltinime inkriminuojamos nusikalstamos veikos ir negalėjo būti perkvalifikuotos į atitinkamus 2000 m. BK straipsnius, o vietoje kaltinamosios išvados įteiktas kaltinamasis aktas. Pažymėtina ir tai, kad priešingai negu tvirtina kasatorius, bylos perdavimo teismui momentu (2000 m. birželio 13 d.) nei vienai iš jam kaltinime inkriminuotų veikų pagal baudžiamąjį įstatymą nebuvo suėję patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminai. Vadinasi, kasatoriaus nurodyti procesiniai veiksmai baudžiamojoje byloje buvo atlikti laikantis tuo metu galiojančių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Todėl, kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad R. S. baudžiamojoje byloje buvo pažeistos BPK 4 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pažymėtina ir tai, kad R. S. baudžiamosios bylos perdavimas teismui 2000 m. birželio 13 d., kaltinamosios išvados nuorašo R. S. įteikimas 2001 m. sausio 23 d. atitinka ir Įsigaliojimo įstatymo nuostatas.
Kasatorius teigia, kad jei prokuroras, prasidėjus procesui, būtų pateikęs kaltinimą pagal naująjį baudžiamąjį įstatymą, jis būtų turėjęs laiko pasiruošti gynybai, o to nepadarius buvo apribotos jo galimybės dalyvauti rungtyniškame teismo procese ir suvaržyta jo teisė į gynybą (BPK 44 straipsnio 7 dalis).
Įsigaliojimo įstatyme nustatyta, kad jeigu asmuo iki 2003 m. gegužės 1 d. padarė nusikalstamą veiką, kuri naujajame BK atitinka numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, ši veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą naujojo BK straipsnį, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu palengvinantį nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį (4 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosiose bylose dėl nusikalstamų veikų, padarytų iki 2003 m. gegužės 1 d., veikos perkvalifikuojamos remiantis Įsigaliojimo įstatymo 4 straipsnio ir naujojo BK 3 straipsnio nuostatomis bei vadovaujantis naujuoju BPK. Nusikalstamas veikas pagal naująjį BK perkvalifikuoja teismai, bylą nagrinėjantys pirmąja, apeliacine ir kasacine tvarka (5 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal Įsigaliojimo įstatymą nusikalstamas veikas, padarytas iki 2003 m. gegužės 1 d., pagal naująjį BK perkvalifikuoja baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas.
Minėta, kad R. S. byla teismui buvo perduota 2000 m. birželio 13 d., o R. S. teismui atiduotas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2001 m. sausio 8 d. nutartimi, t. y. iki 2000 m. BK ir BPK įsigaliojimo. Šią bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, įsigaliojo (2003 m. gegužės 1 d.) naujieji BK ir BPK. Iš bylos medžiagos matyti, kad iš esmės naujų faktinių bylos aplinkybių teismo posėdyje nebuvo nustatyta. Nusikaltimus, kurių padarymu R. S. buvo kaltinamas pagal senąjį BK, numatė ir naujasis BK. Šie nusikaltimai pagal naująjį BK yra baudžiami švelniau. Pagal baudžiamąjį įstatymą veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamo asmens veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims (BK 3 straipsnio 2 dalis).
Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, perkvalifikuojant nusikalstamas veikas į kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą, jeigu iš esmės nesiskiria nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja apie tai iš anksto pranešti kaltinamajam. Baudžiamojo proceso įstatymas tokiais atvejais, nenumato ir kaltinamojo ar jo gynėjo teisės prašyti pertraukos pasirengti gynybai nuo pareikšto kaltinimo (BPK 256 straipsnio 3 dalis). Minėta, kad teisme R. S. nusikalstamos veikos buvo perkvalifikuotos pagal baudžiamąjį įstatymą (2000 m. BK 182 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnio 1 dalis, 182 straipsnio 2 dalis, 182 straipsnio 2 dalis, 233 straipsnio 1 dalis), numatantį švelnesnes bausmes. Perkvalifikuojant R. S. nusikalstamas veikas jų faktinės aplinkybės iš esmės nesikeitė. Vadinasi, R. S. buvo iš anksto ir laiku žinomi pareikšti kaltinimai, jokiai naujai gynybai jam ruoštis nereikėjo. Nežiūrint to, Mažeikių rajono apylinkės teismas, siekdamas nepažeisti kaltinamojo teisių ir užtikrinti realią kaltinamojo teisę į gynybą, 2005 m. sausio 5 d. nutartimi R. S. įspėjo pagal kokius naujojo BK straipsnius gali būti perkvalifikuotos jo nusikalstamos veikos.
Taigi pirmosios instancijos teismas 2005 m. birželio 29 d. nuosprendžiu R. S. nusikalstamas veikas iš 1961 m. BK į 2000 m. BK perkvalifikavo laikydamasis minėtų BPK 255 straipsnio 2 dalies, Įsigaliojimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies bei BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatų ir R. S. teisės į gynybą nepažeidė.
1.4. Dėl kasatoriaus teiginių apie bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka
1.4.1. Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo esminių jo apeliacinio skundo argumentų.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ (toliau – ir Senato nutarimas Nr. 53) 6, 25 punktai).
Iš bylos medžiagos matyti, kad priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas 2006 m. kovo 22 d. nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl R. S. apeliacinio skundo esminių argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir dalis pirmosios instancijos teismo 2005 m. birželio 29 d. nuosprendžio dėl R. S. keičiama, o kita šio teismo nuosprendžio dalis pripažįstama teisinga bei pagrįsta ir paliekama nepakeista. Taigi apeliacinės instancijos teismas nuteistojo R. S. skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų.
1.4.2. Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, palikdama galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas už UAB „Gotartas“ ir UAB (TŪB) „Skulas“ turto įgijimą sukčiavimo būdu, nuosprendyje visiškai neanalizavo, kas kiekviename epizode buvo atitinkamo turto savininkas ir kaip kiekvienu iš šių atvejų jis suklaidino turto savininką. Kasatoriaus nuomone, taip pažeistos BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatos, nes buvo suvaržyta jo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dyzelinis kuras bei benzinas, kurį R. S. R. Ž. vardu įsigijo iš UAB „Gotartas“ ir UAB (TŪB) „Skulas“ priklausė šioms bendrovėms. Taigi UAB „Gotartas“ ir UAB (TŪB) „Skulas“ buvo šio turto savininkai.
Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, ir tų prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio įrodymų ištyrimo (Senato nutarimo Nr. 53 11 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, atlikto įrodymų tyrimo metu apklausęs patį R. S., nuteistąjį R. Ž., UAB „Gotartas“ bei UAB (TŪB) „Skulas“ atstovus ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, nustatė, kad „R. S. apgaulė pasireiškė tuo, kad jis įtikino UAB (TŪB) „Skulas“ bei UAB „Gotartas“ vadovus neva R. Ž. skirtą kurą patikėti jam, kaip pervežimo tarpininkui, po to duodamas R. Ž. pasirašyti sąskaitas–faktūras, o pats realizuodamas kurą, taip perkeldamas teisinę ir moralinę prievolę R. Ž. atlikti mokėjimus“. Vadinasi, priešingai nei tvirtina kasatorius, apeliacinės instancijos teismas nustatė bei nuosprendyje nurodė, ir kas buvo UAB (TŪB) „Skulas“ bei UAB „Gotartas“ turto savininkas, ir kaip pasireiškė R. S. apgaulė įsigyjant UAB „Gotartas“ bei UAB (TŪB) „Skulas“ naftos produktus. Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas šias faktines bylos aplinkybes nustatė ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.
Kartu pažymėtina ir tai, kad R. S. jam pareikšto kaltinimo, sukčiavimo būdu įgijus UAB „Gotartas“ ir UAB (TŪB) „Skulas“ turtą, pobūdį bei pagrindą žinojo, nes kaltinimas jam dėl UAB „Gotartas“ ir UAB (TŪB) „Skulas“ turto įgijimo sukčiavimo būdu buvo pareikštas pagal tuo metu galiojusio 1961 m. BPK 166 straipsnio (Kaltinimo pareiškimas) nuostatas; tai padaryta laiku ir kaltinamajam suprantama kalba; nutarimą patraukti kaltinamuoju pasirašė pats R. S. ir jo gynėjas; kaltinamoji išvada surašyta ir jos nuorašas R. S. įteiktas pagal tuo metu galiojusio 1961 m. BPK 230 straipsnyje (Kaltinamoji išvada) ir 259 straipsnyje (Kaltinamosios išvados nuorašo įteikimas teisiamajam) nustatytą tvarką. Minėta, kad išvados apie šių nusikalstamų veikų faktines aplinkybes teisminio nagrinėjimo metu iš esmės nesikeitė nuo kaltinamojoje išvadoje išdėstytųjų.
Taigi nuteistojo R. S. teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, jo bylos proceso metu nebuvo suvaržyta ir BPK 44 straipsnio 7 dalies reikalavimai nepažeisti.
1.4.3. Kasatorius taip pat tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog jis L. V. D. pinigus įgijo „tik panaudojęs apgaulę – dyzelinį kurą atskiedęs vandeniu“, jis buvo nuteistas už tai, kuo nebuvo kaltinamas. Pasak kasatoriaus, kaltinimas, kad jis maišė degalus su vandeniu, jam nebuvo pareikštas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad, pareiškiant R. S. kaltinimą pagal tuo metu galiojusio 1961 m. BPK nuostatas, tiek nutarime patraukti jį kaltinamuoju, tiek kaltinamojoje išvadoje nurodyta, jog jis kaltinamas ir tuo, kad pakartotinai įgijo svetimą turtą apgaule, t. y. 1999 m. rugpjūčio 25 d. pardavė L. V. D. „14 152 l dyzelinio kuro, kuris buvo praskiestas maždaug aštuoniais kubais vandens, atvežtas savo benzovežiu ir supiltas į L. V. D. talpas, gaudamas už dyzelinį kurą iš L. V. D. 15 000 Lt“. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertinant byloje esančių įrodymų visetą, konstatavo, kad R. S. nukentėjusiajam L. V. D. pardavė dyzelinį kurą, skiestą vandeniu, ir jį nuteisė už tai, kad apgaule įgijo L. V. D. pinigus, t. y. 1999 m. rugpjūčio 25 d. L. V. D. pardavė savo benzovežiu atvežto bei į L. V. D. talpas supilto14 152 l dyzelinio kuro, praskiesto maždaug aštuoniais kubais vandens, ir už šį naftos produktą iš L. V. D. gavo 15 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą BPK XXI skyriuje nustatyta tvarka, su šiomis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadomis sutiko ir, nurodęs, kad „R. S. užvaldė L. V. D. pinigus tik panaudojęs apgaulę – dyzelinį kurą atskiedęs vandeniu, o kad pinigų užvaldymo metu nepaaiškėtų apgaulė, tariamą sandorį vykdė tamsiu paros metu“, minėtą 2005 m. birželio 29 d. nuosprendžio dalį paliko galioti be pakeitimų. Taigi nepagrįstas R. S. tvirtinimas, kad jis buvo nuteistas už tai, kuo nebuvo kaltinamas, t. y. kad jis nebuvo kaltinamas, jog L. V. D. pinigus įgijo sumaišęs dyzelinį kurą su vandeniu ir pardavęs nukentėjusiajam.
1.5. Dėl nuteistojo R. S. kasacinio skundo argumentų, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas
Kasatorius, nurodydamas, kad apeliacinės instancijos teismas dėl L. V. D. turto įgijimo sukčiavimo būdu nepagrįstai tvirtina, jog civiliniai teisiniai santykiai perėjo į baudžiamuosius, nes jis (R. S.) užvaldė L. V. D. pinigus tik panaudojęs apgaulę – dyzelinį kurą atskiedęs vandeniu; byloje nėra įrodymų apie dyzelinio kuro atskiedimą vandeniu, šio veiksmo laiką, vietą ir tai atlikusius asmenis; tam, kad būtų patvirtintas atskiedimas, būtina įrodyti net tik vandens pirkimo faktą, tačiau ir dyzelino įgijimą ar turėjimą, šių komponentų atgabenimą į vieną vietą bei jų sumaišymą; ta aplinkybė, jog iš jam priklausančių cisternų po kurio laiko buvo paimti pavyzdžiai su dalimi vandens, dar neįrodo, kad vandens, pirkto iš Mažeikių, kokybė atitiko rastame mišinyje esančio vandens kokybę; civiliniai teisiniai santykiai negali pereiti į baudžiamuosius, nes tai neįmanoma dėl šalių valios išraiškos; prekės (daikto) kokybės bloginimas civiliniuose teisiniuose santykiuose užtraukia ne baudžiamąją atsakomybę, o kompensacinę atsakomybę; civilinė atsakomybė atsiranda tik atvejais, kai įpareigotas asmuo yra kaltas; esant civiliniams teisiniams santykiams (pirkimui–pardavimui) asmuo yra įpareigotas patiekti tinkamos kokybės produkciją; jei dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei; L. V. D. nėra apgautas net ir tuo atveju, jei iš tikrųjų yra sumokėjęs 15 000 Lt, nes jis vis tiek gavo tam tikrą turtą – tik galbūt mažesnės vertės, o ar jis tą turtą utilizavo, ar pardavė, ar grąžino pardavėjui, jei jį buvo gavęs iš jo, teismai nesiaiškino; nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo motyvas, jog L. V. D. įmonės veiklos teisėtumas neturi reikšmės sprendžiant jo (kasatoriaus) kaltės klausimą, iš esmės neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo. Pažymėtina, kad dauguma minėtų R. S. teiginių yra analogiški jo apeliacinio skundo argumentams, kuriuos apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismo išdėstytos išvados dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Todėl minėti nuteistojo R. S. kasacinio skundo argumentai teisėjų kolegijos paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir todėl yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
2. Dėl prokurorės kasacinio skundo
2.1. Esminis prokurorės kasacinio skundo argumentas yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas R. Ž. dėl UAB (TŪB) „Skulas“ didelės vertės turto įgijimo sukčiavimo būdu (BK 182 straipsnio 2 dalis) bei UAB „Gotartas“ turto įgijimo sukčiavimo būdu (BK 182 straipsnio 1 dalis), neįvertino įrodymų viseto. Be to, pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas nepateikė pagrįstų motyvų, kodėl atmeta R. Ž. kaltę patvirtinančius įrodymus. Teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, jog R. Ž. veiksmuose nebuvo apgaulės ir jis buvo ne R. S. nusikalstamos veikos bendrininkas, o R. S. apgaulės auka. Kartu kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nemotyvuotai išteisinęs R. Ž., nepagrįstai pašalino ir R. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog jis minėtas nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe su R. Ž.
Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas – tai tik tiesiogine tyčia padaroma nusikalstama veika, kuria kaltininkas savo ar kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Teismų praktikoje paprastai laikomasi nuomonės, kad sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui arba teisei į turtą įgyti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, apgaulės suklaidinti, savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines aplinkybes, turinčias reikšmės savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo, ir pan. (Senato nutarimo Nr. 8 2, 3 punktai). Taigi nusikalstamą veiką kvalifikuojant kaip sukčiavimą, turi būti neabejotinai ir neginčytinai įrodyta, kad kaltininkas: suvokė, jog apgaudinėja turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, meluodamas jiems, falsifikuodamas bei iškraipydamas aplinkybes, faktus, taip pat numatė, kad veikdamas tokiu būdu suklaidins turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, ir dėl to pastarasis jam perduos turtą arba teisę į turtą. Kartu kaltininkas sukčiavimo atveju nori būtent apgaulės būdu įgyti svetimą turtą ar teisę į jį.
Minėta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. Ž. buvo nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe ir būdamas iš anksto susitaręs su R. S., įgijo UAB (TŪB) „Skulas“ ir UAB „Gotartas“ turtą apgaule. R. S., R. Ž. jam davus savo ūkininko ūkio įregistravimo bei PVM mokėtojo registracijos pažymėjimus, R. Ž. vardu sudarė sutartis su minėtomis bendrovėmis dėl dyzelinio kuro bei benzino pirkimo ir savo benzovežiu gautus naftos produktus išsivežė pagal PVM sąskaitas–faktūras. R. S. šiuos naftos produktus pardavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, o R. Ž. pasirašytas PVM sąskaitas–faktūras, kad gavo naftos produktus, grąžino UAB (TŪB) „Skulas“ bei UAB „Gotartas“. R. Ž., naudodamas apgaulę, ne vieną kartą žadėjo pardavėjams atsiskaityti, nors naftos produktus turėjo ne jis, o R. S., ir už naftos produktus nesiruošė mokėti. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas R. Ž. išplėtė kaltinimo ribas, nes kaltinime aplinkybė, kad R. Ž., naudodamas apgaulę, ne vieną kartą žadėjo pardavėjams atsiskaityti, nors naftos produktus turėjo ne jis, o R. S., ir už naftos produktus nesiruošė mokėti, nebuvo nurodyta. Tuo tarpu, norint veiką kvalifikuoti kaip sukčiavimą, nepakanka vien produkcijos pagal PVM sąskaitas–faktūras paėmimo ir už ją neatsiskaitymo fakto.
Iš bylos matyti, kad: R. Ž., norėdamas pirkti naftos produktus ir R. S. pažadėjus jų gauti, R. S. davė savo ūkininko ūkio registracijos pažymėjimą bei PVM mokėtojo registracijos pažymėjimą; R. S., pasinaudodamas minėtais R. Ž. dokumentais, sudarinėjo sutartis su UAB (TŪB) „Skulas“ bei UAB „Gotartas“, susitarė dėl kuro gavimo konsignaciniais pagrindais, o gautą kurą įformino R. Ž. vardu, šiam nedalyvaujant; R. S., siekdamas gauti kurą iš UAB „Gotartas“, R. Ž. nežinant, šiai bendrovei sumokėjo 7000 Lt; apiforminęs iš UAB (TŪB) „Skulas“ bei UAB „Gotartas“ gautą kurą R. Ž. vardu, R. S. R. Ž. liepė pasirašyti atvežtus dokumentus, o šį kurą išvežė bei pardavė nenustatytiems asmenims, R. Ž. žadėdamas atvežti kitą, geresnį, kurą; minėtų bendrovių kurą realiai buvo įgijęs R. S. R. Ž. vardu; R. S. jo prašęs dėl atsiskaitymų skambinantiems bendrovių atstovams sakyti, kad atsiskaitys; R. Ž., supratęs, esąs R. S. apgautas pats kreipėsi į prokuratūrą. Taigi R. Ž. veiksmuose, priešingai nei tvirtina kasatorė, nėra apgaulės. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad R. S. „įtikino UAB (TŪB) „Skulas“ bei UAB „Gotartas“ vadovus neva R. Ž. skirtą kurą patikėti jam, kaip pervežimo tarpininkui, po to, duodamas R. Ž. sąskaitas pasirašyti PVM sąskaitas–faktūras, o pats realizuodamas kurą, taip perkeldamas teisinę ir moralinę prievolę R. Ž. atlikti mokėjimus“, pagrįstai konstatavo, jog apgaulę užvaldant UAB (TŪB) „Skulas“ bei UAB „Gotartas“ turtą panaudojo tik R. S., šiose bendrovėse kurą formindamas R. Ž. vardu, o R. Ž. buvo apgautas, pasirašydamas ant R. S. paduotų sąskaitų. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nurodęs, jog R. S. įtikino R. Ž. ir UAB (TŪB) „Skulas“ bei UAB „Gotartas“ vadovus, kad atsiskaitys, nors visiškai to nesiruošė daryti ir realiai jokių pinigų nei jo apgautam R. Ž., nei minėtoms bendrovėms nesumokėjo ir nesiruošė to daryti, iš esmės taip pat, kaip ir apeliacinės instancijos teismas, pripažino, kad R. Ž. R. S. buvo apgautas.
Taigi apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimais, atliko byloje surinktų įrodymų viseto dėl R. Ž. inkriminuoto UAB (TŪB) „Skulas“ bei UAB „Gotartas“ turto užvaldymo sukčiavimo būdu tyrimą bei vertinimą ir R. Ž. motyvuotai išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kartu apeliacinės instancijos teismas iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstai pašalino R. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis minėtas nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe su R. Ž.
3. Dėl prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą
Nuteistasis R. S. ir jo gynėjas, remdamiesi tuo, kad 2006 m. birželio 27 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Nr. 37415/02 S. prieš Lietuvą nustatė, jog Lietuvos Respublika pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies nuostatą, nurodančią, kad sprendžiant pareikšto kaltinimo klausimą bylos teisme turi būti nagrinėjamos per įmanomai trumpiausią laiką, kasacinio bylos nagrinėjimo posėdžio pradžioje pareiškė prašymą, kuriame prašo kolegiją kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl BPK 3, 215, 303, 326 ir 383 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Kasatoriaus ir jo gynėjo nuomone, į Konstitucinį Teismą būtina kreiptis su prašymu išsiaiškinti, ar BPK 3 straipsnis, numatantis aplinkybes, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, tačiau ignoruojantis bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiko tarpą principą, taip pat BPK 215 straipsnis, numatantis ikiteisminio tyrimo nutraukimą dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės, tačiau ignoruojantis bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiko tarpą principą, bei BPK 303, 326 ir 383 straipsniai, nenumatantys teismų teisės nutraukti baudžiamosios bylos dėl pernelyg ilgo teisminio nagrinėjimo trukmės ar Konvencijos pažeidimo, atitinka Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostatą „teisingumą vykdo tik teismai“ ir Konstitucijoje „reglamentuotą teisinės valstybės principą“.
Taigi esminis nuteistojo R. S. ir jo gynėjo prašymo argumentas yra abejonė, ar tai, kad minėtose BPK nuostatose neįtvirtinta teismų teisė „teisminio nagrinėjimo stadijoje svarstyti klausimo, ar dėl pernelyg ilgo teisminio bylos nagrinėjimo nepažeidžiamos žmogaus teisės“ ir nutraukti baudžiamąją bylą dėl pernelyg ilgo teisminio nagrinėjimo trukmės ar Konvencijos pažeidimo, neprieštarauja Konstitucijai, t. y. tvirtinama, kad nurodytuose BPK straipsniuose nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, tačiau kuris pagal Konstituciją BPK turi būti nustatytas. Vadinasi, kasatoriaus ir jo gynėjo nuomone, BPK yra legislatyvinė omisija.
Pagal Konstituciją teismas į Konstitucinį Teismą kreipiasi tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai (110 straipsnio 2 dalis). Kolegijos nuomone, kasatoriaus ir jo gynėjo prašymas iš esmės yra susijęs su BPK įtvirtinto ir minėtame prašyme vertinamo teisinio reguliavimo tinkamo taikymo praktikoje, o ne jo konstitucingumo, klausimais.
Pagal Konstituciją teismo priedermė vykdyti teisingumą kiekvienoje byloje (Konstitucijos 31, 109 straipsniai). Konstitucinis Teismas konstatavo, kad teismas kiekvienoje teisminėje instancijoje privalo siekti nustatyti tiesą kiekvienoje byloje ir turi būti aktyvus, vykdydamas šią esminę savo funkciją. Taigi pagal Konstituciją negali būti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas teismui „pasyviai“ vykdyti savo konstitucinę priedermę (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
Kita vertus, baudžiamajame įstatyme įtvirtinti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo (BK 95 straipsnis), apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo (BK 96 straipsnis) senaties institutai. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą baudžiamoji byla nutraukiama, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, kasatoriaus ir jo gynėjo keliamas klausimas dėl minėtos legislatyvinės omisijos praktikoje gali būti išsprendžiamas taikant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties institutą. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas baudžiamajame įstatyme šį institutą, iš esmės pripažįsta, kad atitinkamos valstybės ikiteisminio tyrimo ir (ar) teisminės institucijos konkrečioje baudžiamojoje byloje gali neįvykdyti savo konstitucinės priedermės per įstatyme nustatytą laiką. Todėl BK yra įtvirtintas imperatyvas, kad tokiais atvejais baudžiamoji byla besąlygiškai nutraukiama.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, taip pat vadovaudamasi Konstitucijos 110 straipsniu, kolegija atmeta nuteistojo R. S. ir jo gynėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais,
n u t a r i a :
Pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 29 d. ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nuosprendžius R. S. baudžiamojoje byloje.
Panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 29 d. ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nuosprendžių dalis, kuriomis R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 233 straipsnio 1 dalį dėl poveikio liudytojui E. Ž. R. S. baudžiamąją bylą pagal BK 233 straipsnio 1 dalį dėl poveikio liudytojui E. Ž. nutraukti, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Taip pat panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 29 d. ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nuosprendžių dalis, kuriose nurodyta, kad, skiriant R. S. subendrintą bausmę apėmimo būdu, apimama ir „vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, paskirta dėl poveikio liudytojui“.
Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.
Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojos kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Viktoras Aidukas
Jonas Prapiestis
