Baudžiamoji byla Nr. 2K-768/2006
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.4.2.1.; 2.4.5. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Vytauto Masioko, teisėjo Viktoro Aiduko ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant D. Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei J. Zieniūtei,
gynėjui advokatui V. Falkauskui,
nuteistajam A. J.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 294 straipsnio 2 dalį areštu šešiasdešimčiai parų. Pritaikius BK 75 straipsnio 1, 2, 3 dalis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant A. J. per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, per tris mėnesius atlyginti nukentėjusiajam R. Č. nusikaltimu padarytą žalą ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos. Iš A. J. priteista 241 Lt nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. Č. turtinei žalai, 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 3000 Lt proceso išlaidų.
Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartis, kuria A. J. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti iš dalies, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. J. nuteistas už tai, kad 2004 m. balandžio 16 d., apie 20.40 val., Šiauliuose, Rūdės g. 27a, prie pramogų centro „Mega“, kartu su dviem ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, bendrais tyčiniais veiksmais, manydamas, kad 2004 m. balandžio 16 d. grožio salone „Žavesys“ jo skustuvą pagrobė R. Č., iš jo reikalavo grąžinti skustuvą arba padarytą žalą atlyginti pinigais. R. Č. atsisakius vykdyti šį reikalavimą, tvirtinant, kad skustuvą pagrobė ne jis, R. Č. kumščiu į nosį buvo suduotas nenustatytas skaičius smūgių. R. Č. pradėjus bėgti, A. J. bei ikiteisminio tyrimo nenustatyti asmenys jį pasivijo prie Vilniaus g. namo Nr. 137, pagriovė ant žemės ir rankomis bei kojomis smūgiavo R. Č. į įvairias kūno vietas. Po to, laikydami R. Č. rankas ir taip atimdami šiam galimybę priešintis, pagrobė R. Č. du pakelius cigarečių „Davidoff“. A. J. bei ikiteisminio tyrimo nenustatyti asmenys, tęsdami savo nusikalstamą veiką, paėmę R. Č. už rankų ir taip atėmę šiam galimybę priešintis, nusivedė jį į pramogų centrą „Mega“ ir šio pramogų centro antrame aukšte iš R. Č. toliau reikalavo grąžinti skustuvą arba atlyginti už jį pinigais ir, grasindami vėl panaudoti fizinį smurtą, iš R. Č. pagrobė 30 Lt.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir jį išteisinti.
Kasatorius nurodo, kad jam turėjo būti inkriminuoti tik tie veiksmai, kuriuos padarė jis pats, tačiau kaltinamajame akte kalbama ne apie jo, o apie kelių asmenų veiksmus. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad tokiu atveju yra neišvengiamas BK 24 straipsnio nuostatų taikymas. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje tik perrašė teorines bendrininkavimo nuostatas ir konstatavo, kad jei nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas jų laikomas bendravykdžiu. Kasatorius tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino esminio bendrininkavimo požymio – bendrininkų tarpusavio susitarimo. Apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad toks susitarimas buvo realizuotas „konkliudentiniais veiksmais“, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nenurodė, kaip reiškėsi šie veiksmai, t. y. kas tokiais veiksmais išreiškė iniciatyvą padaryti nusikaltimą, kas ir kaip pasiūlė nusikaltimo padarymo būdą bei vaidmenų pasiskirstymą, kas ir kaip patvirtino savo sutikimą dalyvauti konkrečioje nusikalstamoje veikoje, kokie jo (kasatoriaus) konkliudentiniai veiksmai rodo kurstymą ar organizavimą. Kasatoriaus nuomone, to nepadarius, jo byloje buvo pažeistas asmeninės atsakomybės už savo veiksmus principas.
Kasatorius, remdamasis kasacinėmis bylomis Nr. 2K-178/1999, 2K-592/2004, tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas kiekvieną nusikalstamos veikos aspektą (nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą) privalėjo nagrinėti atskirai ir dėl kiekvieno iš jų pasisakyti savo nutartyje. Tuo tarpu apeliacinės ir pirmosios instancijos teismai jo byloje nusikaltimo padarymo būdo netyrė ir nenurodė, kaip jis (kasatorius) realizavo BK 294 straipsnio dispoziciją, t. y. kaip vykdė tariamą teisę arba kaip savavaldžiavo panaudodamas fizinę prievartą. Pasak kasatoriaus, nusikaltimo padarymo būdas turėtų būti tiesiogiai susijęs su jo veiksmais. Pagal BK 2 straipsnį baudžiamoji atsakomybė yra asmeninė. Todėl kaltinamajame akte aprašant nusikaltimo padarymo būdą ir teisme skelbiant kaltinimą, kasatoriaus nuomone, buvo privalu laikytis nekaltumo prezumpcijos principo ir jam inkriminuoti bei nagrinėti ne kitų dviejų ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų veiksmus, o tik tuos jo (kasatoriaus) veiksmus, kuriuos jis faktiškai padarė ir kurie draudžiami baudžiamojo įstatymo. Kartu kasatorius teigia, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo vykdytojo eksceso klausimo. Kasatoriaus tvirtinimu, jam nepažįstami, smurtą prieš R. Č. naudoję asmenys, prie jo su R. Č. priėjo atsitiktinai ir veikti pradėjo savo iniciatyva po to, kai sužinojo jo bei R. Č. konflikto esmę. Minėti asmenys jį galėjo pažinoti iš matymo, nes jis (kasatorius) dirbo žinomame ir turinčiame daug klientų Šiaulių grožio salone. Vadinasi, pasak kasatoriaus, dalį nuosprendyje nurodomų veiksmų atliko ne jis. Todėl jam (kasatoriui) yra inkriminuojami kitų asmenų veiksmai, už kuriuos jis negali atsakyti, nes to nenumato baudžiamasis įstatymas. Kasatoriaus nuomone, jam inkriminavus kitų asmenų veiksmus, yra pažeista jo teisė į gynybą.
Kasatorius, nurodydamas, kad pagal BK 294 straipsnį yra draudžiamas atitinkamas veikimas – tariamos teisės vykdymas arba savavaldžiavimas panaudojant fizinį smurtą, teigia, kad dalis nuosprendyje nurodytų veiksmažodžių, apibūdinančių minėto nusikaltimo padarymo būdą, neturi jokio ryšio su BK 294 straipsnio dispozicija, dalis – tik formaliai pakartoja BK 294 straipsnio dispoziciją, dar kita dalis veiksmų nuosprendyje apibūdinama pusdalyviais, kurie yra veiksmažodžio forma, turinti prieveiksmio bei būdvardžio ypatybių ir reiškia aplinkybę (o ne veiksmą BK 11 straipsnio prasme), kylančią iš to paties veikėjo kito veiksmo ir vykstančią tuo pačiu metu. Į kaltinimą taip pat įrašyti ir padalyviai, kurie taip pat reiškia aplinkybę, kylančią iš veiksmo, kurį atlieka kitas veikėjas.
Kasatorius skunde taip pat teigia, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 7 dalies prasme sąvoka „suprantama kalba“ reiškia ne tik kaltinamojo gimtąją kalbą, pvz., lietuvių kalbą, bet ir tai, kad ta kalba būtų suprantama ir vartojama pagal atitinkamas gramatikos taisykles, t. y. būtų suprantami ne tik vartojami žodžiai, bet ir jų junginiai (sakiniai) bei tų junginių prasmė. Pasak kasatoriaus, būtent tai jis ir turėjo omenyje apeliaciniame skunde nurodydamas, jog kaltinimas jam yra nesuvokiamas. Kasatorius teigia, kad iš kaltinimo teksto neįmanoma suprasti, kokius konkrečius veiksmus atliko būtent jis, nes vartojamos tokios sąvokos kaip „bendrais tyčiniais veiksmais suduodant smūgius“, taip pat jo veiksmai painiojami su kitų asmenų veiksmais bei veiksmų aplinkybėmis. Nuoseklumo, logikos stoka, padalyvių ir pusdalyvių vartojimas neleidžia suvokti kas, kur, kada ir kokiu metu atliko baudžiamojo įstatymo draudžiamus veiksmus. Nurodymas, kad jis (kasatorius) padarė BK 294 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą dar nereiškia, jog jam tinkamai išaiškinta kaltinimo esmė. Visa tai, pasak kasatoriaus, taip pat pažeidžia jo teisę į gynybą, nes nėra aišku, kokių konkrečių veiksmų padarymu jis yra kaltinamas.
Be to, kasatoriaus tvirtinimu, jo byloje nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas savo baigiamuosiuose aktuose nenurodė įrodymų, įrodančių jo (kasatoriaus) atlikto savavaldžiavimo fakto buvimą, taip pat nepateikė įrodymų, įrodančių, kad jis naudojo smurtą. Kasatorius teigia nuo pat šios baudžiamosios bylos iškėlimo kaltu neprisipažinęs, nes jis nieko nekurstęs, neorganizavęs ir smurto prieš R. Č. nenaudojęs, jo turto nepagrobęs. Kartu kasatorius pripažįsta, kad prašė R. Č. grąžinti pasisavintą jo daiktą, nes ir dabar yra įsitikinęs, kad skustuvą pagrobė jis. Kasatoriaus nuomone, teismai nesigilino į esmines baudžiamosios bylos aplinkybes – kas buvo nusikaltimo iniciatorius, kas atėmė galimybę nukentėjusiajam priešintis, pas ką rastos cigaretės ar pinigai ir t. t. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje net neanalizuota, ar reikalavimas grąžinti svetimą turtą gali būti laikomas savavaldžiavimu, nes Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 2 straipsnis prioritetą atiduoda taikiam ginčų sprendimui ir tokio reikalavimo iškėlimo nelaiko įstatymo pažeidimu.
Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, nors nukentėjusiojo parodymai bylos proceso metu nebuvo nuoseklūs ir kito, apeliacinės instancijos teismas juos laikė nuosekliais. Nukentėjusysis teisme abejojo dėl jo (kasatoriaus) veiksmų ir kaltės, nei vienas iš liudytojų teisme nenurodė, kad matė jį (kasatorių) sudavus bent vieną smūgį nukentėjusiajam – dauguma liudytojų matė tik jį (kasatorių) ir kruviną nukentėjusįjį kartu. Vadinasi, teismo išvados, kad smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo jis (kasatorius) pagrįstos prielaidomis.
Be to, kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nutartyje pasisakė tik dėl BK 24 straipsnio, 294 straipsnio 1 dalies taikymo, BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų laikymosi, o kitų jo apeliacinio skundo argumentų nenagrinėjo.
Nuteistojo A. J. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl kasatoriaus argumentų apie jo bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka
1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų jo apeliacinio skundo motyvų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, teismų praktikoje laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas ir todėl pažeidžiami BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ (toliau – ir Senato nutarimas Nr. 53) 25 punktas).
Nuteistasis A. J., neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, apeliaciniame skunde tvirtino, kad: kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų; pažeistos BK 2 straipsnio 3 dalies, 24 straipsnio, 58 straipsnio 1 dalies nuostatos; netinkamai pritaikytas BK 294 straipsnis; pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 7 dalies reikalavimai; pirmosios instancijos teismo nuosprendis grindžiamas ne įrodymais, bet prielaidomis; pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neapibrėžtai bei nekonkrečiai aprašius nusikalstamą veiką, buvo pažeista jo teisė į gynybą; nukentėjusysis R. Č. teisme neparodė, jog fizinį smurtą prieš jį būtų naudojęs kasatorius; pirmosios instancijos teismas netinkamai analizavo ir įvertino įrodymus. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas gana lakoniškai ir abstrakčiai pasisakė tik dėl BK 24 straipsnio, 294 straipsnio 1 dalies taikymo, BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų laikymosi surašant kaltinamąjį aktą. Tuo tarpu dėl kitų minėtų esminių A. J. skundo argumentų motyvuotų išvadų neišdėstė.
Taigi apeliacinės instancijos teismas, kolegijos nuomone, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį, bylos nepatikrino tiek, kiek to prašoma A. J. apeliaciniame skunde.
2. Kartu kasatoriaus tvirtina, kad, nors nukentėjusiojo parodymai bylos proceso metu nebuvo nuoseklūs ir kito, apeliacinės instancijos teismas juos laikė nuosekliais.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis R. Č. protokole–pareiškime nurodė, kad jį sumušė trys nepažįstami vyriškiai. Apklausiamas kaip liudytojas R. Č. parodė, kad jį mušė du jaunuoliai, jo manymu, A. J. draugai, į „įvairias kūno vietas, daugiausia į galvą, nuo to nuskilo priekinis viršutinis dantis“, o vyriškis su akiniais, t. y. A. J., jį laikė už striukės. R. Č. jo, kaip liudytojo, papildomos apklausos metu tvirtino negalįs kategoriškai teigti, kad A. J. jį mušė. Pirmosios instancijos teisme R. Č. parodė, kad A. J. jo už striukės nelaikė, nes jis (R. Č.) gulėjo ant žemės, o pakėlus jį nuo žemės ir gavus dar smūgį į lūpą, buvo nuskeltas dantis, taip pat nurodė nežinąs, ar jam „A. J. sudavė kokį smūgį“.
Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad A. J., veikdamas kartu su dviem ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę. Tuo tarpu nukentėjusysis R. Č. viso bylos proceso metu teigė A. J. skustuvo nepagrobęs, t. y. A. J. tariamos teisės nepripažino.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.). Teismų praktikoje laikoma, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (Senato nutarimo Nr. 53 11 punktas). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, įrodymų tyrimo neatliko ir nurodytų prieštaravimų nepašalino, todėl nepagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas „išsamiai, nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus“.
Taigi, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme (BPK 324 straipsnio 6 dalis).
3. Kolegija BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies pažeidimus, padarytus A. J. bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pripažįsta esminiais, suvaržiusiais nuteistojo teisę į jo apeliacinio skundo tinkamą išnagrinėjimą ir sukliudžiusiais apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis nuteistojo A. J. baudžiamojoje byloje naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Šioje nutartyje minėta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis nuteistojo A. J. baudžiamojoje byloje naikintina dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kitus A. J. kasacinio skundo argumentus (dėl BK 24 straipsnio, 294 straipsnio 1 dalies taikymo, BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatų pažeidimų ir pan.), iš esmės analogiškus jo apeliacinio skundo argumentams, neišvengiamai padarytų išvadas, kurios saistytų apeliacinės instancijos teismo, iš naujo nagrinėsiančio šią bylą, savarankiškumą. To daryti kasacinės instancijos teismas negali, nes BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas nustatyti išvadas, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą. Todėl kasacinės instancijos teismas kitų nuteistojo A. J. kasacinio skundo argumentų nevertina.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartį A. J. baudžiamojoje byloje ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Viktoras Aidukas
Jonas Prapiestis
