Baudžiamoji byla Nr. 2K-2-697/2022
Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00265-2020-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.1.5.3; 1.2.20.13; 2.1.3.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. vasario 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Šarūnui Šimoniui,
išteisintajam M. Ž. (M. Ž.),
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu M. Ž. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 243 straipsnį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro Šarūno Šimonio apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. M. Ž. išteisintas dėl to, kad įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžiui (baudžiamosios bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0yMTExLTEwMTcvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-2111-1017/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-2111-1017/2019">1-2111-1017/2019</a>), kuriuo jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam skirta 58 MGL dydžio bauda bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones trejiems metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2019 m. birželio 21 d., šios baudžiamojo poveikio priemonės nevykdė, nes jis 2020 m. kovo 22 d. 17.40 val. Vilniuje, Dzūkų g. 22, vairavo automobilį, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, be to, 2020 m. kovo 23 d. 18.44 val. Vilniuje, Laisvės pr., vairavo automobilį būdamas neblaivus, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones.
II. Kasacinio skundo argumentai
2. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiasis prokuroras E. Papučka prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 6 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 4 dalį. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad 2020 m. kovo 22 d. 17.40 val. M. Ž. vairavo transporto priemonę neturėdamas tam teisės (nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 424 straipsnio 2 dalį 300 Eur bauda), o 2020 m. kovo 23 d. 18.44 val. vairavo automobilį būdamas neblaivus (nustatytas 1,06 prom. neblaivumas), kai iš jo buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones. Remiantis kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45-942/2021 pateiktais išaiškinimais, galima daryti išvadą, jog teismas, spręsdamas klausimą, ar konkretaus asmens padarytas pažeidimas kvalifikuotinas pagal BK 243 straipsnį ar pagal atitinkamą ANK straipsnį, privalo įvertinti, ar tas pažeidimas yra piktybiškas, šiurkštus ir pavojingas, tačiau padarytas pažeidimas neprivalo turėti sistemingumo požymio ir būti pakartotinis (šioje kasacine tvarka išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje asmuo pagal BK 243 straipsnį nuteistas už tai, kad pažeidė jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą trejus metus naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones, kai būdamas neblaivus (2,48 prom. neblaivumas) vairavo sau priklausantį automobilį). Taigi asmuo gali būti pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nurodytą BK 243 straipsnyje, jei teismas nusprendžia, kad padarytas pažeidimas yra piktybiškas, itin šiurkštus ir pavojingas. Išteisintojo M. Ž. 2020 m. kovo 22 ir 23 d. padaryti pažeidimai, tiek kiekvienas atskirai (ypač paskutinis), tiek abu bendrai, vertintini kaip piktybiški, itin šiurkštūs ir pavojingi.
2.2. Taip pat abiejų instancijų teismai netinkamai taikė non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principą. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad niekas negali būti antrą kartą persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Draudimo persekioti ir bausti už tą pačią nusikalstamą veiką ar administracinį nusižengimą principą Lietuvos teismų praktikoje galima apibrėžti ir taip: priėmus galutinį sprendimą baudžiamojoje byloje, negalima kartoti baudžiamojo ar tapataus (pvz., administracinio nusižengimo) proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2014 m. kovo 4 d. sprendime byloje Grande Stevens ir kiti prieš Italiją nurodyta, kad norint taikyti non bis in idem principą, grindžiamą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 50 straipsniu, reikia, kad būtų tenkinamos šios keturios sąlygos: 1) asmens, kuris patrauktas baudžiamojon atsakomybėn arba nubaustas, tapatumas; 2) nusikalstamos veikos tapatumas; 3) procesų, per kuriuos skiriamos sankcijos, dubliavimas; 4) vieno iš dviejų sprendimų galutinis pobūdis.
2.3. BK 243 straipsnis yra BK XXXIV skyriuje, kuriame nurodyti nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai teisingumui, ANK 424 ir 427 straipsniai – ANK XXII skyriuje, kuriame nurodyti administraciniai nusižengimai, susiję su transportu ir kelių ūkiu. M. Ž. baudžiamasis persekiojimas vykdytas ne dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo, o dėl baudžiamojo nusižengimo teisingumui, todėl nėra pagrindo teigti, jog M. Ž. persekiotas dėl tų pačių arba labai panašių faktų, neatskiriamai susijusių su tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta.
2.4. Taigi, nors šiuo atveju asmuo, kuris nubaustas administracine tvarka ir dėl kurio vykdomas baudžiamasis persekiojimas, yra tas pats – M. Ž., tačiau nusikalstama veika, nurodyta BK 243 straipsnyje, ir administraciniai nusižengimai, nurodyti ANK 424 ir 427 straipsniuose, nėra tapatūs. M. Ž. administracine tvarka nenubaustas dėl vengimo atlikti baudžiamojo poveikio priemonę. Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje įtvirtinta apsauga nuo asmens naujų persekiojimų ar jų grėsmės, bet nėra draudžiamas kitas nuteisimas arba kitas išteisinimas. Taip pat nedraudžiama atnaujinti bylos proceso pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą tuo atveju, kai iškyla naujų ar naujai paaiškėjusių faktų ar nustatomos esminės ankstesnio proceso klaidos, galinčios turėti reikšmės bylos baigčiai. Šiuo atveju principas non bis in idem nebūtų pažeistas, jei M. Ž. pripažinus kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 243 straipsnyje, siekiant išvengti procesų, per kuriuos skiriamos sankcijos, dubliavimo, būtų priimtas sprendimas panaikinti jam paskirtas administracines nuobaudas. Tuomet vienas iš dviejų sprendimų – ne asmens pripažinimas padarius administracinį nusižengimą, o pripažinimas kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą – būtų galutinis.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiojo prokuroro E. Papučkos kasacinis skundas atmestinas.
Dėl non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principo taikymo (BK 2 straipsnio 6 dalis, BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas)
4. Prokuroro kasaciniame skunde, be kita ko, teigiama, kad teismai netinkamai vadovavosi non bis in idem principu, nes ANK 424, 427 straipsniuose (pagal kuriuos administracine tvarka nubaustas M. Ž.) ir BK 243 straipsnyje nustatytų veikų sudėtys ir šių veikų objektas iš esmės skiriasi: ANK 424, 427 straipsniuose nustatyta administracinė atsakomybė už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, o BK 243 straipsnyje – atsakomybė už pavojingą veiką, nukreiptą prieš teisingumą. Atsižvelgiant į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegijos vertinimu, esminis šioje byloje nagrinėtinas klausimas yra non bis in idem principo taikymas, t. y. ar BK 243 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos inkriminavimas po to, kai asmuo jau yra nubaustas administracine tvarka (šiuo atveju – pagal ANK 424 straipsnio 2 dalį ir 427 straipsnio 1 dalį), yra suderinamas su draudimu bausti du kartus už tą patį.
5. Draudimo antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą principas įtvirtintas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, skelbiančiame, kad niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu.
6. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad principas non bis in idem reiškia ir tai, jog jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį nusižengimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2001 m. spalio 2 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai).
7. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką non bis in idem principo pažeidimas konstatuojamas ne tik tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas, bet ir kai antrą kartą persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus. Šio principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminis veikų požymis (jį atitinkantys teisiškai reikšmingi faktai) (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fischer prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97). Vertinant veikų tapatumą, neprivaloma atsižvelgti į jų teisinį kvalifikavimą, nes reikšmės turi tik idem factum, o ne idem crimen (2015 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Kiiveri prieš Suomiją, peticijos Nr. 53753/12; 2016 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Sismanidis ir Sitaridis prieš Graikiją, peticijos Nr. 66602/09 ir 71879/12; Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijos Nr. 24130/11 ir 29758/11; Didžiosios kolegijos 2019 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Mihalache prieš Rumuniją, peticijos Nr. 54012/10, ir kt.).
8. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad non bis in idem principo įtvirtinimo tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimą už tą pačią veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimą, kad administraciniai teisės pažeidimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, o pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yOS05NDIvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-29-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-29-942/2016">2K-7-29-942/2016</a>, 2K-64-511/2021).
9. Nagrinėjamoje byloje aktualu tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžiu M. Ž. buvo pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam, be kita ko, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialiąja teise – teise vairuoti transporto priemones trejiems metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2019 m. birželio 21 d. Šiam teismo nuosprendžiui įsiteisėjus 2019 m. liepos 12 d., t. y. galiojant minėtam teismo nustatytam draudimui, su kurio vykdymo tvarka, sąlygomis ir vengimo vykdyti teisinėmis pasekmėmis M. Ž. buvo supažindintas (1 t., b. l. 6–8), 2020 m. kovo 22 d. 17.40 val. Dzūkų g. 22, Vilniuje, M. Ž. vairavo automobilį, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, be to, jis 2020 m. kovo 23 d. 18.44 val. Laisvės pr., Vilniuje, vairavo automobilį būdamas neblaivus (nustatytas 1,06 prom. neblaivumas), neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones (kai atimta teisė vairuoti). Už šiuos padarytus administracinius nusižengimus M. Ž. atitinkamai buvo nubaustas administracine tvarka. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veikos skyriaus 2020 m. kovo 24 d. nutarimu pagal ANK 424 straipsnio 2 dalį jam paskirta 300 Eur bauda. Administracinių nusižengimų registro išrašas apie per penkerius metus registruotus asmens administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir jam priimtus sprendimus patvirtina, kad šią baudą M. Ž. sumokėjo. Taip pat jis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 25 d. nutarimu pagal ANK 427 straipsnio 1 dalį nubaustas 1300 Eur bauda ir jam paskirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas ketveriems metams. Duomenų apie baudos sumokėjimą byloje nėra.
10. Gavusi šią informaciją Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. nuosprendį vykdanti institucija – Lietuvos probacijos tarnybos Vilniaus regiono skyrius raštu (data nenurodyta) kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą, informuodama apie M. Ž. nubaudimo administracine tvarka atvejus ir būtent dėl tų pačių pažeidimų siūlydama pradėti ikiteisminį tyrimą už vengimą atlikti teismo nuosprendžiu paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones. Šios informacijos, pateiktos Lietuvos probacijos tarnybos, pagrindu 2020 m. birželio 26 d. M. Ž. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius veikos, nustatytos BK 243 straipsnyje.
11. Atlikus ikiteisminį tyrimą, byla perduota nagrinėti teismui M. Ž. pagal BK 243 straipsnį kaltinant tuo, kad jis nevykdė įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžiu jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones trejiems metams, nes: 2020 m. kovo 22 d. 17.40 val. Dzūkų g. 22, Vilniuje, vairavo automobilį, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, be to, jis 2020 m. kovo 23 d. 18.44 val. Laisvės pr., Vilniuje, vairavo automobilį būdamas neblaivus, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones. Pažymėtina, kad kitomis naujomis faktinėmis aplinkybėmis (kitais neteisėtais vairavimo atvejais) kaltinimas nebuvo papildytas ir nebuvo keičiamas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose.
12. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu M. Ž. pagal jam pareikštą šioje byloje kaltinimą pagal BK 243 straipsnį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad M. Ž. veiksmuose nėra nei sistemingumo, nei piktybiškumo požymių, būtinų, kad asmens veiksmai būtų kvalifikuoti kaip vengimas atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę. Pagal prokuroro apeliacinį skundą išnagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytoms išvadoms dėl M. Ž. veiksmų teisinio vertinimo, be kita ko, pripažino ir tai, kad M. Ž. nubaudimas pagal BK 243 straipsnį reikštų non bis in idem principo pažeidimą; dėl to prokuroro apeliacinį skundą atmetė.
13. Sutiktina su prokuroro kasacinio skundo argumentu, kad ANK 424, 427 straipsniai nustato administracinę atsakomybę už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, t. y. už pažeidimus, susijusius su transportu ir kelių ūkiu (ANK XXII skyrius), o BK 243 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už pavojingą veiką teisingumui (BK XXXIV skyrius), tačiau nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl non bis in idem principo pažeidimo svarbu tai, kad, kaip jau pirmiau minėta, Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje įtvirtinta garantija, kad niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą, taikoma tiek dėl pavojingų veikų, nustatytų BK, tiek dėl administracinių nusižengimų, nustatytų ANK. Vertinant veikų tapatumą, neprivaloma atsižvelgti į jų teisinį kvalifikavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-64-511/2021, 2K-171-976/2021).
14. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo nagrinėjamu atveju kaip precedentu remtis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45-942/2021, nes šioje byloje faktinės aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamoje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms: prokuroro nurodytoje byloje abu kaltinimai – pagal BK 281¹ straipsnį ir BK 243 straipsnį – buvo pateikti viename procese ir veikos kvalifikuotos kaip padarytos esant idealiajai sutapčiai, nagrinėjamoje byloje kaltinimai pareikšti skirtinguose procesuose. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
15. Nagrinėjamu atveju tiek M. Ž. nubaudimą pagal ANK 424 straipsnio 2 dalį, 427 straipsnio 1 dalį, tiek ikiteisminio tyrimo pagal BK 243 straipsnį pradėjimą, atlikimą bei bylos perdavimą į teismą nulėmė tie patys faktai – kad 2020 m. kovo 22 d. 17.40 val. Dzūkų g. 22, Vilniuje, vairavo automobilį, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, be to, 2020 m. kovo 23 d. 18.44 val. Laisvės pr., Vilniuje, vairavo automobilį būdamas neblaivus ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones. Šiuo atveju nėra svarbu, ar naudojimasis šia teise išteisintajam buvo uždraustas paskiriant atitinkamą baudžiamojo poveikio priemonę, ar neturėjimas šios teisės grindžiamas kokiu nors kitu pagrindu, nes M. Ž. inkriminuotos esminės ir teisiškai reikšmingos faktinės veikų aplinkybės – padarymo vieta, laikas ir padarymo būdas – tos pačios; tiek nubaudimas administracine tvarka pagal ANK 424 straipsnio 2 dalį, 427 straipsnio 1 dalį, tiek baudžiamasis persekiojimas pagal BK 243 straipsnį dėl vengimo vykdyti teismo skirtą baudžiamojo poveikio priemonę M. Ž. grindžiami nustatytais tais pačiais transporto priemonės vairavimo neturint tam teisės bei neblaivumo faktais.
16. Pagal EŽTT išaiškinimus Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje nurodyta garantija įsigalioja pradedant naują baudžiamąjį persekiojimą, kai ankstesnis išteisinamasis ar apkaltinamasis nuosprendis įgijo res judicata galią (yra neatšaukiamas, t. y. nebegali būti skundžiamas pasinaudojant ordinarinėmis teisinės gynybos priemonėmis) (Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03). Remiantis pirmiau išdėstytais išaiškinimais, ši nuostata taikytina ir 2020 m. kovo 24 d. nutarimo, kuriuo M. Ž. buvo nubaustas pagal ANK 424 straipsnio 2 dalį ir kurį įvykdė sumokėdamas jam paskirtą 300 Eur baudą, bei teismo 2020 m. birželio 25 d. nutarimo įsiteisėjimo atvejais.
17. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 243 straipsnį M. Ž. buvo pradėtas 2020 m. birželio 26 d., t. y. 2020 m. kovo 24 d. nutarimui įsiteisėjus, o 2020 m. birželio 25 d. nutarimui neįsiteisėjus, tačiau apie šiuos M. Ž. nubaudimus ikiteisminio tyrimo institucijai buvo žinoma. 2020 m. birželio 25 d. nutarimas nebuvo apskųstas ir panaikintas, jis įsiteisėjo 2020 m. liepos 25 d. ir nebegali būti skundžiamas. Kaip minėta, naujais teisiškai reikšmingais faktais, kurie nepažeidžiant non bis in idem principo leistų spręsti dėl M. Ž. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 243 straipsnį, ikiteisminis tyrimas nebuvo papildytas. Vadinasi, laikantis non bis in idem principo, darytina išvada, kad byloje yra susiklosčiusi neleistina situacija, kai, esant tapatiems reikšmingiems teisiniams faktams ir esminiams veikų požymiams, dviem atskirais procesais siekiama asmens atsakomybės pagal ANK ir BK. Dėl to buvo padarytas esminis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pažeidimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad, nors šioje nuostatoje tiesiogiai kalbama apie baudžiamajame procese anksčiau priimtus sprendimus dėl tos pačios nusikalstamos veikos, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą EŽTT ir Lietuvos teismų praktiką, pagal kurią administraciniai nusižengimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio ir, be kita ko, non bis in idem principo požiūriu prilyginami nusikalstamoms veikoms, BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas, su atitinkamais pakeitimais, taikytinas ir tuo atveju, kai asmeniui įsiteisėjo teismo ar kitos institucijos sprendimas dėl to paties administracinio nusižengimo.
18. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas dėl kaltinimo pagal BK 243 straipsnį M. Ž. priėmė išteisinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas šio teismo sprendimo nekeitė (prokuroro apeliacinį skundą atmetė). Tačiau pagal bylos aplinkybes, nustatęs non bis in idem principo pažeidimą, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį procesą pagal kaltinimą M. Ž. padarius BK 243 straipsnyje nustatytą veiką turėjo nutraukti, o ne priimti išteisinamąjį nuosprendį; apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė.
19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini, o baudžiamasis procesas nutrauktinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 6 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Teisėjai Artūras Ridikas
Rima Ažubalytė
Alvydas Pikelis
