Baudžiamoji byla Nr. 2K–7–408/2007 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.8.1, 2.1.2.8.
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. birželio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Benedikto Stakausko, Alvydo Pikelio, Valerijaus Čiučiulkos, Jono Prapiesčio, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
sekretoriaujant R. Bučiuvienei,
dalyvaujant prokurorui A. Kuzminskui,
gynėjui advokatui I. Brazlauskui,
nuteistajam V. K.,
nukentėjusiajam A. S.,
nukentėjusiojo atstovui advokatui M. Kukaičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 3 d. nuosprendžio bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 21 d. nutarties.
Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 3 d. nuosprendžiu V. K. nuteistas pagal BK 154 straipsnio 2 dalį 30 MGL (3750 Lt) dydžio bauda.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 21 d. nutartimi nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, gynėjo, prašiusio apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. K. nuteistas už tai, kad 2004 m. gruodžio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, UAB (duomenys neskelbtini) redakcijoje, esančioje Kaune (duomenys neskelbtini), laikraščio redaktoriui V. N. pateikė spausdinti straipsnį (duomenys neskelbtini), kuriame nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ir pažeminti A. S. bei pakirsti visuomenės pasitikėjimą juo, priskirdamas jam poelgį, neatitinkantį teisėtumo, moralės ir dorovės principų, neva A. S. prisidėjo prie šalies ir pasaulio atstovų, rengusių ir pardavusių suklastotą studiją apie korupciją, vagystes ir organizuotą nusikalstamumą (duomenys neskelbtini), šią informaciją paskleidė per visuomenės informavimo priemonę – laikraštį (duomenys neskelbtini).
Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 3 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 21 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatorius teigia, kad teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, nagrinėjant bylą padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir tai sukliudė priimti teisingus sprendimus.
Pagal BPK 22 straipsnio 3 dalį kaltinamasis turi teisę pateikti prašymus, įrodymus, dalyvauti juos tiriant. BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas bei atskleistas jo turinys, numatantis bylą nagrinėjančio teismo pareigą užtikrinti šio principo įgyvendinimą.
Kasatorius teigia, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai bylą išnagrinėjo nesilaikydami rungimosi principo, pažeidė jo teises į gynybą ir į teisingą bylos išnagrinėjimą. Teismai jo kaltę grindė tuo, kad straipsnyje išdėstyta nuomonė apie neva analitikų rengtą studiją bei jos rengimo aplinkybes yra ne nuomonė, bet informacija, kurios atitikties tikrovei nepatvirtina byloje esanti medžiaga, tačiau jo prašymą išreikalauti šią studiją, taip pat AB (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pasirašytą sutartį, kuria remiantis buvo teikiamas užsakymas tokiai studijai parengti, AB (duomenys neskelbtini) užsakymą tokią studiją parengti, parengtos studijos ir su jos rengimu susijusių darbų perdavimo–priėmimo aktą, apmokėti už parengtą studiją išrašytą sąskaitą–faktūrą bei AB (duomenys neskelbtini) vykdytų apmokėjimų už parengtą studiją kopijas, atmetė. Kasatorius teigia, kad jo prašymai buvo susiję su esminę reikšmę turinčių aplinkybių nustatymu, todėl teismai privalėjo juos tenkinti ir padėti jam, kaip silpnesniam proceso dalyviui, turinčiam žymiai mažiau galimybių nei valstybinis kaltintojas, surinkti ir pateikti teismui įrodymus. Teismo prašytų išreikalauti dokumentų nei jis pats, nei jo gynėjas neturėjo galimybių gauti. Apeliacinės instancijos teismas atsisakė apklausti kaip liudytojus V. A., kuris galėjo informuoti apie AB (duomenys neskelbtini) buvusių Nuolatinio valdymo personalo narių – amerikiečių – oficialius atsakymus į jo pateiktus klausimus apie tuo metu AB (duomenys neskelbtini) vykusius procesus, bei A. D., kuris pats turėjo galimybę susipažinti su neva analitikų parengta studija. Šie asmenys turėjo objektyvių duomenų apie nurodytos studijos rengimo aplinkybes. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą iškviesti ir apklausti kaip liudytoją V. P., kuris galėjo paaiškinti, kad toks teiginys, koks jis buvo išspausdintas laikraštyje (duomenys neskelbtini), atitinka tikrovę. Kasatoriaus nuomone, teismai, formaliai apsvarstę pateiktus prašymus ir nepagrįstai juos atmetę, iš esmės suvaržė jo, kaip kaltinamojo, teises teikti teismui jį teisinančius įrodymus ir gintis nuo pareikšto kaltinimo.
BK 2 straipsnio 4 dalyje, reglamentuojančioje pagrindines baudžiamosios atsakomybės sąlygas, įtvirtinta nuostata, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.
Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu yra laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Pagal subjektyviuosius požymius šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl tikrovės neatitinkanti informacija, galinti paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, turi būti paskleista ją paskleidusiam asmeniui suvokiant, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti kitą asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo. Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar informaciją paskleidęs asmuo dėl skleidžiamų duomenų tikrumo sąžiningai klydo, ar siekė apšmeižti kitą žmogų.
Jo nuomonė apie analitikų studiją, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pripažinta teiginiu, kuriuo jis neva siekė pažeminti A. S., pagrįsta visuma byloje esančių duomenų – G. K. jam perduota informacija; per visuomenės informavimo priemones teikta informacija; R. G. knyga (duomenys neskelbtini); AB (duomenys neskelbtini) Nuolatinio valdymo personalo narių laiškas V. A.; vieši pasisakymai; 1998 m. lapkričio 27 d. saugos paslaugų sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašyta tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini), kuria UAB (duomenys neskelbtini) buvo įpareigotas rinkti, analizuoti ir pateikti (duomenys neskelbtini) informaciją apie galimus AB (duomenys neskelbtini) veiklos kriminogeninius rizikos faktorius; 1999 m. kovo 15 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašyta tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini), kuria UAB (duomenys neskelbtini) įsipareigojo atlikti UAB (duomenys neskelbtini) partnerių patikrinimą, parengti ir įgyvendinti priemones UAB (duomenys neskelbtini) komercinėms ir technologinėms paslaptims apsaugoti; Valstybės kontrolės bei Revizijų departamento prie Finansų ministerijos patikrinimo aktai; Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir (duomenys neskelbtini) pasirašytos Laikinojo valdymo paslaugų teikimo bei Valdymo sutartys; 2000 m. sausio 13 d. AB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) pasirašyta sutartis bei šią sutartį lydintys dokumentai; UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės ir finansinės veiklos dokumentai, patvirtinantys, kad pusė iš (duomenys neskelbtini) valdomos AB (duomenys neskelbtini) pagal 2000 m. sausio 13 d. sutartį gautos sumos – beveik (duomenys neskelbtini) Lt – per UAB (duomenys neskelbtini) atiteko UAB (duomenys neskelbtini); UAB (duomenys neskelbtini) įstatai, patvirtinantys, kad A. S. yra asmeniškai atsakingas už bendrovės veiklą bei suinteresuotas šios veiklos rezultatais; UAB (duomenys neskelbtini) visuotinio akcininkų susirinkimo, įvykusio 2001m. gegužės 31 d., protokolas Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinantis, kad pirmiau nurodytus beveik (duomenys neskelbtini) Lt iš (duomenys neskelbtini) valdomos AB (duomenys neskelbtini) per H. G. UAB (duomenys neskelbtini) gavo UAB (duomenys neskelbtini)..
Kasatorius teigia, kad gautą informaciją, dokumentus bei viešas publikacijas ir pasisakymus, susijusius su studijos rengimu, jis suvokė kaip patikimus ir teisingus, būtent šių objektyvių duomenų pagrindu susiformavo jo nuomonė apie šios studijos rengimo aplinkybes, kurią jis viešai pareiškė, todėl jo veiksmuose nebuvo tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją apie A. S.
Kasatorius teigia, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai netyrė ir neanalizavo, ar jam pateikti duomenys bei dokumentai sudarė pakankamą pagrindą tokiai jo nuomonei apie studijos rengimo aplinkybes susiformuoti. Iš nuosprendžio ir nutarties turinio matyti, kad teismai, susikoncentravę tik į objektyviuosius šmeižimo požymius, visiškai netyrė jam inkriminuojamos veikos subjektyviųjų požymių ir savo sprendimuose iš esmės nenurodė jokių motyvų, pagrindžiančių padarytas išvadas dėl tiesioginės tyčios paskleidžiant tikrovės neatitinkančią informaciją. Tai, kad bylą nagrinėję teismai iš esmės net netyrė jo kaltės klausimo, kasatoriaus nuomone, patvirtina ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje esantis teiginys, jog jis neva nenurodė tiesioginio informacijos šaltinio. Kasatorius teigia, kad jis ne kartą nurodė, jog pirminis informacijos šaltinis buvo G. K., kuris supažindino jį su minėtos studijos dalimi. Gautos informacijos patikimumą jis nuodugniai tikrino bendraudamas su kitais AB (duomenys neskelbtini) privatizavimo bei tuo metu vykusiuose politiniuose procesuose tiesiogiai dalyvavusiais asmenimis bei studijuodamas įvairius dokumentus apie AB (duomenys neskelbtini) privatizavimo procesą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareikšdamas savo nuomonę jis buvo įsitikinęs turimų duomenų teisingumu ir patikimumu, šis įsitikinimas turėjo objektyvų pagrindą, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme jo tyčia paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją neįrodyta, todėl, kasatoriaus nuomone, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties, jam baudžiamasis įstatymas – BK 154 straipsnio 2 dalis – pritaikytas netinkamai.
Be to, kasatorius teigia, kad teismai pripažino jį kaltu byloje nesant jo parengto straipsnio projekto originalo, t. y. nesant objektyvios galimybės ištirti, kiek leidėjo atspausdintas tekstas atitinka jo redakcijai pateiktą straipsnio projekto originalą. Teksto autoriaus minčių prasmė gali būti iškreipta net ir atliekant teksto stiliaus korektūrą. Liudytojai – redakcijos darbuotojai – patvirtino, kad teksto stilius buvo redaguojamas, kad tekstai būdavo iš anksto pateikiami specialistams peržiūrėti, o redaktorius V. N. patvirtino, kad jam buvo žinoma, jog savo tekstus jis (kasatorius) pateikdavo ne kaip profesionalus žurnalistas, o kaip pilietis, Šiaulių apskrities žemdirbių diskusijų klubo (duomenys neskelbtini) vadovas. Kasatorius mano, kad jis nuteistas nesant jokio objektyvaus įrodymo, kad būtent jis yra tų minčių, kurios yra išdėstytos publikacijoje, autorius. Bylą nagrinėję teismai ir patys iškraipė laikraštyje išspausdinto teksto prasmę. Teismai pripažino jį kaltu dėl to, kad jis straipsnyje nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, jog neva A. S. prisidėjo prie grupės šalies politikų, teisėsaugininkų ir kriminalinio pasaulio atstovų, rengusių ir Lietuvai pardavusių suklastotą studiją apie korupciją, vagystes ir organizuotą nusikalstamumą AB (duomenys neskelbtini), kai tuo tarpu straipsnyje tekstas buvo išdėstytas iš esmės kitaip: „... studiją apie korupciją, vagystes ir organizuotą nusikalstamumą (duomenys neskelbtini) parengę analitikai buvo ne kas kitas, kaip grupė mūsų šalies politikų, teisėsaugininkų ir kriminalinio pasaulio atstovų, tokių kaip A. S....“, todėl kasatorius mano, kad jis buvo atiduotas teismui ir nuteistas pagal kaltinimą, kuris neatitinka netgi faktinių aplinkybių.
Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje analizavo A. S. nekaltumo prezumpcijos klausimą, remdamasis šiuo principu grindė savo išvadas dėl nurodytos publikacijos neatitikimo tikrovei, tačiau šio principo, kuriuo remiantis visos abejonės dėl teisiamojo kaltumo, jeigu jų negalima pašalinti, turi būti traktuojamos teisiamojo naudai, be jokio pagrindo netaikė jam.
Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 5 d. nutartimi BPK 378 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu byla perduota nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai.
Kasacinis skundas atmestinas.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti juos ir bylą nutraukti – nėra pagrindo.
Dėl Baudžiamojo proceso įstatymo 7 ir 22 straipsnio 3 dalies taikymo
Kasatorius teigia, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 7 straipsnio bei 22 straipsnio 3 dalies nuostatas, t. y. nesilaikė rungimosi principo, pažeidė jo gynybos teises. Tokį teiginį kasatorius argumentuoja tuo, kad teismai, nepagrįstai atmesdami jo prašymą išreikalauti iš AB (duomenys neskelbtini) neva Krizių valdymo centro analitikų rengtą studiją bei kitus su tokios studijos užsakymu ir apmokėjimu susijusius dokumentus, be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmesdamas prašymą iškviesti ir apklausti jo nurodytus liudytojus, iš esmės suvaržė jo teises teikti teismui jį teisinančius įrodymus ir gintis nuo pareikšto kaltinimo.
BPK 7 straipsnio 2 dalyje, atskleidžiančioje bylos nagrinėjimo laikantis rungimosi principo, įtvirtinto šio straipsnio 1 dalyje, turinį, nustatyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui.
Pagal BPK 22 straipsnio 3 dalį, kurioje detalizuotos kaltinamojo teisės, kaltinamasis turi teisę teikti prašymus, teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant bei kitas įstatyme išvardytas teises.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą rungimosi principas bei V. K. gynybos teisės nebuvo pažeistos, teisė teikti įrodymus, savarankiškai rinkti gynybai reikalingus duomenis (BPK 48 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis), reikšti prašymus (BPK 270 straipsnis, 324 straipsnio 2 dalis) nebuvo atimta ar suvaržyta, visi pateikti prašymai buvo apsvarstyti ir, priimant motyvuotas nutartis, išspręsti. Tai, kad kasatoriaus minimi prašymai buvo atmesti, nėra pagrindas pripažinti, jog V. K. teisės buvo pažeistos.
Pagal BPK 270 straipsnio bei 324 straipsnio 2 dalies nuostatas pateikti prašymus vienodas teises turi visi bylos nagrinėjimo teisme dalyviai, todėl teismas, spręsdamas prašymus, vadovaujasi kriterijumi – ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Visais atvejais prašymai turi būti motyvuoti, t. y. kiekvienas reiškiantis prašymą privalo nurodyti, kurioms aplinkybėms nustatyti reikia iškviesti naujus liudytojus ar išreikalauti kitus įrodymus. Teismas neprivalo ir neturi tenkinti prašymų, nesusijusių su byloje nustatinėtinomis aplinkybėmis arba faktais, kurių byloje apskritai nereikia įrodinėti; aplinkybėmis, kurios yra išaiškintos byloje surinktais duomenimis arba neturinčiomis bylos teisingam išsprendimui esminės reikšmės.
V. K. prašymą teismui išreikalauti iš AB (duomenys neskelbtini) straipsnyje (duomenys neskelbtini) nurodytą studiją ir kitus su ja susijusius dokumentus motyvavo šių dokumentų būtinybę siedamas su UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) sudarytomis sutartimis, kuriose, jo nuomone, yra adekvatūs esantiems studijoje sakiniai ar punktai. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas privalo tirti realiai galimas versijas, o ne prielaidas, kurios byloje surinktais duomenimis yra paneigtos. V. K. nurodomos sutartys tėra paslaugų teikimo sutartys, kuriose aiškiai apibrėžtas sutarties dalykas ir šalių įsipareigojimai, byloje nustatyta, kad teisėsaugos institucijos, taip pat ir Mažeikių rajono apylinkės prokuratūra, kuri informaciją pateikė atsakydama į teismo prašymą, jokių duomenų apie tai, kad A. S. ar UAB (duomenys neskelbtini) dalyvavo rengiant ar parduodant studiją apie korupciją, vagystes ir organizuotą nusikalstamumą (duomenys neskelbtini), neturi, paties V. K. pateiktoje informacinėje medžiagoje A. S. pavardė nebuvo minima. Liudytojas baudžiamajame procese yra asmuo, kuris matė ar kitaip suvokė su tiriamu įvykiu susijusius faktus, reiškinius ir gali tai patvirtinti duodamas parodymus (BPK 78 straipsnis). Pagrindas šaukti asmenį kaip liudytoją yra duomenys, kad jis žino kokias nors turinčias reikšmės bylai išspręsti aplinkybes. Prašant iškviesti ir apklausti kaip liudytojus V. P., V. A. ir A. D., tokių duomenų nebuvo pateikta, jų apklausos svarba susieta su (duomenys neskelbtini) privatizavimo ir valdymo procesais, šiems procesams minėtos studijos galbūt turėta reikšme, o ne su byloje įrodinėtinu įvykiu ir aplinkybėmis.
Remiantis tuo, kas pasakyta, kasatoriaus argumentai, kad teismai tik formaliai apsvarstė jo pateiktus prašymus ir nepagrįstai juos atmetė, taip suvaržydami jo teisę teikti teismui jį teisinančius įrodymus ir gintis nuo pareikšto kaltinimo, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio ir 305 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatorius teigia, kad teismas nepagrįstai jį pripažino laikraštyje paskleistos informacijos autoriumi, nes tai patvirtinančių įrodymų, jo parengto straipsnio projekto, byloje nėra.
Kasatoriaus argumentai atmestini.
Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka. Tai, kad V. K. laikraščio redakcijai pateikta informacija nebuvo redaguojama ir keičiama, t. y. buvo išspausdinta tokiu pačiu informaciniu pavidalu kaip ir buvo pateikta, pirmosios instancijos teismas nustatė įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą, liudytojų V. N., A. V., paties V. K. parodymus.
Įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendyje padarytos išvados pagrįstumą, pripažino, kad įrodymai, kurių vertinimą kasatorius ginčijo ir apeliaciniame skunde, įvertinti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, padaryta išvada yra pagrįsta ir teisinga.
Kasatoriaus nuorodos, kad jis atiduotas teismui ir nuteistas pagal kaltinimą, kuris iš esmės neatitinka straipsnyje išspausdinto teksto prasmės ir turinio, taip pat yra nepagrįstos ir atmestinos.
Pagal BPK 219 straipsnio 3 dalį kaltinamajame akte turi būti nurodomos nusikalstamos veikos aplinkybės – padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Šio įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti, gynybos teisės nebuvo suvaržytos, V. K. žinojo, kuo yra kaltinamas, ir aktyviai gynėsi. Bylos nagrinėjimo teisme ribos (BPK 255 straipsnis), iš esmės apibrėžiamos kaltinamuoju aktu bei teisėjo nutartimi perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nebuvo peržengtos. Nuosprendžio aprašomoji dalis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, jos aprašomojoje dalyje visos nusikalstamos veikos aplinkybės, pripažintos įrodytomis, yra išdėstytos, motyvuojamojoje dalyje įrodymai, kuriais grindžiamos padarytos išvados, išanalizuoti ir įvertinti.
Tai, kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje, kaip ir kaltinamajame akte, nusikalstamos veikos aplinkybės aprašytos glaustai, atskleidžiant spausdinyje paskleistos informacijos esmę, o ne pažodžiui ją pakartojant, nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, dėl kurio reikėtų naikinti ar keisti priimtus teismų sprendimus.
Dėl Baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalies taikymo
Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Jeigu asmuo šmeižė kitą žmogų neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spausdinyje, – baudžiamoji atsakomybė kyla pagal BK 154 straipsnio 2 dalį.
Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes V. K. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 154 straipsnio 2 dalį.
Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymis yra tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai tikrovės neatitinkančios, žeminančios asmens garbę ir orumą žinios. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žiniai taikomas tiesos kriterijus netaikomas nuomonei, tačiau ji taip pat turi remtis tikrais faktais, jos autorius turi užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ir duomenų.
Byloje nustatyta, kad V. K. per visuomenės informavimo priemonę – laikraštį (duomenys neskelbtini) – apšmeižė nukentėjusįjį A. S., 2004 m. gruodžio 28 d. laikraščio straipsnyje (duomenys neskelbtini) paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią, žeminančią jo garbę ir orumą informaciją, kad jis prisidėjo prie grupės šalies politikų, teisėsaugininkų ir kriminalinio pasaulio atstovų, rengusių ir pardavusių suklastotą studiją apie korupciją, vagystes ir organizuotą nusikalstamumą (duomenys neskelbtini). Teismo padaryta išvada, kad V. K. per visuomenės informavimo priemonę apie nukentėjusįjį paskleidė ne savo nuomonę, o tikrovės neatitinančią konstatuojamojo pobūdžio informaciją, nukentėjusiajam priskirdamas konkrečius veiksmus bei pateikdamas juos kaip objektyviai egzistuojančius faktus ir duomenis, tiek nuosprendyje, tiek nutartyje yra išsamiai ir tinkamai motyvuota.
Kasatorius teigia, kad jam baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, jo tyčia paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją neįrodyta, todėl jo veikoje nėra BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties.
Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas. Byloje, įvertinus ištirtų įrodymų visumą, nustatyta, kad V. K. žeminančio pobūdžio tikrovės neatitinkančią informaciją paskleidė tyčia, neturėdamas jokių realių, faktais patvirtintų duomenų apie žinių tikrumą, tai darė suvokdamas, kad paskleistos žinios pažemins A. S. kaip asmenį ir kaip (duomenys neskelbtini), suprasdamas, kad paskleista informacija gali pakirsti pasitikėjimą juo, neigiamai paveikti tolimesnę jo veiklą, ir to siekė.
V. K. kaltė pagrįsta nuosprendyje išdėstytais ir įvertintais įrodymais, kaltės forma – tyčia tinkamai bei motyvuotai teismų sprendimuose atskleista, nusikaltimo sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai nustatyti, todėl kasatoriaus argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo atmestini.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei nutarties panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Albinas Sirvydis Benediktas Stakauskas Alvydas Pikelis
Valerijus Čiučiulka Jonas Prapiestis Josifas Tomaševičius
Aldona Rakauskienė
