Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

Civilinė byla Nr. 3K-3-114/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-11218-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.6; 42.11.1; 63.3; 121.13

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. P. R. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo BIGBANK AS, veikiančio per savo struktūrinį padalinį BIGBANK AS filialą, ieškinį atsakovui A. P. R. dėl skolos priteisimo, ir atsakovo A. P. R. priešieškinį ieškovui BIGBANK AS dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vartojimo kredito sutarties sąlygas, jų sąžiningumą, sutarties nutraukimą, palūkanų dydį ir apskaičiavimo tvarką, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas BIGBANK AS, veikiantis per savo struktūrinį padalinį BIGBANK AS filialą, kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo A. P. R. 15 173,24 Lt įsiskolinimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2008 m. rugpjūčio 7 d. buvo sudaryta jo ir atsakovo Vartojimo kredito sutartis, pagal kurią ieškovas atsakovui suteikė 15 000 Lt kreditą, kurį atsakovas turėjo grąžinti per penkerius metus su 27,16 proc. metinėmis palūkanomis nuo kredito sumos. Nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. atsakovui nevykdant sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, 2011 m. vasario 14 d. atsakovui buvo išsiųstas perspėjimas „dėl sutarties nutraukimo“, o 2011 m. kovo 24 d. pranešimu atsakovas buvo informuotas apie kredito sutarties vienašališką nutraukimą. Atsakovas liko ieškovui skolingas 12 806,91 Lt negrąžintos kredito sumos, 1371,63 Lt nesumokėtų sutartinių palūkanų dalies ir 994,70 Lt kredito sutarties nutraukimo baudos.

Atsakovas A. P. R. su pareikštu ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovas vienašališkai nutraukė sutartį, prašė pripažinti, kad sutarties atsisakymas yra teisėtas. Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu 2008 m. rugpjūčio 7 d. Vartojimo kredito sutarties nutraukimą vienašališku BIGBANK AS filialo 2011 m. kovo 24 d. pranešimu; pripažinti negaliojančia 2008 m. rugpjūčio 7 d. Vartojimo kredito sutartį kaip sąžiningumo kriterijams prieštaraujančią vartojimo sutartį; pripažinti, kad atsakovas A. P. R. 2011 m. kovo 28 d. raštu teisėtai atsisakė 2008 m. rugpjūčio 7 d. Vartojimo kredito sutarties bei grąžino ieškovui šia sutartimi suteiktą vartojimo kreditą; priteisti iš ieškovo atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas nurodė, kad BIGBANK AS filialo 2011 m. kovo 24 d. pranešimas apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą yra nepasirašytas, todėl neturi teisinių galių ir negali sukelti teisinių padarinių, taip pat negali būti laikomas tinkamu įrodymu byloje. Atsakovas pažymėjo, kad kredito sutartį sudarė prisijungimo būdu, todėl abejonių keliančios sutarties sąlygos turi būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai; atkreipė dėmesį į tai, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2008 m. sausio 21 d. nutarimu nustatė, kad ieškovo vartojimo kredito sutartis bei bendrosios jos sąlygos yra nesąžiningos. Nepaisant to, kad vėliau BIGBANK AS filialas teigė ištaisęs trūkumus, dalis nesąžiningomis pripažintų sąlygų liko galioti. Atsakovas teigia, kad kredito sumą jis yra grąžinęs, tačiau nustatytos palūkanos, o tiksliau jų skaičiavimas nuo pradinio kredito sumos atsakovui yra siurprizinė sąlyga. Atsakovas nurodė, kad, vadovaudamasis tuo metu galiojusio CK 6.888 straipsnio 1 dalies nuostatomis, 2011 m. kovo 28 d. raštu teisėtai atsisakė kredito sutarties, kreditą yra grąžinęs, todėl neprivalo toliau mokėti sutartyje nustatytų palūkanų ir kitų mokesčių.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė, priteisė iš atsakovo ieškovui 12 806,91 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2008 m. rugpjūčio 7 d. ieškovas ir atsakovas sudarė Vartojimo kredito sutartį (toliau – Kredito sutartis). Pagal Kredito sutarties sąlygas, ieškovas suteikė atsakovui 15000 Lt kreditą, o atsakovas turėjo jį grąžinti su 27,16 proc. sutartinėmis metinėmis palūkanomis nuo kredito sumos. Kredito sutartyje buvo sudarytas mokėjimo grafikas, pagal kurį atsakovas turėjo padengti savo įsiskolinimą ieškovui iki 2013 m. rugsėjo 2 d. kas mėnesį darydamas nustatyto dydžio įmoką. Atsakovui nevykdant Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, 2010 m. rugpjūčio 26 d. ieškovas paštu išsiuntė jam pranešimą „dėl mokėjimo vėlavimo“. 2010 m. rugsėjo 23 d., 2010 spalio 26 d., 2010 m. lapkričio 24 d., 2010 m. gruodžio 21 d. bei 2011 m. sausio 25 d. atsakovui buvo pakartotinai išsiųsti pranešimai „dėl mokėjimo vėlavimo“. 2011 m. vasario 14 d. atsakovui buvo išsiųstas perspėjimas „dėl sutarties nutraukimo“, kuriuo atsakovas buvo įspėtas, kad jeigu per dvi savaites nuo perspėjimo gavimo dienos finansinis įsipareigojimas nebus padengtas, ieškovas nutrauks su skolininku sudarytą Kredito sutartį. Atsakovui toliau vengiant vykdyti Kredito sutartyje numatytus įsipareigojimus, 2011 m. kovo 24 d. pranešimu ieškovo ir atsakovo Kredito sutartis buvo vienašališkai nutraukta.

Spręsdamas dėl atsakovo priešieškinio reikalavimo pripažinti Kredito sutartį prieštaraujančia sąžiningumo kriterijams, teismas nurodė, kad atsakovas, ginčydamas atskiras sutarties sąlygas, prašo panaikinti visą sutartį, o ne ginčijamas sąlygas. Atsakovas šį reikalavimą grindė 2008 m. sausio 21 d. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimu Nr.10-16 „Dėl Balti Investeeringute Grupi Pank AS filialo vartojimo kredito sutarties bei bendrųjų sutarties sąlygų“. Teismas, įvertinęs Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nurodytus pažeidimus, Kredito sutartį bei pareikštus atsakovo reikalavimus, nustatė, kad iš esmės dalis punktų sutartyje yra pakeista, išskyrus 6.4 punktą, kuriame nustatyta, kad jei sutartis nutraukta pagal 5.1 punktą (sutartis buvo nutraukta sutarties 5.1.1. punktu, kai vartotojas nesumoka nurodytais terminais grafike nurodytos sumos), kredito gavėjas privalo sumokėti kredito davėjui 20 procentų kredito sumos, kuri nebuvo sumokėta sutarties nutraukimo momentu. Pareikštu ieškinio reikalavimu priteisti baudą (pagal sutarties 6.4 punktą) ieškovas prašė priteisti 994,70 Lt baudą, t. y. beveik tris kartus mažesnę baudą (2561,68 Lt) nei numatytą sutartyje. Teismas sprendė, kad atsakovo reikalavimas pripažinti negaliojančia 2008 m. rugpjūčio 7 d. Vartojimo kredito sutartį kaip sąžiningumo kriterijams prieštaraujančią atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas sutartį sudarė nuvykęs į ieškovo biurą, atsakovui buvo pateikta susipažinti sutartis bei visi kiti su sutartimi susiję dokumentai. Posėdžio metu atsakovas nurodė, kad suprato sutarties sąlygas, taip pat kad reikės grąžinti 20 667,91 Lt palūkanų per penkerius metus. Atsakovas paaiškino, kad sutiko su tokiomis didelėmis paskolos grąžinimo palūkanomis, nes jam reikėjo skubiai padėti dukteriai, o kur yra mažesnės palūkanos, reikalavo užstato arba paskolos gavimas būtų užtrukęs. Teismo nuomone, atsakovas labai gerai suprato pasirašomos sutarties turinį, palūkanų dydį, grąžinimo grafiką bei skolos ir palūkanų išdėstymą. Atsakovas, sudarydamas sutartį, įsipareigojo grąžinti ieškovui kreditą ir mokėti sutartines palūkanas, remiantis mokėjimo grafike nurodyta tvarka, todėl atsakovo argumentą, kad palūkanų dydis yra siurprizinė sąlyga, teismas laikė nepagrįstu. Sutartyje buvo nurodyta bendra palūkanų norma, kurią atsakovas turės sumokėti per penkerius metus, o mokėjimo grafike aiškiai buvo nurodytas kaip per penkerius metus yra išdėstomas skolos ir palūkanų grąžinimas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas, turintis aukštąjį išsilavinimą, teisiškai išprusęs, todėl atsakovo teiginius, kad nesuprato palūkanų dydžio bei mokėjimo sąlygų, laikė nepagrįstais.

Atsakovo reikalavimą pripažinti vienašališką ieškovo 2011 m. kovo 24 d. pranešimą nutraukti Kredito sutartį negaliojančiu teismas atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Atsakovas teigė, kad pateiktas raštas nėra įrodymas byloje, nes nėra pasirašytas, bet teikė reikalavimą, kad šis raštas dėl sutarties nutraukimo būtų pripažintas negaliojančiu. Teismas sutiko su ieškovo nurodyta aplinkybe, kad 2011 m. kovo 24 d. pranešime yra nurodyti visi būtini sutartį nutraukti reikalavimai, t. y. nurodytas filialo pavadinimas, teisinė forma, buveinės adresas, filialo kodas, sutarties nutraukimo priežastis, atsakovo kodas ieškovo informacinėje sistemoje, atsakovo įsiskolinimo dydis bei jo detalizavimas, terminas, per kurį turi grąžinti susidariusią skolą bei ieškovo kontaktinis telefonas ir elektroninio pašto adresas. Teismas nustatė, kad sutartis su atsakovu buvo nutraukta pagal Kredito sutarties 5.1.1 punktą – „kredito gavėjas, kuris yra Vartotojas, ilgiau kaip 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų negrąžinta Sutartyje nurodytais terminais numatytos Mokėjimo sumos, kuri yra ne mažesnė kaip dešimt procentų Kredito sumos ir tinkamai neįvykdo šių įsipareigojimų per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo Kredito davėjo rašytinio pareikalavimo išsiuntimo dienos“. Ieškovas siuntė atsakovui keletą raginimų vykdyti sutartį, 2011 m. vasario 14 d. atsakovas buvo įspėtas, kad bus nutraukta sutartis, jei atsakovas per dvi savaites nepadengs skolos bei bus reikalaujama viso įsiskolinimo grąžinimo. Atsakovas nei į perspėjimus dėl skolos mokėjimo vėlavimo, nei į įspėjimą dėl sutarties nutraukimo nereagavo, skolos nemokėjo, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti su atsakovu Kredito sutartį, jam vengiant vykdyti Kredito sutartyje numatytus įsipareigojimus. Pripažinęs, kad ieškovas Kredito sutartį su atsakovu nutraukė teisėtai, teismas atmetė atsakovo reikalavimą pripažinti, kad atsakovas 2011 m. kovo 28 d. raštu teisėtai atsisakė 2008 m. rugpjūčio 7 d. Vartojimo kredito sutarties, nes Kredito sutartis jau buvo nutraukta.

Tenkindamas ieškovo ieškinį iš dalies, teismas iš atsakovo priteisė 12 806,91 Lt skolos. Likusios ieškinio dalies dėl 1371,63 Lt palūkanų ir 994,70 Lt baudos priteisimo teismas netenkino, nurodęs, kad tai pasunkėtų paskolos grąžinimas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo A. P. R. apeliacinį skundą, 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas Kredito sutartį sudarė nuvykęs į ieškovo biurą, atsakovui buvo pateikta susipažinti Kredito sutartis, posėdžio metu atsakovas nurodė supratęs Kredito sutarties sąlygas ir palūkanų dydį (20 667,91 Lt), kurį reikės grąžinti per penkerius metus už paimtą 15 000 Lt kreditą, tinkamai įvertino, kad nėra pagrindo kredito sutarties sąlygos dėl palūkanų dydžio pripažinti siurprizine. Teismas, išanalizavęs atsakovo argumentus dėl Kredito sutarties sąlygų nesąžiningumo, nustatė, kad atsakovo nurodyti Kredito sutarties punktai ginčo išsprendimui nereikšmingi, neturi įtakos, atsakovas nenurodė, kaip konkrečiai punktų 6.4, 6.7; 9.3; 11.4; 13.3 sąlygos pažeidė atsakovo kaip vartotojo teises, todėl dėl jų nepasisakė. Teismas nurodė, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, įvertinusi ieškovo pateiktą atsakymą bei bendrųjų sutarties sąlygų pakeitimus, interneto tinklalapyje paskelbė pranešimą, kad ieškovas iš esmės atsižvelgė į šios institucijos komisijos 2008 m. sausio 21 d. nutarimo siūlymus. Ieškovas su atsakovu Kredito sutartį sudarė 2008 m. rugpjūčio 7 d., tuo metu jau galiojo pakeistos bendrosios sutarties sąlygos. Atsakovas, nurodydamas, jog Kredito sutarties punktai 6.1, 6.4, 6.5, 7.4, 10.2, 13.2, 5.1, 3.1, 3.4 yra nesąžiningi, nenurodo, kaip tie konkretūs punktai pažeidė jo interesus.

Apeliacinės instancijos teismas atmetė atsakovo argumentus, kad teismas nustatė, jog „ieškovas nepagrįstai skaičiavo palūkanas nuo viso skolos dydžio, o ne nuo negrąžinto skolos dydžio“ ir „palūkanos išreikštos procentais ir apskaičiuojamos nuo pradinio kredito yra pripažintinos per didelėmis“, ir konstatavo, kad, šalims susitarus dėl palūkanų dydžio ir mokėjimo tvarkos už naudojimąsi kreditu, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo pripažinti tokį šalių susitarimą negaliojančiu. Teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Kredito sutartis buvo nutraukta teisėtai, o atsakovo atsisakymas Kredito sutarties tuo metu galiojusio CK 6.888 straipsnio pagrindu yra nepagrįstas, nes Kredito sutartyje buvo nurodytos būtinos vartojimo kredito sutartyje CK 6.887 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos. Be to, atsakovas 2010 m. kovo 28 d. informavo ieškovą, kad Kredito sutarties jis atsisako ne dėl sutarties sąlygų, bet dėl to, kad ieškovas nevykdo sutarties 10.1 punkto, kuriame nustatyta, kad bet koks ginčas turi būti sprendžiamas šalių derybomis. Tokiu pagrindu atsisakyti Kredito sutarties atsakovas teisės neturėjo.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas A. P. R. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 25 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų. Pirma, atsakovas nurodo, kad teismas, nespręsdamas dėl ginčytinų Kredito sutarties sąlygų, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo jo prašoma, taip pažeisdamas CPK 320 straipsnio 2 dalį. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pasisakydamas dėl palūkanų dydžio peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nes ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nebuvo skundžiama.

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo. Atsakovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas, kad ieškovas atsižvelgė į Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos siūlymus, neatitinka tikrovės, nes atsakovo nurodyti ir teismo netirti punktai išliko nepakitę, todėl yra nesąžiningi vartotojo atžvilgiu.

Dėl Kredito sutarties sąlygų. Atsakovas nurodo, kad Kredito sutarties sąlygos yra parengtos verslo subjekto vienašališkai, privatus subjektas negali laisva valia jų pasirinkti, todėl, ieškovui neaptarus su atsakovu visų Kredito sutarties sąlygų, buvo pažeistos CK 6.188 straipsnio 2 dalies nuostatos, ieškovui nepateikus atsakovui rašytinio pasiūlymo su nurodytu bendros kredito sumos apskaičiavimo pavyzdžiu – CK 6.887 straipsnio 8 dalies nuostatos, o neinformavus raštu apie mokesčius, taikomus nuo Kredito sutarties sudarymo, – CK 6.887 straipsnio 5 dalies 2 punkto nuostatos.

Dėl Kredito sutarties nutraukimo. Atsakovas nurodo, kad ieškovo 2011 m. kovo 24 d. pranešimas apie vienašališką Kredito sutarties nutraukimą yra nepasirašytas, todėl, nesant vieno iš dokumentų rekvizitų, negali sukelti teisinių padarinių. Taip pat toks pranešimas negali būti ir tinkamas įrodymas byloje, nes neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, todėl Kredito sutarties nutraukimas vienašališku ieškovo pranešimu turi būti pripažintas negaliojančiu. Nustačius, kad Kredito sutartis nebuvo nutraukta ieškovo iniciatyva, atsakovas turi teisę reikalauti pripažinti jo teisę atsisakyti sutarties tuo metu galiojusio CK 6.888 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Dėl Kredito sutarties siurprizinės sąlygos ir palūkanų dydžio. Atsakovas teigia, kad siurprizine Kredito sutarties sąlyga jis laiko ne palūkanų dydį, kaip teigiama teismų procesiniuose sprendimuose, bet jų skaičiavimo būdą, t. y. kad palūkanos skaičiuojamos nuo pradinio kredito sumos, o ne nuo likutinės, negrąžinto kredito sumos, kaip manė atsakovas.

Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Atsakovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nenagrinėdamas apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, vartotojo teisių nevertinęs kaip viešojo intereso, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas BIGBANK AS filialas prašė Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais\;

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų. Ieškovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl Kredito sutarties sąlygų, patikrino pirmosios instancijos sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektais bei padarė tas pačias išvadas, t. y. nustatė, kad Kredito sutarties 6.4, 6.7; 9.3; 11.4; 13.3 punktai ginčo sprendimui yra teisiškai nereikšmingi. Teismas, įvertinęs faktinius bylos duomenis bei ištyręs šalių pateiktus įrodymus, nenustatė, kad šie Kredito sutarties punktai pažeistų atsakovo kaip vartotojo interesus ir būtų nesąžiningi jo atžvilgiu. Ieškovo teigimu, apeliacinės instancijos teismo nutartis yra tinkamai motyvuota, todėl yra teisinga ir teisėta.

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo. Ieškovas nurodo, kad Kredito sutarties sąlygos nepažeidžia atsakovo interesų. Ieškovas pagrįstai nutraukė Kredito sutartį ir reikalavo atsakovą sumokėti baudą (kredito sutarties 6.4 punktas), Kredito sutarties sąlyga dėl teismo išlaidų apmokėjimo pralaimėjus bylą (6.7 punktas) ar laiškų siuntimo mokesčių sumokėjimo (99.3 punktas), ar konfidencialios informacijos atskleidimo (11.4 punktas), ar kredito gavėjo pareigos kompensuoti nuostolius dėl neteisingos informacijos apie save pateikimo, nepažeidžia imperatyviųjų įstatymų nuostatų ir kredito gavėjo, kaip vartotojo, teisių ir interesų. Teismai tinkamai tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus.

Dėl Kredito sutarties sąlygų. Ieškovas nurodo, kad nors vartojimo kredito sutarčių sąlygos parengtos ir taikomos nevienkartiniam naudojimui, tačiau tai neriboja kredito gavėjo teisės siūlyti jį netenkinančių sąlygų pakeitimus. Tokia galimybė numatyta ir Kredito sutartyje (7.5 punktas, 8.1 punktas). Teismai konstatavo, kad atsakovui buvo tinkamai išaiškintos Kredito sutarties sąlygos, jis jas suprato, tik dabar, spekuliuodamas silpnesniosios sutarties šalies padėtimi, nesąžiningai siekia išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo.

Dėl Kredito sutarties nutraukimo. Ieškovo teigimu, atsakovui įteiktas pranešimas apie vienašališką Kredito sutarties nutraukimą yra tinkamas ir teisėtas, nes šiame dokumente buvo visi ieškovo rekvizitai ir aiškia kalba išdėstytas turinys, CK nenustato privalomo reikalavimo, jog pranešimas apie sutarties nutraukimą turi būti patvirtintas parašu. Pranešimo tikslas – informuoti apie Kredito sutarties nutraukimą ir nagrinėjamu atveju šis buvo pasiektas. Teismai, vertindami atsakovo atsisakymą Kredito sutarties, pagrįstai nustatė, kad Kredito sutartyje nėra klaidinančių ar nesąžiningų sutarties sąlygų, todėl atsakovas neturėjo teisės nutraukti sutarties CK 6.88 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Dėl Kredito sutarties siurprizinės sąlygos ir palūkanų dydžio. Ieškovo teigimu, Kredito sutarties sąlyga dėl palūkanų dydžio ir jų apskaičiavimo nuo pradinio kredito sumos buvo tiesiogiai išreikšta, o ne išvestinė ir teismai pagrįstai palūkanų apskaičiavimo būdą susiejo su palūkanų dydžiu, nes nuo palūkanų apskaičiavimo būdo priklauso jų dydis. Atsakovo supratimo lygį teismai vertino aukščiau nei vidutinio vartotojo, todėl teigti, kad Kredito sutarties sąlyga dėl palūkanų apskaičiavimo būdo atsakovui buvo siurprizinė, nėra pagrindo.

Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Ieškovas nurodo, kad atsakovas neatskleidė, nuo kokios praktikos nukrypo žemesnės instancijos teismai, priimdami procesinius sprendimus, todėl šis argumentas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl vienašališko vartojimo kredito sutarties nutraukimo

CK 6.217 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio mėn. 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB „Nordea Bank Finland“ PLC Lietuvos skyrius, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yOTcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-297/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-297/2012">3K-7-297/2012</a>). CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Sutartyje ir įstatyme išvardytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus. Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais.

Nagrinėjamoje byloje kasatorius ginčija ieškovo vienašališką Kredito sutarties nutraukimą dėl to, kad, jo manymu, Kredito sutarties sąlygos dėl sutarties nutraukimo buvo nesąžiningos ir jam apie sutarties nutraukimą buvo pranešta netinkamai. Pažymėtina, kad ginčijamos Kredito sutarties 5.1.1 punkte nustatyta, kad kredito davėjas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjas grąžintų visą negrąžintą kreditą bei sumokėtų baudą, jeigu kredito gavėjas ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje nurodytais terminais numatytos mokėjimo sumos, kuri yra ne mažesnė kaip dešimt procentų kredito sumos ir tinkamai neįvykdo šių įsipareigojimų per 14 kalendorinių dienų nuo kredito davėjo rašytinio pareikalavimo išsiuntimo dienos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios Kredito sutarties nutraukimo sąlygos, atsižvelgiant į bendrą kredito grąžinimo terminą (penkeri metai), kas mėnesį mokamų įmokų dydį (574,50 Lt), apibrėžtą pradelsto grąžinti kredito dydį (10 procentų kredito sumos), nelaikytinos nesąžiningomis paskolos gavėjo atžvilgiu. Be to, jos iš esmės atitiko tuo metu galiojusiame CK 6.889 straipsnyje nustatytas sutarties nutraukimo kredito davėjo reikalavimu sąlygas. Konstatavimas, ar tinkamai kasatorius vykdė savo prievoles, yra fakto klausimas. Byloje nustatyta, kad atsakovas paskutinį kartą įmoką sumokėjo 2010 m. rugpjūčio 10 d. Ieškovas 2010 m. rugpjūčio 26 d., 2010 m. rugsėjo 23 d., 2010 spalio 26 d., 2010 m. lapkričio 24 d., 2010 m. gruodžio 21 d. bei 2011 m. sausio 25 d. paštu išsiuntė atsakovui pranešimus „dėl mokėjimo vėlavimo“. 2011 m. vasario 14 d. atsakovas buvo įspėtas, kad Kredito sutartis bus nutraukta, jei atsakovas per dvi savaites nepadengs skolos bei bus reikalaujama viso įsiskolinimo grąžinimo. Taigi atsakovas savo įsipareigojimų visiškai nevykdė ilgą laiką, kuris labai viršijo Kredito sutartimi nustatytą terminą, per kurį neįvykdžius prievolės ieškovas įgyja teisę nutraukti sutartį. Sistemingas prievoles pažeidžiantis kredito gavėjo elgesys duoda pagrindą kredito davėjui nebesitikėti, kad sutartiniai įsipareigojimai bus vykdomi ateityje. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad kasatoriaus padaryti sutarties sąlygų pažeidimai atitiko sutartyje įtvirtintą vienašališko kredito sutarties nutraukimo pagrindą.

Kasatorius ginčija ieškovo vienašališką kredito sutarties nutraukimą tuo pagrindu, kad jam apie tai buvo pranešta netinkamai, t. y. atsiųstas nepasirašytas ieškovo raštas, kitaip tariant, neteisėtomis nurodo sutarties nutraukimo procedūras. CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatytas įpareigojimas pranešti kitai šaliai apie vienašališką sutarties nutraukimą, tačiau pranešimo forma nėra detalizuojama. Sprendžiant apie pranešimo tinkamumą svarbu nustatyti, ar sutarties šalis suprato pranešimo turinį ir galėjo išvengti sutarties nutraukimo padarinių. Šioje byloje kasatorius neneigia fakto, jog ieškovas jam pranešė apie vienašališką Kredito sutarties nutraukimą, iš bylos duomenų (susirašinėjimo su ieškovu) akivaizdu, kad kasatorius suprato pranešimo tikslą ir turinį. Apie sutarties nutraukimą pranešta laikantis sutartyje nustatytų terminų. Taigi šiuo atveju pranešimo apie sutarties nutraukimą nepasirašymas nepaneigia to, kad apie sutarties nutraukimą atsakovui buvo pranešta laiku ir jis suprato pranešimo turinį, todėl kasatoriaus argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti.

Dėl vartojimo kredito sutarties sąlygų vertinimo sąžiningumo aspektu

Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl vartojimo kredito sutarties sąlygų (5.1 punktas dėl kredito davėjo teisės vienašališkai nutraukti sutartį, 6.1 punktas dėl kredito gavėjo pareigos padengti skolos išieškojimo išlaidas ir mokėti delspinigius, vėluojant vykdyti sutartinius įsipareigojimus, 6.4 punktas dėl kredito gavėjo prievolės sumokėti 20 procentų baudą nuo nesumokėtos kredito sumos, kredito davėjui vienašališkai nutraukus sutartį kredito gavėjui nevykdant sutartinių įsipareigojimų, 6.5 punktas dėl kredito gavėjo prievolės sumokėti baudą, jei vėluojama sumokėti skolą, 7.4 punktas dėl kredito davėjo teisės vienašališkai pakeisti sutarties sąlygas ir kredito gavėjo teisės tokiu atveju pirma laiko nutraukti sutartį, 9.3 punktas dėl papildomo laiškų siuntimo mokesčio, kurį kredito gavėjas privalo sumokėti, jei pažeidė sutartį) atitikties sąžiningumo kriterijams.

Sutartys sudaromos ir vykdomos jų šalims bendradarbiaujant, kiekviena šalis privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158, 6.200 straipsniai). Sąžiningumo principas yra fundamentalus sutarčių teisės principas, kuriuo turi būti vadovaujamasi visuose sutartinių santykių etapuose; šalys negali jo atsisakyti ar apriboti jo taikymą (CPK 6.158 straipsnio 2 dalis). Sąžiningumo principas ypač aktualus vartojimo sutartiniuose santykiuose, nes vartotojas dėl patirties, specialių žinios stokos turi palyginti mažesnes galimybes tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą. Nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse draudimą ir sąžiningumo kontrolę įtvirtina CK 6.188 straipsnis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota nuostata, kad bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais ex officio turi įvertinti iš vartojimo teisinių santykių kylančios sutarties sąlygas pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. ir kt. v. UAB „Abuva“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDEvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-141/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-141/2006">3K-3-141/2006</a>; 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija ir kt. v. AB Grigiškės, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-211/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-211/2008">3K-3-211/2008</a>).

Negaliojančiomis gali būti pripažintos sąžiningumo kriterijams prieštaraujančios vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vartotojo teises ir interesus (CK 6.188 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.188 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad, teismui sutarties sąlygą (sąlygas) pripažinus nesąžininga, ji negalioja nuo sutarties sudarymo, tačiau likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu tolesnis sutarties vykdymas yra galimas panaikinus nesąžiningas sąlygas.

Nagrinėjamu atveju vartojimo kredito sutartis yra nutraukta, teismo sprendimu sutarties nutraukimas pripažintas teisėtu, todėl nėra būtinybės vertinti sąžiningumo aspektu tas sutarties sąlygas, kurios, nors ir buvo įtrauktos į sutartį, tačiau atsakovui pritaikytos nebuvo ir nebus, nes tolesnis sutarties vykdymas su jomis nesusijęs, dėl to šių sąlygų pripažinimas nesąžiningomis atsakovui nesukeltų jokių teisinių padarinių. Tai pasakytina apie kasatoriaus nurodomus sutarties 6.1, 6.5, 7.4, 6.7, 9.3, 11.4, 13.3 ir kt. punktus. Vis dėlto pažymėtina ir tai, kad kredito sutarties nutraukimas neatleidžia skolininko nuo pareigos vykdyti prievolę – grąžinti kreditą ir sumokėti sutartimi sulygtas palūkanas bei netesybas. Sutarties sąlygos, turinčios įtakos vykdytinos prievolės dydžiui, turi būti įvertintos atitikties sąžiningumo kriterijams aspektu. Viena tokių sąlygų – 6.4 punkte įtvirtinta nuostata, kad jei kredito davėjas nutraukia sutartį remdamasis 5.1 punkte nurodytais pagrindais (nagrinėjamu atveju sutartis nutraukta 5.1.1 punkto pagrindu), kredito gavėjas privalo sumokėti Kredito davėjui 20 procentų baudą nuo kredito sumos, kuri nebuvo sumokėta Sutarties nutraukimo momentu. Pirmosios instancijos teismas motyvuose dėl šio sutarties punkto pasisakė, nurodydamas, kad 2008 m. sausio 21 d. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimu Nr.10-16 „Dėl Balti Investeeringute Grupi Pank AS filialo vartojimo kredito sutarties bei bendrųjų sutarties sąlygų“ ši sutarties sąlyga pripažinta atitinkančia CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkto sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. nustatančia neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Teismas taip pat pažymėjo, kad ši nuostata Kredito sutartyje išliko nepakitusi, nors sutartis sudaryta po nutarimo priėmimo, tačiau aiškiai neįvardijo, ar teismo vertinimu ši sutarties sąlyga atitinka sąžiningumo kriterijus, išdėstytus CK 6.188 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas šio netikslumo neištaisė. Vis dėlto bylą nagrinėję teismai ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo baudą aptariamo punkto pagrindu atmetė, t. y. sprendė atsakovo naudai. Taigi šis procesinis netikslumas neturėjo įtakos teisiniam bylos rezultatui, todėl jis nesudaro pagrindo naikinti skundžiamus teismų sprendimus (CPK 340 straipsnio 5 dalis, 329 straipsnio 1 dalis).

Kitą sutarties sąlygą, nuo kurios priklauso vykdytinos prievolės dydis – sutartimi sulygtų palūkanų dydį (procentinę jų išraišką) – bylą nagrinėję teismai įvertino ir šios sutarties sąlygos nepripažino nesąžininga. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada ir, kasatoriui palūkanų šiuo aspektu neginčijant, plačiau dėl jos nepasisako. Kasatorius nesutinka su palūkanų skaičiavimo būdu, t. y. kad palūkanos skaičiuojamos ne nuo negrąžintos, o nuo išduotos kredito sumos, nurodydamas, kad ši sutarties sąlyga jam buvo siurprizinė. Pagal CK 6.186 straipsnio 1 dalį negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Netikėtomis (siurprizinėmis) nelaikomos sutarties sąlygos, su kuriomis šalis aiškiai sutiko, kai jos tai šaliai buvo tinkamai atskleistos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, kasatoriui atvykus sudaryti Kredito sutarties, jam buvo pateikti sutarties ir jos priedų projektai. Kasatorius šios aplinkybės neneigia. Žemesnės instancijos teismai atmetė kasatoriaus argumentus, kad sutarties sąlyga, nustatanti palūkanų paskaičiavimo tvarką, buvo siurprizinė, kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija, sutikdama su tokia teismų išvada, pažymi, kad nagrinėjamu atveju palūkanų skaičiavimo būdas buvo nurodytas ne tik bendrojoje sutarties dalyje, kuri gali būti laikoma standartinėmis sutarties sąlygomis CK 6.185 straipsnio prasme, bet jį buvo galima suprasti ir iš specialiosios, individualiai aptartos sutarties dalies, kurioje nurodytas metinis palūkanų dydis nuo kredito sumos, bendra kredito suma, bei mokėjimo grafiko, kuriame aiškiai atsispindi kas mėnesį grąžintina kredito suma ir mokėtinų palūkanų dydis, apskaičiuotas nuo suteikto kredito sumos. Sprendžiant, ar sąlyga yra netikėta (siurprizinė), reikia atsižvelgti ir į jos turinį, formuluotę bei išraiškos būdą (CK 6.185 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju palūkanų apskaičiavimo būdas išdėstytas nedviprasmiškai, aiškia žodine išraiška, jis yra sutarties bendrosios dalies pradžioje, pirmame puslapyje, taigi, gerai matomoje vietoje. Byloje nustatyta, kad kasatorius pripažino, jog jis sutiko su ieškovo siūlomomis palūkanomis, nes jam skubiai reikėjo pinigų. Kasatorius aiškiai išreiškė savo valią už greitai ir nereikalaujant prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių suteikiamą kreditą mokėti didesnę kainą, taigi jam buvo suprantamas palūkanų dydis. Taip pat žemesnės instancijos teismai, spręsdami, kad kasatorius turėjo suprasti palūkanų skaičiavimo tvarką iš ieškovo pateiktos informacijos, atsižvelgė į ieškovo išsilavinimą, teisinį išprusimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su tokia bylą nagrinėjusių teismų išvada ir konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju sutarties sąlyga dėl palūkanų skaičiavimo būdo buvo tinkamai atskleista, su ja atsakovas aiškiai sutiko ir dėl to ji nepripažintina siurprizine kasatoriui.

Dėl proceso normų pažeidimo

Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pasisakė ne dėl visų apeliacinio skundo argumentų, t. y. nepasisakė dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nevertino dalies jo nurodytų Kredito sutarties sąlygų ir taip pažeidė CPK 320 straipsnį. Nutartyje minėta, kad, nutraukus Kredito sutartį, sąžiningumo aspektu turėjo būti vertinamos sutarties sąlygos, turinčios reikšmės tolesniam sutarties vykdymui, o kitų sutarčių sąlygų vertinimas nesukeltų teisinių padarinių. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šios Kredito sutarties sąlygos ginčo išsprendimui nereikšmingos, t. y. iš esmės padarė tokią pačią išvadą. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo pozicijai. Nors apeliacinės instancijos teismo motyvai šiuo klausimu glausti, nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentu, kad dėl jo visiškai nepasisakyta ir taip pažeistas CPK 320 straipsnis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. notarė D. M., bylos Nr. 3K-3-452/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008). Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai nėra nepriekaištingai išsamūs, nenulėmė neteisėto procesinio sprendimo priėmimo.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori, bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. M. v. I. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjQvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-364/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-364/2007">3K-3-364/2007</a>), o kasacinį skundą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais išaiškinimais, kurie suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas, bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. F. A. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-9/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-9/2006">3K-3-9/2006</a>; kt.). Kasaciniame skunde išvardijamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, kuriose pasisakyta dėl reikalavimų teismo procesiniams dokumentams, vartotojų teisių gynimo, cituojamos tam tikros šių nutarčių dalys, ir pateikiami abstraktaus pobūdžio teiginiai, kad skundžiami teismų sprendimai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teisės taikymo ir aiškinimo praktikai. Nesant konkrečių argumentų, pagrindžiančių skundžiamų teismų sprendimų prieštaravimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, suformuotai faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose bylose, teisėjų kolegija dėl šio kasacijos pagrindo plačiau nepasisako.

Kasatorius taip pat nurodo, kad jis atsisakė kredito sutarties remdamasis tuo metu galiojusio CK 6.888 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu sutartyje nėra numatytos šio kodekso 6.887 straipsnio 3 dalyje nurodytos privalomos jos sąlygos arba sutartyje nurodyta informacija yra klaidinanti, kredito gavėjas turi teisę sutarties atsisakyti; tokiu atveju kredito gavėjas turi kreditą grąžinti, bet jis neprivalo mokėti sutartyje nustatytų palūkanų ir kitų mokesčių. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo sutartyje buvo visi CK 6.887 straipsnio 3 dalyje nurodyti duomenys ir nebuvo klaidinančios informacijos. Kasatorius, nesutikdamas su šia teismų išvada, nepateikė teisinių argumentų, patvirtinančių kasacijos pagrindus dėl šio reikalavimo. Jis tik pakartoja savo priešieškinio reikalavimą ir nurodo, kad teismai netinkamai taikė CK 6.888 straipsnio 1 dalį, neatskleisdamas, kuo tai pasireiškė. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Nesant teisinių argumentų kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pasisakyti atitinkamu klausimu, nes nesuformuluotas kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. I. B., bylos Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNy8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-37/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-37/2013">3K-3-37/2013</a>; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. V. T., bylos Nr.3K-3-373/2013).

Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad jį naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinį skundą atmetant, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas patyrė 24,71 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš A. P. R. (asmens kodas duomenys neskelbtini) 24,71 Lt (dvidešimt keturis litus 71 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Juozas Šerkšnas

Dalia Vasarienė