Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-115/2014

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2; 110.2; 114.9.6.1; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. D. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. D. ieškinį atsakovui J. M. dėl nuostolių atlyginimo; tretieji asmenys – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, B. M.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje sprendžiami klausimai dėl nuostolių, kurių susidarymas grindžiamas dėl kitoje išnagrinėtoje civilinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu atmesto ieškinio ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovo turtui, atlyginimo.

Ieškovas E. D. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 192 352 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Ieškovui nuosavybės teise priklauso butas, (duomenys neskelbtini). Namo butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso virš butų esanti pastogė (palėpė). Siekiant įregistruoti nuosavybės teises į šią palėpę 2002 m. sausio 24 d. buvo atlikti jos kadastriniai matavimai, atliktas neįrengtos pastogės idealiųjų dalių skaičiavimas pagal išmatuotą 103,93 kv. m palėpės plotą ir nustatytos bendraturčių dalys: ieškovo idealioji dalis palėpėje – 3350/10000 (34,82 kv. m), atsakovo – 2294/10000 (23,84 kv. m), Vilniaus miesto savivaldybės – 1767/10000 (18,36 kv. m) ir Z. M. – 2589/10000 (26,91 kv. m). Ieškovas, Z. M. ir Vilniaus miesto savivaldybė 2002 m. spalio 28 d. pasirašė susitarimą dėl palėpės patalpos dalių įregistravimo pagal atliktus kadastrinius palėpės matavimus ir atliko neįrengtos palėpės idealiųjų dalių skaičiavimą. Šio susitarimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruotos patalpų savininkų idealiosios dalys. 2003 m. vasario 7 d. ieškovas ir Z. M. sudarė dalies neįrengtos pastogės patalpų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas iš Z. M. įsigijo 2589/10000 dalis (26,91 kv. m). Analogišką sutartį ieškovas 2008 m. sausio 22 d. sudarė su Vilniaus miesto savivaldybe, iš kurios įsigijo dar 1767/10000 (22,1 kv. m) dalis palėpės. Iš viso ieškovui nuosavybės teise palėpėje priklauso 7706/10000 dalys, t. y. 80,09 kv. m.

Atsakovui nuosavybės teise name priklauso butas Nr. 5, (duomenys neskelbtini). Atsakovas 2001 m. sausio–kovo mėn. gavo tuomečių namo bendraturčių sutikimus įsirengti patalpas virš jam nuosavybės teise priklausančio buto ir atlikti jų teisinę registraciją. Vilniaus miesto Žvėryno seniūnas 2001 m. kovo 22 d. leidimu atsakovui suteikė teisę įsirengti palėpės patalpas ir atlikti jų teisinę registraciją su sąlyga, kad palėpė bus rekonstruojama pagal suderintą projektą ir tik gavus atitinkamus leidimus palėpės rekonstrukcijai. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2001 m. liepos 30 d. atsakovui išdavė buto rekonstrukcijos leidimą, kuriuo leista palėpėje įsirengti gyvenamąsias patalpas pagal parengtą palėpės rekonstrukcijos projektą. 2003 m. rugsėjo 4 d. ieškovui išduotas statybos leidimas rekonstrukcijai atlikti. 2003 m. balandžio 8 d. atsakovas kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu, reikalaudamas panaikinti ieškovui priklausančių palėpės patalpų registraciją ir nustatyti teisę Nekilnojamojo turto registre registruoti nuosavybės teises į jam neva priklausančią 15,5 kv. m palėpės dalį, kurią atsakovas įsirengė iš nenaudingo palėpės ploto. Šiuo ieškiniu atsakovas J. M. taip pat ginčijo sandorius, pagal kuriuos ieškovas E. D. įgijo palėpės dalį, taip pat prašė teismo pripažinti jam teisę netrukdomai atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovui priklausančią palėpės dalį ir joje įrengti gyvenamąsias patalpas.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 25 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2980-22/2003, pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, areštavo E. D. nuosavybės teise priklausančią palėpės dalį, uždraudė areštuotose patalpose rekonstrukcijos darbus. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 13 d. sprendimu ieškinį atmetė, konstatavęs, kad E. D. nukrypo nuo patvirtinto jo palėpės dalies rekonstrukcijos projekto, stogo konfigūracijos pakeitimas turėjo įtakos palėpės įrengtų patalpų plotui, tačiau bendras palėpės plotas nepasikeitė ir negalėjo pasikeisti. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. vasario 7 d. nutartimi paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Ieškovo nuomone, nuo 2003 m. rugsėjo 25 d. iki 2007 m. vasario 7 d. dėl pareikšto ieškinio ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių jam buvo padaryta didelė materialinė žala dėl iš esmės išaugusių rekonstrukcijos darbų kainų. Atsakovas J. M. iki šiol faktiškai naudojasi priklausančius jam 3410/10000 dalimis (35,44 kv. m) palėpės, dalimi, todėl jis iki šiol negali naudotis savo turtu. 2003 m. rugsėjo 8 d. ieškovas buvo sudaręs statybos rangos sutartį, kuria su rangovu UAB „Ištaka“ buvo susitarta dėl konkrečių rekonstrukcijai reikalingų darbų atlikimo bei darbų ir statybos darbams atlikti būtinų priemonių įkainių. Pagal šią sutartį rekonstrukcijos darbai nepradėti. Pasibaigus bylinėjimuisi 2008 m. kovo 21 d. ieškovas sudarė naują statybų rangos sutartį su rangovu UAB „Prolainas“. Pagal šią sutartį statybos darbai turėjo būti atliekami pagal tą patį iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo parengtą projektą, susitarta dėl tokios pačios darbų apimties ir pobūdžio, kaip ir 2003 m. rugsėjo 8 d. statybos rangos sutartyje. Tačiau naujai sudarytoje statybos rangos sutartyje statybos darbų kaina padidėjo 192 352 Lt dėl pabrangusių statybinių medžiagų ir darbo jėgos. Darbai pagal nurodytą statybos rangos sutartį nepradėti dėl to, kad atsakovas iki šiol nėra įvykdęs Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendime nustatyto įpareigojimo pertvarkyti palėpę, perkeliant joje savavališkai įrengtą pertvarą pagal nustatyta tvarka parengtą ir suderintą palėpės įrengimo projektą.

Ieškovas nurodė, kad jis kreipėsi į nepriklausomą ekspertę R. L. dėl lyginamojo statybos (rekonstrukcijos) darbų ir priemonių, reikalingų statybos darbams atlikti, kainų, buvusių 2003 m. rugsėjo mėn. ir 2008 m. kovo mėn., tyrimo. Tyrimu siekta nustatyti statybos (rekonstrukcijos) darbų, numatytų ieškovo sudarytose 2003 m. rugsėjo 8 d. ir 2008 m. kovo 21 d. rangos sutartyse, kainų pokyčius. Atlikus tyrimą, nustatyta, kad per laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo mėn. iki 2008 m. kovo mėn. ieškovo sudarytose rangos sutartyse numatytų statybos darbų ir priemonių, būtinų šiems darbams atlikti, kainos išaugo 160 683,22 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad 2008 m. kovo 21 d. rangos sutartis sudaryta su privačiu subjektu, susitariant dėl darbų ne minimaliomis kainomis, o dėl tinkamos kokybės statybos darbų, naudojant kokybiškas statybos priemones, šioje sutartyje ir ekspertės išvadoje nurodytos kainos skiriasi nedaug. Pasak ieškovo, jam priklausančios palėpės dalies rekonstrukcijos kainos padidėjimas 160 683,22 Lt laikytinas ieškovo nuostoliais, patirtais dėl atsakovo reikalavimu jam taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Dėl prisiimtų sutartinių įsipareigojimų rangovui UAB „Prolainas“ ir ne nuo jo priklausančių aplinkybių ieškovas vėl patiria nuostolių, nes UAB „Prolainas“ reikalauja vykdyti sutartį sulygtomis kainomis, neatsižvelgdamas į kainų pokyčius po sutarties sudarymo. Ieškovui kyla pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir, rangovui UAB „Prolainas“ atlikus ieškovo palėpės dalies rekonstrukcijos darbus, jis privalės už atliktus darbus sumokėti sutartyje nurodytą pinigų sumą, t. y. 192 352 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 15 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui E. D. iš atsakovo J. M. 80 000 Lt nuostoliams atlyginti, 5 proc. dydžio procesines palūkanas; kitą ieškovo ieškinio dalį atmetė.

Šalis, kreipusis į teismą su ieškiniu ir prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš dalies veikia savo rizika, tačiau tai savaime nereiškia jos piktnaudžiavimo teise. J. M., prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir pagal jo prašymą teismui jas pritaikius, turėjo suvokti, kad prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkinimas nereiškia jam palankaus galutinio teismo sprendimo. Būtinos CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo kreditoriaus, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininko patirti nuostoliai. J. M. ieškinys įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo atmestas, tai lemia ir su ieškinio pareiškimu susijusių laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstumą. E. D. ketino atlikti jam nuosavybės teise priklausančios palėpės dalies rekonstrukciją bei įsirengti gyvenamąsias patalpas, atliko tam reikiamus veiksmus (statybos leidimo gavimas, rangos sutarties sudarymas, banko kredito gavimas, kt.), tačiau šiuos jo ketinimus sutrukdė J. M. pareikštas ieškinys ir taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atsakovas iki šio laiko nėra pašalinęs atitvarinės sienelės ir taip neįvykdęs Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimo, tai leidžia daryti išvadą, kad ne tik ankstesnėje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, bet ir nurodytas besitęsiantis teisės pažeidimas neleidžia ieškovui E. D. pradėti rekonstrukcijos darbų. Kompleksiškų statybos darbų pradėti nėra galimybės, o atlikti atskirų rekonstrukcijos darbų negalima dėl pernelyg senų namo konstrukcijų, darbų pobūdžio, dėl to ieškovas negalėjo pradėti darbų jam priklausančios palėpės dalyje. Nuostolių dydžiui apskaičiuoti teismas kartu su kitais bylos įrodymais vertino ieškovo pateiktą R. L. 2010 m. gruodžio 22 d. raštą,,Dėl statybos darbų ir priemonių, būtinų statybos darbams atlikti, kainų“, kuriame remiantis AB,,YIT Kausta“ sąmatomis apskaičiuotas palėpės statybos darbų kainų skirtumas per laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo mėnesio iki 2008 m. kovo mėnesio yra 160 683,22 Lt. Atsakovo pateiktoje P. Č. parengtoje kainų analizėje nurodyta, kad 2010 m., atliekant 2003 m. lokalinėse sąmatose nurodytus darbus, jų pabrangimas sudarytų 27 936,69 Lt. 2003 m. rugsėjo 8 d. statybos rangos sutartyje su UAB,,Ištaka“ nurodyti tie patys darbai, kaip ir 2008 m. kovo 21 d. sutartyje su rangovu UAB,,Prolainas“. Statybos leidime nurodyta, kad tarp pirmo aukšto ir palėpės lieka tos pačios medinės perdangos. Dėl to rangos sutartyje su UAB,,Prolainas“ sąmatoje nurodytas gelžbetoninių monolitinių perdangų montavimas, įvertintas 89 514 Lt, neatitinka statybos leidimo ir rekonstrukcijos projekto. Dėl statybų kainų sumažėjimo 2009–2010 m. teismas nurodė, kad pagal CK 6.249 straipsnio 5 dalį žala apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo metu, dėl to teismas remiasi paskutiniais žinomais nuostolių apskaičiavimais, kurių pagrindu priteisia jų atlyginimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gegužės 20 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimą ir ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija nurodė, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl civilinės atsakomybės taikymo už laikinosiomis apsaugos priemonėmis padarytą žalą, turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Prašymo atlyginti nuostolius, galinčius kilti pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinimo pateikimas teismui yra asmens procesinė teisė, o ne pareiga. Šią procesinę teisę E. D. siekė įgyvendinti. Byloje pateiktos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas neturėjo galimybių vykdyti rekonstrukcijos darbų jam priklausančiose patalpose (CPK 178 straipsnis).

Vertindama rekonstrukcijų darbų pabrangimą teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovas, grįsdamas savo reikalavimą CK 6.249 straipsnio 3 dalimi, privalo įrodyti, jog kainų skirtumas neišvengiamai egzistuos, kai atsakovas patirs išlaidas darbams. Pažymėta, kad rangos sutarties kaina yra reliatyvi, todėl tokiu atveju, kai žala įrodinėjama dviejų rangos sutarčių kainų skirtumo metodu, turi būti įvertinama kiekvienos iš tokios sutarties įrodomoji reikšmė ir ar jų pakanka padaryti išvadai, kad tokio dydžio išlaidos neišvengiamai bus patirtos ateityje.

Vadovaujantis aplinkos ministro 2006 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. D1-492, juridinių asmenų, fizinių asmenų ir mokslo įstaigų parengtas rekomendacijas registruoja ir registrą tvarko VĮ Statybos produkcijos sertifikavimo centras (toliau – SPSC), o normatyvų ir kainynų projektus rengia, koduoja ir platina rekomendacijų rengėjas. Iš į bylą pateikto 2013 m. kovo 20 d. SPSC rašto matyti, kad dalis 2003 m. rugsėjo 8 d. statybos rangos sutarties sąmatose nurodytų darbo kodų (normatyvų) (N15P-1501, N15P-0501, N2P-0203, N12P-0606.) SPSC buvo įregistruoti tik 2007 m. Be to, UAB,,Sistela“ 2013 m. balandžio 12 d. rašte paaiškino, kad ši įmonė jos parengtas statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo rekomendacijas platina po jų įregistravimo ir kontrolinio egzemplioriaus pateikimo saugoti rekomendacijų registre. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmiau nurodytos aplinkybės reiškė, kad 2003 m. rugsėjo 8 d. (statybos rangos sutarties su UAB,,Ištaka“ sudarymo data) nei ieškovas, nei UAB,,Ištaka“, sudarydami lokalines sąmatas, neturėjo galimybės naudotis normatyvais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors ieškovas savo paaiškinimuose teigia, jog šie normatyvai galėjo būti naudojami privačiuose asmenų santykiuose iki jų įregistravimo, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Tai leidžia pagrįstai abejoti ieškovo pateiktos statybos rangos sutarties su UAB,,Ištaka“ (bei kartu su ja pateiktų sąmatų) sudarymo data, kartu ir šios sutarties įrodomąja reikšme sprendžiant dėl kainų skirtumo, buvusių pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir pateikiant ieškinį dėl žalos atlyginimo. Pagrindą abejoti 2003 m. rugsėjo 8 d. statybos rangos sutarties sudarymo data bei įrodomąja reikšme sudaro ir kitos byloje esančios aplinkybės, pvz., ieškovo paaiškinimai, neaiškios sąmatos neišsaugojimo ir pakartotinio gavimo iš UAB „Ištaka“ aplinkybės. Įvertinusi byloje pateiktus įrodymus teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pagrindo remtis 2003 m. rugsėjo 8 d. rangos sutartimi bei prie šios sutarties sudarytomis sąmatomis skaičiuojant kainų skirtumą 2003 m. ir 2008 m., kartu žalą, kurią ieškovas patirs ateityje. Taip pat pažymėta, kad byloje esantys kiti įrodymai taip pat nepatvirtina ieškovo patirtos žalos dydžio.

Nors iš atsakovo pateiktos P. Č. išvados matyti, kad, 2010 m. atliekant lokalinėse sąmatose nurodytus darbus, bendras statybos darbų, medžiagų bei mechanizmų pabrangimas sudarytų 27 926,69 Lt, tačiau pats ieškovas šį įrodymą ginčija, nurodydamas, kad išvadoje pateikiama informacija netiksli, neatitinka faktinių aplinkybių, išvadose kalbama apie 2010 m. kainas, todėl tokie duomenys nevertintini. Su tokiu ieškovo išvados vertinimu sutiko ir teisėjų kolegija.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl ieškovo pateikto prašymo skirti ekspertizę, nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas savo pareigą įrodyti, jog kainų skirtumas neišvengiamai egzistuos, kai atsakovas patirs išlaidas darbams, siekia perkelti teismui, be to, dieną prieš teismo posėdį pateikto prašymo skirti ekspertizę patenkinimas tik užvilkintų bylos nagrinėjimą, todėl šio prašymo netenkino.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas E. D. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 20 d. nutartį panaikinti ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Kasatorius nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

Dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir įrodymų vertinimo. Atsakovo veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 13 d. sprendimu atsakovo ieškinį atmetė, apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą paliko galioti. Teismų taip pat konstatuota, kad dėl atsakovo iniciatyva nepagrįstai taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir kitų jo veiksmų kasatorius nuo 2003 m. iki 2011 m. neturėjo galimybės atlikti jam priklausančių pastogės patalpų rekonstrukcijos darbų, todėl turi teisę reikalauti atlyginti dėl tokių neteisėtų veiksmų padarytą žalą. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad tiek 2003 m., tiek 2008 m. sudarytose statybos rangos sutartyse nustatyti kasatoriui priklausančių pastogės patalpų rekonstrukcijos darbai visiškai atitiko kasatoriui išduotą statybos leidimą ir UAB „Architectura Humana“ parengtą pastogės konstrukcijos projektą, išskyrus gelžbetoninių monolitinių perdangų montavimo darbus; taip pat to, kad norėdamas atlikti pastogės patalpų rekonstrukciją bet kuriuo atveju būtų samdęs rangovą, nes tai techniškai sudėtingi darbai. Taigi nebuvo paneigtos faktinės aplinkybės, kad nuo 2003 m. iki 2008 m. rekonstrukcijos darbų kainos išaugo 160 683,22 Lt, nepriklausomai nuo to, koks rangovas juos būtų atlikęs. Nurodyta, kad R. L. kvalifikacija atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus specialistui ir suteikia jai teisę sudarinėti sąmatas, todėl abejoti jos išvadomis nėra jokio pagrindo. Šios išvados nepaneigė ir atsakovo teismui pateikta specialisto P. Č. išvada dėl statybos darbų ir priemonių kainų analizės, nors pastaroji buvo pripažinta neinformatyvi ir prieštaringa. Teismas turėjo kreipti dėmesį ne į tai, kada ieškovas su UAB „Ištaka“ sudarė statybos rangos sutartį ir prie jos pridėtas sąmatas, o į tai, ar kasatoriaus nurodyti būsimi nuostoliai atitinka 2003 m. ir 2008 m. galiojusių darbų kainų skirtumą, kurį patvirtina ekspertė R. L. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes visas savo išvadas grindė vieninteliu įrodymu, t. y. kasatoriaus ir UAB „Ištaka“ 2003 m. rugsėjo 8 d. sudaryta sutartimi, ir neįvertino kitų byloje esančių įrodymų.

Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prisideda prie ieškovo E. D. kasacinio skundo reikalavimų ir prašo jį tenkinti.

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas J. M. prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

Dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir įrodymų vertinimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 7 d. nutartimi naikindamas apeliacinės instancijos nutartį ir grąžindamas bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo įpareigojo teismą išsiaiškinti būtent 2003 m. kasatoriaus ir rangovo UAB „Ištaka“ sudarytos sutarties, kaip įrodymų šaltinio, patikimumą. Kasatorius E. D. pateikė papildomą įrodymą – UAB „Super status“ tyrimo išvadą, kurią pasirašė T. M. Joje nurodyta, kad prie 2003 m. rangos sutarties esanti sąmata atitiko 2003 m. galiojusius statinio statybos sąmatų sudarymo principus, kartu darant išlygą, jog kai kurių darbų įkainiai sąmatose buvo padidinti. Atmesdamas kasatoriaus ieškinį Lietuvos apeliacinis teismas rėmėsi SPSC raštu bei UAB „Sistela“ 2013 m. balandžio 12 d. paaiškinimais, patvirtinusiais aplinkybę, kad 2003 m. kasatoriaus ir UAB „Ištaka“ rangos sutarties sąmatoje nurodyti normatyvai N15P-1501, N15P-0501, N2P-0203, N12P-0606 įregistruoti nuo 2007 m. balandžio 11 d. iki 2007 m. spalio 31 d. ir iki šių normatyvų įregistravimo SPSC jų nebuvo galima panaudoti, nes fiziškai nebuvo platinami.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymu padarytos žalos atlyginimui būtinųjų atsakomybės sąlygų nustatymo

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrų ribojimų nustatymu atsakovui ar jo turtui bei turtinėms ir neturtinėms teisėms (CPK 145 straipsnis). Įstatyme įtvirtinta ieškovo teisė prašyti atsakovui taikyti atitinkamus ribojimus taip pat apima ir ieškovo bei atsakovo interesų pusiausvyros principo įgyvendinimą. CPK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo institutas yra šalių interesų pusiausvyros išraiška. CPK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas, spręsdamas klausimą dėl civilinės atsakomybės taikymo už laikinosiomis apsaugos priemonėmis padarytos žalos atlyginimo, turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. ir kt. v. V. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMzUvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-335/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-335/2013">3K-7-335/2013</a>; 2011 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. V. v. UAB „Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-74/2011; 2010 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v UAB „Paribys“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MTEvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-411/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-411/2010">3K-7-411/2010</a>). Minėta, kad viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų yra žala, kuri nepreziumuojama, todėl jos faktą ir dydį privalo įrodyti ieškovas. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė taikoma taip pat ir už būsimą žalą, kurios dydį (nuostolius) teismas gali įvertinti remdamasis realia tokios žalos atsiradimo tikimybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Alytaus regiono Aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Graanulinvest“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NjUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-465/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-465/2008">3K-7-465/2008</a>). Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. dėl žalos įrodinėjimo ir jos dydžio, nustatymo. Žalą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovas grindė tuo, kad dėl šių priemonių taikymo negalėjo būti vykdoma ieškovo ir UAB,,Ištaka“ 2003 m. rugsėjo 8 d. rangos sutartis dėl statybos rangos darbų palėpėje atlikimo, o pasibaigus bylinėjimuisi ir laikinųjų apsaugos priemonių galiojimui, ieškovas sudarė su UAB,,Prolainas“ dėl rangos darbų 2008 m. kovo 21 d. naują rangos sutartį, pagal kurią numatyta didesnė statybos darbų kaina. Taigi ieškovas žala laikė statybos darbų kainų skirtumą, t. y. darbų pabrangimą per taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpį, per kurį ieškovas E. D. negalėjo atlikti palėpės rekonstrukcijos.

Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Teismas, apskaičiuodamas nukentėjusio asmens žalą, tiria kiekvieną su tuo susijusį bylos įrodymą. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. Latvijos įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-231/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-231/2008">3K-3-231/2008</a>; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. D. v. L. V. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-402/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-402/2012">3K-3-402/2012</a>).

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas 2003 m. rugsėjo 8 d. sudarytos rangos sutarties kaip įrodymo patikimumą, nurodė, kad nėra pagrindo remtis šia sutartimi ir prie jos sudarytomis sąmatomis skaičiuojant kainų skirtumą, kartu ir žalą. Vadovaudamasi 2013 m. kovo 20 d. pateiktu SPSC raštu ir ieškovo paaiškinimais, teisėjų kolegija sprendė, kad dalis 2003 m. rugsėjo 8 d. statybos rangos sutarties sąmatose nurodytų darbo kodų (normatyvų) (N15P-1501, N15P-0501, N2P-0203, N12P-0606) SPSC buvo įregistruoti tik 2007 m. ir šios rekomendacijos yra platinamos tik po jų įregistravimo bei pateikimo registrui, tai ieškovas neturėjo galimybės jomis naudotis sudarydamas pirmiau nurodytą susitarimą. Pažymėtina, kad 2003 m. lokalinėse sąmatose nurodyta darbų už 265 732 Lt, o abejonių apeliacinės instancijos teismui sukėlė keturių numatytų darbų kainos, t. y. fasadinių pastolių įrengimas ir išardymas; stogų dengimas keraminėmis čerpėmis; varstomų stoglangių, stogo liukų be grotelių montavimas; vidaus paviršių viensluoksnis tinkavimas rankiniu būdu, ruošiant skiedinius. Kadangi šių darbų kodai buvo įregistruoti po rangos sutarties sudarymo dienos, tai teismo buvo įvertinta, kad dėl to visomis lokalinėmis sąmatomis, jose nurodytomis kainomis negalima remtis, nustatant žalos dydį. Kasatorius nurodo, kad kainų atitikimą 2003 m. galiojusioms kainoms patvirtino kiti byloje esantys įrodymai: ekspertės R. L. tyrimas, teismo eksperto T. M. tyrimų aktai ir kt., tačiau teismas dėl jų nepasisakė. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esant prieštaringiems įrodymams ir siekiant išsiaiškinti bei nustatyti, ar 2003 m. lokalinės sąmatos darbų kainos atitiko vidutines tuo metu buvusias tokių darbų rinkos kainas, gali būti skiriama ekspertizė. Ekspertizė skiriama tada, kai, surinkus ir ištyrus byloje esančius įrodymus, iškyla klausimų, kuriems išsiaiškinti reikia specialių žinių (CPK 212 straipsnis). Aiškindamas CPK 212 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ekspertizė gali būti skiriama tiek teismo, tiek dalyvaujančių byloje asmenų iniciatyva, jeigu teismui iškyla neaiškūs, specialių žinių reikalaujantys klausimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. A. v. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-26/2005; 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Neptis“ v. MRU Teismo ekspertizės institutas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODcvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-587/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-587/2006">3K-3-587/2006</a>; 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ruuki Lietuva“ v. UAB „Laugina“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-222/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-222/2007">3K-3-222/2007</a>; 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti UAB „Glijas“ v. UAB „Serneta“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODQvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-484/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-484/2007">3K-3-484/2007</a>; kt.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius pateikė prašymą skirti ekspertizę byloje, siekiant nustatyti žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teigtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė šį kasatoriaus prašymą, argumentuodamas vien tuo, jog prašymas buvo pateiktas likus vienai dienai iki posėdžio, nors apie pateikto įrodymo patikimumo vertinimą sužinojo daug anksčiau ir taip bandoma perkelti įrodinėjimo pareigą teismui, ir tik užvilkintų bylos nagrinėjimą. Šiuo atveju byloje esant prieštaringiems įrodymams nustatyti darbų kainas galėjo tik specialių statybos srities žinių turintis teismo ekspertas, todėl šio ginčo atveju teismui buvo tikslinga skirti ekspertizę CPK 212 straipsnyje nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad tinkamai išspręsti ginčo nenustačius vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – žalos buvimo ar nebuvimo ir jos dydžio, jeigu bus nuspręsta, jog ji atsirado, galima tik įvertinus nepriklausomo eksperto išvadas. Taigi, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, byloje tinkamai neištyrus ir neįvertinus aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų, sudarančių pagrindą spręsti dėl žalos dydžio, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra nustatytos visos būtinosios sąlygos taikyti atsakovui deliktinę civilinę atsakomybę.

Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nesilaikė civilinio proceso įstatymo reikalavimų nustatyti ir išnagrinėti turinčias reikšmės faktines bylos aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 4 dalis, 360 straipsnis). Nagrinėjant bylą iš naujo svarstytinas ekspertizės skyrimo klausimas (CPK 212 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Juozas Šerkšnas

Dalia Vasarienė