D. L. pagal BK 138 str., 146 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-273-788/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31189-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.1;

1.1.6.3; 1.1.10.1; 1.2.6.1.2.1; 2.4.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. gynėjo advokato Edvino Sergaičio, nuteistojo J. Z. gynėjo advokato Edvino Sergaičio, nuteistojo E. B. ir jo gynėjo advokato Ato Molio kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 6 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 8 d. nuosprendžių.

Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu D. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams, pagal BK 146 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta laisvės atėmimo vieneriems metams devyniems mėnesiams bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie 2019 m. gegužės 7 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos subendrintos trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės (ši bausmė nustatyta subendrinus su bausmėmis, paskirtomis 2018 m. vasario 19 d. baudžiamuoju įsakymu ir 2018 m. birželio 12 d. nuosprendžiu) pridėta šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė ir, taikant dalinį bausmių sudėjimo būdą, D. L. paskirta galutinė subendrinta ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nėra susiję su darbu ar mokymusi, neišvykti už gyvenamosios vietos, miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

J. Z. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį šešiasdešimties parų areštu, pagal BK 146 straipsnio 2 dalį – trisdešimties parų areštu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta šešiasdešimties parų arešto bausmė.

E. B. nuteistas pagal BK 146 straipsnio 2 dalį dvidešimties parų areštu.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu:

nuteistojo E. B. ir jo gynėjo advokato A. Molio, nuteistojo J. Z. ir jo gynėjo E. Sergaičio apeliaciniai skundai atmesti;

prokurorės J. Česienės apeliacinis skundas patenkintas ir Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nuosprendis pakeistas:

panaikinta nuosprendžio dalis, kuria D. L., vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas; vadovaujantis BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktu;

D. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas recidyvistas;

paskirta laisvės atėmimo bausmė nustatyta atlikti pataisos namuose.

Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Šioje byloje D. L. ir J. Z. nuteisti pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, o E. B. – pagal BK 146 straipsnio 2 dalį už tai, kad bendrais veiksmais neteisėtai atėmė laisvę S. Č., o D. L. ir J. Z. taip pat nuteisti už tai, kad padarė S. Č. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nusikalstamos veikos padarytos šiomis aplinkybėmis:

1.1. 2018 m. birželio 30 d. apie 21.00 val. (duomenys neskelbtini), S. Č. įsėdus į automobilį „Toyota Prius“ (duomenys neskelbtini), J. Z. kumščiu vieną kartą trenkė jam į veidą ir grasino jį užmušti, pakasti miške. Po to E. B. vairuojamu automobiliu jie atvežė S. Č. iki namo kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), kur J. Z. sudavė jam nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis į veidą ir dešinį šoną. S. Č. pargriuvus, D. L. ir J. Z., suėmę jį už rankų ir kojų, atnešė jį į automobilį ir, E. B. vairuojant, nuvežė S. Č. į (duomenys neskelbtini). Šioje vietoje D. L. ir J. Z. sudavė S. Č. nenustatytą skaičių smūgių rankomis, kojomis bei medine lazda į įvairias kūno vietas, po to įkėlė jį į automobilio bagažinę ir, E. B. vairuojant, atvežė jį į aikštelę, esančią prie parduotuvės adresu: (duomenys neskelbtini). Šioje vietoje J. Z. vieną kartą spyrė ir vieną kartą kumščiu sudavė S. Č. į veidą, o D. L. sudavė jam nenustatytą skaičių smūgių kumščiu į veidą, po to, E. B. vairuojant, atvežė S. Č. į namo kiemą, esantį (duomenys neskelbtini). Šioje vietoje D. L. vieną kartą kumščiu sudavė S. Č. į veidą. D. L. ir J. Z. bendrais veiksmais S. Č. buvo padarytos poodinės kraujosruvos veide, kairio skruostikaulio, kairės akiduobės, nosikaulių ir krūtinės kairės pusės X, XI ir XII šonkaulių lūžimai, t. y. nesunkus sveikatos sutrikdymas.

II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

2. Nuteistojo D. L. gynėjas advokatas E. Sergaitis kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 8 d. nuosprendžio dalį, kuria buvo panaikintas BK 75 straipsnio taikymas nuteistajam D. L., ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje teismas teisingai atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas D. L. laisvės atėmimo bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, išdėstė tokios bausmės individualizavimo motyvus, todėl bausmė jam negriežtinama. Taip apeliacinės instancijos teismas ne tik nepaneigė, bet ir patvirtino, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nuteistojo D. L. asmenybę, teisingai konstatavo BK 75 straipsnyje įtvirtintą bausmės vykdymo atidėjimo sąlygą – kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai D. L. bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nuteistasis D. L. ne tik pripažino savo kaltę, bet ir susitaikė su nukentėjusiuoju, atlygino jam padarytą žalą, tai patvirtina pirmosios instancijos teismui pateikta taikos sutartis; nukentėjusysis, ir apklausiamas teisme nuotoliniu būdu, ir dalyvaudamas gyvai teismo posėdyje, pareiškė, kad jokių pretenzijų D. L. neturi, patvirtino, kad su D. L. susitaikė.

2.2. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad D. L. galutinė bausmė paskirta ketveri metai šeši mėnesiai laisvės atėmimo, o tai yra BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatytą dydį viršijantis bausmės dydis, todėl bausmės vykdymo atidėjimas negalimas, neatsižvelgė į tai, kad šioje byloje pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį paskirta subendrinta bausmė D. L. neviršijo BK 75 straipsnio 1 dalyje įvardyto ketverių metų laisvės atėmimo. Kasatorius, argumentuodamas galimybę atidėti galutinės subendrintos bausmės vykdymą, taip pat pabrėžia, kad nusikalstamų veikų, už kurias D. L. nuteistas šioje byloje, padarymo metu ankstesni nuosprendžiai, turėję įtakos galutinei bausmei, dar nebuvo įsiteisėję.

2.3. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentų pagrįstumą ir teisingumą bei konstatavo, jog nėra pagrindo griežtinti nuteistajam D. L. pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę, tačiau padarė prieštaringą išvadą, kad reikia keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir paskirti nuteistajam realią ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis prieštaringas, neaiškus, neišsamus, kelia abejonių dėl jame padarytų išvadų teisingumo. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 304–307, 331 straipsniuose įtvirtintų nuosprendžio formai ir turiniui keliamų reikalavimų, surašydamas nuosprendį padarė esminius BPK pažeidimus, dėl to nuosprendis negali būti pripažįstamas teisėtu ir teisingu. Nuteistojo D. L. resocializacija galima ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, taikant BK 75 straipsnio nuostatas. Realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui.

3. Kasaciniu skundu nuteistojo J. Z. gynėjas advokatas E. Sergaitis prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio dalį dėl BK 38 straipsnio 1 dalies nuostatų netaikymo J. Z. ir jo nuteisimo, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 8 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistojo J. Z. apeliacinis skundas atmestas, ir J. Z. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra argumentų, kodėl J. Z. teisinė padėtis neatitinka BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius sąlygų. Atvirkščiai, nuosprendyje konstatuota, kad J. Z. keičia gyvenimo būdą (nevartoja alkoholio, savanoriškai išklausė paskaitą apie alkoholio, narkotikų ir psichinių medžiagų vartojimo poveikį žmogaus sveikatai, pasižadėjo nedaryti naujų nusikalstamų veikų). Tai sudaro pagrindą manyti, kad J. Z. nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad J. Z. įvykdė BK 38 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų nuostatas, ir nekonstatavo neatitikties BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimams, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas.

3.2. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pats teistumo faktas pagal 2006 m. lapkričio 8 d. nuosprendį neleidžia J. Z. taikyti BK 38 straipsnio nuostatų ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Tokiu būdu teismas plečiamai taikė BK 38 straipsnio 2 dalies nuostatas, reglamentuojančias atvejus, kada asmeniui atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius institutas negali būti taikomas. J. Z. nėra pripažintas pavojingu recidyvistu, anksčiau jis nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, ankstesnis J. Z. teistumas už nesmurtinę nusikalstamą veiką (melagingų parodymų davimą), įvykdytą prieš trylika metų, negali būti pagrindas taikyti jam BK 38 straipsnio 2 dalį šioje byloje. J. Z. dėl neatidumo, jaunatviško nerūpestingumo nesumokėjo jam skirtos baudos laiku, apie tai pamiršo, to negalima vertinti kaip piktybiškumo, nes vos tik jam apie tai buvo priminta ikiteisminio tyrimo metu, bauda buvo sumokėta.

3.3. Pirmosios instancijos teismas, 2019 m. lapkričio 6 d. nuosprendyje konstatavęs, kad J. Z. negali būti taikomos BK 38 straipsnyje nustatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, nuostatos vien dėl to, kad J. Z. nėra atlikęs jam paskirtos bausmės pagal 2006 m. paskirtą nuosprendį, neteisėtai taikė iki 2015 m. kovo 24 d. galiojusios redakcijos BK 38 straipsnio 2 dalies nuostatas (recidyvistas negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius), taip pažeidė BK 3 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu atmetė J. Z. apeliacinį skundą, tačiau nurodė visiškai kitą, pirmosios instancijos teismo nekonstatuotą, pagrindą, kodėl J. Z. negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikęs su nukentėjusiuoju.

3.4. Nuteistajam J. Z. inkriminuoti smurtinio pobūdžio veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo atsitiktinis, impulsyvus poelgis, o ne dėsningas jo paskutinių trylikos metų (po paskutinio teistumo) elgesio padarinys. Objektyvių aplinkybių, kurios leistų manyti, kad J. Z. yra linkęs daryti naujas nusikalstamas veikas, šioje byloje nenustatyta, todėl yra pagrindas manyti, kad J. Z. nedarys naujų nusikalstamų veikų. Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentą, kad J. Z. keičia gyvenimo būdą, jo kritinį požiūrį vertinant padarytą nusikalstamą veiką, pastangas sušvelninti ja sukeltus padarinius, darytina išvada, kad J. Z. elgesio pobūdis ateityje nebus nusikalstamas. Apeliacinės instancijos teismas, neneigdamas pirmosios instancijos teismo argumentų ir motyvų, akivaizdžiai nepagrįstai konstatavo, kad baudos, paskirtos 2006 m. nuosprendžiu, nesumokėjimas nesudaro pagrindo manyti, jog J. Z. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas, išsamiai ir nešališkai neištyrė visų baudžiamojoje byloje reikšmingų aplinkybių, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniu skundu. Esminis nuteistojo J. Z. apeliacinio skundo argumentas buvo susijęs su tuo, kad ankstesnis jo teistumas už nesmurtinę nusikalstamą veiką (melagingų parodymų davimą), įvykdytą net prieš trylika metų, negali būti pagrindas taikyti jam BK 38 straipsnio 2 dalį, tačiau šis apeliacinio skundo argumentas nebuvo nagrinėtas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismui neatsakant dėl konkretaus skundo argumento, kuris reikalauja aiškaus ir konkretaus atsakymo, suinteresuoti asmenys negali žinoti, ar šis teismas jį išnagrinėjo, ar atmetė, jei atmetė – dėl kokių priežasčių. Pernelyg bendro pobūdžio formuluotės, kurios vartojamos atsakant į konkrečius bylai reikšmingus argumentus, galėtų būti įterpiamos į bet kokį sprendimą nepateikiant jokių papildomų detalių ar konkrečiam sprendimui būdingų motyvų, tad tokių formuluočių išdėstymas nėra tinkamas motyvavimas (2010 m. sausio 19 d. sprendimas byloje Laranjeira Marques da Silva prieš Portugaliją, Nr. 16983/06; 2018 m. balandžio 17 d. sprendimas byloje Uche prieš Šveicariją, Nr. 12211/09; 2013 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Mitrofan prieš Moldovos Respubliką, Nr. 50054/07; 2017 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Nikolay Genov prieš Bulgariją, Nr. 7202/09). Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nekonstatavo, kad nėra BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytos sąlygos. Nesant kitų asmenų apeliacinių skundų, kuriais būtų prašoma konstatuoti, kad J. Z. situacija neatitinka BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų, laikytina, kad toks apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytas argumentas akivaizdžiai peržengė apeliacinio skundo ribas ir pablogino nuteistojo J. Z. padėtį.

4. Kasaciniu skundu nuteistasis E. B. ir jo gynėjas advokatas A. Molis prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 8 d. nuosprendžio dalį dėl E. B. nuteisimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:

4.1. Teismai netinkamai taikė BK 146 straipsnio 2 dalį. Nuteistojo E. B. veikoje nėra šios nusikalstamos veikos požymių. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis S. Č. į automobilį, kuriame jau sėdėjo E. B. ir kiti nuteistieji šioje byloje, pateko savo noru, E. B. neatliko jokių aktyvių ar pasyvių veikų, dėl kurių nukentėjusysis galėjo įlipti į automobilį prieš savo valią. Pagal bylos duomenis, E. B. sėdėjo automobilio priekyje, tylėjo, buvo sutrikęs ir išsigandęs, kai J. Z. ir D. L. nurodymu vairavo automobilį, tai patvirtino ir nukentėjusysis S. Č. Tai, kad E. B. turėjo galimybę pasišalinti iš įvykio vietos ir nepasišalino, nepagrindžia išvados, kad E. B. veikoje yra nusikaltimo, nustatyto BK 146 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių. Pažymėtina, kad E. B. prašė J. Z. nuraminti D. L., nes, to nepadarius, nuo suduoto smūgio rąstu nukentėjusiajam galėjo kilti sunkesni padariniai. E. B. nepasitraukimas iš įvykio vietos turėtų būti vertinamas nukentėjusiojo naudai. Jeigu nuteistasis E. B. būtų pasišalinęs iš nusikaltimo padarymo vietos, tai nebūtų turėję įtakos nusikalstamiems veiksmams realizuoti ir kitų nuteistųjų veikos padarymas iš esmės nebūtų pasunkėjęs, smurtiniai veiksmai galėjo būti atlikti ir nevažiuojant automobiliu. Byloje nepaneigta, kad E. B. dėl J. Z. ir D. L. panaudoto smurto prieš nukentėjusįjį S. Č. ketino mobiliojo ryšio telefonu pranešti policijai. Byloje nustatyta, kad E. B. buvo išsigandęs dėl įvykio, nuteistųjų agresyvumo, bijojo, kad nesužalotų jo paties, todėl vykdė jų nurodymus, vairavo automobilį į jų nurodytas vietas, vėliau nuvažiavo prie parduotuvės laukti policijos, iš įvykio vietos, kaip kiti nuteistieji, nepasišalino. Tai turėtų būti vertinama kaip padėjimas atskleisti, išaiškinti nusikalstamą veiką. E. B. negalėjo numatyti byloje nustatytos įvykių sekos, jo ir kitų nuteistųjų nesiejo jokie draugiški tarpusavio santykiai. Konstatuotina, kad E. B. neturėjo tyčios padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad E. B. veikė kaip bendravykdis, tačiau, inkriminuojant bendrininkų grupę, nebuvo įvertinta, kada asmenys susitarė daryti bendrą veiką, kokius konkrečius veiksmus susitarė atlikti, ar jie suvokė, kad nusikalstamą veiką atlieka bendrai. Nuteistasis E. B. neatliko jokių tyčinių veiksmų, dėl kurių galima būtų konstatuoti prisidėjimą prie nukentėjusiajam S. Č. neteisėto laisvės atėmimo veikos ir veikimą kartu su kitais nuteistaisiais. Taigi nenustatytas nuteistojo E. B. susitarimas ir tyčios bendrumas su kitais bendrininkais darant inkriminuotą nusikalstamą veiką.

5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė J. Zieniūtė prašo nuteistojo D. L. gynėjo advokato E. Sergaičio, nuteistojo J. Z. gynėjo advokato E. Sergaičio, nuteistojo E. B. gynėjo advokato A. Molio kasacinius skundus atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:

5.1. BK 75 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2020 m. liepos 1 d., nustatė, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali būti atidedamas tik tada, jei asmuo nuteisiamas laisvės atėmimo bausme už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams). Atsižvelgiant į tai, kad D. L. buvo paskirta ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, BK 75 straipsnio taikymas jam nebuvo galimas. Be to, skundžiamu nuosprendžiu paskirta vienerių metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė buvo bendrinama su 2019 m. gegužės 7 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, remiantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, todėl teiginys, kad nusikaltimų padarymo metu tiek 2019 m. gegužės 7 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendis, tiek 2018 m. birželio 12 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendis nebuvo įsiteisėję, neturi reikšmės. Jei paaiškėtų, kad D. L. nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, buvo padaręs jau įsiteisėjus pirmiau nurodytiems nuosprendžiams, bausmės jam turėtų būti bendrinamos BK 64 straipsnio pagrindu.

5.2. Nuo 2020 m. liepos 1 d., po to, kai byla buvo išnagrinėta apeliacine tvarka, įsigaliojo nauja BK 75 straipsnio redakcija, šio straipsnio 2 dalyje nustatyti tokie patys kaip ir anksčiau galiojusio BK 75 straipsnio 1 dalyje taikymo pagrindai. Nauja yra tai, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, jei teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti asmeniui realiai atlikus tik bausmės dalį. Tačiau, net ir atsižvelgiant į šiuo metu galiojančią BK 75 straipsnio redakciją, įvertinus D. L. padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, jo asmenybę, sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti net ir iš dalies atidedant bausmės vykdymą. D. L. yra teistas šešis kartus už nusikalstamas veikas, susijusias su fizinio smurto panaudojimu prieš asmenį, šioje byloje nuteistas už nusikalstamas veikas, kurias padarė būdamas recidyvistas.

5.3. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad D. L. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas negali būti taikomas, ir vėliau tame pačiame sprendime nurodęs, kad laisvės atėmimo bausmės dydis D. L. buvo paskirtas tinkamai, jokio pažeidimo nepadarė.

5.4. Atleisti asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius yra teismo diskrecija. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius duomenis apie J. Z. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, jo asmenybę, sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jo bei BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus, visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad pirmiau nurodyto BK straipsnio nuostatos J. Z. negali būti taikomos. J. Z. nusikalstamą veiką padarė neatlikęs bausmės, paskirtos 2006 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu (bauda buvo sumokėta tik 2019 m. kovo 4 d.); yra nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti bei dvi sunkinančios aplinkybės; nusikalstamas veikas jis padarė tiesiogine tyčia. Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas taikė ne tos redakcijos baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai atsakė į J. Z. gynėjo E. Sergaičio apeliacinio skundo argumentus, įvertino ne tik tai, kad J. Z. prieš trylika metų buvo teistas ir neatliko jam paskirtos bausmės, bet ir visas BK 38 straipsnio taikymo sąlygas. Kasatoriaus nurodomi argumentai dėl akivaizdžiai peržengtų apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų prieštarauja teismų sprendimuose išdėstytiems argumentams bei bylos medžiagai.

5.5. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai ir išsamiai pasisakė dėl E. B. kaltės padarius BK 146 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Neteisėto laisvės atėmimo pradžia laikytina ne S. Č. įsėdimas į automobilį, bet S. Č. atnešimas į automobilį D. L. ir J. Z. laikant už kojų ir rankų, kai S. Č. buvo atimta galimybė priešintis, jis buvo prievarta įsodintas bei vežiojamas automobiliu, vairuojamu nuteistojo E. B. Kasacinio skundo argumentas, kad nukentėjusysis savo noru įlipo į automobilį, pats nebandė iš jo pabėgti, kad jo laisvė nebuvo suvaržyta, prieštarauja ne tik bylos medžiagai, bet ir logikai (teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajam buvo sulaužyti trys šonkauliai, kairiojo skruostikaulio, kairės akiduobės ir nosikaulių kaulai, iš liudytojos J. R. parodymų matyti, kad S. Č. sunkiai ir judėjo, ir kalbėjo). Nuteistasis E. B. įsikišo į įvykių ir veiksmų, atliekamų su nukentėjusiuoju, eigą tik tada, kai pamatė, kad nuteistasis D. L. su iš miško atsineštu rąstu smūgiuoja nukentėjusiajam, t. y. bijodamas, kad S. Č. nebūtų užmuštas.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo D. L. gynėjo advokato E. Sergaičio, nuteistojo J. Z. gynėjo advokato E. Sergaičio, nuteistojo E. B. ir jo gynėjo advokato A. Molio kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo

7. Nuteistojo D. L. gynėjo kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl BK 75 straipsnio taikymo sąlygų nebuvimo ir argumentuojama priešinga išvada. Kasacinio skundo argumentai teisiškai nepagrįsti.

8. Pagal veikos padarymo metu galiojusią ir šiuo metu galiojančią BK 75 straipsnio 1 dalį teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje konstatavęs, kad nėra pagrindinių sąlygų atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą D. L., nes jis, padaręs nesunkų ir apysunkį tyčinius nusikaltimus, buvo nuteistas didesne nei ketverių metų laisvės atėmimo (ketveriems metams šešiems mėnesiams) bausme, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Kasacinio skundo argumentai, kad šioje byloje D. L. buvo nuteistas už nusikalstamas veikas, už kurias jam paskirta ketverių metų ribą neviršijanti laisvės atėmimo bausmė, o šios ribos viršijimą lėmė bausmės bendrinimas su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, nepagrindžia priešingos išvados. Tai, kad minėti ankstesni nuosprendžiai (Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. ir 2018 m. birželio 12 d. nuosprendžiai) dar nebuvo įsiteisėję, taip pat nesudaro pagrindo daryti išvadą dėl galimybės atidėti bausmės vykdymą, kai paskirta galutinė bausmė yra didesnė nei ketveri metai laisvės atėmimo.

9. 2019 m. birželio 27 d. įstatymu buvo padaryti BK 75 straipsnio pakeitimai, kurie įsigaliojo 2020 m. liepos 1 d. Minėtais pakeitimais nustatyta galimybė iš dalies atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus daugiau nei ketveriems metams laisvės atėmimo (BK 75 straipsnio 3 dalis). Tiek visiškai, tiek iš dalies laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis). Proceso kasacinės instancijos teisme metu jau galioja nauja BK 75 straipsnio redakcija, švelninanti bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, taigi, remiantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, spręstina, ar yra pagrindas iš dalies atidėti D. L. jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Minėta, kad esminė tokio sprendimo sąlyga yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai (pirmiausia tai, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų) bus pasiekti realiai atlikus tik bausmės dalį. Konstatuotina, kad bylos duomenys neleidžia daryti tokios išvados.

10. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. L. padarė vieną nesunkų, o kitą apysunkį tyčinius smurtinius nusikaltimus, būdamas kelis kartus teistas taip pat už smurtinių nusikaltimų padarymą, taigi šios rūšies nusikalstamų veikų darymas nėra atsitiktinis, tai susiformavęs jo elgesio būdas. D. L. vaidmuo kaip bendrininko buvo aktyviausias, atlikti veiksmai pasireiškė kaip intensyvus, ilgai trunkantis smurtas. Nukentėjusysis smurtavimo prieš jį metu taip pat buvo sąmoningai žeminamas – buvo šlapinamasi jam ant galvos. Nusikalstamas veikas D. L. padarė sunkinančiomis aplinkybėmis (būdamas recidyvistas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas su bendrininkų grupe). D. L. atsakomybę lengvinančios aplinkybės (prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, savo noru atlygino ar pašalino nukentėjusiajam padarytą žalą), taip pat tai, kad jis turi tris nepilnamečius vaikus, darbdavio apibūdinamas teigiamai, nėra pakankami išvadai, kad bausmės tikslai bus pasiekti realiai atlikus tik bausmės dalį. Atsižvelgiant į D. L. asmenybę, nusikalstamų veikų pobūdį ir laipsnį, spręstina, kad nėra pagrindo iš dalies atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuteistajam D. L.

11. Nuteistojo D. L. gynėjo kasaciniame skunde esantys teiginiai dėl BPK pažeidimų, apeliacinės instancijos teismui netinkamai surašant nuosprendį ir motyvuojant išvadas, yra deklaratyvūs, todėl nesudaro kasacinio bylos nagrinėjimo dalyko.

Dėl BK 38 straipsnio taikymo ir apeliacinio bylos nagrinėjimo ribų

12. Nuteistojo J. Z. gynėjas kasaciniame skunde nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis dėl pagrindo taikyti J. Z. BK 38 straipsnio nuostatas nebuvimo, taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo pagrindinio nuteistojo J. Z. apeliacinio skundo argumento, išėjo už apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir taip neteisėtai pablogino nuteistojo teisinę padėtį. Šie argumentai nepagrįsti.

13. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys neleidžia daryti išvados, kad jis netinkamai išnagrinėjo apeliacinį skundą ar viršijo apeliacinio skundo ribas, kaip tai pažymima kasaciniame skunde. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu yra teismo teisė, o ne pareiga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-553/2004, 2K-347/2010, 2K-206-697/2015 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl galimybės J. Z. taikyti BK 38 straipsnio nuostatas nebuvimo, atsižvelgė į tai, kad J. Z. yra teistas, nusikalstamas veikas padarė neatlikęs bausmės (nesumokėjęs baudos) pagal 2006 m. lapkričio 8 d. nuosprendį. Kaip pažymėjo teismas, bausmės neatlikimas pagal ankstesnį nuosprendį eliminuoja galimybę jam taikyti BK 38 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo J. Z. ir jo gynėjo advokato E. Sergaičio apeliacinio skundo argumentus, pažymėjo, kad, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikymo pagrindu, turi būti nustatyta BK 38 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytų sąlygų visuma. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, argumentuodamas BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos nebuvimą, patikslino atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės netaikymo pagrindą. Tokią išvadą lėmė tiek padarytų nusikalstamų veikų pavojingumas ir pobūdis, tiek ir nuteistojo asmenybė: prieš nukentėjusįjį buvo intensyviai smurtaujama, jis buvo sąmoningai žalojamas ir žeminamas; veika padaryta bendrininkų grupe, būnant apsvaigus nuo alkoholio; J. Z. praeityje teistas tris kartus, teistumas neišnyko dėl nesumokėtos baudos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti bylos aplinkybes ir teigti, kad teismai turėjo J. Z. taikyti BK 38 straipsnį.

14. Tai, kad nukentėjusysis atleido teisiamajam ir su juo susitaikė, nereiškia imperatyvo teismui taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Ši aplinkybė kartu su J. Z. atsakomybę lengvinančiomis ir jį teigiamai apibūdinančiomis aplinkybėmis (prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, savo noru atlygino ar pašalino nukentėjusiajam padarytą žalą, nevartoja alkoholio, savanoriškai išklausė paskaitą apie alkoholio, narkotikų ir psichinių medžiagų vartojimo poveikį žmogaus sveikatai) taip pat buvo teismų įvertinta ir lėmė arešto, o ne laisvės atėmimo bausmės paskyrimą.

15. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 331 straipsnio 2, 3 dalys, 332 straipsnio 3, 5, 7, 8, 9 dalys). Teismų praktikoje išaiškinta, kad šio baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017, 2K-296-942/2018 ir kt.). Šio procesinio reikalavimo negalima suprasti ir taip, kad apeliacinės instancijos teismas, patvirtindamas pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, neturi teisės pateikti naujų argumentų. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo netaikyti nuteistajam J. Z. BK 38 straipsnį pagrįstumą pagal paduotą apeliacinį skundą ir, nenustatęs teisinio pagrindo tenkinti jame esančius argumentus, juos atmetė. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai dėl pagrindų taikyti J. Z. BK 38 straipsnį nebuvimo, patikslino tokios išvados teisinį pagrindą ir pateikė papildomus argumentus, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nereiškia, kad jis nesilaikė apeliacinio bylos nagrinėjimo ribų ir pablogino nuteistojo teisinę padėtį. Kasaciniame skunde esančios nuorodos į EŽTT priimtus sprendimus nepagrindžia priešingos išvados.

Dėl bendrininkavimo ir BK 146 straipsnio 2 dalies taikymo

16. E. B. ir jo gynėjo kasaciniame skunde pateikti argumentai dėl netinkamo BK 146 straipsnio 2 dalies taikymo, pabrėžiama, kad nuteistasis E. B. prieš nukentėjusįjį jokių smurtinių veiksmų neatliko, su kitais nuteistaisiais taip veikti susitaręs nebuvo ir nebendrininkavo. Šie argumentai nepagrįsti.

17. Pažymėtina, kad bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu ar asmenimis. Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų susitarimas, vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc1LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-275/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-275/2007">2K-275/2007</a>, 2K-229/2008, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>, 2K-P-9/2009, 2K-37-942/2015, 2K-247-719/2019, 2K-6-1073/2020 ir kt.). Kita vertus, susitarimas kaip bendrininkavimo būtinas elementas gali būti konstatuotas tik remiantis konkrečiomis bylos aplinkybėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc3LTc4OC8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-277-788/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-277-788/2020">2K-277-788/2020</a>). Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį, apibrėžiantį bendrai padarytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (išėjimas už bendro susitarimo ribų).

18. Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad jie kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdžiai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>, 2K-186-303/2017, 2K-269-648/2017, 2K-247-719/2019 ir kt.).

19. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta (to proceso metu neneigė ir pats E. B.), kad E. B. dalyvavimas bendroje nusikalstamoje veikoje, atimant nukentėjusiajam S. Č. laisvę, pasireiškė tuo, kad jis J. Z. ir D. L. nurodymu vairavo automobilį suprasdamas, kad prieš automobilyje esantį nukentėjusįjį intensyviai smurtaujama ir jis į įvairias vietas pakankamai ilgą laiką (daugiau nei valandą) vežiojamas prieš jo valią. Asmens, kurio laisvė suvaržyta smurtiniais veiksmais, gabenimas transporto priemone prieš šio asmens valią atitinka kvalifikuoto neteisėto laisvės atėmimo (BK 146 straipsnio 2 dalis) objektyviuosius požymius. Tai, kad S. Č. iš pradžių į automobilį įsėdo savo noru, nepaneigia išvados, kad, po to jėga įkėlus jį į bagažinę, nuolat mušant ir vežiojant automobilyje, jo laisvė buvo neteisėtai suvaržyta. Nors iš bylos aplinkybių matyti, kad E. B., atlikdamas automobilio vairavimo funkciją, nereiškė aktyvaus pritarimo minėtiems smurto veiksmams, tačiau matydamas, kaip sumuštas nukentėjusysis įgrūdamas į automobilio bagažinę, mušamas ir žeminamas tiek automobilio viduje, tiek ir už jo ribų, toliau klusniai vykdė J. Z. ir D. L. paliepimus vežti nukentėjusįjį vis į kitą vietą, kurioje prieš jį vėl buvo smurtaujama. Šie E. B. veiksmai vertintini kaip tiesioginis dalyvavimas bendroje nusikalstamoje veikoje neteisėtai atimant laisvę S. Č. Atsižvelgdami į tai, kad E. B. turėjo galimybę pasišalinti iš automobilio, pranešti apie nusikalstamus veiksmus policijai, tačiau to nepadarė, teismai pagrįstai konstatavo, kad E. B. veiksmai atlikti veikiant bendra tyčia kartu su J. Z. ir D. L. Šiuo pagrindu E. B. vaidmuo smurtinio laisvės atėmimo veikoje pripažintas bendravykdymu. Pagal bylos duomenis kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingos išvados.

20. Kasaciniame skunde E. B. kaltę dėl neteisėto laisvės atėmimo bandoma paneigti tuo, kad J. Z. ir D. L. nurodymus jis vykdė iš baimės ir nesaugumo jausmo, be to, matydamas, kad nukentėjusysis gali būti užmuštas, bandė raminti smurtautojus, tačiau šios aplinkybės neeliminuoja kaltumo dėl nusikalstamos veikos padarymo. Šiame kontekste pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė asmeniui gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (BK 2 straipsnio 3 dalis). Taigi, tam tikrais atvejais aplinkybė, kai asmuo buvo priverstas dalyvauti nusikalstamoje veikoje prieš savo valią, dėl psichinės ar fizinės prievartos, gali lemti jo pripažinimą nekaltu, pvz., konstatuojant tyčinės kaltės nebuvimą arba veikimą būtinojo reikalingumo sąlygomis (BK 31 straipsnis). Padaręs išvadą, kad prieš asmenį panaudota prievarta nepašalina jo baudžiamosios atsakomybės dėl dalyvavimo nusikalstamoje veikoje, tokią situaciją teismas gali pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Tačiau jokių tokio pobūdžio aplinkybių, kurios leistų svarstyti galimybę taikyti E. B. šiuos baudžiamosios teisės institutus, nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Kita vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad į antraeilį E. B. vaidmenį vykdant bendrą nusikalstamą veiką buvo atsižvelgta parenkant jam arešto, o ne laisvės atėmimo bausmę.

21. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pagal byloje paduotus kasacinius skundus pagrindas naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį (BPK 369 straipsnis) nenustatytas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo D. L. gynėjo advokato Edvino Sergaičio, nuteistojo J. Z. gynėjo advokato Edvino Sergaičio, nuteistojo E. B. ir jo gynėjo advokato Ato Molio kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Sigita Jokimaitė

Audronė Kartanienė

Olegas Fedosiukas