Baudžiamoji byla Nr. 2K-125-677/2016 nuasmeninta
Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00689-2012-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.5;
1.1.4.4.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
išteisintajam A. Ž.,
gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui,
nukentėjusiajam R. G.,
nukentėjusiojo atstovei advokatei Valdai Grigonytei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo R. G. ir jo atstovės advokatės Valdos Grigonytės kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 20 d. nutarties.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžiu A. Ž. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs nusikalstamos veikos požymių. Nukentėjusiojo R. G. ir Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 20 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendis pakeistas – R. G. ir Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos civiliniai ieškiniai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Viktoro Aiduko pranešimą, nukentėjusiojo ir jo atstovės, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti iš dalies, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
1. A. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą: 2012 m. balandžio 21 d., apie 18.00 val., Kauno r., (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu su R. G., veikdamas bendrininkų grupe su A. A. Ž. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas šiam mirus), tyčia bendrais veiksmais A. A. Ž. ne mažiau kaip tris kartus kumščiu suduodant R. G. į galvos ir veido sritį, rankomis laužiant pirštus, keliu spiriant į kairės rankos alkūnę bei ne mažiau kaip tris kartus suduodant mediniu pagaliu per dešinę koją, pats ne mažiau kaip du kartus kumščiu sudavė nukentėjusiajam R. G. į galvos ir veido sritis, sugriebęs už kaklo smaugė, taip bendrais veiksmais R. G. padarė veido, dešinės plaštakos penkto piršto, dešinės čiurnos sąnario sumušimą, nosies kaulų lūžį, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, dešiniame smilkinyje, kairiame žaste, dešinės plaštakos penktame piršte, dešinėje blauzdoje, odos nubrozdinimą kairės alkūnės duobės projekcijoje – nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. G. sveikatą, nes dėl nosies kaulų lūžio ir dešinės čiurnos sąnario sumušimo jam nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
2. Kasaciniu skundu nukentėjusysis R. G. ir jo atstovė advokatė V. Grigonytė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 20 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir aiškiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
2.1. Anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismas padarė tik konstatuojamojo pobūdžio išvadas, neišnagrinėjo visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teismai, vertindami įrodymus, pirmenybę suteikė išteisintojo A. Ž. ir liudytojų R. B., E. G., Z. G., S. S., V. L. parodymams, juos išnagrinėjo nevisapusiškai ir neišsamiai, neišanalizuoti šių liudytojų parodymų tarpusavio prieštaravimai ir prieštaravimai su kitais byloje esančiais įrodymais. Liudytojų V. B., B. B. ir J. B. parodymų tapatumas dėl įvykio neįvertintas (aplinkybė, kad A. A. Ž. inicijavo konfliktą ir pirmasis ėmėsi smurtinių veiksmų, o A. Ž. prie šių veiksmų prisidėjo).
Teismai savo išvadas darė vertindami tik liudytojų parodymus, tačiau jų nevertino kartu su įvykio vietos apžiūros protokolu ir jo priedais, specialisto išvadomis Nr. (duomenys neskelbtini), UAB Vilijampolės sveikatos centro išrašais ir tyrimo dokumentais, tyrėjos J. Gudelytės tarnybiniu pranešimu. Rėmimasis ikiteisminio tyrimo pareigūnu ar prokuroru taip pat ir teisiamajame posėdyje duotais parodymais nekelia abejonių tik tuo atveju, kai jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir jų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą. Kasatoriai teigia, kad A. Ž. ir A. A. Ž. proceso metu nurodė smurto prieš nukentėjusįjį R. G. nenaudoję. A. Ž., duodamas parodymus, teigė, kad tik bandydamas atimti iš R. G. spyną griebė jam už rankos, kurioje ši buvo, pradėjo ją laužti ir atlenkė pirštus po vieną. Liudytojai R. B., E. G., Z. G., S. S., V. L. parodė matę tik vienintelį prieš nukentėjusįjį naudotą smurtą – R. G. užlaužiamą ranką. Nukentėjusysis patyrė daugiau sužalojimų, nei tai matyti iš liudytojų parodymų: veido, dešinės plaštakos penkto piršto, dešinės čiurnos sąnario sumušimą, nosies kaulų lūžį, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, dešiniajame smilkinyje, kairiajame žaste, dešinės plaštakos penktame piršte, dešinėje blauzdoje, odos nubrozdinimą kairės alkūnės duobės projekcijoje. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nevertino ir netyrė, ar S. S., Z. G., E. G., B. M. parodymai nebuvo derinami su A. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Abiejų teismų išvados grįstos tik R. B., E. G., Z. G., S. S., V. L. parodymais, tačiau kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad net trys iš penkių liudytojų buvo įtraukti į procesą kaltinamojo iniciatyva ir turėjo realią galimybę derinti savo parodymus su juo. Ikiteisminis tyrimas byloje vyko daugiau nei dvejus metus, nors, vadovaujantis BPK 176 straipsnio 2 dalimi, tokioje byloje turi vykti ne ilgiau kaip šešis mėnesius. Anot kasatorių, liudytojai S. S., Z. G., E. G., B. M. ir D. B. ikiteisminio tyrimo metu apklausti nebuvo, ir tik pabaigus ikiteisminį tyrimą, kaltinamajam pranešus apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą ir šiam susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga, įtraukti į procesą. A. Ž., prašydamas papildyti ikiteisminio tyrimo medžiagą, nurodė naujus liudytojus, kurie parodymus apie įvykusį incidentą davė beveik po vienerių metų. Byloje po ilgo laiko nuo įvykio apklaustų liudytojų E. V. ir B. M. parodymai nepatvirtina aukščiau minėtų liudytojų parodymų. Kasatoriai mano, kad iš liudytojos E. G. parodymų darytina išvada, kad šią liudytoją A. Ž. galėjo nurodyti jau duodamas pirmuosius parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tačiau neaišku, kodėl to nepadarė, be to, liudytojai E. ir Z. G. savo parodymuose išreiškė abejonių dėl matyto įvykio eigos.
2.2. Teismai, anot kasatorių, taip pat nepagrįstai konstatavo, kad nėra A. A. Ž. ir A. Ž. bendrininkavimo subjektyvaus požymio – susitarimo, remdamiesi tik liudytojų parodymais, jog A. A. Ž. ir A. Ž. smurto prieš nukentėjusįjį R. G. nenaudojo, išskyrus tik rankos laužimą ginantis. Tačiau tokie parodymai prieštarauja specialisto išvadai. Nepaisant to, kad išteisintasis ir dalis liudytojų parodė, kad A. Ž. su savo tėvu A. A. Ž. nesitarė sužaloti nukentėjusiojo ir tik gynė tėvą, tačiau byloje nustatytos aplinkybės ir dalies liudytojų parodymai pagrindžia, jog A. A. Ž. nukentėjusiajam padarė dalį smurtinių veiksmų, o A. Ž. įsitraukė į konfliktą vėliau. Taigi A. Ž., įsitraukdamas į konfliktą, išreiškė savo sutikimą dalyvauti smurtinio pobūdžio bendroje veikoje konkliudentiniais veiksmais. Kasatoriai cituoja apeliacinės instancijos teismo argumentą „aukštesnės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pritaria, jog vien R. G. padarytų sužalojimų konstatavimas nerodo, kad juos padarė ne kas nors kitas, o būtent A. Ž.“ ir teigia, kad analizuojant šį teismo argumentą, nukentėjusysis R. G. turėjo iki važiavimo į Kauno klinikas įsivelti į kitą incidentą per tris valandas ir patirti jam nustatytus sužalojimus, nes specialisto išvadoje nurodyta, kad šie sužeidimai nebūdingi nei griuvimui, nei savęs žalojimui ir atitinka nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes dėl būdo, kuriuo buvo padaryti sužalojimai, tačiau duomenų apie tai byloje nėra.
Nukentėjusiojo R. G. ir jo atstovės advokatės V. Grigonytės kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasaciniame skunde pateikiamo prašymo
3. Pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį, kasaciniame skunde, be kitų būtinų jo turiniui elementų, turi būti nurodytas ir kasatoriaus prašymas (vadinasi, atitinkami BPK 382 straipsnio 2–6 punktuose numatytas galimas kasacinės instancijos teismui priimti procesinis sprendimas). Iš kasacinio skundo matyti, kad kasatoriai vadovaujasi BPK 382 straipsnio 3 punktu ir prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 20 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Pagal BPK 382 straipsnio 3 punktą teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą, gali panaikinti nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles. Kasaciniame skunde nenurodomi argumentai nei dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nei dėl teismingumo taisyklių pažeidimų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai kvestionuojami dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BK 138 straipsnio 1 dalies taikymo tinkamumo, kurių galimi pažeidimai galėtų būti ištaisomi ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (kasaciniame skunde pateikiant argumentus taip pat teigiama, kad sukliudant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą sprendimą ir teisingai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą bei konstatuoti BK 138 straipsnio 1 dalies pažeidimą, veikiant bendrininkų grupe, Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendis ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 20 d. priimta nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka). Iš kasaciniame skunde dėstomų argumentų matyti, kad kasatorių lūkestis yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų galimai padarytų proceso ir materialiosios teisės pažeidimų ištaisymas, nepaisant pateiktų prašymų prieštaringumo.
Dėl veikos kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo byloje
4. A. Ž. buvo kaltintas BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padaręs veikdamas bendrininkų grupe su A. A. Ž. Pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas bendrininkų grupės nebuvimą, pažymėjo, kad nekonstatuotina bendra A. Ž. ir A. A. Ž. tyčia užpulti R. G. Teismas tai padarė vertindamas liudytojų (B. B., A. K., Z. G., R. B.) parodymus byloje dėl A. A. Ž. veikos mechanizmo (jis buvo nepatenkintas nukentėjusiojo R. G., kaip pirmininko, darbu) ir sodų bendrijos susirinkime išreiškė šiam pastabas. Pažymėtina, kad jo sūnus tame susirinkime nedalyvavo. Byloje nėra jokių duomenų apie A. A. Ž. ir A. Ž. susitarimą užpulti R. G. A. Ž. prisijungė prie A. A. Ž. ir R. G. konflikto, peraugusio į smurtinių veiksmų atlikimą, siekdamas sulaikyti R. G. nuo smurtinio pobūdžio veiksmų prieš savo tėvą. Apeliacinės instancijos teismas šiai pozicijai iš esmės pritarė, įvertinęs liudytojų, stebėjusių konfliktą, parodymus byloje, analizuodamas sutampančius jų parodymų aspektus su teismo medicinos specialisto išvadomis, nukentėjusiojo parodymais, paties A. Ž. parodymais, kitais esančiais įrodymais byloje.
Kasacinės instancijos teismo praktikoje susiformavusi nuostata, kad susitarimas, kaip bendrininkavimo būtinasis elementas, nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma. Tai reiškia, kad veika gali būti pradėta ir spontaniškai. Pripažįstant asmenį bendrininku, būtina nustatyti, kad jo veiksmai yra reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudaro sąlygas kt. bendrininkų veiksmams ar juos papildo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-636/2011). Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-5/2009, 2K-214/2011). Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008).
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas BK 24 straipsnio 1 dalies ir 25 straipsnio 2 dalies taikymo klaidų nepadarė, atskleidė veikos prieš R. G. darymo mechanizmą, vertino tiek tiesioginius, tiek netiesioginius byloje esančius įrodymus kaip visumą, atskleidė atskirų liudytojų parodymų prieštaravimus dėl A. A. Ž. ir R. G. konflikto eigos ir A. Ž. veiksmų apimties šių asmenų konflikte, ir pagrįstai padarė išvadą, kad bet kokios formos susitarimo (būtino požymio, konstatuojant bendrininkavimo buvimą) tarp A. Ž. ir jo tėvo A. A. Ž. dėl kryptingų smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį R. G., nebuvo. Iš specialistų išvadų, esančių byloje, matyti, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas R. G. yra padarytas dėl nosies kaulų lūžio ir dešinės čiurnos sąnario sumušimo. Be to, iš bylos medžiagos nustatyta, kad pats nukentėjusysis, duodamas parodymus įvairiais baudžiamosios bylos tyrimo etapais, apie konkrečius smurtinius veiksmus prieš jį nurodė tik dėl A. A. Ž., o dėl A Ž. – abstrakčius, tikimybinio pobūdžio teiginius, vėliau proceso metu mirus A. A. Ž., plėtė galimų veiksmų prieš jį apimtį, kuriuos neva padarė A. Ž.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų pirmiau minėta išvada yra pagrįsta, todėl grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teisme nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nukentėjusiojo R. G. ir jo atstovės advokatės Valdos Grigonytės kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Aldona Rakauskienė
Viktoras Aidukas
