Baudžiamoji byla Nr. 2K-145-788/2016
Teisminio proceso Nr. 1-67-1-00391-2013-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.28.4; 2.3.2.2.11
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. kasacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 29 d. nuosprendžio.
Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžiu R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, 233 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šią bausmę subendrinus iš dalies sudedant su Šiaulių apygardos teismo 2003 m. spalio 17 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalimi, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.
R. K. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Priteista solidariai: iš R. K., A. S., V. S. nukentėjusiajam P. M. 86,89 Eur turtinei ir 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti; iš R. K., A. S., V. S., M. B., E. M., o pastarajam neturint lėšų – iš jo motinos D. M., nukentėjusiajam J. B. 146,07 Eur turtinei ir 2500 Eur neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai 496,08 Eur gydymo išlaidų.
Priteista iš R. K., A. S., V. S., M. B., E. M., o pastarajam neturint lėšų – iš jo motinos D. M., po 57,92 Eur iš kiekvieno nukentėjusiajam J. B. proceso išlaidų.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 29 d. nuosprendžiu nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmestas, pakeistas kaltinime nurodytas nukentėjusiajam J. B. padarytas sužalojimo mastas, nurodant, kad jam sveikata sutrikdyta nesunkiai.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti A. S., V. S., M. B., E. M., tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
R. K. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai, panaudodamas fizinę prievartą prieš nukentėjusiuosius P. M. ir J. B., vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą tariamą teisę į žalos už pavogtus telefonus atlyginimą – reikalavo grąžinti tariamai pavogtus mobiliojo ryšio telefonus.
R. K. 2013 m. rugsėjo 8 d., apie 3.00 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, veikdamas bendrininkų grupe su apsvaigusiais nuo alkoholio A. S. ir V. S., reikalaudamas grąžinti tariamai pavogtus mobiliojo ryšio telefonus, rankomis ir kojomis sudavė nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas nukentėjusiajam P. M., taip padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą – poodines kraujosruvas kairės ausies srityje ir dešinės akies viršutiniame voke, po to, paėmę už sprando ir už rankos ties petimi, ištempė jį iš buto, įsodino į automobilį ir nuvežė į J. B. namus, (duomenys neskelbtini).
Tęsdamas nusikalstamą veiką, R. K. 2013 m. rugsėjo 8 d., apie 3.30 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, veikdamas bendrininkų grupe su A. S., V. S., M. B. ir E. M., reikalaudamas grąžinti tariamai pavogtus mobiliojo ryšio telefonus, rankomis ir kojomis sudavė nukentėjusiajam J. B. nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, taip padarė jam poodines kraujosruvas abiejuose momenyse, nesunkiai sutrikdydami sveikatą, ir paėmė kaip užstatą 2300 Lt (666,13 Eur), vertės nešiojamą kompiuterį „Samsung“.
R. K. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, jog siekė paveikti nukentėjusįjį ir liudytoją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, t. y. 2013 m. gruodžio 2 d., apie 18.00 val., atvažiavęs pas nukentėjusįjį J. B. ir liudytoją D. B. į namo, (duomenys neskelbtini), kiemą, panaudodamas psichinę prievartą, t. y. užuominomis grasindamas pasitelkus draugus panaudoti fizinį smurtą, siūlydamas pinigų, reikalavo, kad šie pakeistų 2013 m. rugsėjo 8 d. ir spalio 2 d. apklausų metu duotus parodymus apie tai, jog R. K. mušė J. B., ir nurodytų, kad jis J. B. nemušė, o atėjo tik tada, kai J. B. jau buvo sumuštas, ir kad jo draugų taip pat ten nebuvo.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, ir bylą jam nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisingi, neteisėti ir nepagrįsti, priimti iš esmės pažeidžiant BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas, pagal kurias asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Taip pat teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 255, 256 straipsnių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas, tik išdėstydamas byloje surinktus įrodymus ir nevertindamas jų visumos, tarpusavio ryšio ir taip nepagrįstai suabsoliutindamas nukentėjusiųjų ir jų sutuoktinių D. M. ir D. B. parodymus, tyrė iš esmės tik jį kaltinančius įrodymus ir nutylėjo jį teisinančius duomenis – jo paties ir kitų nuteistųjų A. S., V. S., M. B., E. M. parodymus. Ignoruodamas faktines aplinkybes, teismas suteikė įrodymams kitokią teisinę reikšmę, o tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo (BK 294 straipsnio 2 dalies ir 233 straipsnio 1 dalies) taikymą. Kasatorius teigia, kad viso bylos proceso metu nuosekliai tvirtino, jog nusikalstamų veikų nepadarė, nukentėjusiųjų nemušė, tik buvo netoliese. Tai patvirtina kiti šioje byloje nuteisti asmenys ir specialisto išvados. D. M. ir D. B. bendruoju pagalbos telefonu pranešta informacija apie įvykį neatitinka vėlesnių jų parodymų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai dėl fizinį smurtą naudojusių asmenų skaičiaus yra prieštaringi ir rodo, jog kasatorius buvo nuteistas ne už tai, kad atliko kokius nors neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusiuosius, o už tai, kad į jų namus atėjo netinkamu laiku. Taigi teismų sprendimai grįsti prielaidomis, nes priimti nesant patikimų, vienas kitam neprieštaraujančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nemotyvavo, kodėl vienus įrodymus atmeta, o kitus pripažįsta patvirtinančiais nuteistojo kaltę.
Be to, apeliacinės instancijos teismas, savo iniciatyva nustatydamas psichinės ir fizinės prievartos faktines aplinkybes ir jomis pagrįsdamas R. K. kaltinime dėl savavaldžiavimo neinkriminuotą didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams požymį, nesilaikė bylos nagrinėjimo teisme ribų. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimus ir šie pažeidimai suvaržė įstatymų garantuotas kasatoriaus kaip kaltinamojo teises, t. y. apribojo jo galimybes gintis nuo pareikšto kaltinimo.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad kasatoriaus kaltė padarius veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, pagrįsta byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendime išsamiai ir motyvuotai aptarė visus byloje ištirtus įrodymus, juos įvertino patikimumo ir liečiamumo prasme ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
Pasak prokuroro, kasatorius teisingai nurodo, kad BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis – didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams padarymas – tinkamai neaptartas nei kaltinamajame akte, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tačiau šią klaidą ištaisė apeliacinės instancijos teismas. Šis teismas savo sprendime nurodė, kad R. K., su bendrininkais panaudodamas fizinę prievartą prieš P. M. ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, padarė jam ir didelę neturtinę žalą – nakties metu neteisėtai įsibrovė į jo namus, jį mušė sūnaus ir žmonos akivaizdoje, po to sumuštas buvo prievarta išvežtas iš namų. Dėl šių veiksmų P. M. patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir stresą, buvo pažemintas, jautėsi nesaugus savo paties namuose, įbaugintas dėl išsakomų grasinimų, kad užmuš, sušaudys, be to, buvo sukeltas išgąstis bei neigiami išgyvenimai sutuoktinei ir vaikui – po patirto išgąsčio sūnui atsirado tikas, dėl kurio kreipėsi į medikus, buvo paskirtas gydymas. Be to, aptartais įrodymais nuosprendyje nustatyta, kad buvo padaryta didelė fizinė ir neturtinė žala ir nukentėjusiajam J. B. – buvo įsiveržta į nukentėjusiojo namus, panaudotas prieš jį fizinis smurtas ir padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio buvo tam tikrą laiką nedarbingas, juto skausmą, liko nosies kreivumas. Smurtas prieš J. B. buvo naudojamas sutuoktinės ir vaiko akivaizdoje, buvo grasinama užmušti, jei skųsis, dėl to visi trys patyrė didžiulį išgąstį ir baimę. Šios aplinkybės rodo, kad abiem nukentėjusiesiems buvo padaryta didelė neturtinė žala jų neturtiniams interesams ir tai yra neteisėto nuteistųjų elgesio padarinys, nes nuteistieji pasirinko tokį teisių įgyvendinimo būdą, kuris neatitinka geros moralės, bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų. Esant tokioms aplinkybėms, prokuroro nuomone, teismas pagrįstai pripažino R. K. kaltu padarius BK 294 straipsnio 2 dalyje numastytą veiką. Tai atitinka susiklosčiusią teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-464/2007, 2K-167/2008, 2K-P-267/2011, 2K-383/2011, 2K-P-183/2012, 2K-594/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177/2013">2K-177/2013</a>, 2K-643/2013, 2K-177/2014).
Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas išėjo už pareikšto kaltinimo nagrinėjimo ribų ir dėl to buvo suvaržytos nuteistojo teisės ir pasunkinta jo teisinė padėtis. Jo nuomone, apeliacinės instancijos teismo padaryti formalūs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai nelaikytini esminiais, nes kaltinimas R. K. ir kitiems nuteistiesiems apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pakeistas tik dėl nukentėjusiajam J. B. padaryto sveikatos sutrikdymo masto, tačiau kaltinimo pobūdis, pagrindas ir paskirta bausmė nekito, o dėl nusikalstamos veikos padarymo kilę padariniai išsamiai buvo atskleisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, iš kurių akivaizdu, kad nuteistojo veiksmuose yra visi aptariamos nusikalstamos veikos požymiai.
Nuteistojo R. K. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų netiria, jų nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja. Kasacinės instancijos teismas gali tikrinti, ar žemesnės instancijos teismai tam tikras faktines aplinkybes pripažino įrodytomis ar neįrodytomis, nepažeisdami BPK nustatytų taisyklių, ar teismų sprendimuose yra išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamiesi teismai atmetė ar kitaip įvertino įrodymus, ar teismo išvados pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ar nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys ir pan. Kita vertus, argumentai, susiję su byloje esančių įrodymų ir faktinių aplinkybių nustatymo kritika, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasatorius, teigdamas skunde, kad nusikalstamose veikose nedalyvavo, nukentėjusiųjų nemušė, tik buvo netoliese, niekam poveikio nedarė, kritikuoja teismų atliktą įrodymų vertinimą ir padarytas priešingas išvadas, taip pat nurodo, kaip teismai turėjo vertinti specialisto išvadas ir kuriais asmenų parodymais vadovautis. Tačiau jokių konkrečių argumentų, dėl kurių būtų galima svarstyti įrodymų vertinimo tvarkos pažeidimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) klausimą, kasaciniame skunde nepateikta, todėl ši kasacinio skundo dalis paliktina nenagrinėta. Deklaratyvūs ir nenagrinėtini taip pat kasacinio skundo teiginiai dėl BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatų, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimų.
Dėl argumentų, susijusių su BK 294 straipsnio 2 dalies taikymu, bylos nagrinėjimo ribomis ir teise į gynybą
Kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė bylos nagrinėjimo teisme ribų ir apribojo kaltinamojo galimybes gintis nuo pareikšto kaltinimo, neapgrįsti. Šie teiginiai grindžiami argumentais, kad šios instancijos teismas savo iniciatyva nustatė psichinės ir fizinės prievartos faktines aplinkybes ir jomis pagrindė būtiną, bet kaltinime dėl savavaldžiavimo nenurodytą didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams požymį.
Pažymėtina, kad pagal pirmiau formuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nustačius, jog savavaldžiavimas padarytas panaudojant psichinę ar fizinę prievartą, nebuvo būtina nustatinėti didelės žalos nukentėjusiojo teisėms ar teisėtiems interesams požymio. 2012 m. lapkričio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija priėmė nutartį Nr. 2K-P-183/2012, kuri pakeitė ankstesnę praktiką. Šioje nutartyje suformuluotas reikalavimas, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, vien tik psichinės ar fizinės prievartos konstatavimo nepakanka ir kad visais atvejais turi būti konstatuota ir didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Savavaldžiavimo padariniai, kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir pan.
Nors nei kaltinamajame akte, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje dėl savavaldžiavimo veiksmų kilę padariniai tiesiogiai neįvardyti kaip didelė žala nukentėjusiųjų teisėms ar teisėtiems interesams, tačiau iš kaltinamiesiems inkriminuotų faktinių aplinkybių akivaizdžiai matyti, jog tokia žala padaryta: naktį buvo įsibrauta į nukentėjusiųjų namus, jie buvo rankomis ir kojomis mušami, sutrikdyta jų sveikata (vienam nukentėjusiajam nustatytas nežymus, kitam – nesunkus sveikatos sutrikdymas), vienas nukentėjusysis dėl patirto sužalojimo buvo gydomas ligoninėje, kitas nukentėjusysis buvo prievarta išvežtas iš namų, buvo išgąsdinti ir patyrė stresą jų šeimų nariai, tarp jų mažametis vaikas. Be to, dėl patirtos prievartos ir jos poveikio nukentėjusiesiems ir jų šeimos nariams pirmosios instancijos teismas nustatė nukentėjusiesiems pakankamai didelius padarytos neturtinės žalos dydžius. Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiųjų patirtą žalą tiesiogiai įvardijo kaip didelę neturtinę žalą ir konstatavo, kad nuteistųjų, tarp jų ir R. K., nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Toks pakankamai intensyvios prievartos vertinimas atitinka teismų praktiką savavaldžiavimo bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177/2013">2K-177/2013</a>, 2K-177/2014, 2K-351/2014 ir kt.). Tokiomis aplinkybėmis nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė faktines aplinkybes, kurios iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, ir taip nesilaikė BPK 255 ar 256 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pažymėtina ir tai, kad kaltinimo pobūdis, t. y. inkriminuojamų bendrininkų grupe padarytų smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiuosius faktinė apimtis ir jų teisinis kvalifikavimas (BK 294 straipsnio 2 dalis), R. K. proceso metu buvo žinomi, galimybė veiksmingai gintis nuo pareikšto kaltinimo užtikrinta, proceso metu kaltinamasis apskritai neigė savo dalyvavimą nusikalstamose veikose, tačiau ši jo versija teismų atmesta kaip neatitinkanti byloje esančių ir teismo ištirtų įrodymų. Taigi kasatoriaus teiginiai, kad buvo apribotos jo galimybės gintis nuo pareikšto kaltinimo, laikyti nepagrįstais.
Konstatuotina, kad pagrindo tenkinti kasacinį skundą, naikinti ar keisti teismų sprendimus (BPK 369 straipsnis) nenustatyta.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Dalia Bajerčiūtė
Olegas Fedosiukas
