Administracinė byla Nr. I-1906-535/2019
Proceso Nr. 3-61-3-00172-2019-5
Procesinio sprendimo kategorija: 21.2; 3.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 26 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Inos Kirkutienės, Violetos Balčytienės viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Z. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus
teismas
Nustatė:
Pareiškėja Z. S. pateikė teismui skundą, kuriuo prašo teismo: panaikinti 2018-11-07 NŽT prie ŽŪM raštą „Dėl prašymo nagrinėjimo“ Nr.1SS-2259-(7.5.); įpareigoti NŽT prie ŽŪM atkurti nuosavybės teises į 0,50 ha miško žvyro-smėlio karjerą, o nesant galimybės atkurti nuosavybės teisių – išmokėti piniginę kompensaciją, atitinkančią miško vertę, t.y. 5000 Eur. Pareiškėja skunde nurodo, kad 2018-10-25 prašymu kreipėsi į NŽT prie ŽŪM, kuriame nurodė, kad jai dar nėra atkurtos nuosavybės teisės į iki nacionalizacijos buvusio žemės savininko S. P. (duomenys neskelbtini) kaime, Mažeikių rajone valdytą 0,5 ha miško plotą. Atsakovas 2018-11-07 rašte „Dėl prašymo nagrinėjimo“ Nr. lSS-2259-(7.5.) pažymėjo, kad iš Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyriaus pateikto 1930 m. Mažeikių apskrities, Mažeikių valsčiaus, (duomenys neskelbtini) seniūnijos mokesčiais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašo, nustatyta, kad iki nacionalizacijos buvęs žemės savininkas S. P. (duomenys neskelbtini) kaime valdė 26,12 ha žemės, iš kurios 18 ha ariama žemė, 2 ha pievos, 3,12 ha ganyklos ir 3 ha miško. Minėtame rašte pažymėta, kad pretendentai į S. P. iki nacionalizacijos turėtą žemę 1993-03-31 parengė tarpusavio susitarimą ir jį patvirtino savo parašais, kuriame nurodė, kiek kiekvienam pretendentui tenka S. P. iki nacionalizacijos turėtos žemės. Šiame susitarime nurodyta, kad pareiškėjai tenkanti dalis yra 4,35 ha žemės, iš kurios 0,5 ha yra miškas. Tuometė Reivyčių apylinkės agrarinės reformos tarnyba 1996-10-01 parengė pažymą Nr. 83, kurioje nurodyta, kad pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos buvusio savininko S. P. (duomenys neskelbtini) kaime Mažeikių rajone valdytą 4,35 ha žemės plotą. Nurodė, kad prašyme nurodytos jos pretenzijos, kad jai dar neatkurtos nuosavybės teisės į iki nacionalizacijos buvusio žemės savininko S. P. (duomenys neskelbtini) kaime Mažeikių rajone valdytą 0,5 ha miško plotą yra nepagrįstos. Pareiškėja, nepraleidusi įstatymu nustatyto termino pateikė skundą Lietuvos administracinių ginčų komisijai. Komisija 2018-12-11 sprendimu „Dėl atsisakymo priimti skundą nagrinėti“ Nr. 2R-961 (4R-1059) skundą priimti atsisakė. Tuomet 2019-01-11 paštu pareiškėja išsiuntė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėja skunde nurodo, kad S. P. 3 ha miško įeina į miškų ruožą palei Ventos upę. Ruožą sudaro 4 savininkų miškai. Iš viso 13,78 ha miško. Miške nėra pievų ir ariamos žemės. Pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad pagal susitarimą jai priklauso 4,35 ha žemės, iš to skaičiaus 0,50 ha miško. Mano, kad jai atitenkanti dalis turėtų būti 3,85 ha žemės ir 0,50 ha miško, o ne tame tarpe 0,5 ha miško. Tik miške žvyro ir smėlio karjeras. Atstatant nuosavybės teisę į žemę, žvyro - smėlio karjeras ir miškas įvardyti kaip neprivatizuotini, taip pažymėta miško žemėlapyje. S. P. miškas senas ir vertingas, puoselėtas senelio ir tėvų, miško vertė 5000 Eur, vertingas žvyro smėlio karjeras. Atstatant nuosavybės teisę į žemę, neprivatizuotina miško žemė prijungta prie privatizuotinos žemės, išmokant piniginę kompensaciją 300 Eur už neprivatizuotiną 0,5 ha mišką. Pareiškėjos nuomone, atkuriant nuosavybės teises, 0,50 ha miško plotas negalėjo būti įskaičiuotas į bendrą atkuriamą žemės plotą, todėl nuosavybės teisės atkurtos neteisingai, netinkamai taikant ir aiškinant įstatymus. Taip NŽT prie Žemės ūkio ministerijos neteisėtu būdu pasisavino 0,5 ha miško, ši tarnybos padaryta klaida yra kliūtis atstatyti teisingumą.
Atsakovas - Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau - Atsakovas arba NŽT) su skundu nesutiko, prašė atmesti, kaip nepagrįstą.
NŽT atsiliepime į skundą nurodo, kad gavo pareiškėjos 2018-10-25 prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. P. valdytą 0,5 ha miško Mažeikių r., (duomenys neskelbtini) kaime. Atsakovas, išnagrinėjęs prašymą, pareiškėją informavo, kad pagal 1993-03-31 susitarimą ir Reivyčių apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1996-10-01 pažymą Nr. 83, pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į 4,35 ha žemės, iš kurios 0,5 ha yra miškas, todėl Telšių apskrities valdytojo administracijos 1996-11-18 sprendimu Nr. 61-5268 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo pilietei Z. S.“ (toliau - Sprendimas) jai atkurtos nuosavybės teisės į 4,35 ha žemės plotą, išmokant kompensaciją pinigais, kuri iki 2008-03-31 buvo išmokėta, ir nėra pagrindo atkurti teises į papildomą 0,5 ha miško plotą. Pareiškėja 2018-10-25 prašyme atsakovui nurodė, jog nuosavybės teisės į žemę atkurtos Sprendimu, tačiau jai iki šiol neatkurta teisė į mišką, kadangi toje vietoje yra neprivatizuojamas žvyro ir miško karjeras. Atsakovas nurodo, kad žemės nuosavybės teisės atkūrimo miestuose ir kaimo vietovėse tvarką, žemės ir miško sklypų dydžius ir grąžinimo sąlygas iki 1997 m. liepos 8 d., nustatė Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau - Atstatymo įstatymas). Atstatymo įstatymas reglamentavo Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris Atstatymo įstatymo priėmimo dieną buvo valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas. Nuo 1997 m. liepos 9 d. nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau - Atkūrimo įstatymas) bei šį įstatymą detalizuojanti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, bei kiti teisės aktai. Atstatymo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 1997-07-09) 18 straipsnyje buvo minima, kad piliečių prašymus dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo ar miško grąžinimo nagrinėja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotoji ministerija, atsižvelgdama į miesto (rajono), kurio teritorijoje yra žemė ar miškas, valdybos išvadą.
Pagal tuo metu galiojusios Atstatymo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d nutarimu Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" įgyvendinimo“ (toliau - Tvarka) (redakcija, galiojusi iki 1997-10-03), 8.1.3 punkto 5 pastraipą, apskrities valdytojas arba jo įgaliotas apskrities valdytojo administracijos padalinio vadovas atstato nuosavybės teises į visą piliečiui priklausantį turėtosios žemės ar miško plotą. Tvarkos 9 punkto 1 pastraipoje buvo nustatyta, jog išnagrinėjusi piliečio prašymą, institucija priima sprendimą dėl nuosavybės teisės atstatymo. Sprendimo priėmimo data yra nuosavybės teisės atstatymo diena. Teisės aktai nustatė, jog apskrities valdytojas arba jo įgaliotas apskrities valdytojo administracijos padalinio vadovas išnagrinėja asmens prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo ir priima sprendimą dėl nuosavybės teisės atstatymo. Šiuo sprendimu asmeniui pripažįstama nuosavybės teisė, t. y. būtent šis sprendimas sukelia teisines pasekmes - jam sukuriama nuosavybė į konkrečios rūšies ir dydžio turtą. Valstybei įvykdžius prisiimtą įsipareigojimą traktuojama, jog asmuo, su kuriuo atsiskaityta teisės aktų nustatyta tvarka, neturi reikalavimo teisės valstybei. Šiuo atveju, iš NŽT Mažeikių skyriaus pateikto 1930 metų Mažeikių apskrities, Mažeikių valsčiaus, (duomenys neskelbtini) seniūnijos mokesčiais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašo nustatyta, kad iki nacionalizacijos buvęs žemės savininkas S. P. (duomenys neskelbtini) kaime valdė 26,12 ha žemės, iš kurios 18 ha ariama žemė, 2 ha pievos, 3,12 ha ganyklos ir 3 ha miško. Pretendentai į S. P. iki nacionalizacijos turėtą žemę 1993-03-31 parengė tarpusavio susitarimą ir jį patvirtino savo parašais, kuriame nurodė, kiek kiekvienam pretendentui tenka S. P. iki nacionalizacijos turėtos žemės. Šiame susitarime nurodyta, kad pareiškėjai tenkanti dalis yra 4,35 ha žemės, iš kurios 0,5 ha yra miškas, t. y. pareiškėja ir kiti pretendentai aiškiai išreiškė savo valią dėl turto dydžio ir rūšies.
Reivyčių apylinkės agrarinės reformos tarnyba, atsižvelgdama į 1930 metų Mažeikių apskrities, Mažeikių valsčiaus, (duomenys neskelbtini) seniūnijos mokesčiais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašą ir pretendentų 1993-03-31 tarpusavio susitarimą, 1996-10-01 parengė pažymą Nr. 83, kurioje nurodyta, kad pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos buvusio savininko S. P. (duomenys neskelbtini) kaime Mažeikių rajone valdytą 4,35 ha žemės plotą.
Telšių apskrities valdytojo administracija Sprendimu (3.1.4 punktas) pareiškėjai atkūrė nuosavybės teises į visą jai priklausantį buvusio žemės savininko S. P. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime Mažeikių rajone valdytą 4.35 ha (vertė - 4834 Lt) žemės plotą, išmokant kompensaciją pinigais, kuri iki 2008-03-31 jai buvo išmokėta. Atsakovas, įvertinęs dokumentus ir nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad valstybė įvykdė įsipareigojimą pareiškėjai. Teiginys, jog pareiškėjai dar neatkurtos nuosavybės teisės į iki nacionalizacijos buvusio žemės savininko S. P. (duomenys neskelbtini) kaime Mažeikių rajone valdytą 0,5 ha miško plotą, yra nepagrįstas ir atmestinas. Pareiškėja skunde teismui pakeitė poziciją ir teigia, kad pažymoje Nr. 258(b) nurodyta, jog pagal susitarimą jai priklauso 4,35 ha žemės, iš to skaičiaus 0,5 ha miško, tačiau mano, kad jai atitenkanti dalis turėtų būti 3,85 ha žemės ir 0,5 ha miško, o ne tame tarpe 0,5 ha miško. Pareiškėjos nuomone, atsakovas privalo atkurti nuosavybės teises į 0,5 ha miško plotą, o nesant galimybės atkurti natūra - išmokėti piniginę kompensaciją, atitinkančią miško vertę - 5000 Eur. Konstitucinis Teismas 2014-10-30 nutarimo konstatuojamosios dalies 13.2 punkto 2 pastraipoje konstatavo, kad kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d., 2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d., 2014 m. spalio 8 d. nutarimai); tik valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises, tas asmuo įgyja nuosavybės teises, kurios saugomos ir ginamos pagal Konstitucijos 23 straipsnį (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d., 2013 m. spalio 10 d., 2014 m. spalio 8 d. nutarimai). Konstitucinėje jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad institucijai priėmus sprendimą atkurti nuosavybės teises, yra užbaigiamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas, nes asmuo tampa savininku, kurio teisės ginamos tarptautinėmis konvencijomis ir nacionaliniais įstatymais. Pareiškėjos atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimo procesas užbaigtas Sprendimu, tačiau pareiškėja nesutinka su Sprendimo 3 punktu. Ji nurodo, kad jai turi atitekti 3,85 ha žemės ir 0,5 ha miško, o ne tame tarpe 0,5 ha miško. Pareiškėja tvirtina, jog Sprendimo 3.1.1 punkte turi būti įrašyta, kad nuosavybės teisė atstatoma į mišką grąžinant natūra 0,5 ha, o 3.1.4 punkte - nuosavybės teisė atstatoma išperkant 3,85 ha turėtos žemės plotą, todėl yra pagrindas įpareigoti atsakovą tinkamai įvykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjos atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimo procedūra yra baigta. Ji sukėlė teisinius padarinius - pareiškėja yra kompensacijos savininkė, o Lietuvos valstybė įvykdė įstatymų leidėjo nustatytas pareigas. Kadangi pareiškėja nepagrindžia Rašto panaikinimo teisinio pagrindo ir jos atžvilgiu priimtas Sprendimas yra teisėtas bei galiojantis, darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo spręsti klausimo dėl Atsakovo įpareigojimo pradėti pakartotinę nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą.
Teismas
K o n s t a t u o j a :
Skundas atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl NŽT prie ŽŪM 2018-11-07 Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2018-10-25 pateikė NŽT prie ŽŪM prašymą (b.l.37) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. P. valdytą, atstatyti nuosavybės teisę į 0,5 ha miško Mažeikių raj., (duomenys neskelbtini) kaime. NŽT 2018-11-07 sprendimu Nr.1SS-2259 – (7.5.) (b.l.36), išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, ją informavo, kad pagal 1993-03-31 susitarimą ir Reivyčių apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1996-10-01 pažymą Nr.83, pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į 4,35 ha žemės, iš kurios 0,5 ha yra miškas, todėl Telšių apskrities valdytojo administracijos 1996-11-18 sprendimu Nr.61-5268 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo pilietei Z. S.“ jai atkurtos nuosavybės teisės į 4.35 ha žemės plotą, išmokant kompensaciją pinigais, kuri iki 2008-03-31 buvo išmokėta, ir nėra pagrindo atkurti teises į papildomą 0,5 ha miško plotą.
Kaip seka iš bylos medžiagos, NŽT Mažeikių skyriui buvo pateiktas 1930 m. Mažeikių apskrities, Mažeikių valsčiaus, (duomenys neskelbtini) seniūnijos mokesčiais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašas, iš kurio seka, kad iki nacionalizacijos buvęs žemės savininkas S. P. (duomenys neskelbtini) kaime valdė 26,12 ha žemės, iš kurios 18 ha ariama žemė, 2 ha pievos, 3,12 ha ganyklos ir 3 ha miško (b.l.45). Pretendentai į S. P. iki nacionalizacijos turėtą žemę 1993-03-31 parengė tarpusavio susitarimą, kurį patvirtino parašais (b.l.39). Šiame susitarime nurodyta, kad pareiškėjai tenkanti dalis yra 4,35 ha žemės, iš kurios 0,5 ha yra miškas. Pareiškėjos valai dėl turto dydžio ir rūšies buvo aiškiai išreikšta. Reivyčių apylinkės agrarinės reformos tarnyba 1996-10-01 parengė pažymą Nr.83, kurioje nurodyta, kad pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos buvusio savininko S. P. (duomenys neskelbtini) kaime Mažeikų raj. Valdytą 4,35 ha žemės plotą (b.l.46). Telšių apskrities valdytojo administracija 1996-11-18 sprendimu N.61-5286 (b.l.42-43) pareiškėjai atkūrė nuosavybės teises į visą jai priklausantį buvusio žemės savininko S. P. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime Mažeikių rajone valdytą 4,35 ha (vertė- 4834 Lt) žemės plotą, išmokant kompensaciją pinigais, kuri jai buvo išmokėta iki 2008-03-31. Pareiškėja skunde nurodo, kad pagal Susitarimą jai priklauso 4,35 ha žemės, iš to skaičiaus 0,5 ha miško, tačiau mano, kad jai atitenkanti dalis turėtų būti 3,85 ha žemės ir 0,5 ha miško, o ne tame tarpe 0,5 ha miško. Pareiškėjos nuomone, atsakovas privalo atkurti jai nuosavybės teises į 0,5 ha miško plotą, o nesant galimybės atkurti natūra – išmokėti piniginę kompensaciją, atitinkančią miško vertę – 5000 Eur.
LR Konstitucinis Teismas 2014-10-30 nutarime konstatavo, kad kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą; tik valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises, tas asmuo įgyja nuosavybės teises, kurios saugomos ir ginamos pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Pareiškėjos atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimo procesas užbaigtas Sprendimu, taigi nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra užbaigtas. Laikytina, jog pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad jai turi atitekti 3,85 ha žemės ir 0,5 ha miško, o ne tame tarpe 0,5 ha miško. Atsakovas pagrįstai nurodo, kad pareiškėjos atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimo procedūra yra baigta, pareiškėjai buvo išmokėta kompensacija už 4,35 ha žemės plotą- 4834Lt, Valstybė įvykdė jai įstatymų leidėjo nustatytas pareigas. Pareiškėjai išmokėjus kompensaciją, Valstybei įvykdžius prisiimtą įsipareigojimą, laikytina, jog asmuo, su kuriuo atsiskaityta teisės aktų nustatyta tvarka, neturi reikalavimo teisės valstybei. Teismas, vertindamas visus įrodymus, daro išvadą, jog atsakovo Sprendimas yra išsamus, motyvuotas, atitinkantis VAĮ 8str. nuostatas, pagrįstas byloje esančiais įrodymais, todėl jo panaikinti nėra teisinio pagrindo.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi
N u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjos Z. S. skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
Ina Kirkutienė
Violeta Balčytienė
