Dėl sprendimų panaikinimo

Administracinė byla Nr. eI-2064-535/2019

Proceso Nr. 3-61-3-00323-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija: 12.10.3, 55.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Augme“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

teismas

N u s t a t ė :

Pareiškėjas UAB „Augme“ pateikė skundą, kuriuo prašė teismo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie LR Vyriausybės 2018-12-03 sprendimą Nr.S-211(7-192/2018); panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos 2018-09-07 sprendimą Nr.69-95 „Dėl UAB „Augme“ skundo; panaikinti Šiaulių apskrities VMI 2018-06-19 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1) FR0682-205. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. birželio 19 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1) FR0682-205 patvirtintas Šiaulių AVMI 2018 m. birželio 3 d. patikrinimo aktas Nr. (41.2) FR0680-174 ir nurodyta UAB „Augme“ sumokėti į vieną iš Sprendime nurodytų surenkamųjų sąskaitų sumokėti į biudžetą: 13 230 Eur PVM; 1926, 85 Eur PVM delspinigių; 3969 Eur PVM baudą (iš viso: 19 125,85 Eur). Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. 69-95 „Dėl UAB „Augme“ 2018-07-09 skundo“ patvirtino Šiaulių AVMI 2018 m. birželio 19 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1) FR0682-205. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018-12-03 sprendimu Nr. S-211 (7-192/2017) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 69-95.MGK Sprendime konstatavo, jog UAB „Augme“ nepateikė duomenų apie prekių įgijėjo tapatybę, nesiėmė veiksmų savo kontrahentui patikrinti, nesiėmė priemonių identifikuoti ūkinių operacijų partnerį ir jį atstovaujanti asmenį, taip pat nesiėmė veiksmų ir nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų teigti, jog ėmėsi visų galimų veiksmų įsitikinti, jog sudaryti automobilių pardavimo sandoriai nedalyvavo PVM sukčiavime. UAB „Augme“ nesutinku su MGK Sprendimu. Pareiškėjas nurodo, kad tarp UAB „Augme“ ir mokesčio administratoriaus kyla ginčas dėl pagal 2016-07-04 PVM sąskaitą – faktūrą (duomenys neskelbtini) ir 2016-08-16 PVM sąskaitą – faktūrą (duomenys neskelbtini) Lenkijos įmonei Fonos Sp.z.o.o parduotų automobilių apmokestinimo 0 procentų PVM tarifu. Tiek VMI prie FM Sprendime, tiek MGK sprendime pažymi, jog nėra ginčo, kas minėta Lenkijos įmonė sandorių sudarymo metu buvo PVM mokėtojas. Pagal LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 1 dalies nuostatas PVM mokėtojas, pritaikęs 0 proc. PVM tarifą pagal šio Įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus: kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 proc. PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui; ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas. Analizuojant 0 proc. PVM tarifo taikymą prekių tiekimui tarp Europos Sąjungos valstybių narių, svarbu vadovaujantis ir Europos Sąjungos teisiniu reguliavimu. Šiuo atveju 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, pakeitusi anksčiau galiojusią 1977 m. gegužės 17 d. Šeštąją Tarybos direktyvą. Pagal PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalį, valstybės narės neapmokestina prekių tiekimo, kai tas prekes pardavėjas ar prekes įsigyjantis asmuo išsiunčia ar išgabena į paskirties vietą, esančią bendrijoje, bet ne jos atitinkamoje teritorijoje, kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, veikiančiam kaip toks, į kitą valstybę narę nei ta, kurioje pradėtas prekių siuntimas ar gabenimas, arba kai tai atliekama pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens vardu. Pagal PVM direktyvos 14 straipsnio 1 dalį, „prekių tiekimas“ – teisės kaip savininkui disponuoti materialiuoju turtu perdavimas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, jog tiekimas Bendrijos viduje, t. y. sandoris, kurį lemia įsigijimas Bendrijos viduje, yra neapmokestinamas PVM, jeigu atitinka PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Pagal šią nuostatą valstybės narės neapmokestina prekių tiekimo, kai tas prekes pardavėjas ar prekes įsigyjantis asmuo išsiunčia ar išgabena kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, kuris veikia kaip toks, į paskirties vietą, esančią Europos Sąjungoje, bet ne jos atitinkamoje teritorijoje, t. y. į kitą valstybę narę nei ta, kurioje pradėtas prekių siuntimas ar gabenimas, arba kai tai atliekama pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens vardu. (ESTT 2017 m. spalio 9 d. sprendimo byloje Traum EOOD, C-492/13, 23 p.). Pagal ESTT praktiką prekių tiekimas Bendrijos viduje neapmokestinamas PVM, tik kai teisė, kaip savininkui disponuoti preke, perduota įgijėjui, o tiekėjas nustato, kad ši prekė buvo išsiųsta ar išgabenta į kitą valstybę narę ir, kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jos fiziškai nebėra tiekimo valstybėje narėje. Tam, jog sandoris būtų laikomas prekių tiekimu asmeniui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 14 straipsnio 1 dalį, būtina, kad šis sandoris suteiktų šiam asmeniui teisę realiai disponuoti prekėmis kaip savininkui. Iš tiesų, pagal nusistovėjusią teismo praktiką „prekių tiekimo“ sąvoka, įtvirtinta šioje nuostatoje, reiškia ne nuosavybės teisės perdavimą taikomoje nacionalinėje teisėje numatytais būdais, bet apima visus materialiojo turto perleidimo sandorius, kuriais viena šalis suteikia kitai šaliai teisę disponuoti tuo turtu taip, lyg ji būtų šio turto savininkė“ (žr. ESTT 2015 m. rugsėjo 3 d. prejudicinio sprendimo UAB „Fast Bunkering Klaipėda“ prieš Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, C-526/13, 51 p.). Teismų praktikoje pripažįstama, jog sąvoka „prekių tiekimas“ nėra susijusi su nuosavybės perleidimu nacionalinės teisės numatytais būdais ir apima bet kokį vienos šalies, įgaliojančios kitą šalį de facto (lot., realiai, faktiškai) kaip savininkei disponuoti materialiuoju turtu, atliktą materialiojo turto perdavimą (taip pat žr. ESTT 1990 m. vasario 8 d. sprendimo byloje Shipping and Forwarding EnterpriseSafe, C-320/88, 7–13 p., 2013 m. liepos 8 d. sprendimo Evita-K EOOD, C-78/12, 34 p.)

Pagal ESTT praktiką valstybės narės taiko neapmokestinimo PVM taisykles, kai: teisė kaip savininkui disponuoti preke perduota įgijėjui; prekės nebėra tiekimo valstybėje narėje; 3) prekės siunčiamos apmokestinamajam asmeniui arba neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, veikiančiam kaip toks. ESTT yra konstatavęs, jo nei vienoje PVM direktyvos nuostatoje konkrečiai nenumatyta, kokius įrodymus apmokestinamieji asmenys privalo pateikti, kad galėtų pasinaudoti neapmokestinimu PVM. Pagal PVM direktyvos 131 straipsnį valstybės narės turi nustatyti sąlygas, kuriomis jos neapmokestina prekių tiekimo Bendrijos viduje, siekdamos užtikrinti teisingą ir paprastą minėtų neapmokestinimo atvejų taikymą ir užkirsti kelią bet kokiam galimam sukčiavimui, mokesčių vengimui ir piktnaudžiavimui. Įgyvendindamos joms suteiktus įgaliojimus, valstybės narės turi laikytis bendrųjų teisės principų, sudarančių Sąjungos teisinės sistemos dalį, tarp kurių yra, be kita ko, teisinio saugumo ir proporcingumo principai. Iš apmokestinamojo asmens negali būti reikalaujama bendrai, pavyzdžiui, pirma, tikrinti, ar kontrahentas turi reikiamus išteklius veiklai vykdyti, taip pat ar vykdo savo pareigas deklaruoti bei mokėti PVM, kad įsitikintų, jog įgijėjai nedaro pažeidimų ar nesukčiauja, antra, turėti tai patvirtinančius dokumentus. Būtent mokesčių institucijos iš esmės turi atlikti reikalingus apmokestinamųjų asmenų patikrinimus, siekdamos nustatyti pažeidimus ir sukčiavimą PVM srityje ir taikyti sankcijas apmokestinamajam asmeniui, padariusiam šiuos pažeidimus ar sukčiavus. Šios institucijos negali apmokestinamiesiems asmenims perkeltų savo pareigą kontroliuoti. Pareiškėjas nurodo, kad tiek VMI prie FM, tiek MGK sprendime teigia, kad CMR važtaraščiuose nenurodyta informacija apie vėžėją ir transporto priemone gabenusias automobilius. Kaip ir buvo nurodyta mokesčių administratoriui, UAB „Augme“, kaip pardavėjui, nekilo jokių abejonių, kad transporto priemones išgabenamos iš Lietuvos. Be to, tai buvo įprasta įmonės praktika, nes įsigyjant automobilius iš aukcionų CMR važtaraščiuose nebūdavo pildomi duomenys apie vėžėją, tai iš esmės pirkėjo prerogatyva, kaip jis šiuos automobilius išsigabena. Nurodo, kad automobiliai parduoti pagal skelbimus internetiniuose puslapiuose, juos gabeno būtent pirkėjas - Lenkijos įmonė Fonos Sp.z.o.o. VMI prie FM teigia, kad UAB „Augme“ nepateikė įrodymų, kad tai įprasta CMR važtaraščių pildymo praktika. Mokesčių administratorius tokių įrodymų nereikalavo, mokesčių administratorius, atlikdamas įmonės mokestinį patikrinimą turėjo galimybę įvertinti CMR važtaraščių pildymo praktiką. Bendrovė 2018-02-28 pateikė duomenis apie automobilių įregistravimą Danijoje fizinių asmenų vardu. Šios aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad jos perduotos disponuoti kitiems subjektams ir jos išgabentos iš Lietuvos. Šiuo atveju CMR važtaraščių atitinkamų grafų neužpildymas neeliminuoja automobilių išgabenimo iš Lietuvos fakto. MGK savo sprendime teigia, jog mokestinio patikrinimo metu surinkti duomenys patvirtina automobilių išgabenimo iš Lietuvos faktą, tačiau nepatvirtina, kad prekės išgabentos po sandorio su Lenkijos bendrove. Šiuo atveju mokesčių administratorius neanalizavo ir nevertino informacijos iš Danijos apie automobilių pardavimą, iš kokio subjekto šie automobiliai buvo įsigyti, o formaliais pagrindais, nesant jokių įrodymų, grindžiant prielaidomis, teigia, kad šių automobilių pardavimo negalėjo vykdyti minėta Lenkijos įmonė. Sprendime nurodoma, kad Bendrovės direktorius nesidomėjo, ar asmuo pasirašęs Lenkijos įmonės vardu turi įgaliojimą. Automobiliai buvo pardavinėjami pagal skelbimus, todėl su UAB „Augme“ atstovu susisiekus minėtos Lenkijos įmonės atstovui, nekilo abejonių, kad M. O. turėjo teisę veikti nurodytos Lenkijos įmonės vardu, taip pat jis turėjo įmonės spaudą. Sprendime nurodyta, kad Bendrovė nepateikė pirkėjo atstovo kontaktų bei kitų sandorio įvykimą patvirtinančių įrodymų. Mokesčių mokėtojas ne kartą akcentavo, jog automobilių perdavimą minėtai Lenkijos įmonei patvirtina 2017-07-04 pinigų priėmimo kvitas serija (duomenys neskelbtini) ir 2017-08-16 pinigų priėmimo kvitas serija (duomenys neskelbtini), CMR važtaraščiai. VMI prie FM nurodo, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog Lenkijos įmonės Fonos Sp.z.o.o vadovu buvo D. D., kuris apklaustas mokestinio patikrinimo metu nurodė, kad šioje įmonė dirbo tik du darbuotojai – buhalteris ir juristas, o M. O. šioje įmonėje nedirbo. Šiuo atveju nurodyto asmens parodymai, nesant kitų duomenų apie Lenkijos įmonės darbuotojus, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad M. O. neturėjo teisės veikti įmonės vardu. Parduodant automobilius, kaip minėta, šis asmuo turėjo Lenkijos įmonės Fonos Sp.z.o.o spaudus ir pasirašinėjo įmonės vardu. Mokesčių administratorius, nesurinkęs pakankamai duomenų, savo teiginius grindžia prielaidomis.

VMI prie FM teigia, jog pagal 2016-07-04 PVM sąskaitą – faktūrą (duomenys neskelbtini) ir 2016-08-16 PVM sąskaitą – faktūrą (duomenys neskelbtini) Lenkijos įmonei Fonos Sp.z.o.o parduoti automobiliai nebuvo įregistruoti Lenkijos centrinio vairuotojų ir transporto priemonių registre. Šiuo atveju transporto priemonių neįregistravimas minėtame Lenkijos registre nesuteikia pagrindo teigti, kad automobiliai nebuvo išgabenti iš Lietuvos. Pateikti duomenys patvirtina, kad nurodyti automobiliai įregistruoti Danijoje. Šiuo atveju transporto priemonių neįregistravimas Lenkijoje, neeliminavo šios įmonės galimybę parduoti iš UAB „Augme“ įsigytas transporto priemones Danijos piliečiams. Parduodant automobilius minėta Lenkijos įmonė buvo PVM mokėtojas, todėl mokesčių administratoriaus teiginiai, kad nurodyta įmonė nevykdė veiklos ir nedeklaravo prekių įsigijimo negali turėti įtakos PVM tarifo taikymui. UAB „Augme“, parduodama automobilius turėjo galimybę įsitikinti dėl įregistravimo PVM mokėtoja, tačiau neturėjo jokių galimybių vertinti įmonės vykdomos veiklos. Tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek vietos mokesčių administratorius nurodo, kad skiriasi PVM sąskaitų – faktūrų numeracija, sąskaitų popieriaus spalva. Šiuo atveju kyla klausimas, kiek šie duomenys svarbūs 0 proc. PVM tarifo taikymui, suteikia pagrindą mokesčių administratoriui paneigti faktą, kad automobiliai yra išgabenti iš Lietuvos ir perduoti disponuoti kitiems ES valstybės narės subjektams. Sprendime nurodoma, kad pateiktose PVM deklaracijose nurodytų sandorių nebuvo deklaruota, o PVM deklaracijos pateiktos po metų, operatyvaus patikrinimo metu. Pažymėtina, kad operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, jog įmonė, kuri teikė UAB „Augme“ buhalterinės apskaitos paslaugas, nebuvo įtraukusi ne tik šių pardavimų, tačiau ir kitų, tačiau mokestinio patikrinimo metu akcentuojama būtent šių sandorių neįtraukimas. Šiuo atveju bandoma aiškinti faktines tik mokesčių mokėtojui naudingas aplinkybes, visiškai neanalizuojant visų aplinkybių, nustatytų mokestinio patikrinimo metu.

Atsakovas – VMI prie LR finansų ministerijos – pateikė teismui atsiliepimą, kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti, kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko pareiškėjo PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą už laikotarpį nuo 2016-07-01 iki 2016-08-31.

Inspekcija nustatė, jog pareiškėjas, pažeisdamas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 str. 1 dalies ir 56 str. 1 dalies nuostatas, nepagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą pagal PVM sąskaitas faktūras įformintam dviejų automobilių tiekimui Lenkijos įmonei Fonos Sp.z.o.o (pirkėjas), už 63000 Eur, kadangi pareiškėjas nepateikė pakankamų įrodymų, kad prekės buvo išgabentos. Inspekcija vadovaudamasi PVMĮ 3 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 1 dalies ir 19 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjo įformintą automobilių tiekimą Lenkijos įmonei Fonos Sp.z.o.o apmokestinto taikant standartinį PVM tarifą. 2018-06-19 sprendimu Nr. (44.1)FR0682-205 Inspekcija nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 13230 Eur PVM, 1926,85 Eur PVM delspinigių, ir 3969 Eur PVM baudą (30 proc.). Dėl Inspekcijos 2018-06-19 sprendimo Nr. (44.1) FR0682-205 pareiškėjas pateikė skundą VMI prie FM, kuri 2018-09-07 sprendimu Nr. 69-95 patvirtino minėtą Inspekcijos sprendimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI prie FM sprendimu, pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija).Komisija 2018-12-03 sprendimu Nr. S-211 (7-192/2018) patvirtino VMI prie FM 2018-09-07 sprendimą Nr. 69-95. Pareiškėjas nesutikdamas su Komisijos sprendimu, pateikė skundą teismui. Skunde pareiškėjas išdėsto tuos pačius nesutikimo argumentus, kuriais grindė skundus tiek VMI prie FM, tiek Komisijai.

Vadovaujantis PVMĮ 49 straipsnio 1 dalimi, prekės tiekiamos į kitą valstybę narę taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamoms prekėms, tiekiamoms kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamoms iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena). Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą, prekių teikimas tai prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkas, išskyrus prekių, atgabentų iš kitos valstybės narės šio Įstatymo 4 (1) straipsnio 6 dalyje nurodytomis sąlygomis, nuosavybės perdavimą toje dalyje nurodytam PVM mokėtojui. Įstatymo 56 straipsnis įtvirtina 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumo įrodymus. Remiantis minėto straipsnio 1 dalimi, PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio Įstatymo 41 straipsnį, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos. PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio Įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, – ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas, o kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant atvejais, nurodytais šio Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte, – ir įrodymus, kad tenkinamos šio Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, mokesčio administratorius Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka turi teisę pareikalauti pateikti ir kitus papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Kai PVM mokėtojas negali įrodyti, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas pagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms arba paslaugoms nustatytas. Remiantis Įstatymo 56 straipsnio 5 dalimi, mokesčio administratorius turi teisę savo iniciatyva pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Gavus įrodymų, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas nepagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimas apmokestinamas, taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms ar paslaugoms nustatytas. LVAT 2017 m. vasario 2 d. priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xNDc3LTQzOC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1477-438/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1477-438/2017">A-1477-438/2017</a> nurodė, kad mokesčio mokėtojas, tiekiantis prekes Bendrijos viduje į kitą valstybę, gali šias prekes apmokestinti 0 PVM tarifu, esant visumai šių sąlygų: 1) pirkėjas kitoje valstybėje narėje turi būti registruotas PVM mokėtoju; 2) mokesčio mokėtojas, esantis prekės tiekėju, turi perleisti pirkėjui teisę disponuoti prekėmis, pastarajam tampant jų savininku; 3) prekės fiziškai turi būti išgabentos iš vienos valstybės narės į kitą valstybę. LVAT taip pat pažymėjo, kad aiškinant šių teisės aktų nuostatas svarbi yra ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija ir nurodė, kad 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendime, priimtame byloje Nr. C-409/04, buvo išaiškinta, jog „1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, iš dalies pakeistos 2000 m. spalio 17 d. Tarybos direktyva 2000/65/EB, 28a straipsnio 3 dalies pirmoji pastraipa ir 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmoji pastraipa, atsižvelgiant į šiose dviejose nuostatose vartojamą sąvoką „išsiųstos“, turi būti aiškinamos taip, jog prekės įsigijimas Bendrijos viduje ir tiekimas Bendrijos viduje atleidžiamas nuo mokesčio, tik kai pirkėjui yra perleidžiama teisė disponuoti prekėmis kaip savo, o tiekėjas nustato, kad šios prekės buvo išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę ir, kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jų fiziškai nebėra tiekėjo valstybėje narėje<...>“. Vertinant pirmąją sąlygą, reikalingą 0 PVM tarifo taikymui, t. y. pirkėjas kitoje valstybėje narėje turi būti registruotas PVM mokėtoju, matyti, kad mokesčių administratorius neginčija, jog tuo metu, kai buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros ir pildomi CMR važtaraščiai, Lenkijos įmonė „Fonos Sp.z.o.o“ buvo įregistruota PVM mokėtoja. Pažymėjo, kad pareiga įrodyti aplinkybes, susijusias su 0 PVM tarifo taikymu, t. y. jog prekės (šiuo atveju – transporto priemonės) buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, yra priskirta pareiškėjui. Mokesčių mokėtojas, siekdamas įrodyti, ar prekės tikrai yra išvežamos iš šalies teritorijos, paprastai turėtų pateikti įrodymus, pradedant nuo dokumentų, susijusių su išvežimo procedūra, baigiant patvirtinimu iš prekių gavėjo (tai gali būti prekių gabenimo dokumentai, transporto priemonių rūšių, kuriomis gabentos prekės, įvardinimas bei jų identifikaciniai duomenys, asmenų, kurie išgabeno prekes, identifikaciniai duomenys ir pan.).Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas Inspekcijai pateikė „Fonos Sp.z.o.o“ išrašytas 2016-07-04 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) už lengvojo automobilio BMW M3 Coupe, ind. Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimą ir 2016-08-16 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) už lengvojo automobilio BMW 650i, ind. Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimą, iš viso už 63000 Eur. Tiekiamų automobilių PVM sąskaitose faktūrose kaip pirkėjo atstovas nurodytas M. O. ir šio asmens parašas. Šiose PVM sąskaitose faktūrose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) automobilių tiekimui pritaikytas 0 procentų PVM tarifas, tačiau nuorodos į atitinkamą PVMĮ arba Direktyvos 2006/112EB nuostatą, kad prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, nėra. Patikrinimui buvo pateikti 2016-07-04 ir 2016-08-16 tarptautinių krovinių vežimo keliais važtaraščiai, duomenys apie automobilių registravimą Danijoje ir atsiskaitymo grynaisiais pinigais dokumentai, t. y. Pareiškėjo įforminti pinigų priėmimo kvitai: 2016-07-04 serija (duomenys neskelbtini), 29000 Eur, 2016-08-16 serija (duomenys neskelbtini), 30000 Eur, viso 59000 Eur, kuriuose nurodytas M. O. vardas ir pavardė bei parašas. VMI prie FM prekių neišgabenimą grindžia aplinkybėmis, susijusiomis būtent su pačio pareiškėjo veiksmais tuo klausimu, t. y. tuo, kad pateikti CMR važtaraščiai dėl prekių gabenimo neišsamūs, užpildyti, nesilaikant 1956 m. gegužės 19 d. Tarptautinės krovinių vežimo keliais konvencijos (CMR konvencijos) 6 straipsnio nuostatų, t. y. CMR nėra suteiktas numeris, pagal CMR įrašus negalima identifikuoti transporto priemonės, gabenusios prekes, pristatymo adreso, prekes gabenusio asmens, pristatymo datos, prekių gavėjo ir kt. Akcentavo pareiškėjo direktoriaus D. V. 2018-04-20 paaiškinimą, kuriame pažymima, kad sutartis su pirkėju nebuvo sudaryta, automobilius išsivežė pirkėjas tą pačią dieną kaip ir įformino dokumentus, t. y. 2016-07-04 ir 2016-08-16, prekių perdavimas (pakrovimas) vyko Valstiečių g. Drąsučių km., pareiškėjo bazėje. Dėl automobilio, vežusio prekes, numerių nefiksavimo CMR dokumente, D. V. deramai nepaaiškino.

Komisijos vertinimu, VMI prie FM padarė pagrįstą išvadą, kad pagal pateiktus dokumentus negalima nustatyti, kas buvo atsakingas už prekių išgabenimą iš šalies teritorijos ir kas jas gabeno – prekių tiekėjas, pirkėjas (Pareiškėja ar „Fonos Sp.z.o.o“) ar vieno iš jų samdytas vežėjas. Inspekcija nustatė ir formalius pažeidimus, t. y. tai, kad pareiškėjo pateiktos PVM sąskaitos faktūros vizualiai skiriasi, skiriasi popieriaus spalva, sąskaitų faktūrų serijos, numeriai išrašyti nechronologine tvarka, neišlaikytas eiliškumas. Inspekcija, paneigdama, jog ginčo perkės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, rėmėsi ir Lenkijos įmonės „Fonos Sp.z.o.o“ direktoriaus D. D. (direktoriaus pareigose dirbo nuo 2016-03-10 iki 2016-10-27) 2018-04-24 paaiškinimu, kuriame nurodoma, kad jis UAB „Augme“ nežino, sandorių su šia įmone nesudarė ir niekur nepasirašė. A. M. O. jam nežinomas ir Lenkijos įmonėje nebuvo įdarbintas. Inspekcija rėmėsi ir patikrinimo metu gauta Lenkijos mokesčių administratoriaus informacija, kurioje nurodyta, kad „Fonos Sp.z.o.o“ veiklą įregistravo 2016-03-10, „Fonos Sp.z.o.o“ iš ES PVM mokėtojų registro išregistruota 2016-10-27, „Fonos Sp.z.o.o“ Lenkijos mokesčių administratoriui nepateikė 2016 m. liepos, rugpjūčio mėn. VIES ataskaitų ir PVM deklaracijų, nėra duomenų apie atidarytą banko sąskaitą, minėtos transporto priemonės nebuvo įregistruotos Lenkijos centrinio vairuotojų ir transporto priemonių registre, nėra jokių dokumentų patvirtinančių, šių automobilių tiekimą „Fonos Sp.z.o.o“. Pareiškėjas skunde nurodo, kad tai, kad sandoriai įvyko ir automobiliai perduoti Lenkijos įmonei patvirtina 2017-07-04 pinigų priėmimo kvitas serija (duomenys neskelbtini) ir 2017-08-16 pinigų priėmimo kvitas serija (duomenys neskelbtini). Komisija šiuo klausimu konstatavo, kad grynųjų pinigų priėmimo kvitai skirti operacijų grynaisiais pinigais apskaitai, o ne prekių tiekimui įrodyti. Pagal pareiškėjo pateiktą 2016-08-31 skolų apyvartos žiniaraštį, „Fonos Sp.z.o.o“ skola pareiškėjui sudarė 4000 Eur, dėl kurių jis neatliko jokių skolos išieškojimo veiksmų. Pareiškėjas skunde pažymi, kad 2018-02-28 pateikė duomenis apie automobilių įregistravimą Danijoje fizinių asmenų vardu. Pareiškėjo nuomone, šios aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad jos perduotos disponuoti kitiems subjektams ir jos išgabentos iš Lietuvos. CMR važtaraščių atitinkamų grafų neužpildymas neeliminuoja automobilių išgabenimo iš Lietuvos fakto. Komisija šiuo atveju pritarė VMI prie FM išvadai, kad pareiškėjo pateikti registraciją kitoje ES valstybėje narėje (Danijoje) patvirtinantys dokumentai patvirtina, kad automobiliai buvo 2016-08-14 ir atitinkamai 2016-08-30 datomis įregistruoti Danijoje, bei kad automobilius įsigijo fiziniai asmenys, tačiau minėti dokumentai nepatvirtina, kad prekės, po Bendrovės sandorio sudarymo su Lenkijos įmone, buvo išgabentos iš Lietuvos Lenkijos įmonės užsakymu. Patikrinimo metu nenustatyta, kad Lenkijos įmonė būtų tiekusi automobilius į kitą ES valstybę narę, t. y. ginčo prekės iki Lenkijos įmonė jas galimai perleido dar kitam subjektui buvo išgabentos (pradėtos gabenti) iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Tuo atveju, jei prekės būtų tiekiamos tiesiogiai Danijos gyventojams, t. y. kitoje valstybėje narėje neįregistruotiems PVM mokėtojams, 0 PVM tarifas negalėtų būti taikomas (PVMĮ 49 str. 1 dalis).

Komisija, atsižvelgdama į prieš tai išdėstytas aplinkybes ir teismų praktiką, konstatavo, kad pareiškėjo turimi įrodymai nėra išsamūs ir pakankami vienareikšmiškai patvirtinti prekių (automobilių) tiekimo ir išgabenimo iš Lietuvos Respublikos faktą. Dėl sąlygos, jog mokesčių mokėtojas, esantis prekės tiekėju, turi perleisti pirkėjui teisę disponuoti prekėmis, pastarajam tampant jų savininku, pažymi, kad pareiškėjas apskaitos dokumentuose užfiksavo kitokio turinio ūkinę operaciją (pirkėjas ne Lenkijos įmonė „Fonos Sp.z.o.o“), VMI prie FM vertinimu, teisės disponuoti ginčo prekėmis, kaip savo, nebuvo perduotos įgijėjui. Inspekcija konstatavo, kad nebuvo tenkinta esminė apmokestinimo taikant 0 PVM tarifą sąlyga, nes prekių tiekimas vyko ne tarp tų asmenų, kurie nurodyti PVM sąskaitose faktūrose. Inspekcija konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, kad prekės buvo tiekiamos PVM sąskaitose faktūrose nurodytai „Fonos Sp.z.o.o“. Komisija sprendime akcentavo, kai PVM sąskaitoje faktūroje yra nurodyti ne tikrieji įgijėjai, teisė į neapmokestinimą PVM gali būti paneigta jei tiekėjas: (1) pats sukčiavo, pavyzdžiui, tyčia nurodydamas klaidingus duomenis apie įgijėją (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje R., C-285/09, 49 p.); (2) žinojo arba, būdamas atidus ir rūpestingas, galėjo žinoti, jog įgijėjas sukčiauja, bet vis tiek sudarė sandorį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-516-602/2017). Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas, nesilaikydamas Taisyklių 4.1 papunktyje, 8 p. ir, 10 p. nustatytų reikalavimų, laiku nepateikė Prekių tiekimo ir paslaugų teikimo į kitas Europos Sąjungos valstybes nares ataskaitų (forma FR0564). Ataskaitą už 2016 m. liepos mėn. pareiškėjas pateikė2017-05-25, už 2016 m. rugpjūčio mėn. – 2017-07-16, kai „Fonos Sp.z.o.o“ jau buvo išregistruota iš Lenkijos PVM mokėtojų (2016-10-27). Pareiškėjas 2016 m. liepos mėn. ir 2016 m. rugpjūčio mėn. pateiktose pirminėse PVM deklaracijose (forma FR0600) 18 laukelyje,,ES PVM mokėtojams pateiktos prekės (0 proc.)“ nedeklaravo ES PVM mokėtojams pateiktų prekių, apmokestinamų 0 PVM tarifu, sandorių. Patikslintos 2016 m. liepos ir rugpjūčio mėn. PVM deklaracijos pateiktos tik 2017-07-16 Inspekcijos atliekamo operatyvaus patikrinimo metu, taip pat jau po „Fonos Sp.z.o.o“ išregistravimo iš ES PVM mokėtojų registro (patikrinimo akto 3-4 psl.), o tai apribojo galimybes mokesčių administratoriui operatyviai tikrinti PVM prievolių tinkamą vykdymą. Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimo byloje R., C-285/09 42 punkte nurodyta, kad Teisingumo Teismas pripažino, kad, panaikinus sienų kontrolę tarp valstybių narių, mokesčių administratoriui sudėtinga patikrinti, ar prekės fiziškai tebėra, ar ne minėtos valstybės narės teritorijoje. Todėl mokesčių institucijos atlieka šį tikrinimą iš esmės remdamosi apmokestinamųjų asmenų pateiktais įrodymais ir jų deklaracijomis. Šiuo atžvilgiu klaidingų sąskaitų faktūrų ar klaidingų deklaracijų pateikimas bei visos kitos su įrodymais susijusios manipuliacijos gali sutrukdyti teisingai surinkti mokestį ir taip pakenkti sklandžiam bendrosios PVM sistemos veikimui. Tokie veiksmai įgauna dar sunkesnio pažeidimo požymių, kai padaromi taikant pereinamojo laikotarpio priemones dėl Bendrijos viduje atliekamų ūkinių operacijų apmokestinimo, kurių veikimas, kaip priminta šio sprendimo 42 punkte, siejamas su apmokestinamųjų asmenų pateiktais įrodymais (48 p.). Komisija pritarė VMI prie FM nuomonei, kad anksčiau minėtų ataskaitų ir deklaracijų ir, atitinkamai, tinkamų duomenų apie įgijėjo tapatybę ir sandorius su juo, nepateikimas, rodo sukčiavimo požymius, kurie kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis paneigia pareiškėjo teisę į 0 PVM tarifo taikymą. Pareiškėjas nurodo, kad iš apmokestinamojo asmens negali būti reikalaujama tikrinti, ar kontrahentas turi reikiamus išteklius veiklai vykdyti, taip pat ar vykdo savo pareigas deklaruoti bei mokėti PVM, kad įsitikintų, jog įgijėjai nedaro pažeidimų ar nesukčiauja ir turėti tai patvirtinančius dokumentus.

Teisingumo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad Europos Sąjungos teisei iš esmės neprieštarauja reikalavimas, kad ūkio subjektas imtųsi visų priemonių, kurių gali būti iš jo pagrįstai reikalaujama, jog įsitikintų, kad jo sudaromas sandoris neįtraukia jo į sukčiavimą mokesčių srityje (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Teleos ir kt., C-409/04, 65 ir 68 p.; 2008 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Netto Supermarkt, C-271/06, 24 p.; 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą byloje Vlaamse Oliemaatschappij, C-499/10, 25 p.). Tačiau, kaip ir teigia pareiškėjas, iš apmokestinamojo asmens negali būti reikalaujama bendrai, pavyzdžiui, pirma, tikrinti, ar kontrahentas turi reikiamus išteklius veiklai vykdyti, taip pat ar vykdo savo pareigas deklaruoti bei mokėti PVM, kad įsitikintų, jog įgijėjai nedaro pažeidimų ar nesukčiauja, antra, turėti tai patvirtinančius dokumentus. Būtent mokesčių institucijos iš esmės turi atlikti reikalingus apmokestinamųjų asmenų patikrinimus, siekdamos nustatyti pažeidimus ir sukčiavimą PVM srityje ir taikyti sankcijas apmokestinamajam asmeniui, padariusiam šiuos pažeidimus ar sukčiavus. Šios institucijos negali apmokestinamiesiems asmenims perkelti savo pareigą kontroliuoti.Komisija, įvertinusi anksčiau išdėstytą Teisingumo Teismo praktiką ir VMI prie FM išdėstytus argumentus, konstatavo, kad iš pareiškėjo nebuvo reikalaujama pateikti įrodymus, susijusius su kontrahentų turimais ištekliais ar pažeidimais PVM mokėjimo sityje. Komisija taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju VMI prie FM pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, nes nesiėmė racionalių priemonių tikrinant savo kontrahento statusą bei jo veiksmus (nepareikalavo papildomų dokumentų – „Fonos Sp.z.o.o“ atstovo įgaliojimų, duomenų, patvirtinančių, kad prekės realiai buvo parduotos šiai įmonei ir kt.). Pareiškėjas, tikrindamas naujo pirkėjo patikimumą, apsiribojo tik ES valstybių narių PVM mokėtojų identifikacinių duomenų patikrinimu. Jokios kitos informacijos pareiškėjas nerinko ir patikrinimui nepateikė. Pareiškėjas nesudarė su Lenkijos įmone prekių pirkimo-pardavimo sutarties ir nesurašė prekių (transporto priemonių) perdavimo akto, nepateikė pirkėjo patvirtinimo apie prekių gavimą. Komisija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja nepateikė duomenų apie prekių įgijėjo tapatybę, nesiėmė veiksmų savo kontrahentui patikrinti, nesiėmė priemonių identifikuoti ūkinių operacijų partnerį ir jį atstovaujantį asmenį, taip pat nesiėmė veiksmų ir nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų teigti, jog ėmėsi visų galimų veiksmų įsitikinti, jog sudaryti automobilių pardavimo sandoriai nelemia jos dalyvavimo PVM sukčiavime, pritarė VMI prie FM išvadai, kad pareiškėjas neveikė sąžiningai. Svarbia aplinkybe, leidžiančia abejoti pareiškėjo sąžiningumu, laikytinas ir faktas, jog atsiskaitymas už prekes didelėmis sumomis buvo įformintas grynaisiais pinigais, dėl apskaitytos „Fonos Sp.z.o.o“ 4000 Eur skolos pareiškėjas nesiėmė jokių išieškojimo veiksmų. Atsakovas nurodo, kad VMI prie FM, priimdama sprendimą dėl mokestinės prievolės nustatymo, tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Skundas atmestinas

Byloje kilo ginčas dėl MGK prie LR Vyriausybės 2018-12-03 sprendimo Nr.S-211(7-192/2018); VMI prie LR FM 2018-09-07 sprendimo Nr.69-95 “Dėl UAB „Augme“ 2018-07-09 skundo“ ir Šiaulių AVMI 2018-06-19 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr.(44.1) FR0682-205 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Šiaulių AVMI 2018-06-19 sprendimu (Komisijos medžiagos b.l.16-18) dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr.(44.1) FR0682-205 patvirtino Šiaulių AVMI 2018-06-03 patikrinimo aktą Nr.(41.2) FR0680-174, kuriuo nurodyta UAB „Augme“ sumokėti į biudžetą 13230 Eur PVM; 1926,85Eur PVM delspinigių; 3969Eur PVM baudą (viso – 19125,85Eur). VMI prie FM 218-09-07 sprendimu Nr.69-95 „Dėl UAB „Augme“ 2018-07-09 skundo“ (Komisijos medžiagos b.l.8-11) patvirtino Šiaulių AVMI 2018-06-19 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr.(44.1) FR0682-205. MGK prie Vyriausybės 2018-12-03 sprendimu Nr.S-211 (7-192/2017) (Komisijos medžiagos b.l.98-110) patvirtino VMI prie FM 2018-09-07 sprendimą Nr.69-95. Pareiškėjas nesutinka su minėtais sprendimais, prašydamas juos panaikinti. Tarp pareiškėjo ir mokesčio administratoriaus iš esmės kyla ginčas dėl pagal 2016-07-04 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) ir 2016-08-16 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) Lenkijos įmonei Fonos Sp.z.o.o. parduotų automobilių apmokestinimo 0 procentų PVM tarifu.

Kaip seka iš bylos medžiagos, Šiaulių AVMI atliko pareiškėjo PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą už laikotarpį nuo 2016-07-01 iki 2016-08-31. Inspekcija nustatė, kad pareiškėjas, pažeisdamas PVMĮ 49str.1d. ir 56str.1d. nuostatas, nepagrįstai taikė 0 proc. PVM tarifą pagal PVM sąskaitas faktūras įformintam 2 automobilių tiekimui Lenkijos įmonei Fonos Sp.z.o.o. už 63000Eur, kadangi pareiškėjas nepateikė pakankamų įrodymų, kad prekės buvo išgabentos. Inspekcija, sutinkamai su PVMĮ 3str.1d., 14str.1d., 15str.1d. ir 19str.1d. nuostatomis pareiškėjos įformintą automobilių tiekimą Lenkijos įmonei apmokestino taikant standartinį PVM tarifą ir ginčijamu 2018-06-19 Sprendimu nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 13230 Eur PVM, 1926,85 Eur PVM delspinigių ir 3969 Eur PVM baudą. Pareiškėjui apskundus minėtą Sprendimą VMI prie FM, buvo priimtas 2018-09-07 Sprendimas Nr.69-95, kuriuo VMI prie FM patvirtino Šiaulių AVMI Sprendimą. Pareiškėjas pateikė skundą dėl VMI prie FM Sprendimo MGK prie LR Vyriausybės. Komisija 218-12-03 Sprendimu patvirtino VMI 2018-09-07 Sprendimą. LVAT savo praktikoje nurodo, kad mokesčio mokėtojas, tiekiantis prekes Bendrijos viduje į kitą valstybę, gali šias prekes apmokestinti 0 PVM tarifu, esant visumai šių sąlygų: 1)pirkėjas kitoje valstybėje narėje turi būti registruotas PVM mokėtoju; 2) mokesčio mokėtojas, esantis prekės tiekėju, turi perleisti pirkėjui teisę disponuoti prekėmis, pastarajam tampant jų savininku; 3) prekės fiziškai turi būti išgabentos iš vienos valstybės narės į kitą valstybę (LVAT 2017-02-02 nutartis administracinėje byloje Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xNDc3LTQzOC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1477-438/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1477-438/2017">A-1477-438/2017</a>). Šiam ginčui aktuali ir ESTT jurisprudencija, o būtent: 2007-09-27 sprendime, priimtame byloje Nr.C-409/04 buvo išaiškinta, kad „1977m. gegužės 17d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymo derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, iš dalies pakeistos 2000-10-17 Tarybos direktyva 2000/65/EB, 28a straipsnio 3 dalies pirmoji pastraipa ir 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmoji pastraipa, atsižvelgiant į šiose dviejose nuostatose vartojamą sąvoką „išsiųstos“ turi būti aiškinamos taip, jog prekės įsigijimas Bendrijos viduje ir tiekimas Bendrijos viduje atleidžiamas nuo mokesčio, tik kai pirkėjui yra perleidžiama teisė disponuoti prekėmis kaip savo, o tiekėjas nustato, kad šios prekės buvo išsiųstos ir išgabentos į kitą valstybę narę ir, kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jų fiziškai nebėra tiekėjo valstybėje narėje“. Nagrinėjamu atveju, kuomet buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros ir pildomi CMR važtaraščiai, Lenkijos įmonė Fonos Sp.z.o.o. buvo įregistruota PVM mokėtoja. Pareiškėjui kilo pareiga įrodyti aplinkybes, susijusias su 0 PVM tarifo taikymu, t.y. jog automobiliai buvo išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Pareiškėjas Inspekcijai pateikė Fonos Sp.z.o.o. išrašytas 2016-07-04 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) už automobilio BMW M3 Coupe pardavimą ir 2016-08-16 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) už automobilio BMW 650i pardavimą, iš viso už 63000Eur. Nurodytose PVM sąskaitose faktūrose kaip pirkėjo atstovas nurodytas M. O. ir šio asmens parašas. Šiose PVM sąskaitose faktūrose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) automobilių tiekimui pritaikytas 0 proc. PVM tarifas, bet nuorodos į atitinkamą PVMĮ arba Direktyvos 2006/112EB nuostatą, kad prekės apmokestinamos taikant 0 proc. PVM tarifą, nėra. Mokesčių administratoriui patikrinimui buvo pateikti 2016-07-04 ir 2016-08-16 tarptautinių krovinių vežimo keliais važtaraščiai, duomenys apie automobilių registravimą Danijoje ir atsiskaitymo grynaisiais dokumentai (pinigų priėmimo kvitai: 2016-07-04 serija (duomenys neskelbtini), 29000Eur ir 2016-08-16 serija (duomenys neskelbtini), 30000Eur, viso 59000Eur sumai, juose nurodytas M. O. vardas ir pavardė bei parašas. VMI prie FM pagrįstai nurodo, kad pareiškėjo pateikti CMR važtaraščiai dėl prekių gabenimo yra neišsamūs, užpildyti, nesilaikant CMR konvencijos 6 str. nuostatų, kadangi CMR nėra suteiktas numeris, pagal CMR įrašus negalima identifikuoti transporto priemonės, gabenusios prekes, pristatymo adreso, prekes gabenusio asmens, pristatymo datos, prekių gavėjo. Pareiškėjo direktorius D. V. 2018-04-20 paaiškinime nurodo, kad sutartis su pirkėju nebuvo sudaryta, automobilius pirkėjas išsivežė tą pačią dieną, kai įformino dokumentus – 2016-07-04 ir 2016-08-16, automobilių perdavimas (pakrovimas) vyko pareiškėjo bazėje. Pareiškėjo vadovas dėl automobilio, vežusio prekes, numerių nefiksavimo CMR važtaraštyje tinkamo paaiškinimo nepateikė. Sutiktina su Komisijos vertinimu, jog VMI prie FM padarė pagrįstą išvadą, jog pagal pateiktus dokumentus negalima nustatyti, kas buvo atsakingas už automobilių išgabenimą iš L:ietuvos ir kas juos gabeno – prekių tiekėjas, pirkėjas (pareiškėjas ar Fonos Sp.z.o.o.) ar jų samdytas vežėjas. Inspekcija konstatavo ir formalius pažeidimus: pareiškėjo pateiktos PVM sąskaitos faktūros vizualiai skiriasi, skirtinga popieriaus spalva, sąskaitų faktūrų serijos, numeriai išrašyti nechronologine tvarka. Kaip seka iš Lenkijos įmonės Fonos Sp.z.o.o. direktoriaus D. D. (dirbo direktoriumi nuo 2016-03-10 iki 2016-10-27) 2018-04-24 paaiškinimų, jis pareiškėjo nežino, sandorių su UAB „Augme“ nesudarė, niekur nepasirašė, o M. O. jam nežinomas ir Lenkijos įmonėje nedirbo. Šios aplinkybės paneigia, jog ginčo prekės buvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos. Kaip seka iš Lenkijos mokesčių administratoriaus duomenų, Fonos Sp.z.o.o. veiklą įregistravo 2016-03-10, o iš ES {PVM mokėtojų registro išregistruota 2016-10-27. Lenkijos mokesčių administratoriui minėta įmonė nepateikė 2016m. liepos, rugpjūčio mėn. VIES ataskaitų ir PVM deklaracijų, nėra duomenų apie atidarytą banko sąskaitą. Ginčo transporto priemonės nebuvo įregistruotos Lenkijos centrinio vairuotojų ir transporto priemonių registre, nėra dokumentų, patvirtinančių šių automobilių tiekimą Fonos Sp.z.o.o. Teismas daro išvadą, jog Komisija pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo nurodyti 2017-07-04 pinigų priėmimo kvitas serija (duomenys neskelbtini) ir 2017-08-16 pinigų priėmimo kvitas serija (duomenys neskelbtini) skirti operacijų grynaisiais pinigais apskaitai, o ne prekių tiekimui įrodyti. Kaip seka iš 2016-08-31 pareiškėjo skolų apyvartos žiniaraščio, Fonos Sp.z.o.o. skola jam sudarė 4000 Eur, dėl šios sumos pareiškėjas neatliko jokių skolos išieškojimo veiksmų. Ta aplinkybė, jog pareiškėjas pateikė registraciją kitoje ES valstybėje narėje (Danijoje) patvirtinančius dokumentus, rodo, kad automobiliai buvo 2016-08-14 ir 2016-08-30 įregistruoti Danijoje ir įsigyti fizinių asmenų, bet tai nepatvirtina, jog prekės, po pareiškėjo sandorio sudarymo su Fonos Sp.z.o.o., buvo išgabentos iš Lietuvos Lenkijos įmonės užsakymu. Byloje nėra duomenų, jog Lenkijos įmonė būtų tiekusi automobilius į kitą ES valstybę narę, t.y. ginčo automobiliai iki Lenkijos įmonė juos galimai perleido kitam subjektui buvo išgabentos iš Lietuvos respublikos teritorijos. Tuo atveju, jei prekės būtų tiekiamos tiesiogiai Danijos gyventojams, 0 PVM tarifas negalėtų būti taikomas (PVMĮ 49str.1d.).Pareiškėjas apskaitos dokumentuose užfiksavo kitokio turinio ūkinę operaciją (pirkėjas ne Lenkijos įmonė Fonos Sp.z.o.o.), VMI prie FM pagrįstai nurodė, kad teisės disponuoti ginčo prekėmis, kaip savo, įgijėjui perduotos nebuvo. Nebuvo tenkinta esminė apmokestinimo taikant 0 PVM tarifą sąlyga, nes prekių tiekimas vyko ne tarp asmenų, nurodytų PVM sąskaitose faktūrose (pareiškėjas neįrodė, kad prekės buvo tiekiamos Fonos Sp.z.o.o.). Pareiškėjas, nesilaikydamas Taisyklių 4.1 papunktyje., 8p. ir 10p. nustatytų reikalavimų, laiku nepateikė Prekių tiekimo ir paslaugų teikimo į kitas ES valstybes nares ataskaitų (forma FR0564). Ataskaitą už 2016m. liepos mėn. pareiškėjas pateikė 2017-05-25, o už 2016m. rugpjūčio mėn. – 2017-07-16, kai minėta Lenkijos įmonė jau buvo išregistruota iš PVM mokėtojų (2016-10-27). Pareiškėjas 2016m. liepos mėn. ir 2016m. rugpjūčio mėn. pateiktose pirminėse PVM deklaracijose (forma FR0600) nedeklaravo ES PVM mokėtojams pateiktų prekių, apmokestinamų 0 PVM tarifu, sandorių. Patikslintas 2016m. liepos ir rugpjūčio PVM deklaracijas pareiškėjas pateikė tik Inspekcijos atliekamo operatyvaus patikrinimo metu – 2017-07-16. ESTT 2010-12-07 sprendimo byloje R., C-285/09 42p. nurodyta, kad panaikinus sienų kontrolę tarp valstybių narių, mokesčių administratoriui sudėtinga patikrinti, ar prekės fiziškai tebėra, ar ne minėtos valstybės narės teritorijoje. Todėl mokesčių institucijos atlieka šį tikrinimą iš esmės remdamosi apmokestinamųjų asmenų pateiktais įrodymais ir jų deklaracijomis. Šiuo atžvilgiu klaidingų sąskaitų faktūrų ar klaidingų deklaracijų pateikimas bei visos kitos su įrodymais susijusios manipuliacijos gali sutrukdyti teisingai surinkti mokestį ir taip pakenkti sklandžiam bendrosios PVM sistemos veikimui. Tokie veiksmai įgauna dar sunkesnio pažeidimo požymių, kai padaromi taikant pereinamojo laikotarpio priemones dėl Bendrijos viduje atliekamų ūkinių operacijų apmokestinimo, kurių veikimas, kaip priminta šio sprendimo 42 p., siejamas su apmokestinamųjų asmenų pateiktais įrodymais. Laikytina, jog Komisija bei VMI prie FM pagrįstai nurodė, kad minėtų ataskaitų ir deklaracijų bei tinkamų duomenų apie įgijėjo tapatybę ir sandorius su juo nepateikimas, rodo sukčiavimo požymius, kurie su kitomis nustatytomis bylos aplinkybėmis iš esmės paneigia pareiškėjo teisę į 0 PVM tarifo taikymą. ES teisei iš esmės neprieštarauja reikalavimas, kad ūkio subjektas imtųsi visų priemonių, kurių gali būti iš jo pagrįstai reikalaujama, jog įsitikintų, kad jo sudaromas sandoris neįtraukia jo į sukčiavimą mokesčių srityje. Mokesčių institucijos iš esmės turi atlikti reikalingus apmokestinamųjų asmenų patikrinimus, siekdamos nustatyti pažeidimus ir sukčiavimą PVM srityje ir taikyti sankcijas apmokestinamajam asmeniui, padariusiam šiuos pažeidimus ar sukčiavus. Šios institucijos negali apmokestinamiems asmenims perkelti savo pareigą kontroliuoti. Iš pareiškėjo nebuvo reikalaujama pateikti įrodymų, susijusių su kontrahentų turimais ištekliais ar pažeidimais PVM mokėjimo srityje. Pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, nepareikalavo papildomų dokumentų Fonos Sp.z.o.o. atstovo įgaliojimų, duomenų, patvirtinančių, kad automobiliai realiai buvo parduoti minėtai įmonei, pareiškėjas tik patikrino tik ES valstybių narių PVM mokėtojų identifikacinius duomenis. Pareiškėjas nesudarė su minėta Lenkijos įmone pirkimo-pardavimo sutarties, nesurašė transporto priemonių perdavimo akto, nepateikė pirkėjo patvirtinimo apie transporto priemonių gavimą, atsiskaitymas už prekes didelėmis sumomis buvo įformintas grynaisiais pinigais, dėl Lenkijos įmonės 4000Eur skolos pareiškėja nesiėmė jokių išieškojimo veiksmų. Esant nurodytoms aplinkybėms, Komisija pagrįstai pritarė VMI prie FM išvadai, jog pareiškėjas veikė nesąžiningai. Teismas, vertindamas visus byloje esančius įrodymus, daro išvadą, jog Šiaulių AVMI, priimdama 2018-06-19 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr.(44.1)FR0682-205, VMI prie FM priimdama 2018-09-07 sprendimą Nr.69-95 „Dėl UAB „Augme“ 2018-07-09 skundo“ bei MKK prie LR Vyriausybės priimdama 2018-12-03 sprendimą Nr.S-211(7-192/2018) tinkamai vertino nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, kurių panaikinti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas (ABTĮ 88str.1p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi,

N u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo UAB „Augme“ skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič