Civilinė byla Nr. 3K-3-341-611/2018
Teisminio proceso Nr. 2-51-3-00398-2014-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.3; 3.3.1.13 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. spalio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko, Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Ž. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Ž. ieškinį atsakovui A. Ž., tretieji asmenys L. Ž., valstybės įmonė Registrų centro Alytaus filialas, dėl asmeninės nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą pripažinimo ir lėšų grąžinimo bei atsakovo A. Ž. priešieškinį ieškovui A. Ž. dėl nuosavybės teisių pripažinimo į dalį gyvenamojo namo bei naudojimosi tvarkos gyvenamuoju namu ir žemės sklypu nustatymo, tretieji asmenys L. Ž., valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, draudimą apeliacinės instancijos teismui priimti blogesnį sprendimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė nustatyti jo asmeninės nuosavybės teisę į vienbutį individualų gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) (toliau – ir gyvenamasis namas), priteisti iš atsakovo be pagrindo įgytas 12 635,54 Eur lėšas, penkių procentų dydžio procesines palūkanas, patvirtinti A. Ž. teismui teikiamą 2016 m. liepos 5 d. naudojimosi žemės sklypu tvarką.
3. Ieškovas su atsakovu 2001 m. pabaigoje – 2002 m. pradžioje sudarė žodinį susitarimą, kad A. Ž. iš tėvų paveldėtame bei iš brolių įsigytame žemės sklype savo lėšomis statys gyvenamąjį namą, kuris asmeninės nuosavybės teise priklausys ieškovui, o atsakovas atsiskaitinės su rangovais, kai to asmeniškai padaryti negalės ieškovas. Gyvenamojo namo statybai ieškovas atsakovui perdavė 299 700 Lt (86 799,11 Eur), tačiau namo statybos išlaidos sudaro 256 072 Lt (74 163,57 Eur). Nepanaudotas 43 628 Lt (12 635,54 Eur) lėšas atsakovas A. Ž. nepagrįstai pasisavino ir jos iki šiol yra negrąžintos ieškovui.
4. Atsakovas priešieškiniu prašė nustatyti bendrosios dalinės nuosavybės – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), dalis pagal 2012 m. rugpjūčio 14 d. kadastro duomenis, atsakovui pripažįstant nuosavybės teisę į 13470/27656 ginčo namo dalis, ieškovui A. Ž. pripažįstant nuosavybės teisę į 14186/27656 dalis ginčo namo; nustatyti naudojimosi tvarką ginčo namu, priteisti atsakovo naudai iš ieškovo 5000 Eur piniginę kompensaciją atskirai katilinei įrengti; nustatyti naudojimosi tvarką 0,1151 ha žemės sklypui pagal UAB „Dzūkijos matininkai“ parengtą žemės sklypo naudojimosi planą.
5. Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teise įregistruotas nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas, kuris yra nebaigtas statyti (61 proc. baigtumas), 2002 m. statybos, 203,78 kv. m bendro ploto, jis pagal statybos inspektoriaus 2002 m. gruodžio 4 d. pažymą Nr. 6 buvo įregistruotas po 1/2 dalį, o kaip A. Ž. asmeninė nuosavybė buvo įregistruotas 2003 m. kovo 18 d. sutarties Nr. JS-1165 pagrindu. Pagal registro Nr. 60/72332 duomenis (duomenys neskelbtini) A. Ž. vardu dar yra registruoti penki pagalbinio ūkio pastatai bei kiemo statiniai (šulinys, stoginė, kiemo aikštelė). Atsakovas nurodė, kad ieškovas ginčo namą, kuris priklausys šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise, atsakovui pasiūlė statyti bendromis lėšomis ir darbu. Ieškovas pageidavo, kad, pabaigus statybas, jis turėtų atskiras patalpas name, kurios jam būtų reikalingos lankantis Varėnoje, kur jis galėtų netrukdomai būti. Šio namo statyboms dalį lėšų litais ir valiuta pervedinėjo A. Ž., kita dalis lėšų buvo atsakovo ir jo sutuoktinės lėšos.
6. Civilinėje byloje pagal A. Ž. ieškinį dėl nuosavybės teisių pažeidimo pašalinimo, teisinės registracijos panaikinimo ir asmeninės nuosavybės pripažinimo, kompensacijos priteisimo bei pagal A. Ž. priešieškinį dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalių ir naudojimosi tvarkos nustatymo Varėnos rajono apylinkės teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesti ieškinio reikalavimai nustatyti bendrosios dalinės nuosavybės dalis, atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, išieškoti iš atsakovo 12 635,54 Eur (43 628,00 Lt) sumą, nepanaudotą namo statybai, bei patenkinti priešieškinio reikalavimai nustatyti bendrosios dalinės nuosavybės dalis bei naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką, panaikino ir perdavė bylą dėl šios dalies pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Varėnos rajono apylinkės teismas 2017 m. birželio 26 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies.
8. Teismas nustatė, kad ieškovo A. Ž. bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalis gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini), sudaro 27254902 iš 50600000; ieškovui A. Ž. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), 15433000 dalys iš 50600000 jam priklauso asmeninės nuosavybės teise; atsakovo A. Ž. bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalis gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini) sudaro 23345098 iš 50600000; kitą ieškinio dalį atmetė.
9. Teismas nustatė gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal 2017-04 R. T. iš 3 lapų sudarytus vieno buto gyvenamojo namo patalpų paskirstymo projektinius pasiūlymus, kur ieškovui yra priskirta naudotis 141,86 kv. m ploto patalpomis, o atsakovui – 134,70 kv. m ploto patalpomis, taip pat nustatė 0,1151 ha žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal 2016 m. liepos 11 d. UAB „Dzūkijos matininkai“ parengtą žemės sklypo naudojimosi planą, kitą priešieškinio dalį atmetė.
10. Teismas ieškovo lėšų perdavimą atsakovui kvalifikavo kaip faktinę pavedimo sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.756 straipsnis), todėl vertino, kad atsakovas, pildydamas žurnalą, rinkdamas ir saugodamas su statybų eiga susijusias sutartis, aktus, sąskaitas bei mokėjimo dokumentus (pinigų priėmimo kvitus, čekius), vykdė savo prievolę atsiskaityti pagal pavedimo sutartį (įgaliojimą) (CK 6.760 straipsnio 3 ir 4 dalys). Byloje nustatyta, kad banko pavedimais ieškovas atsakovui pervedė iš viso 73 770 Lt (21 365,27 Eur) bei perdavė grynaisiais pinigais 10 000 JAV dolerių (pagal tuometinį oficialų dolerio kursą tai sudarė 40 000 Lt (11 584,80 Eur)). Nors atsakovo turimi dokumentai pateisino ne visą jam perduotą sumą, o 86 proc., t. y. 98 206,33 Lt (28 442,52 Eur), teismas nelaikė, kad atsakovas netinkamai įvykdė prievolę atsiskaityti įgaliotojui (ieškovui) pagal pavedimo sutartį. Dėl to teismas konstatavo, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo spręsti, jog ieškovas turi kokią nors reikalavimo teisę į atsakovą žodinės pavedimo sutarties pagrindu, todėl atmetė ieškovo reikalavimą dėl 12 635,54 Eur priteisimo iš atsakovo. Visas ieškovo statyboms skirtas sumas teismas laikė ieškovo investicijomis į ginčo namo statybas.
11. Ieškovas 12 635,54 Eur prašė priteisti nepagrįsto praturtėjimo teisiniu pagrindu (CK 6.237 straipsnis), tačiau teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo ir sąlygų taikyti šį institutą, nes tarp šalių buvo sudarytas sandoris (pavedimo sutartis).
12. Teismas, atsižvelgdamas į įrodymų patikimumą, sprendė, kad atsakovo indėlis į ginčo namo statybą, jam pačiam atliekant ginčo namo statybos darbus nuo 61 iki 100 proc. baigtumo (antrajame ginčo namo statybos etape), sudaro 25 000 Lt (7240,50 Eur).
13. Teismas nurodė, kad ginčo namo statybos vertė yra 506 000 Lt (146 547,73 Eur), atitinkamai 61 proc. baigtumo vertė yra 308 660 Lt (89 394,11 Eur), o likusių 39 proc. (antrasis statybų etapas) – 197 340 Lt (57 153,61 Eur). Dėl ieškovo praleisto senaties termino ginčyti sandorius, susijusius su pirmojo etapo statybos (61 proc. baigtumo) nuosavybės dalių įregistravimu po 1/2, šalims 61 proc. baigtumo vertė nustatoma tokiu būdu: 308 660 Lt (89 394,11 Eur) / 2 = po 154 330 Lt (44 697,06 Eur) kiekvienam. Taip pat nustatyti antrojo statybų etapo šalių indėliai į ginčo namo statybą (atitinkamai 64 098,04 Lt (18 564,08 Eur) ieškovo indėlis ir 25 000 Lt (7240,50 Eur) atsakovo), tačiau jais nepadengiama objektyvi 39 proc. ginčo namo statybos vertė, sudaranti 197 340 Lt (57 153,61 Eur). Kadangi šalys vienbutį ginčo namą nuo pat pradžių ketino statyti ir įgyti į jį nuosavybę abi (šalių sutikimų kopijos, šalių parašų sutikimuose tikrumas buvo patvirtintas notarų 2002 m. kovo 27 d. ir 28 d.), likusį indėlį į ginčo namo statybą teismas šalims padalijo po 1/2.
14. Teismas pažymėjo, kad 1/2 dalis 61 proc. baigtumo ginčo namo asmeninės nuosavybės teise yra priskirta ieškovo nuosavybėn (2003 m. kovo 18 d. turto pasidalijimo sutartis), tačiau nėra nustatyta (ir tai nebuvo atliekama), kad, kuriant likusią ginčo namo statybos vertę, ieškovas, galimai būdamas santuokoje, šią vertę sukūrė tik iš asmeninių lėšų, todėl atitinkamai antrojo etapo statybos vertė nelaikoma asmenine ieškovo nuosavybe.
15. Teismas nurodė, kad atsakovo siūloma naudojimosi ginčo namu tvarka (2017 m. gegužės 9 d. planas) (141,86 kv. m ploto patalpos tenka ieškovui, o 134,70 kv. m ploto patalpos – atsakovui) atitinka protingumo kriterijų, nors ir nevisiškai atitinka nustatytas idealiąsias nuosavybės dalis, tačiau šis neatitikimas yra nežymus.
16. Teismas atsakovo reikalavimą prisiteisti 5000 Eur atskirai katilinei įrengti (naujam priestatui) atmetė.
17. Teismas ieškovo siūlomos naudojimosi 0,1151 ha ploto žemės sklypu tvarkos nelaikė atitinkančia teisingumo ir protingumo kriterijus, nes ji susijusi su ieškovo reikalavimu jam nustatyti asmeninę gyvenamojo namo nuosavybę, todėl joje nenurodytas kito bendraturčio (atsakovo) patekimas į ginčo namą. Tuo tarpu atsakovo siūloma sklypo naudojimosi tvarka, teismo vertinimu, sudaro sąlygas abiem bendraturčiams naudotis jiems priklausančiu turtu (žemės sklypu, ant jo esančiais pastatais) ir atitinka teisingumo bei protingumo kriterijus, todėl teismas atsakovo siūlomą planą patvirtino.
18. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo A. Ž. apeliacinį skundą, 2018 m. sausio 11 d. sprendimu Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, ieškovo A. Ž. ieškinio reikalavimus bei atsakovo A. Ž. priešieškinio reikalavimus atmetė.
19. Kolegija nustatė, kad, remiantis 2013 m. rugpjūčio 27 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 1 ir Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. 38/512 duomenimis, gyvenamasis namas yra užbaigtas statyti, bendras namo plotas – 276,56 kv. m, statytojais nurodyti ieškovas ir atsakovas, tačiau nei deklaracijos, nei kitų byloje pateiktų dokumentų pagrindu Nekilnojamojo turto registre statinio (276,56 kv. m) kaip 100 proc. baigto nekilnojamojo daikto teisinė registracija ir daiktinės bendraturčių vardu teisės į jį neįregistruotos Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre įstatymo nustatyta tvarka.
20. Kolegija nurodė, kad jeigu daiktas sukuriamas nesilaikant teisės normų reikalavimų arba jis nėra įregistruotas teisės aktuose nustatyta tvarka, toks daiktas negali būti pripažįstamas nuosavybės teisės objektu. Jeigu daikto statytojas laikytųsi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, keliamų statinio statybai, tik tada jis įgytų nuosavybės teisę į pastatytą statinį pagal CK 4.47 straipsnio 4 punktą. Kadangi nagrinėjamos bylos atveju statybos valstybinę priežiūrą vykdanti institucija iki galo nepatikrino statinio projekto sprendinių dėl atitikties teisės aktų reikalavimams ir neatliko statybos užbaigimo procedūrų, o statytojai (šalys) neįregistravo 100 proc. baigtumo daikto – ginčo gyvenamojo namo Nekilnojamojo turto registre įstatymų nustatyta tvarka, statinys negali būti pripažintas sukurtu ir tinkamu naudotis, todėl, kolegijos vertinimu, ieškovo pareikštas reikalavimas nustatyti jo asmeninės nuosavybės teisę į vienbutį individualų gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), bei atsakovo pareikšti priešieškinio reikalavimai nustatyti dalis, įeinančias į bendrąją dalinę nuosavybę, vienbučio individualaus gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), iš viso 276,56 kv. m bendro ploto, esančio (duomenys neskelbtini), pagal 2012 m. rugpjūčio 14 d. kadastro duomenis, atsakovui pripažįstant nuosavybės teisę į 13470/27656 ginčo namo dalis, ieškovui A. Ž. pripažįstant nuosavybės teisę į 14186/27656 dalis ginčo namo, yra išankstiniai ir suformuluoti ydingai. Dėl to reikalavimai dėl naudojimosi ginčo namu bei žemės sklypu tvarkos nustatymo taip pat negali būti nagrinėjami teisme, nes pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostatas naudojimosi tvarka šioje normoje nurodytais daiktais yra galima tik turint nuosavybę bendrosios nuosavybės teise.
21. Nors ieškovo ieškinio reikalavimas dėl 12 635,54 Eur priteisimo iš atsakovo yra suformuluotas kaip atskiras ieškinio reikalavimas, nurodant jo teisinį pagrindą pagal CK 6.237 straipsnį, tačiau, kolegijos vertinimu, tai yra aplinkybė, kuria ieškovas grindžia savo ieškinio reikalavimą dėl jam asmeninės nuosavybės teisės į vienbutį individualų gyvenamąjį namą pripažinimo. Toks ieškovo suformuluotas reikalavimas negalėtų būti savarankiškas šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas yra glaudžiai susijęs su ieškovo iškeltu reikalavimu dėl asmeninės nuosavybės į gyvenamąjį namą jam pripažinimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
22. Kasaciniu skundu ieškovas A. Ž. prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 11 d. sprendimo dalį, kuria atmesti jo reikalavimai, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 313 straipsnį, kuris draudžia priimti blogesnį, nei yra skundžiamas, sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas sprendimu tenkino ieškovo ieškinį iš dalies, o apeliacinės instancijos teismas ieškinį visiškai atmetė.
22.2. Buvo peržengtos apeliacinio skundo ribos, nes teismas netinkamai nustatė buvus prejudicinius faktus dėl ieškovui ir atsakovui priklausančios 1/2 dalies nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą. Kauno apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNDEyLTY1Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-412-657/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-412-657/2016">2A-412-657/2016</a>, kurioje nustatyti faktai apeliacinio teismo buvo vertinti kaip prejudiciniai, grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti klausimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Patikslintu ieškiniu ieškovas nekėlė klausimo dėl atidalijimo, neprašė pripažinti negaliojančiais 2002 m. gruodžio 4 d. prašymo Nr. 32762 dėl nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą įregistravimo bei VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro įrašų, o reikalavo pripažinti nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, todėl iš esmės skiriasi nagrinėjamos bylos ir išnagrinėtos bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNDEyLTY1Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-412-657/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-412-657/2016">2A-412-657/2016</a> įrodinėjimo dalykas bei pats reikalavimas, jo pagrindas. Be to, Kauno apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi konstatavo, kad byloje nenustatytos faktiškai reikšmingos aplinkybės dėl kiekvieno iš statytojų lėšų panaudojimo gyvenamojo namo statybai, dėl bendro dalytino gyvenamojo namo ploto ir konkrečių kiekvienam bendraturčiui priskirtinų dalių, iš ko matyti, kad teismas nustatė, jog nėra aiškios ieškovo ir atsakovo gyvenamojo namo nuosavybės dalys. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad gyvenamasis namas ieškovui ir atsakovui priklauso lygiomis dalimis.
22.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nuosavybės teisė į pastatą gali atsirasti tik jį teisiškai įregistravus. Toks vertinimas prieštarauja CK 4.47 straipsnio nuostatoms, kuriose įtvirtinti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, tačiau tarp jų teisinė registracija nėra įtvirtinta. Šiuo atveju ieškovo lėšomis buvo sukurtas naujas daiktas, gyvenamasis namas, todėl būtent šis faktas yra pagrindas pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą. Atliekant teisinę pastatų registraciją yra tik įregistruojami nuosavybės į pastatus atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau nuosavybė atsiranda kitais teisės aktuose nustatytais pagrindais. Byloje nustatyta, kad teisinė registracija į gyvenamąjį namą (61 proc. baigtumo) yra atlikta pasitelkus suklastotą dokumentą, t. y. atsakovas suklastojo brolio ieškovo parašą, todėl ji negali būti nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Teismas, nustatęs šias aplinkybes, turėjo įvertinti praleisto senaties termino atnaujinimo galimybes ir ištirti visas aplinkybes dėl šalių dokumentų teisėtumo. Ieškovas į gyvenamojo namo statybas investavo 86 799,11 Eur, šios lėšos banko pervedimais ir grynaisiais pinigais buvo perduotos atsakovui ir šias aplinkybes nustatė pirmosios instancijos teismas. Gyvenamasis namas pastatytas statybų procese teisės aktų nustatyta tvarka, tai šis įvykis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, o ne teisinė registracija. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad ieškovas ir atsakovas buvo susitarę, jog gyvenamasis namas yra statomas ieškovo vardu ir bus jo nuosavybė, o atsakovas padeda statyti ieškovo ginčo gyvenamąjį namą, už ką jam leidžiama neatlygintinai jame gyventi.
22.4. Teismo nepagrįstai nurodyta, kad ieškovo reikalavimas dėl 12 635,54 Eur priteisimo negali būti savarankiškas bylos dalykas, taip pat nepagrįstai nenagrinėtas ieškovo reikalavimas dėl žemės naudojimosi tvarkos nustatymo, nors įpareigojimas teismui nustatyti naudojimosi tvarką įtvirtintas CK 4.81 straipsnyje. Reikalavimas dėl lėšų priteisimo kyla ne iš nuosavybės teisės pripažinimo, bet iš ieškovo pinigų, nepanaudotų namo statybai, negrąžinimo fakto. Pagal tarp šalių susiklosčiusius pavedimo santykius ieškovas davė 86 799,11 Eur gyvenamojo namo statybai, atsakovas, pagal jo paties parengtą ataskaitą, panaudojo 74 163,57 Eur, todėl ieškovui privalo grąžinti 12 635,54 Eur, kurių nepanaudojo statyboms. Žemės sklypas nesietinas su gyvenamojo namo statyba, jis priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovui ir atsakovui, todėl teismas, vadovaudamasis CK 4.81 straipsnio nuostatomis, turėjo nustatyti naudojimosi juo tvarką. Teismas turėjo patvirtinti ieškovo pateiktą žemės sklypo naudojimosi tvarką, nes ji atitinka šalių interesus, nuosavybės teisių dalys į žemės sklypą yra aiškios, idealios, pagal naudojimosi tvarką kiekvienas iš jų gali prieiti ir privažiuoti prie jiems priklausančių statinių, t. y. ieškovas prie gyvenamojo namo, o atsakovas – prie ūkinių pastatų.
23. Atsakovas A. Ž. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
23.1. Šalys 2002 m. kovo 28 d. notariškai patvirtintame sutikime susitarė nugriauti buvusį namą ir jo vietoje pastatyti bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį naują namą. Šalių siekį kartu įgyti nuosavybę į naujai statomą namą patvirtina ir byloje pateikti įrodymai (leidimas vykdyti statybas, statybos užbaigimo deklaracija, liudytojų parodymai ir kt.). Dalį pinigų pervedė ir atsakovas su sutuoktine. Nebuvo jokio šalių susitarimo, kurio pagrindu gyvenamasis namas būtų perėjęs ieškovo nuosavybėn. Ieškovas neįrodė turėjęs ir investavęs į statybas Varėnoje daugiau lėšų, nei nurodyta teismo sprendime. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad po 2004 m. jie neinvestavo į statybas Varėnoje, nes namas jau buvo pastatytas ir įrengtas, bet pagal byloje pateiktus įrodymus matyti, kad nuo 2004 m. iki 2012 m. buvo panaudotos didelės lėšos namui statyti ir įrengti, tai buvo atsakovo indėlis į statybos darbus.
23.2. Teismo sprendimo dalis dėl šalių sukurtos bendrosios dalinės nuosavybės yra įsiteisėjusi, ieškovas neskundė kasacine tvarka Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNDEyLTY1Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-412-657/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-412-657/2016">2A-412-657/2016</a>, todėl visiškai nepagrįstai ieškovas vėl įrodinėja, kad namas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo pakartotinai nagrinėti tuos pačius klausimus bei vertinti analogiškus faktus, kurie jau anksčiau buvo nustatyti ir išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu.
23.3. Nors prašymą, kuris buvo suklastotas, įregistruoti nuosavybės teises pasirašė ne ieškovas, tačiau šis prašymas nesukėlė jokių tiesioginių teisinių pasekmių. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nuosavybės teisės įgijimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme nurodyta aplinkybė, su kuria siejamas civilinių teisinių santykių atsiradimas (CK 4.47 straipsnis).
23.4. Ieškovo reikalavimas priteisti jam 12 635,54 Eur yra išvestinis reikalavimas ir turi būti sprendžiamas neatsietai nuo pagrindinių reikalavimų, pasisakant dėl ieškovo ir atsakovo indėlio į gyvenamojo namo statybą.
23.5. Ieškovo prašoma nustatyti naudojimosi tvarka iš esmės pažeidžia atsakovo, kaip žemės savininko ir gyvenamojo namo bendraturčio, interesus ir pagrįstai teismų buvo atmesta. Sutiktina, kad naudojimosi gyvenamuoju namu ir žemės sklypu tvarka gali būti nustatoma tik esant aiškioms nuosavybės dalims, nes savininko teisių užtikrinimą geriausia atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui priskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį, įeinančią į bendrąją nuosavybę, ir visiems bendraturčiams tenka daugmaž vienodos vertės daikto dalys.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų aiškinimo
24. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). CK 4.47 straipsnyje nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius, paveldint, pagaminant naują daiktą, kitais šiame straipsnyje ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Įstatymuose nustatytais pagrindais įgyta nuosavybė į nekilnojamąjį daiktą registruojama Nekilnojamojo turto registro įstatyme nustatyta tvarka.
25. Teisine nekilnojamojo daikto registracija yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais. Taigi įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės atsiradimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010).
26. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas pastatas – gyvenamasis namas, (duomenys neskelbtini), nebaigtas statyti, 61 proc. baigtumo, 203,78 kv. m bendro ploto (ginčo namas), pastato nuosavybė įregistruota po 1/2 dalį ieškovui ir atsakovui statybos inspektoriaus 2002 m. gruodžio 4 d. pažymos Nr. 6 pagrindu. Bylos nagrinėjimo metu teismai nustatė, kad ginčo namas faktiškai yra didesnio baigtumo. Iš 2012 m. rugpjūčio 14 d. ginčo namo kadastrinių matavimų bylos kopijos, sudarytos pagal 2012 m. liepos 31 d. kadastrinių matavimų duomenis, matyti, kad ginčo namo bendras plotas yra 276,56 kv. m, 100 proc. baigtumo, statybos pradžios metai – 2002, statybos pabaigos metai – 2012. Iš 2013 m. rugpjūčio 27 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 1 taip pat matyti, kad namo bendras plotas yra 276,56 kv. m. Šie ginčo namo pakeitimai šalių nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka.
27. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad faktiškai namas yra didesnio baigtumo negu registruotas viešame registre, vertino, kas iš šalių, kokiu būdu prisidėjo prie viso namo statybų, ir nustatė nekilnojamojo daikto nuosavybės dalis bei naudojimosi juo tvarką. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį bei priešieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad, statybos valstybinę priežiūrą vykdančiai institucijai iki galo nepatikrinus statinio projekto sprendinių dėl atitikties teisės aktų reikalavimams ir neatlikus statybos užbaigimo procedūrų, o šalims neįregistravus 100 proc. baigtumo daikto – ginčo gyvenamojo namo Nekilnojamojo turto registre įstatymų nustatyta tvarka, statinys negali būti pripažintas sukurtu ir tinkamu naudotis, todėl šalių reikalavimai dėl namo nuosavybės dalių ir naudojimosi tvarkos nustatymo yra išankstiniai.
28. Kasaciniame skunde ieškovas A. Ž. argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nuosavybės teisė į ginčo namą gali atsirasti tik jį teisiškai įregistravus. Gyvenamasis namas pastatytas statybų procese teisės aktų nustatyta tvarka, todėl būtent šis įvykis, o ne teisinė registracija, yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas.
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad Nekilnojamojo turto registras steigiamas nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymams, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, oficialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnis). Taigi Nekilnojamojo turto registro paskirtis – teisinių duomenų apie nekilnojamuosius daiktus registravimas ir viešinimas. Kasacinio teismo praktikoje dėl nuosavybės įgijimo pagrindo ir teisinės registracijos santykio išaiškinta, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas (CK 4.47 straipsnis). Kaip minėta nutarties 25 punkte, ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę; nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o atliekant teisinę registraciją yra tik įregistruojami ir išviešinami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346-684/2016, 23 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
30. Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi situacija, kad šalys statybos procese statė gyvenamąjį namą ir kai namo baigtumas buvo 61 proc., jį įregistravo Nekilnojamojo turto registre, vėliau, pabaigus statybos darbus, 100 proc. baigtumo gyvenamasis namas nebuvo įregistruotas viešame registre, buvo parengta nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą. Taigi šalys siekė įgyti nuosavybės teisę vienu iš įstatymų nustatytų pagrindų, t. y. naujo daikto pagaminimo pagrindu (CK 4.47 straipsnis). Sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad būtent namo statymas statybos procese teisės aktų nustatyta tvarka yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, o ne jo teisinė registracija. Gyvenamojo namo neįregistravimas registre nepaneigia asmens turimų nuosavybės teisių į jį. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad nuosavybės teisių į 100 proc. baigtumo gyvenamąjį namą neįregistravimas registre yra pagrindas spręsti, kad gyvenamasis namas neegzistuoja arba nepriklauso konkrečiam asmeniui ir negali būti dalijamas tarp ginčo šalių.
31. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai aiškindamas nuosavybės teisės įgijimo pagrindo ir teisinės registracijos santykį, padarė nepagrįstą išvadą, kad šioje byloje negali būti nagrinėjami ieškovo pareikšti ieškinio reikalavimai ir atsakovo priešieškinio reikalavimai. Konstatavus, kad teisinė registracija visų pirma atlieka teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, pasisakytina dėl argumentų, susijusių su ieškinio ir priešieškinio reikalavimų pagrįstumu, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir šių reikalavimų iš esmės nenagrinėjo, dėl jų ne(pagrįstumo) nepateikė jokių argumentuotų išvadų, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl draudimo apeliacinės instancijos teismui dėl apelianto priimti blogesnį sprendimą (CPK 313 straipsnis)
32. Pagal CPK 313 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių. Šioje normoje įtvirtintas principas užtikrina apeliantui teisę apskųsti, jo vertinimu, neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesibaiminant, kad apeliacinės instancijos teismas pablogins jo padėtį, palyginus su nustatyta pirmosios instancijos teismo sprendime. Blogesniu gali būti pripažintas teismo sprendimas, kuris labiau varžo asmens teises, nustato jam daugiau pareigų ar pan. Taigi sprendžiant klausimą, ar apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 313 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, turi būti palyginami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai tarpusavyje apelianto teisių ir pareigų apimties aspektu. Vertinant, ar sprendimas blogesnis, turi būti lyginama su skundžiamuoju sprendimu, o ne su hipotetiniu sprendimu ar nutartimi, kurie apeliacinės instancijos teismo gali būti priimti pagal apeliacinio skundo motyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2013; 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2012; ir kt.).
33. Blogesnio sprendimo priėmimu taip pat nelaikomas skundžiamo sprendimo panaikinimas ir bylos perdavimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnis), taip pat kai sprendimas priimamas peržengus apeliaciniame skunde nustatytas ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
34. Taigi, svarstant dėl CPK 313 straipsnio taikymo ir atitinkamai konstatuojant jame nustatyto reglamentavimo (ne)pažeidimą, svarbu ne formalizuotai, mechaniškai palyginti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, kai jie yra skirtingi, o sprendimą apeliacine tvarka skundžia tik viena šalis, bet reikia įvertinti ir šalių reikštų reikalavimų pirmosios instancijos teisme pobūdį, t. y. kokių teisinių padarinių jais siekiama, ar vieno iš jų patenkinimas paneigia kitos šalies pareikšto reikalavimo patenkinimo galimybę, ar priimtu sprendimu išsprendžiamas (bent iš dalies) šalių ginčas, turint omenyje bylą nagrinėjančio teismo diskreciją kvalifikuoti šalių ginčą ir jį išspręsti.
35. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas laikytinas apeliantui blogesniu, negu yra skundžiamas, tuo atveju, jeigu yra tik vienos šalies apeliaciniam skundui ir apeliacinės instancijos teismas sumažina jos gautą ieškinio (atsikirtimų į ieškinį) patenkinimo apimtį, lyginant su pirmosios instancijos teismo tenkinama ieškinio (atsikirtimo) dalimi.
36. Nagrinėjamoje byloje ieškovas nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismo sprendimą skundė tik jis, t. y. tik viena šalis, apeliacinės instancijos teismas, nesant kitos šalies apeliacinio skundo, pablogino jo padėtį, nes buvo panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovo ieškinys buvo tenkintas iš dalies, šį reikalavimą apeliacinės instancijos teismui atmetant.
37. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl CPK 313 straipsnio pažeidimo, įvertinusi ieškovo ir atsakovo reikalavimų pobūdį, teismų procesinius sprendimus, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas dėl ieškovo priėmė blogesnį, nei buvo, sprendimą, nes atmetė visus ieškovo reikalavimus tiek nustatyti jo asmeninės nuosavybės teisę į vienbutį individualų gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), patvirtinti jo teikiamą naudojimosi žemės sklypu tvarką, tiek priteisti iš atsakovo be pagrindo įgytas 12 635,54 Eur lėšas. Kadangi nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismui pagrindo taikyti CPK 320 straipsnio 2 dalį nebuvo, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas ginčą bei vykdydamas teisingumą, yra ribojamas CPK 313 straipsnyje įtvirtinto principo non reformationis in peius (draudimas priimti blogesnį sprendimą), kuriuo vadovaudamasis negalėjo dėl ieškovo (apelianto) priimti blogesnio sprendimo, nes pirmosios instancijos teismo sprendimą apskundė tik jis. Šis proceso teisės normos pažeidimas sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.
38. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės bylos galutiniam rezultatui.
39. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, pateiktais išaiškinimais ir išvadomis, pripažįsta iš dalies pagrįstu ieškovo kasacinį skundą ir panaikina apeliacinės instancijos teismo nutartį bei perduoda bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
40. Kasaciniame teisme patirta 8,41 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, pirmiau nurodytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 ir 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos
Teisėjai Egidijus Laužikas
Andžej Maciejevski
Algis Norkūnas
