Dėl bylos procesą apeliacinės instancijos teisme bei nuosavybės teisių atkūrimo procese priimtų administracinių aktų panaikinimo pasekmes reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-338-695/2018

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.4.2.4.1; 2.4.2.4.3; 2.4.2.12.1; 2.6.7; 3.3.1.13;

3.3.1.20

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko, Andžej Maciejevski ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams A. D., R. S., V. I., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos administracinių aktų panaikinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos bei vindikacijos taikymo, trečiasis asmuo S. D..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl bylos procesą apeliacinės instancijos teisme bei nuosavybės teisių atkūrimo procese priimtų administracinių aktų panaikinimo pasekmes reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašė:

2.1. panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. gegužės 15 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, išduotą A. D.;

2.2. pripažinti negaliojančia ab initio 2000 m. gegužės 23 d. sutartį, kuria A. D. perleido R. S. teisę į 9,62 ha išlikusio buvusio žemės savininko P. M. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą;

2.3. panaikinti ab initio Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. gegužės 23 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, išduotą R. S.;

2.4. panaikinti ab initio Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2000 m. birželio 12 d. išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn;

2.5. panaikinti ab initio Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietoje R. S.;

2.6. panaikinti ab initio Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 13 d. įsakymo Nr. V-3998 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties ir kadastro rodiklių nustatymo Radviliškio rajone“ 1 priedo eilutę Nr. 34, kuria R. S. suteiktam žemės sklypui nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos;

2.7. pripažinti ab initio negaliojančia 2005 m. kovo 16 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kuria R. S. pardavė 11,37 ha žemės sklypą V. I.;

2.8. pripažinti ab initio negaliojančiu 2005 m. kovo 16 d. žemės sklypo perdavimo–priėmimo aktą;

2.9. taikyti vindikaciją – grąžinti valstybės nuosavybėn iš atsakovės V. I. 11,37 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini);

2.10. taikyti vienašalę restituciją – priteisti iš atsakovo R. S. atsakovei V. I. 4940 Eur.

3. Ieškovas nurodė, kad viešojo intereso gynimas buvo pradėtas 2007 m. lapkričio 7 d.; ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad A. D. neinicijavo nuosavybės teisių į buvusio žemės savininko P. M. valdytą 9,62 ha žemės plotą Radviliškio r., Ilguočių k., atkūrimo proceso, o tai reiškia, kad šis nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo pradėtas suklastotų dokumentų pagrindu. Žemės sklypas, į kurį neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės, atlygintiniu sandoriu buvo perleistas kitiems asmenims, dėl to pirkimo–pardavimo sandorio šalims taikytina restitucija natūra, o žemės sklypas grąžintinas valstybės nuosavybėn.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Radviliškio rajono apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimu ieškinį tenkino.

5. Teismas nustatė, kad:

5.1. pagal A. D. prašymą grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją) nuosavybės teisių į buvusio žemės savininko P. M. valdytą 9,62 ha žemės plotą Radviliškio r., Ilguočių k., atkūrimo procesas buvo pradėtas 1991 m. gruodžio 18 d.;

5.2. baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai patvirtino, kad A. D. neinicijavo nuosavybės teisių į buvusio žemės savininko P. M. valdytą žemės plotą atkūrimo proceso;

5.3. atsakovas A. D. negalėjo būti pripažintas pretendentu atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko P. M. valdytą žemės plotą, nes nebuvo pateikta jokių giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku įrodančių dokumentų;

5.4. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrius 2000 m. gegužės 15 d. parengė pažymą, kurioje nurodė, kad A. D. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko P. M. valdytą žemės plotą;

5.5. A. D. 2000 m. gegužės 23 d. nuosavybės teisių į žemę perleidimo sutarties pagrindu neatlygintinai perleido R. S. teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko P. M. valdytą žemės plotą;

5.6. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrius 2000 m. gegužės 23 d. parengė pažymą, kurioje nurodė, jog R. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko P. M. valdytą žemės plotą;

5.7. Šiaulių apskrities viršininko administracija 2000 m. birželio 12 d. parengė išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kurioje nurodė, kad R. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko P. M. valdytą žemės plotą, kuris priskirtinas valstybės išperkamai žemei, ši išvada persiųsta į Radviliškio r., Radviliškio sen.;

5.8. Šiaulių apskrities viršininko administracija 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimu atkūrė R. S. nuosavybės teises į buvusio žemės savininko P. M. valdytą 9,62 ha (vertė 21 611 Lt (6259 Eur)) žemės plotą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 11,37 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini);

5.9. Šiaulių apskrities viršininkas 2003 m. lapkričio 13 d. įsakymu nustatė grąžinamiems žemės (miško) sklypams žemės ūkio pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas pagal 1 priedą ir kitus kadastro rodiklius pagal parengtas bylas;

5.10. R. S. 2005 m. kovo 16 d. minėtą žemės sklypą pardavė V. I. už 17 055 Lt (4940 Eur).

6. Teismas padarė išvadą, kad nuosavybės teisių į buvusio žemės savininko P. M. valdytą žemės plotą atkūrimo procesas buvo pradėtas neteisėtai asmens, neturinčio teisės į buvusio minėtų žemės savininko nuosavybės teisių atkūrimą, suklastotų, tikrovės neatitinkančių dokumentų pagrindu, todėl ginčijami administraciniai aktai turi būti panaikinti kaip prieštaraujantys imperatyviosioms Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 ir 10 straipsnių, Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 2, 11, 14 punktų nuostatoms, nes parengti remiantis suklastotu, tikrovės neatitinkančiu dokumentu. Žemės sklypo perleidimo sandoris taip pat pripažintas niekiniu ir negaliojančiu.

7. Valstybė neteko nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą dėl nuosavybės teisių atkūrimo procese padarytų nusikalstamų veikų, nurodytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnyje („Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu“), 182 straipsnyje („Sukčiavimas“). Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriuje nuosavybės teisių į buvusio minėto žemės savininko turėtą nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas buvo pradėtas ir vykdomas neteisėtai pagal suklastotą asmens prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nesant kitų būtinų dokumentų, įrodančių, kad A. D. yra buvusio žemės savininko įpėdinis pagal įstatymą, į administracinius aktus buvo įrašomi melagingi duomenys apie nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko valdytą žemės plotą turėjimą, taip apgaule buvo įgyta turtinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą. Tokia veika pagal įstatymą yra nusikalstama, todėl nepriklausomai nuo vėlesnių ginčo sklypų įgijėjų valdytos žemės sąžiningumo sklypas turi būti grąžintas natūra valstybei.

8. Teismas atmetė atsakovų R. S. ir V. I. argumentus, kad šiuo atveju nesant sąžiningai klydusių atsakovų kaltės restitucija jiems netaikytina. Nagrinėjamoje byloje įgijėjo sąžiningumo klausimas negali būti dominuojantis ir nulemiantis bylos išsprendimo teisinį rezultatą, nes įstatymo nustatyta, kad ir iš sąžiningo bei įregistravusio savo nuosavybės teisę įgijėjo nekilnojamasis turtas gali būti išreikalautas, jei savininkas jo valdymą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.96 straipsnio 2 dalis).

9. Vertindamas atsakovų sąžiningumą galimo turto išreikalavimo per restituciją ar vindikaciją aspektu, teismas pažymėjo, kad dėl atsakovo A. D. yra įsiteisėjusi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis, kuria baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Todėl atsakovo R. S. ir atsakovės V. I. (ne)sąžiningumas iš esmės nedaro jokios įtakos reikalavimo dėl daikto natūra išreikalavimo pagal restitucijos ar vindikacijos taisykles pagrįstumo vertinimui.

10. Padaryto nusikaltimo faktas gali būti konstatuotas nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka, nors ir vykdytas baudžiamasis procesas nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, ir tai negalės būti laikoma asmens nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, nes joks asmuo teismo sprendimu neapkaltinamas nusikaltimo padarymu, o tik konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas, kuris yra būtinas civilinių santykių teisiniam kvalifikavimui.

11. Nagrinėjamoje byloje prokuroro ieškinys dėl administracinių aktų panaikinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais teismui paduotas 2007 m. gruodžio 7 d., t. y. praleidus 30 dienų ieškinio senaties terminą.

12. Teismas nustatė, kad prokurorui apie įstatymo normoms prieštaraujančius administracinius aktus tapo žinoma 2005 m. sausio 7 d., gavus pranešimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo, kurio tarnybinėje veikloje gali būti baudžiamosios ar administracinės teisės pažeidimo požymių; duomenų apie nuosavybės teisių į buvusio savininko P. M. turėtą nekilnojamąjį turtą atkūrimą šiuo pranešimu prokurorui nebuvo pateikta, todėl jis turėjo surinkti duomenis, reikalingus šiam faktui pagrįsti. Tyrimas dėl viešojo intereso gynimo buvo pradėtas 2007 m. lapkričio 6 d., į teismą su ieškiniu buvo kreiptasi 2007 m. gruodžio 7 d.

13. Teismas nusprendė, kad ieškovas ėmėsi veiksmų nepagrįstiems nuosavybės teisių atkūrimo aktams ginčyti, ir, nors šie veiksmai nebuvo operatyvūs, tačiau jie rodo siekį ginčyti atsakovams atkurtas nuosavybės teises į žemės sklypą, remiantis ir baudžiamosiose bylose nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu. Teismo vertinimu, byloje vyraujantis viešasis interesas suponuoja būtinybę taikyti prioritetą teisingam nuosavybės teisės atkūrimui, nes priešingu atveju likus galioti neteisėtiems aktams būtų įteisinta neteisėtu būdu įgyta nuosavybės teisė. Atsižvelgdamas į šias priežastis, prokuroro ieškinyje keliamų klausimų išnagrinėjimo svarbą, į tai, kad prokuroras, gavęs duomenų apie neteisėtų administracinių aktų priėmimą bei turėdamas duomenų apie galimą jų suklastojimą, operatyviai pradėjo ikiteisminį tyrimą ir, nepabaigęs ikiteisminių tyrimų baudžiamosiose bylose ir jų neperdavęs teismui, ėmėsi veiksmų nepagrįstiems nuosavybės teisių atkūrimo aktams ir jų pagrindu priimtiems sandoriams ginčyti, teismas ieškinio senaties terminą atnaujino (CK 1.131 straipsnio 2 dalis, 1.132 straipsnis).

14. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų R. S. ir V. I. apeliacinį skundą, 2018 m. sausio 10 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

15. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šioje byloje nepateikta jokių įrodymų, kad R. S., iš A. D. ginčijama sutartimi įgydamas teisę atkurti nuosavybės teises, buvo nesąžiningas, taip pat nėra duomenų, jog V. I., už aukštesnę nei vidutinė rinkos vertė įgijusi minėtą sklypą, buvo nesąžininga, ir pirmosios instancijos teismas šių asmenų nesąžiningumo nenustatė; byloje nepateikta duomenų, kad žemė, kurioje yra ginčo sklypas, būtų priskirta išimtinei valstybės nuosavybei, kurios nebūtų galima įsigyti privačion nuosavybėn ar kad dėl ginčo žemės sklypo būtų konkretus visuomenės poreikis, kurį valstybė galėtų tenkinti, jei sklypas būtų jos nuosavybė. V. I. atlygintinai, t. y. teisėtai, įsigydama žemės sklypą, neturėjo jokio pagrindo abejoti valdžios institucijos veiksmų teisėtumu, tačiau dėl kito asmens (kitų asmenų) padarytų neteisėtų veiksmų ji buvo įtraukta į daugiau nei 12 metų besitęsiančius teisminius procesus, po kurių jai iškilo grėsmė prarasti ne vienerius metus valdytą turtą. Joks asmuo įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu nebuvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, kuri lėmė šioje byloje kilusį ginčą, padarymo, t. y. iš jokio kalto asmens (kaltų asmenų) negali būti pareikalauta prisiimti atsakomybę už atliktus neteisėtus veiksmus. Tačiau bandymas perkelti atsakomybę asmeniui, kuris byloje nepripažintas nesąžiningu ir kuriam ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pareikšti jokie įtarimai ir kaltinimai, ieškovui net nesvarstant galimybės teisingai atlyginti į 12 metų atsakovės V. I. valdomą žemės sklypą investuotas sklypo pagerinimo lėšas, neatsižvelgiant į tai, kad atsakovė už 4940 Eur sumą lygiaverčio žemės sklypo per 12 metų pakitus nekilnojamojo turto kainoms nebegalėtų įsigyti, visiškai neatitiktų teisingumo principo, būtų neproporcingas bei galėtų lemti naujus teisminius procesus. Kolegijos vertinimu, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, valstybė negali užkrauti naštos asmeniui už pačios valstybės institucijų padarytas klaidas, o tokių klaidų atitaisymas neturi padaryti naujos žalos.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nesant išskirtinio viešojo intereso dėl ginčo turto, pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės principo elementus: teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą bei pusiausvyrą tarp viešojo intereso poreikių ir pagrindinių asmens teisių apsaugos reikalavimo, ir nėra socialiai teisingas.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

17. Kasaciniu skundu ieškovas Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 10 d. sprendimą ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nei apeliantų pateikto apeliacinio skundo, nei atsiliepimo į jį argumentų pagrindu, o jį grindė nurašytais nuo kitos bylos (Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2017 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6-1029/2017, panaikinto Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. 2A-91-357/2018) argumentais. Tai reiškia, kad šioje byloje išvis nebuvo apeliacinio proceso, apeliacinės instancijos teismas nebuvo nepriklausomas, sprendimas nemotyvuotas, nes jame nebuvo įvertinti nei atsakovų apeliacinio skundo, nei ieškovo atsiliepimo faktiniai ir teisiniai argumentai, taip padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, patenkantis į vieną iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

17.2. Teisėjų kolegija, skundžiamame sprendime padarydama išvadą, kad savininko (valstybės), nukentėjusio nuo nusikalstamos veikos, nuosavybės teisės negali būti ginamos, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą konstitucinio nuosavybės neliečiamumo principą, neužtikrino savininko ir sąžiningo įgijėjo interesų pusiausvyros bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl savininko turto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo.

17.3. Atsakovai R. S. ir V. I. apeliaciniame skunde nurodė, kad atsakovai R. S. ir A. D., sudarydami 2000 m. gegužės 23 d. sutartį, nepažeidė galiojančių teisės aktų; kad administraciniai aktai, priimti dėl R. S., buvo panaikinti pasibaigus ieškinio senaties terminui; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą; atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba teisėtai suteikė administraciniais aktais atsakovui R. S. ginčo žemės sklypą, todėl jis teisėtai perleido jį atsakovei V. I., kuri laikytina sąžininga įgijėja; atsakovai teigė, kad ginčo žemės sklypas turi likti sąžiningai įgijėjai V. I., o valstybei turi būti priteista piniginė kompensacija, todėl prašė apeliacinės instancijos teismo pakeisti dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo, netaikyti vindikacijos iš atsakovės V. I., o pažeistiems valstybės interesams atlyginti prašė priteisti piniginį ekvivalentą iš atsakovo R. S., taip būtų atkurtas byloje teisingumas. Apeliacinės instancijos teismas šių klausimų iš esmės nenagrinėjo, nusprendė, kad valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką.

17.4. Skundžiamame sprendime pateiktas vertinimas nėra pagrįstas visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu, nes apima tik labai nedidelę dalį aplinkybių, susijusių su atsakovų sąžiningumo ir dėl sudarytos žemės sklypo pardavimo sutarties kilusių pasekmių vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino ginčo žemės sklypo valdymo praradimo aplinkybių, nuosavybės teisių atkūrimo procese padarytų pažeidimų pobūdžio (tai akcentavo ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą) ­– nustačius, kad buvo padaryta nusikalstama veika ir valstybė nuosavybės teisę į žemės sklypą prarado būtent dėl kito asmens (kitų asmenų) padarytos nusikalstamos veikos (o ne procedūrinių pažeidimų, kurie prilyginami valstybės klaidoms, dėl kurių valstybė turi prisiimti riziką), yra pagrindas taikyti vindikaciją, o ne kitus teisių gynimo būdus, ir atleisti valstybę nuo pareigos atsakovams sumokėti teisingo dydžio kompensaciją už tokio turto paėmimą. Atsakovai apeliaciniame skunde aiškiai apibrėžė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, nurodydami skundžiamo teismo sprendimo dalį, t. y. netaikyti vindikacijos, o pažeistiems valstybės interesams atlyginti priteisti iš atsakovo R. S. piniginį ekvivalentą, tačiau apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir priėmė tokį sprendimą, kurio atsakovai neprašė.

17.5. Viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs civilines teises. Nagrinėjamoje byloje ši sąlyga nenustatyta, todėl nėra teisinio pagrindo šioje byloje taikyti teisėtų lūkesčių apsaugos principo ir tuo pagrindu atmesti ieškinio reikalavimus. Pažymėtina, kad ginčo sklypas net 12 metų yra teisminio ginčo dalykas, yra areštuotas, taigi negalėjo būti tvirto teisinio pagrindo atsakovės V. I. tikėjimui dėl nuosavybės teisių į ginčo sklypą išlaikymo, t. y. teisėtų lūkesčių formavimuisi, nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad toks atsakovės ginčo sklypo valdymas suformavo teisinių santykių stabilumą. Neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisiniai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui (stabilumui) prioritetas negali būti teikiamas.

17.6. Skundžiamas sprendimas neužtikrina sąžiningo įgijėjo ir savininko interesų pusiausvyros, nes, atsakovei V. I. palikus ginčo žemės sklypą ir netaikius vindikacijos ar restitucijos, būtent jos padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pagerėjo, o valstybės (savininko) – pablogėjo, tokiu būdu buvo įteisintas nepagrįstas ir nesąžiningas atsakovės praturtėjimas valstybės (savininko) turto sąskaita. Būtent pirmosios instancijos teismas išsprendė kilusį ginčą taip, kad nebūtų pažeista savininko ir sąžiningo įgijėjo interesų pusiausvyra, proporcingumo, teisingumo principai.

17.7. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kad vienašalės restitucijos įgyvendinimas iš atsakovo R. S. būtų apsunkintas ar neįmanomas. Atsakovė V. I. visiškai nepagrindė vindikacijos taikymo atveju jai galinčios tekti asmeninės naštos pobūdžio, masto, aplinkybių, kad atsakovo R. S. finansinė padėtis būtų bloga ar jis būtų nepajėgus įvykdyti tokio pobūdžio vienašalę restituciją dėl kokių nors kitų priežasčių (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017). Taip pat atsakovė niekaip neįrodinėjo jai galinčios tekti asmeninės naštos pobūdžio dėl ginčo sklypo pagerinimo, priešingai, jos atstovas ne kartą teismo posėdžio metu teigė, kad patirtos žalos atlyginimo klausimą atsakovai spręs kitoje byloje.

18. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prisideda prie kasacinio skundo.

19. Atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų ir pareigos motyvuoti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (nutartį)

20. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teisme byla nagrinėjama, neišeinant už apeliacinio skundo apibrėžtų ribų, ir siekiama nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek faktine, tiek teisine prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2012). Apeliacinio skundo nustatytos ribos gali būti peržengtos tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims (CPK 320 straipsnio 3 dalis). Išvardytos taisyklės yra reikšmingos užtikrinant asmens teisę į tinkamą teismo procesą.

21. Apeliacinės instancijos teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje privalo glausta forma nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas apie nustatytas aplinkybes, įvertinimą, argumentus, dėl kurių atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus ir kitus teisės aktus bei kitus teisinius argumentus, kuriais vadovavosi darydamas išvadas (CPK 321 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime (nutartyje) privalo pasisakyti dėl visų apeliacinio skundo argumentų. Teismas turi teisę neanalizuoti tų apeliacinio skundo argumentų, kurie visiškai nesusiję su byla arba yra draudžiami, tačiau kiekvienu atveju atsisakymas analizuoti apeliacinio skundo argumentus turi būti motyvuotas. Motyvuota nutartimi galima pripažinti tik tokią apeliacinės instancijos teismo nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti visi, t. y. tiek faktiniai, tiek ir teisiniai, apeliacinio skundo argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1114/2003; 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1181/2003; 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2005; 2006 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2006). Plėtodamas šią praktiką kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2009 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2009; 2010 m. kovo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2010). Taigi, teismų praktika formuojama ta linkme, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui.

22. Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, perrašydamas kitoje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus ir nepasisakydamas dėl apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentų, pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalyje nustatytą reikalavimą motyvuoti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, tai yra vienas iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinį, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pasisakė tik dėl vindikacijos iš atsakovės V. I. negalimumo ir remdamasis vien šiais argumentais visiškai atmetė ieškinį, tačiau nenagrinėjo kitų atsakovų apeliacinio skundo ir ieškovo atsiliepimo į jį argumentų, susijusių su ieškinio senaties taikymu, jų sudarytų sandorių teisėtumu, valstybės ir sąžiningų atsakovų interesų pusiausvyra, restitucijos valstybei taikymu (atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovai prašė pakeisti restitucijos būdą, bet neprašė jos netaikyti). Taigi teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas ir pareigą motyvuoti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (nutartį), taip neužtikrino tinkamo teisės į apeliaciją įgyvendinimo, toks pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), tačiau toks skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvų neišsamumas nepripažintinas absoliučiu procesinio sprendimo negaliojimo pagrindu, nes iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies aišku, kodėl teismas priėmė būtent tokį sprendimą.

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovai nėra pateikę nei kasacinio skundo, nei atsiliepimo į jį, taigi jie neginčija apeliacinės instancijos teismo sprendimo netinkamo jų teisės į apeliaciją užtikrinimo aspektu, dėl to kasacinis teismas toliau šioje nutartyje pasisako tik dėl ieškovo kasaciniame skunde keliamų materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimų.

Dėl nuosavybės teisių atkūrimo procese suklastotų dokumentų pagrindu priimtų administracinių aktų ir teisių į nuosavybės teisių atkūrimą perleidimo sandorio galiojimo

25. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir neginčijama faktinė aplinkybė, kad administraciniai aktai nuosavybės teisių atkūrimo procese ir sutartis, kuria A. D. perleido R. S. teisę į nuosavybės teisės atkūrimą, buvo priimti suklastotų dokumentų pagrindu. Taigi jie turi būti panaikinti (pripažinti negaliojančiais) kaip prieštaraujantys imperatyviosioms Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio ir 10 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 2, 11, 14 punktų nuostatoms, ir šiai išvadai neturi reikšmės apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl jų panaikinimo (pripažinimo negaliojančiais) padarinių (ne)taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, priėmęs sprendimą atmesti ieškinį visiškai, taigi ir reikalavimus panaikinti šį sandorį bei administracinius aktus, pažeidė pirmiau nurodytas teisės normas.

Dėl sąžiningo įgijėjo ir savininko interesų pusiausvyros sprendžiant dėl turto išreikalavimo (vindikacijos)

26. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, sprendė, kad valstybė negali užkrauti naštos asmeniui už pačios valstybės institucijų padarytas klaidas, o tokių klaidų atitaisymas neturi padaryti naujos žalos, dėl to, nagrinėjamu atveju nesant išskirtinio viešojo intereso dėl ginčo turto, pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės principo elementus.

27. Nors apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė, kad vadovaujasi kasacinio teismo praktika, tačiau tokios jo išvados atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017 pateiktus išaiškinimus. Šioje nutartyje, priimtoje byloje, kurios faktinės aplinkybės labai panašios į šios bylos (ginčo žemės sklypų savininkė (valstybė) prarado šį turtą dėl kitų asmenų, tarp jų ir valstybės pareigūnų, neteisėtų veiksmų nepagrįstai atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą suklastotų dokumentų pagrindu, sklypus valdė sąžininga įgijėja), kasacinis teismas pripažino, kad, nustačius, jog ginčo žemės sklypus valstybė prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, formaliai egzistuoja sąlygos taikyti CK 4.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ribotos vindikacijos institutą, nustatantį, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, ir išreikalauti nekilnojamąjį daiktą iš sąžiningos įgijėjos, tačiau, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją ir siekiant sąžiningo įgijėjo ir savininko interesų pusiausvyros, spręstina, ar taikant tokį savininko teisių gynimo būdą nebus pernelyg suvaržytos sąžiningo įgijėjo teisės ir ar nebus pažeisti jo teisėti lūkesčiai. Tam būtina įvertinti konkrečias daikto praradimo aplinkybes, sąžiningo įgijėjo valdymo tęstinumą ir trukmę, kiekvienai iš šalių tenkančius padarinius ir kitas reikšmingas aplinkybes (nurodytos nutarties 22, 23 punktai).

28. Kaip ir nurodytoje kasacinėje byloje, nagrinėjamoje byloje svarbu, kad atsakovas R. S. nuosavybės teisę į ginčo sklypą įgijo, atkūrus jam nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal specialius teisės aktus, atkūrimo procedūras vykdė valstybės institucijos, prieš tai jos privalėjo patikrinti, ar asmuo, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, atitinka teisės aktų reikalavimus ir ar yra kitos sąlygos, būtinos nuosavybės teisėms atkurti. Dėl to atsakovė V. I., pagrįstai pasitikėdama valstybe ir jos institucijomis, neturėjo pagrindo abejoti, kad asmuo, iš kurio ji įsigijo žemės sklypą, yra teisėtas savininkas. Įgijusi nuosavybės teise žemės sklypą, ji turėjo teisėtą lūkestį, jog išliks savininke neribotą laiką ir galės juo naudotis.

29. Nustačius, kad ginčo žemės sklypas nėra priskiriamas išimtinei valstybės nuosavybei, kurios nebūtų galima įsigyti privačion nuosavybėn (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalis), ir dėl jo nėra visuomenės poreikio, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė V. I. žemės sklypą yra įgijusi dar 2005 m. ir naudoja jį pagal paskirtį daugiau kaip 13 metų, sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog, pritaikius vindikaciją pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalies taisykles ir grąžinus žemės sklypą iš atsakovės V. I. valstybės nuosavybėn, jai priteisiant iš kito atsakovo prieš 13 metų už sklypą mokėtą kainą, būtų pažeistas proporcingumo principas ir ši atsakovė patirtų pernelyg didelę naštą. Nors, skirtingai nei nurodytoje kasacinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017, nagrinėjamoje byloje nėra priimto apkaltinamojo nuosprendžio nei dėl atsakovo A. D., nei dėl valstybės pareigūnės S. D., be to, nėra ginčo dėl atsakovo R. S. sąžiningumo, nenustatyta išieškojimo iš jo sudėtingumo, tačiau tai neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl sąžiningos atsakovės V. I. teisėtų lūkesčių apsaugos. Užtikrinant sąžiningos įgijėjos (V. I.) ir savininko (valstybės) interesų pusiausvyrą sprendžiant dėl turto išreikalavimo (vindikacijos), esminė aplinkybė yra tai, kad V. I. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o poreikis nagrinėjamoje byloje spręsti dėl turto išreikalavimo kilo dėl konstatuoto nuosavybės teisių atkūrimo procese valstybės įgaliotų institucijų priimtų administracinių aktų neteisėtumo. Tokioje situacijoje sprendžiant dėl administracinių aktų panaikinimo padarinių, valstybė negali atsidurti geresnėje padėtyje (būti grąžinta į ankstesnę padėtį, t. y. atgauti žemės sklypą, nepatyrusi jokių suvaržymų) nei sąžininga įgijėja V. I. (prarasti 13 metų valdytą sklypą ir įgyti teisę išsiieškoti priteistą sklypo dabartinės vertės galbūt neatitinkančią sumą). Dėl nurodytų priežasčių atmestini ieškovo kasacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti vindikaciją, o ne kitus teisių gynimo būdus.

30. Pripažinus, kad ginčo žemės sklypas negali būti išreikalautas iš atsakovės V. I., nėra tikslinga ir nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais 2005 m. kovo 16 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kuria R. S. pardavė ginčo žemės sklypą V. I., ir šio žemės sklypo perdavimo–priėmimo aktą.

Dėl restitucijos taikymo, ginčo žemės sklypų vertės nustatymo

31. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamame sprendime padaręs išvadą, kad vindikacija iš atsakovės V. I. negalima, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovo prašomas viešojo intereso gynimas, nesant išskirtinio viešojo intereso dėl ginčo turto, nėra socialiai teisingas, dėl to atmetė ieškinį visiškai. Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad toks skundžiamas sprendimas neužtikrina sąžiningo įgijėjo ir savininko interesų pusiausvyros, nes, palikus atsakovei V. I. ginčo žemės sklypą ir netaikius vindikacijos ar restitucijos, būtent jos padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pagerėjo, o valstybės (savininko) – pablogėjo, buvo įteisintas nepagrįstas ir nesąžiningas atsakovės praturtėjimas valstybės (savininko) turto sąskaita. Šiuo aspektu teisėjų kolegija iš dalies sutinka su ieškovo kasacinio skundo argumentais. Nustačius, kad šioje byloje netaikytina vindikacija, ginant valstybės interesus spręstinas restitucijos tarp atsakovo R. S. ir valstybės klausimas.

32. Restitucijos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant ankstesnę padėtį. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Taigi restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir joms taikyti reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTgtNjg0LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-198-684/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-198-684/2016">3K-3-198-684/2016</a>).

33. Pagal CK 6.147 straipsnio 2 dalį, kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę. Sprendžiant dėl grąžintinos vertės dydžio yra pagrindas atsižvelgti į už parduotą turtą gautą vertę, siekiant įgyvendinti principą, kad niekas neturėtų naudos iš neteisėtų veiksmų, pavyzdžiui, neturėjęs teisės į nuosavybės teisių atkūrimą asmuo nepasipelnytų iš nepagrįstai gauto nuosavybėn turto pardavimo.

34. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje taikytina vienašalė restitucija, priteisiant valstybei iš atsakovo R. S. ginčo žemės sklypo vidutinę rinkos vertę, nes pastarasis žemės sklypą yra gavęs suklastotų dokumentų pagrindu ir yra neatlygintinai jį perleidęs kitai atsakovei V. I.. Atlygintinos turto vertės nustatymo klausimas turi būti išspręstas apeliacinės instancijos teismo, nagrinėsiančio šią bylos dalį iš naujo.

Dėl procesinės bylos baigties

35. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias imperatyviosioms įstatymų normoms prieštaraujančių administracinių aktų ir sandorio negaliojimą, todėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 10 d. sprendimo dalis, kuria atmesti šie reikalavimai, naikintina, ir dėl jų paliktinas galioti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimas. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamu sprendimu panaikino visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. ir jo dalį, kuria bylos dalis nutraukta, ieškovui atsisakius reikalavimo panaikinti žemės sklypo teisinę registraciją. Ši apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis taip pat naikintina paliekant galioti atitinkamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

36. Teisėjų kolegijai šios nutarties 23, 31 punktuose konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias apeliacinį procesą, netinkamai aiškino ir taikė įstatymų normoms prieštaraujančių administracinių aktų negaliojimo pasekmes reglamentuojančias teisės normas, sprendimo dalis, kuria atmestas reikalavimas taikyti restituciją, naikintina ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

37. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti reikalavimai pripažinti negaliojančiu 2005 m. kovo 16 d. žemės sklypo perleidimo sandorį ir taikyti vindikaciją, paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Kasacinis teismas patyrė 24,71 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi bylos dalis perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 10 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesti reikalavimai panaikinti ab initio:

– Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. gegužės 15 d. pažymą Nr. 6-527;

– Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. gegužės 23 d. pažymą Nr. 6-530;

– Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2000 m. birželio 12 d. išvadą Nr. 71-4072;

– Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 71-15063-15940 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje R. S.;

– Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 13 d. įsakymo Nr. V-3998 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties ir kadastro rodiklių nustatymo Radviliškio rajone“ 1 priedo eilutę Nr. 34;

pripažinti negaliojančia ab initio 2000 m. gegužės 23 d. sutartį, kuria A. D. perleido R. S. teisę į 9,62 ha išlikusio buvusio žemės savininko P. M. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą,

ir dėl šių reikalavimų palikti galioti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimo dalį ieškinį tenkinti.

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 10 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimo dalis nutraukti civilinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti žemės sklypo teisinę registraciją, ieškovui atsisakius šio reikalavimo, ir palikti galioti šią Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimo dalį.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 10 d. sprendimo dalį, kuria atmesti reikalavimai pripažinti ab initio negaliojančiais 2005 m. kovo 16 d. žemės sklypo pardavimo sutartį, kuria R. S. pardavė V. I. 11,37 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), ir 2005 m. kovo 16 d. perdavimo–priėmimo aktą, kuriuo R. S. perdavė šį sklypą V. I.; taikyti vindikaciją – grąžinti šį sklypą valstybės nuosavybėn iš atsakovės V. I., palikti nepakeistą.

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 10 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas taikyti restituciją, ir šią bylos dalį perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Andžej Maciejevski

Algis Norkūnas