Baudžiamoji byla Nr. 2K-4/2013
Proceso Nr. 1-20-1-00581-2008-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1.2;1.2.4.6.10;
1.2.23.2; 1.2.25.4.1(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. sausio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. G. ir E. V. kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 4 d. nutarties.
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu nuteisti:
A. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį (2008 m. birželio 13 d.‑2008 m. birželio 30 d. veika) dvejų metų dviejų mėnesių laisvės atėmimu;
260 straipsnio 1 dalį (2008 m. liepos 2 d. veika) dvejų metų laisvės atėmimu.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu prie griežtesnės pridedant dalį švelnesnės bausmės ir paskirta galutinė subendrinta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
E. V. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės atėmimu;
138 straipsnio 2 dalies 10 punktą vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimu.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu prie griežtesnės pridedant dalį švelnesnės ir paskirta subendrinta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
Iš E. V. nukentėjusiajai B. J. priteista 277,78 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteista ir G. B., tačiau dėl jos byla kasacine tvarka neapskųsta.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 4 d. nutartimi nuteistųjų E. V. ir A. G. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
A.G. nuteistas už tai, kad iki 2008 m. birželio 13 d. neteisėtai disponuodamas (laikydamas turint tikslą platinti) 1,240 g miltelių, supakuotų į du polietileninius maišelius ir turinčių savo sudėtyje 0,094 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, ne vėliau kaip 2008 m. birželio 13 d., 14 val., šią medžiagą perdavė E. V. ir G. B., o jie šią psichotropinę medžiagą 2008 m. birželio 13 d., apie 14 val., Kaune, Jonavos g. 3, prie prekybos centro „Iki“ už 60 Lt neteisėtai pardavė liudytojui Nr. 1, veikusiam ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, kuria leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, pagrindu;
tęsdamas nusikalstamą veiką, iki 2008 m. birželio 25 d. neteisėtai disponuodamas (laikydamas turint tikslą platinti) 10 vnt. tablečių su „šypsenėlės“ logotipu, turinčių savo sudėtyje 0,558 g psichotropinės medžiagos MDMA, ne vėliau kaip 2008 m. birželio 25 d., 17 val., šią psichotropinę medžiagą perdavė E. V. ir G. B., o jie šią psichotropinę medžiagą 2008 m. birželio 25 d., apie 17 val., Kaune, Jonavos g. 3, prie prekybos centro „Iki“ už 120 Lt neteisėtai pardavė liudytojui Nr. 1, veikusiam ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, kuria leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, pagrindu;
tęsdamas nusikalstamą veiką iki 2008 m. birželio 30 d. neteisėtai disponuodamas (laikydamas turint tikslą platinti) 10 vnt. tablečių su „šypsenėlės“ logotipu, turinčių savo sudėtyje 0,573 g psichotropinės medžiagos MDMA, ne vėliau kaip 2008 m. birželio 30 d., 12.30 val., šią psichotropinę medžiagą perdavė E. V. ir G. B., o jie šią psichotropinę medžiagą 2008 m. birželio 30 d., apie 12 val. 30 min., Kaune, Jonavos g. 3, prie prekybos centro „Iki“ už 120 Lt neteisėtai pardavė liudytojui Nr. 1, veikusiam ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, kuria leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, pagrindu.
Be to, A. G. nuteistas už tai, kad iki 2008 m. liepos 2 d., neteisėtai disponuodamas (laikydamas turint tikslą platinti) 4,587 g miltelių, supakuotų į vieną polietileninį maišelį ir turinčių savo sudėtyje 0,748 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, turėdamas tikslą platinti, šią psichotropinę medžiagą neteisėtai gabeno E. V. vairuojamu automobiliu „Audi A4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) Kauno mieste iki 2008 m. liepos 2 d., 21.10 val., kai, siekdamas išvengti psichotropinės medžiagos suradimo, polietileninį maišelį su psichotropine medžiaga išmetė iš važiuojančio automobilio ties Jonavos g. 53 namu.
E. V. nuteistas už tai, kad ne vėliau kaip iki 2008 m. birželio 13 d., ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis, turėdamas tikslą platinti, iš A. G. įgijo 1,240 g miltelių, supakuotų į du polietileninius maišelius, kurių sudėtyje yra 0,094 g metamfetamino, ir, tęsdamas nusikalstamą veiką bei veikdamas bendrai su G. B., automobiliu „Audi“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) šią psichotropinę medžiagą neteisėtai atgabeno prie prekybos centro „Iki“, Kaune, Jonavos g. 3, kur 2008 m. birželio 13 d., apie 14 val., bendrininkė G. B. šią psichotropinę medžiagą už 60 Lt neteisėtai pardavė liudytojui Nr. 1, veikusiam ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, kuria leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, pagrindu;
tęsdamas nusikalstamą veiką, ne vėliau kaip iki 2008 m. birželio 25 d., ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis, turėdamas tikslą platinti, iš A. G. įgijo 10 vnt. tablečių su „šypsenėlės“ logotipu, turinčių savo sudėtyje 0,558 g psichotropinės medžiagos MDMA, ir tęsdamas nusikalstamą veiką bei veikdamas bendrai su G. B., automobiliu „Audi“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) šią psichotropinę medžiagą neteisėtai atgabeno prie prekybos centro „Iki“ Kaune, Jonavos g. 3, kur bendrininkė G. B. 2008 m. birželio 25 d., apie 17 val., šias tabletes su psichotropine medžiaga už 120 Lt neteisėtai pardavė liudytojui Nr. 1, veikusiam ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, kuria leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, pagrindu;
tęsdamas nusikalstamą veiką, ne vėliau kaip iki 2008 m. birželio 30 d., ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis, turėdamas tikslą platinti, iš A. G. įgijo 10 vnt. tablečių su „šypsenėlės“ logotipu, turinčių savo sudėtyje 0,558 g psichotropinės medžiagos MDMA, ir, tęsdamas nusikalstamą veiką bei veikdamas bendrai su G. B., automobiliu „Audi“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) šią psichotropinę medžiagą neteisėtai atgabeno prie prekybos centro „Iki“ Kaune, Jonavos g. 3, kur bendrininkė G. B. 2008 m. birželio 30 d., apie 12.30 val., šias tabletes su psichotropine medžiaga už 120 Lt neteisėtai pardavė liudytojui Nr. 1, veikusiam ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, kuria leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus.
Be to, jis nuteistas už tai, kad 2008 m. liepos 2 d., apie 21 val., Kaune, Elektrėnų g., ties Elektrėnų gatvės ir Pramonės prospekto sankryža, nevykdydamas teisėtų policijos pareigūnų nurodymų sustoti, pasipriešino policijos pareigūnams, t. y. automobiliu „Audi A4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), siekdamas išvengti sulaikymo, tyčia išvažiavo iš važiuojamosios kelio dalies bei automobilio priekiu tyčia partrenkė ir nesunkiai sutrikdė Kauno apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos vyresniosios tyrėjos B. J., vykdžiusios tarnybos pareigas, sveikatą.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo ir pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, taip pat buvo padaryti BPK 20 straipsnio 1, 2 ir 5 dalių pažeidimai. Tą jis grindžia faktu, kad apeliacinės instancijos teismas aprašomojoje dalyje nuteistojo skundo motyvus išdėstė dešimčia sakinių, ištraukdamas iš skundo konteksto tik dalį motyvų. Apeliacinio skundo teiginiai atmesti abstrakčiomis, formaliomis frazėmis. Nors kasatorius teigia skunde nurodęs, jog jis nuteistas pagal vienintelės G.B. prieštaringus parodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad jo kaltė pagrįsta ir kitais bylos duomenimis, kurių neįvardija ir kurių iš tiesų nėra.
Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl prieštaravimų nuteistosios G. B. parodymuose, nors tai buvo pažymėta apeliaciniame skunde. Kasatorius teigia skunde nurodęs, kad pareigūnas matė, kaip maišelį su narkotinėmis medžiagomis išmetė G. B., tačiau teismas pasakė, kad tai nepaneigia jo kaltės. Kasatorius mano priešingai, nes G. B. disponavo tomis narkotinėmis medžiagomis ir todėl jos parodymai nėra nuoseklūs. Teismas jos parodymus iškraipė, nepašalino prieštaravimų, o tai nuteistasis vertina kaip teismo šališkumą.
Taip pat kasatorius pažymi, kad apeliaciniame skunde jis buvo nurodęs apkaltinamojo nuosprendžio trūkumus, nes nenurodyti nusikalstamos veikos požymiai nepagrįsti teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, neatkreiptas dėmesys, kad tokie teiginiai neatitinka ne tik nuosprendžio surašymo taisyklių, bet ir reikalavimų kaltinamajam aktui (BPK 219 straipsnis), tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisakė. Be to, skunde teigiama, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo metodika yra šališka, ja siekiama pateisinti pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus. Kasatorius nurodo, kad nešališkumo principas turi du - subjektyvųjį ir objektyvųjį - aspektus, o BPK reikalavimų nesilaikymas nuosprendžio ir nutarties surašymui yra šališkumo įrodymas.
Kasaciniu skundu nuteistasis E. V. prašo pakeisti teismų sprendimus ir jo veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkto perkvalifikuoti į BK 281 straipsnio 1 dalį. Jei nebus pagrindo perkvalifikuoti veiką, pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Kasatorius teigia, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes jo veika turėjo būti kvalifikuojama ne pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą, bet pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Veikos pagal BK 138 straipsnį būtinieji požymiai yra veika, padariniai, sužalojimas, padaromas asmeniui, kuris vykdė tarnybines pareigas, priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, asmens kaltė (tiek tiesiogine tiek, netiesiogine tyčia), tačiau jo atveju ne visi šie požymiai buvo tinkamai nustatyti, jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą, nes nėra tyčios. Skunde pažymima, kad nuteistasis buvo nurodęs, tą patvirtino ir policijos pareigūnas, kad jis nebeturėjo galimybės išvengti susidūrimo su pareigūne, nors to ir siekė aktyviais veiksmais, pasukdamas automobilio vairą į dešinę pusę bei užvažiuodamas ant kelio juostą ribojančio betono borto.
Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad automobilis galėjo judėti tik į dešinę, paneigiant judėjimo kryptį į kairę. Jis, galėdamas judėti ir į kairę pusę, kur buvo policijos pareigūnė B. J., pasuko į dešinę, kur buvo kelkraštis ir kur nebuvo nė vieno policijos pareigūno, dėl to automobilis atsitrenkė į peršoko kelio bortą. Teismas neįvertino, kad nukentėjusioji buvo sužalota priešinga automobilio važiavimo krypčiai puse, t. y. kairiu automobilio sparnu, automobiliui judant į dešinę pusę. Tuo tarpu, norėdamas sužaloti pareigūnę, jis turėjo siekti važiuoti į kairę pusę. Be to, teismas nepasisakė, kodėl buvo sužalota tik B. J., o kitas pareigūnas ne. Kasatorius nurodo, kad jų tikslas buvo pasišalinti iš įvykio vietos, bet ne sužaloti pareigūnę, tai atsitiko tik dėl neatsargumo. Taigi kasatorius mano, kad jis buvo neatsargus, nes pajudėdamas iš vietos neįsitikino, kad nėra kliūties, todėl jo veiksmuose yra BK 281 straipsnio 1 dalies sudėtis.
Kasatorius teigia, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, nes teismai nevertino A. G. parodymų, jo nurodytų aplinkybių, kad kasatorius pradėjo važiuoti nematydamas pareigūnės ir vėliau negalėjo išvengti susidūrimo. Taip pat teismai neįvertino nuteistosios G. B. pokalbių išklotinių ir žinučių, kurie patvirtina, kad ji organizavo narkotinių medžiagų pardavimą ir įkalbėjo kasatorių dalyvauti nusikaltime, liko neįvertintas ir VPK vyresniojo tyrėjo K. O. 2008 m. birželio 26 d. tarnybinis pranešimas.
Skunde tvirtinama, kad yra pagrindas dėl per ilgo ikiteisminio tyrimo proceso paskirti jam švelnesnę bausmę. Pasak jo, į šią aplinkybę, kuri buvo nurodyta apeliacinės instancijos teisme, teismas neatsakė, nors jis buvo nurodęs ir teismų praktiką (Teismų praktika Nr. 28). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką pripažįstama, kad, byloje buvus nepateisinamiems procesiniams delsimams, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson v. Iceland, no. 22596/93, Beck v. Norway, no. 26390/95, Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, Tamas Kovacs v. Hungry, no. 67660/01, Ohlen v. Denmark, no. 63214/00 ir kt.). Teismai neatsižvelgė, kad nusikaltimai padaryti iki 2008 m. liepos 2 d., ikiteisminis tyrimas pradėtas 2008 m. birželio pradžioje, paskutinė apklausa ikiteisminiame tyrime atlikta 2008 m. spalio 3 d. ir toliau jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo atliekami, apkaltinamasis nuosprendis priimtas tik 2011 m. gruodžio 23 d.
Taip pat skunde nurodoma, kad skiriant bausmę bendrininkams teismas turėjo atsižvelgti į jų vaidmenį darant nusikalstamą veiką. Nuteistasis pažymi, kad jam diskriminuojamai nepagrįstai paskirta žymiai griežtesnė bausmės rūšis negu nuteistajai G. B., nors ji buvo nusikaltimo organizatorė. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog kai buvo padarytos nusikalstamos veikos, jis dirbo, o kita nuteistoji G. B. nedirbo ir turėjo išlaikyti du mažamečius vaikus, tai patvirtina, kad ji tarėsi dėl narkotinių medžiagų įgijimo ir pardavimo. Iš byloje esančių žinučių išklotinių matyti, kad nuteistoji gautus pinigus iš įslaptinto liudytojo naudojo išimtinai asmeniniams savo poreikiams, prašydavo kasatoriaus pavežti į nusikaltimo vietą, nes pati neturėjo transporto priemonės. Be to, reikia vertinti, kad veika truko trumpą laiką, žala nepadaryta, narkotinės medžiagos į rinką nepateko, buvo parduota itin nedidelis kiekis narkotinės medžiagos, jis pats neturėjo jokios naudos. Taigi jis atliko tik antraeilį vaidmenį, kuris buvo nulemtas asmeninių priežasčių, proceso metu prisipažino, nebandė pateisinti savo elgesio.
Kasatorius mano, kad jam gali būti paskirta bausmė, švelnesnė, negu numato įstatymas, atsižvelgiant į tai, kad jis turi gyvenamąją vietą, praeityje neteistas, be to, pateikė pažymą, kad jo daugiau niekas nesieja su narkotinėmis medžiagomis. Tai leidžia teigti, kad jis pakeitė savo gyvenimo būdą. Be to, jis dar kartą pažymi, kad ši jo nusikalstama veika (BK 260 straipsnio 1 dalis) buvo nulemta išskirtinai susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių, bendravimo su G.B., tačiau dabar su ja jis nutraukęs visus santykius. Kasatorius mano, kad yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnį, nurodo teismų praktiką, kuri tinka jo situacijai – kasacinė nutartis Nr. 2K-328/2009; šioje byloje buvo paliktas BK 54 straipsnio taikymas, vadovaujantis tuo, kad nuteistasis itin teigiamai apibūdinamas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nėra anksčiau teistas, rūpinasi savo artimaisiais.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Redas Savickas prašo nuteistųjų kasacinius skundus atmesti.
Atsiliepime dėl nuteistojo A. G. skundo nurodoma, kad savo prašymus jis grindžia ginčydamas byloje ištirtų įrodymų vertinimą, byloje nustatytas faktines aplinkybes. Šioje byloje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus, nenustatyta, o kasatoriaus teiginiai, kad buvo pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai, nes teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis, liudytojų parodymų prieštaravimais, prieštarauja sprendimų turiniui. Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi ne tik liudytojos G. B. parodymais, bet ir kitais surinktais bei ištirtais ir įvertintais įrodymais – liudytojų parodymais, specialistų išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino surinktus įrodymus kaip visumą, patikrino jų pakankamumą, leistinumą ir nustatė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas.
Prokuroras nesutinka su skundo teiginiu, kad buvo pažeistos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, nes apeliacinės instancijos teismas neprivalo pateikti detalaus atsakymo į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes. Šiuo atveju byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius apeliacinio skundo argumentus buvo motyvuotai atsakyta, paaiškinta, kodėl jie atmetami.
Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai ir dėl subjektyvaus teismo šališkumo, nes kasatorius nenurodė jokių realių faktų, rodančių bylą nagrinėjusių teisėjų šališkumą, tokių faktų nenustatyta ir susipažinus su byla. Objektyviuoju požiūriu teismų šališkumą kasatorius įžvelgia tai, kad proceso metu jis jautė teismų priešiškumą, norą jį nuteisti už veikas, kurių nepadarė. Tačiau, pasak prokuroro, tai tik subjektyvi kasatoriaus nuomonė, nes jis jos nepagrindžia jokiais faktais. Vien tai, kad teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nėra teismo šališkumo įrodymas.
Atsiliepime dėl E. V. kasacinio skundo nurodoma, kad neteisingą veikos kvalifikavimą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą nuteistasis motyvuoja ginčydamas įrodymų vertinimą, tačiau tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Prokuroras pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog E. V., siekdamas išvengti sulaikymo, pasipriešino policijos pareigūnams, tyčia išvažiavo iš važiuojamosios kelio dalies bei automobilio priekiu tyčia partrenkė ir nesunkiai sutrikdė B. J., vykdžiusios tarnybos pareigas, sveikatą. O BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyta veika padaroma dėl neatsargumo ir ja kėsinamasi į transporto eismo saugumą. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą ištyrė bei įvertino surinktus įrodymus ir patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas. Pasak prokuroro, nuteistojo versijos dėl įrodymų vertinimo bei vieno iš liudytojų parodymų sureikšminimas ir likusių įvykio liudytojų parodymų sumenkinimas teismų neįpareigoja, o motyvuotas tokių versijų atmetimas nepažeidžia baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.
Prokuroro teigimu, kasatorius nepagrįstai prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nenustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą taikyti šias BK nuostatas. Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad teismai neatsižvelgė į tai, jog jis, padarydamas BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, atliko antraeilį vaidmenį, jo veiksmams turėjo įtakos sugyventinės G. B. elgesys, jis apibūdinamas išskirtinai teigiamai, neteistas. Teismas paskyrė minimalią dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, o pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą – dvigubai mažesnę nei bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę.
Atsiliepimu nukentėjusioji B. J. prašo nuteistojo E.V. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime ji teigia, kad jos parodymai buvo išsamūs ir nuoseklūs: 2008 m. liepos 2 d. ji dalyvavo sulaikymo operacijoje, E. V., vengdamas sulaikymo, spruko automobiliu, kurį vairavo, ir šiuo automobiliu partrenkė nukentėjusiąją, stovinčią priešais automobilį. Nukentėjusioji teigia bandžiusi išvengti smūgio, partrenkimo, tačiau viskas įvyko labai greitai ir ji po pirmo smūgio pajuto ir antrąjį, po kurio nukrito. Sulaikymo operacijos metu ji ir kiti pareigūnai ant civilių drabužių buvo užsidėję specialiąsias policijos liemenes, su priekyje bei nugaroje esančiais aiškiai matomais užrašais „Policija“. Ji stovėdama prieš automobilį buvo gerai matoma. Nukentėjusioji teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos duomenis ir priėmė pagrįstą sprendimą dėl veikų kvalifikavimo, o apeliacinės instancijos teismas patikrino sprendimą. Baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, o baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.
Kasaciniai skundai netenkintini.
Dėl nuteistojo A. G. kasacinio skundo
Nuteistasis A. G. savo kasaciniame skunde apeliacinės instancijos teismo neišsamų jo apeliacinio skundo nagrinėjimą bei teismo šališkumą iš esmės argumentuoja nesutikdamas su įrodymų pakankamumu, teismo atliktu jų vertinimu.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Tačiau tai nereiškia, kad turi būti detaliai atsakyta į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Tik nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas neišnagrinėtas, ir tai yra BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas aprašomojoje dalyje neprivalo žodis žodin perrašyti skundo sakinių, svarbu, kad teismo dokumente atsispindėtų esminiai skundo teiginiai, o motyvuojamojoje dalyje - teismo atsakymai į šiuos teiginius.
A. G. savo apeliaciniame skunde kaip esminius kėlė jo kaltės įrodytumo klausimus, neigė nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą, inter alia ginčydamas kitos nuteistosios G. B. parodymų patikimumą, manydamas, kad jie prieštaringi, nenuoseklūs, todėl nėra pagrindo jais tikėti. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad dėl šių esminių apeliacinio skundo argumentų teismas pasisakė, savo sprendime dar kartą išanalizavęs ir įvertinęs įrodymus, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas nustatė A. G. dalyvavimą padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir jo kaltę. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos ir teisingos. Atsakydamas į apelianto A. G. apeliacinio skundo argumentus teismas atliko įrodymų vertinimą, motyvavo, kodėl G. B. parodymus laiko patikimais, patvirtinančiais A. G. kaltę. Nors nuteistasis teigė, kad G. B. siekia jį apkalbėti, tačiau šio samprotavimo nepagrindė, nenurodė priežasčių, kodėl ji turėtų tikslą taip elgtis.
Kasatorius kaip ir apeliaciniame skunde nurodo, kad G. B. parodymai prieštaringi, nes pareigūnas K. O. patvirtino, kad maišelį su narkotinėmis medžiagomis pro mašinos langą išmetė pati nuteistoji G. B.. Priešingai negu teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas dėl šio, kasatoriaus manymu, prieštaravimo, kaip paneigiančio jo kaltę, atsakė, nurodydamas, kad faktas, jog G. B. išmetė narkotines medžiagas pro automobilio langą, nepaneigia nuteistojo kaltės, nes G. B. visada nuosekliai tvirtino, jog būtent A. G., o ne kas kitas jai padavė tas narkotines medžiagas ir liepė išmesti, be to, šiuos G. B. parodymus patvirtina ir kitas byloje esantis įrodymas, t. y. ant maišelio su narkotinėmis medžiagomis rastas žmogaus biologinių pėdsakų genotipas, sutampantis su A. G. genotipu. Kaip buvo minėta, kasacinės instancijos teismas įrodymų pakankamumo klausimo nenagrinėja, o šiuo atveju nėra pagrindo abejoti, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo vidinį įsitikinimą dėl A. G. kaltę patvirtinančių įrodymų pakankamumo suformulavo remdamiesi ištirtų įrodymų visuma, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinį įsitikinimą netiesiogiai sustiprina ir ta aplinkybė, kad visi trys nuteistieji dėl narkotinių medžiagų gabenimo buvo sulaikyti kartu, tai patvirtina buvus A.G. bei E. V. ir G. B. santykius, susijusius su narkotinių medžiagų disponavimu, turint tikslą jas platinti.
Kasatoriaus teiginys, kad nebuvo atsakyta į jo apeliacinio skundo argumentą dėl nuosprendžio surašymo trūkumų bei kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimams, yra nepagrįstas. Iš apeliacinio skundo struktūros, visumos argumentų matyti, kad nors ir daromos nuorodos į šiuos pažeidimus, tačiau jie yra pagrindžiami netinkamu įrodymų vertinimu, todėl ir apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai iš esmės yra skirti įrodymų vertinimo aspektams aptarti, o argumentuotai paneigiant įrodymų vertinimo neteisingumą, atsakoma ir dėl nuosprendžio atitikties BPK 305 straipsnio reikalavimams.
Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis tuo aspektu, jog nurodant, kad A. G. kaltę patvirtina ir kiti bylos duomenys, konkrečiai jų neįvardijant, yra ydinga, tačiau tai savaime nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes bendrame bylos kontekste palyginus su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turiniu ši apeliacinės instancijos teismo išvada neprieštarauja bylos medžiagai, nustatytoms aplinkybėms ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadoms dėl kasatoriaus kaltės įrodytumo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasacinio skundo teiginys dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties neišsamumo ir visiškos skundo esmės neatspindėjimo yra nepagrįstas, o nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme esminių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų pažeidimų vertinant bylos įrodymus nepadaryta.
Dėl nuteistojo E. V. veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą
Nuteistojo E. V. pagrindinis skundo argumentas dėl neteisingo veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą yra subjektyviojo požymio – kaltės ginčijimas. Pasak kasatoriaus, nesant tyčios sutrikdyti pareigūnės sveikatą, jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Kasacinis teismas pažymi, kad kasacinės instancijos teismas bylas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, nenustatinėdamas naujų faktinių aplinkybių, nenagrinėdamas įrodymų, bet remdamasis įrodymais, išnagrinėtais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, bei tomis aplinkybėmis, kurios buvo nustatytos žemesnių instancijų teismų.
Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl nukentėjusiojo tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo. BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkto kvalifikuojamasis požymis yra tada, kai žmogaus sveikata tyčiniais kaltininko veiksmais nesunkiai sutrikdomai dėl tarnybos pareigų vykdymo, kai tyčiniu nesunkiu sveikatos sutrikdymu siekiama nutraukti tokią veiklą dabartyje ar siekiant užkirsti kelią tokiai veiklai ateityje.
Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.
Nusikaltimas, numatytas BK 281 straipsnyje, gali būti padaromas tik dėl neatsargumo (BK 281 straipsnio 7 dalis), nesunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą – tik tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Neatsargumas yra tokia kaltės forma, kai nusikaltimas gali būti padaromas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikalstamas pasitikėjimas yra tada, kai asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Tuo tarpu netiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo darydamas nusikaltimą suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.
Pagal Kelių eismo taisykles (toliau - KET) eismo įvykis apibrėžiamas kaip įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias jo statiniai ar net koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Jei vairuodamas transporto priemonę ir pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles asmuo numato, kad dėl jo veikos kils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir to siekia (arba to nesiekia, bet sąmoningai leidžia jiems kilti), konstatuojama, kad nusikaltimas padarytas tiesiogine arba netiesiogine tyčia, todėl pagal BK 281 straipsnį nekvalifikuojamas. Tokiu atveju reikia atsižvelgti į tyčios turinį bei kilusius padarinius ir atitinkamai kvalifikuoti veiką.
Teismų praktikoje asmens kaltės forma nustatoma remiantis ne tik jo parodymais, tačiau įvertinus juos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes. Taigi, subjektyviojo požymio kaltės nustatymui svarbūs ir veikos objektyvieji požymiai, iš kurių galima spręsti apie kaltininko psichinį santykį su daroma veika. Kasatorius teigia neturėjęs galimybės išvengti susidūrimo su pareigūnais, nors to siekė aktyviais veiksmais, tačiau toks jo teiginys prieštarauja byloje nustatytoms objektyvioms aplinkybėms. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad automobilis, kurį vairavo kasatorius, prieš susitikimą su pareigūnais stovėjo degant raudonam šviesoforo signalui, prisiartinus pareigūnams prie automobilio ir bandant sulaikyti automobilyje sėdėjusius asmenis, E. V. automobiliu pradėjo judėti į priekį. Kasatoriaus teiginys, kad jis siekė išvengti susidūrimo su pareigūnais, prieštarauja susiklosčiusios situacijos logikai ir jo veiksmams, nes priešingai, siekiant išvengti susidūrimo su pareigūnas automobiliui jau stovint vietoje, loginė veiksmų seka yra tolesnis nejudėjimas iš vietos. Kasatoriaus teiginys, kad jis neturėjo galimybės išvengti susidūrimo, pasukdamas vairą į dešinę pusę, taip pat visiškai nelogiškas. Jo atliekami veiksmai visiškai prieštarauja tokiam siekiui pagal buvusį situacijos modelį, nes pareigūnė stovėjo priešais automobilį, ties jo viduriu, tokiu atveju iš esmės nėra taip svarbu, ar automobilis suko į dešinę, ar į kairę pusę, nes bet kuriuo atveju vien pats automobilio judėjimas kėlė grėsmę priešais jį stovėjusiam žmogui. Pagal bylos aplinkybes vienintelis būdas išvengti susidūrimo buvo automobilio nejudėjimas, t. y. stovėjimas vietoje. Priešingai negu teigia kasatorius, visiškai logiška apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius negalėjo sukti į kairę pusę dėl toje pusėje stovėjusios kliūties – policijos automobilio, tuo tarpu dešinėje automobilio pusėje buvo tik kelio bortas (automobiliui įveikiama kliūtis).
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad E. V. automobiliu tyčia trenkėsi į sulaikymo operacijoje dalyvavusią B. J., suvokdamas, kad ši yra asmuo, vykdanti tarnybines pareigas. Nors teismas nedetalizavo tyčios pobūdžio, tačiau iš nustatytų aplinkybių yra aišku, kad E. V. veikė netiesiogine tyčia, t.y. jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti sveikatos sutrikdymo padariniai ir nors jų nenorėjo, sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Nors tai tiesiogiai ir nenurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, tačiau jos motyvų turinys pagal nustatytas aplinkybes atitinka tokią išvadą. Tai, kad prieš E. V. stovėjo pareigūnai, nuteistasis suprato, nes ir pats tą patvirtina kasaciniame skunde teigdamas, kad jų tikslas buvo išvengti sulaikymo, pabėgant nuo pareigūnų. Stovėjusi prieš pat automobilį pareigūnė buvo tapusi jiems kliūtimi įgyvendinti minėtą tikslą, ir nors pareigūnai aiškiai rodė ženklus, kuriais išreiškė reikalavimą išlipti iš automobilio, tačiau kasatorius vietoj to, kad paklustų teisėtiems pareigūnų reikalavimams, pradėjo judėti į priekį; tokie jo veiksmai liudija ne apie neatsargumą, bet apie tyčinius veiksmus. Esant nustatytai aplinkybei, kad viena iš pareigūnių atsistojo priešais automobilį, vilkėdama liemenę su policijos skiriamaisiais ženklais, kartu su kitais pareigūnais reikalavo išlipti iš automobilio - E. V. negalėjo nesuvokti, kad pradėjimas važiuoti yra pavojingas priešais stovinčiai pareigūnei. Byloje nenustatyta, kad jis turėjo tiesioginį tikslą sužaloti pareigūnus, tačiau, suvokdamas veiksmų pavojingumą, sąmoningai nusprendė važiuoti ir taip leido kilti sveikatos sutrikdymo padariniams. Pagal tokias teismų nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad E.V. veika pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą kvalifikuota tinkamai, įstatymo taikymo klaidų nepadaryta.
Dėl baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, taikymo
Nuteistasis E. V. ginčija jam paskirtos bausmės dydį, nesutikdamas su tuo, kaip teismai vertino aplinkybes, svarbias bausmės individualizavimui. Taip pat jis mano, kad yra pagrindas skirti bausmę švelnesnę, negu numato įstatymas, arba taikyti BK 54 straipsnį.
Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, įvertino visas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes pagal BK 54 straipsnio 1 dalį. Būtent nagrinėjamoje byloje bausmės skyrimą teismas motyvavo, nurodydamas, kad atsižvelgia į nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, tyčios formą, nusikalstamų veikų stadiją, E. V. asmenybę, į tai, kad nebuvo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra viena sunkinanti aplinkybė. E. V. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį teismas paskyrė dvejų metų laisvės atėmimą, o pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimą. Pagal įstatyme įtvirtintas sankcijas (BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktas – laisvės atėmimas iki penkerių metų, 260 straipsnio 1 dalis – laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų) matyti, kad teismas E. V. dėl sveikatos sutrikdymo paskyrė žymiai mažesnę negu bausmės vidurkis bausmę, o dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis - minimalią pagal sankciją bausmę. Taigi teismas, priešingai negu teigia kasatorius, atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, svarbias bausmės skyrimui, taip pat į ypač teigiamą nuteistojo asmenybę ir paskyrė subendrintą dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri net subendrinta liko artima vienos už nusikalstamą veiką numatytos sankcijos vidurkiui, kitos minimumui.
Pirmosios instancijos teismas taip pat pasisakė, kad nėra pagrindo taikyti BK 62 straipsnio ir 54 straipsnio 3 dalies. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo motyvą dėl švelnesnės bausmės skyrimo, aiškiai nurodė, kodėl nėra pagrindo BK 62 straipsnio taikymui, nes nuteistasis neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, ir abejoti tokia žemesnės instancijos teismo išvada kasacinis teismas neturi pagrindo. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo byloje nėra kitų tokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų manyti, jog E. V. paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir reikėtų paskirti švelnesnę bausmę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatoriaus nurodomoje kasacinėje nutartyje Nr. 2K-328/2009 BK 54 straipsnio 3 dalis buvo pritaikyta įvertinus aplinkybes, kurių visuma leido švelninti bausmę, tačiau nurodytos bylos aplinkybės, kurių visumos išimtinumas buvo pagrindas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui (nuolatinio darbo turėjimas, darbas dvejose statybos bendrovėse, teigiamas apibūdinimas darbovietėse, prižiūrėjimas, rūpinimasis savo nepilnamečiu sūnumi, kuris turi sveikatos problemų ir kuriam tėvo teikiamas materialinis išlaikymas yra būtinas, nes motinos pajamos nepakankamos, naujos šeimos sukūrimas ir jos išlaikymas, aplinkybė, kad teisiamas pirmą kartą, vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi nustatymas, sunkinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimas), nėra tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms, todėl nurodyta nutartis negali būti taikymo pavyzdžiu, precedentu šiai bylai.
Vienas nuteistojo argumentų dėl švelnesnės bausmės skyrimo – pernelyg ilgas ikiteisminis tyrimas. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo trukmė buvo tinkama, tačiau nemano, kad pernelyg ilga jo trukmė šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas švelninti bausmę.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ikiteisminio tyrimo trukmę, netinkamai pritaikė teismų praktikoje suformuotus proceso trukmės vertinimo kriterijus. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2008 m. birželio 11 d., per 2008 m. birželio – 2009 m. vasario mėn. buvo atlikti visi būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai (įtariamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų apklausos, gautos specialistų išvados ir kt.), nuo 2009 m. vasario iki 2010 m. kovo mėn. daugiau jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo atliekami, byloje nėra duomenų, kodėl beveik metus laiko pareigūnai neatliko jokių veiksmų, nėra žinių ir dėl to, ar tai įvyko dėl svarbių priežasčių. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad po atliktų papildomų įtariamųjų ir liudytojų apklausų 2010 m. kovo-balandžio mėn. iki 2010 m. gruodžio mėn. vėl jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo atliekami ir tik 2010 m. gruodžio 23 d. surašytas kaltinamasis aktas. Taigi ikiteisminio tyrimo metu įvyko apie pusantrų metų trukmės nepateisinamas delsimas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką atvejai, kai procese dėl valstybės institucijų neveiklumo ilgą laiką neatliekami jokie procesiniai veiksmai, vertinami itin griežtai nepriklausomai nuo bylos sudėtingumo (mutatis mutandis Lavents c. Lettonie, no. 58442/00,?rret du 28 novembre 2002, § 103; Petrenko v. Russia, no. 30112/04, judgment of 20 January 2011; von Hoffen v. Liechtenstein, no. 5010/04, judgment of 27 July 2006; Grauslys v. Lithuania, no. 36743/97, judgment of 10 October 2000, § 61). Kita vertus, nors apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė kai kuriuos bylos požymius, galinčius lemti tam tikrą jos sudėtingumą (keturios nusikalstamos veikos, trys kaltinamieji, būtinybė atlikti specialius tyrimus), teisėjų kolegijos nuomone, ši konkreti baudžiamoji byla nėra tokia sudėtinga, kad tai galėtų pateisinti ilgesnį baudžiamąjį procesą. Iš tiesų nesudėtingo mechanizmo nusikalstamos veikos, iš kurių trys analogiškos ir palyginti „įprastos“, padarytos trumpu laikotarpiu; visi kaltininkai nustatyti ikiteisminio tyrimo pradžioje; įrodymų rinkimo ir tyrimo procesas, nors reikalavo tam tikrų specialių tyrimų (pavyzdžiui, psichotropinių medžiagų, sveikatos būklės), vis dėlto nebuvo komplikuotas ar didelės apimties.
Vertindama teismo proceso trukmę, teisėjų kolegija nepagrįstų delsimų nenustatė. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas 2011 m. gruodžio 23 d., taigi bylos nagrinėjimas šiame teisme vyko vienerius metus, per kuriuos įvyko 10 teismo posėdžių; posėdžių atidėjimo priežastys daugiausia susijusios su kaltinamųjų, liudytojų, ar gynėjų neatvykimu. Teismas daro išvadą, kad teismo proceso ilgumas nepriklausė nuo nekokybiško pirmosios instancijos teismo darbo. Proceso apeliacinės instancijos teisme trukmė – mažiau kaip penki mėnesiai; šiuo laikotarpiu delsimų taip pat nenustatyta. Didžiąją baudžiamojo proceso dalį E. V. buvo taikoma švelniausia kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti (suėmimas taikytas ikiteisminio tyrimo metu nuo 2008 m. liepos 2 d iki 2008 m. spalio 3 d.).
Bendra baudžiamojo proceso trukmė iki kasacinio teismo sprendimo priėmimo – ketveri su puse metų. Nors tokia trukmė pagal teismų praktiką savaime nelaikoma labai ilga, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kuri nepasižymi ypatingu sudėtingumu, ši trukmė nėra pagrįsta atsižvelgiant į pirmiau nurodytą nepateisinamą pusantrų metų delsimą ikiteisminio tyrimo metu.
Nors kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad bausmės sumažinimas pripažįstamas viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl šio pažeidimo priemonių, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šios priemonės taikymas negali prieštarauti teisingumo principui ir bausmės tikslams, nustatytiems BK 41 straipsnyje. Išvada dėl galimybės švelninti bausmę atsižvelgiant į pernelyg ilgą procesą konkrečioje baudžiamojoje byloje daroma įvertinus bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes kartu su įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybėmis (žr., pvz., kasacinę nutartį Nr. 2K-503/2010). Nagrinėjamoje byloje minėta, kad nuteistajam E. V., tinkamai atsižvelgus į teigiamą jo asmenybę ir kitas bausmės skyrimui lengvinančia prasme reikšmingas aplinkybes, dėl vieno nusikaltimo paskirta bausmė lygi sankcijos minimumui, o dėl kito – mažiau nei bausmės vidurkis. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą (padarytos bendrininkaujant, susijusios su psichotropinės medžiagos platinimu ir pasipriešinimu policijos pareigūnams) ir tai, kad nustatyto įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybės iš esmės leidžia įvardyti jį kaip palyginti nesunkų (proceso trukmė, nors ir nepagrįsta, nėra labai ilga; suėmimas taikytas palyginti trumpai ir tuo metu procese nebuvo delsiama ir kt.), sprendžia, kad bausmės švelninimas E. V. dėl įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo negalimas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad bausmė E. V. paskirta teisingai, įvertinus visas baudžiamojo įstatymo reikalaujamas aplinkybes, įstatymo taikymo klaidų nepadaryta, teisingumo principui paskirta bausmė neprieštarauja.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų A. G. ir E. V. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Olegas Fedosiukas
Armanas Abramavičius
