V. K. pagal BK 149 str., 150 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-127/2013

Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00574-2007-1

Procesinio sprendimo kategorija

(S)

1.2.7.1.1.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

nuteistojo gynėjui advokatui Žilvinui Astrauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjo advokato Žilvino Astrausko kasacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 14 d. nuosprendžio.

Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas V. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme šešeriems metams; pagal BK 150 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė šešeriems metams.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2011 m. kovo 9 d. iki 2012 m. sausio 16 d. laikas.

V. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 straipsnio 1 dalyje, padarymo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios inkriminuoto nusikaltimo požymių.

Iš V. K. priteista nukentėjusiajai M. K. 100 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 14 d. nuosprendžiu Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nuosprendžio dalis dėl V. K. išteisinimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis. V. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimo bausme vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, V. K. Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį ir šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė šešeriems metams.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato Ž. Astrausko apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Piesliako pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

Pirmosios instancijos teismas V. K. nuteisė už tai, kad 2011 m. kovo 9 d., apie 21 val., Telšių rajone, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudodamas fizinį smurtą prieš M. K., t. y. suduodamas jai po vieną kartą kumščiu į veidą ir į krūtinę, taip padarydamas M. K. poodinę kraujosruvą apatinio žandikaulio kairio kampo srityje, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, pasodindamas ją ant lovos ir nuavęs jai batus bei numovęs vieną kelnių klešnę, pats nusimovęs savo kelnes, po to paguldydamas M. K. ant lovos ir visu kūnu ją užguldamas, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis bei žodžiu grasindamas ją pasmaugti ir liepdamas jai ranka masažuoti varpą, tenkino lytinę aistrą fizinio sąlyčio būdu - lytiškai santykiavo su M. K. prieš jos valią, įvesdamas savo varpą į makštį, ir taip ją išžagino.

Apeliacinės instancijos teismas V. K. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 233 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2011 m. kovo 10 d., būdamas laikinai sulaikytas vadovaujantis BPK 140 straipsnio tvarka ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 86-1-00102-11 dėl M. K. išžaginimo, įtariant padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje, Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariate, adresu: Telšiai, K. M. g. 1, 00.22 val., 00.25 val., 08.32 val., siekdamas paveikti nukentėjusiąją M. K., kad ji ikiteisminio tyrimo dėl išžaginimo metu duotų melagingus parodymus, iš savo mobiliojo ryšio telefono, kurio abonentinis (duomenys neskelbtini), į M. K. priklausantį telefoną, kurio abonentinis (duomenys neskelbtini), rašė trumpąsias žinutes: „jog jis nieko nepadarė ir kad ryte iš karto važiuotų atsiimti pareiškimo, jis gali išeiti bei nedarytų kitam bloga, nes pati sau daro bloga“, t. y. siekė paveikti nukentėjusiąją M. K..

Kasaciniu skundu nuteistojo V. K. gynėjas prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 14 d. nuosprendį, baudžiamąją bylą V. K. nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių BPK pažeidimų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

Nuteistojo gynėjo manymu, abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, iš esmės rėmėsi tik V. K. kaltę pagrindžiančiais įrodymais, atmesdamas įrodymus, kurie šią kaltę paneigia, nekreipė dėmesio į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo suvaržytos V. K. procesinės teisės, teisė į gynybą nuo sulaikymo ar pirmos apklausos momento (BPK 44 straipsnio 7 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus kitaip nei pirmosios instancijos teismas dėl kaltinimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, iškraipė jų prasmę, vertino juos atskirai vieną nuo kito. Be to, nekreipė dėmesio į pirmiau padarytus BPK normų pažeidimus, nelaikydamas jų esminiais, sutrukdžiusiais kaltinamajam pasinaudoti jam įstatymo suteiktomis teisėmis. Bylą nagrinėję teismai nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo ir visa tai sutrukdė išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad V. K. su M. K. lytiškai santykiavo abipusiu sutikimu, jokio smurto prieš ją nenaudojo. Tą galėtų paliudyti jo motina M. K., tačiau nepagrįstai atmestas jo pašymas ją apklausti. Taip buvo šiurkščiai suvaržyta V. K. teisė į gynybą ir objektyvų visų aplinkybių ištyrimą. M. K. apklausta formaliai, nors ji yra vienintelis nesuinteresuotas įvykį matęs asmuo.

Nuteistojo gynėjas teigia, kad R. K. parodymai yra aiškiai palaikantys M. K. poziciją, o A. V. apie įvykį žino tik iš R. K. ir M. K. pasakojimų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad A. V., atvažiavusi su R. K., kalbėjosi su M. K., ši apie jokį išžaginimą net neužsiminusi, tą tikrai būtų padariusi, jei tai būtų tiesa. Liudytoja J. B. apie tai, kad M. K. buvo išžaginta, taip pat žino tik iš nukentėjusiosios pasakojimo, pačios M. K. parodymai yra nenuoseklūs, ji kiekvieną kartą kitaip nurodo įvykio aplinkybes. Pažymėtina, kad labai neįtikinamai, vertinant pagal didelį nukentėjusiosios išgąstį ir baimę, skamba jos parodymai, kad, kai V. K. paklausė, ką daryti su sperma, „aš pasakiau, kad gali (į vidų), taip sakiau specialiai, nes jau buvau pagalvojusi, kad tik taip galėsiu įrodyti, kad brolis mane prievartavo“.

V. K. nurodo galimą tokių jam mestų kaltinimų motyvą. Jis mano, jog yra specialiai apkaltintas nusikaltimų padarymu, kad M. K. ir R. K. juo atsikratytų. Nuteistasis teigia, kad šie asmenys buvo visą laiką nepatenkinti, kad jis neleidęs skriausti mamos, išvilioti iš jos pensijos, dėl to tarp jo ir R. K. buvo kilęs konfliktas, o M. K. siekė jį apkaltinti, kad jis nepareikštų reikalavimų atiduoti jam priklausančią pinigų sumą už parduotą mamos turėtą žemę.

Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas prieštaringais parodymais bei įrodymu, kuris neįtvirtintas BPK - poligrafo duomenimis. Pažymima, kad abejonių kelia ir tai, jog V. K. palaužė M. K., kuri yra subrendusi moteris, pasipriešinimą, atėmė galimybę jai priešintis, jei nukentėjusiajai užfiksuotas tik nežymus sveikatos sutrikdymas, nėra jokių duomenų apie triukšmą namuose; kaip tą galima buvo padaryti, kai gretimame kambaryje buvo nukentėjusiosios ir kaltinamojo mama, ji ateina į kambarį, kuriame V. K. yra su M. K., ir prašo jai padėti, o nukentėjusioji laisvai išeina kartu. Byloje surinkti įrodymai nėra neginčijami, prieštarauja vieni kitiems ir turėjo būti atitinkamai įvertinti.

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti duomenys, jog V. K. paauglystėje buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl psichinės ligos. Ši informacija netikrinta, ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei teismo neįvertinta, nors BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad gynėjo dalyvavimas būtinas nagrinėjant asmenų, dėl psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. V. K. sulaikius 2011 m. rugsėjo 9 d., jam nebuvo pranešta apie sulaikymo pagrindą, gynėjas nuo sulaikymo momento nepakviestas, pirmos apklausos metu gynėjo realiai taip pat nebuvo, apsiribota formaliu sulaikytojo atsisakymu nuo gynėjo paslaugų.

V. K., priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, jau ikiteisminio tyrimo metu prašė suteikti jam galimybę naudotis vertėjo paslaugomis, nes, nors ir moka lietuvių kalbą, jo žinios nepakankamos suprasti visus teisinius terminus bei sudėtingas kalbos konstrukcijas. Šis jo prašymas buvo atmestas formaliu 2011 m. lapkričio 11 d. Telšių rajono apylinkės prokuroro nutarimu. Toks nutarimas neleido pasinaudoti įstatymo suteikta teise, lėmė teisės į gynybą, numatytos BPK 51 straipsnio 1 dalies 3 punkte, pažeidimą.

Kasatorius nesutinka dėl V. K. nuteisimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir pagrįstos prieštaraujančiais įrodymais, SMS žinučių turinys paremtas spėlionėmis. Pažymima, kad V. K. neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir parodė, kad jis jokių grasinančių žinučių M. K. nerašė, nes jo telefono aparatas buvo paimtas pareigūnų po sulaikymo, teigė, kad jis neturėjo jokių minčių paveikti nukentėjusiosios, jog ši duotų melagingus parodymus. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad net jeigu būtų galima teigti, jog V. K. parašė jo mobiliojo ryšio telefone rastas SMS žinutes, apeliacinės instancijos teismas jų turinį vertino aiškiai tendencingai. Jei asmuo žino, kad nepadarė nusikaltimų, kuriais apkaltintas, jo prašymo apsigalvoti, pasakyti teisybę, negalima laikyti nusikalstamu poveikiu asmeniui, parašiusiam pareiškimą. Žodžiai, kad jis gali išeiti nebūtinai turi reikšti grasinimą, tai gali būti ir pažadas išsikraustyti iš M. K. namo, jei ši to nori. Nurodoma, kad byloje nėra duomenų, jog mobiliojo ryšio telefonas iš V. K. būtų paimtas liudytojos V. P. nurodytu laiku, pati liudytoja nurodė, kad visų aplinkybių neprisimena, jos parodymai apklausos metu kito. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į faktą, kad tarnybinis patikrinimas V. P. veiksmų nebaigtas, išvados negautos. Gynėjo pažymėtina, kad vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu visos abejonės turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai, o tai nebuvo padaryta nei pirmosios instancijos teisme V. K. pripažįstant kaltu pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, nei apeliacinės instancijos teisme pripažįstant kaltu pagal BK 233 straipsnio 1 dalį.

Nuteistojo V. K. gynėjo kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl V. K. nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį.

V. K. skundžia nuteisimą už išžaginimą, teigdamas, kad lytiniai santykiai vyko abipusiu susitarimu.

Pagal BK 149 straipsnio 1 dalį išžaginimas – tai lytinis santykiavimas su žmogumi prieš jo valią, panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Esminis išžaginimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusiojo asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti arba kitais būdais. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą ar grasinimus, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo poveikio ar baimės patirti fizinį smurtą, tačiau kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią, kuri palaužta dėl fizinio ar psichinio smurto poveikio.

Pagrindinis kasacinio skundo argumentas susijęs su lytinio santykiavimo su M. K. savanoriškumu. Kasatorius neneigia lytiškai santykiavęs su nukentėjusiąja, tačiau teigia, kad jis tai darė jos sutikimu, netgi jos pačios iniciatyva, jokio smurto prieš ją nenaudojo. Byloje nustatyta, kad V. K., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, suduodamas jai po vieną smūgį kumščiu į veidą ir į krūtinę ir padarydamas nukentėjusiajai poodinę kraujosruvą apatinio žandikaulio kairio kampo srityje, pasodindamas ją ant lovos ir nuavęs jai batus bei numovęs vieną kelnių klešnę, pats nusimovęs savo kelnes, paguldydamas M. K. ant lovos ir visu kūnu ją užguldamas, žodžiu grasindamas ją pasmaugti ir liepdamas jai ranka masažuoti varpą, vėliau su ja lytiškai santykiavo.

Šios faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad prieš M. K. buvo panaudotas fizinis smurtas. Fizinis smurtas panaudotas tam, kad būtų palaužtas nukentėjusiosios pasipriešinimas. Tas faktas, kad M. K. vėliau nesipriešino V. K., liudija, kad anksčiau panaudotas smurtas bei brolio baimė palaužė jos valią toliau priešintis. Tą patvirtino ir pati nukentėjusioji. Nukentėjusioji parodė, kad ji labai bijojo V. K., nes jis būdamas neblaivus yra agresyvus ir naudoja smurtą, visus muša, todėl priešintis bijojo, galvojo, kad gali ją užmušti. Įvykio metu nukentėjusioji taip pat išgirdo grasinamo pobūdžio frazę – V. K. grasino ją pasmaugti. Kad lytiniai santykiai vyko prieš nukentėjusiosios valią, rodo ir tai, kad siekdama to išvengti M. K. savo sūnui parašė SMS žinutę,,Gelbėk“. Taigi faktinės bylos aplinkybės, visa įvykio situacija, kryptingi nuteistojo veiksmai, siekiant lytinių santykių su moterimi, patvirtina, kad nuteistasis V. K. suprato, jog, panaudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją ir taip palaužęs jos valią priešintis, su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo prieš jos valią, ir to norėjo, taigi veikė tiesiogine tyčia. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su žemesnių teismų sprendimais.

Dėl V. K. nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 1 dalį.

V. K. pagal BK 150 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, liepdamas M. K. ranka masažuoti varpą, tenkino lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu. Iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis tokį savo reikalavimą motyvavo tuo, kad jam nesustandėjo varpa ir dėl to jis negalėjo atlikti lytinio akto. Taigi lytinio organo masažavimas, pasak V. K., buvo daromas ne tam, kad tenkinti lytinę aistrą, o tam, kad būtų pasiektas atitinkamas lytinio susijaudinimo laipsnis, kuris yra būtina lytinio santykiavimo sąlyga. Sustandėjus varpai, jis įkišo ją į M. K. makštį.

BK 150 straipsnio 1 dalis numato, kad tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, padarė seksualinį prievartavimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 2 ir 3 punktuose teismams išaiškinta, kad lytinis santykiavimas BK 149 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų, vyro ir moters, lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. Vyro lytinis aktas su vyru ar moters su moterimi, esant kitiems išžaginimo požymiams, neatitinka BK 149 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties. Tuo tarpu lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta BK 149 straipsnyje, kaip antai: oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais (dirginant vyro ar moters lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir pan.).

Iš principo lytinio organo masažavimas atitinka seksualinio prievartavimo objektyviuosius požymius ir galėtų būti laikomi atskiru nusikaltimu – seksualiniu prievartavimu, jei tuo veiksmu tenkinama lytinė aistra. Tačiau tam, kad tokia veika būtų vertinama kaip atskiras nusikaltimas ir kvalifikuojama pagal BK 150 straipsnį, turi būti nustatyti kaip objektyvieji šio nusikaltimo sudėties požymiai – lytinės aistros tenkinimas masažuojant varpą, taip ir subjektyvieji, t. y. kaltininko tyčia tenkinti savo lytinę aistrą seksualiai prievartaujant asmenį kitais būdais, negu numatyta BK 149 straipsnyje (šiuo atveju masažuojant varpą). Kadangi ir išžaginimo, ir seksualinio prievartavimo tikslas yra tenkinti asmens lytinę aistrą įstatymu draudžiamu būdu, veikai kvalifikuoti kaip dviejų nusikaltimų sutaptį būtina nustatyti, ar kiekvienas iš padarytų veiksmų reiškė lytinės aistros tenkinimą. Būtina nustatyti ir subjektyviuosius BK 149 ir 150 straipsniuose numatytų nusikaltimų požymius, o būtent savarankišką tyčią kiekvieno nusikaltimo atžvilgiu, t. y. suvokimą ir norą tenkinti lytinę aistrą lytiškai santykiaujant ir norą tenkinti lytinę aistrą kitokiu negu lytinis santykiavimas būdu. Nuteistasis neparodė, kad, prašydamas masažuoti lytinį organą siekė tenkinti lytinę aistrą. Byloje nustatyta, kad nuteistasis paguldė nukentėjusiąją į lovą ir užgulė ją. Jo tikslas buvo tenkinti lytinę aistrą. Tačiau jis neigė, kad lytinę aistrą norėjęs tenkinti kitokio nei lytinis santykiavimas sąlyčio būdu. Atvirkščiai, jis teigė, kad jo tikslas buvo lytinis santykiavimas. Taigi lytinio organo masažavimas, teismų įvertintas pagal BK 150 straipsnio 1 dalį, kaip matyti iš bylos aplinkybių, neturėjo savarankiško pobūdžio, buvo skirtas ne lytinės aistros tenkinimui, o pasirengti lytiniam santykiavimui. Išžaginimo metu beveik visada atliekami veiksmai, būdingi nusikalstamų veikų, numatytų BK 150 straipsnyje, objektyviesiems požymiams, tačiau jeigu jie daromi kaip preliudija natūraliam lytiniam aktui, o ne lytinei aistrai patenkinti kitokio sąlyčio būdu, veika kvalifikuojama kaip išžaginimas (pasikėsinimas išžaginti), o ne kaip dviejų nusikaltimų – išžaginimo ir seksualinio prievartavimo – sutaptis (kasacinė nutartis Nr. 2K-583/2012). Todėl teismų sprendimų dalis dėl V. K. nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 1 dalį naikintina.

Dėl V. K. nuteisimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį.

BK 233 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį duoti melagingus parodymus liudytojai ir nukentėjusieji gali būti veikiami įvairiais būdais: prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. Šiame straipsnyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą. BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad daro poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ar kitam proceso dalyviui, siekdamas, kad šis duotų melagingus parodymus. Suprasdamas, kad neteisėtai kišasi į teisingumo vykdymo procesą, jis vis tiek siekia atlikti tokius veiksmus.

V. K. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2011 m. kovo 10 d., būdamas laikinai sulaikytas vadovaujantis BPK 140 straipsnio tvarka ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 86-1-00102-11 dėl M. K. išžaginimo, įtariant padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje, Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariate, adresu Telšiai, K. M. g. 1, 00.22 val., 00.25 val., 08.32 val., siekdamas paveikti nukentėjusiąją M. K., kad ši ikiteisminio tyrimo dėl išžaginimo metu duotų melagingus parodymus, iš savo mobilaus ryšio telefono, kurio abonentinis (duomenys neskelbtini), į M. K. priklausantį telefoną, kurio abonentinis (duomenys neskelbtini), rašė trumpąsias žinutes: „jog jis nieko nepadarė ir kad ryte iš karto važiuotų atsiimti pareiškimo, jis gali išeiti bei nedarytų kitam bloga, nes pati sau daro bloga“, t. y. siekė paveikti nukentėjusiąją M. K..

Įstatymas draudžia poveikį daryti baudžiamojo proceso dalyviams tarp jų nukentėjusiajam ir liudytojams. Baudžiamasis procesas prasideda tada, kai priimamas nutarimas pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 171 straipsnis). Asmuo tampa nukentėjusiuoju baudžiamajame procese tada, kai jis tokiu pripažįstamas prokuroro sprendimu (BPK 28 straipsnis).

Šioje byloje nusikaltimas buvo padarytas 2011 m. kovo 10 d. tarp 21 ir 22 val. SMS žinutės buvo siunčiamos praėjus kelioms valandoms po nusikaltimo padarymo ir nukentėjusiosios pareiškimo policijai apie padarytą nusikaltimą bei V. K. sulaikymo, kai M. K. dar nebuvo pripažinta nukentėjusiąja ir nebuvo apklausta dėl pareiškimo apie padarytą nusikaltimą. Pažymėtina, kad pagal su BK 150 straipsnio 5 dalį procesas dėl nusikaltimo, numatyto BK 149 ir 150 straipsnio 1 dalyje, pradedamas tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, t. y. esant nukentėjusiojo nuožiūrai dėl proceso pradžios ir eigos. Nors ikiteisminis tyrimas jau buvo pradėtas iš karto po pareiškimo, jokie procesiniai veiksmai dar nebuvo atlikti, nusikaltimo požymiai nebuvo aiškūs.

Žinučių turinys yra toks: 2011 m. kovo 10 d. 00: 22 „Kon tu dirbi, kon tu prigalvoje, ar tau pačiai ne gėda ir ką tu iš vis galvoji, ryte iš kart važiuok ir atsiimk savo popierių, aš galiu išeit, bet nedaryk kitam bloga, nes pati darai sau bloga“. 00: 25 „Nelauk, iš ryto eik ir atsiimk, kaip mon į akis žiūrėsi ar žm“ 08: 32 „Maryte, ar pagalvoji, ką darai, važiuok atsiimk, aš nieko nepadariau kon tv ar pagalvoji“. Žinučių turinys rodo, kad V. K. iš moralinės pusės gėdina savo seserį ir prašo atsiimti pareiškimą, nes nelaiko padaręs nusikaltimą. Jis neprašo duoti melagingų parodymų, o tik prašo atsiimti pareiškimą, nes nelaiko savęs nusikaltusiu. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė numatyta už siekimą paveikti nukentėjusįjį, kad šis duotų melagingus parodymus.

Apylinkės teismas išteisindamas V. K., pažymėjo, kad jo veikoje nėra tyčios. Tam kad asmuo būtų nuteistas pagal BK 233 straipsnį, būtina nustatyti tyčinę kaltę, t. y. kad asmuo suvokė, jog jis daro įtaką baudžiamojo proceso dalyviui, kad šis pradėtoje baudžiamojoje byloje duotų žinomai melagingus parodymus, ir to norėjo. Nuteistasis neigė tokį tikslą. Be to, kaip galima spręsti iš jo parodymų, jis suvokė, kad nusikaltimo nepadarė, kad sesuo jį apkalba, todėl norėjo, kad nebūtų daromas ikiteisminis tyrimas. Žinučių turinys bei V. K. parodymai rodo, kad V. K. veikoje nėra būtinų BK 233 straipsnyje numatytų nusikaltimo požymių. Teisėjų kolegija laiko, kad apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, dėl tyčios trukdyti teisingumo vykdymui nebuvimo V. K. veikoje. Todėl dėl šios dalies paliekamas apylinkės teismo sprendimas.

Dėl teisės į gynybą pažeidimo

Kasatorius teigia, kad buvo šiurkščiai suvaržyta V. K. teisė į gynybą ir objektyvų visų aplinkybių ištyrimą, nes neva nebuvo atsižvelgta į V. K. prašymą sudaryti galimybę jam pačiam apklausti motiną M. K.. Pažymėtina, kad M. K. du kartus buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu – 2011 m. kovo 17 d. ir 2011 m. kovo 29 d. – ir parodė, kad nieko nežino apie išžaginimo faktą, taigi nenurodė jokių reikšmingų bylai aplinkybių ir teigė nieko nemačiusi. Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo siekta apklausti M. K., tačiau, kaip matyti iš byloje esančio policijos pareigūno tarnybinio pranešimo, to padaryti nepavyko, nes pati M. K. parodė, jog sunkiai serga, kad jos sutrikusi atmintis, kad sunkiai suvokia, su kuo bendrauja, todėl dėl sunkios sveikatos būklės ji į teismo posėdį nebuvo atvesdinta. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas V. K. prašymą, pavedė ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausti M. K.. Kaip matyti iš apklausos protokolo, pati M. K. atsisakė duoti parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai. Dėl prašymo pačiam apklausti M. K., tai Baudžiamojo proceso kodeksas nenumato tokios galimybės. Apklausą vykdo bylą nagrinėjantis teismas, o kaltinamasis turi teisę apklausos metu liudytojui užduoti klausimus. Taigi nėra pagrindo teigti, kad buvo šiurkščiai suvaržyta V. K. teisė į gynybą.

Dėl nuteistojo nurodyto teiginio, kad 2011 m. kovo 10 d. jo apklausos metu nedalyvavo advokatas, nors įstatymas tai numato, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas šį klausimą nagrinėjo ir pažymėjo, kad apeliantas nutylėjo tai, jog jis, būdamas supažindintas su teise turėti gynėją, pats jo ir atsisakė. Nėra pagrindo daryti išvadą ir dėl protokolo klastojimo, nes byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių šio teiginio teisingumą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 14 d. nuosprendį.

Panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalį dėl V. K. nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukti.

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalį dėl V. K. nuteisimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje palikti galioti Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. išteisinamąjį nuosprendį.

Panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalis dėl paskirtų bausmių bendrinimo vadovaujantis BK 63 straipsniu.

Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalis dėl V. K. nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį palikti nepakeistas.

Teisėjai Rimantas Baumilas

Jonas Prapiestis

Vytautas Piesliakas