Baudžiamoji byla Nr. 2K-215/2008
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.23.3. (S)
2008 m. gegužės 13 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 9 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 6 d. nutarties.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 9 d. nuosprendžiu V. D. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartimi nuteistojo V. D. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartimi panaikinta Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 6 d. nutartimi nuteistojo V. D. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
V. D. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti didelį kiekį psichotropinių medžiagų, 2004 m. rugpjūčio 5 d. paskambino telefonu M. D., kurį sukurstė ir susitarė, kad šis jo nurodytam asmeniui, kuris su juo susisieks, įgys ir Klaipėdos mieste tolimesniam platinimui perduos didelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino. Tokiu būdu 2004 m. rugpjūčio 17 d., apie 11.30 val., prie „Čili“ picerijos, esančios Klaipėdoje, Taikos pr. 28, M. D., vykdydamas susitarimą su V. D., iš G. Š. paėmęs 7000 Lt būsimo sandorio užtikrinimui dėl psichotropinių medžiagų pirkimo – pardavimo, tą pačią dieną, apie 13.30 val., per T. M. įgijo 1021,87 g miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis – 64,447 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, po ko ją perdavė G. Š., kuris minėtą medžiagą turėjo perduoti V. D., tačiau buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie įvykio vietos apžiūros metu rado ir paėmė G. Š. neteisėtai įgytą, laikomą, gabenamą kiekį minėtos psichotropinės medžiagos.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. D. prašo teismą panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 9 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 6 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorius skunde teigia, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jo nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota ne pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Veika pagal BK 260 straipsnį gali būti kvalifikuota tik įrodžius, kad kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti psichotropines ar narkotines medžiagas. Tuo tarpu byloje nėra jokių įrodymų, kad kasatorius tokį tikslą turėjo.
Kasatoriaus teigimu, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos panašios kategorijos bylose, kadangi pripažinus kasatorių kaltu padarius BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, nebuvo įrodytas ne tik kasatoriaus tikslas parduoti ar kitaip platinti psichotropines medžiagas, bet ir šių medžiagų įsigijimo faktas. Todėl nelogiška, kaip kasatorius pats neįgijęs psichotropinių medžiagų turėjo tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje byloje Nr. 2K-301/2005 nustatyta, kad pagal BK 260 straipsnio dispoziciją įgijimas ir laikymas greta gabenimo yra vienas iš alternatyvių nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, sudėties objektyviųjų veikos požymių. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 260 straipsnio 3 dalį pakanka bent vieno iš dispozicijoje išvardytų požymių buvimo. Tačiau pripažinimo kaltu ir nuteisimo dėl visų trijų inkriminuojamų veikų – psichotropinių medžiagų įgijimo, laikymo ir gabenimo, sąlyga yra šių faktų nustatymas byloje ir pagrindimas apkaltinamajame nuosprendyje teismo posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Todėl kasatorius galėjo būti pripažintas kaltu tik teismui nustačius, kad jis įgijo, laikė ir turėjo tikslą įsigytas psichotropines medžiagas parduoti ar kitokiu būdu platinti, tuo tarpu pateiktame kaltinime dėl psichotropinių medžiagų įgijimo ir platinimo buvo kaltinami visai kiti asmenys, kuriems vėliau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.
Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad pranešime apie įtarimą kasatorius buvo kaltinamas tuo, kad 2004 m. rugpjūčio 5 d. paskambino M. D. ir sukurstė jį įsigyti didelį kiekį psichotropinių medžiagų, tačiau tai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, nes iš byloje esančių pokalbių suvestinių akivaizdu, kad 2004 m. rugpjūčio 5 d. kasatorius telefonu su M. D. nekalbėjo, o nusiuntė tik vieną SMS žinutę, kurios turinys neleidžia teigti, kad jis sukurstė M. D. įsigyti didelį kiekį psichotropinių medžiagų.
Taip pat teismai nepagrįstai teigia, kad už 7000 Lt kasatorius siekė įgyti ne tabako gaminių, o būtent psichotropinių medžiagų – amfetamino. Nepaneigta aplinkybė, kad už minėtą pinigų sumą nupirkti tabako gaminiai tilptų automobilyje.
Kasatorius pažymi, kad BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. asmuo turi bent bendrais bruožais suvokti, kad medžiagos, su kuriomis jis atlieka BK 260 straipsnio 2 dalies dispozicijoje aprašytus veiksmus, yra narkotinės ar psichotropinės, taip pat suvokti, koks yra jų kiekis ir pan., nes tai yra svarbus požymis, lemiantis veikų kvalifikaciją. Kadangi kasatorius nežinojo ir nesuvokė, kad už jo perduotus 7000 Lt M. D. nupirks didelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino, o ne tabako gaminių, todėl jo veikoje nėra tiesioginės tyčios. Teismai neanalizavo kasatoriaus veikos subjektyviųjų požymių, todėl jo veiką neteisingai kvalifikavo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį.
Kasatorius teigia, kad jis nekurstė M. D. įgyti didelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino, todėl teismai nepagrįstai jį pripažino kurstytoju, nors nuosprendyje ir nenurodė, kuo pasireiškė kurstymas. Kurstymas, kaip veika, turi būti konkretus, t. y. asmuo turi būti kurstomas padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad kasatorius kurstė M. D. padaryti BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Jokių pokalbių tarp kasatoriaus ir M. D., išskyrus vieną SMS žinutę, po 2004 m. liepos 22 d. užfiksuota nebuvo.
Kasatorius nurodo, kad jam ikiteisminio tyrimo metu pateikto įtarimo turinys neatitiko BPK 187 straipsnio 1 dalyje pranešimui apie įtarimą keliamų reikalavimų: pateiktame įtarime nebuvo nurodyta nei nusikaltimo padarymo vieta, nei laikas, nei jo padarymo aplinkybės, todėl iš pateikto įtarimo kasatorius nesuprato, kuo jis yra kaltinamas. Kasatorius teigia nesuprantąs, kodėl jis buvo kaltintas dėl kitų asmenų padarytų veikų, o pateiktame įtarime nebuvo konkretizuoti kasatoriaus veiksmai, susiję su psichotropinių medžiagų platinimu. Taip būdu buvo pažeista jo, kaip įtariamojo, o vėliau – kaip kaltinamojo, teisė žinoti, kuo yra kaltinamas (BPK 21 straipsnio 4 dalis, 22 straipsnio 3 dalis).
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jis yra pripažintas kaltu remiantis vien tik liudytojo M. D. parodymais, nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, kuria byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodyta, kad teismai tinkamai nepatikrino M. D. parodymų patikimumo. Bylą iš naujo nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo apklausta M. D. gydžiusi bei jo ekspertizę atlikusi psichiatrė ekspertė N. M., kuri paaiškino, kad iš nustatytos diagnozės darytina kategoriška išvada, kad M. D. buvo nestabilios psichinės būsenos asmenybė, pasiduodanti kitų asmenų įtaigai, todėl galima teigti, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo neobjektyvūs. Kasatoriaus manymu, M. D. davė ikiteisminio tyrimo pareigūnams palankius parodymus, nes, jam pakeitus kardomąją priemonę – suėmimą – į švelnesnę, jo parodymai keitėsi.
Be to, apeliacinės instancijos teismas ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, kurioje buvo pripažinta, kad teismai tinkamai nepatikrino liudytojo M. D. parodymų, kuriais vieninteliais teismai rėmėsi priimdami apkaltinamąjį nuosprendį, patikimumo.
Kasatorius nurodo, kad jis buvo kaltinamas dėl T. M. padarytos nusikalstamos veikos, o kadangi dėl T. M. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, todėl ir kasatorius dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, esant toms pačioms kaip ir T. M. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybėms, turėjo būti išteisintas. Kasatoriaus manymu, teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį, kuriame nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, todėl ir asmenims, padariusiems vienodas nusikalstamas veikas, tie patys byloje esantys įrodymai negali būti vertinami skirtingai.
Esant šioms aplinkybėms, teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai ir šališkai, o kasatorių pripažino kaltu nesant jokių neginčijamų įrodymų dėl jo kaltės.
Atsiliepime į nuteistojo V. D. kasacinį skundą prokuroras teigia, kad kasatoriaus teiginys dėl jam pareikšto įtarimo neatitikimo BPK 187 straipsnio reikalavimams bei kaltinimo ribų išplėtimo bylą nagrinėjant Klaipėdos apygardos teisme yra nepagrįstas. Byloje esantis įtarimas atitinka visus BPK 187 straipsnio reikalavimus. Be to, iš byloje esančių jo, kaip įtariamojo, apklausos protokolų matyti, kad šių apklausų metu V. D. nurodęs, jog įtarimas jam aiškus ir suprantamas, tačiau jis su jam pareikštu įtarimu nesutinka, todėl teigti, kad taip buvo suvaržyta V. D. teisė į gynybą, nėra pagrindo. O tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje plačiau analizuojami byloje esantys G. Š. parodymai ir jokie papildomi epizodai ar veikos V. D. neinkriminuoti, neduoda pagrindo teigti, kad įtarimas ar kaltinimas V. D. yra išplėstas.
Taip pat nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad jis buvo teisiamas dėl T. M. nusikalstamos veikos, o T. M. yra išteisintas, todėl pažeistas asmenų lygybės prieš įstatymą principas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. lapkričio 28 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. 2007 m. birželio 26 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismas nuteistojo T. M. apeliacinį skundą atmetė, palikdamas galioti apkaltinamąjį nuosprendį T. M. atžvilgiu.
Kartu nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad jis psichotropinių medžiagų neįgijo, neturėjo tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, o jo parodymai dėl ketinimo pirkti tabako gaminius nėra paneigti byloje surinktais įrodymais. Priešingai, teismai tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir V. D. veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį.
Kasatoriaus keliamą versiją dėl tabako gaminių pirkimo teismai pagrįstai pripažino nelogiška ir prieštaraujančia byloje esantiems įrodymams. Visų pirma, niekas iš byloje apklaustų asmenų nepatvirtino V. D. versijos dėl tabako gaminių pirkimo, telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuotas šnekamojoje kalboje nevartotinas žodis „amfoteatras“, taip pat 7000 Lt suma bei kitos aplinkybės pagrįstai teismų įvertintos kaip veiksmų derinimas, siekiant įsigyti psichotropinių medžiagų. Be to, atsižvelgiant į psichotropinių medžiagų įgijimo aplinkybes ir kiekį, teismai pagrįstai pripažino, kad V. D. turėjo tikslą šias medžiagas parduoti ar kitaip platinti.
Taip pat kasatorius nepagrįstai teigia, kad kasacinės instancijos teismas nenustatė kitokių V. D. kaltės įrodymų, išskyrus liudytojo M. D., sergančio psichine liga, parodymus. Atsiliepime pažymima, kad ankstesnė kasacinės instancijos teismo nutartis apeliacinės instancijos teismui nenustatė konkrečių bylos nagrinėjimo ribų, o tik nurodė, kad būtina patikrinti liudytojo M. D. parodymų patikimumą papildomai aiškinantis, ar jo šiuo metu turimi psichikos sutrikimai turėjo įtakos jo mąstymo procesui duodant parodymus tuoj po įvykio. Todėl kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo nutartyje remtis jokiais kitais įrodymais, yra nepagrįstas. Priešingai,apeliacinės instancijos teismas, vykdydamas kasacinės instancijos teismo nurodymus, patikrino liudytojo M. D. parodymų patikimumą ir jokių pagrindų, leidžiančių jais abejoti, nenustatė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusi ekspertė M. M. nurodė, kad M. D. sveikatos sutrikimų turėjo dar iki nusikalstamos veikos padarymo, tačiau sunki depresija išsivystė tuoj po įvykio, todėl jo parodymų patikimumą turi vertinti teismas, lygindamas juos su kita bylos medžiaga. Būtent vertindamas liudytojo M. D. parodymų patikimumą juos lyginant su kita byloje esančia medžiaga, t. y. telefoninių pokalbių išklotinėmis, įvykio vietoje rastų psichotropinių medžiagų kiekiu, teismas nustatė, kad M. D. parodymų turinys atitinka bylos aplinkybes ir patvirtina V. D. dalyvavimą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 260 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padaryme. Tuo tarpu kiti kasatoriaus nurodyti pažeidimai yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl negali būti pagrindas teismų sprendimams naikinti.
Nuteistojo V. D. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl V. D. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį
BK 260 straipsnio 2 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Kadangi veikos objektyvieji požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame BK straipsnyje nurodytų veikų. V. D. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti didelį kiekį psichotropinių medžiagų, sukurstė M. D. įgyti ir tolimesniam platinimui perduoti didelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino. Taigi kasatoriaus veikoje yra kurstymas įgyti ir platinti psichotropines medžiagas.
Kasatorius teigia, kad jis pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 260 straipsnio 2 dalį nuteistas nepagrįstai, nes buvo įsitikinęs, kad už jo perduotus pinigus bus perkami tabako gaminiai, o ne psichotropinė medžiaga – amfetaminas. Tačiau kolegija laiko, kad byloje yra pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, kad V. D., paskambinęs M. D., prašymo forma sukurstė jį įgyti tolesniam platinimui didelį kiekį būtent psichotropinės medžiagos – amfetamino. Nors telefoniniuose pokalbiuose nėra tiesiogiai užfiksuota, kad buvo tariamasi dėl psichotropinės medžiagos – amfetamino, pirkimo, tačiau iš šių pokalbio turinio bei tolesnių veiksmų galima spręsti, jog kalbama ne apie tabako gaminus, kaip teigia nuteistasis V. D., o apie psichotropines medžiagas ir tariamasi dėl šių medžiagų kiekio, kainos ir susitikimo vietos. Teismai pagrįstai pažymėjo, kad nelogiška, jog vietoj tariamų tabako gaminių liudytojas M. D. savavališkai už 7000 Lt nupirktų psichotropinių medžiagų. Be to, nei liudytojas G. Š., nei M. D. savo parodymuose nemini tabako gaminių. Pagaliau G. Š., kuris turėjo perduoti siuntinį V. D., buvo sulaikytas policijos pareigūnų su psichotropine medžiaga, o ne su tabako gaminiais.
Pagal BK 24 straipsnio 5 dalį kurstytojas yra asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką. Asmuo gali būti pripažįstamas kurstytoju tik tada, jeigu jis neatlieka veiksmų, numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, tačiau palenkia ir sukelia norą kitiems asmenims padaryti nusikalstamą veiką. Nors nuteistasis V. D. pats tiesiogiai neatliko jokių BK 260 straipsnio 2 dalies dispozicijoje aprašytų veiksmų, iš telefoninių pokalbių išklotinių matyti, kad būtent nuteistasis savo veiksmais palenkė kitus asmenis įgyti didelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino, nes būtent jis 2004 m. rugpjūčio 5 d. būdamas Anglijoje nusiuntė SMS žinutę M. D., prašydamas „bilieto į teatrą“. Taip buvo inicijuotas psichotropinių medžiagų pirkimo procesas. M. D., sukurstytas kasatoriaus, ėmėsi veiksmų, kurių jis kitu atveju nebūtų padaręs, t. y. skambino T. M., tarėsi su juo dėl šių medžiagų kiekio, kainos bei susitikimo laiko. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistasis V. D. palenkė kitą asmenį (M. D.), kad šis įgytų ir tolesniam platinimui perduotų didelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino, t. y. sukurstė jį daryti nusikaltimą.
Sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą „parduoti ar kitaip platinti“ psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi faktas, ar pats kaltininkas vartoja šias medžiagas, taip pat rastų medžiagų kiekis, paruoštų vartoti dozių skaičius, asmens anksčiau padarytos panašios veikos, šių medžiagų įsigijimo, radimo aplinkybes ir kiti objektyvūs bylos duomenys. Kolegija laiko, kad teismai, remdamiesi faktu, jog kasatorius psichotropinių medžiagų nevartoja, į ką jis atkreipia dėmesį ir savo kasaciniame skunde, į prašomų įgyti psichotropinių medžiagų kiekį, pagrįstai konstatavo, kad buvo kurstoma įgyti psichotropinių medžiagų ne sau, o tikslu platinti.
V. D. kitus asmenis sukurstė įgyti ir tolesniam platinimui perduoti 1021,87 g miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis 64,447 g psichotropinės medžiagos – amfetamino. Šis kiekis vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis“ daugiau kaip tris kartus viršija psichotropinės medžiagos – amfetamino – nustatytą didelio kiekio žemutinę ribą, kuri yra 20 g, todėl teismai pagrįstai kasatoriui inkriminavo ir šį nusikaltimo sudėties požymį.
Kartu teismai pagrįstai nusprendė, kad kasatorius, kurstydamas M. D. įgyti ir tolesniam platinimui perduoti psichotropines medžiagas, suvokė jų savybes, taip pat suprato, kad buvo tartasi dėl didelio šių medžiagų kiekio, todėl jo kaltė pasireiškė tiesiogine tyčia.
Nors liudytojas M. D. nebuvo apklaustas teisminio bylos nagrinėjimo metu, tačiau BPK 276 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose yra nurodyti pagrindai, kuriems esant kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Kadangi liudytojas M. D. teisiamajame posėdyje nedalyvavo dėl svarbios priežasties (BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nes susirgo psichine liga ir jam Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutartimi buvo pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, todėl jo ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu.
Siekiant patikrinti M. D. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumą, bylą iš naujo nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustos ekspertė N. M. ir gydytoja S. B., iš kurių parodymų matyti, kad nors M. D. skundėsi sveikata dar iki nusikalstamos veikos padarymo, tačiau jo būklė buvo stabili. Kadangi M. D. psichikos liga, dėl kurios jis buvo hospitalizuotas, o vėliau – teismo nutartimi pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, susirgo tik praėjus mėnesiui po nusikalstamos veikos padarymo, t. y. 2004 m. rugsėjo mėnesį, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo pareigūno ir ikiteisminio tyrimo teisėjo M. D. buvo apklaustas atitinkamai 2004 m. rugpjūčio 18 ir 20 d., t. y. iš karto po nusikalstamos veikos padarymo, todėl psichikos liga neturėjo įtakos M. D. parodymų patikimumui. Kadangi M. D. parodymai yra nuoseklūs ir logiški, atitinkantys telefoniniuose pokalbiuose užfiksuotas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, todėl teismai pagrįstai šiuos parodymus pripažino teisingais ir jais rėmėsi.
Esant šioms aplinkybėms, baudžiamasis įstatymas nuteistajam V. D. pritaikytas tinkamai, o jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. D. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Josifas Tomaševičius
Alvydas Pikelis
Vytautas Piesliakas
