Civilinė byla Nr. e3K-3-145-415/2017
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-2015-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.9
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Sagačio ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „BPC Servisas“ ieškinį atsakovui J. A. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo atsakomybę pažeidus pareigą perduoti įmonės turtą ir dokumentus bankroto administratoriui, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 23 342,16 Eur žalos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4129-232/2014 iškėlė jai bankroto bylą ir įpareigojo atsakovą, kuris bankroto bylos iškėlimo dieną buvo bendrovės direktorius, perduoti administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Administratorius, įvertinęs atsakovo pateiktus dokumentus, padarė išvadą, kad atsakovas neperdavė (nuslėpė) 23 342,16 Eur vertės turto, faktiškai priklausiusio bendrovei bankroto bylos iškėlimo dieną, todėl atsakovas laikytinas padariusiu tokio dydžio žalą bendrovei ir privalo ją atlyginti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovo 23 342,16 Eur žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas. Teismas nurodė, kad atsakovas teismui nepateikė 23 227,22 Lt (6727,07 Eur) ir 57 368,59 Lt (16 615,09 Eur) sumas pagrindžiančių dokumentų, todėl darė išvadą, kad jis, kaip bendrovės vadovas, tinkamai neužtikrino įmonės buhalterinių dokumentų tvarkymo po 2014 m. balandžio 30 d. ir tai laikoma žala bendrovei. Byloje buvo pateikti UAB „Vilniaus buhalterių grupė“ skaičiavimai, gauti iš buhalterinių dokumentų, pateiktų iki 2014 m. balandžio 30 d., todėl atsakovui teko pareiga pateikti šių duomenų pasikeitimą 2014 m. balandžio 30 d. – 2014 m. gegužės 6 d. laikotarpiu pagrindžiančius dokumentus, nes jie bankroto administratoriui nebuvo perduoti. Kadangi atsakovas to nepadarė, teismas ieškovės reikalavimą pripažino pagrįstu ir tenkintinu.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2016 m. liepos 14 d. nutartimi jį atmetė ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą paliko nepakeistą, iš esmės sutikdamas su jame nurodytais motyvais.
Teismas, pasisakydamas dėl 6727,07 Eur (23 227,22 Lt) sumos, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo teikiamus įrodymus, kad pinigų likutis kasoje sudarė 7 Lt, motyvuodamas tuo, jog šie dokumentai buvo tvarkomi nesilaikant su buhalterinę apskaitą tvarkančia įmone nustatytų įsipareigojimų, ir jie nebuvo perduoti bankroto administratoriui.
Teismas nurodė, kad bendrovės turtas sumažėjo per 6 dienas, t. y. nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. gegužės 6 d., ir atsakovas turėjo pareigą pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Atsakovui nepateikus įrodymų, kad ieškovė turi 16 615,09 Eur (57 368,59 Lt) sumos reikalavimo teises į tiekėjas UAB „Klaipėdos baldų prekyba“ ir OOO „Wneshevroservise“, darytina išvada, kad bendrovės vadovas neišsaugojo reikalavimo teises pagrindžiančių dokumentų, todėl ieškovė patyrė nuostolių.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį ir dėl ieškinio dalies, kuria prašoma priteisti iš atsakovo 57 368,59 Lt (16 615,09 Eur) žalos atlyginimo, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o dėl ieškinio dalies, kuria prašoma priteisti iš atsakovo 23 227,22 Lt (6727,07 Eur) žalos atlyginimo, bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Bylą nagrinėję teismai atsakovo neteisėtus veiksmus dėl 57 368,59 Lt (16 615,09 Eur) žalos nustatė konstatavę jo neteisėtą neveikimą, nes atsakovas neužtikrino įmonės buhalterinių dokumentų tvarkymo po 2014 m. balandžio 30 d. ir neišsaugojo bei neperdavė bankroto administratoriui reikalavimo teises UAB „Klaipėdos baldų prekyba“ ir OOO „Wneshevroservise“ pagrindžiančių dokumentų. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio 1 dalį neteisėtas neveikimas konstatuojamas neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos, taigi, vertinant neteisėtą neveikimą, pirmiausia būtina nustatyti, ar skolininkas turėjo tam tikrą įstatymuose ar sutartyje nustatytą pareigą. Pažymėtina, kad išvadą, jog bankroto bylos iškėlimo metu ieškovė turėjo galiojančius finansinius reikalavimus UAB „Klaipėdos baldų prekyba“ bei OOO „Wneshevroservise“, teismai padarė remdamiesi tik įrašais ieškovės buhalterinės apskaitos programoje, kurioje buvo pažymėta, jog ieškovė yra atlikusi atitinkamai 3024,28 Lt (875,89 Eur) ir 54 344,31 Lt (15 739,20 Eur) sumų avansinius mokėjimus šioms bendrovėms. Daugiau jokių šiuos reikalavimus patvirtinančių įrodymų byloje nebuvo, priešingai – į bylą buvo pateikti bendrovių raštai, kuriuose jos patvirtino, kad jokių tarpusavio skolų su ieškove neturi.
Kadangi šių ieškovės finansinių reikalavimų egzistavimas bankroto bylos iškėlimo metu buvo grindžiamas tik suvestinio pobūdžio apskaitos duomenimis, teismai privalėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013 pateiktais išaiškinimais ir aplinkybę dėl šių reikalavimų egzistavimo pripažinti neįrodyta. Nesant reikalavimo teisės, nebuvo atsakovo neteisėto neveikimo, nes jis neturėjo ką perduoti. Įrašai apie ieškovės avansinius mokėjimus UAB „Klaipėdos baldų prekyba“ ir OOO „Wneshevroservise“ buhalterinės apskaitos programoje liko per klaidą, nes į programą buvo nesuvestos šių bendrovių išrašytos sąskaitos faktūros, tačiau teismai šių argumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė, taip pažeisdami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnio 1 dalies ir 270 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas bei nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo.
Net ir pripažinus atsakovo veiksmų neteisėtumą neišsaugojus ir bankroto administratoriui neperdavus ieškovės reikalavimo teises į UAB „Klaipėdos baldų prekyba“ ir OOO „Wneshevroservise“ pagrindžiančių dokumentų, ieškovė dėl to nepatyrė jokios realios žalos, nes vien dėl to, kad neturi tam tikrų dokumentų, ieškovė neprarado pačios reikalavimo teisės. Tik tuo atveju, jeigu bankroto administratorius bylas teisme prieš UAB „Klaipėdos baldų prekyba“ ir OOO „Wneshevroservise“ būtų pralaimėjęs dėl įrodymų, patvirtinančių reikalavimus šioms bendrovėms, stokos, jis būtų galėjęs reikšti atsakovui reikalavimą atlyginti žalą.
Jeigu 57 368,59 Lt (16 615,09 Eur) sumą teismai laikė ieškovės negautomis pajamomis, tai ji neatitiko negautoms pajamoms taikytinų kriterijų, nes jos turi būti realios, įrodytos, neišvengiamos, o ne tikėtinos. Nagrinėjamu atveju nėra jokios garantijos, kad jeigu atsakovas bankroto administratoriui būtų perdavęs visus su ieškovės ir UAB „Klaipėdos baldų prekyba“ bei OOO „Wneshevroservise“ komerciniais santykiais susijusius dokumentus, ieškovė realiai iš šių bendrovių būtų gavusi 57 368,59 Lt (16 615,09 Eur), nes šios bendrovės neigia buvusios skolingos ieškovei.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012 nurodė, kad vien pareigos pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 4 dalies 6 punktą nevykdymas (įmonės dokumentų ir turto neperdavimas) nerodo, jog buvo atlikti neteisėti veiksmai (neveikimas) dėl turto netekimo. Taigi, nagrinėjamu atveju priežastiniam ryšiui tarp atsakovo neteisėto neveikimo ir ieškovės žalos konstatuoti nepakanka to, kad atsakovas neperdavė bankroto administratoriui visų su ieškovės ir UAB „Klaipėdos baldų prekyba“ bei OOO „Wneshevroservise“ komerciniais santykiais susijusių dokumentų.
Pasisakydami dėl kitos priteistos sumos (23 227,22 Lt (6727,07 Eur), bylą nagrinėję teismai atsakovo neteisėtus veiksmus konstatavo nustatę, kad 2014 m. balandžio 30 d. jis neteisėtai išsimokėjo 23 227,22 Lt (6727,07 Eur) darbo užmokesčio skolą. Padarydami šią išvadą, teismai netinkamai taikė CK 6.246 straipsnio 1 dalies nuostatas, nesivadovavo CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir netinkamai vykdė CPK 270 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą teismo pareigą motyvuoti sprendimą bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.
Iš buhalterinės apskaitos programos duomenų matyti, kad 2014 m. balandžio 30 d. ieškovė buvo skolinga atsakovui 27 198,39 Lt (7877,20 Eur) darbo užmokesčio. UAB „Vilniaus buhalterių grupė“ pateikto išrašo duomenimis, 2014 m. kovo 31 d. ieškovė atsakovui buvo skolinga ne mažiau kaip 14 768,72 Lt (4277,32 Eur). Teismai šių įrodymų nevertino, o vadovavosi tik bankroto administratoriaus pateiktais skaičiavimais, vertindami tik 2013–2014 m. darbo užmokesčio duomenis, nors atsakovas pas ieškovę dirbo nuo 2011 m. Taigi, byloje nebuvo atskleistos visos reikšmingos aplinkybės, reikalingos civilinės atsakomybės sąlygoms nustatyti, nepašalinti byloje buvę prieštaravimai, todėl byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimo į kasacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka negauta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl įrodymų vertinimo
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis).
Atsakovas teigia, kad bylą nagrinėję teismai, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos 2013 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013, padarydami išvadą dėl ieškovės reikalavimo teisių UAB „Klaipėdos baldų prekyba“ ir OOO „Wneshevroservise“ realumo remdamiesi įrašų ieškovės buhalterinės apskaitos programoje, byloje nesant jokių tiesioginių šiuos reikalavimus pagrindžiančių įrodymų. Šie atsakovo argumentai nepagrįsti. Pagal kasacinio teismo praktiką vien tik buhalterinės apskaitos dokumentai gali būti įrodymai, jei nėra kitų, pirminių, dokumentų arba jei pirminiai įrodymai neprieštarauja buhalterinės apskaitos dokumentams. Kasatoriaus nurodomoje civilinėje byloje faktinė situacija iš esmės skyrėsi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013 buvo pateikti pirminiai įrodymai, kurie buvo priešingi išvestiniams įrodymams: įrodinėjant konkretaus turto priklausymą bendrovei ir žalos padarymą jo netekimu buvo pateiktas įrašas bendrovės Didžiojoje knygoje, o atsakovas neigė turto praradimo faktą pateikdamas turto perleidimo dokumentus. Teismas pripažino, kad įmonės turto turėjimas ir netekimas gali būti įrodinėjamas apskaitos dokumentais, tačiau juos vertinant kaip įrodymus turi būti įvertinta jų kilmė ir įrodomoji galia. Todėl civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013 teismas sprendė, kad pirminiai dokumentai (turto perleidimo sutartys) paneigia Didžiosios knygos įrašus, kad toks turtas yra.
Nagrinėjamoje byloje įrodinėti žalos faktą turėjo ieškovė. Ji pateikė buhalterinės apskaitos įmonės tvarkytus suvestinius dokumentus, kurie pagrindė, kad finansinis turtas įmonėje turėjo būti, bet jis buvo neperduotas bankroto administratoriui. Byloje buvo patekti buhalterinės apskaitos dokumentai, tvarkyti su ginču nesusijusio trečiojo asmens – buhalterinės apskaitos įmonės. Šie suvestiniai dokumentai pagrindė ieškovės poziciją dėl turto praradimo, o atsakovas nepateikė ieškovės įrodymus galinčių paneigti pirminių dokumentų, nors tokią galimybę turėjo (nebuvo jų perdavęs bankroto administratoriui). Šios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad teismai, spręsdami, jog turto buvimo faktas buhalteriniuose dokumentuose yra pakankamas įrodymas žalos faktui nustatyti, nuo kasacinio teismo praktikos nenukrypo.
Dėl civilinės atsakomybės taikymo sąlygų
Atsakovas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai, ieškovės žala pripažindami kreditorinių reikalavimų sumą, kuriai pagrįsti jis neva neišsaugojo ir neperdavė tam tikrų dokumentų, formuoja naują praktiką, pagal kurią itin išplečiama įmonių vadovų civilinė atsakomybė tais atvejais, kai bankroto administratoriui neperduodami tam tikri įmonės dokumentai. Atsakovas taip pat teigia, kad teismai netinkamai nustatė, jog jis atliko du neteisėtus veiksmus – prarado dokumentus, įrodančius ieškovės 57 368,59 Lt (16 615,09 Eur) sumos reikalavimo teisę į UAB „Klaipėdos baldų prekyba“ ir OOO „Wneshevroservise“, ir neteisėtai išsimokėjo 23 227,22 Lt (6727,07 Eur) darbo užmokesčio skolą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, vertinant civilinės atsakomybės už dokumentų neperdavimą sąlygas, darytina išvada, jog nagrinėjamoje byloje kasatoriui atsakomybė kyla dėl dviejų įstatyme nustatytų pareigų pažeidimo – įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo administratoriui perduoti įmonės turtą ir dokumentus (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas, 7 dalies 1 punktas) ir vadovo pareigos rūpintis įmonės finansine atskaitomybe pažeidimą, kurios turinys detalizuojamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 12 dalies 2 punkte, Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 27 straipsnyje.
Netinkamas buhalterinės apskaitos bendrovėje organizavimas pats savaime, be vadovo pareigos perduoti įmonės turtą ir dokumentus pažeidimo, yra neteisėtas veiksmas, dėl kurio gali kilti žalos atlyginimo prievolė vadovui, jei nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Pavyzdžiui, civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-687/2015 kasacinis teismas, nustatęs, kad įmonės vadovas, žinodamas, jog yra kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, o teismo nutartimi areštuotas įmonės turtas ir uždrausta areštuotu turtu disponuoti, nurašė dalį trumpalaikio įmonės turto, nesant tam teisinio pagrindo, sudarė sandorius dėl dalies ilgalaikio turto perleidimo, negaudamas apmokėjimo, išsimokėjo iš įmonės kasos didelę pinigų sumą, konstatavo, kad aplaidus buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymas ir neatitiktis faktinei padėčiai rodo, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, kurie lėmė žalos įmonei padarymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šią išvadą padarė vadovaudamasis Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad finansinės ataskaitos turi būti sudaromos taip, kad tikrai ir teisingai parodytų įmonės turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas, pinigų srautus, taip pat vadovaudamasis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 17 straipsniu, kuriame nurodyta, kad finansinės ataskaitos (įmonės balansas) turi būti sudaromos pagal pirminius dokumentus, ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1–3 punktų nuostatomis, įtvirtinančiomis bendrovės vadovo atsakomybę ne tik už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą, bet ir už tarpinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą, taip pat Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 15 straipsnio nuostatomis, pagal kurias įmonė turi teisę sudaryti tarpines finansines ataskaitas, ir 16 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kad, sudarydamos finansines ataskaitas, įmonės įvertina turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus vadovaudamosi bendraisiais apskaitos principais ir apskaitos standartais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-687/2015).
Nagrinėjamoje byloje kasatorius nepateikė pirminių finansinių dokumentų bankroto administratoriui, dokumentai galėjo būti neperduoti ir dėl to, kad buvo netinkamai tvarkomi ir dėl to prarasti, ir (ar) todėl, kad kasatorius nevykdė ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkte nustatytos pareigos perduoti bendrovės dokumentus bankroto administratoriui.
Teismai nustatė, kad atsakovas sumokėjo avansu 57 368,59 Lt (16 615,09 Eur) UAB „Klaipėdos baldų prekyba“ ir OOO „Wneshevroservise“, o dokumentų, pagrindžiančių šių skolininkių prievolių įvykdymą arba reikalavimo teises į šias skolininkes, neperdavė. Šie veiksmai sudaro imperatyvų, įtvirtintų ĮBĮ, Įmonių finansinės atskaitomybės įstatyme, Buhalterinės apskaitos įstatyme, pažeidimą.
Sutiktina su atsakovu, kad vien ta aplinkybė, jog neišsaugoti reikalavimo teises į UAB „Klaipėdos baldų prekyba“ ir OOO „Wneshevroservise“ patvirtinantys dokumentai, neįrodo, kokio dydžio žala padaryta ieškovei. Žala padaroma tik tuo atveju, jei dėl dokumentų neperdavimo ir (ar) netinkamo jų tvarkymo bendrovės turto negalima atgauti. Pavyzdžiui, žalos kasatoriaus veiksmais nebūtų padaryta, jei įmonė neturėtų jokio turto arba reikalavimo teisę į skolininką būtų galima įrodyti kitais įrodymais, arba skolininkai žalą būtų pripažinę. Tačiau nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad UAB „Klaipėdos baldų prekyba“ ir OOO „Wneshevroservise“ skolos nepripažino, pirminiai dokumentai, pagrindžiantys įskaitymo faktą, nebuvo perduoti dėl kasatoriaus kaltės, o išvestiniai buhalteriniai dokumentai įrodo aplinkybes, kurias teigė esant ieškovė. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė pateikė įrodymus, jog išankstiniai 57 368,59 Lt (16 615,09 Eur) sumos mokėjimai UAB „Klaipėdos baldų prekyba“ ir OOO „Wneshevroservis“ buvo įskaityti 2014 m. balandžio 30 d. 2016 m. gegužės 6 d. debitorinių įsiskolinimų sąraše, kurį rengė pats atsakovas, šie debitoriai neįtraukti į apskaitą, t. y. pagal atsakovo pateiktus dokumentus ieškovė nebeturi reikalavimo teisės į juos pagrindo.
Kadangi pagal buhalterinės apskaitos dokumentus, buvusius iki 2014 m. balandžio 30 d., UAB „Klaipėdos baldų prekyba“ ir OOO „Wneshevroservis“ buvo ieškovės skolininkės, į kurias ieškovės bendra reikalavimo suma sudarė 57 368,59 Lt (16 615,09 Eur), o reikalavimo teises į jas pagrindžiantys įrodymai yra prarasti dėl atsakovo kaltės ir nebuvo perduoti bankroto administratoriui, o ieškovė neįrodė, kad galima kitais įrodymais pagrįsti reikalavimo teisės buvimą, teismai pagrįstai konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, vertinant žalos dydį, teisinę reikšmę turi ir tai, ar įmonės, į kurias prarasti reikalavimo teises pagrindžiantys dokumentai, yra mokios, tačiau pareiga įrodyti jų nemokumą kaip pagrindą mažinti žalą tenka atsakovui, o jis šios pareigos neįvykdė. Dėl šios priežasties bylą nagrinėję teismai, vertindami žalos dydį, pagrįstai atsižvelgė į buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksuotas avansinių mokėjimų sumas.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai netinkamai konstatavo priežastinio ryšio, kaip būtinosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, buvimo faktą. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesas susideda iš dviejų etapų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; 2010 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2010). Pirmame etape nustatomas faktinis priežastinis ryšys, tai yra sprendžiama, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-611/2015).
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje buvo pagrindas konstatuoti faktinį priežastinį ryšį: jei nebūtų buvę neteisėtų atsakovo veiksmų ir dokumentai būtų buvę tinkamai tvarkomi ir perduoti, ieškovė būtų turėjusi 57 368,59 Lt (16 615,09 Eur) sumos reikalavimo teisę. Atsižvelgiant į teisės normų, nustatančių bendrovės vadovo pareigą tinkamai tvarkyti bendrovės dokumentus ir juos nedelsiant perduoti bankroto administratoriui, tikslą – galimybę nustatyti bendrovės finansinę padėtį ir, vadovaujantis perduotais dokumentais, įgyvendinti bendrovės reikalavimo teises, galima pagrįstai teigti, kad vadovas turėjo suprasti, jog šių normų pažeidimas gali sukelti žalą bendrovei.
Pasisakydama dėl atsakovo kaltės formos teisėjų kolegija sprendžia, kad vien aplinkybės, jog atsakovas vengė perduoti bendrovės dokumentus bankroto administratoriui ir juos (ne visus) pavėlavęs perdavė tik pritaikius sankciją, be to, koregavo buhalterinius dokumentus po bankroto bylos iškėlimo, pagrindžia, kad jis veikė su dideliu neatsargumu.
Spręsdami dėl žalos atlyginimo už neteisėtai išsimokėtą darbo užmokestį bylą nagrinėję teismai nurodė, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo išsimokėti kasos likutį motyvuodamas, jog bendrovė liko jam skolinga dalį darbo užmokesčio. Teismai nustatė, kad atsakovui darbo užmokestis 2013–2014 metais buvo mokėtas reguliariai, o 2014 m. balandžio mėnesį ieškovė atsakovui buvo skolinga tik 60,47 Lt. Teismai vertino, kad 2014 m. balandžio 30 dieną nustatytas likutis yra teisingas ir atsakovo pateiktais dokumentais negali būti nuginčytas, nes pateikti dokumentai buvo tvarkomi nesilaikant įprastos tvarkos (su buhalterinės apskaitos įmone nustatytų įsipareigojimų), vėluojant, be to, nebuvo perduoti įstatymų nustatyta tvarka bankroto administratoriui. Atsakovui nepateikus jokių kitų įrodymų dėl pinigų likučio panaudojimo, o tik savo paties parengtą balansą, kuris neatitiko prieš šešias dienas buhalterinės apskaitos įmonės parengto balanso, teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovo parengtas balansas nėra pakankamas įrodymas nuginčyti kitus buhalterinius dokumentus.
Kadangi atsakovas neturėjo teisinio pagrindo išsimokėti 23 227,22 Lt (6727,07 Eur) sumos, konstatuotina, kad egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos taikyti vadovo atsakomybę vadovaujantis CK 2.87 straipsnio 7 dalimi.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Gediminas Sagatys
Dalia Vasarienė
