Civilinė byla Nr. 3K-3-300/2006
Procesinio sprendimo kategorijos: 38; 73.2.6.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Algimanto Spiečiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB DK „Baltic Polis“ kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 20 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB DK „Baltic Polis“ ieškinį atsakovėms B. K. ir G. K. dėl draudimo išmokos sumokėjimo.
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas nurodė, kad su J. K. UAB DK „Baltic Polis“ 2002 m. rugpjūčio 9 d. sudarė Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, pagal kurią buvo apdrausta automobilio „Mazda“ (valstybinis Nr. EAM 002) savininko ir valdytojo civilinė atsakomybė už autoavarijos metu padarytą žalą. 2002 m rugsėjo 16 d. J. K., vairuodamas automobilį „Mazda“, padarė autoavariją, kurios metu pats žuvo. Eismo įvykio kaltininku buvo pripažintas J. K., kuris vairavo mašiną būdamas neblaivus. Ieškovas nurodė, kad eismo įvykio metu žuvo J. M. ir A. M., nukentėjo A. R., buvo apgadintas automobilis „Toyota Corolla“, priklausantis UAB „Compservis“. Žuvusiųjų artimiesiems ir kitiems nukentėjusiems asmenims ieškovas sumokėjo draudimo išmokas. Ieškovas nurodė, kad pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiam autoavarijoje asmeniui, dėl išmokėtos draudimo išmokos turi atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją arba apdraustąjį, jei draudėjas ar apdraustasis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, todėl UAB DK „Baltic Polis“, atlyginęs nukentėjusiems eismo įvykio metu padarytą žalą, nuo žalos atlyginimo momento įgyją teisę reikalauti draudimo išmokos iš eismo įvykio kaltininko. J. K. žuvo eismo įvykio metu, jo turto įpėdinės atsakovės B. K. ir G. K. priėmė palikimą, todėl laikoma, kad jos prisiėmė prievolę įvykdyti palikėjo turtines prievoles (CK 5.1 straipsnio 2 dalis, 5.50 straipsnio 1 dalis). Ieškovas nurodė, kad per CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą draudimo kompanija realiai negalėjo pareikšti reikalavimų palikimą priėmusiems įpėdiniams, nes kreditoriniai reikalavimai draudimo bendrovei perėjo jau praėjus terminui, t. y. 2004 m. rugsėjo 9 d., kai ieškovas, gavęs UAB „IF draudimas“ pretenziją, sumokėjo šiai bendrovei 25 529,54 Lt už sugadintą automobilį „Toyota Corolla“. Pirmoji 8000 Lt draudimo išmoka nukentėjusiam A. J. sumokėta 2003 m. liepos 30 d., kuri atsakovių liko neapmokėta 3000 Lt, antroji 711,67 Lt nukentėjusiajam A. R. - 2004 m. sausio 30 d. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ieškovas prašė teismo pratęsti terminą kreditoriaus UAB DK „Baltic Polis“ reikalavimams pareikšti ir priteisti iš atsakovių B. K. ir G. K. solidariai ieškovo naudai 29 241,21 Lt dydžio draudimo išmoką bei 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2005 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas iš byloje pateiktų įrodymų nustatė, kad ieškovas apie 2002 m. rugsėjo 16 d. autoįvykį sužinojo 2002 m. rugsėjo 18 d., t. y. ieškovas tuoj po eismo įvykio žinojo, kad jam, kaip draudikui, atsiras pareiga atlyginti eismo įvykio metu J. K. padarytą žalą tretiesiems asmenims. Kadangi ieškovas apie eismo įvykį sužinojo per tris darbo dienas, pirmąją draudimo išmoką sumokėjo 2003 m. liepos 30 d., o su ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2005 m. vasario 28 d., tai teismas sprendė, kad ieškovas elgėsi neapdairiai, nesąžiningai, į teismą dėl CK 5.63 straipsnyje nustatyto termino pratęsimo dvejus metus nesikreipė dėl to, kad norėjo visus reikalavimus sujungti į vieną, nepareiškė prevencinio ieškinio, leido palikimą priėmusiems asmenims tikėtis, kad neprašys atlyginti draudiko patirtą žalą, kaip ir buvo susitarę nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-589-09/03 pagal ieškovų A. J. ir K. S. ieškinį UAB DK „Baltic Polis“ dėl žalos atlyginimo. Dėl to teismas konstatavo, kad terminas pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams praleistas ne dėl svarbios priežasties, taigi ieškinį atmetė.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2005 m. spalio 27 d. nutartimi jį atmetė ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad pritaria apelianto argumentui, jog subrogacijos atveju draudikui išieškant iš už žalą atsakingo asmens draudėjui išmokėtas sumas yra taikomos taisyklės, nustatančios draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Kolegijos teigimu, šiuo atveju nėra draudimo teisinių santykių, todėl netaikomas ir reikalavimams iš draudimo teisinių santykių nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Tačiau teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas dėl 25 529,54 Lt draudimo išmokos priteisimo yra atmestas ne dėl šio ieškinio senaties termino praleidimo. Teismas šį reikalavimą atmetė konstatavęs, kad ieškovas yra praleidęs CK 5.63 straipsnyje nustatytą terminą kreditorių reikalavimams pareikšti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Bylos medžiaga nustatyta, kad J. K. žuvo 2002 m. rugsėjo 16 d. eismo įvykio metu, todėl ši diena laikytina palikimo atsiradimo momentu (CK 5.63 straipsnio 1 dalis). Atsakovės yra J. K. palikimą priėmusios įpėdinės. Kadangi buvo nustatyta, kad J. K. eismo įvykio metu buvo neblaivus, tai ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam asmeniui, sprendė, kad jis turi atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją. Taigi ieškovas yra žuvusio J. K. kreditorius. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje byloje taikė CK 5.63 straipsnio 1 dalies nuostatas, nustatančias nuo palikimo atsiradimo dienos trijų mėnesių terminą, per kurį palikėjo kreditoriai turi teisę pareikšti reikalavimus priėmusiems įpėdiniams arba pareikšti ieškinį teisme dėl paveldimo turto. Teismas sprendė, kad tai yra speciali teisės norma, kuri turi būti taikoma šioje byloje. Ieškovas neginčijo, kad per tris mėnesius jokių reikalavimų ieškovėms nepareiškė, o kreipėsi į teismą su ieškiniu tik 2005 m. vasario 28 d. Ieškovas šį terminą prašė pratęsti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, nurodydamas, kad nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai (CK 5.63 straipsnio 4 dalis). Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atnaujinti šį terminą nėra pagrindo, nes ieškovas tokių priežasčių svarbumo neįrodė, todėl šio termino atnaujinimo klausimą išsprendė teisingai ir nepažeidė protingo, sąžiningo bei teisingo įstatymų taikymo principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovą su J. K. siejo civilinės atsakomybės draudimo santykiai. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad subrogacija netaikoma civilinės atsakomybės draudimo atveju.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į kasacinį skundą esmė
Kasaciniu skundu ieškovas UAB DK „Baltic Polis“ prašo teismo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 20 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 27 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl subrogacijos taikymo civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2005, nes nurodytos ir nagrinėjamos civilinių bylų aplinkybės iš esmės skiriasi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. spalio 24 d. nutartyje civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Ergo Lietuva“ ir UAB „Ritranspeda“, byla Nr. 3K-3-503/2005, pažymėjo, kad subrogacijos negalima sutapatinti su regresu, numatytu draudimo teisiniuose santykiuose, nes šiuo atveju kalbama apie galimą draudiko regresą draudėjo atžvilgiu.
2. Teismai, netinkamai taikydami CK 6.63 ir 6.255 straipsnius, priėmė nepagrįstą sprendimą atsisakyti pratęsti trijų mėnesių terminą pareikšti reikalavimams priėmusiems palikimą įpėdiniams ir toks teisės aiškinimas turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad UAB „IF draudimas“ praleido ieškinio senaties terminą žalai atlyginti, prieštarauja materialinės teisės normoms, reglamentuojančioms ieškinio senatį. UAB „IF draudimas“ sumokėjo draudimo išmoką pagal savanoriškąją transporto priemonės draudimo sutartį, nepraleidęs sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino. Sumokėjusi draudimo išmoką, UAB „IF draudimas“ įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę iš asmens, atsakingo už žalą. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama pagal taisykles, nustatančias draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius, t. y. taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas.
3. Prevencinio ieškinio institutas negalėjo būti taikomas nagrinėjamos bylos civiliniuose teisiniuose santykiuose, nes prevencinio ieškinio pareiškimas atsakovėms būtų buvęs nepagrįstas, kaip neatitinkantis CK 6.255 straipsnyje nustatytų prevencinio ieškinio patenkinimo sąlygų.
4. Ieškovas pareiškė pagrįstą prašymą teismui pratęsti terminą pagal CK 5.63 straipsnio 4 dalį, nes terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai. Nagrinėjamoje byloje, UAB DK „Baltic Polis“ teisę į 25 529,54 Lt žalos atlyginimą įgijo tik nuo 2004 m. rugsėjo 9 d., sumokėjęs UAB „IF draudimas“ 25 529,54 Lt draudimo išmoką dėl automobilio „Toyota Corolla“ valst. Nr. LVH 959 sugadinimų. Tik sumokėjusi draudimo išmoką UAB DK „Baltic Polis“ įgijo teisę tinkamai pasinaudoti visais teisės aktų suteiktais teisių gynimo būdais. Be to, UAB DK „BalticPolis“ pareiškė ieškinį 2005 m. vasario 28 d., tuo tarpu palikimas atsirado ne anksčiau nei 2002 m. rugsėjo 16 d., todėl trejų metų naikinamasis terminas reikalavimui pareikšti nebuvo praleistas.
5. Teismai, priimdami sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad UAB DK „Baltic Polis“ atgręžtinio reikalavimo teisę dėl 25 529,54 Lt įgijo jau praėjus trijų mėnesių terminui ir šį terminą praleido ne dėl savo kaltės. Automobilis „Toyota Corolla“ valst. Nr. LVH 959, priklausantis nuosavybės teise UAB „Compservis“, buvo apdraustas savanoriškuoju KASKO PLIUS draudimu UAB „IF draudimas“. UAB DK „Baltic Polis“ niekaip negalėjo daryti įtakos kitos draudimo kompanijos žalos nustatymo procedūros terminams, tuo labiau, kad terminų UAB „IF draudimas“ nepažeidė. Teismai neatsižvelgė į tai, kad ieškovas per visą laikotarpį iki bylos iškėlimo siekė ginti pažeistą teisę, ir atsakovėms nebuvo pagrindo tikėtis, kad ieškovas atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 20 d. nutartis R. B. v. UAB „BNA Ergo" byloje Nr. 3K-3-337/2002). Be to, atsakovės pripažino, kad joms, kaip turto paveldėtojoms, kyla prievolė atlyginti UAB DK „Baltic Polis” žalą.
Atsakovės B. K. ir G. K., pritardamos teismų sprendime ir nutartyje nurodytiems argumentams, atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus Alytaus rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 20 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 27 d. nutartį. Atsiliepime nurodoma, kad pagal CK 6.1015 straipsnį subrogacija netaikoma civilinės atsakomybės draudimo atveju. Be to, Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnyje yra įtvirtinta reikalavimo teisė į apdraustąjį, bet ne į paveldėtojus. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovas praleido terminą ieškiniui pareikšti.
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje nustatytos aplinkybės
Byloje nustatyta, kad 2002 m rugsėjo 16 d. J. K., vairuodamas automobilį „Mazda“, padarė autoavariją, kurios metu žuvo. Eismo įvykio kaltininku buvo pripažintas J. K., vairavęs mašiną būdamas neblaivus. Eismo įvykio metu žuvo J. M. ir A. M., nukentėjo A. R., buvo apgadintas automobilis „Toyota Corolla“. J. K. savo civilinę atsakomybę buvo apraudęs UAB DK „Baltic Polis“. UAB DK „Baltic Polis“, kaip civilinės atsakomybės draudikas, vykdydama taikos sutartį, patvirtintą Alytaus rajono apylinkės teismo 2003 m. birželio 3 d. nutartimi, 2003 m. liepos 30 d. atlygino 8000 Lt dydžio žalą nukentėjusiam A. J., 2004 m. sausio 30 d. - 711,67 Lt dydžio žalą nukentėjusiam A. R. 2004 m. gegužės 13 d. UAB DK „Baltic Polis“ apmokėjo UAB „IF draudimas“ 2004 m. rugsėjo 9 d. pretenziją dėl 25 529, 54 Lt draudimo išmokos, sumokant nukentėjusiesiems draudimo išmoką už sugadintą automobilį 2003 m. sausio 3 d. pavedimu 12 652 Lt ir 2003 rugsėjo 4 d. pavedimu 12 677,54 Lt. Ieškovas, vadovaudamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsniu, prašė teismo iš J. K. įpėdinių sumokėtų draudimo išmokų nukentėjusiems asmenims atlyginimo. Teismai ieškinį atmetė, motyvuodami to, kad ieškovas praleido CK 5.63 straipsnyje nustatytą trijų mėnesių terminą eismo įvykio kaltininkų įpėdiniams pareiškti reikalavimus dėl išmokėtų draudimo išmokų, o ieškovo nurodytomis aplinkybėmis nėra pagrindo jo atnaujinti.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad kasatorius CK 5.63 straipsnyje nustatytą trijų mėnesių terminą eismo įvykio kaltininkų įpėdiniams pareiškti reikalavimus dėl išmokėtų draudimo išmokų praleido dėl svarbių priežasčių, nes draudiko reikalavimo teisė įpėdiniams jam atsirado tik išmokėjus draudimo išmoką, o senaties terminai, taikytini regresiniams reikalavimams pareikšti, nepraleisti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje, sprendžiant dėl draudiko teisės pareikšti eismo įvykio kaltininko įpėdiniams reikalavimą dėl išmokėtos draudimo išmokos bei termino reikalavimams pareikšti praleidimo priežasčių ir pratęsimo galimybės, būtina identifikuoti ginčo santykių prigimtį ir draudiko reikalavimo pobūdį tam, kad būtų nustatyta šio reikalavimo paveldimumo galimybė bei ginčo santykiams taikytini senaties terminai, jų praleidimo, jei šie buvo praleisti, priežasčių teisinė reikšmė sprendžiant klausimą dėl jų atnaujinimo galimybės.
Draudikas savo reikalavimą kildina iš civilinės atsakomybės draudimo sutarties. Pažymėtina, kad šioje byloje draudėjo veiksmai buvo pripažinti draudiminiu įvykiu, todėl draudikui atsirado pareiga atlyginti dėl eismo įvykio nukentėjusiems asmenims padarytą žalą. Kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog draudėjas eismo įvykio metu buvo neblaivus, draudimo santykiuose paprastai laikoma nedraudiminiu įvykiu, tačiau civilinės atsakomybės atveju – jei padaroma žala tretiesiems asmenims eismo įvykio metu - tai laikoma draudiminiu įvykiu nepaisant to, kad draudėjas eismo įvykio metu buvo neblaivus.
Iš bylos matyti, kad šioje byloje pirmiausia kilo ginčas dėl to, ar draudiko reikalavimo teisė atsakovėms turi būti įgyvendinama pagal subrogacijos taisykles, šiems reikalavimams pareikšti taikant bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį ir 6.1015 straipsnio 2 dalį, ar CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams reikšti, ar ginčo santykiams taikytina tik CK 5.63 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių senaties terminas kreditoriaus reikalavimams palikimą priėmusiems įpėdiniams pareikšti, kuris skaičiuojamas nuo palikimo atsiradimo dienos. Teismai draudiko reikalavimą vertino kaip subrogaciją. Kolegija sutinka su atsiliepime į kasacinį skundą nurodytu motyvu, kad subrogacija civilinės atsakomybės draudimo atveju negalima. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad subrogacijos tikslas yra įtvirtinti įstatymo nustatytos bendrosios taisyklės išimtį, kad prievolės įvykdymas lemia jos pasibaigimą. Išimtys nustatomos tam, kad kreditorius išlaikytų visas buvusio kreditoriaus teises, nes, įvykdžius prievolę, pagal bendrąją taisyklę ji pasibaigtų, todėl kreditorius prarastų senosios prievolės privalumus. Įstatymiškai numatant subrogacijos atvejus jau jos formuluotė nukreipia į kreditorių pasikeitimo būdą egzistuojančioje prievolėje, nes CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Ergo Lietuva“ ir UAB „Ritranspeda“, Nr. 3K-3-503/2005). Taigi pagal CK 6.1015 straipsnį subrogacija civilinės atskomybės draudimo atveju negalima, kai draudėjas ir už žalą atsakingas asmuo yra tas pats asmuo. Bet subrogacijos negalima sutapatinti su regresu, įtvirtintu CK 6.114 straipsnyje, arba draudiko teisėmis reikalauti susigrąžinti išmokas iš žalą padariusių asmenų, kurios yra įtvirtintos specialiuose įstatymuose (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje, Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnyje). Nurodytų teisės aktų nuostatos nelaikytinos subrogacija CK 6.1015 straipsnio prasme. Minėtos specialiųjų įstatymų nuostatos, leidžiančios padaryti išimtis dėl draudiko reikalavimo teisės į žalą padariusį asmenį, kuris yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę, yra bendrosios taisyklės išimtys ir neprieštarauja CK 6.1015 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
Sprendžiant trijų mėnesių termino praleidimo kreditoriniams reikalavimams palikėjo įpėdiniams pareikšti atnaujinimo galimybę turi būti įvertinta tai, kad reikalavimo pareikšti nebuvo galimybės iki tol, kol atsirado draudikui reikalavimo teisė, nes tokiu atveju trijų mėnesių terminas skaičiuotinas ne nuo palikimo atsiradimo momento, bet nuo reikalavimo teisės atsiradimo dienos. Dėl atsiliepimo į kasacinį skundą argumento, kad ši turtinė pareiga yra nepaveldima, nes jos nebuvo palikimo atsiradimo momentu, kolegija pažymi, kad šioje byloje draudiko reikalavimo teisė, atsiradusi iš sutarties, yra turtinio pobūdžio, todėl pagal bendrąsias paveldėjimą reglamentuojančias teisės normas (CK 5.1 straipsnį) tokia mirusiojo turtinė pareiga yra paveldima. Tai, kad draudiko reikalavimo teisė nebuvo atsiradusi palikimo atsiradimo metu, nekeičia šio reikalavimo pobūdžio, nes ji kildinama iš viešosios teisės normų imperatyvo ir jau palikimo atsiradimo ir jo priėmimo momentu atsakovės turėjo žinoti, kad, draudikui sumokėjus draudimo išmoką, pastarajam įstatymo pagrindu atsiras turtinė reikalavimo teisė į palikėją ar jo įpėdinius. Taigi pripažinti nepaveldima tokią turtinę pareigą nėra jokio teisinio pagrindo.
Dėl tų pačių priežasčių teisėjų kolegija taip pat atmeta pirmosios instancijos teismo motyvus dėl prevencinio ieškinio instituto taikymo galimybės šioje byloje, nes draudikui, nors ir turėjusiam hipotetinę reikalavimo teisę nuo eismo įvykio kaltininko nustatymo dienos, t.y. nuo 2003 m. vasario 3 d., reali galimybė reikšti bet kokius reikalavimus teisme eismo įvykio kaltininko įpėdiniams atsirado tik nuo draudimo išmokų išmokėjimo momento, o aplinkybės, kad ieškovas būtų nepagrįstai vilkinęs draudimo išmokų išmokėjimą ginčo atveju, nenustatytos, taigi reikšti prevencinį ieškinį šio ginčo atveju ieškovui nebuvo pagrindo.
Byloje nustatyta, kad 2004 m. gegužės 13 d. UAB DK „Baltic Polis“ apmokėjo UAB „IF draudimas“ pagal 2004 m. rugsėjo 9 d. pretenziją dėl 25529,54 Lt draudimo išmokos, sumokėdama nukentėjusiesiems draudimo išmoką už sugadintą automobilį 2003 m. sausio 3 d. pavedimu 12 652 Lt ir 2003 rugsėjo 4 d. pavedimu 12 677,54 Lt. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorius UAB „IF draudimas“ pretenziją dėl 12 652 Lt patenkino neįvertinęs, kad UAB „IF draudimas“ pretenzijas kasatoriui dėl išmokėtų sumų pareiškė praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo jų išmokėjimo momento. Šiuo atveju kasatorius, kaip UAB „IF draudimas“ bendraskolis, pagal CK 6.9 straipsnio 4 dalį turėjo galimybę remtis ieškinio senaties termino parleidimu, tačiau to nedarė. Tokiu atveju, priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, atsakovės turėjo galimybę remtis šiais atsikirtimais, sprendžiant klausimą dėl kasatoriaus reikalavimo pagrįstumo šioje byloje. Kita vertus, šis klausimas byloje net ir nebuvo detaliau tiriamas. Be to, net jeigu ir galima būtų sutikti su tuo, kad kasatorius vienerių metų termino nuo pretenzijos patenkinimo iki kreipimosi į teismą dienos nepraleido, negali būti pateisinamas kasatoriaus beveik šešių mėnesių delsimas kreiptis į teismą su ieškiniu eismo įvykio kaltininko įpėdiniams, kuriems taikytinas CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nurodytas trijų mėnesių senaties terminas kreditoriniams reikalavimams pareikšti.
Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo kasatoriaus nurodytų aplinkybių pripažinti svarbiomis priežastimis, leidžiančiomis atnaujinti terminą kasatoriaus, kaip civilinės atsakomybės draudiko, kreditoriniams reikalavimams pareikšti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentais naikinti skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties nėra pagrindo (CPK 346 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Dangutė Ambrasienė
Algimantas Spiečius
