Dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-302/2006 Procesinio sprendimo kategorijos:

30.10; 32.2; 77.3; 77.4.2; 78.2.1

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Janinos Januškienės (pranešėja) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. U. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 13 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. J. (L.) ieškinį atsakovui V. U., tretiesiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybai, akcinei bendrovei bankui „Hansabankas“ dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, uzufrukto nustatymo ir išlaikymo priteisimo bei atsakovo V. U. priešieškinį ieškovei I. J. (L.) dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė I. J., kreipdamasi į teismą, nurodė, kad su atsakovu V. U. nesusituokusi gyveno aštuonerius metus, 1994 m. gruodžio 8 d. jiems gimė sūnus E., tačiau iškilus tarpusavio nesutarimams nusprendė gyventi atskirai. Ieškovė teigė, kad atsakovas tinkamai nevykdo prievolės išlaikyti savo nepilnametį sūnų, jo darbo užmokestis yra 1900 Lt per mėnesį, ieškovės – minimalus. Ieškovė laiko, kad išlaikymo įsiskolinimas iš atsakovo po 300 Lt per mėnesį mokamų periodinių išmokų priteistinas nuo 2003 m. sausio 1 d., kai ji su atsakovu pradėjo gyventi skyrium, t. y. iš viso už 24 mėnesius 7200 Lt, o nuo 2005 m. sausio 1 d. turi būti priteistas po 400 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų išlaikymas. Ieškovė pažymėjo, kad sūnus labai prie jos prisirišęs, ji sūnų išlaiko ir visapusiškai juo rūpinasi, todėl sūnaus gyvenamoji vieta turėtų būti nustatyta su motina. Ieškovė nurodė, kad išsiskirdamas atsakovas įsipareigojo aprūpinti sūnų gyvenamuoju būstu ir paėmęs paskolą nupirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau nuosavybės teises į jį įregistravo savo, o ne sūnaus vardu, todėl ieškovė laiko, kad taip atsakovas neužtikrino sūnaus gyvenamosios vietos ir į šį butą nustatytina uzufrukto teisė. Ieškovė teismo prašė su ja nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą; iš atsakovo sūnaus išlaikymui priteisti po 300 Lt per mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. sausio 1 d., iš viso 7200 Lt įsiskolinimą, o nuo 2005 m. sausio 1 d. priteisti po 400 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų; šalių nepilnamečiam sūnui iki jo pilnametystės nustatyti uzufruktą butui, esančiam (duomenys neskelbtini).

Atsakovas V. U. priešieškinyje nurodė, kad ieškovė piktnaudžiauja alkoholiu, dėl to buvo gydoma ligoninėje, jis visada stengėsi rūpintis sūnumi, jį ir ieškovę išlaikė, turi dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame sūnui būtų skirtas atskiras kambarys, todėl laiko, jog sūnaus gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su juo. Atsakovo nuomonė, uzufrukto teisė gali atsirasti gyvenant su nepilnamečiu vaiku kitam sutuoktiniui, tačiau šalys niekada nebuvo susituokusios, todėl ieškovė negali pretenduoti į uzufrukto teisę atsakovui nuosavybės teise priklausančiam butui (CK 3.36, 3.71 straipsniai). Atsakovas pažymėjo, kad ieškovė sūnui stengiasi sudaryti neigiamą tėvo įvaizdį, trukdo jam su sūnumi bendrauti, todėl, sūnaus gyvenamąją vietą nustačius su ieškove, nustatytina atsakovo bendravimo su sūnumi tvarka: atsakovas pirmas dvi mėnesio savaites paima sūnų iš mokyklos po pamokų 13 val. 30 min. ir grąžina jį motinai 20 val.; kas antrą penktadienį atsakovas paima sūnų iš motinos 18 val. ir grąžina jį sekmadienį 19 val.; sūnus Tėvo dieną (pirmąjį birželio sekmadienį) švenčia su atsakovu; iš anksto suderinus grafiką su ieškove vieną atostogų mėnesį atsakovas praleidžia su sūnumi; su ieškove suderinus grafiką pusę mokyklinių atostogų atsakovas praleidžia su sūnumi; katalikų Velykų, Kalėdų šventes sūnus švenčia su atsakovu; sūnaus gimimo dieną atsakovas su juo praleidžia tris valandas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. liepos 13 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies. Teismas šalių sūnaus gyvenamąją vietą nustatė su ieškove; nustatė nepilnamečiam šalių sūnui ir jo motinai uzufruktą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovui; priteisė iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam sūnui po 400 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų jo motinai I. J. (L.) pradedant nuo ieškinio pareiškimo dienos, t. y. 2005 m. vasario 1 d., iki kol sūnus sulauks pilnametystės; nustatė atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką: kas antrą mėnesio penktadienį atsakovas paima sūnų iš motinos 18 val. ir grąžina jį sekmadienį iki 19 val; sūnus Tėvo dieną švenčia su atsakovu; iš anksto suderinus grafiką su ieškove sūnus vasaros atostogų metu vieną mėnesį praleidžia su atsakovu; katalikų Velykų, Kalėdų šventes sūnus švenčia su atsakovu; sūnaus gimimo dieną atsakovas su juo praleidžia tris valandas. Teismas sprendimo dalį dėl išlaikymo nukreipė vykdyti skubiai. Teismas nustatė, kad šalių sūnus besąlygiškai pareiškė norą gyventi su motina. Teismas padarė išvadą, kad sūnus yra prie motinos prisirišęs, artimai su ja bendrauja, motina rūpinasi sūnumi (ypač jo sveikata, laisvalaikiu), todėl prastesnės ieškovės materialinės sąlygos negali turėti lemiamos reikšmės sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė praeityje turėjo problemų su alkoholiu, tačiau jos gyvenime įvyko pokyčių – ji ištekėjo, laukiasi antro vaiko, tai, teismo nuomone, leidžia tikėti, kad padėtis pasikeitė. Teismas nenustatė, kad ieškovės sutuoktinis darytų neigiamą poveikį vaikui, todėl, atsižvelgęs į vaiko norą, jo gyvenamąją vietą nustatė su motina (CK 3.174 straipsnis). Teismas, nustatydamas ieškovei ir šalių sūnui uzufrukto teisę į butą, nurodė, kad atsakovas nesutiko išlaikymą mokėti turtu, tačiau vaikui vis vien turi būti garantuota teisė į gyvenamąją patalpą (CPK 3 straipsnio 6 dalis, CK 3.234 straipsnio 5 dalis, CK trečiosios knygos komentaras, p. 453). Teismas pažymėjo, kad trečiajam asmeniui AB bankas „Hansabankas“ su atsakovu sudarant kredito bei buto įkeitimo sutartis buvo žinoma, kad bute gyvena nepilnametis vaikas (b. l. 79), todėl argumentai, kad uzufrukto nustatymas sumažintų banko, kaip hipotekos kreditoriaus, galimybes ir pažeistų banko interesus, yra nepagrįsti. Teismas nustatė, kad atsakovas nevykdė savo pareigos išlaikyti nepilnametį sūnų, tačiau atsakovo dėka ieškovė su vaiku buvo aprūpinta būstu ir dėl to sutaupė lėšų, kurias būtų skyrusi buto nuomai, be to, atsakovas prisidėjo prie vaiko išlaikymo pinigais, pirko sūnui daiktus, apmokėjo mokesčius už baseiną, kartu su sūnumi atostogavo Palangoje, todėl laikė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas skolingas 7200 Lt išlaikymą sūnui. Teismas, priteisdamas ieškovės reikalaujamo dydžio išlaikymą, atsižvelgė į tai, kad atsakovas vaiko poreikių ir išlaikymo dydžio neginčijo. Tenkindamas priešieškinio dalį dėl atsakovo bendravimo su sūnumi tvarkos nustatymo, teismas atsižvelgė į tai, jog atsakovas atsisakė reikalavimo dvi mėnesio savaites kasdien paimti sūnų iš mokyklos po pamokų 13 val. 30 min. ir grąžinti jį motinai 20 val., o dėl kitų reikalavimų ieškovė neprieštaravo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2005 m. spalio 28 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 13 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas, atmesdamas ieškovės apeliacinį skundą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, nurodė, kad vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu laikytina, jog byloje neįrodyta, kad atsakovas neteikė išlaikymo vaikui iki bylos teisme iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas atmetė atsakovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.234 straipsnio 5 dalį, kuri nustato bendrai naudojamo turto padalijimo tvarką tarp sugyventinių, neatsižvelgė į tai, kad šalių partnerystė nebuvo įregistruota, butas buvo nupirktas po to, kai šalių bendras gyvenimas buvo pasibaigęs, ieškovė yra sudariusi santuoką su sutuoktiniu, kuris turi namą Elektrėnuose, o Vilniuje statosi namą, be to, ieškovė nuo sutuoktinio laukiasi vaiko, todėl atsakovas neprivalo jos aprūpinti būstu. Teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad ieškovė ir šalių sūnus kito gyvenamojo būsto neturi, atsakovas neprašo panaikinti teismo sprendimo dalies dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, todėl laikė, kad uzufrukto nustatymas atsakovui priklausančiam butui yra pagrįstas, nes šis buvo įgytas siekiant aprūpinti sūnų gyvenamuoju būstu. Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad ieškovės sutuoktinis turi gyvenamąjį būstą kitame mieste, neturi reikšmės šio ginčo išsprendimui, nes vaiką gyvenamuoju būstu privalo aprūpinti jo tėvai; nenustačius teisės ieškovei naudotis atsakovo butu kartu su sūnumi, būtų neįmanoma įvykdyti teismo sprendimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsakovas V. U. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 13 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 28 d. nutartį, grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios arba apeliacinės instancijos teismui. Atsakovas kasacinį skundą grindžia šiais teisiniais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 3.234 straipsnio 5 dalį, nes laikė, jog ši teisės norma reglamentuoja bendrai naudojamo turto pasidalijimo tvarką tarp sugyventinių, nors šalių partnerystės santykiai nebuvo įregistruoti. Tačiau CK 3.229 straipsnis nustato CK trečiosios knygos IV dalies XV skyriaus (Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos), kuriame yra ir aptaraiamas CK 2.234 straipsnis, taikymo apimtį, nurodant, kad šio skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius. Šalių santykiai nepateko į šio skyriaus ir CK 3.234 straipsnio reglamentavimo sritį. Teismas, spręsdamas uzufrukto nustatymo klausimą, turėjo atsižvelgti į CK 3.86 straipsnio 2 dalies nuostatą, įvertinti, ar toks uzufrukto nustatymas atitinka nepilnamečio vaiko interesus, ar jo interesų negalima apsaugoti kitokiu būdu, nes uzufrukto butui nustatymas yra susijęs su Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo ribojimu.

2. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl uzufrukto, neatsižvelgė į tai, kad ieškovė laukiasi vaiko nuo savo sutuoktinio, šiuo metu jis yra gimęs, tuo tarpu šis vaikas ir ieškovės sutuoktinis neturi uzufrukto teisės į atsakovui priklausantį butą, o atsakovas, kaip turto savininkas pagal CK 4.98 straipsnį, o pagal 4.159 straipsnį kaip uzufrukto objekto savininkas, gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo nuosavybės pažeidimus, nesusijusius su valdymo pažeidimu, taip ieškovė būtų išskirta su savo vaiku ir būtų pažeista CK 3.161 straipsnio 3 dalis, garantuojanti vaiko teisę gyventi kartu su tėvais, taip pat pažeistas CK 3.168 straipsnio 2 dalies principas, kad vaikas negali būti išskirtas su tėvais prieš jo norą.

3. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 54 patvirtintos „Lietuvos Respublikos teismų praktikos taikant įstatymus, reglamentuojančius tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus, apibendrinimo apžvalgos“ nuostatų, kad uzufrukto nustatymas tėvo (motinos) būstui neatleidžia tėvo (motinos) nuo pareigos teikti išlaikymą vaikui pagal CK 3.192 straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtintus principus, tačiau į tai atsižvelgiama paskirstant konkrečią išlaikymo pareigą. Teismas, priteisdamas iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam vaikui po 400 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų, neatsižvelgė į tai, kad tuo pačiu teismo sprendimu yra nustatomas ir uzufruktas atsakovo butui. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. A. v. G. A., bylos Nr. 3K-3-251/2003, teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau negu objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis.

4. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo prašymą nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su juo. Nors toks prašymas apeliacinio skundo pabaigoje nebuvo suformuluotas, tačiau jis atsispindėjo apeliacinio skundo aprašomojoje dalyje. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal CPK 376 straipsnį teismo vaidmuo nagrinėjant šeimos bylas yra aktyvus, jis gali patenkinti daugiau reikalavimų nei buvo pareikšta, todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo patikrinti teismo sprendimą ir dėl šalių sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo.

5. Teismai pažeisdami CPK 181 straipsnį nemotyvuotai atsisakė patenkinti atsakovo prašymą dėl liudytojo iškvietimo, kurio parodymai galėtų turėti svarią reikšmę teisingam šios bylos išsprendimui, be to, neatsižvelgė į pažeistus trečiojo asmens AB bankas „Hansabankas“ interesus ir juos neteisingai interpratavo. Atsakovas su šiuo trečiuoju asmeniu sudarytos kredito sutarties 10.2.3 punktu įsipareigojo be atskiro raštiško banko leidimo neparduoti, nedovanoti ar kitaip neapriboti ir neapsunkinti savo nuosavybės teisių į bankui įkeistą butą. Be to, teismai neatsižvelgė į tai, kad ieškovė piktnaudžiauja savo teise į uzufruktą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė I. J. (L.) prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 13 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 28 d. nutartį palikti nepakeistus. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad kasacinio skundo argumentas, jog teismai netinkamai nustatė uzufruktą atsakovui priklausančiame bute, nes šalys nebuvo įregistravusios partnerystės, yra nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybės, jog butas įgytas po to, kai šalys pradėjo gyventi skyrium ir jų parnerystės santykiai nebuvo įregistruoti, neturi teisinės reikšmės šioje byloje. Uzufruktas buvo nustatytas remiantis prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu bei tėvų pareiga aprūpinti nepilnametį vaiką gyvenamuoju būstu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 strapsnį vaikas turi teisę į gyvenamąjį būstą, atsakovas pats pripažino, kad ginčo butą įgijo išimtinai sūnaus interesais, o trečiajam asmeniui AB bankui „Hansabanakas“ buvo žinomas faktas, kad bute gyvena nepilnametis sūnus, be to, teismo sprendimo tretysis asmuo apeliacine tvarka neskundė. Ieškovė nurodė, kad ji nepiktnaudžiauja savo uzufrukto teise, ginčo bute kartu gyvena mažametis sūnus G. L., gim. (duomenys neskelbtini), o uzufruktą reglamentuojančios teisės normos nenustato ribojimo uzufrukto naudotojo šeimos nariams gyventi uzufrukto objektu esančiame bute.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Vaikas, dėl kurio išlaikymo, gyvenamosios vietos nustatymo ir aprūpinimo būstu sprendžiamas klausimas, yra gimęs nesusituokusiems tėvams ir ginčo sprendimo metu gyvenantiems skyrium. Atsižvelgiant į vaiko norą ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su motina; atsižvelgiant į vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį nustatytas išlaikymo dydis. Vaiko motina (ieškovė) ir nepilnametis vaikas gyvenamojo būsto neturi, turėdamas tikslą aprūpinti vaiką būstu atsakovas (vaiko tėvas) nupirko butą, į kurį, siekiant užtikrinti vaiko teisę į būstą, nustatytas uzufruktas iki vaiko pilnametystės.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl kasaciniame skunde bei atsiliepime į jį išdėstytų teisės taikymo klausimų, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių.

Dėl uzufrukto į gyvenamąją patalpą nustatymo kaip vaiko teisės į gyvenamąjį būstą gynimo būdo; dėl įstatymo analogijos taikymo. Kasaciniame skunde iš esmės keliami materialinių teisės normų, reglamentuojančių uzufrukto nustatymą į gyvenamąją patalpą, kaip vaiko materialinių teisių apsaugos ir gynimo būdą, vaiko tėvams nesant santuokoje ir neįregistravus partnerystės, aiškinimo ir taikymo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

Siekiant apsaugoti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnyje įtvirtintą vaiko teisę į gyvenamąjį būstą, atsižvelgiant į tai, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą, CK įtvirtintas nepilnamečio vaiko teisės naudotis gyvenamąja patalpa išlikimas, kai vaiko tėvai nutraukia santuoką (CK 3.71 straipsnis) arba kai dalijamas sugyventinių bendrai naudojamas turtas (CK 3.234 straipsnio 5 dalis). CK 3.71 straipsnyje nustatytos sutuoktinių nepilnamečių vaikų ir vieno sutuoktinio teisių į gyvenamąją patalpą garantijos nutraukus santuoką. Įstatymu teismui suteikiama teisė nustatyti uzufruktą į gyvenamąją patalpą nepilnamečiams vaikams ir sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, nors gyvenamoji patalpa nuosavybės teise priklauso kitam sutuoktiniui. Uzufrukto terminas nustatomas iki vaiko pilnametystės. Vaikui sulaukus pilnametystės uzufruktas baigiasi. Tokiu atveju baigiasi ir kito sutuoktinio uzufrukto teisė. Šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl vaiko, kuris yra gimęs nesusituokusiems tėvams ir ginčo sprendimo metu gyvenantiems skyrium, aprūpinimo būstu. CK trečiosios knygos XV skyriuje, kuris reglamentuoja bendro gyvenimo neįregistravus santuoką teisinius santykius, esančio CK 3.234 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad gyvenamasis namas ar butas, kuris priklauso vienam sugyventiniui, gali būti paliktas uzufrukto teise kitam sugyventiniui, jeigu pastarieji turi bendrų nepilnamečių vaikų, ir vaikai lieka gyventi su tuo iš tėvų, kuriam būstas nepriklauso. Šiuo atveju uzufruktas taip pat nustatomas tol, kol vaikai tampa pilnamečiais. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami uzufrukto nustatymo klausimą, taikė šią teisės normą. Tačiau teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnį Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento. Šis įstatymas dar nėra priimtas, todėl CK trečiosios knygos XV skyriaus normos nėra įsigaliojusios, taigi CK 3.234 straipsnis negali būti taikomas. Teismų išvada, kad remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, siekiant užtikrinti vaiko teisę į būstą, yra pagrindas nustatyti uzufruktą, laikytina pagrįsta. Nustatydami uzufruktą teismai atsižvelgė į tai, kad vaiko motina (ieškovė), su kuria nustatyta vaiko gyvenamoji vieta ir nepilnametis vaikas gyvenamojo būsto neturi, vaiko tėvas (atsakovas), siekdamas aprūpinti vaiką ir kartu su juo gyvenančią motiną būstu vaiko tėvams pradėjus gyventi skyrium nupirko ginčo butą. Ginčo buto savininkas yra vaiko tėvas (atsakovas), todėl nepilnamečio vaiko ir su juo gyvenančios motinos teises į būstą gali būti ginamos nustatant uzufruktą. Kol negalioja CK trečiosios knygos XV skyriaus normos, taip pat ir teismų taikyta CK CK 3.234 straipsnio 5 dalis, ginčo santykiams reguliuoti remiantis analogija taikytinas CK 3.71 straipsnis.

CK 1.8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymo analogija galima tada, kai nėra pozityvios teisės normos, kuri tiesiogiai reglamentuotų ginčo santykį, tačiau yra teisės normos, kurios reglamentuoja panašų santykį, ir tas santykių panašumas, atsižvelgiant į jų esmę ir pobūdį, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad analogijos taikymas yra pateisinamas. Europos Konvencija dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso, konstitucinis asmenų lygybės principas (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis) pagrindžia būtinybę vienodai ginti tiek susituokusių, tiek nesusituokusių tėvų vaikų teises. Tai tiesiogiai įtvirtinta CK 3.161 straipsnio 5 dalyje, nustatančioje, kad vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams, ir vaikų, gimusių susituokusiems tėvams, teisės yra lygios. Atsižvelgiant į tai, kad nėra teisės normos, tiesiogiai įtvirtinančios nesusituokusių ir neįregistravusių partnerystės tėvų vaikų teisių garantijas teisės naudotis gyvenamąja patalpa išlikimo aspektu, vadovaujantis CK 1.8 straipsnio 1 dalimi pagal analogiją taikytinas galiojantis CK 3.71 straipsnis, kuris įtvirtina šias vaikų teisių apsaugos garantijas, kai vaiko tėvai yra sutuoktiniai. Netinkamas materialinės teisės normos taikymas iš esmės teisingai išsprendus šalių ginčą nesudaro pagrindo šiuo aspektu naikinti skundžiamus teismų priimtus sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Kasaciniame skunde teisingai nurodyta, kad uzufrukto nustatymas susijęs su Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintu nuosavybės neliečiamumo principu, tačiau šis principas nėra absoliutus, asmens nuosavybė įstatyme nustatytais pagrindais gali būti ribojama, inter alia vaikų teisių ir interesų apsaugai paliekant nepilnamečiam vaikui teisę naudotis gyvenamąja patalpa uzufrukto teise. Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl uzufrukto, neatsižvelgė į tai, kad ieškovė laukiasi vaiko nuo savo sutuoktinio, šiuo metu jis yra gimęs, tuo tarpu šis vaikas ir ieškovės sutuoktinis neturi uzufrukto teisės į atsakovui priklausantį butą, neturi teisinės reikšmės sprendžiant šioje byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Uzufrukto objekto savininkui manant, kad su uzufruktoriais gyvenantys asmenys pažeidžia jo, kaip uzufrukto objekto savininko, teises, šis gali jas ginti kitais pagrindais įstatymo nustatyta tvarka (CK 4.159 straipsnis). Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad uzufrukto nustatymas tėvo (motinos) būstui neatleidžia tėvo (motinos) nuo pareigos teikti išlaikymą vaikui pagal CK 3.192 straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtintus principus, tačiau į tai atsižvelgiama paskirstant konkrečią išlaikymo pareigą. Iš priteisto išlaikymo dydžio ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių dėl vaiko poreikių ir kiekvieno iš tėvų turtinės padėties matyti, kad išlaikymo dydis nustatytas nenukrypstant nuo CK 3.192 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatų, bylos aplinkybėmis atsakovas savo sūnui yra pajėgus teikti 400 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų dydžio išlaikymą.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis dėl išlaikymo priteisimo nėra tiksli. CK įtvirtintas vaikų ir tėvų turto atskyrimo principas (CK 3.185 straipsnio 1 dalis), pagal kurį nepilnametis gali būti nuosavybės teisinių santykių subjektas, turto savininkas. Dėl to teismas turi priteisti išlaikymą vaikui, o ne jo įstatyminiam atstovui – tėvui (motinai) ar globėjui (rūpintojui) (CK 3.157 straipsnis, 3.272 straipsnio 1 dalis). Priteisiant išlaikymą nepilnamečiam vaikui iš jo tėvo, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje tai turi būti aiškiai nurodyta, o priteistą išlaikymą, kaip vaiko turtą, uzufrukto teise tvarko tas iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi vaikas, šiuo atveju – šalių sūnaus motina (CK 3.190 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, teismo sprendimo rezoliucinė dalis tikslintina, nurodant, kad išlaikymas iš atsakovo priteisiamas nepilnamečiam sūnui.

Negalima sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamas, jog atsakovas neskundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir iš esmės šios teismo sprendimo dalies apeliacine tvarka neperžiūrėdamas, pažeidė CPK 376 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias teismo pareigą šeimos bylose būti aktyviam (savo iniciatyva rinkti įrodymus, savo iniciatyva imtis priemonių vaikų teisių ir interesų apsaugai, išeiti už ieškinio reikalavimo ribų ir kt.), nes iš pirmosios instancijos teismo sprendimo buvo matyti, kokiais įstatyminiais pagrindais ir juos patvirtinančiais įrodymais vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina: vaiko nuomonė, jo prisirišimas prie motinos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvada (b. l. 141) ir kt.

Kasacinio skundo argumentai teisės taikymo aspektu nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalyje) nustatyto pagrindo naikinti skundžiamus teismų sprendimus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 13 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 28 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistus, patikslinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 13 d. sprendimo dalį dėl išlaikymo priteisimo ir ją išdėstyti taip:

Priteisti iš V. U., a. k. (duomenys neskelbtini), išlaikymą nepilnamečiam sūnui E. U., a. k. (duomenys neskelbtini), po 400 Lt (keturis šimtus litų) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2005 m. vasario 1 d. iki E. U. pilnametystės.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Janina Januškienė

Algis Norkūnas