Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinio fakto - neįgalumo nuo vaikystės - nustatymą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-228-687/2017

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-01759-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.5.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. L. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinis skyrius, Klaipėdos miesto savivaldybės administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinio fakto – neįgalumo nuo vaikystės – nustatymą, aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis 1983 m. rugsėjo 23 d. – 1992 m. lapkričio 12 d. laikotarpiu buvo neįgalus nuo vaikystės.

Pareiškėjas nurodė, kad 1983 m. rugsėjo 23 d., būdamas 14 metų, pasijuto blogai ir buvo išvežtas į ligoninę, ten jam diagnozuota sunki cukraligės I tipo forma – ketoacitozė. Nors jo neįgalumas iki pilnametystės nebuvo konstatuotas, tačiau sveikatos būklė visiškai atitiko neįgalumo kriterijus: artimieji privalėjo juo rūpintis kaip neįgaliuoju, jis negalėjo atlikti įprastinių darbų, savimi pasirūpinti. Pareiškėjas nurodė, kad privalėjo naudoti 60–70 vnt. insulino per parą, dėl cukrinio diabeto prastėjo jo atmintis, jam būdavo sunku susikaupti, skaudėdavo galvą. Gydytojų komisijos sprendimu jis būdavo atleidžiamas nuo egzaminų, jam būdavo skiriama speciali fizinio pasirengimo grupė. Faktiškai pareiškėjas yra neįgalus nuo 1983 m. rugsėjo 23 d., tačiau neįgalumas jam nustatytas tik 1992 m. lapkričio 12 d., kadangi iki pilnametystės jis negalėjo imtis jokių veiksmų neįgalumui konstatuoti, o artimieji nesuprato ir nežinojo tokios procedūros. Šiuo metu jam nustatytas 15 proc. darbingumo lygis, priežastis – ligos ar būklės, atsiradusios iki 24 metų. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) 38 straipsnio 1 dalį, teisę gauti našlaičių pensiją turi asmenys, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais iki 18 metų, bet ne vėliau kaip iki 24 metų. Kadangi pareiškėjo medicininiai dokumentai rodo, kad jis buvo neįgalus nuo vaikystės, jam turėtų būti skirta minėta pensija.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2015 m. vasario 4 d. iki 2034 m. kovo 4 d. nustatytas 15 proc. darbingumo lygis, priežastis – ligos ar būklės, atsiradusios iki 24 metų. Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 5 d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių (toliau – VSDFV Klaipėdos skyrius) su prašymu skirti našlaičių pensiją. VSDFV Klaipėdos skyrius 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 5 d. pakartotinai kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių su prašymu skirti našlaičių pensiją, tačiau VSDFV Klaipėdos skyrius 2013 m. vasario 3 d. sprendimu jo prašymo netenkino. Ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – NDNT) kontrolės skyriaus 2015 m. balandžio 24 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas padarė išvadą, jog yra visos įstatyme nurodytos sąlygos, suteikiančios teisę pareiškėjui kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tačiau, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimu, pažymėjo, jog invalidumą konstatuoti gali tik kompetentingos įstaigos. Teismas nurodė, kad, iki pareiškėjui sukako 18 metų, tokį sprendimą turėjo priimti gydytojų konsultacinė komisija. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalį viena iš būtinųjų sąlygų gauti teisę į našlaičių pensiją yra pripažinimo invalidais (iki 2005 m. liepos 1 d.) momentas – nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pirmą kartą invalidu pripažintas 1992 m. lapkričio 12 d., t. y. būdamas 23 metų, tačiau ekspertizės akte nurodyta, kad pareiškėjo invalidumo priežastis yra „bendras susirgimas“. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nebuvo pripažintas invalidu nuo vaikystės; ši aplinkybė nebuvo nustatyta ir per vėlesnius patikrinimus.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, 2016 m. spalio 14 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Kolegija nurodė, kad pareiškėjo prašymas nustatyti jo neįgalumo atsiradimo laiką patenka į NDNT veiklos kompetenciją ir yra reglamentuota atskira šio juridinio fakto nustatymo tvarka, ja, bylos duomenimis, pareiškėjas iki kreipimosi į teismą pasinaudojo. Remdamasi Ginčų dėl neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymo nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. A1-171, 6.1 punktu, kolegija pažymėjo, kad ginčams dėl neįgalumo lygio, kaip ir jo priežasties bei atsiradimo laiko, teisės aktai nustato atskirą tvarką, pagal kurią ir turi būti sprendžiama dėl pareiškėjo neįgalumo priežasties nustatymo. Kolegija atkreipė dėmesį, kad NDNT 2007 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjui nustatyta darbingumo lygio priežastis – „ligos arba būklės, atsiradusios iki 24 metų“. Šio sprendimo pareiškėjas neskundė. Kolegija sprendė, kad pareiškėjo pareiškimas neatitinka juridiniam faktui nustatyti reikalingų sąlygų, t. y. šis faktas nustatytas NDNT sprendimu, todėl toks juridinis faktas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 444 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatas negali būti nustatomas.

Kolegija nurodė, kad konstatavęs, jog faktas dėl neįgalumo priežasties nustatymo nenustatytinas teisme civilinio proceso tvarka, pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti pareiškėjo pareiškimą vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, o priėmęs tokį pareiškimą turėjo bylą nutraukti CPK 293 straipsnio 1 punkte nurodytu pagrindu, kai byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka, tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pareiškimą atmetė. Tiek atmetus pareiškimą, tiek nutraukus civilinę bylą pareiškėjui atsiranda tos pačios procesinės pasekmės. Kadangi byla išspręsta iš esmės teisingai, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo padarytas proceso teisės normų pažeidimas negali būti pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Kolegija atkreipė dėmesį į tai, jog net jei pareiškėjo prašymu būtų nustatytas juridinis faktas, t. y. kad pareiškėjas yra neįgalus nuo vaikystės, jam šio fakto nustatymas nesukurtų civilinių teisių ir pareigų, nes, vadovaujantis Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašomas nustatyti juridinis faktas neturi juridinės reikšmės, nes nuo jo nepriklausys, ar pareiškėjas turės teisę gauti našlaičių pensiją.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis tiek, kiek mirusiųjų vaikai ir įvaikai, kurie faktiškai buvo neįgalūs nuo vaikystės, neturi teisės gauti našlaičio pensijos, jeigu neįgalumas nuo vaikystės jiems buvo nustatytas po to, kai jiems sukako 24 metai (ar vėliau nei 2005 m. liepos 1 d.), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai netinkamai aiškino ir taikė CPK 445 straipsnį, nes išvadas, jog pareiškėjo prašomiems juridinę reikšmę turintiems faktams nustatyti yra įtvirtinta speciali tvarka ir kad pareiškėjas šia tvarka pasinaudojo, padarė formaliai atlikę teisinių ir faktinių aplinkybių patikrinimą, netyrę šių įrodymų turinio, jų reikšmės, nesiaiškinę pareiškėjo realios galimybės pasinaudoti esama tvarka. Teismai turėjo būti aktyvūs, imtis būtinų priemonių, kad išsiaiškintų bylos aplinkybes: nustatyti, kokia tvarka turi būti nustatomi pareiškėjo nurodomi juridinę reikšmę turintys faktai, ar ta tvarka yra efektyvi ir ar pareiškėjas gali ta tvarka pasinaudoti. NDNT 2013 m. kovo 22 d. akte, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą pakeisti pareiškėjo darbingumo lygio priežastį, nurodyta, kad pareiškėjas specialia darbingumo lygio ir priežasties nustatymo tvarka gali pasinaudoti tuo atveju, jeigu jis pateiks darbingumo priežastį „ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės“ pagrindžiančius dokumentus, pvz., invalidumo pažymėjimą, kuriame būtų nurodyta „vaikas invalidas nuo vaikystės“. Jokių dokumentų, kurie galėtų patvirtinti, kad pareiškėjas buvo faktinis neįgalusis nuo vaikystės, ir kuriuos pareiškėjas galėtų pateikti NDNT kaip įrodymus, nėra išlikę. Dėl to pareiškėjas neturi realių galimybių pasinaudoti teisės aktuose nustatyta tvarka ir kreiptis į NDNT dėl pakartotinio vertinimo, nes negali pateikti savo negalios pobūdį „invalidumas nuo vaikystės“ pagrindžiančių dokumentų, tokie dokumentai nėra išlikę ir teisės aktuose nėra įtvirtinta specialios tvarkos, kaip tokius dokumentus pareiškėjas galėtų atkurti.

Teismai netinkamai vertino įrodymus, t. y. neatsižvelgė į tai, jog įrodymas – VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės pažyma – rodo, kad medicininiai 1983 m. rugsėjo 23 d. – 1992 m. lapkričio 12 d. laikotarpio duomenys nėra išlikę. Todėl pareiškėjas neturi jokių galimybių pateikti tiesioginių įrodymų, o jo pateikti netiesioginiai įrodymai, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo nepilnametis, juridinę reikšmę turintis faktas įvyko labai seniai, galiojant kitai teisinei sistemai, šis juridinis faktas turi esminę reikšmę įgyvendinant socialiai pažeidžiamo asmens teises, teismų turėjo būti vertinami kaip pakankami pareiškėjo prašomam juridiniam faktui konstatuoti. Jeigu teismas manė, kad byloje nepakanka surinktų įrodymų, tai turėjo skirti ekspertizę medicininiams dokumentams ir padarytoms atitinkamoms išvadoms tirti.

Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjas neįgaliuoju buvo pripažintas 23 metų, o neįgalumo priežastis – „bendras susirgimas“, nurodė, kad pareiškėjas, net ir pripažinus juridinį faktą, vis tiek neįgytų teisės į našlaičių pensiją. Teismas netinkamai taikė Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalį – ši byloje taikytina teisės akto nuostata yra prieštaraujanti Konstitucijai, todėl teismai, veikdami aktyviai, negalėjo ja vadovautis ir turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų ištirtas šios nuostatos atitikties Konstitucijai klausimas. Teisės aktuose asmens teisė į našlaičių pensiją yra susieta su formaliu asmens pripažinimo neįgaliuoju momentu, t. y. asmuo turi būti pripažintas „invalidu nuo vaikystės“ iki jam sukako 24 metai (bet ne vėliau nei iki 2005 m. liepos 1 d.). Teisės aktai taip pat įtvirtina galimybę suinteresuotiems asmenims kreiptis dėl atgalinio darbingumo lygio nustatymo ir jiems atgaline data gali būti nustatyta nedarbingumo priežastis. Atitinkamai atgaline tvarka galėtų būti nustatyta ir darbingumo lygio priežastis: ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės. Todėl asmenys neįgaliaisiais nuo vaikystės gali būti pripažinti ir vėliau, nei jiems sukako 24 metai (ir po 2005 m. liepos 1 d.). Taip išskiriamos dvi grupės asmenų: neįgalieji nuo vaikystės, kurie tokiais buvo pripažinti iki 24 metų ir iki 2005 m. liepos 1 d.; neįgalieji nuo vaikystės, kurie tokie buvo pripažinti po 24 metų ir (ar) po 2005 m. liepos 1 d. Abiejų šių asmenų grupių negalia ir jos priežastis yra vienoda – jie visi buvo neįgalūs nuo vaikystės; tačiau įstatymai traktuoja juos skirtingai ir nustato jiems skirtingas pasekmes, t. y. teisę gauti našlaičių pensiją susieja su neįgalumo nustatymo momentu, nors pačios negalios reali pradžia (nuo vaikystės) ir pasekmės yra vienodos. Asmenims, kurių padėtis iš esmės yra vienoda, nustatomas skirtingas teisinis reguliavimas, kas lemia jų konstitucinio lygiateisiškumo principo paneigimą. Todėl Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis tiek, kiek mirusiųjų vaikai ir įvaikiai, kurie faktiškai buvo „invalidai nuo vaikystės“, neturi teisės gauti našlaičio pensijos, jeigu neįgalumas nuo vaikystės jiems buvo nustatytas po to, kai jiems sukako 24 metai (ar vėliau nei 2005 m. liepos 1 d.), prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėjo prašymas nustatyti jo neįgalumo atsiradimo laiką patenka į NDNT veiklos kompetenciją ir šiam juridiniam faktui nustatyti yra reglamentuota atskira tvarka, kuria pareiškėjas pasinaudojo, pagrįstai sprendė, kad pareiškimas neatitinka vienos iš juridiniam faktui nustatyti reikalingų sąlygų – šis faktas nustatytas NDNT sprendimu, todėl teismo negali būti nustatomas.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad net jeigu pareiškėjo prašomas juridinis faktas būtų nustatytas, jam šio fakto nustatymas nesukurtų civilinių teisių ir pareigų, t. y. nuo jo nepriklausys, ar pareiškėjas gali gauti našlaičių pensiją.

Pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą turėtų būti atmestas, nes Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime nurodė, kad iš Konstitucijos valstybei nekyla pareiga nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį našlaičių pensija būtų skiriama neįgaliems (invalidams) tėvų netekusiems pilnamečiams asmenims. Įstatymų leidėjo diskrecija yra nustatyti socialinės paramos maitintojo netekimo atveju rūšis, asmenis, kuriems skiriama konkreti socialinė parama, šios socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo sąlygas, diferencijuoti asmenims skiriamos socialinės paramos dydžius, jeigu objektyviai jų padėtis yra skirtinga.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; našlaičių pensijos skyrimo pagal Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalį

Pareiškėjas, siekdamas gauti našlaičių pensiją pagal Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalį, prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis 1983 m. rugsėjo 23 d. – 1992 m. lapkričio 12 d. laikotarpiu buvo neįgalus nuo vaikystės.

Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad faktas dėl neįgalumo nustatymo nenustatytinas teisme civilinio proceso tvarka, nurodė, jog pareiškėjo prašomo juridinio fakto nustatymas pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesukurtų jam civilinių teisių ir pareigų, t. y. jis vis tiek neturėtų teisės gauti našlaičių pensiją Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nurodyta tvarka. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta šią apeliacinės instancijos teismo išvadą.

Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis (įstatymo Nr. XI-528 redakcija, galiojanti nuo 2011 m. sausio 1 d.) nustato, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. 1156 „Dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ (nutarimo Nr. 1508 redakcija, galiojanti nuo 2011 m. gruodžio 30 d.) 51 punktą našlaičių pensijos skiriamos, jeigu šios pensijos gavėjas dar nėra sukakęs 18 metų arba jau yra sukakęs 18 metų, bet buvo pripažintas neįgaliuoju (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidu) iki 18 metų ir visą laiką nuo 18 metų sukakties yra nedarbingas ar iš dalies darbingas (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidas), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai) arba mokosi Pensijų įstatymo 38 straipsnio 2 dalyje nurodytose švietimo įstaigose pagal bendrojo ugdymo ar formaliojo profesinio ugdymo programą, dieninių arba nuolatinių studijų programą.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. kovo 23 d. įsakymo Nr. V-188/A1-84/ISAK-487 „Dėl neįgalumo lygio nustatymo kriterijų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ 11 ir 12.6 punktuose nurodyta, kad neįgalumo lygį nustato NDNT ir per 15 darbo dienų nuo šio tvarkos aprašo 6 ir 8 punktuose nurodytų dokumentų gavimo dienos priima sprendimus dėl asmens neįgalumo lygio, jo priežasties, atsiradimo laiko ir termino. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakyme Nr. A1-78/V-179 „Dėl darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo ir darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nurodyta, kad asmenų darbingumo lygį nustato NDNT (2 punktas). Pagal šio įsakymo 27.15 punktą darbingumo lygio priežastys yra ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės (tik asmenims, kuriems pagal teisės aktus, galiojusius iki 2005 m. liepos 1 d., buvo nustatyta invalidumo priežastis „nuo vaikystės“; pakartotinai vertinant šių asmenų darbingumo lygį dėl termino pasibaigimo, nurodoma ši priežastis); o pagal 29 punktą, kai asmuo prašo, kad jo darbingumo lygis būtų nustatytas atgaline data, susiejant jį su darbingumo lygio pasikeitimu dėl ligų arba būklių, atsiradusių iki 24 metų, bet ne vėliau, iki jam sukako 26 metai, NDNT gali darbingumo lygį nustatyti atgaline data, jeigu tam yra pateikiama pakankamai duomenų. Ligų arba būklių, atsiradusių iki 24 metų, priežastys nustatomos tik tuo atveju, kai asmuo buvo pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu, iki jam sukako 26 metai.

Pareiškėjas kasaciniame skunde nurodo, kad teismai savo išvadas padarė formaliai atlikę teisinių ir faktinių aplinkybių patikrinimą, nesiaiškino realios galimybės pareiškėjui pasinaudoti specialia darbingumo lygio ir priežasties nustatymo tvarka.

Teismai nustatė, kad pareiškėjui nuo 2015 m. vasario 4 d. iki 2034 m. kovo 4 d. nustatytas 15 proc. darbingumo lygis, priežastis – ligos arba būklės, atsiradusios iki 24 metų. 2012 m. spalio 30 d. mirus tėvui, pareiškėjas 2012 m. lapkričio 5 d. kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių su prašymu skirti našlaičių pensiją. VSDFV Klaipėdos skyriaus 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjui atsisakyta skirti našlaičių pensiją, nes jis neatitiko Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, kadangi pirmą kartą neįgaliuoju (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidu) buvo pripažintas 1992 m. lapkričio 12 d., t. y. būdamas vyresnis nei 18 metų, tačiau ne vėliau kaip iki jam sukako 24 metai, bet nebuvo pripažintas invalidu nuo vaikystės. 2012 m. gruodžio 5 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių, tačiau 2013 m. sausio 3 d. sprendimu jam vėl buvo atsisakyta skirti našlaičių pensiją dėl tos pačios priežasties.

Byloje taip pat nustatyta, kad NDNT 2007 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjui buvo nustatyta darbingumo lygio priežastis – „ligos arba būklės, atsiradusios iki 24 metų“. Pareiškėjas šio sprendimo neskundė. 2013 m. kovo 13 d. jis kreipėsi į NDNT dėl pakartotinio darbingumo lygio priežasties pakeitimo, tačiau 2013 m. kovo 22 d. jo prašymas buvo netenkintas. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Ginčų komisijai, tačiau ši 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu atsisakė priimti skundą. Ginčų komisijos sprendimą pareiškėjas skundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau skundas buvo atmestas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog neįgalumui nustatyti teisės aktuose yra įtvirtinta speciali tvarka – dėl jo sprendžia NDNT. Konstitucinis Teismas 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime Nr. 08/2008-23/2009, pasisakydamas dėl Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) atitikties Konstitucijai, nustatė, jog pagal teisinį reglamentavimą neįgalumu (invalidumu) laikoma tokia asmens būklė, kuri yra nustatyta kompetentingų įstaigų; nei Pensijų įstatyme, nei kituose įstatymuose nėra nustatyta, kad asmens, sergančio atitinkama liga (-omis), tapimas invalidu konstatuojamas kitaip, nei kompetentingoms įstaigoms nustatant jam invalidumą (neįgalumą), t. y. invalidumą (neįgalumą) nustatančiai komisijai priėmus sprendimą dėl invalidumo fakto.

Konstitucinis Teismas 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime akcentavo, jog Pensijų įstatyme nebuvo nustatyta, kad asmenys, kurie tapo invalidais po 18 metų, inter alia (be kita ko) tapo invalidais po 18 metų dėl ligos ar traumos pasekmių, atsiradusių iki 18 metų, turi teisę gauti maitintojo netekimo pensiją (našlaičių pensiją), ir iš Konstitucijos valstybei nekyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį našlaičių pensija būtų skiriama neįgaliems (invalidams) tėvų netekusiems pilnamečiams asmenims. Konstitucinis Teismas pripažino, jog Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai – 18 metų ir vyresni negalią turintys asmenys (invalidai), jeigu jie nebuvo pripažinti neįgaliaisiais (invalidais) iki 18 metų, neprieštarauja Konstitucijai.

Pareiškėjas kreipėsi dėl našlaičių pensijos skyrimo nuo 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojus dabartinei Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies redakcijai, kuri išplėsta, papildomai nurodant, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi taip pat ir mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Taigi teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai (įvaikiai), jeigu jie iki 2005 m. liepos 1 d. pripažinti invalidais nuo vaikystės ir jeigu jie nuo 18 metų yra nuolat nedarbingi ar iš dalies darbingi. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog teisės gauti našlaičio pensiją pripažinimui yra svarbus ne asmens susirgimo, o jo pripažinimo neįgaliuoju (invalidu) momentas.

Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo prašomas pripažinti juridinis faktas neturi juridinės reikšmės, nes nuo jo nepriklausys, ar pareiškėjas turi teisę gauti našlaičių pensiją. Todėl konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, spręsdamas, jog pareiškėjo prašymas neatitinka juridiniam faktui reikalingų kriterijų, todėl pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatas negali būti nustatomas.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą

Pareiškėjas kasaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis tiek, kiek mirusiųjų vaikai ir įvaikiai, kurie faktiškai buvo neįgalūs nuo vaikystės, neturi teisės gauti našlaičio pensijos, jeigu neįgalumas nuo vaikystės jiems buvo nustatytas po to, kai jiems sukako 24 metai (ar vėliau nei 2005 m. liepos 1 d.), neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, prieštaraujančio Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Tokia pat nuostata įtvirtinta ir CPK 3 straipsnio 3 dalyje bei Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje.

Konstitucinis Teismas 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime Nr. 08/2008-23/2009 jau yra pripažinęs, kad Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis (2006 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. X-979 redakcija) ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai – 18 metų ir vyresni negalią turintys asmenys (invalidai), jeigu jie nebuvo pripažinti neįgaliaisiais (invalidais) iki 18 metų, neprieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Konstitucinis Teismas sprendė dėl Pensijų įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2011 m. sausio 1 d., o nagrinėjamu atveju taikytina Pensijų įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2011 m. sausio 1 d. (papildomai nustatanti, kad teisę gauti našlaičių pensiją taip pat turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai)), nutarime pateikti išaiškinimai reikšmingi ir naujos redakcijos įstatymui.

Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pažymėjo, kad socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės; įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti socialinės paramos teikimo modelį bei pensijų sistemą, o Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais. Konstitucinio teismo nutarime buvo atskleistas principas, jog teisės gauti našlaičio pensiją pripažinimui yra svarbus ne asmens susirgimo, o jo pripažinimo invalidu (neįgaliu) momentas. Todėl nuo 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies pataisos šio principo nepaneigė. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimas išlieka aktualus ir nagrinėjamai bylai.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai, todėl teismas netenkina pareiškėjo prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis tiek, kiek mirusiųjų vaikai ir įvaikai, kurie faktiškai buvo neįgalūs nuo vaikystės, neturi teisės gauti našlaičių pensijos, jeigu neįgalumas nuo vaikystės jiems buvo nustatytas po to, kai jiems sukako 24 metai (ar vėliau nei 2005 m. liepos 1 d.), neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas) nustatyto pagrindo naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį; nutartis paliktina galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinį skundą atmetus, pareiškėjo turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Janina Januškienė

Vincas Verseckas