Civilinė byla Nr. e3K-3-233-701/2017
Teisminio proceso Nr. 2-17-3-01456-2015-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.5.1; 1.3.2.8; 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.2.8; 2.1.2.7; 2.2.2.1; 2.2.2.6; 2.2.2.7; 3.1.1.2.9
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algio Norkūno ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės koncerno „Achemos grupė“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės koncerno „Achemos grupė“ ieškinį atsakovams K. J. ir K. B. dėl darbo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. Ž..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje nagrinėjama dėl teisės normų, reglamentuojančių uždarosios akcinės bendrovės vadovo paskyrimą (išrinkimą) ir darbo sutarties su asmeniu, paskirtu laikinai eiti uždarosios akcinės bendrovės vadovo pareigas, sudarymą, pasibaigusios terminuotos darbo sutarties pripažinimą niekine ir negaliojančia pagal Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) nustatytus sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindus, civilinės bylos medžiagos viešumą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė pripažinti niekine ir negaliojančia jos ir atsakovo K. J. 2015 m. birželio 4 d. sudarytą darbo sutartį (toliau – ir Darbo sutartis).
Ieškovė nurodė, kad 2015 m. birželio 4 d. ieškovės valdybos pirmininkas atsakovas K. B. nutarimu pavedė ieškovės valdybos nario pareigas einančiam K. J. laikinai eiti ieškovės generalinio direktoriaus pareigas nuo 2015 m. birželio 3 d. (t. y. atgaline data). Pagal ieškovės Generalinio direktoriaus pareigų reglamento nuostatas išrinktam ieškovės generaliniam direktoriui negalint eiti savo pareigų, jas eina ieškovės ekonomikos ir finansų direktorius. Paskyrus laikinai eiti generalinio direktoriaus pareigas asmenį, kurio su ieškove nesiejo jokie teisiniai darbo santykiai, buvo šiurkščiai pažeistos ieškovės Generalinio direktoriaus pareigų reglamento nuostatos.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Jonavos rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 1 d. sprendimu atmetė ieškinį.
Teismas nustatė, kad 2014 m. rugsėjo 19 d. neeilinio ieškovės visuotinio susirinkimo metu buvo išrinkta ieškovės valdyba (L. L., K. J., K. B., V. S. ir R. R.). 2014 m. rugsėjo 26 d. valdybos posėdžio metu ieškovės valdybos pirmininku išrinktas K. B.. Ieškovės valdybos darbo reglamento, patvirtinto 2015 m. sausio 21 d. valdybos protokolu Nr. 294-15-02 (toliau – Valdybos darbo reglamentas), 3.5.1.2 ir 3.5.2.6 punktuose nustatyta, kad valdybos pirmininkas turi teisę paskirti laikinai einantį generalinio direktoriaus pareigas asmenį ir pasirašyti su tokiu asmeniu darbo sutartį.
Vilniaus miesto apylinkės teismui 2014 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-41505-110/2014 uždraudus valdybos išrinktam generaliniam direktoriui R. Ž. eiti savo pareigas, valdybos pirmininkui K. B. teko pareiga paskirti laikinai generalinio direktoriaus pareigas einantį asmenį, nusprendus pakeisti savo paties paskirtą iki tol laikinai generalinio direktoriaus pareigas ėjusį A. B.. 2015 m. birželio 4 d. buvo priimtas ieškovės valdybos pirmininko nutarimas paskirti laikinai einančiu generalinio direktoriaus pareigas asmeniu valdybos narį K. J.. Tą pačią dieną tarp ieškovės ir K. J. buvo pasirašyta darbo sutartis.
2015 m. birželio 4 d. ieškovės valdybos pirmininko nutarime nurodyta, kad A. B. netinkamai ėjo ieškovės generalinio direktoriaus pareigas, tolesnis jo pareigų ėjimas neatitinka ieškovės interesų. Vadovaujantis ieškovės Valdybos darbo reglamentu, generalinį direktorių komandiruoti gali tik ieškovės valdybos pirmininkas, jam nesant – valdybos pirmininko pavaduotojas. 2015 m. gegužės mėn. eidamas ieškovės generalinio direktoriaus pareigas A. B. išskrido į komandiruotę Maskvoje, apie tai neinformavęs nei valdybos pirmininko, nei pirmininko pavaduotojo V. S.. 2015 m. birželio 4 d. A. B. vėl išskrido į komandiruotę Paryžiuje, nepranešęs apie tai nei ieškovės valdybos pirmininkui, nei jo pavaduotojui.
Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-547-872/2015 buvo konstatuota, jog ieškovės valdybos pirmininkas K. B., remdamasis Valdybos darbo reglamento, patvirtinto 2014 m. spalio 3 d. valdybos protokolu Nr. 284-14-19, 3.5 punkto 1 dalyje įtvirtintomis valdybos pirmininko papildomomis teisėmis, priėmė 2014 m. spalio 8 d. nutarimą Nr. 1560-14-66 „Dėl koncerno UAB „Achemos grupė“ l. e. p. generalinio direktoriaus paskyrimo“, kuriuo laikinai eiti generalinio direktoriaus pareigas paskirtas koncerno ekonomikos ir finansų direktorius A. B.. Koncerno generaliniam direktoriui susirgus, valdybos pirmininkas 2014 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1561-14-67 paskyrė ekonomikos ir finansų direktorių A. B. laikinai vykdyti vadovo funkcijas ir tuo pačiu nutarimu buvo panaikintas 2014 m. spalio 8 d. nutarimas. Ieškovės generalinio direktoriaus R. V. nedarbingumo laikotarpiui pasibaigus, 2014 m. spalio 13 d. nutarimu buvo panaikintas 2014 m. spalio 9 d. nutarimas.
Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-547-872/2015 ieškinys buvo atmestas, nustačius, kad juo buvo prašoma panaikinti vėlesniu (2014 m. spalio 13 d.) valdybos pirmininko nutarimu panaikintus nutarimus, akivaizdu, kad 2014 m. spalio 8, 9 d. nutarimai jau yra nebegaliojantys. Teismo teigimu, nors Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimas apskųstas Vilniaus apygardos teismui, šis teismo sprendimas neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje.
2015 m. birželio 4 d. sudarytos Darbo sutarties 2 punkte nurodyta, kad atsakovui K. J. terminuota darbo sutartimi generalinio direktoriaus funkcijas buvo pavesta vykdyti tik laikinai – iki artimiausio valdybos posėdžio, kuriame būtų išrinktas naujas įmonės vadovas, todėl įmonės teisės aktai ir įstatymai nebuvo pažeisti. 2015 m. birželio 16 d. įvyko ieškovės neeilinis visuotinis akcininkų susirinkimas, jo metu buvo atšaukta ieškovės valdyba ir naujais valdybos nariais išrinkti A. B., G. B., K. J., L. L. ir R. R.. Atsakovas K. B. nuo 2015 m. birželio 16 d. nėra ieškovės valdymo organų narys. 2015 m. birželio 23 d. ieškovės valdyba priėmė sprendimą paskirti A. B. laikinai vykdyti ieškovės generalinio direktoriaus funkcijas, o 2015 m. liepos 13 d. R. V. atsistatydinus iš ieškovės vadovo pareigų, ieškovės valdyba priėmė sprendimą išrinkti A. B. ieškovės generaliniu direktoriumi, 2015 m. liepos 20 d. ieškovo valdyba paskyrė A. B. laikinai vykdyti ieškovės generalinio direktoriaus funkcijas.
Teismas konstatavo, kad nuo 2015 m. birželio 23 d. priimto ieškovės valdybos sprendimo paskirti A. B. laikinai eiti ieškovės generalinio direktoriaus pareigas atsakovas K. J. nevykdo ieškovės generalinio direktoriaus funkcijų, yra tik ieškovės valdybos narys, Darbo sutartis, kuria buvo įformintas jo kaip generalinio direktoriaus funkcijų vykdymas, yra nutraukta nuo 2015 m. birželio 23 d. de facto (faktiškai).
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – DK) neįtvirtina tokio darbo sutarties negaliojimo pagrindo kaip darbdavio atstovo įgaliojimų viršijimas. CK 1.78–1.96 straipsniuose nurodyti sandorių negaliojimo pagrindai taikomi ir darbo sutarčiai. Teismas sprendė, kad ieškovės teiginiai, jog atsakovas K. B. neturėjo teisinių įgaliojimų sudaryti ieškovės vardu Darbo sutartį su K. J., nes ieškovė nepatvirtino tokios sutarties, todėl ši negalioja CK 1.92 straipsnio pagrindu, atmestini. Atsakovai pateikė į bylą antstolio M. D. 2015 m. rugsėjo 4 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, pagrindžiantį aplinkybę, kad atsakovai nebuvo įleisti į ieškovės patalpas, kur ketino įregistruoti Darbo sutartį.
Teismas nurodė, kad, atsakovo K. B. paaiškinimu, Darbo sutarties sudarymo data – 2015 m. birželio 3 d. – dėl korektūros klaidos buvo parašyta klaidingai. Atsakovas K. J. vykdė Darbo sutartį: veikė kaip ieškovės generalinis direktorius, t. y. leido generalinio direktoriaus įsakymus, davė nurodymus darbuotojams, veikė ieškovės vardu santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Atsakovas K. B., vykdydamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ), ieškovės įstatų ir DK reikalavimus, privalėjo su asmeniu, einančiu generalinio direktoriaus pareigas, sudaryti (ir sudarė) darbo sutartį. Atsakovai veikė teisėtai, neperžengdami jiems priskirtos kompetencijos ribų, todėl ieškovės teiginys, kad Darbo sutartis sudaryta dėl akių, nepagrįstas.
Teismas pažymėjo, kad ieškovė pripažino, jog pagal jos Valdybos darbo reglamento 3.5.1.2 ir 3.5.2.6 punktus valdybos pirmininkas turi teisę paskirti laikinai einantį generalinio direktoriaus pareigas asmenį, pasirašyti su juo darbo sutartį. Byloje pateiktais įrodymais nepagrįsti ieškovės argumentai, kad K. B. neturėjo įgaliojimų sudaryti ieškovės vardu darbo sutartį (CK 1.92 straipsnis).
Teismas konstatavo, kad ieškinyje neargumentuojama, kokiu būdu valdybos pirmininko 2015 m. birželio 4 d. nutarimas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ar ieškovės įstatams, taip pat protingumo ir sąžiningumo principams. Generalinio direktoriaus pareigų reglamentas apibrėžia ieškovės generalinio direktoriaus atsakomybės sritis ir nustato jo įgaliojimus įgyvendinant nustatytas funkcijas. Šis reglamentas nustato procedūras, kurių turi laikytis generalinis direktorius, paskirdamas asmenį eiti jo pareigas, kai pats generalinis direktorius negali eiti savo pareigų.
Teismas pažymėjo, kad ieškovės valdybos pirmininkas, priimdamas sprendimus, vadovaujasi Valdybos darbo reglamentu, todėl net jei jo sprendimas prieštarautų ieškovės Generalinio direktoriaus pareigų reglamentui, tai nesudarytų pagrindo pagal CK 2.82 straipsnio 4 dalį pripažinti jį negaliojančiu, nes ieškovės Generalinio direktoriaus pareigų reglamentas nėra ieškovės steigiamasis dokumentas.
Anot teismo, ieškovė pati nurodė ieškinyje, kad atsakovas K. J. aktyviai veikė kaip ieškovės generalinis direktorius, t. y. realiai vykdė Darbo sutartį. Jis leido generalinio direktoriaus įsakymus, davė nurodymus darbuotojams, veikė ieškovės vardu santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Pagal Valdybos darbo reglamento 3.5.1.2, 3.5.2.6 punktus, valdybos pirmininkas turi teisę paskirti laikinai einantį generalinio direktoriaus pareigas asmenį, pasirašyti su tokiu asmeniu darbo sutartį. K. B., vadovaudamasis ABĮ 37 straipsnio 4 punktu, ieškovės įstatų 7 straipsnio 37 punktu, pasirašė 2015 m. birželio 4 d. darbo sutartį su K. J.. 2015 m. birželio 4 d. valdybos pirmininko nutarimas nenuginčytas, jo teisiniu ir faktiniu pagrįstumu nėra pagrindo abejoti. Nenuginčijus minėto nutarimo, nėra pagrindo pripažinti negaliojančia ir ginčijamą 2015 m. birželio 4 d. darbo sutartį, kuria šis nutarimas buvo įgyvendintas.
Teismas pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas pripažinti niekine ir negaliojančia 2015 m. birželio 4 d. darbo sutartį, sudarytą ieškovės ir atsakovo K. J., yra nepagrįstas ir netenkintinas, jis neteko prasmės, nes dėl pasikeitusių aplinkybių teismo sprendimas negalėtų būti įvykdytas, ginčijama sutartis pasibaigė, ji nevykdoma nuo 2015 m. birželio 23 d. Ieškovė, ginčydama Darbo sutartį, neprašo restitucijos ar bet kokių kitų teisinių pasekmių, nesiekia pasinaudoti nė vienu CK 1.138 straipsnyje įtvirtintu pažeistų teisių gynimo būdu, todėl ieškinys vertintinas kaip deklaratyvus ir atmestinas. Ieškovė nepagrindė ir neįrodė, kokias jos teises pažeidžia ginčijama Darbo sutartis ir kokias savo teises ji gina šioje byloje.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartimi Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Kolegija nurodė, kad, atsižvelgiant į CK 2.84 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas nuostatas, juridinio asmens organų sprendimas (2015 m. birželio 4 d. valdybos pirmininko nutarimas skirti K. J. laikinai vadovo pareigas einančiu asmeniu) negali būti niekinis, tik nuginčijamas. Nei ABĮ, nei ieškovės įstatuose nereglamentuota asmenų skyrimo laikinai vykdyti bendrovės vadovo funkcijas tvarka tais atvejais, kai valdybos paskirtas bendrovės vadovas laikinai negali vykdyti savo funkcijų dėl tam tikrų priežasčių. Tokiu atveju bendrovės vadovą pavaduojančių asmenų skyrimo tvarką atitinkami bendrovės organai turi teisę įtvirtinti lokaliniuose teisės aktuose, tai atitinka ABĮ 34 straipsnio 15 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą.
Ieškovės Valdybos darbo reglamento 3.5 punkte įtvirtintos valdybos pirmininko teisės, tarp jų – teisė paskirti asmenį laikinai eiti bendrovės vadovo pareigas dėl bendrovės vadovo ligos ar jam negalint eiti pareigų dėl kitų svarbių priežasčių (Valdybos darbo reglamento 3.5.1.2 punktas), pasirašyti darbo sutartį, įskaitant jos pakeitimus ar papildymus, su bendrovės vadovu (Valdybos darbo reglamento 3.5.2.6 punktas). Generalinio direktoriaus pareigų reglamente nustatyta, kad generalinio direktoriaus nesant ar jam negalint eiti pareigų, jas eina ekonomikos ir finansų direktorius.
Kolegija pažymėjo, kad, esant skirtingoms lokalinių aktų normoms, teisinga vadovauti teisės normų kolizijos taisykle, pagal kurią galioja aukštesnės galios teisės norma, o nagrinėjamu atveju – norma, įtvirtinta Valdybos darbo reglamente. Kolegija konstatavo, kad ieškovės valdybos pirmininkas K. B. elgėsi teisėtai, paskirdamas Valdybos darbo reglamento tvarka laikiną vadovą, priimdamas valdybos pirmininko nutarimą, kuris nenuginčytas, teisėtas ir galiojantis, sudarydamas Darbo sutartį, joje aiškiai nurodydamas aplinkybes, kurioms esant terminuota Darbo sutartis pasibaigia. Pasibaigus K. J. duotam pavedimui, pasibaigė ir su juo sudaryta terminuota Darbo sutartis (ABĮ 37 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2010, 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2007).
Kolegijos teigimu, pasibaigus terminuotai ieškovės ir K. J. darbo sutarčiai, jos nutraukimas yra formalus veiksmas, neturintis reikšmės terminuotos darbo sutarties šalių santykių pabaigai. Kolegija nurodė, kad iš dalies galima būtų sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neatribojo bendrovės vadovo skyrimo ir pavaduojančio asmens skyrimo, tačiau tai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui. Valdybos pirmininkas, sudarydamas Darbo sutartį su K. J., elgėsi teisėtai.
Kolegija nurodė, kad, taikant analogiją pagal Valdybos darbo reglamento 3.5.2.6 punktą, vadovaujantis Valdybos darbo reglamento 3.5.1.2 punktu, DK 93, 98 straipsniais, kai darbdavys ar jo įgalioti asmenys neturi teisės leisti dirbti nesudarius darbo sutarties ir kai nagrinėjamu atveju laikinai vadovo pareigas einančio asmens darbo pobūdis atitinka darbo santykių turinį, valdybos pirmininkas, priėmęs nutarimą pavesti laikinai vykdyti ieškovės generalinio direktoriaus pareigas K. J., teisėtai sudarė Darbo sutartį su asmeniu, laikinai einančiu vadovo pareigas.
Kolegijos nuomone, ieškovės valdybos pirmininkas, priimdamas 2015 m. birželio 4 d. nutarimą ir sudarydamas Darbo sutartį su K. J., įgyvendino jam pavestą valdybos organizacinę funkciją bei turimą papildomą teisę. Tokia situacija nėra vienašališkas ieškovės valdybos patvirtintos struktūrinės valdymo schemos pakeitimas ir patvirtinto darbuotojų pareigybių sąrašo praplėtimas. Paskyrus laikiną ieškovės vadovą, pasikeičia tik asmeninė valdymo organų sudėtis, bet ne pati ieškovės struktūra.
Kolegija nurodė, kad, esant galiojančiam 2015 m. birželio 4 d. valdybos pirmininko nutarimui, aplinkybė dėl Darbo sutartyje įtvirtinto darbo pradžios momento (Darbo sutarties 14 punktas) nesuteikia pagrindo pripažinti Darbo sutartį negaliojančia pagal CK 1.86 straipsnį, nes realus ginčijamos sutarties vykdymas nepaneigtas bylos medžiaga.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį, pripažįstant niekine ir negaliojančia 2015 m. birželio 4 d. darbo sutartį, sudarytą ieškovės ir atsakovo K. J.. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad ieškovės valdybos pirmininkas turi teisę sudaryti darbo sutartį ir prisiimti atitinkamus įsipareigojimus bendrovės vardu su bet kuriuo asmeniu, kuris nėra bendrovės valdybos išrinktas bendrovės vadovu, netinkamai taikė ir aiškino ABĮ 37 straipsnio 4 dalį. Nurodytas įstatymo straipsnis skirtas bendrovės valdybos (arba visuotinio akcininko susirinkimo) išrinkto bendrovės vadovo teisinei padėčiai bendrovėje reglamentuoti. Šio straipsnio 4 dalis nustato darbo sutarties būtent su valdybos (arba visuotinio akcininko susirinkimo) išrinktu bendrovės vadovu sudarymo tvarką ir valdybos pirmininko įgaliojimus pasirašyti darbo sutartį būtent tik su bendrovės valdybos (arba visuotinio akcininkų susirinkimo) išrinktu bendrovės vadovu. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išplėtė ABĮ 37 straipsnio 4 dalies, ieškovės įstatų 7 straipsnio 37 punkto, Valdybos darbo reglamento 3.5.6.2 punkto taikymo ribas, aiškindamas šias normas kaip suteikiančias pagrindą bendrovės valdybos pirmininkui sudaryti darbo sutartis bendrovės vardu iš esmės su bet kuriuo asmeniu. Ieškovės valdyba niekada nebuvo priėmusi sprendimo K. J. skirti ieškovės vadovu, dėl to nebuvo pagrindo valdybos pirmininkui skirti šį asmenį ieškovės vadovu ir sudaryti su juo darbo sutartį. Valdybos pirmininkas, pasirašydamas Darbo sutartį su K. J., viršijo ABĮ 37 straipsnio 4 dalyje ir ieškovės įstatų 7 straipsnio 37 punkte įtvirtintus savo įgaliojimus, todėl apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 1.82 straipsnio 1 dalį. Valdybos pirmininkas, pasirašydamas Darbo sutartį su K. J., pažeidė imperatyviąją ABĮ 37 straipsnio 4 dalies nuostatą, todėl apeliacinės instancijos teismas, nepripažindamas negaliojančiu tokio sandorio, prieštaraujančio imperatyviajai įstatymo normai, netinkamai taikė CK 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatą.
Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, aiškinančios valdybos pirmininko teisę sudaryti darbo sutartį bendrovės vardu. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad ABĮ 37 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog su bendrovės vadovu sudaroma darbo sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2005). Darbo sutartį su vadovu pasirašo bendrovės įgaliotas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2013). ABĮ 37 straipsnio 4 dalies nuostatos dėl su vadovu sudaromos darbo sutarties ir galimybės sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį, taip pat ABĮ 37 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta bendrovės vadovo funkcija – organizuoti kasdienę bendrovės veiklą, patvirtina bendrovės vadovo kaip darbo teisinių santykių subjekto, t. y. atitinkamai kaip darbuotojo ir kaip darbdavio atstovo, statusą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012). Kasacinis teismas aiškina ABĮ 37 straipsnio 4 dalies nuostatą kaip reglamentuojančią darbo sutarties su bendrovės vadovu sudarymo tvarką. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad bendrovės valdybos pirmininkas turi teisę sudaryti bendrovės vardu darbo sutartį ir su asmeniu, kuris nėra teisės aktų nustatyta tvarka kompetentingo bendrovės organo išrinktas bendrovės vadovas, nukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos.
Apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad kai ABĮ ar lokaliniai bendrovės teisės aktai tiesiogiai nereglamentuoja darbo sutarties su laikinai vadovo pareigas einančiu asmeniu sudarymo tvarkos, yra pagrindas taikyti įstatymo (ABĮ 37 straipsnio 4 dalies) analogiją, netinkamai taikė ir aiškino CK 1.8 straipsnio 1, 3 dalis. Negali būti vertinama kaip teisės spraga situacija, kai teisės aktuose tiesiogiai nenurodyta, kokia tvarka turi būti sudaryta darbo sutartis su asmeniu, kuris nėra valdybos išrinktas bendrovės vadovu, tačiau yra paskirtas laikinai vykdyti vadovo funkcijas, kol valdybos paskirtasis nuolatinis bendrovės vadovas laikinai negali vykdyti funkcijų dėl svarbių priežasčių. ABĮ 37 straipsnio 4, 8, 10 dalys aiškiai reglamentuoja darbo sutarčių bendrovės vardu sudarymo procesą ir bendrovės valdymo organo narių įgaliojimus šiame procese: visas darbo sutartis bendrovės vardu sudaro bendrovės vadovas, išskyrus darbo sutartį su pačiu bendrovės vadovu, kurią pasirašyti įgaliojimai suteikti valdybos pirmininkui ar kitam valdybos įgaliotam asmeniui. ABĮ 37 straipsnio 4 dalis neturėtų būti taikoma pagal analogiją, nes ši teisės norma yra specialioji taisyklė ABĮ 37 straipsnio 8, 10 dalių atžvilgiu.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą tuo pagrindu, kad byloje ieškovė prašo pripažinti Darbo sutartį niekine ir negaliojančia, nereiškia kitų reikalavimų dėl netinkamo Darbo sutarties nutraukimo ar dėl to atsiradusių kitokio pobūdžio teisės pažeidimų, netinkamai taikė ir aiškino CK 1.80, 1.82, 1.86, 1.92 straipsnio nuostatas. Nei minėtose CK teisės normose, nei kasacinio teismo praktikoje nenurodyta, jog ginčijant sutartį nurodytais pagrindais privalo būti ginčijami ir išvestiniai juridiniai faktai, kylantys iš šios sutarties. Darbo sutarties egzistavimas lėmė tai, kad ieškovei atsiranda pareiga vykdyti visus Darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, tarp jų – darbdavio įsipareigojimus darbuotojui, reglamentuojamus DK ir kitų teisės aktų. Pagal kasacinio teismo praktiką CK 1.78–1.96 straipsniuose numatyti sandorių negaliojimo pagrindai taikomi ir darbo sutarčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2004). Tai, kad byloje nereiškiami su pagrindiniu ieškinio reikalavimu susiję išvestiniai reikalavimai, negali daryti pagrindinio ieškinio reikalavimo nepagrįsto. Šio ieškinio reikalavimo patenkinimas sukeltų ieškovei teisines pasekmes, pašalinant iš ieškovės apyvartos neteisėtą sutartį ir kartu panaikinant ieškovės pareigas, kylančias ginčo Darbo sutarties pagrindu.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai), dėl to nepagrįstai konstatavo, kad Darbo sutartis buvo realiai vykdoma, bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos aiškinant CK 1.86 straipsnį. Byloje pateiktų dokumentų visetas pagrindžia, kad po Darbo sutarties sudarymo K. J. realiai nevykdė šios sutarties, jis apskritai nevykdė ieškovės vadovo funkcijų, dėl kurių ir buvo sudaryta sutartis. Visi byloje esantys dokumentai, kurie neva patvirtina K. J. Darbo sutartimi prisiimtų funkcijų vykdymą, buvo priimti 2015 m. birželio 4 d., t. y. iki Darbo sutartyje apibrėžto darbo pradžios momento (Darbo sutarties 14 punkte nurodyta, kad darbuotojas pagal darbo sutartį pradeda dirbti nuo 2015 m. birželio 5 d.). Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių išvadą, kad K. J. vykdė ieškovės vadovo funkcijas po 2015 m. birželio 5 d., t. y. Darbo sutartyje įtvirtinto darbo pradžios momento.
Atsakovai atsiliepimais į kasacinį skundą prašo atmesti šį skundą ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepimuose nurodomi šie argumentai:
Ieškovė neturi suinteresuotumo ginčyti Darbo sutartį. Darbo sutartis gali būti pripažinta negaliojančia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju Darbo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento, nes ji yra nutraukta, todėl nėra prasmės pripažinti ją negaliojančia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nutarimas, kurio pagrindu Darbo sutartis buvo pasirašyta, nenuginčytas, jis yra teisėtas, todėl Darbo sutartis negali būti pripažinta neteisėta.
Ieškovės pateiktas ABĮ ir Valdybos darbo reglamento nuostatų aiškinimas prieštarautų DK 93, 98 straipsniams, kadangi ieškovės valdybos pirmininkui turint teisę paskirti asmenį laikinu ieškovės vadovu, tačiau neturint teisės pasirašyti darbo sutartį su tokiu asmeniu, toks darbas būtų vertinamas kaip neteisėtas. Santykiai tarp bendrovės ir vadovo atsiranda esant pavedimui, o darbo sutartimi tik įforminamas pavedimo pagrindu veikiančio vadovo paskyrimas darbo teisės prasme. Kadangi atsakovas K. J. buvo paskirtas K. B. nutarimu teisėtai, šių santykių įforminimas Darbo sutartimi buvo teisėtas.
Apeliacinės instancijos teismas netaikė pagal analogiją ABĮ 37 straipsnio 4 dalies, pagal analogiją buvo taikomas Valdybos darbo reglamento 3.5.2.6 punktas. ABĮ 37 straipsnio 4 dalis nėra specialioji teisės norma šio įstatymo 37 straipsnio 8, 10 dalių atžvilgiu. ABĮ 37 straipsnio 8, 10 dalys nustato bendrovės vadovo kompetenciją dėl darbo sutarčių sudarymo su bendrovės darbuotojais ir sandorių sudarymo, o šio straipsnio 4 dalis reglamentuoja bendrovės valdybos pirmininko ar kito valdybos įgalioto nario kompetenciją dėl darbo sutarties sudarymo su bendrovės vadovu. Nurodytos ABĮ normos reglamentuoja skirtingus santykius. Pagal kasacinio teismo praktiką, bendrovės administracijos vadovo santykiai su bendrove yra specifiniai, iš esmės atitinkantys ne darbo, bet civilinius santykius, kuriems taikytinos pavedimo sutartį reglamentuojančios teisės normos.
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pateikė savo išvadą dėl kitų ieškinio reikalavimų nereiškimo ne CK 1.80, 1.82, 1.86, 1.92 straipsnių taikymo kontekste, bet vertindamas reikalavimo dėl Darbo sutarties nutraukimo aktualumą. Pati ieškovė pripažįsta, kad pagal Valdybos darbo reglamento 3.5.1.1 ir 3.5.1.2 punktus valdybos pirmininkas turi teisę tiek paskirti laikinai einantį generalinio direktoriaus pareigas asmenį, tiek pasirašyti su tokiu asmeniu darbo sutartį. Dėl to nepagrįsti ieškovės argumentai, kad K. B. neturėjo įgaliojimų sudaryti ieškovės vardu Darbo sutartį, o tai padarydamas viršijo savo įgaliojimus. Teismų motyvai, kuriais buvo atmesti ieškinio reikalavimai dėl darbo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia pagal CK 1.80, 1.82, 1.86 ir 1.92 straipsnius, yra pagrįsti.
Nagrinėjamu atveju ne teismai netinkamai vertino bylos įrodymus, o ieškovė nepagrindė savo ieškinio reikalavimo. Ieškovė, turėdama pareigą įrodyti būtinas aplinkybes, kad Darbo sutartis būtų pripažinta tariamuoju sandoriu, kasaciniame skunde pasisako tik dėl to, jog atsakovas K. J., sudaręs Darbo sutartį, neįgijo jokių teisių ir pareigų, bet nekvestionuoja Darbo sutarties šalių valios. Teisiškai nėra reikšminga tai, kokius veiksmus K. J. atliko, vykdydamas ieškovės vadovo funkcijas, ir kiek jų atliko, nes šioje byloje nesprendžiamas jo pareigų vykdymo klausimas. Pati ieškovė ieškinyje nurodė, kad K. J. nuo 2015 m. birželio 4 d. aktyviai vykdė ieškovės vadovo funkcijas. Be to, byloje yra 2015 m. birželio 4 d. antstolio M. D. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, jo duomenimis, K. J. buvo trukdoma eiti ieškovės vadovo pareigas, nes jis nebuvo įleidžiamas į ieškovės buveinės patalpas.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų byloje, A. Ž. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti ieškovės skundą ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos. Esant priimtam ir galiojančiam 2015 m. birželio 4 d. valdybos pirmininko nutarimui K. B. privalėjo sudaryti darbo sutartį su K. J., kitaip pastarojo darbas būtų laikomas neteisėtu. Tai neatitiktų nei ieškovės, nei jos akcininkų interesų. Darbo sutartis nuo 2015 m. birželio 23 d. faktiškai yra pasibaigusi, todėl šioje byloje nėra prasmės pripažinti ją negaliojančia. Ieškovė neturi materialinio suinteresuotumo šioje byloje.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl uždarosios akcinės bendrovės vadovo paskyrimo (išrinkimo) ir darbo sutarties su asmeniu, paskirtu laikinai eiti uždarosios akcinės bendrovės vadovo pareigas, sudarymo
Nagrinėjamoje byloje keliamas teisės klausimas, ar bendrovės valdybos pirmininkas turi teisę bendrovės vardu sudaryti darbo sutartį su asmeniu, kaip bendrovės vadovu, kuris nėra bendrovės valdybos išrinktas bendrovės vadovu.
Juridiniai asmenys civilines teises įgyja, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Uždarosios akcinės bendrovės teisnumas įgyvendinamas vadovaujantis atitinkamomis CK ir ABĮ normomis bei bendrovės įstatais. Vadovaujantis CK 2.82 straipsnio 1 dalimi, juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas nustato atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai.
Pagal ABĮ 19 straipsnio, reglamentuojančio bendrovės organus, nuostatas uždaroji akcinė bendrovė turi turėti visuotinį akcininkų susirinkimą ir vienasmenį valdymo organą – bendrovės vadovą (1 dalis), bendrovėje gali būti sudaromas kolegialus priežiūros organas – stebėtojų taryba ir kolegialus valdymo organas – valdyba (2 dalis), bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais (8 dalis).
ABĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrovės įstatai yra dokumentas, kuriuo bendrovė vadovaujasi savo veikloje. Pagal šio straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus, bendrovės įstatuose turi būti nurodyta visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencija, jo sušaukimo tvarka, kiti bendrovės organai, jų kompetencija, šių organų narių rinkimo ir atšaukimo tvarka. Taigi, konkrečios bendrovės įstatai yra pagrindinis dokumentas, kuriuo reguliuojama jos organų (valdybos, valdybos pirmininko, vadovo) kompetencija, rinkimo ir atšaukimo tvarka.
ABĮ 34 straipsnio 2 dalyje, 37 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma – stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba – visuotinis akcininkų susirinkimas). Ieškovės įstatų 7 straipsnio 22 dalies 2 punkte, 36 dalyje įtvirtinta, kad bendrovės vadovą skiria, renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba.
Bendrovės vadovas gali būti paskirtas (išrinktas) tik tam kompetentingo bendrovės organo (akcininkų susirinkimo ar valdybos) sprendimu. Tai yra būtinas juridinis faktas atstovavimui pagal įstatymą atsirasti. Be šio juridinio fakto tarp bendrovės ir konkretaus fizinio asmens gali atsirasti tik darbo santykiai ir (ar) sutartinio atstovavimo santykiai, tačiau šis asmuo negali įgyti bendrovės vadovo statuso pagal įstatymą.
Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į labai panašias faktines bylų aplinkybes, aktualūs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-378/2017 pateikti išaiškinimai. Pastaroji nutartis priimta kasacine tvarka išnagrinėjus civilinę bylą pagal ieškovės J. Ž. kasacinį skundą civilinėje byloje pagal ieškovės J. Ž. ieškinį atsakovams UAB koncernui „Achemos grupė“ ir K. B. dėl valdybos pirmininko nutarimų pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. B.. Šia nurodyta nutartimi kasacinis teismas, panaikinęs byloje priimtus teismų procesinius sprendimus, priėmė naują sprendimą ir patenkino ieškinį, pripažindamas negaliojančiais nuo jų priėmimo dienos atsakovės UAB koncerno „Achemos grupė“ valdybos pirmininko K. B. 2014 m. spalio 8 d. nutarimą Nr. 1560-14-66 dėl UAB koncerno „Achemos grupė“ laikinai einančio generalinio direktoriaus pareigas asmens paskyrimo, 2014 m. spalio 9 d. nutarimą Nr. 1561-14-67 dėl pavedimo A. B. laikinai vykdyti UAB koncerno „Achemos grupė“ generalinio direktoriaus funkcijas ir 2014 m. spalio 13 d. nutarimą Nr. 1563-14-69 dėl pavedimo A. B. laikinai vykdyti UAB koncerno „Achemos grupė“ generalinio direktoriaus funkcijas.
Pažymėtina, kad šioje byloje aktualiu bendrovės valdybos pirmininko 2015 m. birželio 4 d. nutarimu ne tik buvo pavesta atsakovui K. J. laikinai eiti ieškovės generalinio direktoriaus pareigas, bet ir buvo pripažintas negaliojančiu valdybos pirmininko 2014 m. spalio 13 d. nutarimas Nr. 1563-14-69 dėl pavedimo A. B. laikinai vykdyti UAB koncerno „Achemos grupė“ generalinio direktoriaus funkcijas. Vertintina, kad situacija bendrovėje, reikšminga teisei šioje byloje taikyti, buvo iš esmės tapati tiek valdybos pirmininkui nurodytais nutarimais bendrovės vadovo funkcijas pavedant vykdyti A. B., tiek ir atsakovui K. J..
Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad UAB koncerno „Achemos grupė“ vadovo skyrimas yra bendrovės valdybos kompetencija. Sąvoka „laikinai einantis vadovo pareigas“ gali reikšti dvi skirtingas teisines situacijas. Pirmoji – tai neapibrėžto ar apibrėžto termino valdymo organo pareigų atlikimo atvejis, kai laikinai einantis pareigas vadovas yra pagal galiojančią tvarką paskiriamas kompetentingų bendrovės organų (pagal ABĮ reikalavimus). Praktikoje tokia situacija gali būti nulemta tam tikrų priežasčių, dėl kurių ABĮ 37 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti bendrovės organai negali paskirti nuolatinio vadovo (pvz., kol bus surastas tinkamos kompetencijos ir gebėjimų kandidatas į vadovo pareigas). Tokiu atveju, laikantis ABĮ nuostatų, bendrovės valdyba (kai valdyba nesudaroma – stebėtojų taryba, kai nesudaroma ir stebėtojų taryba, – visuotinis akcininkų susirinkimas) gali paskirti laikiną vadovą iki išnyks aplinkybės, dėl kurių negalima paskirti nuolatinio vadovo. Šiuo atveju laikinas pareigų ėjimas reiškia tik vadovo veiklos termino išankstinį neapibrėžtumą ar trumpumą. Praktikoje susiklosto ir tokios situacijos, kai yra paskirtas nuolatinis bendrovės vadovas, tačiau dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (laikinas nedarbingumas, komandiruotė, atostogos ir pan.) jis laikinai negali atlikti vadovo funkcijų. Tokiu atveju, siekiant, kad juridinis asmuo tinkamai funkcionuotų, skiriamas laikinai vadovą pavaduojantis asmuo. Laikinai vadovo funkcijas atliekančio asmens skyrimas ABĮ nėra sureglamentuotas. Šie atvejai gali būti apibrėžti bendrovės įstatuose, įtvirtinant, kada ir kas gali pavaduoti bendrovės vadovą (pvz., gali būti nustatyta, jog bendrovės vadovo įsakymu, kai vadovas laikinai negali eiti pareigų, į jo pareigas skiriamas vadovo pavaduotojas). Šis klausimas gali būti išsprendžiamas ir bendrovės vadovui išleidžiant įsakymą pavesti laikinai eiti vadovo pareigas tam tikram asmeniui bei išduodant jam įgaliojimą veikti vadovo vardu santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Taigi, antroji sąvokos „laikinai einantis vadovo pareigas“ reikšmė – tai atvejai, kai vienasmenis valdymo organas dėl nedarbingumo, atostogų, komandiruotės ar kitų svarbių priežasčių negali vykdyti savo funkcijų ir įgalioja įmonės darbuotoją atlikti vadovo funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-378/2017, 26, 27, 28 punktai).
Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje konstatavo, kad: buvo susiklosčiusi tokia situacija, jog atsakovė UAB koncernas „Achemos grupė“ faktiškai neturėjo teisėtai paskirto vienasmenio valdymo organo – vadovo, todėl bendrovėje turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl jo paskyrimo; aiškinimas Valdybos darbo reglamento 3.5 punkto, kaip leidžiančio bendrovės valdybos pirmininkui paskirti laikiną vadovą tais atvejais, kai bendrovė neturi teisėtai paskirto vadovo, vertintinas kaip prieštaraujantis imperatyviosioms bendrovių teisės normoms dėl vadovo skyrimo ta apimtimi, kad, nesant pagal galiojančią tvarką paskirto bendrovės vadovo, jo funkcijos negali būti priskirtos trečiajam asmeniui, nesilaikant imperatyvios ABĮ nustatytos skyrimo procedūros; atsakovės vienasmenis valdymo organas – vadovas negalėjo būti paskirtas bendrovės vadybos pirmininko sprendimu (nepriklausomai nuo to, kokiam laikotarpiui), kadangi tai nepatenka į valdybos pirmininko kompetenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-378/2017, 36, 37, 39 punktai).
Vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus bei teisinį kvalifikavimą konstatuotina, kad ieškovės vadovo skyrimas (išrinkimas) priklauso jos (ieškovės) valdybos kompetencijai. Pripažinti pagrįstais ieškovės kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad ieškovės valdybos pirmininko atsakovo K. B. 2015 m. birželio 4 d. nutarimu pavedimas atsakovui K. J. laikinai vykdyti ieškovės generalinio direktoriaus pareigas nėra ir negali būti vertinamas kaip ieškovės valdymo organo – bendrovės vadovo – paskyrimas (išrinkimas).
ABĮ 37 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad su bendrovės vadovu sudaroma darbo sutartis; sutartį su bendrovės vadovu bendrovės vardu pasirašo valdybos pirmininkas ar kitas valdybos įgaliotas narys (jei valdyba nesudaroma – stebėtojų tarybos pirmininkas ar kitas stebėtojų tarybos įgaliotas narys, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba – visuotinio akcininkų susirinkimo įgaliotas asmuo). Ieškovės įstatų 7 straipsnio 37 dalyje reglamentuojama, kad: su bendrovės vadovu sudaroma darbo sutartis; sutartį su bendrovės vadovu bendrovės vardu pasirašo valdybos pirmininkas ar kitas valdybos įgaliotas narys. Šiose teisės normose bei nurodytai įstatų normai analogiškame ieškovės Valdybos darbo reglamento 3.5.2.6. punkte nustatoma bendrovės valdybos pirmininko teisė pasirašyti darbo sutartį su bendrovės vadovu, kurį paskyrė (išrinko) bendrovės kolegialus valdymo organas – valdyba, įgyvendindama ABĮ 34 straipsnio 2 dalyje, 37 straipsnio 3 dalyje ir ieškovės įstatų 7 straipsnio 22 dalies 2 punkte, 36 dalyje įtvirtinta išimtinė valdybos teisė skirti (rinkti) bendrovės vadovą.
Vadovaujantis ABĮ 37 straipsnio 4 dalies, ieškovės įstatų 7 straipsnio 37 dalies ir ieškovės Valdybos darbo reglamento 3.5.2.6 punkto nuostatomis, ieškovės valdybos pirmininko teisei pasirašyti darbo sutartį su asmeniu būtina sąlyga – bendrovės valdybos sprendimo dėl to asmens skyrimo bendrovės vadovu priėmimas. Jokiais kitais atvejais nei ABĮ, nei ieškovės įstatų ir Valdybos darbo reglamento nuostatomis bendrovės valdybos pirmininkui nėra suteikta teisė sudaryti darbo sutartis.
Pažymėtina, kad nei ABĮ, nei ieškovės įstatai nesuteikia teisės ieškovės valdybos pirmininkui sudaryti darbo sutartį su asmeniu, kuris vienašališkai yra skiriamas tik laikinai pavaduoti bendrovės vadovą, kol valdybos išrinktas nuolatinis bendrovės vadovas negali eiti pareigų dėl svarbių priežasčių (liga, atostogos, komandiruotės ar kt. svarbios priežastys), t. y. su bendrovės vadovą pavaduojančiu asmeniu. ABĮ 37 straipsnio 4 dalimi išskiriama tik viena kategorija asmenų, su kuriais darbo sutartį bendrovės vardu turi teisę sudaryti bendrovės valdybos pirmininkas, t. y. bendrovės valdybos išrinktas bendrovės vadovas. Remiantis ABĮ 37 straipsnio 8, 10 dalimis, su bet kuriais kitais asmenimis darbo sutartis bendrovės vardu turi teisę sudaryti bendrovės vadovas. Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad ieškovės valdybos pirmininkas, paskirdamas generalinį direktorių laikinai pavaduojantį asmenį, privalėjo laikytis ABĮ 37 straipsnio 4 dalyje ir lokaliniuose teisės aktuose įtvirtinto įgaliojimų apribojimo.
Atsakovas K. J. nebuvo ieškovės valdybos paskirtas (išrinktas) bendrovės vadovu, todėl konstatuotina, kad atsakovas K. B., būdamas ieškovės valdybos pirmininkas, tačiau nebūdamas ieškovės vadovas, sudarydamas ginčijamą darbo sutartį su atsakovu K. J., kuris nebuvo ieškovės valdybos išrinktas bendrovės vadovu, neteisėtai įgyvendino ABĮ 37 straipsnio 8, 10 dalyse ir lokaliniuose teisės aktuose įtvirtintą bendrovės vadovo kompetenciją bei viršijo savo, kaip valdybos pirmininko, kompetenciją. Pripažintini pagrįstais kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl ginčijamos darbo sutarties teisėtumo yra padarytos netinkamai išaiškinus ir pritaikius ABĮ 37 straipsnio 4 dalį, ieškovės įstatų 7 straipsnio 37 punktą, Valdybos darbo reglamento 3.5.6.2 punktą.
Taip pat pripažintini iš dalies pagrįstais kasacinio skundo argumentai, kuriais nurodoma tai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.8 straipsnio 1, 3 dalis, spręsdamas, jog yra pagrindas šioje byloje ginčui išspręsti pagal analogiją taikyti ieškovės Valdybos darbo reglamento 3.5.2.6 punkto nuostatas. Konstatuotina, kad ieškovės valdybos pirmininko atsakovo K. B. 2015 m. birželio 4 d. nutarimo priėmimo ir ginčijamos darbo sutarties sudarymo metu pas ieškovę buvo susiklosčiusi tokia situacija, jog ji faktiškai neturėjo teisėtai paskirto vienasmenio valdymo organo – vadovo. Kaip teisės taikymo aspektu, aiškinant bendrovių teisę, išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-378/2017 39 punkte, susiklosčiusioje situacijoje bendrovės vadovo nebuvimo klausimas turėjo būti sprendžiamas kreipiantis į laikinąsias apsaugos priemones pritaikiusį teismą dėl šių priemonių panaikinimo ar pakeitimo (CPK 148 straipsnis) arba nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, išaiškinimo, arba inicijuojant naujus vadovo rinkimus ieškovės įstatuose nustatyta tvarka. Taigi, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nesant tam teisinio pagrindo nusprendė dėl ieškovės Valdybos darbo reglamento 3.5.2.6 punkto nuostatų taikymo ginčui išspręsti pagal analogiją.
Konstatuotina, kad ieškovės kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl bendrovės valdybos pirmininko teisės sudaryti darbo sutartį bendrovės vardu yra deklaratyvaus pobūdžio. Jais nepagrindžiamas apeliacinės instancijos teismo nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, dėl to jie atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl ginčijamos darbo sutarties pripažinimo negaliojančia
Darbo kodekso 124 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad darbo sutartis pasibaigia, kai ji nutraukiama šio kodekso ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Pagal DK 139 straipsnio 1 dalį, kai darbo sutarties sudėtinės dalys (dalis) prieštarauja įstatymų draudžiamosioms nuostatoms ir tų prieštaravimų negalima pašalinti, taip pat nėra galimybės perkelti darbuotojo jo sutikimu į kitą darbą, darbo sutartis nutraukiama. DK normose nenustatyta galimybė pripažinti negaliojančia darbo sutartį, darbo sutarties negaliojimo teisiniai pagrindai.
CK 1.1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad CK darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialieji įstatymai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 1.78–1.96 straipsniuose numatyti sandorių negaliojimo pagrindai taikomi ir darbo sutarčiai, atsižvelgiant į šios sutarties specifiką, kartu aiškinant darbo sutarties turinį, sutarties sudarymo vykdymo ir keitimo tvarką ir sąlygas bei atsižvelgiant į tai, kad darbo teisėje restitucija negalima (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2004; 2009 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2009; 2015 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2015).
Kasacinis teismas civilinėje byloje, kurioje darbdavės akcininkė prašė taikant CK nustatytus sandorių negaliojimo pagrindus pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis tarp darbdavės ir darbuotojų sudarytas darbo sutartis dėl antraeilių pareigų, yra konstatavęs, kad būtina įvertinti, ar šioje teisinėje situacijoje yra pagrindas taikyti CK normas, ar DK įtvirtinti teisiniai instrumentai nustato specifinę, kitokią nei CK įstatymams prieštaraujančių darbo sutarčių, pašalinimo iš teisinės apyvartos tvarką ir ar būtent ja reikia naudotis; ar ginčui išspręsti tais pagrindais, kuriuos nurodo ieškovė, pakanka teisės normų, įtvirtintų DK (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2014).
Kasacinio teismo yra konstatuota, kad restitucijos negalimumas kartu reiškia, jog darbo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo dienos, įpareigojant šalis grąžinti visa, ką jos yra gavusios vykdydamos sutartį, įskaitant ir darbuotojo gautą darbo užmokestį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2012; 2015 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2015).
Šioje byloje ieškovė prašė Darbo sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia CK 1.80, 1.82, 1.86, 1.92 straipsniuose nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Bylą nagrinėję teismai ieškinį atmetė, nes padarė išvadas, kad: byloje nėra nustatytas nurodytose teisės normose reglamentuojamų pagrindų pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia buvimas; atsakovas K. J. realiai vykdė Darbo sutartį; nenuginčijus valdybos pirmininko 2015 m. birželio 4 d. nutarimo nėra pagrindo pripažinti negaliojančia ginčijamą Darbo sutartį, kuria šis nutarimas buvo įgyvendintas; ieškinys vertintinas kaip deklaratyvus, nes ieškovė, ginčydama sandorį, neprašo restitucijos ar bet kokių kitų teisinių pasekmių, nesiekia pasinaudoti nė vienu iš CK 1.138 straipsnyje įtvirtintų pažeistų teisių gynimo būdų; ieškovė nepagrindė ir neįrodė, kokias jos teises pažeidžia ginčijama Darbo sutartis bei kokias savo teises ieškovė gina šioje byloje.
Ieškovė kasaciniame skunde argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 1.80, 1.82, 1.86, 1.92 straipsnių nuostatas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo argumentus pripažįsta iš dalies pagrįstais.
Darbo sutarties pasibaigimas reiškia, kad pasibaigia jos šalių teisės ir pareigos, susijusios su darbo sutarties vykdymu, tačiau tai nereiškia, jog, pasibaigus darbo sutarčiai, baigiasi ir visos jos šalis siejusios, iš darbo teisinių santykių kilusios teisės ir pareigos, pavyzdžiui, teisė ir pareiga dėl atsiskaitymo, išmokos už uždelsimo atsiskaityti laiką, tam tikrų dokumentų išdavimo (DK 141 straipsnis) ir kt. Pastarosios teisės ir pareigos, kaip yra žinoma, būdingos visiems DK reguliuojamiems darbo santykiams, taigi ir atsiradusiems ginčijamos Darbo sutarties pagrindu. Aplinkybė, kad pasibaigus darbo sutarčiai darbuotojas kurį laiką nesiima priemonių savo turimai, iš darbo teisinių santykių kilusiai teisei įgyvendinti, savaime nevertintina kaip reiškianti jos (teisės) neturėjimo ar atsisakymo ir (arba) darbdavio priešpriešinės tai teisei pareigos nebuvimo ar pasibaigimo. Teisiškai svariais, logiškais ir pagrįstais pripažintini ieškovės kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad ieškinio reikalavimo patenkinimas jai sukeltų teisines pasekmes, pašalinant iš ieškovės apyvartos ginčijamą Darbo sutartį ir kartu panaikinant šios sutarties pagrindu ieškovei kylančias pareigas, o tai, jog byloje nereiškiami su pagrindiniu ieškinio reikalavimu susiję išvestiniai reikalavimai, negali daryti ieškinio nepagrįsto. Spręstina, kad ieškovė, būdama ginčijamos Darbo sutarties šalis, turi teisinį suinteresuotumą dėl ginčo dalyko (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Ginčijant sandorį, paprastai reiškiamas išvestinis reikalavimas dėl restitucijos taikymo, tačiau, kaip jau minėta, darbo teisėje restitucija negalima. Ieškovės pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas, išdėstytas ieškinio reikalavime, nevertintinas kaip teisiškai ydingas ar nesukursiantis teisinių pasekmių jo patenkinimo atveju. Dėl to nepagrįstais pripažintini apskųstų teismų procesinių sprendimų motyvai, kad esą nenustatytas ieškovės teisinis suinteresuotumas dėl ginčo dalyko ir kad ieškinys vertintinas kaip deklaratyvus.
Pagrįstu pripažintinas kasacinio skundo argumentas, kad valdybos pirmininko nutarimo priėmimas nesukuria valdybos pirmininkui teisės sudaryti darbo sutartį su asmeniu, kuris nėra valdybos paskirtas (išrinktas) bendrovės vadovu. Dėl to kaip teisiškai ydingi vertintini apskųstų teismų procesinių sprendimų motyvai, kad, nenuginčijus valdybos pirmininko 2015 m. birželio 4 d. nutarimo, nėra pagrindo pripažinti negaliojančia Darbo sutartį, kuria šis nutarimas buvo įgyvendintas.
Vertinant kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai) ir nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas K. J. realiai vykdė Darbo sutartį, pažymėtina, kad kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 29-33, 37-38 punktai, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 21-24 punktai, ir jose nurodytą praktiką).
Byloje nustatyta, kad ieškovės valdybos pirmininkas atsakovas K. B. 2015 m. birželio 4 d. nutarimu atšaukė pavedimą A. B. vykdyti ieškovės generalinio direktoriaus funkcijas (pavestas laikinai vykdyti valdybos pirmininko 2014 m. spalio 13 d. nutarimu) ir pavedė ieškovės valdybos nario pareigas einančiam atsakovui K. J. nuo 2015 m. birželio 3 d. jas laikinai vykdyti, iki kol galios Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartimi (Lietuvos teismų elektroninės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis, todėl klaidingai nurodyta data vertintina kaip rašymo apsirikimas) taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir ne ilgiau, nei ieškovės įstatų nustatyta tvarka bus paskirtas naujas koncerno generalinis direktorius. 2015 m. birželio 4 d. tarp ieškovės, atstovaujamos valdybos pirmininko atsakovo K. B., ir atsakovo K. J. sudaryta terminuota darbo sutartis (ginčijama Darbo sutartis) laikinųjų apsaugos priemonių, pritaikytų 2014 m. spalio 8 d. Vilniaus apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-41505-110/2014, galiojimo laikotarpiui, bet ne ilgiau, nei koncerno valdyba įstatuose nustatyta tvarka išrinks naują koncerno generalinį direktorių. Joje, be kita ko, įtvirtintos sąlygos, kad: darbuotojo darbo funkcijos – generalinio direktoriaus funkcijos; darbo sutartis įsigalioja 2015 m. birželio 4 d., o darbuotojas pradeda dirbti 2015 m. birželio 5 d.
Darbo sutartyje esant sulygtai sąlygai, kad darbuotojas pradeda dirbti 2015 m. birželio 5 d., teismas aplinkybę, ar šis darbuotojas realiai vykdė Darbo sutartį, nustato pagal byloje pateiktus įrodymus – informaciją apie šio darbuotojo būtent nuo 2015 m. birželio 5 d. imtinai atliktus vykdant darbo sutartį veiksmus. Šioje byloje teismai, darydami išvadą, kad atsakovas K. J. realiai vykdė Darbo sutartį, įrodymų, kuriais tokia išvada grindžiama, procesiniuose sprendimuose nenurodė. Aptariamu aspektu pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta tik tai, kad esą ieškovė ieškinyje pati nurodo, jog atsakovas K. J. nuo pat jo paskyrimo aktyviai veikė kaip koncerno generalinis direktorius, t. y. realiai vykdė sudarytą Darbo sutartį. Konstatuotina, kad taip teigdamas (apeliacinės instancijos teismas su tuo sutiko) pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo ieškinį, nes ieškinyje nurodyta, kad atitinkamus veiksmus atsakovas K. J. atliko (leido generalinio direktoriaus įsakymus, davė nurodymus darbuotojams, veikė ieškovės vardu santykiuose su trečiaisiais asmenimis) valdybos pirmininko 2013 m. birželio 4 d. nutarimo, o ne Darbo sutarties pagrindu. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas K. J., kaip ieškovės generalinis direktorius, yra priėmęs keturis įsakymus, visi jie yra priimti 2015 m. birželio 4 d., t. y. iki Darbo sutartyje sulygto darbo pagal ją pradžios momento; atsakovas K. J., kaip laikinai vykdantis ieškovės generalinio direktoriaus funkcijas 2015 m. birželio 4 d. valdybos pirmininko nutarimo pagrindu, 2015 m. birželio 4 d. išsiuntė rašytinį pranešimą advokatų kontorai „Balčiūnas ir Grajauskas“ dėl teisinių paslaugų ir atstovavimo sutarčių nutraukimo. Tuo tarpu įrodymų, leidžiančių padaryti pagrįstą išvadą, kad atsakovas K. J. nuo 2015 m. birželio 5 d. imtinai realiai atlikto ieškovės generalinio direktoriaus funkcijas vykdydamas Darbo sutartį, byloje nepateikta. Dėl to pripažintinas pagrįstu kasacinio skundo argumentas, kad aplinkybės dėl atsakovo K. J. realaus Darbo sutarties vykdymo buvimas teismų yra konstatuotas netinkamai pritaikant įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai).
Byloje teismų nustatyta aplinkybė (kuri šalių neginčijama), kad dar 2015 m. birželio 4 d., nors ir buvo išviešinta informacija apie atsakovo K. J. paskyrimą ieškovės generaliniu direktoriumi, jam ieškovės pagrindinės akcininkės iniciatyva (žinia) buvo daromos kliūtys fiziškai patekti į ieškovės pastatą, esantį Vilniuje, Vykinto g. 14, ir būti šiame pastate, užregistruoti Darbo sutartį ir t. t. Šioje byloje nagrinėjamas ieškinys surašytas 2015 m. birželio 9 d., teisme gautas 2015 m. birželio 10 d. Ieškinyje nurodyta, kad jo surašymo dieną ieškovui tapo žinoma apie Darbo sutarties sudarymą.
Konstatuotina, kad faktiniai bylos duomenys ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, kurios šalių neginčijamos, teikia pagrindą padaryti šias išvadas: atsakovas K. J. veiksmus, priskirtinus ieškovės generalinio direktoriaus funkcijoms, 2015 m. birželio 4 d. atliko ne vykdydamas Darbo sutartį, o valdybos pirmininko atsakovo K. B. 2015 m. birželio 4 d. nutarimo pagrindu; kai kurie įtakingi ieškovės akcininkai / ieškovės valdyba / ieškovė nepripažino pavedimo atsakovui K. J. vykdyti ieškovės generalinio direktoriaus funkcijas; nuo 2015 m. birželio 5 d. imtinai iki pat Darbo sutarties termino pasibaigimo atsakovas K. J. realiai nevykdė Darbo sutarties; aplinkybę, kad K. J. realiai nevykdė Darbo sutarties, lėmė ieškovės / jos akcininkų veiksmai; pastarieji ieškovės / jos akcininkų veiksmai ta apimtimi, kiek jais buvo nepripažįstama valdybos pirmininkui viršijus savo kompetenciją sudaryta Darbo sutartis, buvo teisėti (CPK 176, 177, 185 straipsniai).
Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje ginčui išspręsti tais pagrindais, kuriuos nurodo ieškovė, DK įtvirtintų teisės normų nepakanka, esamoje teisinėje situacijoje yra pagrindas taikyti CK normas.
Kaip jau minėta, šią bylą nagrinėję teismai ieškinį atmetė, nes sprendė, kad byloje nėra nustatyta CK 1.80, 1.82, 1.86, 1.92 straipsniuose reglamentuojamų pagrindų pripažinti ginčijamą Darbo sutartį negaliojančia buvimo.
CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Vertinant reikalavimą Darbo sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia šioje teisės normoje įtvirtintu pagrindu pažymėtina, kad teisės aktuose nėra imperatyvaus draudimo valdybos pirmininkui sudaryti darbo sutartį. Šiuo atveju sandorio galiojimas ginčijamas remiantis tik tuo, kad valdybos pirmininkas neturėjo tinkamo teisinio pagrindo ir įgaliojimo (konkrečiai valdybos sprendimo) tokią sutartį sudaryti. Dėl to nėra teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentų, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, netinkamai aiškino ir taikė CK 1.80 straipsnį.
Pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Vertinant reikalavimą Darbo sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia šioje teisės normoje įtvirtintu pagrindu pažymėtina, kad valdybos pirmininkas nėra valdymo organas, o tik valdymo organo narys. Valdybos pirmininko sudarytas sandoris nėra laikomas sudarytu valdymo organo. Dėl to specifinis, tik valdymo organų sudarytiems sandoriams taikomas negaliojimo pagrindas ginčijamai Darbo sutarčiai, kuri yra sudaryta valdybos pirmininko, netaikytinas. Spręstina, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentų, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, netinkamai aiškino ir taikė CK 1.82 straipsnį.
CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Vertinant reikalavimą Darbo sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia šioje teisės normoje įtvirtintu pagrindu konstatuotina, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes ginčijama sutartis neatitinka tariamojo sandorio kriterijų, nes nėra pagrindo padaryti išvados, kad atsakovas K. J. neketino vykdyti sutarties, o byloje nustatyta, jog aplinkybę, kad atsakovas K. J. realiai nevykdė Darbo sutarties, lėmė ieškovės / jos akcininkų veiksmai. Dėl to nėra teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentų, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, netinkamai aiškino ir taikė CK 1.86 straipsnį.
CK 1.92 straipsnyje reglamentuojama, kad jeigu asmens atstovo įgaliojimus apribojo įstatymai ar sutartis ir atstovas šiuos apribojimus viršija, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį, jeigu atstovaujamasis sandorio nepatvirtino (CK 2.133 straipsnis). Vertinant reikalavimą Darbo sutartį pripažinti negaliojančia šioje teisės normoje įtvirtintu pagrindu konstatuotina, kad Darbo sutartis sudaryta valdybos pirmininkui atsakovui K. B. viršijus savo, kaip valdybos pirmininko, kompetenciją ir viršijus atstovaujamojo – ieškovės – jam suteiktus įgaliojimus, nes jis sudarė Darbo sutartį su vadovu nesant valdybos sprendimo skirti (išrinkti) atsakovą K. J. į vadovo pareigas. ABĮ 37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma – stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba – visuotinis akcininkų susirinkimas). Ieškovės įstatų 7 straipsnio 22 dalies 2 punkte, 36 dalyje įtvirtinta, kad bendrovės vadovą skiria, renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų bendrovės valdyba. Taigi, pagal nurodytą teisinį reglamentavimą ieškovės vadovo skyrimas (išrinkimas) yra ieškovės valdybos kompetencija, todėl valdybos pirmininkas negalėjo paskirti bendrovės vadovo nebūdamas įgaliotas valdybos atlikti šį veiksmą.
Atstovaujamasis gali nuginčyti viršijusio įgaliojimus atstovo sudarytą sandorį ne visais atvejais, kai atstovas viršija savo įgaliojimus, bet tik tada, jei kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo įgaliojimus. Ši taisyklė išvestina iš CK 2.133 straipsnio 2 ir 9 dalių, pagal kurias atstovaujamasis yra saistomas atstovo sudaryto sandorio, jei įrodomos tariamojo atstovavimo sąlygos. CK 2.133 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, jog jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam. Nurodyto straipsnio 9 dalyje reglamentuojama, kad jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises. Taigi, jeigu trečiasis asmuo, sudarydamas sandorį, pagrįstai tikėjo, kad atstovas veikia tinkamai įgaliotas dėl atstovaujamojo, toks sandoris galios, nors įgaliojimai ir buvo viršyti.
Šioje byloje, atsižvelgiant į tai, kad Darbo sutartis su atsakovu K. J. sudaryta dėl vienasmenio bendrovės valdymo organo funkcijų (pareigų), o jos sudarymo metu šis atsakovas buvo ieškovės valdybos narys ir žinojo (turėjo žinoti), jog vienasmenis valdymo organas gali būti skiriamas (išrenkamas) tik valdybos sprendimu, spręstina, kad atsakovas K. J. žinojo (turėjo žinoti) apie valdybos pirmininko atsakovo K. B. viršijimą įgaliojimų sudarant Darbo sutartį.
Konstatuotina, kad byloje nustatytas pagrindas ginčijamą Darbo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.92 straipsnyje įtvirtintu sandorių negaliojimo pagrindu. Dėl to pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, netinkamai taikė CK 1.92 straipsnį. Nustatytas netinkamas teisės normų taikymas yra pagrindas panaikinti apskųstus teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).
CK 1.95 straipsnyje įtvirtintos taisyklės dėl momento, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu. Pagal jas pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), o jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (CK 1.95 straipsnio 2 dalis). Kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu ab initio, tai konstatuojamas faktas, kad šalių nesiejo prievoliniai santykiai, o kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu ex nunc (nuo dabar; ateityje), konstatuojama, kad iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šalis siejo teisinis santykis su visais iš to išplaukiančiais padariniais. Šioje byloje, atsižvelgus į jos aplinkybes dėl ginčijamos Darbo sutarties vykdymo, sutarties turinį, spręstina, kad Darbo sutartis gali būti pripažintina negaliojančia ab initio (CK 1.95 straipsnio 1 dalis).
Panaikinus apskųstus teismų procesinius sprendimus priimtinas naujas sprendimas, ieškinys tenkintinas, ginčijama Darbo sutartis pripažintina negaliojančia ab initio (CK 1.92 straipsnis, 1.95 straipsnio 1 dalis).
Dėl neviešos bylos medžiagos
Ieškovė ieškiniu, be kita ko, remdamasi CPK 9 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 2 dalimi, prašė bylos medžiagą pripažinti nevieša ir bylą nagrinėti uždaruose teismo posėdžiuose, kadangi, anot ieškovės, byloje pateiktuose dokumentuose, susijusiuose su ieškovės veikla, esanti informacija sudaro jos komercinę paslaptį, bylą nagrinėjant viešai būtų atskleistos jos komercinės paslaptys. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. gruodžio 4 d., 2016 m. sausio 25 d. ir 2016 m. kovo 17 d. nutartimis nutarė bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje ir ją išnagrinėjo uždarame teismo posėdyje. Teismo nutartys dėl bylos nagrinėjimo uždarame teismo posėdyje motyvuojamos ieškovės prašymu bylos medžiagą pripažinti nevieša ir bylą nagrinėti uždaruose teismo posėdžiuose.
Kasacine tvarka bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl nagrinėjamos bylos viešumo apimties, todėl 2017 m. balandžio 12 d. nutartimi ji pasiūlė šalims pateikti paaiškinimus dėl nagrinėjamos bylos viešumo apimties.
Ieškovės pateiktuose paaiškinimuose prašoma laikyti nevieša dalį bylos medžiagos, t. y. visus pagrindinius bylos procesinius dokumentus, teismo posėdžių protokolus ir garso įrašus, Darbo sutartį, valdybos ir jos pirmininko nutarimus bei posėdžio protokolą ir pan. Prašymas motyvuojamas tuo, kad ieškovės valdyba 2015 m. spalio 1 d. yra patvirtinusi Komercinių dokumentų ir komercinių paslapčių sąrašą (toliau – Sąrašas), kuriame reglamentuojami dokumentai, laikomi ieškovės konfidencialiais dokumentais, ir informacija, laikoma ieškovės komercinėmis paslaptimis. Ieškovė remiasi Sąrašo 1, 6, 7, 9 punktais, reglamentuojančiais konfidencialius dokumentus, ir teigia, kad tam tikroje nurodytoje bylos medžiagoje atskleidžiama ieškovės konfidenciali informacija, o tam tikra bylos medžiaga sudaro ieškovės konfidencialią informaciją.
CPK 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta teismo teisė motyvuota teismo nutartimi skirti uždarą teismo posėdį žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat kai viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį arba kai teismas imasi priemonių šalims sutaikyti. Pagal CPK 10 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą ar procesą užbaigiančią nutartį, turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis.
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad konstitucinis teisės viešumo imperatyvas, CPK 9 ir 10 straipsniuose įtvirtintos teismo posėdžio viešumo ir bylos medžiagos viešumo taikymo taisyklės pabrėžia viešo bylų nagrinėjimo principo netaikymo išimtinumą bei reikalauja bylos viešumą riboti tik tiek ir tik tokia apimtimi, kiek tai būtina bylos šalių teisėms ir teisėtiems interesams apginti. Bylos nagrinėjimas uždarame teismo posėdyje turėtų būti skiriamas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, šalių ypatumus, bylos dalyką ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos šalių teisių ir teisėtų interesų negalima apsaugoti kitais būdais (pavyzdžiui, skiriant uždarą posėdį tik atskirų įrodymų tyrimui arba pasinaudojant bylos medžiagos, o ne posėdžio viešumo, ribojimu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, 64 punktas).
Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismas, gavęs šalies prašymą dėl byloje pateiktos informacijos saugumo užtikrinimo ir (ar) bylos nagrinėjimo uždarame posėdyje, visų pirma turėtų spręsti, ar pateikta informacija laikytina saugotina, ar yra pagrindas visą ar dalį pateiktos informacijos laikyti nevieša. Jei teismas nustato tokios apsaugos būtinumą, jis turėtų spręsti dėl bylos neviešumo apimties. Pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesniam viešumo ribojimui, t. y. tik saugotinos informacijos neviešumo užtikrinimui. Tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, jo dalyką, šalių ypatumus ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos medžiagos dalies neviešumas negali užtikrinti privataus ar viešo intereso apsaugos, teismas gali skirti uždarą teismo posėdį atskirų įrodymų nagrinėjimui arba uždarą visos bylos nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, 68 punktas).
Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad: šalis, teikianti prašymą dėl informacijos pripažinimo nevieša, turi pagrįsti šios informacijos atitiktį saugotinos informacijos reikalavimams; aukštesnės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje žemesnės instancijos teismas buvo paskyręs uždarą teismo posėdį ir (ar) pripažinęs visą ar dalį bylos medžiagos nevieša, nėra saistomas šio sprendimo ir gali parinkti kitą posėdžio viešumo ir (ar) bylos medžiagos viešumo apimtį ir būdą; vien informacijos, kuri vienos iš ginčo šalių įvardijama ar pagal ginčo šalių sudarytus susitarimus laikytina konfidencialia, pateikimas teismui, neįvertinus, ar šioje informacijoje esanti informacija sudaro komercinę ar kitokią paslaptį, ar yra saugotina privataus gyvenimo požiūriu, nėra pakankamas pagrindas laikyti šią medžiagą nevieša ir tuo labiau skirti uždarą teismo posėdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, 67, 70, 73 punktai).
Ieškovės kasaciniam teismui pateiktuose paaiškinimuose prašymas pripažinti nevieša dalį bylos medžiagos grindžiamas informacijos konfidencialumu pagal Sąrašo 1, 6, 7, 9 punktus. Tačiau ieškovė nepagrindžia, kad toje bylos medžiagoje esanti informacija sudaro jos komercinę ar kitokią paslaptį, ar yra saugotina privataus gyvenimo požiūriu. Taigi, ieškovė nepagrindžia CPK 9 straipsnio 1 dalyje, 10 straipsnio 2 dalyje nurodytų bylos viešumo ribojimo sąlygų buvimo. Dėl to ieškovės prašymas laikyti nevieša dalį bylos medžiagą pripažintinas nepagrįstu. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis neužkerta kelio pagal CPK 10 straipsnio 2 dalį kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu jau išnagrinėtos bylos medžiagos dalį laikyti nevieša.
Dėl rašytinių paaiškinimų
Ieškovė 2017 m. balandžio 11 d. per EPP sistemą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė rašytinius paaiškinimus. Juose nurodoma, kad po kasacinio skundo šioje byloje pateikimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. vasario 9 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-31-378/2017, kurioje suformuotas teisės aiškinimas turi esminę įtaką nagrinėjant šią bylą; cituojami nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pateikti išaiškinimai ir, jais remiantis, formuluojamos atitinkamos išvados. Ieškovė prašo priimti rašytinius paaiškinimus ir atsižvelgti į juos nagrinėjant šią civilinę bylą.
Vertinant šį ieškovės prašymą pažymėtina, kad pagal CPK 340 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismų sprendimai ir nutartys gali būti apskųsti ir peržiūrėti kasacine tvarka CPK XVII skyriuje „Bylų procesas kasaciniame teisme“ nustatyta tvarka ir sąlygomis. CPK 350 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas draudimas pildyti ar keisti kasacinį skundą, kai skundo priėmimo klausimas jau yra išspręstas. Šis draudimas, be kita ko, taikytinas tada, kai kasatorius, kurio skundas jau atrankos teisėjų kolegijos yra priimtas, pateikia papildomus teisinius argumentus dėl skundžiamo teismo sprendimo (nutarties) ar argumentus, kuriais keičiama, papildoma, tikslinama kasatoriaus pozicija teisės normų taikymo, prašymo formulavimo prasme.
Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą ir ieškovės pateiktų rašytinių paaiškinimų turinį, spręstina, kad ieškovės pateiktų rašytinių paaiškinimų priėmimas prieštarautų CPK 350 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam draudimui, dėl to juos priimti atsisakytina.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Panaikinus skundžiamus teismų procesinius sprendimus, byloje perskirstomos šalių bylinėjimosi išlaidos, turėtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, bei paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, patirtos kasaciniame procese (CPK 93 straipsnio 1, 3, 5 dalys).
Ieškovė pirmosios instancijos teisme turėjo 93 Eur žyminio mokesčio už ieškinio pateikimą išlaidų, 1918,82 Eur išlaidų dėl advokato teisinės pagalbos, rengiant bylos procesinius dokumentus (už ieškinio rengimą – 1573 Eur, už atskirąjį skundą – 345,82 Eur). Atsakovas K. J. turėjo 2760,32 Eur advokato atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų.
Ieškinyje, pateiktame elektroninio ryšio priemonėmis, buvo nurodyti du neturtiniai reikalavimai: 1) pripažinti niekine ir negaliojančia 2015 m. birželio 4 d. darbo sutartį, sudarytą UAB koncerno „Achemos grupė“ ir atsakovo K. J.; 2) uždrausti UAB koncerno „Achemos grupė“ valdybos pirmininkui K. B. atlikti visus ir bet kokius veiksmus UAB koncerno „Achemos grupė“ vardu bei įgyvendinti UAB koncerno „Achemos grupė“ vadovo kompetencijai priskirtas funkcijas, neturint tam UAB koncerno „Achemos grupė“ valdybos teisės aktų nustatyta tvarka suteiktų įgaliojimų. Ieškinys turėjo būti apmokėtas 62 Eur dydžio žyminiu mokesčiu (CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 7 dalis). Pirmosios instancijos teismas 2015 m. gruodžio 4 d. nutartimi nutraukė dalį civilinės bylos pagal antrąjį ieškinio reikalavimą, priėmęs ieškovės ieškinio atsisakymą dėl šio reikalavimo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad bylos dalis pagal antrąjį ieškinio reikalavimą buvo nutraukta ieškovei atsisakius šio reikalavimo, konstatuoja, jog, perskirstant šalių bylinėjimosi išlaidas, ieškovės naudai iš atsakovų turi būti priteista 75 proc. atstovavimo išlaidų, susijusių su ieškinio parengimu, t. y. 1179,75 Eur (1573 Eur × 75/100). Iš atsakovų ieškovės naudai taip pat turi būti priteistas 31 Eur dydžio žyminis mokestis, sumokėtas už tenkintiną ieškinio reikalavimą, bei išlaidų už atskirojo skundo (dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. nutarties panaikinimo) parengimą atlyginimas.
Už atskirojo skundo parengimą ieškovės sumokėta suma (345,82 Eur) viršija maksimalią sumą (294,04 Eur), mokėtiną už šio procesinio dokumento parengimą pagal Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos) 7, 8.15 punktus. Todėl ieškovei priteistina 294,04 Eur už minėto atskirojo skundo parengimą. Iš viso ieškovės naudai iš atsakovų priteistina 1504,79 Eur (1179,75 Eur + 31 Eur + 294,04 Eur) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
Konstatavus, kad ieškovės ieškinys dėl pirmojo reikalavimo turėjo būti patenkintas, dalis bylos pagal antrąjį ieškinio reikalavimą nutraukta ieškovės iniciatyva, darytina išvada, kad atsakovui K. J. turi būti atlygintos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme, susijusios su atsiliepimo rengimu, atsiliepiant į antrąjį ieškinio reikalavimą (CPK 94 straipsnio 1 dalis). Bylos duomenimis, atsakovas K. J. turėjo 314,60 Eur išlaidų, susijusių su atsiliepimo į ieškovės ieškinį (kuriame buvo du reikalavimai) parengimu. Pirmosios instancijos teismui nutraukus dalį bylos pagal antrąjį ieškinio reikalavimą, darytina išvada, kad K. J. naudai iš ieškovės turi būti priteista 25 proc. atsiliepimo į minėtą ieškinį parengimo išlaidų, t. y. 78,65 Eur (314,60 Eur × 25 / 100). Kitos K. J. bylinėjimosi išlaidos (2681,67 Eur) buvo susijusios su pirmojo ieškinio reikalavimo (pripažinti darbo sutartį negaliojančia) nagrinėjimu. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad ieškinio reikalavimas dėl darbo sutarties pripažinimo negaliojančia turėjo būti patenkintas, atsakovo K. J. 2681,67 Eur bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme neatlyginamos (CK 93 straipsnio 1 dalis).
Ieškovė sumokėjo 93 Eur žyminį mokestį už ieškinį, kuriame buvo pateikti du neturtiniai reikalavimai. Šie ieškinio reikalavimai turėjo būti apmokėti 62 Eur dydžio žyminiu mokesčiu (žr. nutarties 84 punktą). Ieškovė sumokėjo už ieškinio pateikimą daugiau žyminio mokesčio, nei nustatė įstatymas, todėl jai grąžintina 31 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinio padavimą (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Ieškovė sumokėjo 31 Eur dydžio žyminį mokestį už apeliacinio skundo pateikimą bei 2290 Eur už advokato paslaugas rengiant apeliacinį skundą. Vadovaujantis Rekomendacijų 7, 8.10 punktais, už apeliacinio skundo parengimą mokėtina maksimali 1271,60 Eur dydžio suma. Atsižvelgiant į šią aplinkybę bei į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas turėjo būti patenkintas, iš atsakovų jos naudai priteistina 1271,60 Eur už advokato paslaugas, rengiant apeliacinį skundą. Ieškovės naudai iš atsakovų taip pat priteisiamas 31 Eur dydžio žyminis mokestis už apeliacinio skundo padavimą. Iš viso iš atsakovų ieškovei lygiomis dalimis priteistina 1302,60 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnis).
Ieškovė sumokėjo 31 Eur dydžio žyminį mokestį už kasacinio skundo padavimą bei 3025 Eur už kasacinio skundo parengimą. Pagal Rekomendacijų 7, 8.13 punktus maksimali suma, mokėtina už kasacinio skundo parengimą advokatui, anksčiau dalyvavusiam pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, yra 1810,16 Eur. Todėl patenkinus ieškovės kasacinį skundą jos naudai iš atsakovų priteistina 1810,16 Eur už kasacinio skundo parengimą bei 31 Eur žyminis mokestis už kasacinio skundo padavimą, iš viso 1841,16 Eur (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnis).
Kasacinis teismas turėjo 12,31 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atsižvelgus į bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartį panaikinti.
Priimti naują sprendimą.
Ieškinį patenkinti.
Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento ieškovės uždarosios akcinės bendrovės koncerno „Achemos grupė“ ir atsakovo K. J. 2015 m. birželio 4 d. sudarytą darbo sutartį.
Priteisti iš K. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) uždarajai akcinei bendrovei koncernui „Achemos grupė“ (j. a. k. 156673480) 752,39 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt du Eur 39 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo, bei 651,30 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt vieną Eur 30 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.
Priteisti iš K. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) uždarajai akcinei bendrovei koncernui „Achemos grupė“ (j. a. k. 156673480) 752,39 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt du Eur 39 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo, bei 651,30 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt vieną Eur 30 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės koncerno „Achemos grupė“ (j. a. k. 156673480) K. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 78,65 Eur (septyniasdešimt aštuonis Eur 65 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo.
Grąžinti uždarajai akcinei bendrovei koncernui „Achemos grupė“ (j. a. k. 156673480) į valstybės biudžetą permokėtą 31 (trisdešimt vieno) Eur dydžio žyminį mokestį, sumokėtą už ieškinio pateikimą. Šis permokėtas žyminis mokestis grąžintinas per Valstybinę mokesčių inspekciją.
Priteisti iš K. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) uždarajai akcinei bendrovei koncernui „Achemos grupė“ (j. a. k. 156673480) 920,58 Eur (devynis šimtus dvidešimt Eur 58 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo ir 6,15 Eur (šešis Eur 15 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei.
Priteisti iš K. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) uždarajai akcinei bendrovei koncernui „Achemos grupė“ (j. a. k. 156673480) 920,58 Eur (devynis šimtus dvidešimt Eur 58 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo ir 6,15 Eur (šešis Eur 15 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei.
Valstybei priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Laikyti visą bylos medžiagą vieša.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Algis Norkūnas
Antanas Simniškis
