Dėl negrąžintos paskolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-272/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-04250-2010-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 42.10; 63.1; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. Š. ir V. Š. ieškinį atsakovams R. B. ir J. B. dėl negrąžintos paskolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Ieškovas A. Š. prašė priteisti iš atsakovų 626 074 Lt skolą, 391 797,10 Lt palūkanas ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą skolos ir palūkanų sumą iki teismo sprendimo įvykdymo, o ieškovas V. Š. – 193 249 Lt skolą, 120 935,22 Lt palūkanas ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą skolos ir palūkanų sumą iki teismo sprendimo įvykdymo.

Ieškinyje nurodoma, kad ieškovas A. Š. ir atsakovas R. B. 2007 m. balandžio 29 d. sudarė du paskolos raštelius, pagal kuriuos atsakovas iš A. Š. pasiskolino 195 691 Lt ir 430 383 Lt bei įsipareigojo iki 2007 m. gegužės 30 d. pateikti paskolos grąžinimo grafiką ir nuo šios dienos pradėti grąžinti skolą, nevykdant paskolos grąžinimo mokėti 1,5 proc. dydžio mėnesio palūkanas. Atsakovas paskolos grąžinimo grafiko nepateikė ir nepradėjo grąžinti paskolos A. Š.

Ieškinyje taip pat nurodoma, kad ieškovas V. Š. su atsakovu R. B. 2000 m. gruodžio 1 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią iki 2001 m. balandžio 1 d. perdavė atsakovui 83 800 Lt. Paskolos sutartyje palūkanos nebuvo nustatytos. Atsakovas iki paskolos sutartyje nustatyto termino suteiktos paskolos V. Š. negrąžino. 2004 m. vasario 10 d. ieškovas V. Š. su atsakovu R. B. sudarė paskolos sutartį dėl 121 540 Lt. Šią sumą sudarė 83 800 Lt anksčiau atsakovo R. B. negrąžinta paskola ir 37 740 Lt palūkanų suma nuo paskolos už praėjusį laikotarpį. Visą šią sumą atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2004 m. balandžio 10 d. kartu su 1,5 proc. mėnesio palūkanomis, tačiau suėjus terminui atsakovas skolos negrąžino. 2007 m. balandžio 29 d. atsakovas paskolos raštu pripažino bendrą savo 193 249 Lt skolą V. Š., įsipareigojo iki 2007 m. gegužės mėnesio pateikti skolos grąžinimo grafiką ir nuo 2007 m. gegužės 30 d. pradėti skolos grąžinimą, nevykdant paskolos grąžinimo mokėti 1,5 proc. mėnesio palūkanas. Savo įsipareigojimų atsakovas neįvykdė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo R. B. 626 074 Lt skolos, 391 797,10 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 31 d. iki 2010 m. lapkričio 22 d. ir 5 procentų metinių palūkanų už priteistą skolos ir palūkanų sumą nuo 2011 m. vasario 2 d. iki teismo sprendimo įvykdymo ieškovui A. Š.; priteisė iš atsakovo R. B. 193 249 Lt skolos, 120 935,22 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 31 d. iki 2010 m. lapkričio 22 d. ir 5 procentų metinių palūkanų už priteistą skolos ir palūkanų sumą nuo 2011 m. vasario 2 d. iki teismo sprendimo įvykdymo V. Š.; ieškinį atsakovei J. B. atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovai įrodė, jog atsakovas R. B. prisiėmė skolos raštuose nurodomo paskolos dydžio sutartinius įsipareigojimus ieškovams ir turi prievolę juos įvykdyti. Teismas sprendė, kad atsakovas R. B. nepagrindė ir neįrodė, jog dalis paskolos grąžinta (CPK 178 straipsnis). Konstatavęs, kad šalys susitarimu numatė paskolos gavėjo prievolę mokėti už naudojimąsi paskolos suma, teismas nepagrįstais laikė atsakovo argumentus dėl raštuose nurodomų palūkanų kvalifikavimo kaip netesybų (CK 6.872 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad sutartinės 1,5 proc. mėnesio (18 proc. metinės) palūkanos nėra pernelyg didelės, jog teismas jas ex officio vertintų kaip lupikavimą. Teismas netenkino ieškinio prieš atsakovę J. B. konstatavęs, kad byloje neįrodyta, jog paskolos sandoriai buvo sudaryti atsakovų šeimos interesais.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo R. B. apeliacinį skundą, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 21 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas nepateikė jokių realių įrodymų, paneigiančių, jog priteista skolos suma ieškovui A. Š. nepagrįstai padidinta 195 691,00 Lt, bei patvirtinančių, kad paskutiniais 2007 m. balandžio 29 d. paskolos raštais buvo apibendrintos ieškovams tuo metu atsakovo grąžintinos pinigų sumos: V. Š. – 193 249 Lt, A. Š. – 430 383 Lt. Dėl atsakovo pareigos grąžinti skolą pažeidimo teisėjų kolegija nurodė, kad iš byloje esančių dviejų ieškovui A. Š. ir vieno ieškovui V. Š. 2007 m. balandžio 29 d. surašytų paskolos raštų matyti, jog atsakovas R. B. įsipareigojo iki 2007 m. gegužės 30 d. ieškovams pateikti skolos grąžinimo grafiką ir būtent nuo šios datos pradėti skolos grąžinimą. Teisėjų kolegija sprendė, kad paskolos raštuose šalių sulygtų 1,5 proc. mėnesio palūkanų nėra teisinio pagrindo kvalifikuoti kaip netesybų CK 6.71 straipsnio 1 dalies prasme.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas R. B. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 23 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 21 d. sprendimo dalis dėl 195 691 Lt skolos, 391 797,10 Lt palūkanų bei 5 proc. procesinių palūkanų priteisimo A. Š. ir 120 935,22 Lt palūkanų bei 5 proc. procesinių palūkanų priteisimo V. Š. ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – atmesti ieškovų ieškinį; kitą dalį palikti nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

Dėl paskolos teisinių santykių aiškinimo. Teismai nesiaiškino paskolos raštų turinio, tinkamai jų netyrė ir nevertino, neatsižvelgė į paskolos teisinių santykių ir paskolų sutarčių esminius požymius, todėl nesilaikė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotų sutarčių aiškinimo taisyklių. Nepagrįstai spręsta, kad A. Š. pagal paskolos raštus perdavė 626 074 Lt, nors iš tikrųjų 195 691 Lt tariama skolos dalis niekada nebuvo perduota. Atsakovas 2007 m. balandžio 29 d. paskolos raštu pripažino bendrą savo 193 249 Lt skolą ieškovui V. Š., nes 2007 m. balandžio 29 d. paskolos rašte atsakovo ir ieškovo V. Š. nurodyta, kad atsakovas nesiskolina, o yra „skolingas V. Š.“. Remiantis byloje esančiais paskolos raštais analogiška situacija yra ir A. Š. atveju. Taigi, tinkama paskolos raštų turinio analizė patvirtina, kad paskutiniaisiais 2007 m. balandžio 29 d. paskolos raštais abiejų ieškovų atveju buvo apibendrintos vienam ir kitam tuo metu atsakovo grąžintinos pinigų sumos, t. y. V. Š. – 193 249 Lt, o A. Š. – 430 383 Lt. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento. Tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Atsakovui 195 691 Lt paskolos suma ieškovo A. Š. niekada nebuvo perduota (paskolinta), o todėl pagal CK 6.870 ir 6.871 straipsnių nuostatas atsakovui nekyla ir negali kilti pareigos grąžinti šią sumą ieškovui A. Š. Nepagrįstai buvo spręsta, kad yra suėjęs prievolės grąžinti paskolas ieškovams terminas ir atsakovas šią yra pažeidęs. Paskolos grąžinimo terminai paskolos raštais nebuvo ir nėra nustatyti. Iki šio civilinio ginčo pradžios ieškovai jokių reikalavimų dėl įsipareigojimų, susijusių su paskolos grąžinimu, įvykdymo atsakovui niekada nėra pareiškę (CK 6.873 straipsnio 2 dalis), todėl nagrinėjamu atveju buvo suėjęs nebent paskolos grąžinimo grafikų pateikimo, o ne atsakovo prievolės grąžinti paskolą ieškovams terminas. Paskolų grąžinimo grafikų sudarymas yra prievolės vykdymo termino nustatymas, kuris buvo pavestas būtent atsakovui, todėl, ieškovams laikant, kad to atsakovas tinkamai nepadarė, jie turi teisę pasinaudoti CK 6.35 straipsnyje nustatyta teise kreiptis į teismą su prašymu nustatyti terminą. Kadangi atsakovas nebuvo pažeidęs prievolės grąžinti paskolą ieškovams, tai nagrinėjamu atveju nepagrįstai iš atsakovo ieškovų naudai buvo priteistos 512 732,32 Lt netesybos (vienam – 391 797,10 Lt, o kitam – 120 935,22 Lt).

Dėl ieškinio senaties termino taikymo ir teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovas prašė teismo taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu atmesti ieškovų ieškinio dalį dėl netesybų priteisimo, tačiau teismas tinkamai ir pagrįstai neįvertino šio prašymo ir dėl jo visiškai nepasisakė sprendime. Ieškovai yra praleidę šešių mėnesių ieškinio senaties terminą ieškiniams dėl netesybų išieškoti, todėl šis reikalavimas turėjo būti atmestas.

Dėl palūkanų kvalifikavimo netesybomis dėl prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo. Šalių santykius apibendrinančiuose 2007 m. balandžio 29 d. paskolos raštuose aiškiai nurodyta, kad „nevykdant paskolos grąžinimo R. B. įsipareigoja mokėti 1,5 proc. mėnesinių palūkanų“, todėl šios palūkanos turėtų būti traktuojamos kaip netesybos CK 6.71 straipsnio 1 dalies pagrindu. Tinkamas palūkanų kvalifikavimas (netesybomis) turi esminę reikšmę teisingam šios civilinės bylos išsprendimui ir sukelia reikšmingus teisinius padarinius. Jeigu bus konstatuota, kad atsakovo prievolė pažeista, tai egzistuotų pagrindas perskaičiuoti neteisingai ieškovų skaičiuojamas netesybas priklausomai nuo prievolės pažeidimo momento ir tikrų paskolų dydžių, taip pat pagrindas taikytinas netesybas sumažinti iki minimumo arba visiškai jų netaikyti. Netesybos sudaro apie 2/3 dalis pagrindinės prievolės, todėl yra akivaizdžiai per didelės, nesąžiningos ir neprotingos. Jeigu būtų įvertinta, kad paskolų raštuose įtvirtintos ne netesybos, o palūkanos, bylą nagrinėję teismai galėjo ir turėjo spręsti dėl jų dydžio sumažinimo, nes 18 proc. metinės palūkanos yra laikytinos nesąžiningomis, neprotingomis ir neteisingomis.

Dėl proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo. Atsakovas pirmosios instancijos teisme parengiamojo teismo posėdžio metu pareiškė atitinkamus prašymus (pakviesti liudytojus, pateikti ieškovų metines gyventojo (šeimos) turto deklaracijas, paskolos raštelių originalus), tačiau teismas ne tik kad nepatenkino nė vieno prašymo, bet ir pradėjo žodinį bylos nagrinėjimą ir išsprendė bylą iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio. Tokiais savo veiksmais teismas iš esmės apribojo sąlygų, būtinų visapusiškam, išsamiam, objektyviam ir teisingam šios civilinės bylos išnagrinėjimui, įgyvendinimą, nes nesudarė galimybių surinkti papildomus įrodymus ir neleido tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas patenkino tik atsakovo prašymus išreikalauti paskolų raštų originalus ir metines gyventojo (šeimos) turto deklaracijas bei paskyrė žodinį bylos nagrinėjimą iš esmės. Apeliacinės instancijos teismui nutarus išreikalauti deklaracijas iš ieškovo ir paskyrus žodinį bylos nagrinėjimą iš esmės, ieškovas V. Š. suskubo šalinti ieškovams nepalankius ir atsakovo poziciją pagrindžiančius padarinius — deklaraciją ieškovas patikslino, deklaruodamas joje savo paskolą atsakovui. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė paaiškėjusių aplinkybių vertinimo, taip pat neargumentavo, kodėl atmetė aptariamus įrodymus ar suabejojo jų įrodomąja reikšme (CPK 331 straipsnio 4 dalis).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl paskolos teisinių santykių aiškinimo. Paskolos dalyko (pinigų) perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn faktas matyti iš paskolos gavėjo jo paties ranka surašyto paskolos rašto teksto. Kasatorius pats išreiškė ketinimą gauti 195 691 Lt paskolą iš paskolos davėjo, taip pat išreiškė, kad tas jo ketinimas buvo įvykdytas. Kasatorius turi aukštąjį ekonominį išsilavinimą, todėl suprato sąvokos „pasiskolinau“ reikšmę jo pareigoms ir atsakomybei. Dėl to šiuo atveju reikia taikyti ir lingvistinį aiškinimo metodą, siekiant išsiaiškinti kasatoriaus surašyto paskolos rašto prasmę. Vertinant aplinkybę, kad kasatorius galėjo tyčia surašyti tekstą taip, kad jį galima būtų vertinti nepalankiai ieškovui A. Š., tai tada kasatoriui, kaip paskolos raštą surašiusiai šaliai, turėtų būti taikoma contra proferentem sutarčių aiškinimo taisyklė (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Paskolos gavimo faktą paskolos gavėjas patvirtino žodžiu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžių metu, pripažinęs, kad iš ieškovų skolinosi pirmiau nurodytas pinigų sumas. 2007 m. balandžio 29 d. paskolos rašte kasatorius prisiėmė įsipareigojimus iki 2007 m. gegužės 30 d. ieškovui A. Š. pateikti skolos grąžinimo grafiką ir nuo 2007 m. gegužės 30 d. pradėti skolos grąžinimą. Ši aplinkybė parodo aiškų šalių paskolos teisinį santykį, surašytą viename dokumente, ir neperkeltus paskolos gavėjo įsipareigojimus grąžinti paskolą ir mokėti palūkanas į vėlesnę sutartį. Kasatorius jokio priešieškinio, kuriuo ginčytų 2007 m. paskolos raštus ar jų dydį, nepateikė. Kasaciniame skunde visiškai pakeisti pirminiai kasatoriaus argumentai, kad 2007 m. balandžio 29 d. paskolos raštu gauta 195 691 Lt suma buvo įskaityta. Kasaciniame skunde nurodoma, jog realiai pinigų jis negavo, šios paskolos sutarties nesudarė ir pareiga įrodyti, kad paskolos dalykas buvo perduotas, tenka paskolos davėjui. Šis kasatoriaus pozicijos pasikeitimas parodo jo nesąžiningumą. Kasatoriaus performuluojamas paskolos raštuose įtvirtintas pinigų grąžinimo sąlygos pakeitimas leidžia jam nesąžiningai iškelti klaidingą teiginį, kad konkretus paskolų grąžinimo terminas paskolos raštuose nebuvo nustatytas, ir remtis CK 6.873, 6.33 ir 6.35 straipsnių nuostatomis.

2. Dėl palūkanų kvalifikavimo netesybomis dėl prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo. Kasatoriaus argumentą, kad jo ranka visuose trijuose paskolos raštuose įrašytą sąvoką „palūkanos“ faktiškai reikia laikyti netesybomis, paneigia CK 6.193 straipsnio 1, 2 ir 5 dalyse išdėstytos sutarčių aiškinimo taisyklės. Visų trijų paskolų suteikimo metu kasatorius pats savo ranka rašė sandorio formuluotes ir pasirinko sąvoką „palūkanos“, bet ne netesybos, bauda ar delspinigiai. Tai atspindėjo vienašalio kasatoriaus įsipareigojimo esmę ir jo ketinimą mokėti 1,5 proc. palūkanas. Kadangi ieškovai nesitikėjo, kad gautas paskolas kasatorius pajėgs grąžinti greitai, tai nenorėjo jam taikyti netesybų kaip prievolės neįvykdymo sankcijos baudos ir delspinigių forma, o už naudojimąsi pinigais nustatė pelno palūkanas, jei kasatorius nepradės grąžinti paskolų. Tai patvirtina aplinkybė, kad kasatorius paskolų raštų surašymo metu negalėjo nurodyti, kokiais terminais ir tvarka jis grąžins paskolas ir ar jam, šias grąžinant, nekils sunkumų, sustabdančių jo prievolių vykdymą. Kasatoriaus valia, išreikšta visuose trijuose paskolos raštuose jų surašymo metu, neprieštarauja abiejų teismų taikytai CK 6.872 straipsnio palūkanų sąvokai.

3. Dėl ieškinio senaties termino taikymo ir teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimą. Ieškovai vertina, kad pirmosios instancijos teismas priteisė ne netesybas, o palūkanas, kurių ieškovai reikalavo, todėl CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatyto penkerių metų ieškinio senaties termino dėl palūkanų išieškojimo ieškovai nepraleido. Priteistos palūkanos negali būti vertinamos kaip netesybos ar mažintinos CK 6.71 straipsnio 3 dalyje ar 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais pagrindais kaip aiškiai per didelės, nes šios normos nereglamentuoja palūkanų mažinimo.

4. Dėl proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo. Kasatoriaus nurodytos aplinkybės, kad jo prašyti liudytojai galėjo paliudyti bendros veiklos vykdymą ir tuo tikslu paskolų sutarčių sudarymo aplinkybes, prieštarauja CK 6.875 straipsnio 2 dalies nuostatai, jog, esant rašytinei paskolos sutarčiai, ją ginčyti remiantis liudytojų parodymais neleidžiama. Kasatorius pats pažeidė savo pareigą atsiliepime į ieškinį pateikti visus įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimo motyvus, taip pat ir bendrą veiklą, duomenų apie liudytojus ir aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, kurias šie liudytojai galėtų patvirtinti. Be to, nė vienas iš prašytų apklausti liudytojų nebuvo įrašytas paskolos raštus ir nedalyvavo kasatoriui šiuos rašant.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Šios nuostatos teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama kasatoriaus R. B. kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnis). Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl paskolos sutarčių sudarymo ir prievolės vykdymo termino vykdymo

Paskolos sutartis yra viena iš civilinių teisinių asmenų kreditavimo formų. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Šios įstatyme įtvirtintos nuostatos sudaro pagrindą teigti, kad tokio pobūdžio sutartys yra realinės, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką ir atlygį už skolinimą, jeigu toks priklauso.

Šioje byloje nustatyta, kad atsakovas R. B. 2007 m. balandžio 29 d. surašė, pasirašė ir išdavė ieškovams tris atskirus dokumentus, pavadintus „Paskolos raštas“ (ieškovai nėra juos pasirašę), kuriuose, be kita ko, nurodyta, kad jis: iš A. Š. pasiskolino 195 691 Lt, įsipareigoja iki 2007 m. gegužės 30 d. pateikti skolos grąžinimo grafiką ir nuo 2007 m. gegužės 30 d. pradėti skolos grąžinimą; yra skolingas A. Š. 430 383 Lt, įsipareigoja iki 2007 m. gegužės 30 d. pateikti skolos grąžinimo grafiką ir nuo 2007 m. gegužės 30 d. pradėti skolos grąžinimą; yra skolingas V. Š. 193 249 Lt, įsipareigoja iki 2007 m. gegužės 30 d. pateikti skolos grąžinimo grafiką ir nuo 2007 m. gegužės 30 d. pradėti skolos grąžinimą pagal suderintą grafiką. Visuose nurodytuose raštuose taip pat nurodyta, kad: „nevykdant paskolos grąžinimo R. B. įsipareigoja mokėti 1,5 proc. mėnesinių palūkanų“; „sutartis įsigalioja nuo pasirašymo dienos“. Ieškovai byloje pateikė nurodytus paskolos raštus, įrodinėjo tarp šalių susiklosčiusius paskolos teisinius santykius ir reikalavo iš atsakovo grąžinti skolas. Kasatorius, nesutikdamas su reikalavimo dalimi, argumentuoja, kad A. Š. jam neperdavė (nepaskolino) 195 691 Lt, paskolos rašte neužfiksuotas šių pinigų perdavimo faktas, teismai nepagrįstai tenkino ieškovo A. Š. reikalavimo dalį 195 691,00 Lt skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MzAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-430/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-430/2013">3K-7-430/2013</a>, kuria koreguota ir toliau plėtota iki tol buvusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika bylose, kylančiose iš paskolos teisinių santykių, išaiškinta, jog paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, palyginus su ta bendrąja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje, ir nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis). CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas atitinka civiliniuose teisiniuose taikytiną protingo žmogaus standartą. <...> tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui (toliau – rašytinė paskolos sutartis) keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo-priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas. <...> Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartota terminologija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, palūkanų mokėjimas, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą faktinę bylos aplinkybę teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų duomenų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalims tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Dėl to teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs rašytinės paskolos sutarties arba rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas „<...> pasiskolinau <...>“, „<...> skolinuosi <...>“, gali jomis remiantis konstatuoti paskolos sutarties sudarymo faktą.

Vertinant 2007 m. balandžio 29 d. kasatoriaus surašyto ir pasirašyto „paskolos rašto“ dėl 195 691 Lt pasiskolinimo iš ieškovo A. Š. turinį matyti, kad jame vartojamos sąvokos yra būdingos paskolos sutarčiai, užfiksuota paskolos gavėjo pareiga grąžinti pasiskolintus pinigus, taip pat kitos šalių sulygtos paskolos sutarties sąlygos, tokios kaip paskolos grąžinimo terminas, palūkanų mokėjimas. Aptariamo rašto tekstas iš esmės atitinka kitus du ieškovų pateiktus kasatoriaus 2007 m. balandžio 29 d. surašytus ir pasirašytus paskolos raštus, tik šiame rašte vartojama sąvoka „pasiskolinau“, o kituose 2007 m. balandžio 29 d. surašytuose paskolos raštuose – sąvoka „skolingas“. Nė viename iš šių trijų paskolos raštų nėra atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko – pinigų–perdavimo kasatoriui faktas, kasatorius kasaciniu skundu neginčija dviejuose iš jų užfiksuotų savo prievolių, kaip tokių, t. y. 430 383 Lt prievolės ieškovui A. Š. ir 193 249 Lt prievolės ieškovui V. Š. Nurodyta aplinkybė teikia duomenis apie šalių tarpusavio santykių praktiką 2007 m. balandžio 29 d. paskolos raštų surašymo metu. Juose visuose kasatoriaus įrašyta, kad „sutartis įsigalioja nuo pasirašymo dienos“. Kasatorius juos yra pasirašęs ir išdavęs ieškovams, o tai, vertinant kartu su kitais aukščiau nurodytais faktiniais duomenimis bei aplinkybėmis, suponuoja išvadą, kad tokie kasatoriaus veiksmai patvirtina jau atsiradusius (egzistuojančius) paskolos teisinius santykius, įvykusį paskolos sutarties dalyko – pinigų – perdavimo jam, kaip paskolos gavėjui, faktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje surinktų faktinių bylos duomenų visetas teikė teismams pagrindą padaryti išvadą, kad kasatoriaus ir ieškovo A. Š. buvo sudaryta paskolos sutartis dėl 195 691 Lt paskolinimo kasatoriui ir kad ši paskolos suma 2007 m. balandžio 29 d. jam buvo perduota (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kasatorius byloje nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog paskolos raštu dėl 430 383 Lt skolos ieškovui A. Š. buvo apibendrinta ir kasatoriaus 195 691 Lt skola tam pačiam ieškovui (CPK 185 straipsnis). Konstatuoti, kad nurodytos teismų išvados padarytos nesilaikant CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotų sutarčių aiškinimo taisyklių, nėra teisinio pagrindo.

Kasatorius teigia, kad nėra suėjęs prievolės grąžinti paskolas ieškovams terminas, todėl jis nėra pažeidęs savo prievolės. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.38 straipsnyje reglamentuota, jog prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Terminu yra laikomas apibrėžtas ar neapibrėžtas laikotarpis, kuriam suėjus ar pasibaigus įstatymas ar šalių susitarimas numato tam tikrą civilinių teisių ar pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Terminas gali būti apibrėžiamas ne tik kalendorine data ar nurodomas metais, mėnesiais, savaitėmis, dienomis, valandomis, bet ir įvykiu, kuris neišvengiamai turi įvykti (CK 1.117 straipsnis). Šioje byloje nustatyta, kad kasatoriaus 2007 m. balandžio 29 d. surašytuose paskolos raštuose įtvirtinta, jog jis įsipareigoja iki 2007 m. gegužės 30 d. A. Š. ir V. Š. pateikti skolų grąžinimo grafikus ir nuo 2007 m. gegužės 30 d. pradėti skolų grąžinimą. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad šalys paskolos sutartimis nustatė terminus, nuo kada turi būti pradėtos vykdyti prievolės. Vien ta aplinkybė, kad kasatorius iki paskolos sutartimis nustatytos datos nepateikė skolų grąžinimo grafikų, nepakeitė ar nepanaikino skolų grąžinimo pradžios terminų, nustatytų sutartimis, t. y. nuo 2007 m. gegužės 30 d. Dėl to nepagrįstais pripažintini kasatoriaus argumentai, kad jis nėra pažeidęs prievolės grąžinti paskolas ieškovams.

Dėl paskolos sutartyse nustatytų palūkanų

Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. M. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-357/2007).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl šalių sudarytų paskolų sutarčių ir atsakovo R. B. surašytų paskolos raštų nuostatų, įtvirtinančių 1,5 proc. mėnesines palūkanas, aiškinimo. Bylą nagrinėję teismai šias palūkanas kvalifikavo kaip pelno palūkanas, t. y. užmokestį už naudojimąsi paskolos suma. Kasatorius argumentuoja, kad sutartyse nustatytos palūkanos turėtų būti vertinamos kaip netesybos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje akcentuojama, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Auksinis varnas“ v. AB,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis“ v. UAB „Homo Faber“, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Ervin“ v. AB „Ageratec“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-128/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-128/2010">3K-3-128/2010</a>; 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Creditum Vilnius“ v. AB „Utenos melioracija“, bylos Nr. 3K-3-318/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Belvedere prekyba“ v. UAB „Departus“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-116/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-116/2012">3K-3-116/2012</a>; kt.).

Iš šios bylos duomenų matyti, kad 2004 m. vasario 10 d. paskolos rašte, kuriuo užfiksuota, kad kasatorius pasiskolino iš V. Š. 121 540 Lt, taip pat yra užfiksuotas šalių susitarimas dėl palūkanų, kaip mokesčio už naudojimąsi paskolintais pinigais, mokėjimo (pelno palūkanų, o ne kompensuojamųjų), nurodant, jog mėnesinės palūkanos sudaro 1,5 proc. ir paskola su palūkanomis turi būti grąžinta iki 2004 m. balandžio 10 d. Vėlesnėse paskolos sutartyse šalių buvo sulygta dėl tokio paties palūkanų dydžio, t. y. 1,5 proc. mėnesinių palūkanų. Ši aplinkybė rodo tarp šalių egzistavusią tarpusavio santykių praktiką. Visų paskolos raštų tekstus surašė pats kasatorius. Pažymėtina, kad CK 6.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog palūkanos pagal prievoles gali būti nustatytos įstatymuose arba šalių susitarimuose. Nagrinėjamu atveju šalys sudarė paskolos sutartis. Pagal CK 6.872 straipsnio, reglamentuojančio palūkanas už naudojimąsi paskolos sutarties dalyku, 1 dalį palūkanų (pelno palūkanų) už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, tai paskolos sutartis yra atlygintinė. Šios pagal įstatymą preziumuojamos aplinkybės paneigimo pareiga tenka paskolos gavėjui, o paskolos davėjas nuo jos įrodinėjimo yra atleidžiamas, jeigu ji nepaneigta bendra tvarka (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, kasatorius šioje byloje nepaneigė nurodytos pagal įstatymą preziumuojamos aplinkybės dėl ginčo paskolos sutarčių atlygintinumo; bylą nagrinėję teismai, atsižvelgę į sutarčių esmę, tikslus, šalių tarpusavio santykių praktiką, pagrįstai pripažino šalių sudarytas paskolos sutartis atlygintinėmis ir jose nustatytas palūkanas vertino kaip pelno palūkanas, t. y. mokestį už naudojimąsi paskolos suma.

Atsižvelgiant į tai, kad pelno palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pvz., CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.). Nagrinėjamoje byloje tokie reikalavimai pareikšti nebuvo.

Konstatavus, kad šalių sudarytose paskolos sutartyse įtvirtintos ne kompensuojamosios, o pelno palūkanos, kasacinio skundo argumentai dėl praleisto CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyto šešių mėnesių ieškinio senaties termino atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Pasisakydama dėl kasatoriaus argumento, kad apeliacinės instancijos teismas, nepateikdamas paaiškėjusių aplinkybių vertinimo ir argumentų, kodėl atmetė atitinkamus įrodymus, pažeidė teismo pareigą motyvuoti teismo sprendimą, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. Š. v. A. D., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-296/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-296/2009">3K-3-296/2009</a>; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-107/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-107/2010">3K-3-107/2010</a>). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje teismai, remdamiesi byloje esančiais ištirtais ir įvertintais įrodymais, procesiniuose sprendimuose nurodė nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentavo savo išvadas, teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės atitinka byloje surinktus įrodymus, įvertintus pagal įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas vertino abiejų šalių pateiktus, taip pat ir patenkintus kasatoriaus prašymus apeliacinės instancijos teisme naujai pateiktus įrodymus, o tai, kad nutartyje kiekvienas įrodymas nebuvo aptartas atskirai neteikia pagrindo pripažinti įrodymų vertinimo taisykles pažeistomis arba nutartį nemotyvuota. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl pagrindinių ginčo aspektų, susijusių su paskolos sutarčių sudarymu, jų sąlygų aiškinimo, todėl pirmiau nurodytas kasacinio skundo argumentas nelaikytinas pagrįstu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – buvimą jį būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šioje byloje kasatorius kasaciniame skunde teigdamas, kad bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose buvo pažeistos proceso teisės normos – CPK 13 straipsnio, 42 straipsnio, 265 straipsnio, 226 straipsnio, 230 straipsnio 1 dalies, 231 straipsnio 5 dalies, 263 straipsnio 1 dalies, 302 straipsnio, 324 straipsnio 3 dalies nuostatos, – nepateikia išsamių teisinių argumentų, pagrindžiančių, kad jo nurodomi proceso teisės normų pažeidimai turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jie galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas patenkino kasatoriaus prašymus išreikalauti paskolų raštų originalus bei metines gyventojo (šeimos) turto deklaracijas, kuriuos buvo atsisakyta tenkinti pirmosios instancijos teisme, ir bylą išnagrinėjo žodinio proceso tvarka. Kasaciniame skunde nėra nurodyta argumentų, pagrindžiančių, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas neapklausdamas liudytojų, kuriuos kasatorius prašė apklausti pirmosios instancijos teisme, taip pat kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimui. Pažymėtina ir tai, kad kasatorius, nors ir teigia apie netinkamą bylos procesą ir jo procesinių teisių, susijusių su įrodinėjimu, įrodymų rinkimu bei pateikimu pažeidimą, tačiau kasaciniu skundu neprašo bylą grąžinti į tą stadiją, kurioje, anot jo, buvo pažeistos procesinės teisės, o prašo, panaikinus apskųstas teismų procesinių sprendimų dalis, dėl jų priimti naują sprendimą – atmesti atitinkamus ieškovų reikalavimus. Konstatuotina, kad kasatorius, teigdamas apie nurodytus proceso teisės normų (CPK 13 straipsnio ir kt.) pažeidimus, kasaciniame skunde nėra suformulavęs kasacinio nagrinėjimo dalyko.

Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųsto teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstas teismų procesinių sprendimų dalis, konstatuoja, kad pagrindo jas naikinti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasaciniame teisme patirta 54,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. gegužės 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2013 m. gruodžio 13 d. nutartimi atsakovui R. B. buvo atidėtas 10 084 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą sumokėjimas iki kasacinio teismo nutarties priėmimo. Kasacinio skundo netenkinant, šis 10 084 Lt žyminis mokestis (bylinėjimosi išlaidos) valstybės naudai priteistinas iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Ieškovas A. Š. pateikė duomenis apie 1525 Lt, o ieškovas V. Š. – apie 475 Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Šios sumos atitinka teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl priteistinos ieškovams iš kasatoriaus (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš R. B. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 10 084 (dešimt tūkstančių aštuoniasdešimt keturis) Lt žyminio mokesčio ir 54,40 Lt (penkiasdešimt keturis litus 40 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisti iš R. B. (duomenys neskelbtini) A. Š. (duomenys neskelbtini) 1525 (vieną tūkstantį penkis šimtus dvidešimt penkis) Lt ir V. Š. (duomenys neskelbtini) 475 (keturis šimtus septyniasdešimt penkis) Lt bylinėjimosi išlaidų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis

Dalia Vasarienė