Baudžiamoji byla Nr. 2K-231/2014
Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00256-2012-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.4;
1.2.29.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gegužės 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui,
išteisintajam R. K.,
gynėjui advokatui Romui Aikevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Viktoro Biriukovo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 8 d. nutarties.
Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. nuosprendžiu R. K. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 8 d. nutartimi atmestas Kauno apygardos prokuratūros apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Piesliako pranešimą, prokuroro, prašiusio prokuroro kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo R. K. ir jo gynėjo, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
R. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo ikiteisminio tyrimo medžiagoje:
nuo 2008 m. gruodžio 4 d. iki 2009 m. sausio 29 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (toliau – Kauno apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK) patalpose, savo darbo kabinete, (duomenys neskelbtini), būdamas valstybės tarnautoju, dirbdamas Kauno apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK (duomenys neskelbtini) policijos nuovados vyresniuoju tyrėju ir atlikdamas ikiteisminį tyrimą ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 65-1-01421-07, žinodamas, kad neišsiuntė 2008 m. vasario 22 d. surašytos užduoties atlikti objektų tyrimą šioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje, adresuotos Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro (toliau – Lietuvos policijos KTC) vadovui, pagamino netikrą dokumentą – 2009 m. sausio 28 d. Lietuvos policijos KTC vadovui adresuojamą raštą Nr. 20-65-8-S-235 jį surašydamas ir atspausdindamas, kuriame įtvirtino tikrovės neatitinkančią informaciją, kad „2008-02-22 buvo paskirtas DNR tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 65-1-01421-07. Prašau informuoti, kada numatomas atlikti minėtas tyrimas“, po to šiame dokumente prie „R. K., 393 759 Tikra: 2009-01-29“ pasirašė, jo neišsiuntė ir šį žinomai netikrą dokumentą panaudojo ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 65-1-01421-07.
Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, žinodamas, kad 2008 m. vasario 22 d. užduotis atlikti objektų tyrimą ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 65-1-01421-07 ir 2009 m. sausio 28 d. raštas Nr. 20-65-8-S-235, adresuoti Lietuvos policijos KTC vadovui, nebuvo išsiųsti, nuo 2009 m. sausio 29 d. iki 2009 m. rugsėjo 29 d. Kauno apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK patalpose, savo darbo kabinete, (duomenys neskelbtini), atlikdamas ikiteisminį tyrimą ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 65-1-01421-07, surašydamas ir atspausdindamas pagamino netikrą dokumentą – 2009 m. vasario 20 d. Lietuvos policijos KTC raštą Nr. 140S-201 dėl tyrimo atlikimo termino, adresuotą Kauno apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK (duomenys neskelbtini) policijos nuovadai į 2009 m. sausio 28 d. užklausimą Nr. 20-65-8-S-235, kuriame įtvirtino tikrovės neatitinkančią informaciją: „Pranešame Jums, kad KTC biologinių tyrimų skyriuje užduočių atlikimo terminas (šiuo metu) yra trys metai, todėl biologinį (DNR) tyrimą b. b. Nr. 65-1-01421-07 pagal 2008-02-22 gautą Kauno aps. VPK (duomenys neskelbtini) PK (duomenys neskelbtini) PN vyr. tyrėjo R. K. užduotį planuojame atlikti per nurodytą terminą“, po to šiame dokumente pats pasirašė už Lietuvos policijos KTC Identifikavimo tyrimų valdybos grupės viršininką S. S., šį dokumentą nukopijavo, patvirtino savo parašu kaip tikrą ir šį žinomai netikrą dokumentą panaudojo ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 65-1-01421-07.
R. K. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2006 m. liepos 27 d. iki 2008 m. rugpjūčio 1 d., būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini) PK Viešosios policijos (duomenys neskelbtini) policijos nuovados Apylinkės inspektorių veiklos grupės vyresniuoju tyrėju, žinodamas Lietuvos Respublikos įstatymus, reglamentuojančius policijos darbą, nesilaikydamas Pareigybės aprašymo reikalavimų, su kuriais buvo pasirašytinai supažindintas 2006 m. liepos 27 d. (duomenys neskelbtini) PK viršininko įsakymu Nr. 65-TE-106, nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 15 d., būdamas valstybės tarnautoju – Kauno apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK (duomenys neskelbtini) policijos nuovados vyresniuoju tyrėju, žinodamas Lietuvos Respublikos įstatymus reglamentuojančius policijos darbą, nesilaikydamas Pareigybės aprašymo reikalavimų, su kuriais buvo pasirašytinai supažindintas 2008 m. rugpjūčio 1 d. Kauno miesto PK viršininko įsakymu Nr. 20-TE-200, atlikdamas ikiteisminį tyrimą ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 65-1-01421-07, nuo 2008 m. gruodžio 4 d. iki 2009 m. rugsėjo 29 d. Kauno apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK (duomenys neskelbtini) policijos nuovados patalpose, savo darbo kabinete, (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad neišsiuntė 2008 m. vasario 22 d. surašytos užduoties atlikti objektų tyrimą ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 65-1-01421-07, adresuotos Lietuvos policijos KTC vadovui, tyčia pagamindamas netikrus dokumentus – 2009 m. sausio 28 d. Lietuvos policijos KTC vadovui adresuotą raštą Nr. 20-65-8-S-235 ir 2009 m. vasario 20 d. Lietuvos policijos KTC raštą Nr. 140S-201 dėl tyrimo atlikimo termino, adresuotą Kauno apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK (duomenys neskelbtini) policijos nuovadai į 2009 m. sausio 28 d. užklausimą Nr. 20-65-8-S-235, ir juos panaudodamas ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 65-1-01421-07, taip melagingai patvirtindamas tyrimo veiksmų atlikimo faktą, sąmoningai, tyčia pažeidė 1999 m. liepos 8 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2009 m. birželio 11 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktus, įpareigojančius valstybės tarnautoją laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, nesilaikė teisėtumo policijos veikloje principo, įtvirtinto 2000 m. spalio 17 d. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, pažeidė Pareigybės aprašymo, patvirtinto 2006 m. liepos 27 d. Kauno rajono PK viršininko įsakymu Nr. 65-TE-106, 8, 11 punktus ir Pareigybės aprašymo, patvirtinto 2008 m. rugpjūčio 1 d. Kauno miesto PK viršininko įsakymu Nr. 20-TE-200, 6.2, 7.6 punktus, įpareigojančius valstybės tarnautoją tinkamai, sklandžiai vykdyti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas – atlikti ikiteisminį tyrimą tiriant nusikalstamas veikas, vykdyti pavedimus, pažeidė Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkto, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 2 straipsnio reikalavimus, t. y. privalėdamas vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais pagal savo kompetenciją nesiėmė visų įstatyme numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, taip atlikdamas priešingus tarnybos interesams veiksmus piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, diskreditavo policijos pareigūno vardą, sumenkino policijos institucijos prestižą, pasitikėjimą šia institucija ir jos pareigūnais, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė Lietuvos Respublikos valstybė, nes buvo iškraipytos valstybinės teisėsaugos institucijos – Lietuvos policijos – funkcijos ir veiklos principai.
Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. Biriukovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nepasisakė dėl visų esminių prokuroro apeliacinio skundo argumentų (BPK 332 straipsnio 3 dalis), vertindamas įrodymus nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, taip padarė esminių BPK pažeidimų, lėmusių netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 300 straipsnio l dalies, 228 straipsnio l dalies – taikymą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (31 straipsnis) ir BPK normose (44 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 5 dalis ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3 dalis).
Pagal BPK 205 straipsnio 3 dalį specialistui, kuris nėra ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas, užduotis atlikti objektų tyrimą duodama raštu. Objektų tyrimų, ekspertizių atlikimo ir paaiškinimų teikimo Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centre bei teritorinių policijos įstaigos kriminalistinių padalinių nuostatų (toliau – Nuostatai) 19 punkte nurodyta, kad tyrimui atlikti objektai pateikiami supakuoti, su jais pateikiami dokumentai turi atitikti BPK bei šių nuostatų reikalavimus. Šiuo tikslu turi būti pateikiami raštas, užduotis, tyrimo objektai. Tyrimo atlikimo pagrindas yra kriminalistinių tyrimų padalinio vadovo rezoliucija ant užduoties (nutarties), prašymo ar rašto dėl vykdytojo paskyrimo arba KTC padalinio vadovo įrašas, padarytas KTC nustatyta tvarka (Nuostatų 38 punktas).
Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje nurodęs, jog 2008 m. vasario 22 d. užduotis atlikti objektų DNR tyrimą nebuvo išsiųsta, padarė nepagrįstą, neparemtą įrodymais, išvadą, kad toks tyrimas buvo paskirtas. Prokuroro manymu, vien tik užduoties surašymas jos neišsiuntus ekspertinei įstaigai baudžiamojo proceso prasme negali būti laikomas tyrimo paskyrimu. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi vien tik R. K. parodymais, nepalygino surinktų įrodymų, o liudytojų R. L., S. S. parodymų, Lietuvos policijos KTC 2012 m. kovo 30 d. rašte Nr. 140-S-733, Kauno apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio (duomenys neskelbtini) policijos nuovados 2012 m. spalio 15 d. rašte Nr. 20-65-8-S-2791 bei išraše iš Policijos informacinės sistemos dokumentų registracijos posistemio apie Lietuvos policijos KTC registruotus ir gautus dokumentus įtvirtintos informacijos, kad užduotis atlikti objektų tyrimą nebuvo perduota tyrimui atlikti, iš viso nevertino, dėl jų nepasisakė, nesusiejo jų į vieną logišką seką. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti teoriniai teiginiai dėl BK 300 straipsnio l dalyje, 228 straipsnio l dalyje numatytų nusikaltimų sudėčių nesusieti su konkrečiais apeliacinio skundo argumentais ir nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, todėl išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas tinkamai nepatikrintas, taip iš esmės pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Prokuroras taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į esminę aplinkybę, jog užduotis nebuvo paskirta, ir nepagrįstai pripažino, kad Lietuvos policijos KTC adresuotame 2009 m. sausio 28 d. rašte Nr. 20-5-8-S-235 esanti informacija atitiko tikrovę, o R. K. veiksmai negali būti vertinami kaip dokumento suklastojimas BK 300 straipsnio prasme. BK 300 straipsnio norma saugo valdymo tvarką nuo dokumentų suklastojimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-186/2009, 2K-244/2009). Šiame straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis formali, o formaliųjų nusikaltimų sudėčių atveju dažniausiai reali žala teisiniam gėriui būna nepadaryta, tačiau vien dėl tokios grėsmės atsiradimo veika pripažįstama pavojinga. Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes; baudžiamosios atsakomybės taikymo negali lemti vien tik suklastoto dokumento egzistavimas, o veikos pavojingumas – preziumuojamas. Todėl kasatorius sutinka su teismo nuomone, kad įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę pagal BK 300 straipsnio l dalį nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek siekdamas apsaugoti dokumentų teisinės apyvartos funkcionalumą ir patikimumą. Sprendžiant, ar dokumentų klastojimu buvo sudarytos sąlygos padaryti žalą teisės aktų saugomoms vertybėms, ar tokia veika yra pavojinga, turi būti atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir jos intensyvumą, tyčios kryptingumą, tikslą ir motyvus, taip pat nusikalstamos veikos dalyką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-409/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-409/2011">2K-409/2011</a>).
Kasatoriaus manymu, teismas, vertindamas R. K. padarytos veikos pavojingumą, neatsižvelgė į nusikalstamos veikos pobūdį, intensyvumą, motyvus bei tikruosius tikslus, kitas konkrečias byloje nustatytas aplinkybes ir nepagrįstai pripažino, kad jo veiksmai nepavojingi ir nepadarė žalos, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. R. K., imituodamas tyrimo veiksmų atlikimą, sukėlė žalos atsiradimo grėsmę, kad nusikalstama veika gali būti neišaiškinta, o nuo jos nukentėjusio asmens teisėti interesai neapginti. Greitas, išsamus nusikalstamų veikų tyrimas yra ikiteisminio tyrimo įstaigos, kuriai atstovauja policijos pareigūnai, pareiga. Pavestos funkcijos turi būti įgyvendinamos griežtai laikantis įstatymų, kitų teisės aktų. Kasatorius pažymi, kad nagrinėjamu atveju tik po to, kai ikiteisminis tyrimas buvo pavestas kitam tyrėjui, buvo nustatyti nusikalstamą veiką padarę asmenys, paaiškėjo R. K. atlikti neteisėti veiksmai.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylos medžiaga patvirtina, jog R. K. dokumentus gamino ne siekdamas parodyti, kad domimasi ikiteisminio tyrimo eiga, kaip nurodė teismai, o imituodamas proceso veiksmų atlikimą turėdamas tikslą nuslėpti ikiteisminio tyrimo vilkinimą. Tokiais veiksmais R. K. iškraipė tarnybinės veiklos esmę, sumenkino konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetą. Didelė neturtinė žala, pagrįsta tyčiniu įstatymų, kitų teisės aktų nuostatų nesilaikymu, daro žalą pareigūno vardui ir menkina institucijos, kurioje jis dirba, autoritetą. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijos įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-727/2007, 2K-7-200/2008, 2K-529/2008, 2K-114/2008). Todėl R. K. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir tokiais veiksmais iškraipant tarnybinės veiklos esmę, turinį, sumenkinant valstybinės teisėsaugos institucijos – Lietuvos policijos – prestižą, pasitikėjimą ja, neabejotinai piktnaudžiaujant pareigomis buvo padaryta didelė neturtinė žala Lietuvos Respublikos valstybei.
Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies
Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai išteisino R. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. BK 300 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Kadangi šie BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, tai baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame BK straipsnyje nurodytų veikų. BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą, jų pagrindu sudaromų teisiškai reikšmingų sandorių ar rengiamų kitų dokumentų tikrumą. Tikro dokumento suklastojimas – tai tokie veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento turinio teisingumas, t. y. įrašoma tikrovės neatitinkanti informacija, o žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimas – tai dokumento pateikimas įmonei, įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui. Įstatymas nenustato reikalavimų dokumento formai. Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma ant popieriaus, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas, tačiau keliami reikalavimai dokumento turiniui. Dokumentas turi suteikti informacijos apie įvykį, veiksmą ar asmenį. Dokumentas – tai tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą). Tai įrašas, kurio panaudojimas gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 300 straipsnį numatyta siekiant apsaugoti dokumentų teisinės apyvartos funkcionalumą ir patikimumą. Nors BK 300 straipsnyje nustatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-662/2000, 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-205/2012, 2K-57/2013).
Byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo (kurį atliko R. K.) metu byloje Nr. 65-1-01421-07 R. K. 2008 m. vasario 22 d. surašė užduotį atlikti objektų DNR tyrimą, kurios neišsiuntė adresatui – Lietuvos policijos KTC; 2009 m. sausio 28 d. surašė raštą Nr. 20-65-8-S-235 (kurio numeris buvo neteisingas), kuris Lietuvos policijos KTC taip pat nebuvo išsiųstas. Abu dokumentai buvo įdėti į bylą. Abiejuose dokumentuose nurodoma svarbi bylai tirti informacija. Ji nėra melaginga. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad 2009 m. sausio 28 d. rašto Nr. 20-65-8-S-235 (kuriame esanti informacija atitiko tikrovę) neišsiuntimas ir neteisingo jo numerio įrašymas negali būti vertinamas kaip dokumento suklastojimas. Šiais veiksmais, taip pat ir nenustatytomis aplinkybėmis gauto 2009 m. vasario 20 d. rašto Nr. 140S-201 kopijos įdėjimu į ikiteisminio tyrimo medžiagą, jokiems fiziniams ar juridiniams asmenims reali žala nepadaryta (R. K. ir nebuvo inkriminuotas tokios žalos padarymas), jais nepasinaudota dokumentų teisinei apyvartai kenkiančiais tikslais (minėti dokumentai buvo surašyti turint tikslą parodyti, kad buvo domimasi ikiteisminio tyrimo eiga) ir, priešingai nei teigė apeliantas, jie neturėjo reikšmingos įtakos ikiteisminio tyrimo Nr. 65-1-01421-07 eigai, todėl šiais veiksmais BK 300 straipsnio saugomas dokumentų teisinės apyvartos funkcionalumas bei patikimumas realiai nebuvo pažeistas.
Dokumentų suklastojimo požymius atitinka tik vienas dokumentas, dėl kurio R. K. buvo pateiktas kaltinimas. Tai 2009 m. vasario 20 d. Lietuvos policijos KTC raštas Nr. 140S-201 dėl tyrimo atlikimo termino, adresuotas Kauno apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK (duomenys neskelbtini) policijos nuovadai į 2009 m. sausio 28 d. užklausimą Nr. 20-65-8-S-235, kuriame R. K. įtvirtino tikrovės neatitinkančią informaciją: „Pranešame Jums, kad KTC biologinių tyrimų skyriuje užduočių atlikimo terminas (šiuo metu) yra trys metai, todėl biologinį (DNR) tyrimą b. b. Nr. 65-1-01421-07 pagal 2008-02-22 gautą Kauno aps. VPK (duomenys neskelbtini) PK (duomenys neskelbtini) PN vyr. tyrėjo R. K. užduotį planuojame atlikti per nurodytą terminą“ ir pats pasirašė už Lietuvos policijos KTC Identifikavimo tyrimų valdybos grupės viršininką S. S., šį dokumentą nukopijavo, patvirtino savo parašu kaip tikrą ir šį žinomai netikrą dokumentą panaudojo ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 65-1-01421-07.
Tačiau teisėjų kolegija pritaria teismų išvadoms dėl BK 300 straipsnio 1 dalies. Pažymėtina, kad užduotyje atlikti DNR tyrimą buvo prašoma nustatyti, ar atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 65-1-01421-07 įvykio vietos apžiūros metu rastos biologinės kilmės medžiagos sutampa su E. E. DNR. Tačiau vėliau atliekant šį ikiteisminį tyrimą buvo nustatyta, kad nusikalstamą veiką padarė kitas asmuo, t. y. Ž. B., kuriam prokuratūros 2010 m. lapkričio 5 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas jam nesant tokio amžiaus, nuo kurio jis atsako pagal baudžiamuosius įstatymus. Taigi nusikaltimą padaręs asmuo buvo nustatytas ir neatlikus DNR tyrimo. Dėl to tyrėja nusiuntė raštą Lietuvos policijos KTC, kad atšaukia tyrimą. Teismai pagrįstai konstatavo, kad esamomis aplinkybėmis rašto Nr. 140S-201 suklastojimu jokiems fiziniams ar juridiniams asmenims reali žala nebuvo padaryta. Šie raštai nebuvo panaudoti dokumentų teisinei apyvartai kenkiančiais tikslais, todėl galima įžvelgti tik formalų veikos priešingumą baudžiamiesiems įstatymams. Tuo tarpu nusikaltimu laikoma veika, kuri turi ne tik formalų, bet ir materialų nusikaltimo požymį, t. y. pavojinga visuomenėje branginamoms vertybėms ir priešinga baudžiamajam įstatymui.
Dėl 228 straipsnio 1 dalies
Piktnaudžiavimas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybos padėtimi arba įgaliojamų viršijimas, jei dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Taigi piktnaudžiavimas siejamas su savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimu arba nepanaudojimu priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Piktnaudžiavimas paprastai užtraukia drausminę atsakomybę. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Didelės žalos požymis, kuris gali būti ir turtinio, ir neturtinio pobūdžio, yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos laiką, trukmę, kaltininkų einamų pareigų svarbą ir pan.). Kasacinės instancijos teismas ne kartą pasisakė, kad nepritartina praktikai, kai bet kokie teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atliekamas funkcijas, pažeidimai kvalifikuojami kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar pakankamai yra duomenų išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2004, 2K-263/2010, 2K-161/2012, 2K-205/2012).
Teismai pagrįstai konstatavo, kad BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – didelė žala valstybei (ar kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims) – nebuvo sukelti. Dėl jų nebuvo priimti neteisingi sprendimai baudžiamojoje byloje ir jie neturėjo įtakos (duomenys neskelbtini) prokuratūros 2010 m. lapkričio 5 d. nutarimo, kuriuo ikiteisminis tyrimas Nr. 65-1-01421-07 dėl turto sugadinimo buvo nutrauktas, įtariamajam nesulaukus amžiaus, nuo kurio gali atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus, turiniui ir priėmimo terminui. Vien tai, kad apie nusikalstamos veikos aplinkybes buvo informuotas ikiteisminį tyrimą kontroliuojantis prokuroras, Policijos departamento generalinis komisaras ir Imuniteto tarnyba, nesudaro pagrindo spręsti, kad valstybė patyrė didelės neturtinės žalos.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvados dėl 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties nebuvimo R. K. veiksmuose yra teisingos. R. K. inkriminuotose veikose yra drausminio nusižengimo požymiai, todėl turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl asmens drausminės atsakomybės.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 332 straipsnio 3 dalies taikymo
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, motyvuotai nepasisakė dėl visų esminių prokuroro apeliacinio skundo argumentų, taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus, o šie pažeidimai lėmė netinkamą BK 300 straipsnio l dalies, 228 straipsnio l dalies taikymą. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik išteisintojo R. K. parodymais, o kitų byloje surinktų įrodymų (liudytojų R. L., S. S. parodymų, rašytinių įrodymų) iš viso nevertino, neatsižvelgė į esminę aplinkybę, kad R. K. nebuvo paskyręs užduoties atlikti DNR tyrimą.
Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1, 3 dalys), ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato.
Pažymėtina, kad nors kasatorius teigia, jog apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų esminių prokuroro apeliacinio skundo argumentų, ir taip pažeidė BPK 332 straipsnio 3 dalį, tačiau, kokie konkrečiai apeliacinio skundo argumentai nebuvo išnagrinėti, nenurodo, o tiesiog išreiškia nesutikimą su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro apeliacinį skundą dėl nepagrįsto R. K. išteisinimo, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos įrodymus, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, savo išvadas pagrindė išsamia įrodymų visumos analize. Tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje neišdėstytas liudytojų R. L., S. S. parodymų turinys, priešingai nei mano kasatorius, nereiškia, kad iš esmės buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, nes šių liudytojų parodymais nėra paneigiamos teismų padarytos išvados dėl reikšmingų bylos aplinkybių. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad R. K. nebuvo paskyręs užduoties atlikti DNR tyrimą, apeliacinės instancijos teismas pasisakė, pažymėdamas, kad toks tyrimas buvo paskirtas, surašyta užduotis atlikti objektų DNR tyrimą, tačiau ji nebuvo išsiųsta adresatui. Pagal kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Vladislovas Ranonis
Vytautas Piesliakas
