Baudžiamoji byla Nr. 2K–261/2014
Teisminio proceso Nr. 1-65-1-02030-2011-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.7.1.2.3;
1.2.7.2.2.3 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gegužės 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 21 d. nutarties.
Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nuosprendžiu D. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams, pagal 150 straipsnio 4 dalį – laisvės atėmimu penkeriems metams ir pagal 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams.
Priteista iš D. S. nukentėjusiajai S. U. (B.) 565 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos, nukentėjusiajai A. U. – 20 000 Lt neturtinės žalos, o nukentėjusiajam E. A. – 3000 Lt neturtinės žalos. Taip pat iš D. S. priteista 1660 Lt valstybei už antrinės teisinės pagalbos suteikimą nukentėjusiosioms.
D. S. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį (antrasis išžaginimas ir seksualinis prievartavimas, įvykdytas 3-4 dienos po pirmojo seksualinio prievartavimo ir išžaginimo) išteisintas nepadarius jam inkriminuotų nusikalstamų veikų.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 21 d. nutartimi nuteistojo D. S. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
D. S. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, kad 2007 m. spalio mėnesio pabaigoje, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, priklausančiame mažametės A. U. motinai S. U., esančiame Kauno r., (duomenys neskelbtini), tyčia panaudodamas fizinį smurtą – jėga ištempdamas nukentėjusiąją mažametę A. U. iš jos lovos, prievarta nurengdamas, laikydamas už rankų, prievarta paguldydamas ant čiužinio, taip pat grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – nužudyti visą jos šeimą, jeigu ji priešinsis ar šauksis pagalbos, taip pat pasinaudodamas savo pusseserės mažametės nukentėjusiosios A. U. (gim. (duomenys neskelbtini)) bejėgiška būkle dėl mažametystės, tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios mažametės A. U. valią oraliniu būdu, t. y. nusimovęs apatines kelnes įkišo savo lyties organą jai į burną ir taip seksualiai prievartavo mažametę A. U.; tai sukėlė sunkius padarinius – potrauminio streso sutrikimą, kuris įvertintas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, jis tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje po atlikto seksualinio prievartavimo, tyčia panaudodamas fizinį smurtą – prievartą, savo ranka laikydamas užspaudęs jos burną, užguldamas mažametę A. U. visu savo kūnų, praskėsdamas mažametės nukentėjusiosios A. U. kojas, taip pat grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – nužudyti visą jos šeimą, jeigu ji priešinsis ar šauksis pagalbos, taip pat pasinaudodamas savo pusseserės mažametės nukentėjusiosios A. U. (gim. (duomenys neskelbtini)) bejėgiška būkle dėl mažametystės, bandė įvesti savo lytinį organą į jos makštį, padarydamas apie 0,3 cm mergystės plėvės įplėšimą, taip lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja mažamete A. U. prieš jos valią, t. y. išžagino mažametę A. U.; tai sukėlė potrauminio streso sutrikimą, įvertintą kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Taip pat jis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 29 d., apie 8.30 val., savo namų, esančių Kauno r., (duomenys neskelbtini), kambaryje ginčo metu sudavė ne mažiau kaip tris smūgius kumščiu į veido sritį, kaklą bei nugarą nepilnamečiui E. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir taip padarė jam poodines kraujosruvas sprande, kairiame dilbyje ir odos nubrozdinimą kakle, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniu skundu nuteistojo D. S. gynėjas advokatas Ričardas Girdziušas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 21 d. nutarties dalis, kuriomis D. S. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukti, o Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 21 d. nutarties dalį dėl neturtinės žalos priteisimo pakeisti ir sumažinti nukentėjusiajam E. A. priteistos neturtinės žalos dydį.
Kasatorius teigia, kad teismai, tirdami ir vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 276 straipsnio 4 dalį, 301 ir 305 straipsnius. Skunde pažymima, kad išskirtinis dėmesys byloje buvo skiriamas nukentėjusiosios A. U. parodymams ignoruojant kitus duomenis.
Kasatorius nurodo, kad kaltinamajame akte D. S. buvo kaltinamas ir pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį už tai, kad seksualiai prievartavo ir išžagino nukentėjusiąją mažametę praėjus 3-4 dienoms po to, kai buvo padarytos nusikalstamos veikos, už kurias jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Tačiau pirmosios instancijos teismas D. S. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį (dėl nusikalstamų veikų, padarytų praėjus 3-4 dienom po pirmojo seksualinio prievartavimo ir išžaginimo) išteisino nepadarius jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Be to, pirmosios instancijos teismas, net ir nuteisdamas D. S. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, nenustatė, kad jis buvo įvedęs savo lytinį organą į nukentėjusiosios makštį, o tai leidžia daryti išvadą, jog nusikalstama veika buvo baigta pasikėsinimo stadijoje ir turėjo būti kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį. Nors teismų praktikoje pripažįstama, kad išžaginimas yra baigtas nusikaltimas nuo lytinio santykiavimo pradžios, nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas pabaigė lytinį aktą, tačiau nuteistasis negalėjo įvesti lytinio organo ir atlikti lytinio akto dėl nukentėjusiosios mažametystės ir jos fiziologinių savybių (nebuvo jokios lytinės brandos). Esant šioms aplinkybėms, lytinis santykiavimas net neprasidėjo. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, jeigu kaltininkas, panaudodamas fizinį smurtą, grasinimus tuoj pat jį panaudoti ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, tenkino su nukentėjusiuoju lytinę aistrą, tačiau lytinio santykiavimo pradėti nepavyko dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, veika kvalifikuojama pagal BK 150 straipsnio atitinkamą dalį kaip baigtas seksualinis prievartavimas ir pagal BK 22 straipsnį bei 149 straipsnio atitinkamą dalį kaip pasikėsinimas padaryti išžaginimą.
Kasatorius abejoja nukentėjusiosios parodymų patikimumu, nes net ir teismas pripažino, jog jie dėl motinos įtakos buvo nenuoseklūs, tačiau prieštaravimų tarp parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnei ir ikiteisminio tyrimo teisėjai, nepašalino. Palyginus nukentėjusiosios 2011 m. gruodžio 29 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnei ir 2012 m. sausio 12 d. ikiteisminio tyrimo teisėjai duotus parodymus matyti, kad jie yra nenuoseklūs, be to, ikiteisminio tyrimo teisėjos atliktos apklausos metu nukentėjusioji pareiškė, jog, be ikiteisminio tyrimo pareigūnei minėto seksualinio prievartavimo ir žaginimo, praėjus 3-4 dienoms, ji buvo seksualiai prievartauta bei išžaginta dar du kartus. Esant tokiems akivaizdiems prieštaravimams tarp nukentėjusiosios parodymų ir laikant, kad nukentėjusiosios parodymams turėjo įtakos jos motina, teismas privalėjo nukentėjusiąją pakviesti į teisiamąjį posėdį, nes procesiniuose įstatymuose nėra kategoriško draudimo apklausti nepilnametę nukentėjusiąją teisme. Nors proceso dalyviai neprašė, kad nukentėjusioji būtų pakviesta į teismą ir dar kartą apklausta, tačiau tai nereiškia, jog pats teismas neturėjo parodyti iniciatyvos ir to padaryti. Be to, skunde pažymima, kad nei nuteistasis, nei jo gynėjas nežinojo, kad nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti parodymai skyrėsi nuo jo duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnei, todėl savo iniciatyva negalėjo išsiaiškinti prieštaravimų priežasčių. Šis klausimas buvo keliamas ir apeliaciniame skunde, tačiau buvo atmestas motyvuojant tuo, kad jie galėjo prokuroro prašyti susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, tačiau to nepadarė.
Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji abiejų apklausų metu tvirtino, jog nuteistasis buvo įvedęs savo lytinį organą jai į į makštį, tačiau teismai konstatavo, kad buvo tik bandoma tai padaryti. Kasatorius mano, kad nukentėjusioji negalėjo klysti suvokdama lytinio santykiavimo esmę, nes parodymus apie patirtą seksualinę prievartą ji davė būdama beveik penkiolikos metų amžiaus. Jeigu teismai byloje buvusius įrodymus būtų vertinę ne atskirai vieną nuo kito, būtų atsižvelgę į teismo psichiatrinės, teismo psichologinės ekspertizės akto teiginį, kad tuo metu, kai buvo fiksuojami nukentėjusiosios parodymai apie prieš ją atliktus nusikalstamus veiksmus, jos žinios lytiškumo tema buvo pakankamos bei atitiko jos amžių. Negana to, nukentėjusioji, pasakodama apie prieš ją atliktus prievartinius lytinius santykius, pakankamai aiškiai ir konkrečiai nurodė, kaip tai vyko.
Kasatorius mano, kad buvo pažeista BPK 186 straipsnio 1 dalyje nustatyta nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos tvarka. BPK 186 straipsnio 1 dalyje pabrėžiama, kad jaunesnį kaip aštuoniolikos metų nukentėjusįjį apklausia ne kas nors kitas, bet ikiteisminio tyrimo teisėjas, o to paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog jaunesnio kaip aštuoniolikos metų nukentėjusiojo apklausoje turi teisę dalyvauti jo atstovas, o proceso dalyvių prašymu arba ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo iniciatyva į jaunesnio kaip aštuoniolikos metų liudytojo arba nukentėjusiojo apklausą privalo būti kviečiamas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, kurie padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdami į jo socialinę ir psichologinę brandą. Iš bylos duomenų matyti, kad į 2012 m. sausio 12 d. vykusią nepilnametės A. U. apklausą, kurią atliko ikiteisminio tyrimo teisėja, buvo pakviesta psichologė, tačiau, sprendžiant iš prie apklausos protokolo pridėtos stenogramos, apklausą atliko ne ikiteisminio tyrimo teisėja, bet psichologė, procesiniame veiksme turėjusi dalyvauti tik kaip teisėjos pagalbininkė. Be to, apklausos metu nukentėjusiajai buvo užduodami menami klausimai, o tai, vadovaujantis BPK 183 straipsnio 2 dalimi, draudžiama daryti.
Kasatorius teigia, kad BPK 186 straipsnis nedraudžia apklausti nukentėjusįjį nepilnametį teisme ir pažymi, jog, vadovaujantis BPK 283 straipsnio 3 dalimi, jaunesnio kaip aštuoniolikos metų nukentėjusiojo apklausoje turi dalyvauti jo atstovas. Tokio amžiaus nukentėjusysis ir jo atstovas teismo nutartimi gali dalyvauti ne visą bylos nagrinėjimo laiką. Tik tada, jei jaunesniam kaip aštuoniolikos metų nukentėjusiajam dėl apklausos teisme gali kilti psichinė trauma ar kitokie sunkūs padariniai, nukentėjusysis teisiamajame posėdyje gali būti neapklausiamas. Tokiu atveju teisme turi būti balsu perskaitomi parodymai, nukentėjusiojo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Kasatorius mano, kad nukentėjusiajai apklausa teisme nebūtų sukėlusi sunkių padarinių, nes jai jau buvo penkiolika metų ir ji nuo nusikalstamų veikų padarymo iki bylos iškėlimo bendravo su nuteistuoju. Neapklausus nukentėjusiosios teisme, byloje liko tik jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnei, kurie pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį negali būti laikomi savarankišku įrodymų šaltiniu, bei parodymai, kuriuos, pažeisdama įstatymų nustatytą tvarką, užfiksavo ikiteisminio tyrimo teisėja.
Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje esantį ekspertizės aktą ir ypatingą dėmesį skyrė jame užfiksuotai informacijai, kad negauta jokių duomenų apie galimą kitų žmonių poveikį nukentėjusiosios duodamiems parodymams, o padidintas polinkis fantazuoti jai nebūdingas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog nukentėjusiajai galėjo daryti įtaką jos motina, tai užfiksuota ir teismo medicinos specialistės išvados aprašomojoje dalyje. Savo išvadą specialistė patvirtino ir teisiamajame posėdyje nurodžiusi, kad iš pradžių nukentėjusioji teigė, jog buvo tik vienas lytinės prievartos atvejis, tačiau po to, kai motina liepė sakyti „tiesą“, užsiminė apie tris lytinius aktus. Esant šioms aplinkybėms, buvo pažeistas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, pagal kurį teismo nuosprendyje turi būti pateikti ne tik įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.
Taip pat teismai nepagrįstai atmetė versiją, kad nukentėjusioji galėjo apkalbėti nuteistąjį. Anot kasatoriaus, teismai nevertino VšĮ Psichologinės paramos ir konsultavimo centro pažymoje pateiktos informacijos, kad nukentėjusioji apie patirtą prievartą kalba rezervuotai. Be to, anot kasatoriaus, nors nukentėjusiajai kaip seksualinės prievartos padarinys buvo nustatytas potrauminio streso sutrikimas, tačiau tokią būseną galėjo sukelti ir kiti veiksniai.
Kasatorius pažymi, kad teismai neatsižvelgė į tai, jog liudytojai S. U.-B. ir G. S. bei nukentėjusysis E. A., kurių parodymais jis vadovavosi, tiesiog atpasakojo nukentėjusiosios parodymus apie įvykius, kurių patys nematė. Be to, nė vienas teismas nenustatė, kad mažametės išžaginimo faktą patvirtino jos kraujas, rastas ant drabužių ar patalynės. Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad net ir po patirtos seksualinės prievartos nukentėjusiosios santykiai su nuteistuoju buvo normalūs, jie bendravo socialiniuose tinkluose.
Kasatoriaus manymu, teismai nepagrįstai pripažino įrodymais nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kai buvo sprendžiamas suėmimo paskyrimo klausimas. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada neva teismų praktikoje pripažįstama, kad teisėjui nagrinėjant suėmimo skyrimo klausimą rašomas teismo posėdžio protokolas su jame esančiais teisėjui pristatyto asmens paaiškinimais teisiamajame posėdyje, BPK 276 straipsniu, gali būti perskaitytas ir juo galima vadovautis kaip įrodymu. Visų pirma, šiuos parodymus nuteistasis davė ikiteisminio tyrimo pareigūnei, be to, su jais galėjo susipažinti tik realizuodamas savo procesinę teisę susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, o vėliau šie parodymai buvo paneigti. Kartu pažymėtina, kad minėtame protokole nėra nuteistojo parašo, kuriuo jis patvirtina duotų parodymų teisingumą.
Taip pat kasatorius ginčija nukentėjusiajam E. A. priteistos neturtinės žalos dydį (3000 Lt) teigdamas, kad teismai tokio savo sprendimo tinkamai nemotyvavo ir nenustatė, kokie padariniai liudija apie nukentėjusiojo patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir kt.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad kasacinio skundo argumentai, jog teismai išskirtinę reikšmę teikė nukentėjusiosios nenuosekliems ir prieštaringiems parodymams, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, yra nepagrįsti, be to, nukentėjusioji net nebuvo apklausta teisme, o prieštaravimai nepašalinti.
Atsiliepime pažymima, kad nagrinėjamoje byloje nepilnametė nukentėjusioji teismo posėdyje neapklausta pagrįstai. BPK 280 straipsnio 3 dalyje (2002 m. kovo 14 d. įstatymo redakcija) numatyta, jei jaunesniam kaip aštuoniolikos metų liudytojui dėl apklausos teisme gali būti psichinė trauma ar kitokių sunkių pasekmių, į teisiamąjį posėdį šis liudytojas nešaukiamas, o teisme balsu perskaitomi jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Teismo psichiatrinės, teismo psichologinės ekspertizės akte Nr. 103MS-33/2012 nurodoma, kad apklausti A. U. nerekomenduojama, nes nukentėjusiajai iki šiol pasireiškia psichotraumuojantis byloje nagrinėjamo įvykio poveikis, jai konstatuotas potrauminio streso sutrikimas. Nukentėjusioji A. U. yra nepilnametė, ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl, siekiant išvengti pakartotinio traumavimo, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 2 dalimi, teismas turėjo teisę remtis jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apeliacinės instancijos teismas posėdyje perskaitęs balsu apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolą, peržiūrėjęs šios apklausos vaizdo įrašą bei perskaitęs jo stenogramą padarė išvadą, kad nepilnametės nukentėjusiosios A. U. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai, gauti teisėtu būdu, nepažeidžiant BPK 183-186 straipsniuose išdėstytų reikalavimų, todėl pagrįstai pripažinti tinkamu įrodymu. Be to, juos patvirtino ir kiti bylos duomenys (liudytojų parodymai, specialisto išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas bei kita rašytinė bylos medžiaga).
Taip pat teismai pripažino, kad nukentėjusioji A. U. savo parodymuose buvo nenuosekli tik dėl vienos faktinės įvykio aplinkybės: vieną kartą ji D. S. buvo seksualiai prievartaujama ir žaginama ar kelis kartus. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs įrodymų visumą, konstatavo, kad nukentėjusiosios parodymų dėl antro išžaginimo ir seksualinio prievartavimo atvejo yra nenuoseklūs, jų nepatvirtina kiti bylos įrodymai, todėl vien nukentėjusiosios parodymų D. S. kaltei pagrįsti nepakanka, o apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios parodymus pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog nepasitvirtino nukentėjusiosios A. U. parodymai dėl antro jos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo atvejo, nedaro nepatikimais absoliučiai visų šios nukentėjusiosios parodymų. Pažymėta, kad nukentėjusiosios parodymai apie pirmą jos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo atvejį yra iš esmės nuoseklūs ir nekintantys, ji vienodai aiškino, kad seksualinę prievartą prieš ją naudojo pusbrolis D. S., ir nurodė aplinkybes, kuriomis tai buvo daroma. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. gruodžio 30 d. apklaustas kaip įtariamasis ir tą pačią dieną Kauno rajono apylinkės teismo posėdyje sprendžiant kardomosios priemonės skyrimo klausimą D. S., atsakydamas į teisėjos klausimus, taip pat pripažino kai kurias esmines įvykio aplinkybes: kad padėjęs tetos šeimai persikraustyti į kitą butą, liko nakvoti ir atliko seksualinio pobūdžio veiksmus prieš A. U., t. y. liepė tenkinti jį ranka. Esant tokiai įrodymų visumai teismai pagrįstai pripažino, kad nukentėjusiosios parodymai dėl pirmojo jos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo atvejo nuoseklūs, patvirtinti kitais bylos duomenimis ir jais galima vadovautis.
Atsiliepime pažymima, kad nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, jog nukentėjusiosios apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją atlikta pažeidžiant BPK 183 straipsnio 2 dalį, nes nukentėjusiajai buvo pateikiami atsakymą menantys klausimai, pačią apklausą faktiškai atliko psichologė, o ne teisėja. BPK 186 straipsnio 5 dalis numato, kad jaunesnio kaip aštuoniolikos metų liudytojo ar nukentėjusiojo apklausoje proceso dalyvių prašymu arba ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo iniciatyva privalo būti kviečiamas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, kurie padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdami į jo socialinę ir psichologinę brandą.
Apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėjęs nepilnametės nukentėjusiosios apklausos vaizdo įrašą, jokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ją atliekant nenustatė ir konstatavo, kad nepilnametės nukentėjusiosios apklausa buvo atlikta pagal BPK 183-186 straipsniuose numatytas taisykles. Ta aplinkybė, kad su nukentėjusiąja kalbėjosi psichologė, o ne teisėja, neprieštarauja BPK 186 straipsnio 5 dalies nuostatai, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausti nepilnametį asmenį padeda vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas.
Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad nuteistojo nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas, nes jis tik bandė įvesti savo lytinį organą į nukentėjusiosios makštį. Išžaginimo sudėtis yra formalioji ir išžaginimas yra baigtas nusikaltimas nuo lytinio santykiavimo pradžios, nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas baigė lytinį aktą, patenkino aistrą ir t.t. Nagrinėjamoje byloje iš nukentėjusiosios parodymų nustatyta, kad D. S., panaudodamas fizinį smurtą, savo ranka laikydamas užspaudęs jos burną, užguldamas mažametę A. U. visu savo kūnų, praskėsdamas mažametės nukentėjusiosios A. U. kojas, taip pat grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – nužudyti visą jos šeimą, įvedė savo lytinį organą į jos makštį. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina 2012 m. kovo 1 d. teismo medicinos specialisto išvada, kuria konstatuota, kad lytinis organas į makštį buvo įvestas nors ir ne iki galo. Šios aplinkybės leido teismui konstatuoti, kad D. S. išžagino nukentėjusiąją ir įvykdė baigtą nusikaltimą.
Atsiliepime nurodoma, kad kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama nukentėjusiosios parodymų analizei ir vertinimui bei daroma išvada, jog liko nepaneigta abejonė, kad nukentėjusiosios parodymams galėjo turėti įtakos jos motina. Apeliacinės instancijos teismas dėmesingai analizavo ne tik nukentėjusiosios parodymus, Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-33/2012 išvadas, tačiau teismo posėdyje apklausė ekspertę psichiatrę ir teismo ekspertę vaikų ir paauglių psichologę. Psichiatrė patvirtino savo išvadas ir nurodė, jog nukentėjusiajai buvo nustatytas potrauminio streso sindromas ir šis sutrikimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamu įvykiu – patirta seksualine prievarta. Ekspertės teigimu, nusikaltimo padarymo metu nukentėjusioji dėl savo amžiaus nesuvokė su ja padarytų veiksmų esmės ir tik vėliau, augdama ir bręsdama, suvokė, kas buvo padaryta, ir tai sukėlė psichikos sutrikimus, konstatuotus ekspertizės akte. Šie ekspertės teiginiai paaiškina nukentėjusiosios elgesį – pasiryžimą pasisakyti apie patirtą seksualinę prievartą praėjus ketveriems metams po įvykio. Psichologė paaiškino, kad, stebint nukentėjusiosios emocinę būseną, buvo pastebėta, kad net praėjus daug laiko po įvykio pasakojimas apie juos nukentėjusiajai kelia stiprius neigiamus jausmus, jos parodymai yra realistiški, o emocinės būsenos, kurią užfiksavo specialistės, suvaidinti negalima. Tokie ekspertės parodymai paneigia gynybos keliamą versiją apie suaugusiųjų paveiktos paauglės siekį apkalbėti nuteistąjį ir nepagrįstai jį apkaltinti.
Atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo teiginiu, jog D. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai 2011 m. gruodžio 30 d. Kauno rajono apylinkės teismo posėdyje sprendžiant kardomosios priemonės skyrimo klausimą galėjo būti balsu perskaityti BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka, tačiau negalėjo būti vertinami kaip visavertis įrodymas, nes aptariamame protokole nėra jo parašo, patvirtinančio užfiksuotų duomenų teisingumą. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje sprendžiant kardomosios priemonės skyrimo klausimą, D. S. pripažino esmines įvykio aplinkybes, t. y. atliko seksualinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusiąją – liepė tenkinti jį ranka. Tokias pat aplinkybes D. S. pripažino ir apklausiamas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo pareigūnei 2012 m. gruodžio 30 d. Kasatorius pagrįstai nurodo, kad, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Tačiau pažymėtina, kad teismų praktikoje pabrėžiama, jog ir šie parodymai gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, ekspertizės aktą bei specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus, daiktinius ir kt. įrodymus. Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, yra svarbūs ir galintys turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų vertinimui. Nagrinėjamoje byloje teismai šiuo aspektu įvertindami D. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.
Kasatorius nepagrįstai ginčija neturtinės žalos priteisimą nukentėjusiajam E. A., nes teismai nenustatė, kokie padariniai patvirtina, jog nukentėjusiajam buvo padaryta neturtinė žala, ir kodėl nustatomas toks atlygintinos žalos dydis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pasisakoma, kad vertindamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į nusikalstama veika padarytas pasekmes – nežymų sveikatos sutrikdymą ir įvertino teismų praktiką tokios kategorijos bylose. Negalima sutikti su kasacinio skundo teiginiais, kad dėl neteisėtų D. S. veiksmų nukentėjusysis nepatyrė jokių dvasinių išgyvenimų ar nepatogumų. Nekyla abejonių, kad smūgiuojant kumščiu sukeliamas fizinis skausmas, o pats nukentėjusysis, apklaustas 2012 m. rugpjūčio 29 d. teismo posėdyje, parodė, kad patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų, buvo šokiruotas brolio elgesio, jo emocinė būklė po sumušimo buvo kritiška. Esant šioms aplinkybėms, neturtinė žala priteista motyvuotai, jos dydis (3000 Lt) atitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus, taip pat teismų praktikoje dėl nežymių sveikatos sutrikdymų priteisiamos sumos neturtinei žalai atlyginti.
Nuteistojo D. S. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl kasaciniame skunde nurodytų procesinių pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 186, 276 straipsniai)
Kasatoriaus teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai, kad buvo esmingai pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 186, 276 bei 301 straipsnių reikalavimai, atmestini.
Pagal BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalies nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, taip pat teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais. Tiek šių duomenų pripažinimo įrodymais taisyklių, tiek to paties straipsnio 5 dalyje nustatytų pagrindinių įrodymų vertinimo taisyklių, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, privalo laikytis ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
Kadangi įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, tai kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu pagal kasacinio skundo argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, šioje byloje vertindami įrodymus ir nustatydami faktines aplinkybes, laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių, pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, apeliacinės instancijos nutarties turinys – BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, o pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 149 straipsnio 4 dalis ir 150 straipsnio 4 dalis – pritaikytas tinkamai.
D. S. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, kad 2007 m. spalio mėnesio pabaigoje, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, priklausančiame mažametės A. U. motinai S. U., seksualiai prievartavo ir išžagino mažametę A. U. Kad kasatorius padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, patvirtino ne tik nukentėjusioji A. U., kurios parodymai buvo vienodi, nuoseklūs ir sutampantys esminėmis detalėmis, bet ir nukentėjusysis E. A., liudytojos S. U.-B. ir G. S., taip pat teismo medicinos specialisto išvada bei teismo psichiatrijos, teismo psichologinės ekspertizės aktas.
Kasatoriaus teiginys neva teismai negalėjo vadovautis nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjai, nes jie buvo gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme nustatytą tvarką, yra nepagrįstas. Nepilnametė nukentėjusioji baudžiamojo proceso metu buvo apklausta du kartus: 2011 m. gruodžio 29 d. ją apklausė ikiteisminio tyrimo pareigūnė (tyrėja), o 2012 m. sausio 12 d. – ikiteisminio tyrimo teisėja. Iš bylos medžiagos matyti, kad nepilnametės nukentėjusiosios apklausa vyko nepažeidžiant BPK 186 straipsnyje nustatytos nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos tvarkos, t. y. ją apklausė ikiteisminio tyrimo teisėja dalyvaujant tiek psichologei, tiek jos atstovei pagal įstatymą S. U., įtariamojo gynėjui advokatui R. Girdziušui. Apklausos metu buvo daromas vaizdo ir garso įrašas. Įtariamasis D. S. susipažino su apklausos protokolu ir jį pasirašė kartu su savo gynėju. Pabaigus ikiteisminį bylos tyrimą ir pateikus bylą susipažinti įtariamasis ir jo gynėjas, susipažinę su visa bylos medžiaga, prašymų papildyti ikiteisminį bylos tyrimą nepareiškė. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas ir perskaitytas nukentėjusiosios A. U. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolas, peržiūrėtas šios apklausos vaizdo įrašas bei perskaityta stenograma, tačiau jokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, tarp jų – atsakymą menančių klausimų uždavimo, nenustatyta. Nepagrįstai kasaciniame skunde teigiama, jog apklausą atliko tik vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas. Išties didžiąją dalį apklausos atliko vaiko teisių apsaugos specialistė, tačiau teisėja dalyvavo apklausoje, tikslino ir aiškinosi apklausos metu nustatytas aplinkybes, reziumavo apklausos rezultatus. Esant šioms aplinkybėms, pagrįstai konstatuota, kad BPK 186 straipsnyje nustatyta nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos tvarka nebuvo pažeista.
Kasatoriaus argumentas neva nuteistasis D. S. neturėjo galimybės susipažinti su nepilnametės nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, atmestinas kaip nepagrįstas, nes pateikus jam susipažinti bylos medžiagą nurodė, jog su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga susipažino. Be to, vykstant ikiteisminiam tyrimui jis bet kuriuo momentu turėjo galimybę susipažinti su ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga BPK 181 straipsnyje nustatyta tvarka (pateikdamas prokurorui rašytinį prašymą), tačiau to nepadarė, todėl teigti, kad buvo suvaržytos jo, kaip įtariamojo teisės, nėra pagrindo.
Nors, kaip teigia kasatorius ir tą nustatė teismai, nukentėjusiosios parodymai apie kitą seksualinį prievartavimą ir išžaginimą praėjus 3-4 dienoms po pirmojo seksualinio prievartavimo ir išžaginimo (už kurį D. S. yra nuteistas skundžiamu teismo nuosprendžiu) nepasitvirtino ir D. S. dėl šių nusikalstamų veikų buvo išteisintas, tai savaime nėra pagrindas pripažinti visų nukentėjusiosios parodymų nepatikimais. Priešingai, nukentėjusiosios parodymai apie BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, už kurias D. S. nuteistas, buvo vienodi ir nuoseklūs. Nereikšmingų detalių nesutapimai tarp ikiteisminio tyrimo pareigūnei ir ikiteisminio tyrimo teisėjai duotų parodymų yra natūrali dėl praėjusio laiko įtakos ir tik patvirtina kiekvienų parodymų autentiškumą. Nukentėjusios parodymų teisingumą patvirtino kiti byloje esantys duomenys – nukentėjusiojo E. A., liudytojos S. U.-B. ir G. S. parodymai, teismo medicinos specialisto išvada. Teismo psichiatrijos, teismo psichologinės ekspertizės aktu buvo nustatyta, jog A. U.i nebūdingas padidintas polinkis į įtaigumą, ekspertizės metu negauta jokių duomenų apie galimą kitų žmonių įtaką nukentėjusiosios parodymams. Ekspertams nukentėjusioji taip pat detaliai ir tiksliai nurodė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes pažymėdama, kad iš pradžių D. S. tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu, po to – lytiškai su ja santykiavo, ji nesipriešino, nes kasatorius grasino „nužudyti visą jos šeimą“.
Nors teismo medicinos specialisto išvadą patvirtinusi specialistė M. K., apklausta pirmosios instancijos teisme, parodė, kad nukentėjusiajai buvo užfiksuotas mergystės plėvės plyšimas, tačiau nenustatyta, jog su nukentėjusiąja buvo atliktas visiškas lytinis aktas, teismas pagrįstai pažymėjo, kad tai nedaro nukentėjusiosios parodymų apie patirtą seksualinę prievartą nepatikimų. Teismo psichologijos ir teismo psichiatrijos aktu nustatyta, kad nukentėjusioji nagrinėjamo įvykio metu dėl mažametystės negalėjo iki galo suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės, taigi galėjo klaidingai suvokti, ar kasatorius buvo įvedęs varpą į jos lytinius organus, tačiau polinkis fantazuoti nukentėjusiajai nebūdingas, todėl netikėti jos parodymais nėra pagrindo.
Įvertinant bylos proceso metu surinktų įrodymų visumą, pažymėtina, kad D. S., apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendžiant kardomosios priemonės paskyrimo klausimą, prisipažino seksualiai prievartavęs nukentėjusiąją, t. y. liepęs jai masturbuoti jo lytinį organą, nors teisme savo parodymus paneigė. Kasaciniame skunde teigiama, jog šiais parodymais negalima vadovautis kaip įrodymu.
Su šiuo teiginiu nėra pagrindo sutikti. BPK 276 straipsnis nustato tam tikras išimtis, kada kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi. Viena tokių išimčių nustatyta minėto straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. kada asmuo duoda teisiamajame posėdyje parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme. Taigi asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Teisėjui nagrinėjant suėmimo skyrimo klausimą, rašomas posėdžio protokolas, jame užrašomi pristatyto teisėjui asmens paaiškinimai, prokuroro ir gynėjo pareiškimai bei pastabos (BPK 123 straipsnio 7 dalis). Bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje šis protokolas gali būti perskaitytas BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka, gali būti panaudojamas kaip įrodymas, o jo turinys įvertinamas pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2011).
Esant šioms aplinkybėms, kolegija atmeta kasatoriaus teiginį, kad teismai nepagrįstai pripažino įrodymais nuteistojo D. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui sprendžiant suėmimo paskyrimo klausimą, taigi baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų įtariamojo asmens parodymų ištyrimą ir vertinimą, nebuvo pažeistos.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, įrodymus įvertino laikantis įstatymo reikalavimų, todėl remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais tenkinti kasatoriaus prašymą panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti nėra teisinio pagrindo.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį
Kasaciniame skunde teigiama, kad D. S. padaryta veika turi būti perkvalifikuota į BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį kaip pasikėsinimas išžaginti, nes nenustatyta, kad jis buvo įvedęs savo lytinį organą į nukentėjusiosios makštį.
BK 149 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už lytinį santykiavimą su žmogumi prieš jo valią, jei minėta veika padaroma panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Taigi, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 149 straipsnį būtina įrodyti fizinį smurtą, grasinimą tuoj pat jį panaudoti, kitokį atėmimą galimybės priešintis ar pasinaudojimą bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle ir lytinį santykiavimą. Išžaginimo nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl veika laikoma baigta nuo lytinio santykiavimo pradžios, nepriklausomai nuo to, ar kaltinimas pabaigė lytinį aktą.
Byloje nustatyta, kad nuteistasis D. S., pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl jos mažametystės, bandė įvesti savo lytinį organą jai į makštį ir taip padarė apie 0,3 cm ilgio mergystės plėvės plyšimą. Tai patvirtina ne tik nukentėjusiosios parodymai, bet ir teismo medicinos specialisto išvada. Esant šioms aplinkybėms, lytinis santykiavimas laikomas pradėtu, o tai, ar pavyko pabaigti lytinį aktą ar ne, neturi reikšmės kvalifikuojant veiką pagal BK 149 straipsnį kaip baigtinį nusikaltimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-297/2012).
Dėl civilinio ieškinio nukentėjusiajam E. A. priteisimo
Kasatorius nesutinka su nukentėjusiajam E. A. priteistos neturtinės žalos dydžiu (3000 Lt) teigdamas, kad teismai tokio savo sprendimo tinkamai nemotyvavo, nenustatė, kokie padariniai rodo apie nukentėjusiojo patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir kt.
Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pareiškė civilinį ieškinį 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiojo nepilnamečio E. A. naudai. Teismas, įvertinęs dėl nusikalstamos veikos kilusius padarinius (nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas) bei atsižvelgdamas į teismų praktiką tokios kategorijos bylose, sumažino nukentėjusiajam priteistiną sumą iki 3000 Lt.
Įstatymo taikymo aspektu neturtinės žalos dydžio suma nustatyta remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatomis, laikantis BPK 109 straipsnio ir 115 straipsnio 1 dalies reikalavimų, vadovaujantis suformuotos teismų praktikos pavyzdžiais panašiose bylose. Todėl teisės taikymo aspektu neturtinės žalos dydžio klausimas išspręstas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo D. S. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Albinas Sirvydis
Alvydas Pikelis
