Dėl audito paskyrimo komisinio atlyginimo ir atsiskaitymų tikslumui nustatyti

Civilinė byla Nr. 3K-3-270/2014

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-11465-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

28.3.1; 28.3.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Lelija“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Christian Filusch Handelsagentur GmbH & Co. KG ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Lelija“ dėl audito paskyrimo komisinio atlyginimo ir atsiskaitymų tikslumui nustatyti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

2002 m. balandžio 16 d. šalys sudarė Prekybos agento sutartį Nr. 33 (toliau – ir Agento sutartis), kuria sulygo, kad ieškovas Filusch Handelsagentur GmbH & Co. KG nuolat atstovaus atsakovui UAB,,Lelija“ siekiant parduoti atsakovo paslaugas, prekes nustatytame regione (Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje), o atsakovas už tai jam mokės nustatyto dydžio atlyginimą ir teiks visą informaciją bei žinias, reikalingas ieškovui, kaip prekybos agentui, plėtojant savo veiklą. Ieškovas pabrėžė, kad Agento sutarties vykdymo metu jis pardavimo santykiuose tarpininkavo atsakovui jo vardu ir jo naudai, surado jam naujų klientų, plėtė ryšius su esamais klientais ir jais rūpinosi. Nuo 2008 m. pabaigos atsakovas nebepateikdavo duomenų apie sudaromus sandorius, pradėjo neigti faktą, kad ieškovas vykdė sutartį, teigdamas, jog esantys klientai, su kuriais siejo komerciniai santykiai, nepatenka į sudarytos sutarties galiojimo ribas, atsakovas taip pat atsisakė skaičiuoti komisinius mokesčius ir nustojo vykdyti Agento sutartį.

Tuo remdamasis ieškovas prašė teismo 2012 m. lapkričio 19 d. pateiktu ieškiniu paskirti atsakovo UAB „Lelija“ auditą ieškovo komisinio atlyginimo ir atsiskaitymų už 2007–2011 metus tikslumui nustatyti, t. y. nustatyti atsakovo ir klientų iš Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos sandorius, nuo kurių ginčo laikotarpiu (nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) ieškovui priklauso komisinis atlyginimas, t. y. sandoris sudarytas su klientu iš Vokietijos, Austrijos ir (arba) Šveicarijos, sandoris įvyko iki galo, t. y. buvo sudaryta sutartis, vyko tiekimas ir visiškas apmokėjimas, klientas, su kuriuo sudarytas sandoris, nėra išreiškęs noro būti atskirtas iš ieškovo prekybos agento atsakomybės; taip pat įvertinti metines UAB „Lelija“ apyvartas (už kiekvienus ginčo laikotarpio metus atskirai), pasiektas Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje pagal sandorius, atitinkančius nurodytas sąlygas. Auditui atlikti ieškovas prašė teismo skirti audito įmonę UAB „ROSK Consulting“.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino ir paskyrė atsakovo UAB „Lelija“ auditą ieškovo Christian Filusch Handelsagentur GmbH & Co. KG komisinio atlyginimo ir atsiskaitymų už 2007–2011 metus tikslumui nustatyti; auditą pavesta atlikti audito įmonei UAB „ROSK Consulting“.

2002 m. balandžio 16 d. Prekybos agento sutartimi agento užduotis, remiantis galiojančiomis firmos prekybos taisyklėmis, – sutartyje nurodytame regione pardavimo versle tarpininkauti firmai jos vardu ir jos naudai, ieškoti naujų klientų, gilinti, plėsti prekybinius ryšius su jau esamais pirkėjais ir jais rūpintis, ieškoti naujų realizacijos formų, atitinkamais būdais reklamuoti firmos pardavimo programą, jau esantiems ir potencialiems klientams pristatyti kolekcijas, paaiškinant ir patariant klientams. Pagal sutarties 5.1 punktą prekybos agentas įgijo teisę gauti komisinius nuo visų sandorių, sudarytų per sutarties galiojimą laiką su regionui priklausančiais ir jo atsakomybėn priskirtais klientais. Pagal sutarties 1.2 punktą atsakovas pasiliko teisę atskirti regionui priklausančius klientus iš ieškovo kaip prekybos agento atsakomybės, jei to norėtų klientai arba kiltų pavojus verslo santykiams pasikeisti ar nutrūkti, o už sandorius su šiais klientais ieškovas pagal sutartį neturi teisės į komisinius. Komisiniai šalių sulygti 10 proc. dydžio (sutarties 6.5 punktas), mokami tik su sąlyga, jeigu sandoris įvyko iki galo, t. y. sutartis, tiekimas ir visiškas apmokėjimas (sutarties 5.6 punktas). Prekybos agentas atstovauja firmai nustatytame regione – Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje (sutarties 1.1 punktas), atstovavimas apima išskirtinai „firmos gaminamus drabužius“ (sutarties 1.4 punktas), prekybos agentui nepriskiriami klientai, su kuriais firma dirba ar dirbs siuvimo paslaugos be viršaus audinio pagrindu (sutarties 1.5 punktas), prekybos agento atstovybė apima tik viršutinius vyriškus drabužius (sutarties 1.7 punktas).

Ieškovas nurodė, kad šia sutartimi ieškovas kaip prekybos agentas tarpininkavo atsakovui dėl jo apskritai gaminamų drabužių, atsakovas teigė, kad sutartimi agentas turėjo tarpininkauti atsakovui dėl jo gaminamų ženklo,,Lelija“ drabužių, tačiau jis, atsakovo teigimu, šių įsipareigojimų nevykdė. Iš sutarties sudarymo ir vykdymo veiksmų teismas sprendė, kad ieškovas kaip prekybos agentas atstovavo atsakovui dėl apskritai jo gaminamų drabužių, o ne tik atsakovo gaminamų drabužių su ženklu,,Lelija“.

Šalys teisme paaiškino, kad atsakovas gamindavo drabužius Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos klientams pagal jų užsakymus, prieš gamindamas visą partiją atsakovui pagamindavo prekių pavyzdžius, perduodamus per ieškovą. Pateikti prekių pavyzdžius pagal ginčo sutarties 3.1 punktą įsipareigojo atsakovas. Pagal 2002 m. rugpjūčio 20 d., 2007 m. gruodžio 31 d., 2007 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartis atsakovas įsipareigojo vykdyti užsakymus pagal jau atsakovo pasiūtus ir ieškovo patvirtintus pavyzdžius. Ieškovui skaičiuojamas komisinis atlyginimas už tarpininkavimą su Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos klientais dėl atsakovo gaminamų drabužių kito, pvz., 2002 m. jis buvo 10 proc., 2003–2004 m. – 10, 9, 7, 8,5 arba 4,79, ar 4 proc., taip pat minus 10,64 euro, 2005 m. – 7,5 proc., 2007 m. – 7,5, 10,5 proc., 2008 m. – 7,5 ar 4 proc.

CK 2.157 straipsnyje nustatyta, kad atstovaujamasis privalo mokėti prekybos agentui sutartyje numatytą atlyginimą. Atlyginimo dydis prekybos agento ir atstovaujamojo sutartyje nurodomas konkrečia pinigų suma arba sudaryto sandorio vertės ar išieškotos sumos procentais (CK 2.159 straipsnio 1 dalis). Kilus ginčui dėl atlyginimo mokėjimo, prekybos agentas turi teisę reikalauti atlikti auditą atlyginimo ir atsiskaitymų tikslumui nustatyti (CK 2.160 straipsnio 6 dalis). 2008–2011 m. raštais ieškovas prašė atsakovo pateikti informaciją apie visus Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos klientus, kurie susisiekė su atsakovu tiesiogiai arba kurie susiekę neinformavo apie tai ieškovo, atsakovas raštu atsakydavo, kad tokių klientų nėra.

Prekybinio agento sutartimi nustatyta ieškovo kaip prekybos agento teisė gauti komisinius nuo visų sandorių, kurie sudaryti per sutarties galiojimo laikotarpį su regionui priklausančiais ir jo atsakomybėn priskirtais klientais, nepaisant to, ar santykiuose su atsakovu jie veikė per ieškovą ar tiesiogiai (sutarties 1.3, 5.1, 3.5 punktai). Ieškovo atsakomybei pagal sutarties sąlygas yra priskirti tik tie asmenys iš Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos, kurie arba per prekybos agentą (jam tarpininkaujant), ar tiesiogiai su atsakovu sudaro sandorius dėl atsakovo gaminamų drabužių su išlygomis, nustatytomis sutarties 1 dalyje.

CK 2.160 straipsnyje nustatyta, kad reikalavimams, susijusiems su prekybos agento atlyginimo išieškojimu, taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinys byloje pareikštas 2012 m. lapkričio 20 d., tačiau apie jo teisės gauti informaciją, reikalingą atlyginimui pagal prekybos agento sutartį apskaičiuoti, pažeidimą ieškovas sužinojo tik gavęs 2011 m. gruodžio 15 d. raštą, kuriuo atsakovas atsisakė teikti informaciją apie atsakovo tiesiogiai sudarytus sandorius su klientais, nuo šios datos skaičiuotinas ieškinio senaties terminas, kurio ieškovas nepraleido.

Bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo UAB „Lelija“ apeliacinį skundą išnagrinėjusi Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimą.

Aiškindamas prekybos agento sutarties nuostatas teismas pažymėjo, kad joje nebuvo aiškiai išskirta, jog ieškovas atstovavo atsakovui tik dėl pastarojo gaminamų drabužių, pažymėtų prekės ženklu,,Lelija“. Šalys tarpusavyje intensyviai bendradarbiavo, jas siejo ne tik prekybos agento sutartis, bet ir pirkimo–pardavimo kontraktai. Nuo pat prekybos agento sutarties pasirašymo ieškovas jam pagal šios sutarties 1.1 punktą priskirtame regione nepardavė nė vienos drabužių kolekcijos, pažymėtos prekės ženklu,,Lelija“; atsakovas ieškovui siuntė drabužių, nepažymėtų prekės ženklu,,Lelija“, pavyzdžius; ieškovas nuo 2002 m. teikdavo atsakovui užsakymus dėl drabužių (tiek vyriškų, tiek moteriškų) siuvimo klientams iš Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, t. y. regiono, kuris priskirtas ieškovo komercinio atstovavimo zonai; vykdant siuvimo užsakymus ieškovas užtikrindavo viršaus audinių tiekimą; atsakovas teikdavo ieškovui kainoraščius, derindavo komisinių dydį, atlikdavo įskaitymus – mažindavo ieškovui mokėtiną komisinį mokestį ieškovo užsakytų prekių kaina, o ieškovą įvardydavo kaip prekybos agentą; kitų rašytinių susitarimų dėl komercinio atstovavimo (tarpininkavimo), išskyrus prekybos agento sutartį, šalys bendradarbiavimo metu nesudarė.

Agento sutartimi atsakovas įsipareigojo ieškovui mokėti komisinius už visus savo per sutarties galiojimą sandorius, sudarytus su Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos regionui priklausančiais klientais, nepaisant to, ar jų sudarymui tarpininkavo ieškovas; atsakovas už kiekvieną tiesiogiai sudarytą sandorį ieškovui įsipareigojo mokėti fiksuotą 10 proc. komisinį mokestį (sutarties 5.1, 6.5 punktai). Atsakovas, sudarydamas Agento sutartį, suteikė išimtinę teisę ieškovui tame regione veikti jo vardu (CK 2.152 straipsnio 3 dalis). Atsakovas įsipareigojo ieškovui mokėti komisinius nuo visų ginčo regione sudaromų sandorių (CK 2.160 straipsnio 8 dalis). Siekiant nustatyti, ar atsakovas iš tiesų yra įvykdęs savo pareigą pagal Agento sutartį apskaičiuoti ir sumokėti ieškovui komisinius nuo tiesiogiai sudarytų sandorių su klientais iš ieškovui pagal Agento sutartį priskirto regiono, yra būtinas ieškovo prašomo audito atlikimas (CK 2.160 straipsnio 6 dalis).

Dėl ieškinio senaties teismas pažymėjo, kad ginčas šioje byloje yra kilęs ne dėl atlyginimo prekybos agentui išieškojimo, bet dėl jo dydžio nustatymo, taigi šiam reikalavimui yra taikomas ne sutrumpintas trejų metų (CK 2.160 straipsnio 7 dalis), bet bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), kuris teikiant ieškinį teismui nepraleistas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB,,Lelija“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį, bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Kasatorius savo prašymą grindžia šiais esminiais argumentais:

Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtys nustatytos CK bei kituose įstatymuose (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Agento sutarties 6.6 punkte nustatyta, kad atsakovas kas mėnesį apskaičiuoja ieškovui priklausančių komisinių dydį ir turi pareigą vėliausiai iki kito kalendorinio mėnesio išmokėti apskaičiuotus ir suderintus komisinius (6.8 punktas). Tiek iš Agento sutarties nuostatų, tiek iš CK nuostatų (1.127 straipsnio 1, 2 dalys, 2.160 straipsnis) matyti, kad ieškinio senaties termino eiga komisiniams už agento paslaugas apskaičiuoti ir išmokėti už einamąjį mėnesį prasideda kiekvieno mėnesio pabaigoje. Kasatoriaus teigimu, CK 2.160 straipsnyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas kiekvienu atveju turi būti skaičiuojamas ir taikomas nuo kiekvieno mėnesio, kada atsakovas pateikė ir (arba) turėjo ieškovui pateikti ataskaitą apie pardavimus. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamo ginčo kontekste ginčas yra kilęs ne dėl atlyginimo išieškojimo, bet dėl jo dydžio nustatymo, todėl šiam reikalavimui yra taikomas ne trejų metų (CK 2.160 straipsnio 7 dalis), bet bendrasis dešimties metų terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Kasatorius pažymi, kad CK 2.160 straipsnio 7 dalyje įtvirtintu sutrumpintu trejų metų ieškinio senaties terminu siekiama, kad prekybos agentas ir atstovaujamasis santykius, susijusius su komisinių išmokėjimu, išspręstų operatyviai per ne ilgesnį kaip trejų metų terminą.

CK 6.193 straipsnyje nustatyta, kad teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą, jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. Teismai tinkamai neatskleidė Agento sutarties turinio, neatribojo teisinių santykių, atsiradusių Agento sutarties pagrindu, nuo kitų sutarčių pagrindu atsiradusių teisinių santykių.

CK 2.160 straipsnyje nenurodoma, kokiems pagrindams esant yra skiriamas atstovaujamojo veiklos auditas ir ar privaloma įvertinti sandorius, jeigu prekybos agentas faktiškai audituojamu laikotarpiu atstovaujamajam neatstovavo, nors ir buvo galiojanti komercinio atstovavimo sutartis. Iš CK 2.160 straipsnio 6 dalies matyti, kad įstatymo leidėjas prekybos agentui suteikia teisę reikalauti audito atlikimo, tačiau neaišku, ar prekybos agentas turi teisę reikalauti audito atlikimo, jeigu jis faktiškai nebuvo pradėjęs dirbti. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad nuo 2010 m. gruodžio 20 d. faktiškai ieškovas neatstovavo atsakovui. Dėl to svarstytina, ar prekybos agentas turi teisę reikalauti komisinių ir audito paskyrimo už laikotarpį, kuriuo jis neatstovavo.

Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašė prijungti naujus įrodymus: 2002 m. vasario 25 d. atsakovo el. laišką ir 2002 m. kovo 4 d. faksą. Apeliacinės instancijos teismas ieškovo pateiktus dokumentus prijungė prie bylos, apie dokumentų prijungimą neinformavo atsakovo. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nutartyje apeliacinės instancijos teismas nenurodė ir nepasisakė, dėl kokių priežasčių įrodymai negalėjo būti pridėti nagrinėjant ginčą pirmosios instancijos teisme ir kodėl tokia būtinybė atsirado apeliacinėje instancijoje.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Christian Filusch Handelsagentur GmbH & Co. KG prašo palikti nepakeistus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį. Atsiliepime išdėstyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

Dėl senaties termino – ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad CK 2.160 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas reikalavimas paskirti priverstinį auditą negali būti laikomas išvestiniu iš reikalavimo priteisti komisinį atlyginimą. Reikalavimai išieškoti komisinį atlyginimą ir atlikti auditą savo esme yra netapatūs. CK 2.160 straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams, susijusiems su prekybos agento atlyginimo išieškojimu. Priverstinio audito pagal CK 2.160 straipsnio 6 dalį reikalavimui įstatymuose sutrumpinto ieškinio senaties termino nenustatyta. Dėl to darytina išvada, kad šiam reikalavimui yra taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

Nuo 2002 m. balandžio 16 d., t. y. Agento sutarties sudarymo pradžios, šalys vykdė Agento sutartį. Atsakovas iki 2008 m. pabaigos skaičiavo pagal Agento sutartį nustatytą komisinį atlyginimą, jį mokėdavo ieškovui (užskaitos būdu). Nuo 2008 m. pabaigos atsakovas pradėjo neigti faktą, kad ieškovas vykdė sutartį, atsisakė skaičiuoti komisinį atlyginimą. Dėl tokių atsakovo veiksmų 2011 m. gruodžio 31 d. ieškovas nutraukė Agento sutartį. Sutartimi ieškovui suteikta išimtinio atstovavimo teisė Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos geografiniame regione ir teisė į komisinius nuo visų tame regione (su to regiono asmenimis) sudaromų sandorių. Teismai konstatavo, kad komercinis atstovavimas nebuvo apribotas tik drabužiais, pažymėtais „Lelija“ prekės ženklu. Teismai visapusiškai įvertino šalių tarpusavio sutartinių santykių turinį ir vykdymo aplinkybes: iš byloje esančių duomenų pagrįstai nustatė, kad šalis siejo ne tik komercinio atstovavimo, bet ir pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, t. y. užsakymai (pirkimai) buvo atliekami Agento sutarties pagrindu.

CK 2.160 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta norma dėl agento teisės į komisinius turi būti taikoma ir aiškinama pagal 1986 m. gruodžio 18 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvą 86/653/EEB „Dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su nepriklausomais komerciniais atstovais, suderinimo“ (toliau - Direktyva). Nurodytu CK straipsniu į Lietuvos teisę yra perkeliama Direktyvos 7 straipsnio 2 dalis. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra pažymėjęs, kad Direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog prekybos agentas turi teisę gauti komisinį atlyginimą už visus sandorius, kurie sudaryti tam tikroje teritorijoje arba su tam tikrai grupei priklausančiais asmenimis, neužsimenant apie kokią nors prekybos agento veiklą. ESTT nurodė, kad kai prekybos agentui yra patikėta geografinė teritorija, jis turi teisę į komisinį atlyginimą, susijusį su sandoriais, sudarytais su tai teritorijai priklausančiais klientais, net jeigu sandoriai sudaryti prekybos agentui nedalyvaujant (ESTT 1996 m. gruodžio 12 d. sprendimas Georgios Kontogeorgas prieš Kartonpak AE (C-104/95, Rink., p. 1-06643); 2008 m. sausio 17 d. sprendimas Paul Chevassus-Marche įpėdiniai prieš Groupe Danone, SocieteKro beer brands SA (BKSA), Societe Evian eaux minerals d'Evian SA (SAEME) (C-19/07, Rink., p. 1-00159). Dėl to ieškovas, kaip prekybos agentas, turi teisę į komisinį atlyginimą už sandorius, kuriuos sudarant jis tarpininkavo, taip pat už sandorius, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaudamas sudarė kasatorius ieškovui netarpininkaujant su ieškovo atstovavimo regionui priklausančiais klientais. Ieškovas turi teisę į komisinį atlyginimą net ir tuo laikotarpiu, kai faktiškai pagal Agento sutartį nedirbo, jei tuo laikotarpiu tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaujant atsakovui buvo sudaryti ir vykdomi sandoriai su Vokietijos, Austrijos ir (arba) Šveicarijos geografiniam regionui priklausančiais klientais. Ieškovo teigimu, esant abejonių dėl atstovaujamojo teikiamos informacijos teisingumo arba atstovaujamajam iš viso neteikiant informacijos apie sudarytus sandorius ir jų vykdymą, prekybos agentas gali įgyvendinti savo CK 2.160 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą teisę į informaciją – atstovaujamojo auditą komisinio atlyginimo ir atsiskaitymų tikslumui nustatyti.

Ieškovas, pateikdamas apeliacinės instancijos teismui naują įrodymą – 2002 m. vasario 25 d. atsakovo el. laišką ir 2002 m. kovo 4 d. faksą, nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog nuo el. laiško ir fakso gavimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, šiuos pavyko rasti tik po to, kai baigėsi bylos nagrinėjimas iš esmės pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pagrindė, kodėl nurodytų dokumentų pridėjimas prie bylos yra reikalingas teisingam bylos išsprendimui.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl prekybos agento teisės reikalauti atlikti atstovaujamojo auditą (CK 2.160 straipsnio 6 dalis)

CK 2.152 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prekybos agentu laikomas nepriklausomas asmuo, kurio pagrindinė ūkinė veikla – nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sutartis ar sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita. Komercinio atstovavimo tikslas yra juridiniai veiksmai – sandorių sudarymas, taip pat kitos paslaugos – partnerių paieška, sutarčių rengimas ir pan. Be to, komercinis atstovavimas yra profesinė veikla (verslas), abi šalys, tiek atstovaujamasis, tiek ir prekybos agentas yra verslininkai, šiai veiklai būdingas tęstinumas ir nuolatinis pobūdis, nors komercinio atstovavimo sutartis gali būti sudaroma ir apibrėžtam terminui (CK 2.155 straipsnio 1 dalis). Komercinio atstovavimo tikslas – sandorių sudarymas atstovaujamojo vardu, ir už šią veiklą prekybos agentui yra mokamas atlyginimas (CK 2.158 straipsnio 1 dalis). CK 2.158 straipsnio, reglamentuojančio komercinio atstovo – prekybos agento – atlyginimą, 1 dalyje nustatytas imperatyvusis reikalavimas atstovaujamajam mokėti prekybos agentui sutartyje nustatytą atlyginimą už kiekvieną sėkmingai sudarytą sandorį. Pagal šio straipsnio 2 dalį sutartyje gali būti numatyta, kad prekybos agento atlyginimas priklauso nuo atstovaujamojo pavedimo įvykdymo kokybės arba kad prekybos agentas gauna atlyginimą tik tada, kai trečiasis asmuo įvykdo sudarytą sutartį.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš komercinio atstovavimo santykius atitinkančios sutarties. Bylos šalių sudaryta 2002 m. balandžio 16 d. Prekybinio agento sutartimi atsakovas įsipareigojo ieškovui mokėti komisinius už visus savo per neterminuotos sutarties galiojimo laiką sudarytus sandorius su Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos regionui priklausančiais klientais, nepaisant to, ar jų sudarymui tarpininkavo ieškovas; atsakovas už kiekvieną tiesiogiai sudarytą sandorį ieškovui įsipareigojo mokėti fiksuotą 10 proc. komisinį mokestį (sutarties 5.1, 6.5 punktai). Atstovavimas apima išskirtinai tik atsakovo gaminamus drabužius (sutarties 1.4 punktas). Atsakovas, sudarydamas Agento sutartį, suteikė teisę ieškovui tame regione veikti jo vardu (sutarties 1.1 punktas, CK 2.152 straipsnio 3 dalis). Atsakovas įsipareigojo ieškovui mokėti komisinius nuo visų ginčo regione sandorių, sudarytų per sutarties galiojimo laiką su regionui priklausančiais ir prekybos agento atsakomybėn priskirtais klientais (sutarties 5.1 punktas, CK 2.160 straipsnio 8 dalis).

Byloje ieškovas prašo atsakovui skirti auditą, ištirsiantį ir nustatysiantį tikslius atsiskaitymus pagal sandorius ir ieškovui tenkantį komisinį atlyginimą. Remiantis CK 2.160 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisės norma, kilus ginčui dėl atlyginimo mokėjimo, prekybos agentas turi teisę reikalauti atlikti auditą atlyginimo ir atsiskaitymų tikslumui nustatyti; jeigu atstovaujamasis atsisako leisti atlikti auditą ar nesusitariama dėl auditoriaus, prekybos agentas turi teisę kreiptis į teismą dėl priverstinio audito paskyrimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad komercinį atstovavimą reglamentuojančiomis teisės normomis nėra nustatyta, kad, kilus ginčui dėl prekybos agento atlyginimo, tokiam ginčui išspręsti būtina atlikti auditą. CK 2.160 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta prekybos agento teisė (bet ne pareiga) reikalauti tokio audito. Komercinis atstovas savo reikalavimą dėl jam priklausančio atlyginimo gali įrodinėti visais leistinais įrodymais ir įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Mobili linija“ v. UAB,,Tele 2“, bylos Nr. 3K-3-184/2011).

Atlikus atstovaujamojo auditą galima nustatyti, kokius atstovaujamasis sudarė (jeigu sudarė) sandorius dėl jo gaminamų drabužių ieškovo ir atsakovo pasirašytos sutarties galiojimo laikotarpiu (Sutarties 1.4 punktas). Auditas gali atskleisti, kaip buvo vykdoma prekybos agento ir atstovaujamojo sutartis ir ar tam tikrų sudarytų sandorių ir atsiskaitymų pagrindu prekybos agentui atsirado teisė į komisinį atlyginimą, kaip šis atlyginimas buvo skaičiuotas ir ar priklausantis atlyginimas jam išmokėtas. Auditoriaus išvada gali būti vienas iš leistinų įrodymų teismui sprendžiant, ar atstovaujamasis turi teisinę pareigą mokėti prekybos agentui komisinį atlyginimą ir kokio dydžio šis atlyginimas turėtų būti. Šis klausimas sprendžiamas teismo jau po auditoriaus išvados gavimo ir jos įvertinimo kartu su kitais bylos įrodymais. Nagrinėjamoje byloje ginčo dalykas yra tai, ar egzistuoja pakankamai teisinių prielaidų teismui skirti privalomą auditą atstovaujamajam.

Byloje nustatyta, kad šalių sudaryta 2002 m. balandžio 16 d. Prekybinio agento sutartis buvo vykdoma. Šalys pirmosios instancijos teismo posėdyje pripažino, kad atsakovas gamindavo drabužius Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos klientams pagal jų užsakymus; prieš gamindamas visą partiją atsakovas pagamindavo prekių pavyzdžius, perduodavo juos per ieškovą. Prekybinio agento sutarties vykdymą patvirtina ir 2002 m. rugpjūčio 20 d., 2007 m. gruodžio 31 d., 2007 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartys, pagal kurias atsakovas įsipareigojo vykdyti užsakymus pagal jau atsakovo pasiūtus ir ieškovo patvirtintus drabužių pavyzdžius. Ieškovui buvo skaičiuojamas komisinis atlyginimas už tarpininkavimą su Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos klientais 2002–2008 m. laikotarpiu. Nuo 2008 m. pabaigos atsakovas nepateikdavo ieškovui duomenų apie sudaromus sandorius. 2008–2011 m. raštais ieškovas prašė atsakovo pateikti informaciją apie visus Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos klientus, kurie susisiekė su atsakovu tiesiogiai arba kurie susiekę neinformavo apie tai ieškovo; atsakovas raštu atsakydavo, kad tokių klientų nėra. Ieškovui ginant savo interesus ir teigiant, kad tokių sandorių galėjo būti, auditas galėtų suteikti duomenų, patvirtinančių arba paneigiančių aplinkybes apie tokių sandorių sudarymą, atitinkamai – ieškovo teisę į komisinį atlyginimą ir jo dydį. Darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai sprendime ir nutartyje teisiškai pagrįstai paskyrė atsakovo auditą ieškovo komisinio atlyginimo ir atsiskaitymų už 2007–2011 m. tikslumui nustatyti bei pavedė auditą atlikti audito įmonei.

Atsakovo kasaciniame skunde teigiama, kad ieškovo, kaip prekybos agento, teisė į komisinį atlyginimą atsirasdavo kiekvieno mėnesio pabaigoje, kada pagal Prekybinio agento sutarties sąlygas atsakovas turėjo apskaičiuoti ieškovui priklausančių komisinių dydį ir juos išmokėti, o reikalavimams, susijusiems su prekybos agento atlyginimo išieškojimu, taip pat reikalavimui paskirti auditą turint tikslą išieškoti komisinį atlyginimą, turėtų būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.127 straipsnio 1, 2 dalys, 2.160 straipsnio 7 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo tai, kad ginčas byloje kilo ne dėl atlyginimo prekybos agentui išieškojimo, bet dėl jo dydžio nustatymo, dėl to šiam reikalavimui taikytinas ne sutrumpintas trejų metų (CK 2.160 straipsnio 7 dalis), bet bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, reikšdamas reikalavimą skirti ir atlikti atstovaujamojo auditą komisinio atlyginimo ir atsiskaitymų tikslumui nustatyti, prekybos agentas siekia teisės į komisinį atlyginimą pripažinimo ir šios teisės įgyvendinimo. Reikalavimams, susijusiems su prekybos agento atlyginimo išieškojimu, taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 2.160 straipsnio 7 dalis). Pagal savo pobūdį ir siekiamą tikslą prekybos agento reikalavimas paskirti atstovaujamojo auditą yra susijęs su agento teisės į atlyginimo išieškojimą, taigi šiam reikalavimui taikytina sutrumpinta trejų metų ieškinio senatis. Pažymėtina tai, kad teismas spręsti, ar suėjo senatis ieškovo reikalavimui, turės faktinį ir teisinį pagrindą tik atlikus auditą ir nustačius, ar atstovaujamasis pagrįstai nemokėjo komisinio atlyginimo prekybos agentui. Atlikus auditą ir nustačius prekybos agentui mokėtino atlyginimo ir atsiskaitymų tikslumą, teismas spręs, ar nėra suėjęs ieškinio senaties terminas konkrečiam komisiniam atlyginimui mokėti.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad teismai teisiškai pagrįstai sprendė tenkinti prekybos agento ieškinį ir paskirti atstovaujamajam auditą komisinio atlyginimo ir atsiskaitymų tikslumui nustatyti, šią išvadą padariusio apeliacinės instancijos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo ją pakeisti ar panaikinti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ji ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis) sudaro 4,98 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. gegužės 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 10 litų. Kadangi nagrinėjamoje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidų dydis nesiekia nurodytos minimalios sumos, tai jų atlyginimas nepriteistinas iš atsakovo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis

Dalia Vasarienė