Dėl skolos priteisimo (išvadą duodančios institucijos - Vartotojų teisių tarnyba ir Lietuvos bankas

Civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2012">3K-3-265/2012</a>

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-04101-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.6; 35.3.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė), Janinos Stripeikienės ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės DNB banko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. L. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DnB bankui dėl skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių ir obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis (trečiasis asmuo – J. L.) bei minėto atsakovo priešieškinį ieškovui S. L. ir trečiajam asmeniui J. L. dėl skolos priteisimo (išvadą duodančios institucijos – Vartotojų teisių tarnyba ir Lietuvos bankas).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl investavimo į obligacijas sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, remiantis ieškovo suklaidinimu.

Ieškovas S. L. ieškiniu, pareikštu atsakovui AB DNB bankui CK 1.91, 1.95, 6.250 straipsnių pagrindais, prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo dienos 2007 m. spalio 11 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2400-2007-756, 2007 m. spalio 16 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2400-2007-769 (toliau – ir Paskolos, Skolinimo sutartys), 2007 m. spalio 11 d. obligacijų pasirašymo sutartį „DnB NORD su naujomis augančiomis rinkomis susietos obl.–1“, 2007 m. spalio 16 d. obligacijų pasirašymo sutartį „DnB NORD – PASAULIS–28“, 2007 m. spalio 16 d. obligacijų pasirašymo sutartį „DnB NORD AKTYVIAI VALDOMAS PASAULIS–8“, 2007 m. spalio 16 d. obligacijų pasirašymo sutartį „DnB KYLANČIOS ŠALYS–6“, 2007 m. spalio 16 d. obligacijų pasirašymo sutartį „DnB NORD su Juodosios jūros regiono įmonių akcijomis susietos obl.–1“ (toliau – Obligacijų sutartys; visos sutartys – Ginčo sutartys); priteisti 5000 Lt neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad, 2007 m. liepos mėn. pabaigoje užėjus į vieną iš AB DnB banko skyrių, atsakovo darbuotoja V. M. pristatė naują investavimo produktą – obligacijas, susietas su akcijų indeksais, pateikdama atsakovo išleistą lankstinuką „DnB NORD su pasaulio akcijomis susietos obligacijos“ ir nurodydama, jog toks investavimo produktas (toliau – ir SASO) yra pelningas ir visiškai nerizikingas, garantuojantis ne mažesnį kaip 6 proc. pelną; kadangi ieškovas tam neturėjo lėšų, atsakovo darbuotoja nurodė galimybę gauti iš atsakovo tikslinės paskirties paskolą siūlomoms obligacijoms įsigyti, įkeičiant nekilnojamąjį turtą. Ieškovo teigimu, atsakovo darbuotoja nurodė, kad gali būti suteikiama keletą kartų didesnė nei turimo turto vertė paskola, nes obligacijos yra saugios bei neabejotinai pelningos; be to, net ir esant tikslinės paskolos palūkanoms apie 5 proc., ieškovas uždirbtų bent minimalų pelną, nes atsakovo garantuojamas obligacijų prieaugis yra ne mažiau kaip 6 proc., o esant palankioms sąlygoms gali būti uždirbama ir daugiau. Pasak ieškovo, kadangi jam pristatyta investicija pasirodė saugi ir pelninga, tai jis įvertino savo neįkeistą nekilnojamąjį turtą (vertė 1 780 000 Lt) ir atsakovas suteikė ieškovui 3 443 945 Lt paskolą, už kurią ieškovas įsigijo atsakovo išleistų obligacijų. Tačiau obligacijų išpirkimo dieną obligacijos neuždirbo žadėto pelno, o paskolos grąžinimo dieną jo palūkanų už suteiktą paskolą suma sudarė 532 180 Lt.

Ieškovas pažymėjo, kad jis yra neprofesionalus investuotojas (Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 3 straipsnio 20 punktas), neturi išsilavinimo investavimo ir (ar) vertybinių popierių srityje, nėra dirbęs nei banke, nei kitoje finansų ir (ar) investicijų valdymo įmonėje, todėl atsakovas, siūlydamas ieškovui investavimo paslaugas, privalėjo elgtis ypač atidžiai ir suteikti išsamias bei eiliniam vartotojui suprantamas investavimo rekomendacijas. Ieškovo teigimu, atsakovo, kaip komercinio banko, viena iš pagrindinių veiklų yra investavimas, todėl jam yra keliami ypač aukšti atidumo, profesionalumo ir sąžiningumo reikalavimai (CK 6.38, 6.200 straipsniai), o teisės aktai, tarp jų FPRĮ, numato atsakovui pareigą teikiant investicines paslaugas išsiaiškinti klientų investavimo tikslus, surinkti informaciją apie jų investavimo patirtį, turimas investavimo žinias, rizikos laipsnį ir kt. Ieškovo nuomone, atsakovas, nerinkdamas informacijos apie ieškovą, neišsiaiškindamas tikrųjų ieškovo ketinimų dėl sudaromų sutarčių, jam priimtinos rizikos, pažeidė pirmiau nurodytas pareigas, taip suklaidindamas ieškovą dėl Ginčo sutarčių esmės. Ieškovo teigimu, jis niekada neketino investuoti skolintomis lėšomis, toks rizikos laipsnis ieškovui nėra ir nebuvo priimtinas, o sudarytos Ginčo sutartys neatitinka ieškovo valios (CK 6.193 straipsnis).

Ieškovo teigimu, jo apsisprendimą sudaryti Ginčo sutartis lėmė atsakovo darbuotojos V. M. pateikta neišsami informacija, reklaminis leidinys „Investavimas DnB NORD banke“ ir lankstinukas „Su pasaulio akcijomis susietos obligacijos“; atsakovas neatskleidė, kad, investuojant skolintomis lėšomis, padidėja rizika prarasti investuotas lėšas, nepaaiškino, jog investuojant skolintomis lėšomis į negarantuoto ir nenuspėjamo pelningumo investicijas, atsiranda papildoma rizika, kurios nebūtų perkant obligacijas savo lėšomis, jog su akcijų indeksais susietos obligacijos negali garantuoti pelno, jo neįmanoma tiksliai nuspėti, nes tai priklauso nuo akcijų rinkų pokyčio; atsakovo pateikta informacija sudarė pagrindą ieškovui manyti, jog tokia informacija yra tikslinga ir teisinga, nes parengta ypač kvalifikuoto specialisto – komercinio banko (atsakovo). Taigi, atsakovui neatskleidus visos informacijos apie siūlomą produktą – su akcijų indeksais susietas obligacijas bei nutylėjus informaciją apie galimą riziką, buvo pažeistos imperatyviosios FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies normos (CK 1.80 straipsnis), o ieškovas suklaidintas dėl ginčijamų sandorių turinio, kurie neatitinka tikrosios ieškovo valios, sudaryti dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis).

Ieškovas prašomą priteisti 5000 Lt neturtinę žalą grindė tuo, jog, atsakovui suklaidinus ieškovą dėl sudaromų sandorių esmės, ieškovas patyrė emocinį stresą, kurį jaučia daugiau kaip metus (CK 1.91 straipsnio 3 dalis); jo pajamos nedidelės, augina tris mažamečius vaikus, sutuoktinė niekur nedirba, todėl didelės finansinės naštos grėsmė sukėlė didžiulį stresą, gyvenimo suvaržymus bei emocinius nepatogumus (CK 6.250 straipsnis).

Atsakovas priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo S. L. ir trečiojo asmens J. L.: 1) solidariai 135 167,86 Lt palūkanų ir 3784,70 Lt delspinigių pagal 2007 m. spalio 11 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2400-2007-256; 119 744,41 euro (413 453,49 Lt) palūkanų bei 4131,18 euro (14 264,14 Lt) delspinigių pagal 2007 m. spalio 16 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2400-2007-769; 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo priešieškinio priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) lygiomis dalimis 9667 Lt žyminį mokestį bei bylinėjimosi išlaidas (T.2, b.l. 109-116). Jis nurodė, kad atsakovas pagal priešieškinį S. L. grąžino ieškovui pagal priešieškinį AB DnB bankui kreditą, suteiktą Skolinimo sutarčių Nr. K-2400-2007-769 ir Nr. K-2400-2007-756 pagrindu, tačiau nesumokėjo palūkanų, todėl yra skolingas 566 670,19 Lt (Skolinimo sutarčių 6.1 p.). Atsakovo AB DnB banko teigimu, jam išpirkus Skolinimo sutartyse nustatyta tvarka obligacijas, o ieškovui S. L. grąžinus visą kreditą, obligacijos prieaugio neuždirbo, todėl ieškovas privalėjo sumokėti atsakovui AB DnB bankui palūkanas už naudojimąsi paskolintomis lėšomis.

Ieškovas S. L. ir trečiasis asmuo J. L. (atsakovai pagal priešieškinį) atsiliepime į priešieškinį prašė jį atmesti. Jie nurodė, kad Skolinimo sutartys yra ginčijamos ieškiniu jame nurodytais pagrindais, todėl AB DnB bankas (ieškovas pagal priešieškinį) neturi neabejotinos reikalavimo teisės; AB DnB bankas pats kaltas dėl susidariusios palūkanų ir delspinigių sumos, nes nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti, o S. L. neturėjo teisės reikalauti išpirkti anksčiau termino jo obligacijas, tokiu būdu grąžinant paskolą AB DnB bankui anksčiau laiko ir taip sustabdant palūkanų skaičiavimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 11 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: 1) pripažino ieškovo ir atsakovo sudarytas Ginčo sutartis negaliojančiomis nuo sudarymo momento; 2) ieškovo ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir atsakovo priešieškinį dėl skolos ir netesybų priteisimo atmetė; 3) paskirstė bylinėjimosi išlaidas, iš atsakovo priteisdamas ieškovui 3000 Lt žyminio mokesčio ir 4572 Lt atstovavimo išlaidų, o valstybės naudai – 6 372 Lt žyminio mokesčio ir 57,40 Lt pašto išlaidų (CK 1.90 straipsnis). Teismas nurodė, kad atsakovo sudarytos vaizdinės medžiagos „Investavimas DnB Nord banke“, skirtos paaiškinti investavimo galimybes, dalyje apie investavimą į obligacijas, susietas su akcijų indeksais, nėra apibrėžiama investavimo rizika, projektas pristatomas kaip vienas iš investavimo būdų, neakcentuojant jo ypatingo rizikingumo lyginant su kitais galimais investicijų būdais, nepaaiškinant veikimo principo bei nenurodant tokio investavimo būdo diagramoje, nurodančioje investicinės grąžos ir rizikos santykį, tačiau pabrėžiamas investicijų pelningumas, nurodant, kaip nustatomas „prieaugis“, ir nepaaiškinant, kaip nustatomi praradimai, bei nenurodant, ar įmanoma rizika. Teismo teigimu, tai ieškovui galėjo sudaryti nuomonę, jog prieaugis yra savaime suprantamas, o nuostolio galimybė minimali. Teismas nustatė, kad ieškovui buvo pristatyta keletas obligacijų, susietų su akcijomis, emisijų variantų, kuriuose obligacijos buvo siejamos su skirtingais indeksų krepšeliais, o byloje esančiose emisijų Galutinėse sąlygose akivaizdžiai pabrėžiamas neabejotinas investicijų pajamingumas bei nurodyta, jog sąlygos turi būti skaitomos kartu su Baziniu prospektu, su kuriuo galima susipažinti atsakovo internetinėje svetainėje. Teismas nurodė, kad byloje nepateiktas Programos prospektas „700 000 000 Litų vidutinės trukmės obligacijų programos bazinis prospektas“, su kuriuo, anot atsakovo, ieškovas yra susipažinęs, tačiau net ir tuo atveju, jeigu ieškovas yra susipažinęs tiek su Baziniu prospektu, tiek su Galutinėmis sąlygomis, toks fragmentuotos informacijos apie Strategiją pateikimas atskiruose informacijos šaltiniuose nėra aiškus ir suprantamas neprofesionaliajam investuotojui. Pasak teismo, nesuprantamos Galutinės sąlygos, kuriose nurodyta akcijų išpirkimo apskaičiavimo formulė, kuri taip pat sunkiai suprantama asmenims, neturintiems atitinkamų žinių ir kvalifikacijos. Teismo teigimu, ieškovas nėra profesionalus investuotojas, todėl, būdamas neprofesionalus rinkos dalyvis (Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 30 dalis), nesugebėjo įvertinti investicijų bei skolinimosi rizikos ir su ja susijusių galimų neigiamų padarinių, o ieškovo išsilavinimas ir jo pareigos neturi esminės reikšmės. Teismo nuomone, atsakovas, siūlydamas ieškovui investuoti dideles sumas į banko išleidžiamus vertybinius popierius, ir sudaryti skolinimo (737 704 Lt bei 783 781,57 euro) sutartis, turėjo pareigą veikti ypač rūpestingai, geriausiais kliento interesais, pateikti suprantamą ir išsamią informaciją ieškovui apie riziką ir galimus ypač nepalankius padarinius (Bankų įstatymo 2, 56 straipsniai). Teismas pažymėjo, kad liudytojos V. M. (banko vadybininkės), pristačiusios ieškovui naują investavimo projektą, parodymai apie Ginčo sutarčių sudarymo aplinkybes ir pateiktą ieškovui informaciją patvirtina aplinkybę, jog atsakovas veikė nepakankamai profesionaliai – neatidžiai ir nerūpestingai, tinkamu būdu neatskleisdamas ieškovui informacijos, dėl ko ieškovas, atsakovo suklaidintas, sudarė Ginčo sutartis, prisiimdamas riziką dėl viso savo turto praradimo. Teismas sutiko su ieškovu, kad, sudarant Ginčo sutartis, atsakovas suklaidino ieškovą dėl esminių sutarčių sąlygų, nepaaiškindamas, kad su akcijų indeksais susietos obligacijos negali garantuoti pelno, kurio negalima tiksliai nuspėti dėl akcijų rinkų pokyčio, kad investavimas į akcijų rinkas priskiriamas prie itin rizikingų produktų; neatskleidė rizikos investuojant į su akcijomis susietas obligacijas skolintomis lėšomis, nepaaiškino, kad, investuojant skolintomis lėšomis, atsiranda papildoma rizika likti skolingam bankui suteiktos paskolos palūkanas, negaunant pakankamai pelno paskolos palūkanoms padengti, bei prarasti hipoteka įkeistą turtą. Dėl to teismas pripažino Ginčo sutartis negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio pagrindu ab initio, nurodydamas, kad nagrinėjamu atveju netaikytinas CK 1.91 straipsnis, nes ieškovas neįrodė, jog ginčo sandoriai sudaryti dėl apgaulės. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, nes neturtinės žalos atlyginimas suklaidintai šaliai, sandorį pripažinus negaliojančiu CK 1.90 straipsnyje nustatytu pagrindu, nenumatytas (CK 6.250 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad, patenkinus ieškinį ir panaikinus ginčo sandorius, nėra pagrindo tenkinti atsakovo priešieškinį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. sprendimą. Teismo manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas AB DnB bankas neįvykdė jam nustatytų pareigų veikti rūpestingai, geriausiais kliento interesais, pateikiant suprantamą ir išsamią informaciją ieškovui apie galimą riziką investuojant į Ginčo sutartimis pasirašytas obligacijas skolintomis lėšomis, jog ieškovas Ginčo sutartis sudarė neatskleidus jam visos reikšmingos informacijos, susijusios su obligacijų, susietų su akcijų indeksais, investavimu atsakovo paskolintomis lėšomis, įkeičiant nekilnojamąjį turtą, kurią žinodamas, ieškovas nebūtų sudaręs ginčijamų sandorių. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs bylos aplinkybes ir tinkamai įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, turėjo pagrindą teigti, jog atsakovas neįrodė, kad tinkamai atliko paminėtą informavimo pareigą, o apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK įtvirtintas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija nurodė, kad galima teigti, jog atsakovo pateikta ieškovui informacija apie investavimą skolintomis lėšomis į obligacijas, susietas su akcijų indeksais, kaip finansinę priemonę, jų esmę ir joms būdingą riziką, buvo neaiški ir neišsami, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas neįrodė, jog tinkamai supažindino ieškovą su Ginčo sutarčių sudarymo sąlygomis ir rizika, o tokių įrodymų apeliantas nepateikė ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 12, 178, 185, 314 straipsniai). Teismas pažymėjo, kad nepagrįstas ir atsakovo apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovo išsilavinimas bei einamos pareigos sudaro pagrindą teigti, jog jis, būdamas apdairus ir elgdamasis protingai, negalėjo suklysti dėl ginčo sutarčių esmės. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad tikėtina, jog ieškovas pasirašė Ginčo sutartis suklaidintas atsakovo pateikiamos informacijos apie investavimo skolintomis lėšomis produkto pelningumą, saugumą bei tinkamai neišaiškinus investavimo rizikingumo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiomis pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį Ginčo sutartis, sudarytas dėl ieškovo esminio suklydimo (CK 1.90 straipsnio 1, 4 dalys; CPK 185 straipsnis), kurias pripažinęs negaliojančiomis, neturėjo pagrindo patenkinti atsakovo AB DnB banko (ieškovo pagal priešieškinį) priešieškinio dėl jo nurodytos skolos priteisimo pagal Paskolos sutartis (CK 6.38, 6.158, 6.206 straipsniai).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartį, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismai pripažino investavimo į SASO sandorį negaliojančiu dėl suklydimo, nors nebuvo dalies CK 1.90 straipsnio taikymo sąlygų. Teismai nenustatė konkrečios aplinkybės, dėl kurios ieškovas tariamai suklydo. Ieškovo pozicija byloje yra nenuosekli. Iš pradžių jis teigė, kad neva buvo banko apgautas, tačiau šios aplinkybės jam nepavyko įrodyti, vėliau – kad bankas neva garantavo SASO prieaugį, tačiau negalėjo nurodyti nė vienos iš Kreditavimo sutarčių, Obligacijų pasirašymo sutarčių, Prospekto, Galutinių sąlygų punkto, kuriame būtų nurodytas „garantuotas SASO prieaugis“, juolab – konkreti sąlyga gauti 6 proc. ir (ar) 12 proc. SASO prieaugį. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad bankas suklaidino ieškovą dėl šių esminių sandorių sąlygų, nes nepaaiškino, kad su akcijų indeksais susietos obligacijos negali garantuoti pelno, jo negalima tiksliai nuspėti, nes tai priklauso nuo akcijų rinkų pokyčio, o pastarosios labai nepastovios, tačiau nei dviejose Kreditavimo sutartyse, nei penkiose Obligacijų pasirašymo sutartyse, nei Prospekte, nei penkiose Galutinėse sąlygose nebuvo punkto (sąlygos), kur bankas būtų garantavęs ieškovui SASO prieaugį, juolab – kokį nors konkretų prieaugio dydį. SASO prieaugio garantijos nebuvimas gausybėje rašytinių įrodymų, tarp jų – patvirtintų ieškovo parašu, suponuoja akivaizdžią išvadą, jog labiau tikėtina, kad bankas paaiškino, negu kad nepaaiškino apie tai, kad SASO prieaugis nėra garantuojamas, nes priešingu atveju SASO prieaugio garantija būtų įtvirtinta raštiškai ginčo Sutartyse bei Galutinėse sąlygose. Taigi iš esmės teismas bandė savarankiškai suformuluoti aplinkybes, dėl kurių ieškovas neva klydo, nors pats šių aplinkybių net neįrodinėjo, taip ne tik eliminuodamas ieškovo pareigą įrodyti suklydimo faktą, bet ir iš esmės perkvalifikuodamas jo poziciją, tarsi bandydamas įteigti, jog ieškovas vis dėlto klydo dėl visai kitų aplinkybių, negu pats manė. Iš apeliacinės instancijos teismo motyvacijos iš viso negalima suprasti, dėl kokios esminės aplinkybės ieškovas neva suklydo. Teismas tik sprendė, jog tikėtina, kad „...ieškovas pasirašė Ginčo sutartis suklaidintas atsakovo pateikiamos informacijos apie investavimo skolintomis lėšomis produkto pelningumą, saugumą bei tinkamai neišaiškinus investavimo rizikingumo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiomis pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį Ginčo sutartis, sudarytas dėl ieškovo esminio suklydimo...“. Šie bendro pobūdžio formalūs teiginiai pateikti atskirai nuo byloje esančių rašytinių įrodymų, be to, teismai nevertino suklydimo fakto nustatymo kriterijų ir suklydimo fakto esmingumo, nors: suklydimas galimas tik dėl sudarymo metu egzistavusių aplinkybių; sandoriai negali būti pripažinti negaliojančiais, jei jie yra sąmoningo rizikos prisiėmimo rezultatas; suklydimas negali būti pateisinamas, jei jį lėmė išimtinai neatsargus paties asmens elgesys

2. Teismai netinkamai išaiškino neprofesionalaus investuotojo statusą. Neprofesionalaus investuotojo statusas pirmiausia suponuoja papildomas pareigas bankui tokio neprofesionalaus investuotojo atžvilgiu. Kitaip tariant, neprofesionalaus investuotojo statuso suteikimas yra nukreiptas ne į neprofesionalaus investuotojo bendrųjų pareigų eliminavimą (pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, konsultuotis su teisininkais, elgtis sąžiningai, rūpestingai ir protingai ir pan.), bet į papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pvz., pareiga parengti ir paskelbti Prospektą, pateikti visą informaciją klientui ir pan.). Kitoks aiškinimas, t. y. kad neprofesionalaus investuotojo statusas savaime eliminuoja tokio investuotojo bendrąsias pareigas, iš esmės paneigtų bendruosius teisės principus (CK 1.5 straipsnis), iš kurių bendrosios pareigos ir yra kildinamos, CK 1.90 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą sąlygą, bei sudarytų sąlygas piktnaudžiauti. Priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, buvimas neprofesionaliu investuotoju negali paneigti kiekvieno asmens, įskaitant ir neprofesionalaus investuotojo, bendrųjų pareigų būti pakankamai atsargiam, rūpestingam ir atidžiam sudarant sandorius bei laikytis minimalių protingo elgesio standartų, pavyzdžiui, atsisakyti pasirašyti sutartis, jei jose nėra (šiuo atveju – tariamo) banko garantuoto SASO prieaugio. Be to, neprofesionalus investuotojas taip pat negali būti laikomas visiškai nepatyrusiu bei ekonomikos ir (ar) teisės žinių neturinčiu asmeniu – laikantis tokio išaiškinimo, tektų pripažinti, kad neprofesionalus investuotojas iš viso negali užsiimti jokia investicine veikla, nes būtų laikomas tiesiog nesugebančiu suprasti investavimo sandorių ir su tuo susijusių rizikų. Priešingas aiškinimas sudarytų sąlygas piktnaudžiauti neprofesionalaus investuotojo statusu.

3. Teismai banko veiksmus sudarant sandorius su ieškovu (t. y. 2007 m. spalio 11 d., 2007 m. spalio 16 d.) vertino pagal teisės normas, kurios įsigaliojo tik nuo 2007 m. lapkričio 1 d. Priimdami skundžiamus sprendimus teismai nurodė, kad banko veiksmai sudarant Sutartis su ieškovu turi būti vertinami pagal tas FPRĮ nuostatas, kurios įsigaliojo tik po sandorių su ieškovu sudarymo, taip pažeidžiant Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje bei CK 1.7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą principą, jog įstatymas negali būti taikomas atgaline tvarka, taip pat CK 1.2 straipsnyje įtvirtintą teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principą.

4. Teismai netinkamai aiškino informacijos atskleidimo pareigos turinį (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis). Teismai nepagrįstai konstatavo, kad bankas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. laikė, kad atitinkamų dokumentų pateikimas ieškovui yra nepakankamas pripažinti banką tinkamai įvykdžiusiu FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą. Toks apeliacinės instancijos teismo išaiškinimas iš esmės prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-381/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-381/2013">3K-3-381/2013</a>, suformuotai FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies aiškinimo taisyklei ir negali būti laikomas teisingu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visa reikšminga informacija buvo išdėstyta Sutartyse, Prospekte, Galutinėse sąlygose bei hipotekos sutartyje. Nagrinėjamu atveju iki Sutarčių sudarymo ieškovas aptarinėjo sandorio sąlygas su banko darbuotoju individualių susitikimų metu (šiuo atveju sandoriai nebuvo sudaromi internetu ar kitokiomis ryšio priemonėmis, kai nėra galimybės užduoti klausimų ar pan.). Jokiu kitu būdu, nei paprašant kliento patvirtinti pasirašytinai dokumentų gavimo ir susipažinimo faktą, bankas ir negali užsitikrinti, kad vėliau klientas nepakeis nuomonės ir pasikeitus aplinkybėms neaiškins priešingai, t. y. taip, kaip jam yra palankiau. Banko įsitikinimu, esminės informacijos, kuri yra pakankama kiekvienam vidutiniškai protingam asmeniui suvokti iš sandorių kylančias rizikas, pateikimas raštu ir žodžiu, ką būtent bankas ir padarė ieškovo atžvilgiu, yra tinkamas, teisėtas ir vienintelis įmanomas informacijos suteikimo pareigos įvykdymas.

5. Teismai netinkamai aiškino teisės normas dėl ieškovo galimybių susipažinti su Prospekto turiniu. Aiškinant VPĮ teisės normas sistemiškai su FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų maklerio įmonės pareiga aiškiai ir suprantamai suteikti (potencialiems) klientams visą informaciją, reikalingą suprasti sudaromo investicinio sandorio esmę bei jam būdingas rizikas, darytina išvada, kad tinkamas šios pareigos įgyvendinimas negali būti siejamas su banko pareiga pateikti Prospekto kopiją klientams asmeniškai, priešingai – bankas (potencialiems) klientams turi nurodyti, kad Prospektas yra elektroninėje svetainėje ir tik esant klientų prašymui pateikti atspausdintą Prospekto kopiją. Priešingas aiškinimas iš esmės paneigtų įstatymų leidėjo VPĮ išreikštą valią, taip pat teisėtus emitentų lūkesčius, nes emitentas veikdamas išimtinai pagal teisės aktų reikalavimus turi turėti garantiją, jog tokie jo veiksmai nebus laikomi neteisėtais. Nagrinėjamos bylos atveju bankas tinkamai atliko savo pareigą, įtvirtintą FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino bei taikė įstatymų normas, reglamentuojančias Prospekto paskelbimą ir informacijos klientams suteikimą, todėl nepagrįstai sprendė, kad Prospekto paskelbimas banko ir VPK interneto tinklalapiuose bei ieškovo informavimas iki sandorių sudarymo apie tokį Prospekto paskelbimą neatitinka FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos informavimo pareigos, kas taip pat lėmė neteisingų sprendimo bei nutarties priėmimą.

6. Teismai neužtikrino banko (kaip atsakovo) teisės į tinkamą teismo procesą. Tiek iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, tiek iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismai ieškovo paaiškinimus laikė išimtinai teisingais ir turinčiais didesnę įrodomąją galią nei liudytojos V. M. paaiškinimai ir į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (pvz., Sutartys, Prospektas, Galutinės sąlygos, hipotekos sutartys, liudytojos V. M. naudota pagalbinė medžiaga). Nagrinėjamoje byloje teismai net nevertino į bylą pateiktų rašytinių įrodymų ir išimtinai savo išvadas motyvavo tik ieškovo paaiškinimais, kas yra neteisėta ne tik dėl to, jog toks įrodymų vertinimas pažeidžia CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, bet ir dėl to, kad būtent ieškovas yra suinteresuotas jam palankiu teismo sprendimu, kas galėjo lemti atitinkamų aplinkybių nutylėjimą ar klaidingų aplinkybių nurodymą. Teismai visiškai neanalizavo ir nevertino, kokias bylos aplinkybes patvirtina ar paneigia ieškovo paaiškinimai, kuriais aspektais liudytojos parodymai sutampa su ieškovo, o kuriais prieštarauja ieškovo paaiškinimams, kieno parodymus patvirtina Sutarčių ir kitų dokumentų nuostatos ir pan., kas kartu pažeidžia CPK 12, 17, 178 straipsniuose įtvirtintus šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principus. Apeliacinės instancijos teismas (skundžiamos nutarties 10 psl.) savo išaiškinimus ir išvadas, be kita ko, grindė VPK išvada, kuri negalėjo būti laikoma tinkamu įrodymu nagrinėjamoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl banko reikštų argumentų, įskaitant nekilnojamojo turto įkeitimo fakto suvokimą.

Ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovo kasacinį skundą, kuriame iš esmės palaikomi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentai. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepažeidė proceso teisės normų, priėmė teisiškai pagrįstus sprendimus, pagrįstai pripažino ieškovą suklaidintu dėl nagrinėjamoje byloje ginčijamų sandorių esmės ir rizikos, todėl pagrįstai CK 1.90 straipsnio pagrindu panaikino ginčijamus sandorius ab initio. Atsiliepime teigiama, kad byloje priimtų ir kasacine tvarka apskųstų teismų sprendimų teisinis pagrįstumas kasacinio skundo argumentais nenuginčytas, todėl kasacinis skundas atmestinas.

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką šioje byloje sudaro teisės normų, reglamentuojančių sandorių pripažinimą negaliojančiu dėl suklydimo, aiškinimas ir taikymas.

Dėl sąlygų pripažinti negaliojančiais obligacijų pasirašymo ir skolinimo obligacijų apmokėjimo sandorius kaip sudarytus dėl suklydimo

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 2, 4 ir 5 dalys). Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. v. S. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-504/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-504/2008">3K-3-504/2008</a>; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. v. V. L. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-531/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-531/2009">3K-3-531/2009</a>). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-85/2011">3K-3-85/2011</a>).

Nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys, kuriuo reikalaujama pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo dienos su finansų tarpininku sudarytas obligacijų pasirašymo ir skolinimo obligacijų apmokėjimo sutartis. Šis ieškinys bylą nagrinėjusių teismų patenkintas remiantis CK 1.90 straipsnio 1 dalimi, reglamentuojančia suklydimą, konstatuojant, kad kasatorius, pažeisdamas FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį, tinkamu būdu neatskleidė ieškovui visos informacijos apie sudaromų sandorių riziką ir taip ieškovą suklaidino. Pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika teisėjų kolegija vadovaujasi, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje konstatuotus teisiškai reikšmingus faktus.

Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad šiuo atveju svarbiausias yra galutinis rezultatas, t. y. svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška, ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalus investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-381/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-381/2013">3K-3-381/2013</a>). Kasacinis teismas iš esmės analogiškose savo teisine problematika bylose yra nurodęs, kad suklaidinimo nagrinėjamuose santykiuose nustatymo tikslu pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-68/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-68/2014">3K-3-68/2014</a>; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206/2014">3K-3-206/2014</a>). Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad pagal CK 6.38 straipsnio 2 dalį, jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad didžioji dalis finansų tarpininko profesinės veiklos reikalavimų įtvirtinta viešojoje teisėje, konkrečiai – Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvą dėl finansinių priemonių rinkų Nr. 2004/39/EC (MiFID) įgyvendinančiajame FPRĮ ir jo įgyvendinamuosiuose nacionalinės teisės aktuose. FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma. Įgyvendindama nurodytus reikalavimus, finansų maklerio įmonė privalo pateikti informaciją apie: 1) įmonę ir jos teikiamas paslaugas; 2) finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones; 3) klientų pavedimų vykdymo vietas; 4) pavedimo vykdymo išlaidas ir kitus mokėjimus (FPRĮ 22 straipsnio 4 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-68/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-68/2014">3K-3-68/2014</a>; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206/2014">3K-3-206/2014</a>). Aiškindamas šias teisės normas, kasacinis teismas vadovavosi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-1746/2012, pateiktais išaiškinimais, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje, skaitomoje kartu su to paties straipsnio 4 dalies 2 punktu, įtvirtintas rizikų atskleidimo reikalavimas negali būti pripažintas visiškai nauju šio įstatymo 99 straipsnio 1 dalies prasme, todėl pirmiau nurodytoje nuostatoje įtvirtintos pareigos finansų tarpininkai privalėjo laikytis ir iki FPRĮ įsigaliojimo, t. y. atsižvelgiant į investuotojo interesų apsaugos bei kitus teisėkūros subjektų siektus tikslus, VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 5 punkte (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX 655 redakcija) įtvirtinta tarpininko (investicinės įmonės) bendro pobūdžio pareiga pakankamai atskleisti su klientu susijusią ir jam reikalingą informaciją, taip pat sąžiningai veikti klientų interesais (VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX 655 redakcija), suponavo reikalavimą pateikti klientui ir tokią informaciją, kurios pagrindu investuotojas galėtų priimti jo investavimo tikslus atitinkantį investicinį sprendimą (plačiąja prasme), taip pat pareigą pakankamai atskleisti atitinkamai investavimo paslaugai ar finansinei priemonei būdingą riziką. Remiantis tuo, kas aptarta, nepagrįstu laikytinas kasacinio skundo argumentas, kad banko veiksmai sudarant ginčo sandorius teismų negalėjo būti vertinami pagal FPRĮ nuostatas, nes jos įsigaliojo tik nuo 2007 m. lapkričio 1 d. Pažymėtina, kad FPRĮ nuostatose, konkrečiai – 22 straipsnio 3 dalyje, 4 dalies 2 punkte – įtvirtinti reikalavimai nepripažintini naujais, o pagal sandorių sudarymo metu galiojusią FPRĮ 99 straipsnio 1 dalies redakciją nuo 2007 m. lapkričio 1 d. taikomos tik naujus reikalavimus investicines paslaugas teikiantiems asmenims ir (arba) reguliuojamoms rinkoms ir jų operatoriams, kurie nebuvo nustatyti iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiame Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatyme, nustatančios įstatymo nuostatos. Kitos (naujų reikalavimų nenustatančios) įstatymo nuostatos įsigaliojo 2007 m. vasario 8 d. Taigi ginčo sandorių sudarymo rizikų atskleidimo reikalavimo atsakovas privalėjo laikytis.

Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad visa reikalinga informacija turi būti pateikta aiškiai, nedviprasmiškai. Ji turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t.y. šiuo atveju neprofesionaliems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Šis aspektas neprofesionaliam investuotojui turi būti atskleistas aiškiai, išsamiai ir suprantamai. Teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamos informacijos atskleidimo pareigos įvykdymas yra vienas iš instrumentų, saugančių investuotoją nuo netinkamų produktų pasirinkimo ir galimų nuostolių.

Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad bankas investuotojams siūlė įsigyti investavimo produktą – obligacijas, susietas su akcijų indeksais. Ieškovas investavo ne nuosavomis, bet skolintomis lėšomis, sudarydamas su banku skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis trejiems metams iš banko pasiskolindamas 737 706 Lt už 5,90 proc. metinių palūkanų ir 783 781,57 euro už 5 proc. metinių palūkanų (bendra paskolos suma 3 443 947 Lt), įkeičiant nekilnojamąjį turtą. Dėl to siūlomo investavimo produkto rizikos laipsnis didėja, nes tokiu atveju tam, kad siūlomas investicinis produktas būtų pelningas, jo gaunamos palūkanos turi atsverti už kreditą mokamas palūkanas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad šį skirtumą bankas turi aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliems investuotojams ir įspėti juos dėl obligacijų, susietų su akcijų indeksais, skolintomis lėšomis įsigijimo rizikos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-68/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-68/2014">3K-3-68/2014</a>; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206/2014">3K-3-206/2014</a>). Bylą nagrinėję teismai nurodė, kad atsakovo informaciniuose leidiniuose „Investavimas DNB NORD banke“ buvo pateikta informacija apie SASO. Bylą nagrinėję teismai iš informacinių leidinių sprendė, kad juose akcentuojamas prognozuojamas pelningumas, pabrėžiami šio produkto privalumai, tačiau neatskleidžiama investavimo rizika, galimi turto praradimai SASO gautoms palūkanoms, nepadengus banko suteikto kredito palūkanų. Teisėjų kolegija laiko pagrįstomis bylą nagrinėjusių teismų išvadas, kad, akcentuojant siūlomo produkto (SASO) pelningumą ir neatskleidžiant rizikos buvimo, galėjo būti suformuotas klaidingas suvokimas apie investicinį produktą, jog net ir blogiausiu atveju bus garantuojamas minimalus pelnas. Dėl to sutiktina su ieškovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, patvirtinančius, jog atsakovas siūlydamas įsigyti SASO akcentavo teigiamus rodiklius, neatskleidė ieškovo įsigyto produkto rizikos. Atsižvelgdami į tai, bylą nagrinėję teismai konstatavo FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimą; nurodė, kad atsakovui akcentuojant siūlomo produkto (SASO) pelningumą ir rizikos nebuvimą, ieškovas buvo įtikintas šio investavimo produkto saugumu, taip susiformuojant klaidingam suvokimui, kad net ir blogiausiu atveju bus garantuojamas minimalus pelnas. Teisėjų kolegija, vertindama nustatytas faktines šios bylos aplinkybes finansų rinkų teisės normų kontekste, sprendžia, kad teismai pagrįstai konstatavo kasatoriaus netinkamą pareigos atskleisti informaciją vykdymą iki sandorių sudarymo. Tokie finansų tarpininko veiksmai yra neteisėti ir civilinės atsakomybės prasme.

Tačiau, kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-68/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-68/2014">3K-3-68/2014</a>). Vertindami galimą asmens suklydimą kaip esminį, bylą nagrinėję teismai nustatė ieškovo asmenines savybes, sandorių sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes. Byloje nustatyta, kad ieškovas ginčo sandorių sudarymo metu buvo įgijęs aukštąjį išsilavinimą, buvo bankroto administratorius ir turėjo verslininko patirtį (UAB,,Forum regis” direktorius), buvo 50 metų (kas liudija gyvenimiškos patirties turėjimą), be to, turėjo sandorių sudarymo, tarp jų – skolinimosi (2006 m. kreditas AB SEB banke) bei nekilnojamojo turto įkeitimo patirties (sandoriai sudaryti sutuoktinės vardu žemės sklypui su namu pirkti). Teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovo asmeninės savybės sandorių sudarymo metu buvo pakankamos suprasti, kad investicija į obligacijas yra susijusi su tam tikra rizika. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad fragmentuotos informacijos apie Strategiją pateikimas atskiruose informacijos šaltiniuose (Baziniame prospekte, Galutinėse sąlygose, atsakovo leidiniuose) nėra aiškus ir suprantamas neprofesionaliajam investuotojui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nustatyta, jog ieškovas investavo 3 443 947 Lt, ginčo sandoriai buvo sudaryti ne tą pačią dieną, o skirtingu laiku, įkeitus nekilnojamąjį turtą, ir pan. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad ieškovui buvo suteikta laiko įvertinti ginčijamų sandorių pagrindu atsirandančias teises ir pareigas. Be to, ieškovas įkeisdamas nekilnojamąjį turtą, galėjo ir turėjo suprasti, kad šiame sandoryje yra galimi tam tikri investiciniai praradimai bei reali išieškojimo iš šio nekilnojamojo turto galimybė, jei prievolė nebus įvykdyta tinkamai. Kredito sutartyse yra nuostatų, nurodančių, kad ieškovui gali tekti padengti skolą bankui iš savo lėšų ar bankui gali tekti išieškoti iš įkeisto nekilnojamojo turto (1.1, 1.3, 6.1, 7, 9.6 punktai), o Prospekte ir Galutinėse sąlygose įtvirtinta, kad SASO prieaugis priklauso nuo rinkos sąlygų ir ateityje gali svyruoti. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad neprofesionalaus investuotojo statuso turėjimas yra nukreiptas ne į neprofesionalaus investuotojo bendrųjų pareigų eliminavimą (pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis, rūpestingai, protingai ir pan.), bet į papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pvz., pareiga parengti ir paskelbti Prospektą, pateikti visą informaciją klientui ir pan.). Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas pagal turimas žinias, susipažinęs su sandorių dokumentais, dėl netinkamo atsakovo elgesio teikiant informaciją apie SASO skolintomis lėšomis, nevisapusiško rizikų atskleidimo negalėjo būti suklaidintas tiek, kad, jei ne šis suklaidinimas, sandorio jis nebūtų sudaręs.

Atsižvelgdama į bylos faktines aplinkybes ir nurodytus teisinius argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju visų neigiamų padarinių už kilusius investavimo nuostolius perkėlimas finansų tarpininkui sandorius pripažįstant negaliojančiais nėra teisėtas, pagrįstas ir teisingas sprendimas (CK 1.5 straipsnis, CPK 263 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma neleidžia teigti, kad nevisapusiškas rizikų atskleidimas suklaidino investuotoją tiek, kad, jei ne šis suklaidinimas, sandorio jis nebūtų sudaręs. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nagrinėjamuose santykiuose į neteisėtus finansų tarpininko veiksmus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimus) investuotojas galėjo ir tebegali reaguoti kitais, adekvatesniais pažeidimo pobūdžiui teisių gynimo būdais, pavyzdžiui, pareikšdamas reikalavimą atlyginti žalą, kuris kartu išsaugant civilinės apyvartos stabilumą, leistų paskirstyti nuostolius abiem šalims priklausomai nuo kiekvienos iš jų kaltės nuostolių atsiradimui, išvengiant padėties, kai nevienareikšmiškai vertintinoje situacijoje nuostoliai teismo vienareikšmiškai priskiriami tik vienai konkrečiai šaliai. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad mišrios kaltės institutas palieka teismo diskrecijai spręsti, ar paties nukentėjusiojo kaltės laipsnis, forma, apimtis ir pan. sudaro pagrindą sumažinti kaltininko atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. M. v. UAB „Viknata“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-120/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-120/2008">3K-3-120/2008</a>; 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-68/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-68/2014">3K-3-68/2014</a>; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206/2014">3K-3-206/2014</a>).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai atsakovo veiksmus kvalifikavo kaip neteisėtus ir pažeidusius FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį, tačiau netinkamai sprendė dėl šio pažeidimo reikšmės ir pakankamumo sandorių pripažinimui negaliojančiais. Bylą nagrinėję teismai, iš esmės tinkamai nustatę reikšmingas bylai faktines aplinkybes dėl kasatoriaus ir ieškovo veiksmų sudarant ginčijamus sandorius, suabsoliutino kasatoriaus veiksmų neteisėtumą ir neįvertino ieškovo suvokimo, patirties sudarant sandorius ir kitų aptartų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl, teisėjų kolegijos požiūriu, nesant pakankamo teisinio pagrindo, konstatavo, kad ieškovas sandorius sudarė dėl suklydimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai, netinkamai taikydami pirmiau aptartas teisės normas bei kasacinio teismo praktiką ir nepagrįstai tenkindami ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, iš esmės nenagrinėjo atsakovo priešieškinio reikalavimų pagrįstumo, todėl priešieškinio aspektu bylos esmė liko neatskleista. Tai sudaro pagrindą iš dalies tenkinti kasacinį skundą, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei apeliacinės instancijos teismo nutartį, dėl bylos dalies, kuria tenkintas ieškinys, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas), o bylos dalį dėl priešieškinio grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas jau minėtoje kasacinėje nutartyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-68/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-68/2014">3K-3-68/2014</a>), priimtoje byloje dėl panašaus ginčo atkreipė dėmesį į tai, kad atmetus ieškinį ir bylą dėl priešieškinio nagrinėjant iš naujo ieškovas jam pareikšto priešieškinio atžvilgiu įgis atsakovo teises, taip pat teisę reikšti priešieškinį kasatoriaus pareikštam reikalavimui (CPK 143 straipsnis). Taigi iš naujo bylą nagrinėsiantis teismas turės vadovautis šioje nutartyje išdėstytais išaiškinimais (CPK 362 straipsnio 2 dalis), o ieškovas, nesutikdamas su kasatoriaus pareikštais reikalavimais, turės teisę ginti savo pažeistus interesus kitais įstatymo nustatytais būdais (pvz., pareikšdamas priešieškinį dėl žalos atlyginimo) (CK 1.138 straipsnis). Iš naujo bylą nagrinėsiantis teismas turės paskirstyti ir bylinėjimosi išlaidas.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 12,44 tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus, kad bylos dalis dėl priešieškinio grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalis, kuriomis patenkintas ieškovo reikalavimas pripažinti sutartis negaliojančiomis ir atmestas atsakovo priešieškinis bei priteistos bylinėjimosi išlaidos. Dėl bylos dalies, kuria ieškinys patenkintas iš dalies, priimti naują sprendimą – šią ieškinio dalį atmesti. Bylos dalį dėl atsakovo priešieškinio perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui.

Likusias Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalis, kuriomis atmestas ieškovo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Janina Stripeikienė

Antanas Simniškis