Civilinė byla Nr. 3K-3-382-684/2016
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02737-2013-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.5.8.10; 2.5.8.11.1; 2.5.10.3; 3.1.14.7; 3.2.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. rugsėjo 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės,,Ranga IV investicijos plius“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei,,Ranga IV investicijos plius“ dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo bei pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės,,Ranga IV investicijos plius“ priešieškinį dėl teisės pratęsti sutartį pripažinimo ir sutarties pakeitimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarties nutraukimo teisinius padarinius, sutarties šalių atleidimą nuo civilinės atsakomybės, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio (priešieškinio) reikalavimų tikslinimą iki bylos skyrimo nagrinėti teismo posėdyje iš esmės, aiškinimo ir taikymo.
2008 m. lapkričio 7 d. ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė (pirkėja) ir UAB „Gabijos investicijos“ (pardavėja), kurios teises ir pareigas 2008 m. gruodžio 24 d. susitarimu perėmė atsakovė UAB „Ranga IV investicijos plius“, sudarė pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis). Sutartyje nurodyta, kad pardavėja parduoda pirkėjai 7040 kv. m žemės sklypą Vilniaus mieste, Pavilnionių g., ir įsipareigoja pastatyti parduodamame sklype pastatą – ikimokyklinio ugdymo įstaigą (vaikų darželį), sudaryti pastato pirkimo–pardavimo sutartį ir perduoti žemės sklypą bei pastatytą pastatą pirkėjai, o pirkėja įsipareigoja priimti žemės sklypą ir pastatą bei sumokėti Sutarties kainą (Sutarties 1.1 punktas).
Pagal Sutartį ieškovė 2008 m. gruodžio 5 d. sumokėjo 3 300 000 Lt avansą už pastatą (Sutarties 2.5.1 punktas). Sutartis turėjo būti įvykdyta iki 2010 m. liepos 7 d.; 2012 m. balandžio 13 d. Susitarimu dėl 2008 m. lapkričio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo (toliau – ir papildomas susitarimas) šalys Sutarties užbaigimo terminą pratęsė iki 2013 m. birželio 16 d., bet pastatas nepastatytas ir ieškovei neperduotas, nes nebuvo rastas finansuotojas ir nepasirašyta kredito sutartis, kaip nustatyta Sutarties 3.1.1 punkte.
Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė nurodė, kad atsakovė neįvykdė įsipareigojimo pastatyti pastatą, tai yra esminis Sutarties pažeidimas, nes nepradėjus statyti ir nepastačius ikimokyklinio ugdymo įstaigos ieškovei žemės sklypas nėra reikalingas.
Ieškovė pateiktu ieškiniu prašė teismo: nutraukti Sutartį, priteisti iš atsakovės UAB,,Ranga IV investicijos plius“ 3 300 000 Lt avansą, 621 848,70 Lt nuostolių atlyginimo (palūkanų už laikotarpius nuo 2010 m. liepos 24 d. iki 2012 m. birželio 15 d. ir nuo 2013 m. birželio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 2 d.) ir 7,38 proc. metines procesines palūkanas.
Atsakovė UAB „Ranga IV investicijos plius“ priešieškiniu prašė teismo: 1) pripažinti, kad ji įgijo Sutarties 3.4 punkte nustatytą teisę vienašališkai pratęsti Sutarties užbaigimo terminą 12 mėn. laikotarpiui ir teisėtai bei pagrįstai jį pratęsė; 2) pakeisti Sutarties 4.1 punktą taip: Sutarties užbaigimo diena yra lygiai po 12 mėn. skaičiuojant nuo tos dienos, kai įsiteisės teismo sprendimas šioje civilinėje byloje.
Atsakovė nurodė, kad šalys susitarė, jog bendromis pastangomis ieškos finansuotojo sklypui įsigyti ir pastatui statyti. Atsakovės teigė, kad ji savo įsipareigojimus, susijusius su finansuotojo paieška, įvykdė tinkamai – 2009 m. vasario mėn., o pratęsus Sutartį – 2013 m. išsiuntė Lietuvos komerciniams bankams kvietimus teikti pasiūlymus dėl finansavimo suteikimo. Tik AB Šiaulių bankas 2009 metais sutiko finansuoti projektą, bet dėl ieškovės kaltės kredito sutartis nebuvo pasirašyta; kiti bankai atsisakė finansuoti projektą, motyvuodami per didele rizika ir sunkia ieškovės finansine padėtimi.
Kadangi per nustatytą terminą kredito sutartis nebuvo sudaryta, atsakovė, remdamasi Sutarties 3.4 punktu, pateikė ieškovei 2013 m. gruodžio 2 d. pranešimą dėl Sutarties termino pratęsimo ir Sutarties užbaigimo papildomam 12 mėnesių laikotarpiui. Atsakovė teigė, kad ji iki šiol intensyviai ieško projekto finansuotojo, bet tam, kad būtų galima vykdyti derybas dėl projekto finansavimo, ji turi įtikinti potencialų finansuotoją, kad šalių sudaryta Sutartis yra galiojanti ir kad atsakovė, vadovaudamasi Sutarties nuostatomis, įgijo teisę į jos pratęsimą bei teisėtai ir pagrįstai ją pratęsė.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – nutraukė Sutartį ir priteisė ieškovei Vilniaus miesto savivaldybei iš atsakovės UAB „Ranga IV investicijos plius“ 955 746,06 Eur (3 300 000 Lt) sumokėtą avansą, 7,38 proc. metines procesines palūkanas, o atsakovės UAB „Ranga IV investicijos plius“ priešieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad Sutartyje šalys aptarė tam tikras išankstines sąlygas, su kurių įgyvendinimu siejamas tinkamas sandorio užbaigimas (Sutarties 3 punktas). Viena iš būtinųjų išankstinių sąlygų – kredito sutarties su banku derybos ir pasirašymas (finansavimas). Kadangi pirkėja sandorio sudarymo metu neturėjo pakankamai laisvų nuosavų lėšų sklypui įsigyti ir pastatui statyti, šalys susitarė, kad bendromis pastangomis ieškos finansuotojo, kuris sutiktų išduoti kreditą sklypui įsigyti ir pastatui (vaikų darželiui) statyti. Šalys susitarė, kad už finansavimo gavimą yra atsakingos jos abi (Sutarties 3.3.1 ir 3.3.2 punktai). Kainos finansavimo tvarką šalys aptarė Sutarties 2.4 punkte, kur nustatyta, kad finansavimą teiksiantį banką parinks šalių sudaryta trijų asmenų komisija, susidedanti iš dviejų pirkėjos paskirtų narių ir vieno pardavėjos paskirto nario.
Sutarties 2.4.2 punkte šalys susitarė, kad, komisijai priėmus sprendimą sudaryti kreditavimo sutartį dėl finansavimo, kredito sutartį su pasirinktu banku pasirašys pardavėja. Suteiktas kreditas būtų naudojamas pastato statybos darbams apmokėti pagal šalių suderintą statybos darbų sąmatą (Sutarties 3.1.7 punktas); užbaigus pastato statybos darbus, iš gauto kredito pardavėjai sumokama sklypo kaina (Sutarties 2.5.2 punktas, 2.4.2 punkto c papunktis) bei likusi pastato kaina (Sutarties 2.5.3 punktas, 2.4.2 punkto c papunktis). Pirkėjai įgijus nuosavybės teisę į sklypą ir pastatą, t. y. pasirašius sklypo perdavimo–priėmimo aktą ir pastato pirkimo–pardavimo sutartį, visi įsipareigojimai pagal kredito sutartį dėl finansavimo besąlygiškai pereina pirkėjai (Sutarties 2.4.2 punktas).
Po Sutarties sudarymo atsakovė ėmėsi finansuotojo paieškų. 2008 m. gruodžio 1 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu ieškovė delegavo du asmenis į komisiją, nagrinėsiančią projektui finansavimą teiksiančio banko pasirinkimo klausimą. Iš bankų buvo gauti neigiami atsakymai – nė vienas iš jų nesutiko finansuoti projekto, tik AB Šiaulių bankas pritarė galimam finansavimui, šis bankas 2009 m. lapkričio 4 d. atsiuntė rašytinį patvirtinimą.
Šalims nesusitarus, 2010 m. gegužės 18 d. UAB „Ranga IV investicijos plius“ Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį dėl sutarties pakeitimo, sutartinių palūkanų priteisimo, o Vilniaus miesto savivaldybė – priešieškinį dėl avanso grąžinimo ir Sutarties 2.5.4 punkto dalies, nustatančios prievolę mokėti palūkanas, panaikinimo (civilinė byla Nr. 2-5620-599/2011).
Vėliau šalys pradėjo derybas dėl taikaus ginčo išsprendimo ir Sutarties atnaujinimo. Šalims pavyko susitarti dėl tam tikrų Sutarties pakeitimų ir jos termino pratęsimo. 2012 m. kovo 7 d. buvo priimtas ieškovės Tarybos sprendimas Nr. 1-464, kuriuo pritarta Sutarties pakeitimui, o 2012 m. balandžio 13 d. šalys pasirašė papildomą susitarimą. Šiuo susitarimu, be kita ko, sutarta sumažinti sklypo kainą nuo 7 906 785 Lt iki 6 137 336 Lt (1 punktas), sumažinti pastato statybos darbų kainą nuo 18 904 418 Lt iki 11 967 128 Lt (3 punktas), pakeisti kainos finansavimo vykdymo tvarką, nustatant, kad nebūtina gauti trijų bankų pasiūlymų dėl finansavimo, o derybos dėl kredito galės būti vykdomos su tiek finansuotojų, kiek pavyks gauti pasiūlymų (7 punktas); atsakovė atsisakė reikalavimo dėl palūkanų mokėjimo pagal Sutarties 2.5.4. punktą (papildomo susitarimo 14 punktas), taip pat panaikinta Sutarties 2.5.4. punkto dalis, nustatanti ieškovės pareigą mokėti palūkanas. Be to, šalys susitarė pratęsti sutarties terminą, nustatė, kad sandorio užbaigimo diena yra lygiai po 12 mėnesių nuo papildomo susitarimo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo atitinkamų teismų nutarčių, kuriomis nutraukiamos pradėtos civilinės bylos, įsiteisėjimo dienos. Vykdydamos papildomą susitarimą šalys pateikė Vilniaus apygardos teismui ir Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui prašymus dėl ieškinių ir priešieškinio atsisakymo.
Pasirašius papildomą susitarimą atsakovė toliau vykdė finansuotojo paieškas. Bankams pakartotinai išsiųsti oficialūs kvietimai pateikti pasiūlymus dėl projekto finansavimo naujomis sąlygomis. Tačiau finansavimo nepavyko gauti.
Teismas atsižvelgė į tai, kad už finansavimo gavimą buvo atsakingos abi šalys, todėl sprendė, kad Sutartis nutraukiama esant esminiam jos pažeidimui dėl abiejų šalių kaltės – negalėjimo įvykdyti sutartį dėl reikalingų lėšų negavimo, kai sutarties neįvykdymas duoda pagrindą nebesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
Sutartį nutraukus taikytina restitucija – Vilniaus miesto savivaldybei priteistinas jos sumokėtas 3 300 000 Lt avansas (CK 6.145, 6.146 straipsniai, CK 6.222 straipsnio 1 dalis). Kadangi sutartis nutraukiama ne dėl atsakovės, o dėl abiejų šalių kaltės, ieškovės reikalavimas priteisti nuostolių atlyginimą (palūkanas) už naudojimąsi avanso suma atmestas.
Sutartį nutraukus, išnyksta teisinė galimybė tenkinti priešieškinį, kuriuo prašoma pratęsti sutarties įvykdymo terminus. Atsakovė prašo sutartį pratęsti dvylikai mėnesių. Atsižvelgiant į tai, kad finansavimo klausimai nepradėti spręsti, o ikimokyklinės įstaigos pastatas nepradėtas statyti, įgyvendinti tokio dydžio projektą, įtraukiant ir laiką, būtiną finansavimo paieškoms bei jo gavimui, per vienerius metus yra nerealu. Todėl teismas priešieškinio netenkino.
Netenkinus ieškovės ir atsakovės apeliacinių skundų Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi iš esmės paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimas, patikslinant teismo sprendimo dalį, kuria priteistos ieškovei 7,38 proc. metinės procesinės palūkanos sumažintos iki 5 proc. dydžio.
Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su šalių teiginiais, kad finansavimas negautas dėl priešingos šalies kaltės, nes Sutartyje tiesiogiai įtvirtinta, kad už finansavimo gavimą atsakingos abi šalys.
Ieškovei Sutarties galiojimo laikotarpiu paskolos buvo teikiamos, todėl atsakovė nepagrįstai teigė, kad finansavimo gauti buvo objektyviai neįmanoma dėl ieškovės blogos finansinės padėties. Sudarydama Sutartį ir ją vėliau pratęsdama atsakovė žinojo apie ieškovės finansinę padėtį. Kredito sutartis su AB Šiaulių banku nebuvo sudaryta šalims nesusitarus dėl šalis tenkinančių finansavimo sąlygų, o ne dėl vienos ieškovės kaltės. Abi šalys nedėjo pakankamai pastangų tam, kad būtų rastas finansuotojas. Todėl Sutartis nebuvo įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės.
Atsakovė nepareiškė reikalavimo priteisti Sutartyje nustatytų netesybų (baudos) iš ieškovės, dėl to teismas nesprendė dėl jų priteisimo ir įskaitymo į ieškovei grąžinamą avanso sumą.
Abiejų šalių kaltės laipsnis dėl Sutarties neįvykdymo yra vienodas, todėl šalims viena kitos patirtų nuostolių, atsiradusių dėl Sutarties neįvykdymo, atlyginimas yra nepriteisiamas, taigi nepriteisiamas ir 621 848,70 Lt nuostolių, kuriuos sudaro palūkanos už naudojimąsi ieškovės pagal Sutartį sumokėtu avansu, atlyginimas (CK 6.259 straipsnis).
Kartu su apeliaciniu skundu atsakovė pateikė prašymą pridėti avanso dalies panaudojimo vykdant Sutartį įrodymus. Atsakovės teikiami dokumentai yra 2008–2009 m., ji turėjo galimybę pateikti šiuos dokumentus pirmosios instancijos teismui, todėl apeliacinės instancijos teismas pavėluotai pateiktus įrodymus atsisakė priimti. Be to, konstatavus, kad šalims viena kitai patirtų nuostolių atlyginimas nepriteistinas, nes Sutartis nutraukta dėl abiejų šalių kaltės, atsakovės pateikti avanso panaudojimo įrodymai šioje byloje nėra reikšmingi.
Šalių ginčas nėra kilęs dėl pavėluotų mokėjimų pagal komercinius sandorius, todėl nebuvo pagrindo 7,38 proc. procesinių palūkanų dydį nustatyti pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme nustatytas palūkanų normas. Pagal CK 6.210 straipsnį už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą skolininkas privalo mokėti 5 proc. metines palūkanas, šis palūkanų dydis priteistinas iki teismo sprendimo, kuriuo priteista avanso grąžinimo suma, visiško įvykdymo.
Dėl priešieškinio reikalavimo pratęsti Sutarties įvykdymo terminą atsakovė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams nurodė, kad dėjo visas pastangas surasti finansuotoją, bet neturėjo jokių realių galimybių užtikrinti finansavimą esant iš esmės nemokiai ieškovei, taip, teismo vertinimu, atsakovė patvirtino, kad Sutartis nebus įgyvendinta ir pratęsus jos terminą. Atsakovė nepagrindė, kaip Sutartis galėtų būti įgyvendinta, jei būtų ją pratęsta. Ji sudaryta 2008 m., atnaujinta 2012 m., per visą šį laiką nepavyko gauti finansavimo. Todėl reikalavimas pratęsti Sutarties terminą yra nepagrįstas atsižvelgiant ir į ieškovės suinteresuotumo Sutarties įgyvendinimu praradimą.
Tikslinti priešieškinį atsakovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo dienos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 141 straipsnio 1 dalis). Bylos, iškeltos pagal ieškinį ir priešieškinį, sujungtos 2014 m. liepos 24 d. nutartimi, nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priimta 2014 m. rugpjūčio 27 d., todėl atsakovė turėjo pakankamai laiko pateikti patikslintą priešieškinį nepraleidusi CPK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. 2015 m. sausio 28 d. protokoline nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti atsakovės 2015 m. sausio 20 d. pateiktą patikslintą priešieškinį, pagrįstai motyvuodamas tuo, kad toks procesinis veiksmas turėjo būti atliktas anksčiau.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Ranga IV investicijos plius“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį bei grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Jei teismas netenkintų kasacinio skundo nurodyto reikalavimo, tokiu atveju atsakovė prašo pašalinti apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus, kad abiejų šalių kaltės laipsnis dėl Sutarties neįvykdymo yra vienodas, todėl šalims viena kitos patirtų nuostolių dėl Sutarties neįvykdymo atlyginimas nepriteistinas. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie esminiai argumentai:
28.1. Nors CPK 225 straipsnio 7 punktas nustato teismo teisę priimti CPK 232 straipsnyje nurodytą nutartį skirti teismo posėdį bylai nagrinėti iš esmės, jeigu teismas mano, kad papildomi pasirengimo nagrinėti bylą veiksmai nereikalingi, tačiau, atsakovės teigimu, atsižvelgdamas į pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijos reikšmę, siekdamas tinkamai įgyvendinti šalių rungimosi principą ir teisingai bylą išspręsti, teismas, prieš priimdamas CPK 232 straipsnyje nurodytą nutartį, turi būti įsitikinęs, kad byla yra parengta nagrinėti iš esmės, t. y. kad šalys yra galutinai suformulavusios savo reikalavimų pagrindą ir dalyką. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi sujungtoje byloje paskyrė bylą nagrinėti iš esmės praleidęs pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalį ir nenustatęs atsakovei termino galutinai suformuluoti priešieškinio reikalavimų, nors atsakovė nurodė atsiliepimuose į ieškovės prašymus sujungti bylas, kad pareikš priešieškinį dėl sutartinių netesybų priteisimo. Šie procesiniai pažeidimai lėmė, kad atsakovės reikalavimai dėl sutartinių netesybų priteisimo apskritai nebuvo priimti ir nagrinėjami, o avanso panaudojimo įrodymai nebuvo vertinami, dėl to Sutarties nutraukimo teisinių padarinių klausimas išspręstas neteisingai. Visą laikotarpį nuo bylų sujungimo iki teismo nustatyto termino 2015 m. sausio 12 d. šalys derėjosi dėl taikaus ginčo sprendimo. Deryboms nepavykus atsakovė patikslintą priešieškinį pateikė 2015 m. sausio 20 d., bet jo teismas nepagrįstai nepriėmė.
28.2. Teismai neteisingai vertino ir kvalifikavo nustatytas faktines aplinkybes bei padarė nepagrįstą teisinę išvadą, kad dėl to, jog nerado finansuotojo ir neįvykdė Sutarties, vienodai kaltos abi šalys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-611/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-611/2013">3K-3-611/2013</a> pažymėjo, kad teismui siekiant konstatuoti, ar šalys tinkamai vykdė savo sutartines prievoles, visų pirma turi būti nustatytas šių prievolių turinys, t. y. išsiaiškinti, kokias pareigas kiekviena šalis prisiėmė sudarydama sutartį. Nagrinėjamu atveju ieškovė apskritai neatliko jokių veiksmų ir nedėjo pastangų, kad finansuotojas būtų surastas, nors pagal Sutartį už finansuotojo suradimą atsakingos abi šalys.
28.3. Atsakovė aktyviai ieškojo finansuotojų: bankams teikė pasiūlymus dėl projekto finansavimo, susitikdavo su bankų atstovais. Atsakovė gavo projektavimo sąlygų sąvadą (Sutarties 3.1.2 punktas), parengė pastato projektą (Sutarties 3.1.4 punktas), atliko projekto ekspertizę (Sutarties 3.1.5 punktas), parengė statybos darbų sąmatą (Sutarties 3.1.6 punktas), gavo statybos leidimą (Sutarties 3.1.2 punktas), nustatė ir suderino statybos darbų kainą ir atliko kitus veiksmus, taip dėjo pastangas parengti projektą ir surasti jo finansuotoją.
28.4. Atsakovė rado potencialų finansuotoją (AB Šiaulių banką), šis sutiko teikti finansavimą projektui įgyvendinti, bet pareikalavo, kad ieškovė priimtų sprendimą finansuoti objekto įsigijimą ir biudžete nurodytų paskolos grąžinimo šaltinius. Ieškovė neteikė banko prašomų duomenų apie paskolos grąžinimo šaltinius, nepriėmė sprendimų dėl finansavimo gavimo, savo biudžete nenumatė lėšų, iš kurių būtų grąžinamas banko suteiktas kreditas, ir neatliko jokių kitų veiksmų, reikalingų kredito sutarčiai su banku pasirašyti, net reikalavo nevykdyti Sutartyje nurodytų statybos darbų. Ieškovė atsakinga dėl Sutarties neįvykdymo ir finansavimo negavimo, nes nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų rastas finansuotojas; radus potencialų finansuotoją neteikė kredito sutarties sudarymui reikiamų dokumentų ir nepriėmė sprendimų (Sutarties 3.3.2, 5.2.10 punktų pažeidimai), parodė, jog yra nesuinteresuota vykdyti Sutartį. Dėl ieškovės kaltės kredito sutarties nesudarymas negali būti laikomas atsakovės kalte dėl Sutarties neįvykdymo.
28.5. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti atsakovės priešieškinį dėl sutartinių netesybų priteisimo, nurodė, kad savo teisę į kitos ginčo dalies išsprendimą (reikalavimus dėl sutartinių netesybų priteisimo) atsakovė galės įgyvendinti pareiškusi naują ieškinį. Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai, kad esant abiejų šalių kaltei dėl sutarties neįvykdymo jų patirtų nuostolių atlyginimas nepriteisiamas (CK 6.259 straipsnis), apriboja atsakovei galimybę reikšti ieškinį dėl netesybų (minimalių sutartyje nustatytų nuostolių atlyginimo).
28.6. Apeliacinis teismas netinkamai taikė CK 6.259 straipsnį, reglamentuojantį skolininko civilinės atsakomybės mažinimą ar visišką atleidimą nuo civilinės atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNTkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-159/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-159/2013">3K-7-159/2013</a> nurodė, kad byloje turi būti nustatomas dėl netinkamo sutarties vykdymo atsiradusių nuostolių dydis, kiekvienos iš šalių kaltė ir jos įtaka nuostolių atsiradimui bei atitinkamai paskirstoma atsakomybė šalims. Taigi konstatavus, kad už Sutarties neįvykdymą kaltos abi šalys, kiekvienos šalies civilinės atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas atskirai, individualiai nustatant atsakomybės mastą bei pagrindus mažinti atsakomybę ar visiškai nuo jos atleisti pagal CK 6.259 straipsnį. Todėl spręsdami dėl šalių atleidimo nuo atsakomybės, teismai visų pirma turi išanalizuoti šalių reikalavimų dėl nuostolių priteisimo pagrįstumą, nustatyti tikrąjį nuostolių dydį ir tik tada spręsti dėl skolininko visiško ar dalinio atleidimo nuo civilinės atsakomybės, atsižvelgdami į kreditoriaus kaltės laipsnį, nurodydami, nuo kokios nuostolių dalies atlyginimo skolininkas atleidžiamas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo atsakovės kasacinio skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti tokie esminiai argumentai:
29.1. CPK 141 ir 226 straipsniai nustato, kad ieškinio pagrindo ir dalyko pakeitimas bei papildomų įrodymų pateikimas galimas tik iki nutarties skirti bylą nagrinėti iš esmės priėmimo. 2014 m. liepos 24 d. sujungęs abi bylas, 2014 m. rugpjūčio 27 d. teismas priėmė nutartį bylą paskirti nagrinėti iš esmės, teismo posėdis vyko 2014 m. spalio 22 d., jis dėl vykstančių taikos derybų atidėtas 2015 m. sausio 12 d. Ieškovė pateikė teismui 2014 m. gruodžio 18 d. raštą, kuriame nurodė, kad nėra galimybių šalims taikiai susitarti. Atsakovė tik 2015 m. sausio 20 d. patikslino savo priešieškinio reikalavimus, tačiau juos teismas atsisakė priimti. Taigi atsakovė priešieškinį tikslinti turėjo daugiau kaip vieną mėnesį iki bylos paskyrimo nagrinėti iš esmės ir dar daugiau kaip vieną mėnesį iki paskirto pirmojo teismo posėdžio dienos. Atsakovė, atstovaujama advokato, ne kartą pirmosios instancijos teismo buvo informuota apie būtinumą suformuluoti galutinę poziciją byloje ir pateikti įrodymus teismo posėdžio metu. CPK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vėlesnis ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Dėl vykusių ir neužbaigtų derybų siekiant šalims taikiai susitarti laiku patikslinto priešieškinio nepateikimas nereiškia, kad dėl šios priežasties buvo pagrindas teismui priimti pavėluotai pateiktą patikslintą priešieškinį.
29.2. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėjo ir vertino abiejų šalių kaltę dėl sutarties nevykdymo. Pagal Sutartį atsakingos už finansuotojo suradimą buvo abi šalys. Atsakovės teiginys, kad finansavimas nebuvo gautas vien dėl ieškovės sunkios finansinės padėties, nėra pagrįstas, nes atsisakę teikti projekto finansavimą bankai šios priežasties nenurodė, išskyrus tik UAB Medicinos banką, kuris 2013 m. gruodžio 24 d. rašte patvirtino finansavimo neteiksiantis dėl ieškovės finansinės padėties.
29.3. Atsakovė UAB „Ranga IV investicijos plius“ priklauso „Ranga group“ įmonių grupei. Šios grupės įmonės susiduria su finansiniais sunkumais (Įmonių bankroto valdymo departamento duomenimis, UAB „Ranga IV“ Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą, UAB „Ranga IV investicijos plius“ Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 17 d. nutartimi iškėlė restruktūrizavimo bylą). Tai lėmė finansavimo negavimą ir negalėjimą vykdyti Sutartį.
29.4. Atsakovė patvirtino žinojusi sunkią ieškovės turtinę padėtį sudarant 2008 m. lapkričio 7 d. Sutartį. Ši Sutartis 2012 m. buvo atnaujinta jau po to, kai 2009 m. bankai nesutiko finansuoti projekto, atnaujinus Sutartį atsakovė kartu pripažino, kad sunki ieškovės finansinė padėtis nepaneigia galimybės gauti finansavimą.
29.5. Kredito sutartis su AB Šiaulių banku nebuvo sudaryta šalims nesusitarus dėl jas tenkinančių finansavimo sąlygų. Sutartimi sprendimus dėl finansavimo turėjo priimti komisija, susidedanti iš ieškovės ir atsakovės atstovų. Iki 2012 m. balandžio 13 d. papildomo susitarimo sudarymo atsakovė nepateikė trijų bankų pasiūlymų dėl finansavimo. Pasirašius papildomą susitarimą, ieškovės atstovai nebuvo kviesti dalyvauti derybose su bankais dėl projekto finansavimo ir negavo informacijos apie bankus, sutinkančius finansuoti pastato statybą. Atsakovės susirašinėjimas su bankais 2013 m. gegužę dėl finansavimo, likus mažiau negu vienam mėnesiui iki termino pastatyti ir perduoti ikimokyklinio mokymo įstaigą pabaigos, žinant, kad ši nebus pastatyta, nepatvirtina tinkamo Sutarties vykdymo.
29.6. Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų – kad nuostolių dėl Sutarties neįvykdymo atlyginimas šalims nepriteisiamas – ši teismo nutarties motyvų dalis kasaciniu skundu negali būti skundžiama, nes kasacine tvarka paprastai gali būti skundžiamas ir peržiūrimas tik apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje išdėstytas teismo sprendimas. Jeigu byloje dalyvaujantis asmuo visuomet galėtų skųsti vien tik tam tikrus teismo sprendimo (nutarties) motyvus, tai neatitiktų civilinio proceso tikslų ir principų, pagal kuriuos teismo paskirtis yra ginti ne bet kokio, o suinteresuoto asmens, kurio teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, interesus (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnio 1 dalis).
29.7. Dėl CK 6.259 straipsnio, reglamentuojančio skolininko civilinės atsakomybės mažinimą ar visišką atleidimą nuo civilinės atsakomybės, nėra pagrindo kasaciniu skundu ginčyti šios teisės normos taikymo tinkamumą apeliacinės instancijos teismo nutartyje, nes teismas nutartyje konstatavo, kad sutartis neįvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, jos laipsnis yra vienodas. Kaltės nustatymas reikšmingas tuo, kad kai nustatoma, jog dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės (CK 6.248 straipsnio 4 dalis, 6.259 straipsnio 2 dalis). Esant konstatuotai vienodai (t. y. ne dalinei) šalių kaltei, teismas pagrįstai sprendė, kad šalims viena kitos nuostolių atlyginimas nepriteisiamas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos šalies teisės patikslinti ieškinį (priešieškinį), jame pareiškiant naujus reikalavimus
Ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 42 straipsnio 1 dalis). CPK 42 straipsnio 1 dalyje ieškovui įtvirtinta teisė pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus CPK nustatyta tvarka.
CPK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą ieškovas turi teisę tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo keitimas įstatymo leidžiamas tik tais atvejais, kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama garantuoti proceso koncentraciją ir ekonomiškumą, skatinti šalis rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis), derinant tai su šalies teise veikti proceso eigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NC8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-64/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-64/2011">3K-3-64/2011</a>; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDA3LTk2OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-407-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-407-969/2015">e3K-3-407-969/2015</a>; kt.).
Bylos, iškeltos pagal ieškinį ir priešieškinį, sujungtos pirmosios instancijos teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartimi, nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priimta 2014 m. rugpjūčio 27 d. 2015 m. sausio 28 d. protokoline nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti atsakovės 2015 m. sausio 20 d. pateiktą patikslintą priešieškinį, motyvuodamas tuo, kad toks procesinis veiksmas turėjo būti atliktas anksčiau. Apeliacinės instancijos teismas įvertino, kad atsakovė turėjo pakankamai laiko pateikti patikslintą priešieškinį nepraleidusi CPK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, o pateikusi patikslintą priešieškinį terminui jau pasibaigus ji netinkamai naudojosi procesinėmis teisėmis.
Atsakovė priešieškiniu teismo prašė pakeisti Sutartį, pratęsiant jos užbaigimo terminą 12 mėn. Savo ketinimus teikti patikslintą priešieškinį, pareiškiant naujus priešieškinio reikalavimus dėl Sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo iš ieškovės priteisimo, atsakovė išdėstė pirmosios instancijos teismui 2014 m. vasario 20 d. pateiktame atsiliepime į ieškovės prašymą sujungti bylas; ji nurodė, kad reikš patikslintą priešieškinį tuo atveju, jei bylos nebus sujungtos; bylų sujungimo atveju atsakovė nurodė neketinanti reikšti naujų, prieštaraujančių pradiniams, priešieškinio reikalavimų. Teismui pateiktame 2014 m. kovo 12 d. atsiliepime atsakovė užsiminė apie galimybę pareikšti naujus priešieškinio reikalavimus, anot jos pačios, prieštaraujančius pradiniams, bet kartu paaiškino, kad tokiu atveju byla pagal atskirus reikalavimus turės būti išskirta į atskiras bylas.
2014 m. spalio 22 d. teismo posėdyje pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į vykstančias šalių taikos derybas, atidėjo posėdį, neskyrė naujos posėdžio datos. 2014 m. gruodžio 18 d. ieškovė teismui pateikė raštą, nurodžiusi, kad nėra galimybių šalims susiderėti taikiai išspręsti ginčą. Kitas teismo posėdis įvyko 2015 m. sausio 28 d., jo metu atsisakyta priimti tik 2015 m. sausio 20 d. pateiktą patikslintą priešieškinį, nes teismas įvertino, kad byla nagrinėjama jau metus ir jis turėjo būti pateiktas anksčiau.
Bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija pažymi, kad, atsakovė turėjo galimybę pateikti patikslintą priešieškinį su jame išdėstytais naujais reikalavimais per CPK 141 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą iki pirmosios instancijos teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo, tačiau ji nebuvo pateikusi patikslinto priešieškinio. Pirmosios instancijos teismui iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo atsakovė turėjo laiko pateikti patikslintą priešieškinį, tokia galimybė jai nebuvo suvaržyta.
Pagal CPK 141 straipsnio 1 dalį vėlesnis negu iki teismo nutarties skirti bylą nagrinėti į teismo posėdį ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Tokių išimtinių aplinkybių nenustatęs pirmosios instancijos teismas sprendė atsisakyti priimti patikslintą priešieškinį. Tai neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsisakydamas priešieškinio teismas galėjo netinkamai taikyti nurodytas proceso teisės normas.
Dėl šalių, neįvykdžiusių Sutarties, kaltės nustatymo
Sutarties 3.3.1 ir 3.3.2 punktuose nustatyta, kad už finansuotojo radimą ir kredito sutarties su juo sudarymą atsakingos abi šalys. Sprendimą sudaryti kreditavimo sutartį dėl finansavimo priima ieškovės paskirtų dviejų narių ir atsakovės paskirto vieno nario komisija: ji dalyvauja derybose su bankais ir derasi dėl priimtinų sąlygų (Sutarties 2.4.1. ir 2.4.2. punktai).
Aiškinant sutartį pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (CK 6.193 straipsnis). Sutarties 1.1 punkte nustatyta, kad atsakovė Sutarties sąlygomis įsipareigoja pastatyti parduodamoje sklypo dalyje pastatą ir perduoti jį nuosavybės teise ieškovei. Ši siekė, kad būtų pastatytas ikimokyklinio ugdymo pastatas, o atsakovė ėmėsi veiksmų šiam projektui surasti finansuotoją.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė Sutarties neįvykdymo priežastį – nebuvo rastas finansuotojas ir su juo nesudaryta kredito sutartis, kurios lėšomis būtų vykdoma šalių pasirašyta Sutartis – pastatytas pastatas (vaikų darželis) ir kartu su žemės sklypu perduotas ieškovei. Teismai konstatavo abiejų šalių vienodą kaltę dėl sutarties neįvykdymo ir priteisė iš atsakovės ieškovei šios sumokėto avanso sumos grąžinimą. Šalių kaltės klausimą dėl sutarties neįvykdymo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išnagrinėjo pagal ieškinio ir priešieškinio reikalavimus, nors teismas ir atsisakė priimti patikslintą priešieškinį, kuriuo reikštas naujas reikalavimas nutraukti Sutartį ir atlyginti nuostolius.
Bylos duomenimis, AB Šiaulių banko finansavimo pasiūlymo komisija nepatvirtino, kredito sutartis su AB Šiaulių banku nebuvo sudaryta šalims nesusitarus dėl priimtinų finansavimo sąlygų. Tai nepatvirtina, kad kredito sutartis nebuvo sudaryta dėl kurios nors vienos šalies (ieškovės ar atsakovės) kaltės. Abiejų šalių suderintos valios pasirašyti kredito sutartį nebuvimas, gautas lėšas skiriant pastato statybos projektui finansuoti, lėmė Sutarties neįgyvendinimą.
Kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su nuostolių atlyginimo mažinimu arba atleidimu nuo civilinės atsakomybės (nuostolių atlyginimo) pagal CK 6.259 straipsnį, nes byloje sprendžiama pagal pareikštą ieškinio reikalavimą dėl neįvykdžius Sutartį avanso sumos grąžinimo, o ne dėl civilinės atsakomybės (nuostolių atlyginimo priteisimo), nes tokio reikalavimo ieškinyje ir priešieškinyje nepareikšta.
CK 6.222 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartį nutraukus šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Vykdydama Sutartį ieškovė atsakovei avansu sumokėjo nurodyto būsimo pastato kainos dalį, lygią 3 300 000 Lt (955 746,06 Eur). Nutraukus Sutartį, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priimtuose sprendime ir nutartyje sprendė, kad yra pagrindas taikant restituciją priteisti iš atsakovės ieškovei jos sumokėtą 955 746,06 Eur avansą. Šalys kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį neginčija priteistos avanso sumos grąžinimo, nekelia teisės klausimų, todėl kolegija, neperžengdama kasacinio skundo ribų, nesprendžia dėl CK 6.222 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios avanso grąžinimą, taikymo (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų dalies pašalinimo ir bylos procesinės baigties
Kasaciniame skunde taip pat formuluojamas reikalavimas pašalinti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus, kad abiejų šalių kaltės laipsnis dėl Sutarties neįvykdymo yra vienodas, todėl šalims viena kitos patirtų nuostolių dėl Sutarties neįvykdymo atlyginimas nepriteistinas.
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl galimybės kasacine tvarka skųsti apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus, yra išaiškinęs, kad kasacine tvarka paprastai gali būti skundžiamas ir peržiūrimas tik apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje išdėstytas teismo sprendimas. Tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, byloje dalyvaujančiam asmeniui turėtų būti suteikta galimybė kasaciniu skundu kvestionuoti šias motyvuojamosios dalies išvadas (motyvus). Kita vertus, aiškinimas, kad byloje dalyvaujantis asmuo visada gali skųsti vien tik tam tikrus teismo sprendimo (nutarties) motyvus, neatitiktų civilinio proceso tikslų ir principų, pagal kuriuos teismo paskirtis yra ginti ne bet kokio, o suinteresuoto asmens, kurio teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, interesus (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnis 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015).
Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija pažymi, kad šalių kaltės dėl Sutarties neįvykdymo klausimas yra bylos nagrinėjimo dalykas, susijęs su reikalavimu priteisti palūkanas už naudojimąsi avanso suma, todėl Sutarties šalių kaltės dėl Sutarties neįvykdymo klausimą pagrįstai vertino ir dėl jo pasisakė apeliacinės instancijos teismas nutartyje. Šis klausimo išsprendimas turėjo reikšmės bylos baigčiai, dėl to nurodyti apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai yra neatskiriama nutarties dalis, pagrindžianti nutarties rezoliucinėje dalyje padarytas išvadas, todėl nurodytų motyvų teisinį pagrįstumą kasacinis teismas vertina kartu su visa apeliacinės instancijos teismo nutartimi, jie atskirai nuo visos apeliacinės instancijos teismo nutarties neperžiūrimi.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarties turinio aiškinimą nustatant šalių kaltę dėl sutarties neįvykdymo, ir proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo atsisakymą priimti pavėluotai pateiktą priešieškinį. Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo
Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, iš jos valstybei priteistina 7037 Eur žyminio mokesčio, kurio mokėjimas buvo atidėtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2016 m. kovo 18 d. nutartimi iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka, taip pat panaikintinos nurodyta nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis sustabdyti priverstinio skolos išieškojimo veiksmai iš kasatorės UAB „Ranga IV investicijos plius“ turto antstolio Vitalio Milevičiaus pradėtoje vykdomojoje byloje Nr. 0013/16/00001 (CPK 150 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės UAB „Ranga IV investicijos plius“ (j. a. k. 301565742) valstybei 7037 (septynis tūkstančius trisdešimt septynis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2016 m. kovo 18 d. nutartimi Nr. 3P-573/2016 taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Egidijus Laužikas
Rimvydas Norkus
