Baudžiamoji byla Nr. 2K-184-746/2016
Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00341-2013-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.7.1;
1.1.7.2.8;
1.2.3.2.2;
1.2.3.2.6;
1.2.3.2.11;
3.1.2 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,
gynėjai advokatei Ramutei Veronikai Šalaviejūtei,
nuteistajam J. J. (vaizdo konferencijos būdu),
nukentėjusiosios I. K. atstovui advokatui Linui Žalnieriūnui,
neviešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. J. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio dalies, kuria J. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 11 punktus laisvės atėmimu iki gyvos galvos.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu J. J. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį trejiems metams, 149 straipsnio 2 dalį – septyneriems metams, 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 11 punktus – iki gyvos galvos. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 3 punktu, šias bausmes ir ankstesniu – Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. – nuosprendžiu J. J. paskirtą bausmę apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis, kuria nuteistojo J. J. apeliacinis skundas atmestas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas D. A., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro ir nukentėjusiosios atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. J. J. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 11 punktus nuteistas už tai, kad, siekdamas nuslėpti kitus nusikaltimus, itin žiauriai nužudė bejėgiškos būklės žmogų.
J. J., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių bei psichotropinių medžiagų, veikdamas bendrininkų grupe su D. A., 2013 m. rugsėjo 21 d., apie 07.45 val., siekdamas nuslėpti prieš tai padarytus nusikaltimus – neteisėtą nukentėjusiosios E. D. laisvės atėmimą ir jos išžaginimą, uždarė nukentėjusiąją automobilio „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinėje ir padegė automobilį. Dėl dūmų sukelto dusimo ir ugnies karščio nukentėjusioji E. D. mirė.
2. J. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas ir pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, 149 straipsnio 3 dalį už neteisėtą nepilnametės nukentėjusiosios E. D. laisvės atėmimą panaudojant fizinį smurtą ir jos išžaginimą, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
3. Kasaciniu skundu nuteistasis J. J. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus jo baudžiamojoje byloje pakeisti ir jį pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 11 punktus išteisinti arba pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus pakeisti paskiriant jam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 11 punktus terminuoto laisvės atėmimo bausmę.
3.1. Kasatorius, išdėstęs pirmosios ir apeliacinės instancijos sprendimų turinį, teismų praktiką dėl įrodymų vertinimo, nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai jį pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 11 punktus nuteisė nepagrįstai ir, vertindami įrodymus dėl jam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 11 punktus pareikštus kaltinimus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes iškraipė įrodymų prasmę, nevertino jų visumos ir neįvertino visų bylos aplinkybių.
Pasak kasatoriaus, nukentėjusiąją nužudė D. A., o jis (kasatorius) prie nukentėjusiosios nužudymo neprisidėjo ir tuo metu, kai buvo padegtas automobilis, jo nusikaltimo vietoje nebuvo; nusikaltimo vietoje jis pasirodė tik tuomet, kai automobilis jau degė atvira liepsna. Kasatoriaus teigimu, tai nebuvo, kaip nurodo teismas, iš anksto planuotas nužudymas. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teisme D. A. nurodė apkalbėjęs jį, tačiau pirmosios instancijos teismas šių jo parodymų neįvertino. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismai nepagrįstai jo parodymus vertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, o kitų asmenų parodymus, naudingus kaltinimui, – kaip teisingus ir kaip jo (kasatoriaus) kaltės įrodymus. Kartu kasatorius nurodo, kad nukentėjusios skambučių į Bendrąjį pagalbos centrą stenogramose girdimiems dviem vyriškiems balsams nustatyti buvo atlikta ekspertizė, kurios metu buvo konstatuota, kad jo balso tame įraše negirdėti. Be to, ikiteisminio tyrimo metu daryti garso įrašai kamerose, kurie galėjo turėti esminės reikšmės įrodinėjant jo (kasatoriaus) nekaltumą, buvo sunaikinti ir net nepasiekė pirmosios instancijos teismo.
3.2. Kasatorius, išdėstęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl teisingumo, teisinės valstybės principų ir bausmių skyrimo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos skyrimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų kontekste, baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl atleidimo nuo bausmės (BK 76, 78, 79 straipsniai), malonės suteikimo nuteistiesiems iki gyvos galvos nuostatas, teigia, kad jam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 11 punktus paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė iš esmės prilygsta kankinimui, t. y. pažeidžia Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, nes Lietuvos teisinėje sistemoje nėra veiksmingos galimybės peržiūrėti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, taip pat neatitinka EŽTT praktikos. Taigi, pasak kasatoriaus, jam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 11 punktus paskirta bausmė yra aiškiai neteisinga ir neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų bausmės tikslų, prieštarauja teisingumo, proporcingumo ir humaniškumo principams.
4. Nuteistojo J. J. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.
5. 1. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo J. J. kasacinis skundas iš esmės yra paduotas dėl, jo nuomone, nepagrįsto nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 11 punktus, netinkamo BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatų taikymo paskiriant jam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 11 punktus laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kita vertus, nuteistasis skunde nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami įrodymus dėl jam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 11 punktus pareikštus kaltinimus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes, pasak kasatoriaus, iškraipė įrodymų prasmę, nevertino jų visumos ir neįvertino visų bylos aplinkybių, ir teigia, kad: nukentėjusiąją nužudė D. A., o jis (kasatorius) prie nukentėjusiosios nužudymo neprisidėjo; tai nebuvo iš anksto planuotas nužudymas; pirmosios instancijos teisme D. A. nurodė apkalbėjęs jį, tačiau pirmosios instancijos teismas šių jo parodymų neįvertino; teismai nepagrįstai jo parodymus vertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, o kitų asmenų parodymus, naudingus kaltinimui, – kaip teisingus ir kaip jo (kasatoriaus) kaltės įrodymus; nukentėjusiosios skambučių į Bendrąjį pagalbos centrą stenogramose girdimiems dviem vyriškiems balsams nustatyti buvo atlikta ekspertizė, kurios metu konstatuota, kad jo balso tame įraše negirdėti, ir kt. Taigi tokiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo, o BPK 20 straipsnio 5 dalį nurodo tik formaliai. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl tokie teiginiai turi būti palikti nenagrinėti. Kartu šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, jog kasaciniame skunde, be kasacinio teismo pavadinimo, skundžiamo teismo nuosprendžio ar nutarties, kasatoriaus prašymo, turi būti nurodyti ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis), todėl, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio teiginiai, laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų.
Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 11 punktų taikymo
6. Kasatorius teigia, kad jis nepagrįstai kaltinamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 11 punktus. Anot kasatoriaus, jis neprisidėjo nužudant E. D. ir tuo metu, kai buvo padegtas automobilis, jo nusikaltimo vietoje nebuvo; nusikaltimo vietoje jis pasirodė tik tuomet, kai automobilis jau degė atvira liepsna.
6.1. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji maždaug 7.41 val. mobiliuoju telefonu Bendrosios pagalbos centrui (toliau – ir BPC) pranešė girdėjusi, kad automobilį, kurio bagažinėje ji buvo uždaryta, ruošiamasi padegti. Baudžiamojoje byloje iš E. D. skambučių BPC nustatyta, kad apie 7.44 val. buvo girdėti nukentėjusiosios prašymai nebeprievartauti, šauksmai, kad jai skauda, ritmingi triukšmo garsai, atitinkantys nukentėjusiosios pateiktą informaciją, kad ji buvo dar kartą sumušta ir prievartaujama.
6.2. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad J. J. kartu su D. A., siekdami nuslėpti padarytus nusikaltimus – neteisėtą E. D. laisvės atėmimą ir jos išžaginimą, apie 7.45 val. uždarė ją automobilio „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinėje ir automobilį padegė. Nukentėjusioji apie 7.45 val. BPC teigė, kad automobilis dega, o ji dūstanti bagažinėje nuo dūmų.
6.3. Žemesnės instancijos teismai, pagrįsdami išvadą dėl J. J. buvimo įvykio vietoje ir bendrininkavimo nužudant E. D., konstatavo, kad nukentėjusioji skambindama mobiliuoju telefonu BPC visur mini du asmenis: ją bagažinėje veža, o, automobiliui sustojus, aplink jį vaikšto ne vienas, bet du („jie“, „abu“) ją pagrobę, išžaginę ir ketinantys nužudyti asmenys. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų baigiamuosiuose aktuose, remiantis specialisto išvados duomenimis, konstatuota, kad beveik prieš pat automobilio padegimą įraše greta nukentėjusiosios balso užfiksuoti ne mažiau kaip dviejų asmenų balsai, iššifruotos nukentėjusiajai esant bagažinėje vyriškais balsais pasakytos frazės „dabar tu ją?“, „siųsk tu ją na...ui vobščie“, kurių turinys rodo, kad kalba ne vienas asmuo. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje Nr. 140-(5150)-IS1-877 nurodyta, kad tiriant žmogaus biologinius pėdsakus ant tampono su E. D. makšties turiniu rasta susimaišę ne mažiau kaip dviejų vyrų biologiniai pėdsakai; mėginyje nuo pateiktų tirti J. J. trumpikių rasta susimaišiusių dviejų asmenų – vyro ir moters – biologinių pėdsakų, kurie tiriant DNR tinkami asmens tapatybei nustatyti – vyro genotipas sutampa su J. J., o moters – su E. D. genotipu. Kartu pažymėtina tai, kad nors baudžiamojoje byloje, kaip teisingai nurodo kasatorius, konkretūs įvykio vietoje kalbėję asmenys neidentifikuoti, duomenų apie tai, kad be D. A. ir J. J. prie nukentėjusiosios įvykio metu buvo kiti vyriškos lyties asmenys, nėra.
6.4. Baudžiamojoje byloje taip pat nustatyta, kad panašiai prieš tris minutes iki nukentėjusiajai pajuntant dūmus nuteistieji vienas kito prašė žiebtuvėlio. Toks daiktas kratos metu buvo rastas pas D. A. Vadinasi, J. J. ir D. A. turėjo priemones automobiliui padegti. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad automobilio gaisras galėjo kilti dėl techninių priežasčių – automobilio elektros įrangos, taip pat motyvuotai atmesta versija, kad automobilis galėjo užsidegti dėl variklio alyvos pratekėjimo. Nustatyta, kad gaisro metu labiau degė ne automobilio variklio skyrius, o vidurinė ir galinė jo dalys. Dėl to baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistieji turėjo priemones automobiliui padegti ir automobilį padegė tyčia, realizuodami susitarimą ir sumanymą nužudyti nukentėjusiąją, taip paslepiant kitus jų prieš tai padarytus nusikaltimus.
6.5. Baudžiamojoje byloje nepavyko nustatyti, kuris konkrečiai kaltininkas, veikdamas bendrininkų grupe, padegė automobilį, kurio bagažinėje žuvo nukentėjusioji. Pagal teismų praktiką, susiformavusią nužudymų, padarytų bendrininkaujant, bylose pripažįstant asmenį kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnyje, nėra būtina, kad visi asmenys tiesiogiai atliktų veiksmus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-253/2009, 2K-571/2010, 2K-313/2011, 2K-124/2014). Pakanka nustatyti, kad buvo panašus (artimas) kaltininkų kaltės turinys, tyčios kryptingumas, bendras sumanymas nužudyti nukentėjusįjį, jų veiksmai (nebūtinai tapatūs) buvo nukreipti siekiant tų pačių padarinių – neteisėto nukentėjusiojo gyvybės atėmimo arba asmuo, esant bendram sumanymui nužudyti nukentėjusįjį, netrukdė ar savo neveikimu iš esmės pritarė kitų asmenų veiksmams tiesiogiai atimant gyvybę nukentėjusiajam.
6.6. Pažymėtina, kad teismų baigiamuosiuose aktuose konstatuota, kad nukentėjusiajai, uždarytai padegto automobilio bagažinėje, pajutus dūmus ir prašant ją išleisti, jai blaškantis bagažinėje ir bandant ištrūkti, nė vienas iš nuteistųjų nesiekė aktyviais veiksmais įsiterpti į įvykių eigą ir neleisti kilti sunkiausiems padariniams, nukentėjusiosios iš bagažinės neišleido ir tyčia paliko ją bejėgiškoje padėtyje akivaizdžiai žūčiai.
7. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai ir pagrįstai abiejų kaltininkų – J. J. ir D. A. – veiksmus kvalifikavo kaip tyčinį nužudymą, numatytą BK 129 straipsnyje. Kartu pažymėtina, kad teismai, nurodydami ir pagrįsdami tai, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe, nes abu iš esmės buvo bendravykdytojai, jų veiksmų kvalifikacijoje nenurodė BK 25 straipsnio 2 dalies. Ši klaida kasacinės instancijos teisme negali būti ištaisyta, nes tai pažeistų BPK 376 straipsnio 3 dalies nuostatas.
8. Kaip minėta, nukentėjusioji buvo uždaryta automobilio bagažinėje, automobilis padegtas, iš bagažinės ji neturėjo jokių galimybių ištrūkti. Nuteistieji, būdami pakaltinami, neabejotinai suprato, kad nukentėjusioji žus, tačiau neatliko jokių veiksmų tam, kad išvengtų nukentėjusiosios žūties. Taigi baudžiamojoje byloje pagrįstai konstatuotas ir nužudymą kvalifikuojantis (sunkinantis) požymis – bejėgiškos būklės žmogaus nužudymas (BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kartu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nurodė, kad nukentėjusioji E. D., kaltininkų tyčia palikta bejėgiškos būklės, dėl dūmų sukelto dusimo ir ugnies karščio žuvo gaisre, t. y. buvo nužudyta itin žiauriai (BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Kaltininkai, suvokdami nukentėjusiosios bejėgišką būklę, neišvengiamai žiaurią jos mirtį, savo veika siekė nuslėpti kitus jų padarytus nusikaltimus – neteisėtą nukentėjusiosios laisvės atėmimą (BK 146 straipsnio 2 dalis) ir jos išžaginimą (BK 149 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, teismai pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad nuteistųjų veika atitinka ir BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punkte nurodytą požymį – siekimą nuslėpti kitą nusikaltimą.
9. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, kvalifikuodami J. J. veiką ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies, 2, 6, 11 punktus, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Dėl paskirtos bausmės
10. Kasatorius teigia, kad jam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 11 punktus paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė iš esmės prilygsta kankinimui, t. y. pažeidžia Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, nes Lietuvos teisinėje sistemoje nėra veiksmingos galimybės peržiūrėti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, taip pat neatitinka EŽTT praktikos.
10.1. Pagal plėtojamą EŽTT praktiką laisvės atėmimo iki gyvos galvos skyrimas suaugusiam kaltininkui savaime nėra draudžiamas, tačiau „nemažintino“ (t. y. tokio, kuris negali būti mažinamas, švelninamas) (angl. irreducible) laisvės atėmimo iki gyvos galvos skyrimas suaugusiajam sukelia problemą pagal Konvencijos 3 straipsnį, pagal kurį niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (pvz., Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Kafkaris prieš Kiprą, peticijos Nr. 21906/04; 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimas byloje Iorgov (II) prieš Bulgariją, peticijos Nr. 36295/02; 2014 m. liepos 22 d. sprendimas byloje Čačko prieš Slovakiją, peticijos Nr. 49905/08; 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimas byloje Trabelsi prieš Belgiją, peticijos Nr. 140/10; 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Bodein prieš Prancūziją, peticijos Nr. 40014/10; 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Gurban prieš Turkiją, peticijos Nr. 4947/04; Didžiosios kolegijos 2016 m. balandžio 26 d. sprendimas byloje Murray prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 10511/10). Kartu pažymėtina, kad laisvės atėmimas iki gyvos galvos netampa „nemažintinu“ tik dėl to, kad praktikoje ši bausmė gali būti atlikta visa; pagal Konvencijos 3 straipsnį pakanka, kad tokia bausmė būtų de jure (juridiškai) ir de facto (faktiškai) mažintina (pvz., 2014 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Harakchiev ir Tolumov prieš Bulgariją, peticijų Nr. 15018/11 ir 61199/12). Taigi Konvencijos 3 straipsnis reikalauja, jog laisvės atėmimo bausmę galima būtų sumažinti, ta prasme, kad būtų galimas jos peržiūrėjimas, leidžiantis nacionalinėms institucijoms apsvarstyti, ar šią bausmę atliekančio asmens pasikeitimai ir pažanga siekiant reabilituotis yra tokie reikšmingi, jog tolimesnis laisvės atėmimas nėra pateisinamas teisėtais penologijos pagrindais. Atsižvelgus į vertinimo laisvę, kuri turi būti suteikiama Susitariančiosioms Valstybėms baudžiamosios justicijos ir bausmės skyrimo srityje, EŽTT užduotis nėra nustatyti šio peržiūrėjimo formą (teisminę ar atliekamą vykdomosios valdžios) ar terminą. Tuo atveju, jeigu nacionalinėje teisėje nenumatyta tokio peržiūrėjimo galimybės, laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė neatitiks Konvencijos 3 straipsnio standartų. Be to, asmuo, nuteistas laisvės atėmimu, turi teisę nuo bausmės atlikimo pradžios žinoti, ką jis turi daryti, kad būtų svarstomas jo paleidimas į laisvę, ir kokios yra šio peržiūrėjimo sąlygos, įskaitant tai, kada jis bus atliekamas ar kada dėl jo galima kreiptis (Harakchiev ir Tolumov prieš Bulgariją, § 246). Kartu pažymėtina, kad ir kasatoriaus nurodomame EŽTT Didžiosios kolegijos 2013 m. liepos 9 d. sprendime byloje Vinter ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (peticijų Nr. 66069/09, 130/10 ir 3896/10) yra konstatuota, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį reikalaujamą bausmės peržiūrėjimą iš principo gali atlikti ir vykdomosios valdžios institucija. Be kita ko, EŽTT praktikoje pripažįstama, kad su šiais reikalavimais gali būti suderinama Prezidento malonė (Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Murray prieš Nyderlandus § 99, su tolesnėmis nuorodomis).
10.2. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, vadovaujantis EŽTT praktika galimybė peržiūrėti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pagal Konvencijos 3 straipsnį gali būti užtikrinta, be kita ko, nacionalinėje teisėje įtvirtinus Prezidento malonės institutą. Toks modelis galioja ir mūsų šalyje. Lietuvos Respublikos Prezidento malonės teisė įtvirtinta Konstitucijos 84 straipsnio 23 punkte. BK 79 straipsnyje nustatyta, kad nuteistasis gali būti atleistas nuo visos ar dalies bausmės atlikimo, jeigu Lietuvos Respublikos Prezidentas patenkina jo malonės prašymą. Malonės suteikimo tvarką nustato Respublikos Prezidentas. Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. vasario 15 d. dekretu Nr. 1K-880 „Dėl Malonės komisijos sudarymo ir jos nuostatų“ sudaryta Malonės komisija (toliau – ir Komisija) nuteistųjų malonės prašymams preliminariai svarstyti ir pasiūlymams teikti ir patvirtinti jos nuostatai (toliau – ir Nuostatai). Komisija savo veikloje vadovaujasi Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais ir šiais nuostatais (Nuostatų 2 punktas). Kartu pažymėtina tai, kad Konvencija yra Lietuvos Respublikos ratifikuota tarptautinė sutartis, t. y. sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis), kuri taikoma tiesiogiai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“). Vadinasi, Prezidentas, įgyvendindamas savo įgaliojimus (ir diskrecinius) bendriausia prasme vadovaujasi ir Konvencija bei EŽTT praktika (be kita ko, ir dėl reikalavimų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūrėjimui pagal Konvencijos 3 straipsnį). Konvencijos reikalavimais savo veikloje vadovaujasi taip pat ir Komisija.
10.3. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės paskyrimas kasatoriui savaime neprieštarauja Konvencijos 3 straipsniui ir EŽTT praktikai.
11. Kasatorius taip pat teigia, kad jam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 11 punktus paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė yra aiškiai neteisinga ir neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų bausmės tikslų, prieštarauja teisingumo, proporcingumo ir humaniškumo principams. Taigi kasatorius, nors tiesiogiai skunde ir nenurodo, iš esmės teigia, kad paskiriant jam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 11 punktus laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę nebuvo užtikrintas teisingumo pricipo įgyvendinimas, taip pažeidžiant BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas.
11.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-30/2014, 2K-148/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
11.1.1. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia (be kita ko) reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai (2003 m. birželio 10 d. nutarimas).
11.1.2. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-632/2007, 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014). Taip pat ne kartą konstatuota, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos ir dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-172/2008, 2K-452/2012).
11.2. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, parinkdamas ir skirdamas nuteistajam J. J. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 11 punktus laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, atsižvelgė į tai, kad: jis padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis); be šio labai sunkaus smurtinio nusikaltimo jis padarė dar du smurtinius nusikaltimus, iš kurių vienas sunkus (BK 11 straipsnio 5 dalis), o kitas – apysunkis (BK 11 straipsnio 4 dalis); nusikaltimas padarytas tiesiogine konkretizuota tyčia, šaltakraujiškai, esant trims BK 129 straipsnio 2 dalyje nurodytoms nužudymą kvalifikuojančioms aplinkybėms – bejėgiška nukentėjusiosios būklė, itin žiauriai ir siekiant nuslėpti kitus nusikaltimus (2, 6, 11 punktai); nusikaltimas padarytas dėl žemų paskatų ir sukėlė itin skaudžias pasekmes – nepilnametės E. D. mirtį; J. J. dėl padaryto nusikaltimo neatgailavo; nusikalstamą veiką jis padarė turėdamas teistumą už anksčiau padarytą nusikalstamą veiką, t. y. būdamas recidyvistas; po nusikalstamos veikos padarymo jis teistas už smurtinio pobūdžio nusikaltimo padarymą; praeityje jis taip pat buvo teistas už nusikalstamų veikų padarymą ir baustas administracine tvarka; J. J. nusikalstamos veikos padarymo metu nedirbo, nebuvo registruotas darbo biržoje, apibūdinamas neigiamai; nusikaltimą jis padarė bendrininkų grupe kaip bendravykdytojas (BK 24 straipsnio 1–3 dalys, 25 straipsnio 1–2 dalys); J. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta; jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad jis nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe, taip pat būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių bei psichotropinių medžiagų, ir tai turėjo įtaką nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai). Kartu nagrinėjamų kasacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, sprendimą skirti nuteistajam J. J. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 11 punktus griežčiausią šio straipsnio sankcijoje numatytą – laisvės atėmimo iki gyvos galvos – bausmę, tokį savo sprendimą pakankamai motyvavo.
11.3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo J. J. apeliacinio skundo argumentus dėl jam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 11 punktus paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės, su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutiko ir, nurodęs, kad kiekvienas nužudymas, savaime suprantama, vertintinas kaip nežmoniškas ir žiaurus veiksmas, tačiau šiuo atveju, atsižvelgiant į veikos padarymo būdą (iš esmės gyvo žmogaus sudeginimas, ypač didelių fizinių kančių jam sukėlimas), taip pat į kitas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aprašytas aplinkybes, iš kurių galima spręsti apie ypatingą nusikaltimo pavojingumą ir nuteistųjų žiaurumą, jų, apsvaigusių nuo psichotropinių medžiagų, išskirtinai drastišką elgesį, rodantį moralės ir elgesio normų niekinimą (iki tol nukentėjusiosios ir nuteistųjų nesiejo jokio pobūdžio tarpusavio santykiai, jie nebuvo pažįstami, nukentėjusioji buvo sutikta gatvėje ir nugabenta į jai nežinomą vietą, su ja elgtasi kaip su daiktu, neteisėtai atimta laisvė, jai neturint jokios galimybės pasirinkti buvimo vietos, sumušta, pažeminta, išžaginta, prieš jos valią uždaryta į automobilio bagažinę ir palikta mirti tyčia padegant automobilį), griežčiausios bausmės paskyrimas yra neišvengiamas, pagrįstai konstatavo, kad „parinkdamas ir paskirdamas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę už tyčinį E. D. nužudymą, padarytą nuosprendžiu nustatytomis bylos aplinkybėmis, teismas klaidos nepadarė. Tik tokios bausmės rūšies paskyrimas, [...], leis pasiekti bausmių skyrimo tikslus“. Kartu apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nuteistasis J. J. „nebuvo naudingas visuomenei, gyveno antivisuomeniškai, nedirbo, darbo biržoje taip pat neregistruotas, teistas už vagystes, viešosios tvarkos sutrikdymus ir kt.“, nusikaltimus padarė pamindamas elementarų žmogiškumą, jų padarymo aplinkybės rodo didelį nusikalstamų veikų pavojingumą, o jį patį apibūdina kaip itin cinišką, žiaurų ir visiškai abejingą kito žmogaus išgyvenimams bei gyvybei, todėl tik laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos gali sulaikyti jį nuo naujų nusikaltimų padarymo, apsaugoti visuomenę nuo tokio pavojingo asmens ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
11.4. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas ir skirdamas nuteistajam J. J. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 11 punktus laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, nepažeidė BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtino reikalavimo užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo J. J. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Viktoras Aidukas
Jonas Prapiestis
