Baudžiamoji byla Nr. 2K-193/2011 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.23.3
2.2.2.3.1.1
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Gintaro Godos, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 20 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 22 d. nuosprendžių.
Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu V. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, 200 MGL dydžio (25 000 Lt) bauda, pagal BK 202 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos ir nustatyta galutinė subendrinta laisvės atėmimo šešiems mėnesiams ir 200 MGL (25 000 Lt) dydžio baudos bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, V. N. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 50 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriuos V. N. turi atlikti per tris mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo, ir įpareigojant V. N. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir M. L., Z. V., M. I. Z., R. B., E. M., I. G., D. U., G. P., Z. R., D. J., S. B., V. S. ir N. J., tačiau dėl jų nuteisimo kasacinių skundų nepaduota.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 22 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis dėl V. N. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą labai didelio kiekio (2,39 g) fenazepamo įgijimą iš ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimą ir susipažinusi su byla,
nustatė:
V. N. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe kartu su kaimo vietovėse esančių pirminės sveikatos priežiūros įstaigų bendruomenės slaugytojais, parengė planą neteisėtai laikyti, gabenti bei platinti labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų per kaimo vietovėse esančias pirminės sveikatos priežiūros įstaigas. Nuo 2004 metų ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto mėnesio ir dienos, bet ne vėliau kaip iki 2005 m. rugsėjo 18 d., labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų – ne mažiau kaip 2,39 g fenazepamo, laikė Panevėžyje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, pasitelkęs savo veiksmų esmės nesuvokiančius R. K. ir V. R., kurie dėl nusikalstamos veikos nėra kalti, gabeno bei platino perduodamas psichotropines medžiagas – fenazepamą – bendruomenės slaugytojams ir pasiūlė jas neteisėtai laikyti bei jomis prekiauti kaimo vietovėse esančiose pirminės sveikatos priežiūros įstaigose: M. L. – (duomenys neskelbtini) medicinos punkte; Z. V. – (duomenys neskelbtini) ambulatorijoje; M. I. Z. – (duomenys neskelbtini) medicinos punkte; R. B. – (duomenys neskelbtini) medicinos punkte; E. M. – (duomenys neskelbtini) medicinos punkte; I. G. – (duomenys neskelbtini) medicinos punkte; D. U. – (duomenys neskelbtini) medicinos punktuose, G. P. – (duomenys neskelbtini)medicinos punkte; Z. R. – (duomenys neskelbtini) medicinos punkte. Šiais veiksmais V. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje.
Be to, V. N., būdamas fizinis asmuo, neįsteigęs įmonės ir neturėdamas licencijos farmacinei veiklai, nuo 2004 metų pradžios, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto mėnesio ir dienos, iki 2005 m. rugsėjo 18 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, versliškai, pažeisdamas Farmacinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, kad į Lietuvos Respubliką gali būti įvežami ir (ar) importuojami, atiduodami į apyvartą bei vartojami sveikatos priežiūrai tik Lietuvos Respublikoje ir Europos Bendrijoje registruoti vaistai, 101 straipsnio 1 dalį – juridiniai asmenys šio straipsnio 2 dalyje nurodyta farmacine veikla gali verstis tik gavę Vyriausybės įgaliotos institucijos išduotą licenciją juridiniams asmenims verstis farmacine veikla ir Geros vaistų platinimo praktikos taisyklių, patvirtintų sveikatos apsaugos ministro 2001 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 320 44 straipsnį – vaistinėms gali būti tiekiami registruoti ar kitais teisės aktais leisti vartoti Lietuvoje vaistai, kurių pakuotės tekstas, ženklinimas bei vartotojui pateikiama informacija atitinka teisės aktais nustatytus reikalavimus, ėmėsi uždraustos komercinės veiklos: iš nenustatyto šaltinio įgijo neteisėtu būdu į Lietuvos Respubliką įvežtus, Lietuvos Respublikos vaistinių preparatų registre neregistruotus įmonių (duomenys neskelbtini), taip pat ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos farmacijos įmonės pagamintų įvairių vaistinių preparatų, pakuočių ženklinimo reikalavimų pagal galiojančius teisės aktus neatitinkančius įmonių (duomenys neskelbtini) įvairių vaistinių preparatų, kuriuos dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims bei pasitelktam savo veiksmų esmės nesuvokiančiam R. K., kuris dėl nusikalstamos veikos nėra kaltas, vežant automobiliais, gabeno bei platino uždraustus vaistinius preparatus per kaimo vietovėse esančias pirminės sveikatos priežiūros įstaigas: (duomenys neskelbtini) medicinos punktus, ambulatorijas, UAB (duomenys neskelbtini), ir taip gavo pajamų. Šiais veiksmais V. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 straipsnio 2 dalyje.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. N. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 20 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 22 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad V. N. nepagrįstai nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nes didelio kiekio psichotropinių medžiagų laikymas, gabenimas ir platinimas nepagrįstas objektyviais duomenimis. Psichotropinių medžiagų gabenimą bei platinimą, teismo nuomone, patvirtina liudytojo R. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kitų nuteistųjų parodymai, kratų metu rasti vaistiniai preparatai bei neva kasatoriaus ranka rašyti vaistinių preparatų ir jų kainų sąrašai, telefonų pokalbių išklotinės, kuriose užfiksuota, jog jis bendravo su nuteistaisiais, liudytoju R. K., tačiau V. N. teigia, kad telefonu bendravęs darbo ir laisvalaikio praleidimo reikalais. Nebuvo nustatytas nusikaltimo vykdytojas – konkretus asmuo, laikęs, gabenęs ir platinęs vaistinius preparatus, tarp kurių buvo ir psichotropinę medžiagą turintis preparatas, nusikaltimo įvykdymo laikas, vieta, iš kurios buvo gabenti šie preparatai, taip pat gabenimo priemonė. Pasak kasatoriaus, teismo konstatavimas, kad jis vaistinius preparatus, taip pat ir psichotropinės medžiagos turintį „Fenazepam 0,001 g“ gabeno iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos vietos, ne vien per R. K., bet ir per kitus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus asmenis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu, neturi teisinio pagrindo, pripažįstant jo veiką nusikalstama. Psichotropinės medžiagos laikymas išsamiau neaptartas, nuosprendžiuose tik preziumuojama, kad kasatorius laikė labai didelį kiekį šios medžiagos, nors kur ji buvo laikoma, kada, nenustatyta. Taip pat nuteistasis V. N. pabrėžia, kad liudytojams E. Š. bei R. K. buvo daromas psichologinis spaudimas duoti prieš jį aiškiai neteisingus parodymus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, be to, nepagrįstai atmetė specialisto A. M. duotą išvadą dėl rankraštinių įrašų dokumentuose, paimtuose iš R. K. automobilio bei kratų metu, – taip pažeidė įrodymų liečiamumo bei leistinumo principus. Nesiremti šio specialisto išvada argumentuojant tuo, kad jis nepatyręs, o išvada neatitinka jai keliamų reikalavimų, neteisinga.
Pasak kasatoriaus, parodymas atpažinti pagal kitus jutimus buvo atliktas pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 179, 191 ir 192 straipsnių nuostatas, nes statybininkai atpažinimui nebuvo tinkami asmenys, neatitiko nei nuteistojo V. N. išsilavinimo, nei profesijos ar intelekto, jų skaitomas tekstas buvo nerišlus.
Kasatorius taip pat nurodo, kad pagal 2003 m. balandžio 23 d. sveikatos apsaugos ministro patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas (toliau – ir Rekomendacijas), nors ne daugiau kaip 0,01 g fenazepamo yra nedidelis kiekis, 0,06 g – didelis kiekis, o 0,3 g – labai didelis kiekis, tačiau įtraukiant šią medžiagą į sąrašą buvo padaryta esminė rašymo klaida, nes ji buvo pažymėta nurodant, kad jos kiekis bus nustatytas, įregistravus šias medžiagas ar aptikus neteisėtoje apyvartoje. Taigi, anot kasatoriaus, šioje byloje reikia vadovautis ne šiuo aktu, o 2000 m. sausio 6 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 5, kuriuo patvirtinti psichotropinių ir narkotinių medžiagų sąrašai.
Kasatorius, remdamasis 2002 m. birželio 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 37 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas (BK 2321, 2322, 2325, 23210 str.)“ 6 punktu, teigia, kad Rekomendacijose nurodytas medžiagų kiekis kaip nedidelis yra rekomendacinio pobūdžio, todėl teismai, spręsdami atsakomybės klausimą, įvertinę visas bylos aplinkybes (medžiagų svorį, apimtį, jų poveikio žmogui savybes) gali peržengti nustatytas ribas, nurodydami savo motyvus. Pasak kasatoriaus, tas faktas, kad ši psichotropinė medžiaga Lietuvoje buvo žinoma dar prieš Rekomendacijų patvirtinimą, neįrodo, jog jos apyvarta Lietuvoje dar iki Rekomendacijų patvirtinimo absoliučiai buvo uždrausta. Taip pat nuteistasis V. N. pažymi, kad iš fenazepamo, remiantis byloje pateikta specialisto išvada, psichotropinės medžiagos paprastais būdais negalima išgauti tiek, kad būtų įmanoma ja piktnaudžiauti. Tarptautinių teisės aktų nuostatos leidžia daryti išvadą, kad visi veiksmai su preparatais, kuriuose narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekis yra toks mažas, jog nėra rizikos arba ji yra labai maža, kad šiuo preparatu įmanoma būtų piktnaudžiauti, ir iš kurių išgauti narkotines ar psichotropines medžiagas greitai taikomomis priemonėmis nėra galimybės, neturi būti teisės aktų, kurie reglamentuoja narkotinių ar psichotropinių medžiagų kontrolę, reguliavimo dalykas. Remiantis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 12 straipsniu, reglamentuojančiu prekybą į II ir III sąrašus įtrauktomis medžiagomis, prekyba šiomis medžiagomis galima, jei jos yra tinkamai įpakuotos ir paženklintos. Kasatorius daro išvadą, kad šių medžiagų apyvarta ribota, galima laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų.
Nuteistasis kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad BK 202 straipsnio 2 dalis jam inkriminuota nepagrįstai. Jokių pajamų iš tariamai vykdytos neteisėtos veiklos jis negavo, byloje nesurinkta jokių įrodymų, rodančių tokių pajamų gavimo faktą, tik nuteistųjų, liudytojų subjektyvios kalbos apie tai.
Pasak kasatoriaus, teismai neįvertino aplinkybių, susijusių su jo psichine veikla ir jos įtaka galimam veikos baudžiamumui. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas visiškai ignoravo aplinkybes, susijusias su jo turtine padėtimi – jam nepriklauso joks nekilnojamasis turtas.
Atsiliepimu į nuteistojo V. N. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė Lina Beinarytė prašo nuteistojo V. N. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad Rekomendacijose buvo padaryta techninė klaida. Faktą, kad buvo padaryta rašymo klaida, patvirtina ir tai, jog Rekomendacijose nurodyti konkretūs fenazepamo nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio dydžiai, kai prie kitų nurodytų psichotropinių medžiagų, pažymėtų viena žvaigždute, nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio dydžiai nenurodyti. Taip pat akcentuotina, kad V. N. inkriminuotas psichotropinės medžiagos – fenazepamo – kiekis žymiai viršija minimalią ribą, nuo kurios pripažįstama, kad šios psichotropinės medžiagos yra labai didelis kiekis, ir teismas pagrįstai tai įvertino. Iš kaltinamųjų, liudytojų parodymų, kratų metu surastų vaistinių preparatų bei V. N. ranka rašytų vaistinių preparatų bei jų kainų sąrašų, telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuotų pokalbių tarp V. N. ir R. K., tarp V. N. ir slaugytojų, matyti, kad kasatoriaus organizuota neteisėta vaistinių preparatų realizacija buvo vykdoma ilgai. V. N., turėdamas aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą bei darbo patirtį, suprato, kad neregistruotų vaistų platinimas negalimas, skambindamas bendruomenių slaugytojams ir siūlydamas jiems prekiauti pigesniais rusiškais vaistais prisistatydavo išgalvotu Vidmanto vardu. Visos šios aplinkybės leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad V. N. suvokė, jog disponuoja psichotropinių medžiagų turinčiais vaistais, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia.
Kasatorius, anot prokurorės, nepagrįstai teigia, kad teismas, atmesdamas specialisto A. M. išvadą dėl rankraštinių įrašų, pažeidė įrodymų liečiamumo ir leistinumo principus, atpažinimas pagal balsą vyko nepažeidžiant BPK reikalavimų. Jokių neleistinų tyrimo metodų nenaudota, įrodymai vertinti kaip visuma.
Pagal BK 202 straipsnio 2 dalį V. N. taip pat nuteistas pagrįstai. Tai, kad Lietuvos Respublikoje neregistruotus medikamentus jis platino analogiškais veiksmais, kaip ir psichotropinę medžiagą – fenazepamą – patvirtina liudytojo R. K. parodymai, taip pat nuteistųjų Z. V., M. L., D. U. parodymai, kratos protokolai, iš kurių matyti, kad ant popieriaus lapų, kurie buvo pridėti prie vežamų į medicinos punktus vaistų, nurodyti ne tik vaistų pavadinimai ir kiekiai, bet ir jų kainos. Iš rašysenos ekspertizės matyti, kad dalį rankraštinių įrašų padarė būtent V. N.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 260 straipsnio 3 dalies taikymo
Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Pagal BK 269 straipsnio 1 dalį narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra medžiagos, įtrauktos į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašo patvirtinimo“ patvirtintuose trijuose sąrašuose Fenazepamas įrašytas į trečiąjį sąrašą (psichotropinės medžiagos, leidžiamos vartoti medicinos tikslais – 1971 m. Psichotropinių medžiagų konvencijos sąraše fenazepamo nėra, ji įtraukta kaip benzodiazepinas į IV sąrašą). Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ patvirtintose rekomendacijose fenazepamas yra 208 eilės numeriu pažymėta psichotropinė medžiaga, kurios nedideliu kiekiu pripažįstama daugiau kaip 0,01 g, dideliu – daugiau kaip 0,06 g, labai dideliu – daugiau kaip 0,3 g. veikliosios medžiagos. Fenazepamas (Phenazepam) šiose Rekomendacijose pažymėtas žvaigždute; toks žymėjimas reiškia, kad narkotinės ir psichotropinės medžiagos, kontroliuojamos pagal Jungtinių Tautų konvencijų sąrašus, tačiau Lietuvoje šiuo metu neregistruotos ir neaptinkamos nelegalioje apyvartoje. Jų kiekiai bus nustatyti įregistravus šias medžiagas ar aptikus neteisėtoje prekyboje. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pagrįstai Rekomendacijose nustatytas teisės normas vertino kaip visumą ir pagrįstai konstatavo, kad nė viename žvaigždute pažymėtame medžiagų pavadinime nenurodyti medžiagų kiekiai, tad fenazepamo žymėjimas žvaigždute yra akivaizdi techninė klaida, nes jo tiek nedidelis, tiek didelis, tiek labai didelis kiekis šiame akte nurodytas. Juolab kad ši klaida buvo ištaisyta, priėmus naują Rekomendacijų redakciją. Apie techninės klaidos buvimą Rekomendacijų tekste patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta specialistė R. G.
Taip pat akcentuotina, kad nuteistasis V. N. disponavo žymiai didesniu nei Rekomendacijose nurodomas (>0,3 g) fenazepamo kiekiu – ne mažiau kaip 2,39 g. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstamas labai dideliu ir žymiai mažesnis (pvz., 0,340 g kasacinėje nutartyje Nr. 2K-632/2007) fenazepamo kiekis.
V. N. pripažintas BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos organizatoriumi. Pažymėtina, kad pasitelkimas asmenų, kurie dėl V. N. padarytos veikos nėra kalti, neatleidžia jo nuo baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, t. y. tiek už vaistų, kuriuose yra labai didelis psichotropinių medžiagų kiekis, laikymą bei gabenimą, tiek ir už jų platinimą. Kasacinio skundo argumentai apie tiksliai nenustatytus nusikaltimo laiką, vietą, transporto priemonę, taip pat nenustatytus kitus asmenis nėra pagrindas konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje yra nepašalintų abejonių, užkertančių kelią apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui. Veiksmai, už kuriuos yra nuteistas kasatorius, yra nustatyti tinkamai. V. N. nurodomų aplinkybių tikslus nustatymas niekaip neturėtų įtakos kasatoriaus baudžiamajai atsakomybei, t. y. nėra jokios tikimybės, kad itin tiksliai nustačius veiksmų laiką, vietą, iš kurios buvo gabenti preparatai, ir kitas panašias aplinkybes, turėtų būti daroma išvada apie kasatoriaus nekaltumą.
Dėl BK 202 straipsnio 2 dalies taikymo
Kasatoriaus V. N. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 202 straipsnio 2 dalį. Pagal BK 202 straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas vertėsi uždrausta ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla. Ši nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, vadinasi, vien veikos nustatymo pakanka konstatuoti nusikalstamos veikos baigtumą, nustatyti padarinių atsiradimą, pelno gavimą – nebūtina. Kasatorius V. N. įgijo, gabeno bei platino uždraustus vaistinius preparatus, t. y. Lietuvos Respublikoje neregistruotus vaistinius preparatus; byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad tarėsi dėl pinigų už šiuos preparatus sumokėjimo.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
BPK 192 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad parodymas atpažinti gali būti atliekamas ir pagal kitus jutimo organais suvokiamus požymius. Šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu įtariamasis D. U., jam pateikus trijų asmenų (BPK 192 straipsnio 2 dalis) balsus išklausyti telefonu patalpoje, kurioje yra garsinis konferencinis ryšys, pasiūlius V. N. pasirinkti kalbėjimo eilę (BPK 192 straipsnio 3 dalis) iš asmenų, artimų kasatoriui amžiumi, esančių aukštesnio išsilavinimo, V. N. balsą atpažino iš atsikosėjimo, greitakalbės, tembro, specifinės tarties. Taigi kasatoriaus nurodytas skunde kitų parinktų asmenų išsilavinimas, teksto nerišlumas šio ikiteisminio tyrimo veiksmo patikimumui įtakos neturėjo. Taip pat įrodymų tyrimo teisme metu rašytiniai įrodymai, iš jų ir asmens parodymo atpažinti pagal kitus jutimo organus protokolas buvo proceso dalyviams neprieštaraujant išvardyti, įrodymų tyrimo teisme metu buvo peržiūrėtas vaizdo įrašas (BPK 290 straipsnio 2 dalis), kaip vyksta atpažinimas, nei V. N., nei jo gynėjas pastabų dėl peržiūrėto vaizdo įrašo neturėjo.
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad priimant jam apkaltinamąjį nuosprendį nebuvo atsižvelgta į jo psichinę būklę. Byloje yra pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose įvertintas 2007 m. kovo 14 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, kuriame pateikiamos išvados apie tai, kad V. N. neserga psichine liga, jam nereikalingas priverstinis gydymas, jis supranta savo veiksmus ir gali juos valdyti. 2007 m. gegužės 30 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, jog V. N. nusikaltimo darymo metu, 2004 m. lapkričio mėn. 1 d.– 2005 m. rugsėjo 18 d. suvokė savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti. 2005 m. rugsėjo 19 d. – 2005 m. lapkričio 30 d. jis nesuvokė savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti – būtent šio laikotarpio vykdyta veikla V. N. neinkriminuota kaip nusikalstama, atsižvelgiant į jo negalėjimą būti nusikalstamų veikų subjektu. Tad kasaciniame skunde nurodomi argumentai, susiję su V. N. psichikos vertinimu, – nepagrįsti.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepažeidė jokių BPK nuostatų, padarydami išvadą, kad dalį tirtų rankraštinių įrašų iš R. K. automobilio paimtuose dokumentuose padarė kasatorius. Teismų sprendimuose tokia išvada padaryta remiantis 2009 m. birželio 4 d. ekspertizės aktu, surašytu ir ištirtu BPK nustatyta tvarka, nurodyti motyvai, kodėl nesiremiama A. M. surašyta specialisto išvada. Toks byloje surinktų duomenų analizavimas, jų vertinimas atitinka BPK numatytus reikalavimus.
Pažymėtina, kad jokio psichologinio poveikio liudytojams, jiems duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nenustatyta. Apie galimą neteisėtų priemonių naudojimą renkant įrodymus pirmosios instancijos teisme apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūnai bet kokią naudotą psichinę prievartą paneigė.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo V. N. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Valerijus Čiučiulka
Gintaras Goda
