Baudžiamoji byla Nr. 2K-222/2011
(Proceso Nr. 1-97-1-00029-2010-2)
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.9.1; 1.1.8.9.2 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant Jūratei Neniškienei,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,
gynėjui advokatui Valdemarui Koltušui,
nukentėjusiajai J. B.,
vertėjai Loretai Kireilytei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. A. (S. A.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 18 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 12 d. nutarties.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 18 d. nuosprendžiu S. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistas laisvės atėmimu vienuolikai metų.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 12 d. nutartimi nuteistojo S. A. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimą, gynėjo ir nukentėjusiosios, prašiusių kasacinį skundą tenkinti bei prokuro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
S. A. nuteistas už tai, kad 2010 m. sausio 14 d., apie 2.00 val., savo namuose Šalčininkų rajone,,,duomenys neskelbtini“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su broliu J. A. metu sudavė šiam peiliu į pilvą, padarė kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą pilvo dešiniajame šoniniame paviršiuje su plonžarnės pasaito ir dešiniojo inksto arterijos sužalojimu, tai komplikavosi ūmiu nukraujavimu į pilvo ertmę, vidaus organų mažakraujyste, dėl to J. A. mirė. Taip S. A. nužudė savo šeimos narį – brolį J. A..
Kasaciniu skundu nuteistasis S. A. prašo teismų sprendimus pakeisti – pritaikius BK 62 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 5 punkto nuostatas, sušvelninti paskirtą bausmę.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuteistasis S. A. tvirtina, kad brolį peiliu mirtinai sužalojo gindamasis nuo jo smurto. Kadangi teismai išsamiai neišnagrinėjo įvykio aplinkybių, konflikto priežasčių, jų abiejų veiksmų iki kasatoriui suduodant peiliu, todėl padarė klaidingą išvadą dėl jo kaltės laipsnio. Kasatorius nurodo, kad jis paprašė brolio pakurti krosnį, tačiau jam negrasino. Maždaug po poros sekundžių kasatorius staiga iš nugaros pajuto stiprų smūgį į galvą, atsisukęs pastebėjo brolį, laikantį pakeltoje rankoje pliauską. Siekdamas išvengti pakartotinio smūgio, kasatorius griebė nuo stalo peilį ir sudavė juo broliui. Tuo metu kasatorius nelabai suvokė, ką jis griebia nuo stalo, nes brolis stovėjo šalia pakėlęs ranką su pliauska ir kiekvieną akimirką jam grėsė smūgis, todėl jis neturėjo kitos išeities kaip tik nutraukti brolio smūgiavimą suduodant jam peiliu, nes dėl brolio veiksmų jam grėsė realus pavojus gyvybei, sveikatai. Be to, kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad, prieš smogiant broliui peiliu, jis negalėjo pasipriešinti, taip pat neturėjo galimybės pasišalinti iš už stalo, nes brolis stovėjo šalia jam iš šono – nugaros. Kasatoriaus manymu, teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino, todėl nepagrįstai nepritaikė BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto. Kasatorius sutinka, kad jo elgesys (smūgis peiliu) galėjo būti neadekvatus, tačiau, esant tokioms aplinkybėms, buvo nelengva įvertinti situaciją. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija, neatitinka tikrovės. Apie įvykio aplinkybes jis papasakojo atvykusiam į įvykio vietą policijos pareigūnui ir prisipažino nužudęs brolį. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis prašė apklausti šį pareigūną, tačiau prašymas nebuvo patenkintas. Be to, apie įvykį kasatorius ketino pranešti policijai, bet nepranešė, nes neturėjo telefono. Kasatoriaus manymu, ketinimas pranešti apie įvykį telefonu ir pranešimas apie padarytą nusikaltimą įvykio vietoje gali būti prilygintas savanoriškam atvykimui ir pranešimui apie padarytą nusikaltimą (BK 62 straipsnio 1 dalis). Šios aplinkybės teismuose išnagrinėtos neišsamiai ir tinkamai neįvertintos.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl būtinosios ginties ir BK 62 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 5 punkto nuostatų taikymo
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Jie numatyti BPK 369 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padarė esminių šio Kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuotos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti, o esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Kasaciniame skunde nepakanka nurodyti tik minėtų kasacinio apskundimo pagrindų, būtina nurodyti ir juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis).
Nuteistojo kasacinio skundo argumentai dėl būtinosios ginties pagrįsti ne teisiniais argumentais, o tuo, kad, kasatoriaus nuomone, žemesnės instancijos teismai neišsamiai išnagrinėjo įvykio aplinkybes (beje, skunde nenurodoma, kokių aplinkybių teismai neįvertino), netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, ir dėl to netinkamai kvalifikavo jo veiką. Skunde kasatorius smulkiai aprašo įvykio aplinkybes ir daro išvadą, kad jis gynėsi nuo brolio smurto. Teisėjų kolegija šiuos skundo argumentus palieka nenagrinėtus, nes įrodymų vertinimas ir jų pagrindu faktinių bylos aplinkybių nustatymas bei su jomis susijusių teismo išvadų darymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Teisme šios aplinkybės buvo žinomos ir teismų įvertintos. Beje, analogiškus argumentus nuteistasis buvo pateikęs ir apeliaciniame skunde, kuriuos apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir motyvuotai paaiškino, kodėl šie atmetami. Apeliacinėje nutartyje nurodyta, kad nors J. A. ir sudavė nuteistajam pliauska į galvą (S. A. diagnozuotas galvos sumušimas), tačiau tokio smurto negalima laikyti akivaizdžiu kėsinimusi į nuteistojo gyvybę ar sveikatą, juolab kad po to sekusį nuteistojo atsakomąjį veiksmą lėmė ne noras apsiginti, bet pyktis. Abiejų brolių patirti sužalojimai neadekvatūs savo sunkumu, todėl teismas konstatavo, kad žuvusiojo kėsinimasis nebuvo pavojingas, dėl to nebuvo būtinosios ginties situacijos. Iš bylos duomenų matyti, kad tai buvo dviejų apsvaigusių nuo alkoholio asmenų abipusis konfliktas, kurį išprovokavo nukentėjusysis, suduodamas nuteistajam pliauska į galvą. Beje, aplinkybę, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys, pirmosios instancijos teismas pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir į ją atsižvelgė skirdamas bausmę. Taigi S. A. nebuvo reikalo gintis peiliu – jis smogė peiliu manydamas, kad brolis gali jam suduoti antrą kartą ir ant jo pykdamas.
Pagrindo, vadovaujantis BK 62 straipsniu, tenkinti kasatoriaus prašymą skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, nėra.
BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė – teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją. BK 62 straipsnyje reglamentuojami atvejai, kada gali būti taikoma išimtis iš BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės. Esant BK 62 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyje numatytoms sąlygoms, teismas gali paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė; arba paskirti mažesnę bausmę, nei įstatymas numato skirti pavojingam recidyvistui; arba paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką. Teismas, kiekvienoje konkrečioje byloje nustatęs, jog egzistuoja BK 62 straipsnyje numatytos sąlygos, sprendžia, ar toje byloje turi būti skiriama švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė.
Vadovaujantis BK 62 straipsnio 1 dalimi, bausmė gali būti švelninama tik tada, kai konstatuojama, kad egzistuoja šių sąlygų visuma: 1) asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo veika nebuvo padaryta turtinės žalos, vadinasi, šios sąlygos tenkinimas yra objektyviai negalimas. Taigi tam, kad kasatoriui būtų pripažinta švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo galimybė, jis turėjo pats savo noru atvykti ar pranešti apie nusikalstamą veiką bei prisipažinti ją padaręs, nuoširdžiai dėl to gailėtis ir (ar) padėti ikiteisminiam tyrimui ar teismui išaiškinti nusikalstamą veiką. Teismas nustatė S. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Kasatorius tvirtina, kad ketinimas pranešti apie įvykį telefonu (norėjo pranešti, bet nepranešė, nes neturėjo telefono) ir pranešimas apie padarytą nusikaltimą įvykio vietoje (įvykio aplinkybes papasakojo atvykusiam policijos pareigūnui) gali būti prilygintas savanoriškam atvykimui ir pranešimui apie padarytą nusikaltimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši aplinkybė nenustatyta pagrįstai. Asmens atvykimas ir pranešimas apie nusikalstamą veiką reiškia, jog asmuo turi savanoriškai atvykti į valstybės instituciją ir pranešti apie savo padarytą nusikalstamą veiką. Iš bylos duomenų akivaizdžiai matyti, kad S. A. pats savo noru neatvyko į teisėsaugos įstaigą, taip pat nepranešė apie padarytą nusikaltimą. Ketinimas pranešti negali būti prilygintas pranešimui apie nusikalstamą veiką, nes įstatymas reikalauja, kad kaltas asmuo savo noru atvyktų arba praneštų teisėsaugos institucijoms apie padarytą nusikalstamą veiką. Apeliacinėje nutartyje pagrįstai nurodyta, kad, nuteistajam nepavykus pranešti apie jo padarytą nusikalstamą veiką, jis ramiai nuėjo namo ir miegojo. Tik rytą pamatęs, kad brolis miręs, nuėjo pas kaimynus ir jų paprašė pranešti policijai, iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Tokias pastangas teisėjų kolegija pripažino buvus nepakankamas. Tai, kad S. A. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi, pirmosios instancijos teismas pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir į ją atsižvelgė skirdamas bausmę. Taigi BK 62 straipsnio 1 dalies nuostata nagrinėjamoje byloje negalėjo būti pritaikyta.
Kasatoriui pagrįstai netaikyta ir BK 62 straipsnio 2 dalis. Skiriant asmeniui, kaltam padarius nusikalstamą veiką, švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, privalo būti nustatytos visos BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos: 1) atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas (jų turi būti ne mažiau kaip dvi); 2) bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta; 3) bent viena iš šioje straipsnio dalyje nurodytų šešių aplinkybių. Nors šioje byloje konstatuotos dvi kasatoriaus atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose, tačiau, kaip jau minėta, nenustatyta BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta aplinkybė, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas.
Teismas šioje byloje S. A. paskyrė BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę mažesnę, nei sankcijos vidurkis (bausmės vidurkis keturiolika metų, teismas paskyrė vienuolika metų). Bausmė paskirta už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, vadovaujantis BK 54 straipsnio nuostatomis, t. y. įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, padarinius, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančią aplinkybes.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo S. A. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Benediktas Stakauskas
Rimantas Baumilas
Gintaras Goda
