Baudžiamoji byla Nr. 2K-195/2011 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.8; 2.1.7.4.4; 1.2.25.4.5
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Gintaro Godos, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 5 d. nutarties.
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendžiu K. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu, atimant teisę vairuoti transporto priemones dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant K. R. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos. Iš AB „Lietuvos draudimas“ priteista 1726,40 Lt, iš K. R. – 48 273,60 Lt D. J. padarytai neturtinei žalai atlyginti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 5 d. nutartimi nuteistojo K. R. apeliacinis skundas atmestas, Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendis pakeistas: lygiomis dalimis T. J. ir D. J. naudai iš AB „Lietuvos draudimas“ priteista po 863,20 Lt, iš nuteistojo K. R. – po 49 136,80 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimą ir susipažinusi su byla,
nustatė:
K. R. nuteistas už tai, kad 2007 m. sausio 15 d., apie 17.20 val., Vilniuje, Saulėtekio al., ties Nemenčinės pl. 5 pastatu, vairuodamas jam priklausantį automobilį „Nissan Primera“ (duomenys neskelbtini), važiuodamas Saulėtekio alėja Nemenčinės plento link antrąja eismo juosta, buvo neatsargus ir neatidus, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesulėtino greičio bei nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, įvažiavo į pažymėtą pėsčiųjų perėją ir partrenkė į jo važiavimo krypties eismo juostą iš kairės pusės į dešinę įėjusį pėsčiąjį K. J. Eismo įvykio metu nukentėjo pėsčiasis K. J., kuris 2007 m. sausio 25 d. Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje nuo patirtų sužalojimų mirė. Savo veiksmais K. R. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 50, 53, 75 punktų reikalavimus ir, atsiradus nurodytiems padariniams, padarė nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje.
Kasaciniu skundu nuteistasis K. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 5 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Nesant pagrindo priimti šį sprendimą – pakeisti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendį, netaikyti K. R. papildomos bausmės – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo ir dėl didelio nukentėjusiojo K. J. neatsargumo maksimaliai sumažinti civilinį ieškinį.
Anot kasatoriaus, pirmosios bei apeliacinės instancijų teismai neišsamiai ir neteisingai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, vertino atliktų ekspertizių rezultatus, nepatikrino, kuo remdamiesi Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau – LTEC) ekspertai atliko skaičiavimus; vertinant pėsčiojo veiksmus eismo įvykio metu ir jo girtumo laipsnį, nustatant priežastinį ryšį, buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso normų pažeidimų, priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas, dėl to netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3 ir 4 dalių, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes visiškai neįsigilino į apeliacinio skundo argumentus, atmetė K. R. gynėjo prašymą dėl naujų įrodymų išreikalavimo, taip pažeisdamas ir jo teisę į gynybą (BPK 22 ir 48 straipsniai), apsiribojo tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartyje minimų esminių BPK pažeidimų pašalinimu. Nuteistasis K. R. teigia, kad specialistų išvadose ir ekspertizės akte esančios prieštaringos išvados nepašalintos, kasatorius negalėjo tinkamai realizuoti savo teisės į gynybą, nes, kreipdamasis į Lietuvos teismo ekspertizės centrą, negavo galimybės susipažinti su šio centro disponuojama „Vairuotojų reakcijos laiko naudojimo ekspertinėje praktikoje“ metodika. Nuo vairuotojo reakcijos laiko priklauso ir tai, ar kasatorius kliūties atsiradimo momentu turėjo techninę galimybę sustabdyti transporto priemonę. Vertinant šią metodiką kaip LTEC autorių teisių objektą, teismai negali ja remtis. Nuo teisingo, pagrįsto ir argumentuoto vairuotojo reakcijos laiko priklauso, ar K. R. kliūties atsiradimo momentu turėjo techninę galimybę sustabdyti transporto priemonę, t. y. ar jis kaltas dėl inkriminuojamo nusikaltimo. Teismas, anot kasatoriaus, matydamas prieštaringas ekspertų išvadas, turėjo pareigą patikrinti, kuris iš ekspertų teisingai pritaikė standartinių tyrimų procedūrą, priimtą ir patvirtintą LTEC. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tik pacitavo atskirus trijų išvadų teiginius, tačiau jų nevertino. Nenurodyta, kodėl LTEC ekspertų išvados laikomos teisingomis, o specialisto V. Mitunevičiaus – ne.
Kasatorius pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog automobilis važiavo antrąja eismo juosta, o įvykis įvyko persirikiavimo metu. Specialisto V. Mitunevičiaus akte nurodyta automobilio padėtis po eismo įvykio visiškai atitinka eismo įvykio apžiūros protokolą ir eismo įvykio schemą, o LTEC 2009 m. kovo 19 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) modeliuojama situacija neatitinka faktinių bylos aplinkybių, pritaikytas nepagrįstai trumpiausias vairuotojo reakcijos laikas, egzistuojantis ekspertinėje praktikoje. Nuteistasis K. R. mano, kad susiklosčiusiai prieš eismo įvykį situacijai labiau priimtinas vairuotojo reakcijos laikas 0,8, o ne 0,6 sekundės. Be to, visiškai neatsižvelgta į tai, kad nors kelkraštis eismo įvykio vietoje ir buvo apšviestas, bet buvo tamsus paros metas, lijo, o pėsčiasis pasirodė kasatoriaus važiuojamosios dalies eismo juostoje iš už priešpriešinėje eismo juostoje lėtai judančio automobilių srauto, tamsiai apsirengęs ir neturėjo jokių atšvaitų, todėl buvo visiškai nematomas ir jo įžengimas į kasatoriaus važiavimo krypties eismo juostą netikėtas ir neprognozuojamas.
Kasatorius atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-386/2009, 2K-655/2007 ir 2K-196/2009, grįsdamas savo procesinio sprendimo išvadas, nes minėtose bylose faktinės įvykių aplinkybės skiriasi: eismo įvykiai įvyko dieną, esant natūraliam apšvietimui, nustatytam 300 m matomumui, esant sustojusioms prieš pėsčiųjų perėją kitoms transporto priemonėms; nuteistasis K. R. sureagavo į kliūtį iš karto pėsčiajam įžengus į jo važiavimo kelio pusę, po to, kai jį pamatė. Teismai, nepaisant to, kad LTEC ekspertai konstatavo, jog pėsčiojo elgesys buvo susijęs priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu, padarė klaidingą išvadą, kad byloje nėra „duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog pėsčiasis buvo neatsargus, neapsidairė, įžengė į perėją neįsitikinęs, kad galės saugiai pereiti gatvę“. Kasatorius, remdamasis KET 87, 90, 93.4 punktais, nurodo, kad K. J., perėjęs per vienos krypties eismo juostą, privalėjo sustoti ant skiriamosios juostos, apsidairyti, ar nėra artėjančių transporto priemonių, įvertinti jų greitį ir įsitikinęs, kad toliau eiti saugu, tęsti judėjimą. Pėsčiasis to nepadarė, neapsidairė, neįvertino, to, kad prie perėjos kitoje eismo juostoje artėja automobilis, tęsė judėjimą neįsitikinęs, kad tai bus saugu, sudarė avarinę situaciją ir pats nukentėjo. Taip pat nuteistasis K. R. mano, kad šioje situacijoje didelę reikšmę turėjo ir tai, kad pėsčiasis buvo girtas, mano, kad būdamas blaivus K. J. pasielgtų kitaip ir nebūtų sudaręs avarinės situacijos. Nuteistasis K. R. nurodo, kad kelyje, kuriame yra po dvi eismo juostas kiekviena kryptimi, vairuotojui pareiga praleisti pėsčiąjį atsiranda tada, kai šis įžengia į jo važiavimo krypties eismo juostą. Susidariusioje prieš eismo įvykį situacijoje jis elgėsi laikydamasis KET reikalavimų: 1) važiavo leistinu 50 km/val. greičiu; 2) artėdamas prie pėsčiųjų perėjos sulėtino vairuojamo automobilio greitį iki 40-45 km/val.; 3) atsiradus kliūčiai – pamatęs pėsčiąjį, nedelsdamas pradėjo stabdyti, t. y. savo veiksmais nepažeidė jokių KET reikalavimų.
Pasak kasatoriaus, neteisingai išsprendus baudžiamąją bylą, teismai neteisingai išsprendė ir civilinio ieškinio klausimą. Pagal BPK 115 straipsnį civilinis ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas. Teismui pripažinus jį kaltu, visiškai nebuvo vertinamas apsvaigusio nuo alkoholio pėsčiojo elgesys (kalti veiksmai, prieštaraujantys KET reikalavimams arba jo didelis neatsargumas eismo įvykio metu), kuris padėjo atsirasti eismo įvykio padariniams. Apeliacinės instancijos teismo priteista neturtinė žala, anot kasatoriaus, yra akivaizdžiai per didelė, neatitinka formuojamos teismų praktikos.
Atsiliepimu į nuteistojo K. R. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Sergejus Bekišas prašo nuteistojo K. R. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad dalis kasaciniame skunde nurodytų argumentų susiję su įrodymų vertinimu, todėl, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nenagrinėtini. Teismai neturėjo jokio pagrindo abejoti kategoriškomis LTEC ekspertų išvadomis, o specialisto V. Mitunevičiaus išvada yra tikimybinio pobūdžio. Kasatorius skunde nepateikė jokių argumentų apie tai, kad jis ar jo gynėjas bylos nagrinėjimo teisme metu negalėjo teikti įrodymų ir dalyvauti juos tiriant, ginčyti kitos šalies argumentų. Teismas vertino visus surinktus byloje įrodymus kaip visumą. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas nutarė netenkinti kasatoriaus gynėjo prašymo išreikalauti LTEC atliktų ekspertizių metodikos, negali būti traktuojama kaip kaltinamojo ir jo gynėjo teisių pažeidimas – šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas realizavo BPK 324 straipsnio 6 dalyje jam suteiktą teisę ir nutarė neatlikti byloje įrodymų tyrimo. Atsiliepime nurodoma, kad teismas teisingai įvertino specialisto V. Mitunevičiaus išvadą kaip tikimybinę ir ja nesirėmė, o pagrįstai rėmėsi kategoriškomis ir argumentuotomis 2009 m. kovo 19 d. pakartotinės ekspertizės bei 2008 m. balandžio 30 d. specialisto išvadomis. Teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti ir pakartotinės eismo įvykio ekspertizės išvada apie tai, kad vairuotojo reakcijos laikas eismo įvykio metu – 0,6 sekundės. Taip pat akcentuotina, kad nors pėstieji, kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti saugu, tačiau pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems. Civilinis ieškinys išspręstas taip pat tinkamai. Žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali tapti lemiamu kriterijumi nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį sveikatos sutrikdymo ar mirties atveju, taip pat tai negali būti pagrindas itin mažinti neturtinės žalos dydį, ypač kai asmuo yra darbingas ir ateityje galės atlyginti padarytą neturtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl duomenų, gautų pasinaudojus specialiomis žiniomis, vertinimo
Kasacinio skundo argumentai dėl teisės į gynybą suvaržymo ir kitų esminių pažeidimų padarymo tiriant specialistų išvadas ir ekspertizės aktus yra nepagrįsti. Kvestionuoti BPK 88 straipsnyje numatytą ekspertizės akto turinį ar BPK 90 straipsnyje numatytą specialisto išvados turinį šioje byloje tiek kasatorius, tiek ir jo gynėjas turėjo realią galimybę. Argumentai dėl panaudojant specialias žinias gautų duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais bei dėl tokiais įrodymais remiantis darytinų išvadų turi būti išsakomi teismo posėdyje. Susirašinėjimas su ekspertinėmis įstaigomis ir vienokių ar kitokių atsakymų iš jų gavimas nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad teisiamajame posėdyje tiriant specialisto išvadas bei ekspertizės aktus buvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Panaudojant specialias žinias gauti duomenys šioje byloje buvo ištirti tinkamai. Pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo apklausta specialistė L. Lazarenko, pateikusi specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) ikiteisminio tyrimo metu, taip pat M. Mitunevičius, pateikęs konsultacinę išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) nuteistojo K. R. gynėjo iniciatyva. Esant prieštaravimų tarp specialistės išvados ir konsultacinės išvados, teismo paskirta atlikti LTEC ekspertams, nedavusiems išvadų šioje byloje, pakartotinė ekspertizė; pateiktas ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini). Šią ekspertizę atliko LTEC ekspertai V. Šakėnas ir L. Andrijauskas, pastarasis buvo apklaustas apie savo pateiktų išvadų pagrįstumą teisme; tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas turėjo realią galimybę užduoti klausimų tiek L. Lazarenko, tiek L. Andrijauskui, tiek M. Mitunevičiui. Pažymėtina, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismams įvertinus visus byloje esančius įrodymus kaip visumą, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, kasatoriui nepalankia linkme, nėra pagrindo pripažinti, kad jo teisė į gynybą buvo suvaržyta. BPK 22 ir 48 straipsnio pažeidimai nekonstatuotini, atkreipiant dėmesį dar ir į tai, kad LTEC naudojamos metodikos yra sertifikuotos. Ekspertai paaiškino, kad 0,6 sekundės vairuotojo reakcijos laikas šioje byloje imamas skaičiuoti todėl, jog nors ir koks būtų vairuotojo dėmesingumas, jis, artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, privalo įsitikinti, ar nėra pėsčiųjų, turi tikėtis, kad pėsčiųjų bus, vairuotojas, artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, privalo reaguoti per 0,6 sekundės, nes jis yra padidinto pavojaus šaltinio operatorius, o jei yra po darbo, pavargęs, tada turi pasirinkti atitinkamą greitį. Teismas sprendė, kad nepriklausomai nuo to, jog vairuotojas važiavo leistinu greičiu, prieš perėją turėjo pareigą pasirinkti tokį greitį, kad turėtų galimybę tinkamai sureaguoti, t. y. buvo objektyvi galimybė išvengti eismo įvykio.
Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi nutartimis, kuriose faktinės aplinkybės yra kitokios nei nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis kasacinėmis nutartimis Nr. 2K-386/2009, 2K-655/2007, 2K-158/2009, 2K-196/2009, atskleidė KET 75 punkto, už kurio pažeidimą, sukėlus BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytus padarinius, K. R. nuteistas ir šioje byloje, sampratą, t. y.: 1) KET 75 punkto reikalavimai įpareigoja vairuotoją būti pasirengusį pėsčiųjų išėjimui į gatvę, ypač artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, ir sekti situaciją tiek savo, tiek priešpriešinėje kelio važiuojamojoje dalyje. Nors pėstieji kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją privalo vertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, tačiau pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems; 2) partrenkęs žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje vairuotojas negali teisintis, kad buvo nepalankios oro sąlygos, nepakankamas matomumas ar jam matomumą užstojo kita eismo juosta važiavusi ar sustojusi mašina ir pan. Tokios praktikos laikomasi iki šiol (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-416/2010). Teismai taip pat pagrįstai konstatavo, kad K. J., ėjusio per pėsčiųjų perėją, apsvaigimo nuo alkoholio faktas pats savaime nesuteikia galimybės pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą aplinkybę kaip K. R. atsakomybę lengvinančią ar automatiškai paneigti kasatoriaus kaltę dėl veikos padarymo. Teismai pagrįstai pripažino, kad jokių objektyvių aplinkybių, liudijančių K. J. buvus neatsargų, nėra; ekspertizės akte ir specialisto išvadoje užuominos apie pėsčiojo K. J. veiką nėra priežastinio ryšio vertinimas teisine prasme, kurį atlieka tik teismas.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonės
Kasaciniame skunde neargumentuotai prašoma, kad K. R. būtų panaikinta BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė. Teismai, K. R. taikydami draudimą vairuoti transporto priemonę greta bausmės, baudžiamojo poveikio priemonę individualizavo tinkamai. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad K. R. padarė nusikalstamą veiką, naudodamasis jam suteikta specialia teise vairuoti transporto priemones. Nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės bei duomenys apie jo padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus rodo sistemingą Kelių eismo taisyklių nesilaikymą, atėmimas teisės vairuoti transporto priemonę yra adekvati valstybės baudžiamojo poveikio priemonė tokią nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, siekiant tikslų, numatytų BK 41 straipsnio 2 dalyje.
Dėl civilinio ieškinio
Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje buvo pareikštas D. J. ir T. J., prašant iš K. R. ir AB „Lietuvos draudimas“ priteisti D. J. 50 000 Lt neturtinės žalos ir 4105 Lt turtinės žalos, o T. J. – 300 Lt per mėnesį turtinės žalos, mokamos nuo 2007 m. sausio 25 d. iki jos pilnametystės (2018 m. sausio 25 d.), tai sudaro 32 400 Lt, ir 50 000 Lt neturtinės žalos. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė D. J. pareiškė, kad turtinė žala yra atlyginta. Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį tenkino, tačiau priteisė 1726,40 Lt iš AB „Lietuvos draudimas“ ir 48 273,60 Lt iš K. R. tik D. J. neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinės ieškovės T. J. atstovės pagal įstatymą D. J. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, teismas D. J. patirtos neturtinės žalos dydį įvertino 20 000 Lt, o T. J. patirtos neturtinės žalos dydį – 30 000 Lt ir atitinkamai priteisė iš AB „Lietuvos draudimas“ 690,56 Lt ir 19 309,44 Lt iš K. R. D. J., T. J. – 1035,84 Lt iš AB „Lietuvos draudimas“ ir 28 964,16 Lt iš K. R. neturtinei žalai atlyginti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija bylą nagrinėjo ir 2010 m. gegužės 25 d. nutartį priėmė tik pagal kasatoriaus K. R. skundą; apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas panaikintas ne dėl to, kad reikėjo pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą (BPK 386 straipsnio 3 dalis), o konstatavus BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių pažeidimus.
Nagrinėjant bylą teismuose non reformatio in peius principo, t. y. draudimo bloginti skundą padavusio asmens teisinę padėtį, turi būti laikomasi visose proceso stadijose. Tiek nagrinėjant bylą apeliacine, tiek kasacine tvarka, tiek ir perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui, nuteistojo padėtis negali būti bloginama, kai byla nagrinėjama pagal jo skundą, t. y. kai procesas tęsiamas paties nuteistojo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K–733/2007). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, 2010 m. lapkričio 5 d. nutartimi lygiomis dalimis T. J. ir D. J. naudai iš AB „Lietuvos draudimas“ priteisdamas po 863,20 Lt, o iš nuteistojo K. R. – po 49 136,80 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti, neteisėtai pablogino nuteistojo K. R. teisinę padėtį, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis keičiama, priteisiant D. J. iš AB „Lietuvos draudimas“ 690,56 Lt ir 19 309,44 Lt iš K. R., T. J. – 1035,84 Lt iš AB „Lietuvos draudimas“ ir 28 964,16 Lt iš K. R. neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 5 d. nutartį pakeisti: D. J. priteisti 690,56 Lt iš AB „Lietuvos draudimas“ ir 19 309,44 Lt iš K. R., T. J. – 1035,84 Lt iš AB „Lietuvos draudimas“ ir 28 964,16 Lt iš K. R. neturtinei žalai atlyginti. Kitą Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 5 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Valerijus Čiučiulka
Gintaras Goda
