Dėl priverstinio akcijų pardavimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-94/2011

Procesinio sprendimo kategorijos:

93.2.4; 99.1.1; 99.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų O. A., G. D. A., E. G., A. L., A. L., V. L., V. T., A. Š., J. T., R. V. ir A. Š. ieškinį atsakovui J. K., trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Vilties vaistinė“, dėl priverstinio akcijų pardavimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai prašė įpareigoti atsakovą priverstine tvarka parduoti ieškovams lygiomis dalimis jam nuosavybės teise priklausančias UAB „Vilties vaistinė“ 8404 vnt. paprastųjų vardinių akcijų už 84 040 Lt.

Atsakovas priešieškiniu prašė įpareigoti ieškovus pirmiau nurodytas akcijas išpirkti už ekspertų nustatytą kainą.

Kauno apygardos teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartimi nustatė atsakovui septynių dienų terminą priešieškinio trūkumams pašalinti. Teismas nurodė, kad reikalavimas priverstinai išpirkti akcijas – tai turtinio pobūdžio reikalavimas perduoti atlygintinai nuosavybėn konkretų nematerialųjį turtą. Pagal CPK 85 straipsnio 1 dalies 2 punktą ieškinio suma nustatoma pagal turto rinkos vertę, todėl ieškinys dėl priverstinio akcijų išpirkimo gali būti įkainotas ir jo suma lygi reikalaujamų akcijų rinkos vertei (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 2 d. nutartis, priimta byloje Nr. 2-96/2006). Jeigu ieškinio pateikimo dieną sunku nustatyti akcijų rinkos vertę, tai žyminio mokesčio dydis nustatomas pagal nominalią akcijų vertę. Pateikdamas priešieškinį atsakovas sumokėjo 130 Lt žyminį mokestį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Kauno apygardos teismas 2010 m. balandžio 12 d. nutartimi atsakovo priešieškinį laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Teismas nurodė, kad 2010 m. balandžio 9 d. teisme gauti atsakovo paaiškinimai, kuriais nesutinkama su Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartimi; priešieškinio suma nenurodyta, trūkstama žyminio mokesčio dalis neprimokėta. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas nepašalino priešieškinio trūkumų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo atskirąjį skundą, 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, įpareigojęs atsakovą sumokėti žyminį mokestį už priešieškinį, kaip už turtinį reikalavimą, pagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 2 d. nutartimi, priimta byloje Nr. 2-96/2006. Nurodytoje byloje pagrįstai pažymėta, kad, teismui patenkinus reikalavimą, būtų įgytas (perleistas) tam tikrą vertę turintis nematerialusis turtas bei jo suteikiamos turtinės ir neturtinės teisės: įgytos (perleistos) akcijos, kurių vertę galima nustatyti pinigine išraiška. Kolegija pažymėjo, kad šių reglamentuojamų santykių esmė yra pirkimas-pardavimas, esant tam tikriems papildomiems elementams; tai priverstinis akcijų (dalių, pajų) pardavimas arba nupirkimas pagal teismo sprendimą. Tokiu reikalavimu siekiama priverstinai parduoti (nupirkti) akcijas (dalis, pajų), t. y. perleisti (įgyti) nematerialųjį turtą, kuris suteikia tam tikras turtines ir neturtines teises ir kurį galima įkainoti. Kolegija sprendė, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo vadovautis atsakovo nurodyta teismų praktika, kuria tiesiogiai nebuvo spręstas klausimas, koks turi būti mokamas žyminis mokestis už reiškiamą reikalavimą dėl priverstinio akcijų pardavimo (nupirkimo). Be to, teismų praktika bylose, kurias nagrinėjant nebuvo tiesiogiai (atskirai) spręstas klausimas dėl to, koks žyminis mokestis turi būti mokamas už reikalavimą dėl priverstinio akcijų nupirkimo (pardavimo), taip pat nėra vienoda. Kolegija nesutiko su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 2 d. nutartis buvo priimta pradiniame tokio pobūdžio bylų nagrinėjimo teismų praktikos etape, nors vėliau tiek Lietuvos apeliacinio teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nagrinėjamu klausimu esą tapusi nuosekli ir vienoda – reikalavimai dėl priverstinio juridinio asmens akcijų pardavimo (išpirkimo) buvo pripažinti neturtiniais reikalavimais. Tokių teiginių atsakovas, kolegijos vertinimu, neįrodė. Kolegija pažymėjo, kad akcijos yra nematerialusis turtas, tačiau jų vertė gali būti nustatyta pinigine išraiška. Taigi priešieškinio reikalavimas – įpareigoti ieškovus išpirkti už eksperto nustatytą kainą atsakovo turimas akcijas – yra reikalavimas perduoti atlygintinai nuosavybėn konkretų nematerialųjį turtą. Pagal CPK 85 straipsnio 1 dalies 2 punktą ieškinys (priešieškinis) dėl priverstinio akcijų pardavimo gali būti įkainotas ir jo suma lygi reikalaujamų akcijų rinkos vertei. Vien ta aplinkybė, kad reiškiant priešieškinį nežinoma akcijų vertė, kurią nustatytų ekspertas, kolegijos vertinimu, negali būti pagrindas išvadai, kad priešieškinio negalima įkainoti ir jis laikytinas neturtinio pobūdžio reikalavimu; šiuo atveju taikytina CPK 86 straipsnio 1 dalis ir žyminio mokesčio dydis nustatytinas preliminariai pagal nominalią akcijų vertę.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutartį bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartį ir perduoti priešieškinio priėmimo klausimą Kauno apygardos teismui spręsti iš naujo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad:

1. Kasatorius neginčija apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, kuria buvo vertinamas reikalavimo dėl priverstinio akcijų pardavimo (išpirkimo) pobūdžio klausimas, t. y. dėl šios dalies palaiko savo atskirajame skunde išdėstytus argumentus. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, pažymėjęs, jog nėra pagrindo vadovautis kasatoriaus nurodyta teismų praktika, pažeidė Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 26/07, pateiktą išaiškinimą ir, be to, konkrečiose bylose kasacinio teismo formuojamą praktiką (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kasatoriaus teigimu, jis atskirajame skunde pažymėjo šią aktualią teismų praktiką, suformuotą bylose, iš esmės analogiškose su nagrinėjama byla:

1.1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-273/2007 priėmė išnagrinėjusi apeliacinį skundą, už kurį buvo sumokėtas neturtiniam reikalavimui mokėtinas žyminis mokestis (100 Lt); tokio paties dydžio žyminis mokestis buvo sumokėtas ir nurodytą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kasatorius pažymi, kad procesinių trūkumų nenustatyta ir nagrinėjant nurodytą bylą kasaciniame teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kapitalo valdymo grupė“ v. UAB „Penkių kontinentų“ bankinės technologijos, bylos Nr. 3K-3-483/2007).

1.2. Priešieškinio priedais kasatorius nurodė, kad civilinis ginčas dėl priverstinio UAB „Lavysas“ akcijų išpirkimo tiek apeliacinėje, tiek kasacinėje instancijose buvo traktuotas kaip neturtinis ginčas, apmokestintas neturtiniam reikalavimui mokėtinu žyminiu mokesčiu. Anot kasatoriaus, jis teismui pateikė konkrečius teismo procesinius dokumentus (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 15 d. nutarties, kuria priimtas UAB „Grigiškių statyba“ apeliacinis skundas, nuorašą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutarties, kuria priimtas UAB „Grigiškių statyba“ kasacinis skundas, nuorašą; žyminio mokesčio kvitų nuorašus), kuriais buvo patvirtintas apeliacinio ir kasacinio skundų priėmimas.

1.3. UAB „Penki kontinentai“ ir UAB „Kriptonika“ civiliniame ginče dėl priverstinio UAB „Ashburn International“ akcijų pardavimo ieškovas sumokėjo neturtiniam reikalavimui mokėtiną žyminį mokestį.

2. Kasatoriaus nurodytos teismų praktikos svarbą ir aktualumą apeliacinės instancijos teismas paneigė iš esmės vadovaudamasis dviem argumentais: 1) nurodytose bylose žyminio mokesčio dydžio klausimas tiesiogiai nebuvo spęstas; 2) praktika nagrinėjamu klausimu nėra nuosekli ir vienoda. Su nurodytais argumentais kasatorius nesutinka.

2.1. Vien tas faktas, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas mažiausiai du kartus analogiškose bylose priėmė nagrinėti kasacinius skundus, apmokestintus fiksuoto dydžio žyminiu mokesčiu, leidžia teigti, kad tokie ginčai buvo pripažinti kaip neturtinio pobūdžio. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniame skunde turi būti nurodoma, be kita ko, turtiniuose ginčuose ginčijama suma (CPK 347 straipsnio 1 dalies 2 punktas); prie kasacinio skundo turi būti pridėti įrodymai apie žyminio mokesčio sumokėjimą (CPK 347 straipsnio 4 dalis). Pagal CPK 350 straipsnio 2 dalies 4 punktą kasacinį skundą atsisakoma priimti, jeigu jis neatitinka CPK 347 straipsnio reikalavimų, taip pat jeigu paduotas nesumokėjus nustatyto dydžio žyminio mokesčio ir nėra prašymo iš dalies atleisti nuo šio mokesčio sumokėjimo arba jį atidėti. Taigi, anot kasatoriaus, kasacinės instancijos teismui priėmus kasacinį skundą, neginčytinai preziumuojama, kad žyminio mokesčio klausimas atitinkamoje byloje yra išspręstas. Spręsdamas kasacinio skundo priėmimo klausimą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neabejotinai kiekvieną kartą tiesiogiai sprendžia žyminio mokesčio, sumokėto už teikiamą kasacinio skundą, dydžio klausimą, todėl apeliacinės instancijos teismo teiginys, jog nurodytose bylose šis klausimas tiesiogiai nebuvo spręstas, laikytinas nepagrįstu.

2.2. Anot kasatoriaus, CPK 306, 347 straipsniai patvirtina, kad procesinės civilinių bylų nagrinėjimo Lietuvos Respublikos teismuose taisyklės įpareigoja kiekvienos instancijos teismą savarankiškai įvertinti teikiamo procesinio dokumento atitiktį tiek bendriesiems, tiek specialiesiems reikalavimams. Dėl šios priežasties negalima teigti, kad kasatoriaus nurodytose bylose apeliaciniai ir kasaciniai skundai buvo priimti, o reiškiamo reikalavimo neturtinis pobūdis nebuvo kvestionuotas todėl, kad ieškinių ar apeliacinių skundų priėmimo klausimai (taigi ir klausimai dėl mokėtino žyminio mokesčio dydžio bei ginčo pobūdžio) jau buvo išnagrinėti žemesnės instancijos teismo. Netgi neatsižvelgiant į tai, kad kasacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia speciali atrankos kolegija, priėmęs kasacinį skundą ir jį išnagrinėjęs, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pasisakė dėl mokėtino žyminio mokesčio dydžio ir atitinkamai perskirstė bylinėjimosi išlaidas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. E. v. S. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-99/2010). Anot kasatoriaus, jo nurodytose nutartyse kompetentingi teismai turėjo įstatymo jiems suteiktas teises ne tik apskritai nepriimti reikiamo dydžio žyminiu mokesčiu neapmokestintų procesinių dokumentų, tačiau juos priėmus – teismų sprendimuose (nutartyse) konstatuoti, kad ginčas yra turtinis. Tačiau nurodytose bylose šalių teikti apeliaciniai ir kasaciniai skundai buvo priimti ir išnagrinėti nenustačius jokių šių procesinių dokumentų trūkumų.

2.3. Kasatorius nesutinka su skundžiamos nutarties motyvu, kad bylose dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo (išpirkimo) tokio reikalavimo pripažinimo turtiniu ir neturtiniu praktika nėra vienoda ir kad kasatorius esą neįrodė, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 2 d. nutartis buvo priimta tik pradiniame tokio pobūdžio bylų nagrinėjimo teismų praktikos etape. Kasatorius pažymi, kad visi jo pacituoti Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesiniai sprendimai buvo priimti po Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 2 d. nutarties, kuria vienintele rėmėsi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, pripažindami kasatoriaus reikalavimą turtiniu. Be to, visuose nurodytuose sprendimuose (nutartyse) analogiško reikalavimo pobūdis buvo traktuotas kaip neturtinis (šis klausimas bylas nagrinėjusiems teismams netgi nekėlė abejonių, dėl to nebuvo išsamiai nagrinėjamas), todėl negalima sutikti su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad teismų praktika šiuo klausimu nėra vienoda.

2.4. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad atskirajame skunde nurodytos civilinės bylos, kuriose buvo spręstas priverstinis akcijų (dalių, pajų) pardavimas, išpirkimas yra bene plačiausiai teismų praktikoje nagrinėtos ir vertintos, būtent šių bylų nagrinėjimas visų instancijų teismuose iš esmės formavo praktiką analogiško pobūdžio teisminiuose ginčuose tiek proceso, tiek materialiosios teisės normų įgyvendinimo ir taikymo prasme. Civilinis ginčas dėl UAB „Lavysas“ akcijų išpirkimo, kasatoriaus teigimu, yra bene vienintelis, kuriame priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo teisminis procesas buvo pabaigtas visiškai, t. y. proceso šalis buvo įpareigota išpirkti akcijas už ekspertų nustatytą kainą. Anot kasatoriaus, jis, įrodinėdamas neturtinį reikalavimo dėl priverstinio akcijų (pajų, dalių) pardavimo (išpirkimo) pobūdį, rėmėsi pačiomis naujausiomis, aktualiausiomis ir, jeigu galima taip teigti, – klasikinėmis Lietuvos teismų praktikoje civilinėmis bylomis, jose priimtais procesiniais sprendimais. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius neįrodė, jog vėlesnė – po Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 2 d. nutarties – susiformavusi teismų praktika iš esmės palaikė neturintį analogiško ginčo pobūdį, yra nepagrįsta.

3. Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 26/07, yra pažymėjęs, kad bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą pagal savo kompetenciją turi užtikrinti atitinkamai Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas; precedentų konkurencijos atveju turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius. Analogiškai teismų praktikos pasikeitimus traktavo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Baltijos žuvys“, bylos Nr. 3K-3-247/2009. Kasatorius pažymi, kad kasacinis teismas jau mažiausiai dviejuose ginčuose, vykusiuose po Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 2 d. nutarties priėmimo, reikalavimą dėl akcijų priverstinio pardavimo pripažino neturtiniu ir nenustatė jokių procesinių dokumentų trūkumų, įskaitant ir fiksuoto dydžio žyminio mokesčio sumokėjimą. Vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra teismo skundžiamame sprendime (nutartyje) nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ar aiškinimo praktikos. Ši praktika, kasatoriaus nuomone, gali būti formuojama ne tik atlikus išsamų konkretaus klausimo (kaip šiuo atveju – reikalavimo dėl priverstinio akcijų pardavimo turtinio ar neturtinio pobūdžio) faktinį, teisinį bei doktrininį aiškinimą, tačiau ir priėmus bei išnagrinėjus bylą analogišką nagrinėjimo praktiką formuojančiame teisme, taip akivaizdžiai ir neginčytinai patvirtinant, jog tiek reikalavimo pobūdis, tiek žyminio mokesčio dydis teismui abejonių nekelia.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai ir trečiasis asmuo prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad jį pateikę byloje dalyvaujantys asmenys sutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvais. Atsiliepime taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad ieškovai, pateikdami ieškinį, sumokėjo trijų procentų nominalios akcijų vertės dydžio žyminį mokestį. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad visuose kasatoriaus nurodytuose sprendimuose (nutartyse) analogiško reikalavimo pobūdis buvo traktuotas kaip neturtinis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atsakovo teisminės gynybos priemonių ir pareikštų priešieškinio reikalavimų pobūdžio

Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos nustatytos specialiuosiuose įstatymuose, ir tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. S. v. AB Vilniaus vertybinių popierių birža, bylos Nr. 3K-3-92/2007). CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu. Šis principas reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. U. ir kt. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. Tauragės medžiotojų klubas „Sakalas“, bylos Nr. 3K-3-470/2009). Atkreipusi dėmesį į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į teisminę gynybą reiškia ir teisę į tinkamą teismo procesą; teisė į tinkamą teismo procesą reiškia ir asmens, be kita ko, galimybę naudotis įstatyme įtvirtintomis gynybos priemonėmis nuo pareikšto ieškinio t. y. atsikirsti į ieškinį ir (arba) pareikšti priešieškinį. Tuo tarpu žyminio mokesčio instituto normos šiuo aspektu vertintinos kaip reglamentuojančios, detalizuojančios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarką, t. y. kaip šios tvarkos sudėtinė dalis.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad iš esmės galimybė pareikšti ieškinį susijusi su materialiąja teise, todėl daugeliu atveju, esant materialiniams teisiniams santykiams, asmenis sieja abišalės teisės ir pareigos, t. y. ne tik ieškovas turi teisę pareikšti reikalavimą atsakovui, bet ir priešingai – atsakovas turi teisę pareikšti reikalavimą ieškovui. Priešieškinis turi būti pareiškiamas pagal bendrąsias ieškinio pareiškimo taisykles (CPK 143 straipsnis), išskyrus tai, kad teismo nutartis atsisakyti priimti priešieškinį neskundžiama atskiruoju skundu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija v. L. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-16/2009).

Nagrinėjamoje byloje ieškovai ieškinio reikalavimais prašo įpareigoti atsakovą priverstine tvarka parduoti ieškovams lygiomis dalimis jam nuosavybės teise priklausančias UAB „Vilties vaistinė“ 8404 vnt. paprastųjų vardinių akcijų už 84 040 Lt (t. y. už nominalią akcijų kainą). Gindamas savo teises ir interesus atsakovas ne tik pateikė atsiliepimą į ieškinį (CPK 142 straipsnis), bet ir pareiškė priešieškinį (CPK 143 straipsnis), kurį pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Nurodytu priešieškiniu atsakovas prašė įpareigoti ieškovus jo turimas akcijas išpirkti už ekspertų nustatytą kainą. Iš ieškinio ir priešieškinio turinio, reikalavimų faktiniu pagrindu nurodytų aplinkybių, taip pat reikalavimų teisiniu pagrindu nurodomų teisės normų (be kita ko, CK 2.115, 2.116, 2.123, 2.87 straipsniai) matyti, kad ieškovų ir atsakovo reikalavimai (reikalavimų dalykas) iš esmės tapatūs: reikalaujama atsakovui priklausančių akcijų priverstinio perleidimo CK antrosios knygos IX skirsnio normų nustatyta tvarka (ieškinio reikalavimais – pardavimo, priešieškinio – išpirkimo). Šiuo aspektu pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovų ieškinyje, skirtingai nuo atsakovo priešieškinio, nėra nuorodų į akcijų priverstinio pardavimo kainos nustatymą teismo nutartimi (ekspertams pateikus ataskaitą dėl akcijų kainos) (CK 2.119 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegijos nuomone, neteikia pagrindo ieškinio reikalavimų vertinti kitaip nei nagrinėtinų (tenkintinų ar atmestinų) vadovaujantis būtent CK antrosios knygos IX skirsnio normomis. Taigi ieškinio ir priešieškinio dalykas yra iš esmės tapatus; skiriasi šių reikalavimų faktinis pagrindas: ieškovų reikalavimai grindžiami atsakovo, kaip juridinio asmens dalyvio, veiksmų prieštaravimu juridinio asmens veiklos tikslams (CK 2.115 straipsnio 1 dalis), atsakovo reikalavimai – jo negalėjimu tinkamai įgyvendinti savo kaip juridinio asmens dalyvio teisių dėl ieškovų, kaip juridinio asmens dalyvių, veiksmų (CK 2.123 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į ieškovų ir atsakovo reikalavimų pagrindu nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad tarp ieškinio ir priešieškinio yra tarpusavio ryšys, ir juos kartu nagrinėjant bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti šalių ginčą; be to, atsižvelgiant į reikalavimų tapatumą, patenkinus vienus (ieškinio ar priešieškinio) reikalavimus, bus visiškai ar iš dalies negalima patenkinti kitų (atitinkamai – priešieškinio ar ieškinio) reikalavimų (CPK 143 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktai). Šių reikalavimų išnagrinėjimas kartu (vienoje byloje) atitiktų dispozityvumo, teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo, taip pat proceso koncentruotumo principus (CPK 5 straipsnio 1 dalis, 7, 13 straipsniai).

Atsižvelgdama į ieškinio ir priešieškinio reikalavimų pobūdį, taip pat teisinį pagrindą (CK antrosios knygos IX skirsnio normas, kurios reglamentuoja akcijų, t. y. vertybinių popierių (CK 1.101, 1.102 straipsniai) perleidimą), teisėjų kolegija sutinka su skundžiamose teismų nutartyse išdėstytu priešieškinio reikalavimų vertinimu kaip turtinių reikalavimų. Teisėjų kolegijos nuomone, kasacinio skundo argumentai nepaneigia skundžiamose teismų nutartyse išdėstytų motyvų ir išvadų, kiek tai susiję su priešieškinio reikalavimų vertinimu kaip turtinio pobūdžio reikalavimų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kasaciniame skunde nurodomos tik tam tikros procesinės situacijos (vienaip ar kitaip apmokestinto kasacinio skundo priėmimas, jo išnagrinėjimas ir pan.), kurios buvo susiklosčiusios nagrinėjant skunde nurodomas civilines bylas, tačiau tokios situacijos nėra ir negali būti suprantamos kaip teisės taikymo išaiškinimai CPK 4 straipsnio ir (arba) kaip teismų praktikos formavimas Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies prasme, juolab kaip CPK 346 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktuose nurodyta teisės aiškinimo ir taikymo praktika. Pažymėtina, kad skunde nurodomomis kasacinio teismo nutartimis išnagrinėtose bylose žyminio mokesčio klausimai nebuvo bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl jose (nutartyse) nebuvo pateikta išaiškinimų ar formuojama praktika CPK 346 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktų prasme. Į tai pagrįstai atkreiptas dėmesys ir skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Dėl to kasatoriaus nurodomos procesinės situacijos, kaip tokios, nepatvirtina ir negali patvirtinti CPK 346 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktuose įtvirtintų kasacijos pagrindų.

Kita vertus, atsižvelgdama į kasaciniame skunde iškeltų teisės klausimų, susijusių su žyminio mokesčio dydžiu už reikalavimą dėl priverstinio akcijų pardavimo, kontekstą ir jų aktualumą nuoseklios ir vienodos teismų praktikos formavimui, teisėjų kolegija mano, kad reikalinga teismų praktikos formavimo tikslais, kurie laikytini ir viešuoju interesu, peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis) ir pasisakyti dėl žyminio mokesčio, mokėtino už nagrinėjamoje byloje pareikštą priešieškinį.

Dėl žyminio mokesčio už priešieškinio reikalavimus dėl priverstinio akcijų pardavimo

Kiekvienas ieškinys (pradinis ar priešieškinis), pareiškimas dėl ikisutartinių santykių, trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą dėl ginčo dalyko, pareiškimas jau pradėtoje byloje, pareiškimas ypatingosios teisenos bylose apmokamas tam tikro dydžio žyminiu mokesčiu (CPK 80 straipsnio 1 dalis).

Žyminis mokestis, kaip bylinėjimosi išlaidų rūšis, savo prigimtimi yra atlyginimas valstybei už jos institucijos vykdomą veiklą – teismo darbą vykdant teisingumą konkrečioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P. v. AB „Mažeikių nafta“, bylos Nr. 3K-3-135/2009). Atsižvelgdama į šioje nutartyje jau nurodytą teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principą, teisėjų kolegija pažymi, kad, viena vertus, žyminio mokesčio institutas negali būti sureikšminamas taip, kad būtų nepagrįstai susiaurinta teisė kreiptis į teismą ar neleidžiama tinkamai naudotis teisminės gynybos priemonėmis. Šiuo aspektu konstatuotina, kad visi neaiškumai, susiję su žyminio mokesčio sumokėjimu, jo dydžio nustatymu ir pan., turėtų būti aiškinami, vertinami asmens teisės į teisminę gynybą naudai. Kita vertus, taikant žyminio mokesčio instituto normas, negali būti pažeidžiami, be kita ko, teisinio apibrėžtumo ir asmenų lygiateisiškumo principai, t. y. turi būti laikomasi taikytinų proceso teisės normų, o už tapačius ieškinio ir (arba) priešieškinio reikalavimus turi būti reikalaujama mokėti tais pačiais teisiniais pagrindais (ir tvarka) apskaičiuotą žyminį mokestį.

Tai konstatavusi, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareikštų ieškinio reikalavimų, kurie (kaip ir atsakovo priešieškinis) grindžiami CK antrosios knygos IX skirsnio normomis, patenkinimo tvarka (procedūra) nustatyta, be kita ko, CK 2.118-2.120 straipsniuose, pagal kuriuos perleidžiamų (parduodamų-išperkamų) akcijų kaina nustatoma teismo nutartimi po to, kai teismo paskirti ekspertai pateikia ataskaitą dėl akcijų kainos, t. y. galutinė priverstinai perleidžiamų akcijų kaina nustatoma teismo nutartimi (CK 2.119 straipsnio 1 dalis), ir tik tada atsiranda galimybė galutinai nustatyti tikslią ieškinio sumą, pagal kurią apskaičiuotinas žyminio mokesčio dydis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Esant tokiai procesinei situacijai, sprendžiant klausimus dėl mokėtino žyminio mokesčio už reiškiamus ieškinio ir (arba) priešieškinio reikalavimus, teisėjų kolegijos vertinimu, turėtų būti atsižvelgiama į CPK 86 straipsnio 1 dalies nuostatas – jeigu ieškinio pareiškimo metu ieškinio sumą nustatyti sunku, žyminio mokesčio dydį preliminariai rašytinio proceso tvarka nustato teismas, o paskui papildomai sumokamas žyminis mokestis pagal ieškinio sumą, kurią nustato teismas. Taigi nagrinėjamu atveju, kai ieškinio ir (arba) priešieškinio pareiškimo metu ieškinio sumą nustatyti sunku (nes galutinė priverstinai parduodamų akcijų kaina dar nežinoma), sprendžiant dėl pareikštų reikalavimų apmokestinimo žyminiu mokesčiu, būtent teismui tenka procesinė pareiga rašytinio proceso tvarka preliminariai nustatyti žyminio mokesčio dydį (CPK 86 straipsnio 1 dalis), o bylai pasiekus stadiją, kai bus pateikta ekspertų ataskaita dėl akcijų kainos (CK 2.119 straipsnio 1 dalis), – ir procesinė pareiga patikslinti (nustatyti galutinį) žyminio mokesčio dydį, atsižvelgiant į nustatytą konkrečią akcijų kainą, t. y. ieškinio sumą (CPK 85 straipsnis).

Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad, spręsdamas priešieškinio priėmimo klausimus, pirmosios instancijos teismas šių procesinių veiksmų neatliko, t. y. preliminariai nenustatė žyminio mokesčio dydžio, o 2010 m. kovo 29 d. nutartimi, atkreipęs dėmesį į tai, kad mokėtino žyminio mokesčio dydis nustatytinas pagal nominaliąją akcijų vertę, įpareigojo atsakovą nurodyti priešieškinio sumą. Toks teismo nurodymas, teisėjų kolegijos nuomone, nevertintinas kaip tinkamas CPK 86 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos būtent preliminariai nustatyti žyminio mokesčio dydį. Dėl to konstatuotinas CPK 86 straipsnio 1 dalies pažeidimas, kuris negali būti pašalintas kasaciniame teisme (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis), todėl byla grąžintina pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti priešieškinio priėmimo klausimą.

Iš naujo nagrinėjant priešieškinio priėmimo klausimą, atkreiptinas dėmesys į, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju aktualius proporcingumo ir šalių lygiateisiškumo principus, t. y., atsižvelgiant į tai, kad ieškovai už tapatų ieškinio reikalavimą jau yra sumokėję tam tikrą žyminį mokestį (kurio sumokėjimo aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas), spręstina, ar reikalavimas sumokėti dar vieną žyminį mokestį atitiktų proporcingumo principą; taip pat, atsižvelgiant į tai, kad ieškovų žyminis mokestis sumokėtas ne preliminariai (ne CPK 86 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka), svarstytina, ar kitokios žyminio mokesčio nustatymo tvarkos taikymas priešieškiniui nepažeistų šalių lygiateisiškumo principo (CPK 17 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutartį bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti priešieškinio priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo Kauno apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Janina Stripeikienė

Pranas Žeimys