Civilinė byla Nr. e3K-3-176-1075/2019
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00080-2016-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.6., 2.6.16.12
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gegužės 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Staipa“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Staipa“ dėl skolos, palūkanų ir delspinigių pagal nuomos sutartis priteisimo bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Staipa“ priešieškinį ieškovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sumos, grindžiamos pastato vertės padidėjimu, priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (toliau – ir Privatizavimo įstatymas) 10 straipsnio 13 dalies ir dėl teisės normų, reglamentuojančių nuomininko teisę į išnuomoto valstybės ar savivaldybės turto pagerinimo išlaidų atlyginimą pagal nuomos teisinius santykius reglamentuojančias nuostatas, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, patikslinusi savo reikalavimus, prašė: 1) priteisti iš atsakovės 208 680,40 Eur nesumokėto nuomos mokesčio pagal 2005, 2007, 2009, 2015 metų nuomos sutartis, 33 658,04 Eur palūkanų už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą pagal 2009, 2015 metų nuomos sutartis bei 550,95 Eur delspinigių pagal 2015 m. nuomos sutartį (iš viso 242 889,39 Eur skolos) ir 5 procentus procesinių palūkanų nuo priteistos sumos.
3. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklausė negyvenamasis pastatas – parduotuvė, esantis (duomenys neskelbtini), kuris nuomos sutarčių pagrindu buvo perduotas naudoti atsakovei. Tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudarytos šios nuomos sutartys: 1) 2005 m. sausio 31 d. savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis Nr. 1950, kuria atsakovei išnuomotos ginčo pastato 392,76 kv. m ploto patalpos prekybos veiklai vykdyti laikotarpiu nuo 2005 m. vasario 7 d. iki 2010 m. vasario 7 d.; 2) 2007 m. kovo 14 d. savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis Nr. 2090, kuria atsakovei išnuomotos ginčo pastato 410,75 kv. m ploto patalpos laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 16 d. iki 2012 m. kovo 16 d; 3) 2009 m. rugpjūčio 14 d. savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis Nr. A466-2207-(2.14.1.17-TR2), kuria atsakovei išnuomotas 803,51 kv. m ploto ginčo pastatas naudoti prekybos veiklai laikotarpiu iki 2010 m. vasario 7 d., 2010 m. balandžio 1 d. susitarimu nuomos terminas pratęstas iki 2011 m. balandžio 1 d.; 4) 2015 m. gegužės 13 d. negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos bei kito ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis Nr. A466-41/15-(2.14.1.42-AD4), kuria atsakovei išnuomotas 815,9 kv. m ploto ginčo pastatas laikotarpiu iki 2019 m. birželio 30 d.
4. Ieškovė nurodė, kad pagal 2005 m. nuomos sutartį atsakovė įsipareigojo mokėti 3927,60 Lt dydžio nuomos mokestį per mėnesį, bet liko skolinga 23 565,60 Lt (6825,07 Eur) nesumokėto nuomos mokesčio už 6 mėnesius. Pagal 2007 m. nuomos sutartį atsakovė įsipareigojo mokėti 6161,25 Lt dydžio nuomos mokestį per mėnesį, bet nesumokėjo 36 967,51 Lt (10 706,53 Eur) nuomos mokesčio už 6 mėnesius. Pagal 2009 m. nuomos sutartį atsakovė įsipareigojo mokėti 7231,59 Lt (2094,41 Eur) dydžio nuomos mokestį per mėnesį, tačiau laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. iki 2014 m. birželio 30 d. susidarė 123 162,57 Eur dydžio nesumokėto nuomos mokesčio skola.
5. 2016 m. spalio 13 d. įvyko ginčo pastato viešas aukcionas, o 2016 m. lapkričio 22 d. ieškovė su viešo aukciono laimėtoju pasirašė ginčo pastato pirkimo–pardavimo sutartį. Todėl 2015 m. nuomos sutartis, remiantis jos 14.2 papunkčiu, laikytina nutraukta nuo 2016 m. spalio 13 d., kai įvyko turto privatizavimo aukcionas. Ginčo pastatas grąžintas savivaldybei 2016 m. lapkričio 21 d. perdavimo–priėmimo aktu, todėl iki šio termino skaičiuotinas nuomos mokesčio įsiskolinimas. 2015 m. sudaryta nuomos sutartimi atsakovė įsipareigojo mokėti 3927,60 Lt (2366,11 Eur) dydžio nuomos mokestį per mėnesį, tačiau nesumokėjo ir liko skolinga 67 986,23 Eur.
6. Atsakovė, nesumokėjusi nuomos mokesčio pagal 2009 ir 2015 m. nuomos sutartis, turi prievolę sumokėti ieškovei 5 procentų dydžio įstatyme nustatytas palūkanas – 29 793,29 Eur pagal 2009 m. nuomos sutartį ir 3864,75 Eur pagal 2015 m. nuomos sutartį, iš viso – 33 658,04 Eur mokėjimo palūkanų.
7. Atsakovė UAB „Staipa“ patikslintais priešieškinio reikalavimais prašė priteisti iš ieškovės 306 273,77 Eur pastato vertės padidėjimo sumą, įskaityti ieškovės reikalavimą dėl nuomos mokesčio priteisimo bei atsakovės reikalavimą dėl pastato pagerinimo išlaidų atlyginimo priteisimo (įskaitomų reikalavimų suma sudaro 67 986,23 Eur).
8. Nurodė, jog laikotarpiu nuo 1997 iki 2016 metų ieškovę ir atsakovę siejo nuomos santykiai dėl pastato (duomenys neskelbtini), patalpų nuomos. Atsakovė netrukus po pirmosios nuomos sutarties 1997 m. sudarymo ėmėsi investicijų į išsinuomotas patalpas – gavo leidimą iš atsakovės ruošti techninę dokumentaciją ir atlikti pastato patalpų remonto darbus, remontavo patalpas. 2001 m. sausio 4 d. atlikta statinio ekonominė finansinė ekspertizė patvirtino, kad atsakovė į išnuomotų patalpų remontą investavo 332 370 Lt.
9. 2001 m. išsikėlus pastato pirmo aukšto nuomininkams, patalpų būklė pablogėjo. Atsakovė dėl to kreipėsi į ieškovę, kuri siūlė atsakovei išsinuomoti visą pastatą. Atsakovė kreipėsi į ieškovę prašydama privatizuoti pastatą, tačiau ieškovė į šiuos prašymus nereagavo. 2007 m. balandžio 25 d. ieškovė išdavė leidimą atsakovei rengti pastato rekonstrukcijos projektą ir sąmatą, nustatant, kad šiam objektui pagerinti būtų naudojama ne daugiau kaip 746 435 Lt (216 181,52 Eur) lėšų. 2010 m. birželio 22 d. pastato rekonstrukcija buvo baigta, surašytas pastato pripažinimo tinkamu naudoti aktas. 2014 m. spalio 19 d. raštu ieškovė informavo atsakovę apie kompensuojamųjų 651 920 Lt (188 809,08 Eur) investicijų į pastato patalpų remontą pripažinimą. 2015 m. spalio 2 d. ieškovė informavo atsakovę apie pastato pardavimą ir 2015 m. spalio 16 d. vyksiantį aukcioną. Pakartotinis pastato aukcionas įvyko 2016 m. spalio 13 d., pastatas parduotas už 482 890 Eur kainą. 2016 m. lapkričio 21 d. priėmimo–perdavimo aktu atsakovė grąžino pastatą ieškovei su visais pagerinimais, o šalis sieję nuomos santykiai pasibaigė. Pastato grąžinimo metu atsakovės atliktų pastato pagerinimų atlyginimo klausimas nebuvo išspręstas.
10. Bendra ieškovės pritarimu atsakovės į pastato rekonstrukciją investuota suma sudaro 285 070,09 Eur: iki 2000 m. – 96 261,01 Eur (332 370 Lt), iki 2009 m. – 188 809,08 Eur (651 920 Lt). Nuomininkui, teisėtai pagerinusiam nuomotas patalpas, jų privatizavimo metu atlyginamos ne patirtos išlaidos, o dėl šio pagerinimo padidėjusios patalpų vertės procentas. Ekspertizės išvadoje nurodyta, kad dėl pastatui pagerinti atsakovės padarytų išlaidų pastato vertė padidėjo 203 proc. (nuo 108 630 Eur iki 510 450 Eur). 2016 m. spalio 13 d. pastatas parduotas viešo aukciono būdu už 482 890 Eur. Todėl iš ieškovės atsakovei priteistina 374 260 Eur suma, kaip pastato vertės padidėjimas dėl atsakovės atliktų investicijų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
11. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės UAB „Staipa“ ieškovės naudai 143 315,18 Eur skolos, 18 502,67 Eur palūkanų, 550,95 Eur delspinigių, 149,20 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir 5 proc. procesinių palūkanų nuo priteistos bendros 162 518,00 Eur sumos. Teismas atmetė atsakovės UAB „Straipa“ priešieškinio reikalavimus.
12. Teismas nustatė, kad šalis siejo nuomos teisiniai santykiai. Atsakovė įsipareigojimą mokėti nuomos mokestį vykdė netinkamai, todėl susidarė nuomos mokesčio įsiskolinimas. Teismas nustatė, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 208 680,40 Eur nuomos mokesčio, o atsakovė pripažino ir prašė įskaityti kaip priešpriešinį reikalavimą 80 070 Eur įsiskolinimo sumą.
13. Teismas, nustatęs, kad pagal 2005 m. nuomos sutartį ieškovė prašė priteisti 6825,07 Eur, o pagal 2007 m. nuomos sutartį – 10 706,53 Eur, atmetė šiuos reikalavimus kaip pareikštus praleidus penkerių metų ieškinio senaties terminą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 9 dalyje (ieškinys teismui pateiktas 2016 m. sausio 14 d., o patikslintas ieškinys – 2016 m. birželio 2 d.). Teismas tuo pačiu pagrindu atmetė ieškovės reikalavimų dalį, kuria prašoma priteisti įsiskolinimą nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. iki 2011 m. birželio 2 d. pagal 2009 m. nuomos sutartį. Teismas pagal 2009 m. nuomos sutartį, galiojusią iki 2014 m. birželio 30 d., priteisė ieškovei iš atsakovės 75 328,95 Eur nuomos mokesčio įsiskolinimo (iš 123 162,57 Eur prašomos priteisti skolos atėmė 47 833,62 Eur (atmestas reikalavimas dėl ieškinio senaties)), o pagal 2015 m. nuomos sutartį – 67 986,23 Eur nesumokėto nuomos mokesčio įsiskolinimą, susidariusį iki patalpų perdavimo ieškovei 2016 m. lapkričio 21 d.
14. Teismas pripažino ieškovės teisę, vadovaujantis CK 6.210 straipsniu, reikalauti 5 procentų dydžio metinių palūkanų. Ieškovė pateiktais palūkanų apskaičiavimais pagal 2009 m. sutartį prašė priteisti 29 793,29 Eur, o pagal 2015 m. nuomos sutartį – 3864,75 Eur šių palūkanų. Teismas ieškovės reikalavimą dėl įstatyme nustatytų mokėjimo palūkanų pagal 2009 m. nuomos sutartį tenkino iš dalies ir priteistinas palūkanas sumažino iki 14 637,92 Eur (29 793,29 Eur – 15 155,37 Eur (CK 1.125 straipsnio 9 dalis). 2015 m. nuomos sutarties 12 punkte šalims susitarus, kad nuomininkas, sutartyje nustatytu laiku nesumokėjęs nuompinigių, moka 0,05 procento dydžio delspinigius nuo nesumokėtos nuompinigių sumos už kiekvieną pavėluotą dieną, teismas pripažino ieškovės teisę į 550,95 Eur dydžio delspinigius pagal 2015 m. nuomos sutartį.
15. Teismas, vertindamas sutartinį priešieškinio reikalavimų pagrindą, nustatė, kad 1997 nuomos sutartyje šalių buvo nustatyta, jog nuomininkas, šalių sutarimu pagerinęs patalpų būklę, turi teisę į tuo tikslu turėtų būtinųjų išlaidų atlyginimą pinigais arba medžiagomis, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato kitas sąlygas. Tuo tarpu 2005 m. sudarytoje nuomos sutartyje ir vėlesnėse 2007 m., 2009 m. bei 2015 m. sudarytose nuomos sutartyse nurodyta, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą (atlikus paprastąjį remontą, kapitalinį remontą ir (ar) rekonstrukciją), už pagerinimą neatlyginama.
16. Teismas, vertindamas įstatyme įtvirtintą priešieškinio reikalavimų pagrindą, nustatė, kad iki 2002 m. gegužės 23 d. galiojęs Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (toliau – ir Disponavimo įstatymas) nenustatė draudimo atlyginti turto nuomininkui už padarytus išnuomoto turto pagerinimus. Tuo tarpu nuo 2002 m. birželio 19 d. įsigaliojusios Disponavimo įstatymo redakcijos 14 straipsnio 5 dalyje buvo įtvirtinta, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama (šio įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad ši nuostata netaikoma sutartims, kurios buvo sudarytos iki šio įstatymo įsigaliojimo). Nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusios Disponavimo įstatymo redakcijos 15 straipsnio 7 punkte įtvirtinta išlygų neturinti nuostata, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama.
17. CK 6.501 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita. Nagrinėjamu atveju Disponavimo įstatyme yra įtvirtintas imperatyvus draudimas atlyginti nuomininkui už turto pagerinimą. Todėl šioje byloje nėra teisinio pagrindo priteisti atsakovės turėtų išlaidų atlyginimą.
18. Iki 2014 m. rugsėjo 30 d. galiojusios Privatizavimo įstatymo redakcijos 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata nurodė, kad nuomos metu dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytas išlaidas pagal CK nuomininkui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą. Teismas nurodė, jog pagal minėtą Privatizavimo įstatymo nuostatą pagerinimo išlaidas atlygina ne privatizavimo objekto savininkas, o pirkėjas. Be to, pagal šią nuostatą padarytos išlaidos būdavo atlyginamos ne bet kada, o privatizavimo metu. Kadangi ginčo pastatas nebuvo privatizuotas Privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, atsakovei minėto įstatymo pagrindu neatsirado teisė reikalauti patirtų investicijų atlyginimo. 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojo nauja Privatizavimo įstatymo redakcija, kuri nustato tik valstybei priklausančių akcijų privatizavimą. Nekilnojamasis turtas nuo šio pakeitimo įsigaliojimo gali būti perduodamas privačion nuosavybėn tik viešo aukciono būdu ir nebegali būti privatizuotas.
19. Teismas, spręsdamas dėl atsakovės reikalavimų pagrįstumo teisėtų lūkesčių apsaugos aspektu, nurodė, kad ginčo šalių sudarytose nuomos sutartyse, kurių sąlygos buvo žinomos atsakovei, buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, kad turto pagerinimo išlaidos nuomininkui neatlyginamos. Todėl teisėtas atsakovės lūkestis dėl investicijų atlyginimo negalėjo susiformuoti.
20. Teismas nenustatė kasacinio teismo praktikoje suformuotų prielaidų nepagrįstam praturtėjimui konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016).
21. Teismas nustatė, kad atsakovė nedalyvavo ieškovės organizuojamuose ginčo turto aukcionuose. Tai, kad atsakovė teikė ieškovei prašymus dėl ginčo turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu, nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovė nesudarė atsakovei sąlygų įsigyti ginčo turtą. Ieškovė siuntė atsakovei pranešimą apie viešą aukcioną, teikė atsakovei turto perdavimo–priėmimo akto projektą, atsakymus į atsakovės raštus, taigi, bendradarbiavo su atsakove.
22. Teismas, netenkindamas atsakovės priešieškinio reikalavimo dėl teisinio pagrindo nebuvimo, nepasisakė dėl atsakovės prašomos priteisti sumos pagrįstumo.
23. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gruodžio 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą paliko iš esmės nepakeistą, papildydamas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo priteisimo.
24. Teismas pripažino, kad, nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojus naujai Disponavimo įstatymo redakcijai, nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą savivaldybės turtą, už atliktus pagerinimus nėra atlyginama, nepaisant to, kada buvo sudaryta nuomos sutartis (15 straipsnio 7 punktas). Teismas nustatė, kad 2002 m. gegužės 23 d. Disponavimo įstatymo pakeitimo įstatyme Nr. IX-900 įtvirtinta išlyga dėl atlyginimo už išnuomoto valstybės (savivaldybės) turto pagerinimą pagal nuomos sutartis, sudarytas iki 2002 m. birželio 19 d., galiojo iki pat 2014 m. spalio 1 d., t. y. 12 metų. Tokios išlygos panaikinimas 2014 m. yra susijęs ne su prarastu šios išlygos aktualumu, bet siekiu išvengti tokių situacijų, kai buvę valstybės (savivaldybės) patalpų nuomininkai siekia prisiteisti prieš dešimt metų atliktų ir pačių nuomininkų naudotų investicijų atlyginimą, nors tą draudžia galiojantys teisės aktai.
25. Ginčo pastato remonto darbai buvo atlikti galiojant 1997 m. nuomos sutarčiai, kurios 5.6 papunktyje nustatytas draudimas atlyginti bet kokias išlaidas nuomininkui, jeigu tai prieštarautų įstatymui. 2002 m. gegužės 23 d. ir 2014 m. kovo 25 d. Disponavimo įstatymo pakeitimais savivaldybėms uždraudus atlyginti nuomininkams jų išlaidas, 1997 m. nuomos sutarties galiojimo metu turėtų išlaidų atlyginimas būtų neteisėtas. Be to, nuo 2005 m. su atsakove sudarytose nuomos sutartyse buvo nustatyta, kad nuomotojas neatlygina dėl ginčo pastato turėtų nuomininko išlaidų. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimus dėl pagerinimo išlaidų atlyginimo.
26. Kadangi iki 2014 m. spalio 1 d., kai galiojo Privatizavimo įstatymo nuostatos, įtvirtinančios dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytų išlaidų atlyginimą, ginčo pastatas nebuvo privatizuotas, atsakovė neįgijo subjektinės teisės į ginčo patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą. Pagal Privatizavimo įstatymą privatizuojamam turtui pagerinti padarytos išlaidos galėjo būti atlyginamos ne bet kada, o turto privatizavimo metu, t. y. paaiškėjus jo pirkėjui, o ne tų išlaidų atsiradimo momentu. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas priešieškinį, pažeidė lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principą.
27. Tai, kad ieškovė neįtraukė pastato į privatizuojamų objektų sąrašą, nelėmė atsakovės teisėtų lūkesčių pažeidimo, kadangi teisinis reglamentavimas neįpareigoja savivaldybės parduoti privatiems asmenims nuosavybės teise valdomo turto. Atsakovės investicijos į pastatą tikintis privatizuoti pastatą gali būti vertinamos kaip nepasiteisinęs komercinis sprendimas, verslo rizikos prisiėmimas, o ne ieškovės pareigos parduoti ginčo pastatą atsakovei pažeidimas.
28. Konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, jog įstatymu nustatytas tam tikrų santykių reglamentavimas negali būti pakeičiamas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Nors 2003 m. vasario 25 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija protokolu patvirtino, kad atsakovė į ginčo pastato remontą ir rekonstrukciją investavo 332 370 Lt (93 654,43 Eur), šios išlaidos galėjo būti kompensuojamos ginčo pastato privatizavimo metu, ginčo pastatas buvo parduotas tik 2016 m. spalio 13 d., t. y. praėjus 13 metų, per kuriuos pasikeitė reglamentavimas dėl pagerinimų išlaidų atlyginimo.
29. Kadangi ginčo pastatas nebuvo privatizuotas Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies galiojimo metu, o ginčo pastato viešo aukciono procedūros buvo vykdomos pagal nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusį Disponavimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 28 d. nutarimo Nr. 1178 reikalavimus, kurie nenustatė galimybės nuomininkui atlyginti jo investicijų į parduodamą turtą, atsakovė neturi teisinio pagrindo reikalauti atlyginti tokias išlaidas.
30. CK 6.501 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad nuomininkas turi teisę į išnuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, jeigu jis pagerinimus padarė nuomotojo leidimu, yra išlyga – išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita. Taigi, esant įstatyme įtvirtintam draudimui, atsakovės reikalavimas priteisti iš savivaldybės ginčo pastato pagerinimo išlaidų atlyginimą yra nepagrįstas.
31. Kadangi atsakovė priešieškinyje nereiškė jokių reikalavimų savivaldybei dėl nuostolių atlyginimo (priešieškinio dalykas) ir neįrodinėjo savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygų (priešieškinio pagrindas), pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neturėjo pareigos nei pats suformuluoti, nei pakeisti priešieškinio dalyko. Atsakovės argumentai, jog ji patyrė nuostolių dėl to, kad Vilniaus miesto savivaldybė vilkino ginčo pastato neteisėto privatizavimo procedūras, kad neatsakė į atsakovės raštus dėl ginčo pastato privatizavimo, pagrįstai nebuvo vertinami.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
32. Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutarties dalis, kuriomis buvo atmestas jos priešieškinis, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priteisti atsakovei iš ieškovės 285 171,09 Eur sumą, dalį šios sumos įskaitant į ieškovės reikalavimą dėl nuomos mokesčio priteisimo, arba grąžinti šią bylą iš naujo nagrinėti vienam iš pirmosios arba apeliacinės instancijos teismų. Kasacinį skundą grindžia šiais teisiniais argumentais:
32.1. Teismai, konstatuodami, kad Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies normos panaikinimas nuo 2014 m. spalio 1 d. atėmė iš atsakovės teisę reikalauti atlyginti pastato pagerinimo išlaidas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl savivaldybės turtą pagerinusio nuomininko teisėtų lūkesčių apsaugos ir jo išlaidų atlyginimo CK 6.501 straipsnio pagrindu.
32.2. Atsakovė, nuomos teisinių santykių tarp jos ir ieškovės metu investavusi nuosavas lėšas į ieškovei nuosavybės teise priklausančio pastato pagerinimus, tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatų bei ieškovės priimtų sprendimų pagrindu turėjo teisėtą lūkestį, kad pastato pagerinimo išlaidos bus jai kompensuotos:
32.2.1. visuose ieškovės sprendimuose, kurių pagrindu atsakovei buvo suteikta teisė atlikti pastato pagerinimus, nustatyta į pastato pagerinimus leidžiama investuoti lėšų suma arba pripažįstamos atsakovės atliktos investicijos, buvo nurodoma, kad atsakovės patirtos išlaidos jai bus atlygintos pastato privatizavimo metu;
32.2.2. ieškovės sprendimai buvo priimti pastato pagerinimo atlikimo metu galiojusių Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies, Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427 patvirtintos Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti tvarkos 32 punkto ir Vilniaus miesto savivaldybės 2001 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 229 patvirtintos Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu tvarkos pagrindu;
32.2.3. nuomininko teisė į nuomojamų patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą įtvirtinta CK 6.501 straipsnyje, tačiau šiuo atveju šalių teisinius santykius reglamentavo specialioji Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies norma, todėl ieškovė priėmė sprendimus dėl atsakovės į pastato pagerinimus investuotų lėšų atlyginimo būtent vadovaudamasi šiuo pagrindu;
32.2.4. kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta būtinybė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo procese užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp tikslo gauti iš privatizavimo didesnių pajamų ir tikslo gerinti privataus verslo sąlygas, apsaugant nuomininką nuo jo teisėtų interesų pažeidimo. Šių interesų pusiausvyrai užtikrinti tiek nuomininkas, investuodamas privatų kapitalą į išsinuomotą turtą ir siekdamas jį privatizuoti, tiek nuomotojas, rengdamas nuomojamą objektą privatizuoti, turi elgtis sąžiningai, laikytis įstatymo reikalavimų, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių principų, bendradarbiauti priimant bei įgyvendinant nuomos sutarties šalių teisiniams santykiams reikšmingus sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-69/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-69/2015">3K-3-69/2015</a>).
32.3. Aplinkybė, kad pastato įtraukimas į privatizavimo programą buvo išimtinai nuo ieškovės valios priklausantis sprendimas, kuriam atsakovė neturėjo įtakos, savaime nepanaikina atsakovės teisės reikalauti atlyginti pastato pagerinimo išlaidas:
32.3.1. atsakovė kelis kartus kreipėsi į ieškovę su prašymais įtraukti pastatą į privatizuojamų objektų sąrašą, įskaitant prašymą leisti privatizuoti pastatą tiesioginių derybų būdu, tačiau tokie sprendimai ieškovės įgaliotų asmenų nebuvo priimti. Tarp šalių nėra ginčo, kad pastatas iki 2014 m. spalio 1 d. nebuvo privatizuotas;
32.3.2. atsakovės teisių pažeidimas pasireiškė ne jos negalėjimu dalyvauti pastato privatizavimo procedūrose, kurių eiga nepriklausė nuo atsakovės valios, o ieškovės atsisakymu atlyginti atsakovei į pastato pagerinimą investuotas lėšas vien dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo, kuris panaikino valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo procedūras;
32.3.3. teismai nepagrįstai atsakovės teisę reikalauti atlyginti pastato pagerinimo išlaidas susiejo vien tik su pastato privatizavimo procedūra, todėl padarė iš esmės neteisingą išvadą, kad atsakovė po 2014 m. spalio 1 d. Privatizavimo įstatymo pakeitimų nebeteko teisės reikalauti iš ieškovės atlyginti pastato pagerinimo išlaidas.
32.4. Specialiųjų teisės aktų nuostatų pakeitimas negalėjo panaikinti atsakovės subjektinės teisės reikalauti atlyginti pastato pagerinimo išlaidas. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, tokiu atveju klausimas dėl pagerinimo išlaidų atlyginimo turėjo būti sprendžiamas pagal CK nuostatas ir šalių sudarytos nuomos sutarties sąlygas:
32.4.1. bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovė išdavė atsakovei leidimą investuoti į pastatą lėšas, kurių suma 2,5 karto viršija pastato vertę, jas pripažino ir įsipareigojo atlyginti;
32.4.2. atsakovės išlaidų pastatui pagerinti atsiradimo metu galiojo tiek bendroji teisės taisyklė (CK 6.501 straipsnis), tiek ir specialioji teisės taisyklė (Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalis) dėl nuomininko patirtų pagerinimo išlaidų atlyginimo. Nustojus galioti specialiajai normai, atsakovė turi teisę reikšti ieškovei reikalavimą dėl pastato pagerinimo išlaidų atlyginimo CK 6.501 straipsnio pagrindu;
32.4.3. atsakovo teisę reikalauti pastato pagerinimo išlaidų atlyginimo patvirtina kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2006);
32.4.4. minėta atsakovės teisė atsirado pagal išlaidų atlikimo metu galiojusius teisės aktus ir turi būti ginama, nepaisant vėlesnių specialių teisės aktų pasikeitimų. Valstybė (savivaldybė) negali remtis pasikeitusiomis teisės aktų nuostatomis, pateisindama iki tokių pakeitimų prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą (CK 6.157 straipsnio 2 dalis). Priešingas šios situacijos aiškinimas neatitiktų konstitucinio teisinės valstybės principo;
32.4.5. teismai nepagrįstai neįvertino tos aplinkybės, kad ieškovė dalį atsakovės į pastato pagerinimą investuotų lėšų (651 920 Lt (188 809,08 Eur)) pripažino jau po 2014 m. spalio 1 d. Privatizavimo įstatymo pakeitimų įsigaliojimo. Tokiu būdu ieškovė pripažino ir patvirtino faktą, kad atsakovės su ieškovės leidimu į pastato pagerinimus investuota lėšų suma turės būti kompensuota pagal CK 6.501 straipsnyje nustatytas taisykles.
32.5. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Disponavimo įstatymo nuostatas, ir pažeidė lex retro non agit principą. Atsakovės pareikštas reikalavimas dėl pastato pagerinimo išlaidų atlyginimo turėjo būti vertinamas pagal teisės normas, galiojusias nuomos sutarčių sudarymo bei pastato pagerinimų atlikimo metu:
32.5.1. Disponavimo įstatymo priėmimas ir vėlesni pakeitimai negalėjo turėti įtakos ieškovės ir atsakovės 1997 m. sudarytų nuomos sutarčių sąlygų, nustatančių ieškovės prievolę kompensuoti atsakovei jos patirtas patalpų pagerinimo išlaidas pinigais, medžiagomis arba įskaitant tokias išlaidas į nuomos mokestį, galiojimui;
32.5.2. pirminėje 1998 m. gegužės 12 d. Disponavimo įstatymo redakcijoje klausimas dėl savivaldybės turto nuomos, įskaitant ir pagerinimo išlaidų atlyginimo aspektą, nebuvo sureguliuotas;
32.5.3. vadovaujantis lex retro non agit principu, nuo 2002 m. birželio 19 d. įsigaliojusi Disponavimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies nuostata, įtvirtinanti, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama, išskyrus sutartis, kurios buvo sudarytos iki 2002 m. birželio 19 d., nepriklausomai nuo šios išimties, neturėtų būti taikoma visoms iki įstatymo įsigaliojimo sudarytoms sutartims;
32.5.4. tiek konstitucinėje jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d. nutarimas), tiek kasacinio teismo praktikoje (2002 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1340/2002) dėl teisės normų galiojimo laiko atžvilgiu nurodoma, jog tam, kad būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymų leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas. Tai galima padaryti tik įstatymo forma. Ankstesniąją teisės normą panaikinančios teisės normos įsigaliojimas nereiškia, kad išnyksta civilinės teisės ir pareigos, įgytos ankstesnės normos pagrindu ir joje nustatytomis sąlygomis. Teismai privalo šias teises pripažinti ir ginti nuo pažeidimų teisių atsiradimo metu galiojusių teisės normų pagrindu;
32.5.5. nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusi Disponavimo įstatymo 15 straipsnio 7 dalies redakcija, kuri nebenustatė išlygos dėl nuomininko pagal iki 2002 m. birželio 19 d. sudarytas sutartis patirtų pagerinimo išlaidų atlyginimo, negalėjo turėti įtakos iki šio įstatymo priėmimo atsiradusiai atsakovės teisei reikalauti iš ieškovės atlyginti pastato pagerinimo išlaidas.
32.6. Teismai nepagrįstai nepripažino atsakovės teisės į pastato pagerinimo išlaidų atlyginimą CK 6.501 straipsnio pagrindu, netinkamai aiškino šią teisės normą:
32.6.1. leidimo atlikti nuomojamo daikto pagerinimus davimas savo esme yra sandoris, nes šiuo veiksmu siekiama tam tikrų teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012);
32.6.2. CK 6.501 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta nuomininko teisė gauti išnuomoto daikto pagerinimo išlaidų atlyginimą tuo atveju, kai išnuomotas daiktas buvo pagerintas nuomotojo leidimu, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato ką kita. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir 1964 m. CK 613 straipsnio 1 dalyje. Atsakovė atitiko visas CK 6.501 straipsnio taikymo sąlygas;
32.6.3. šalių susitarimas dėl nuomos išlaidų atlyginimo atitiko visas CK 6.501 straipsnio 1 dalyje (1964 m. CK 316 straipsnio 14 dalyje) nustatytas sąlygas ir vėlesnių teisės aktų bei jų pakeitimų priėmimas ipso facto negalėjo lemti atsakovės ir ieškovės sudaryto sandorio dėl nuomojamo turto pagerinimo išlaidų atlyginimo negaliojimo (neteisėtumo). Atsakovė į pastato pagerinimus investavo 285 070,09 Eur. Visos pastato patalpų pagerinimo išlaidos buvo padarytos, esant išankstiniam ieškovės leidimui, neviršijant ieškovės nustatytos tokių išlaidų sumos. Ieškovė, išduodama atsakovei leidimus atlikti pastato pagerinimus, įsipareigojo kompensuoti atsakovei su pagerinimų atlikimu susijusias išlaidas. Nuo ginčo šalių sutartinių nuomos santykių pradžios iki 2009 m. rugpjūčio 14 d. šalių sudarytos nuomos sutarties buvo nustatytas atsakovės padarytų pastato pagerinimo išlaidų atlyginimas. Toks sutartinis reguliavimas neprieštaravo teisės aktų nuostatoms;
32.6.4. kasacinio teismo praktikoje nuomininko teisė į nuomojamų patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą iš buvusio nuomotojo yra ginama pagal CK 6.501 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą, nepriklausomai nuo to, ar patalpos buvo privatizuotos ir kas tokias patalpas įsigijo (kasacinio teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2006; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2009; 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2013; 2015 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-69/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-69/2015">3K-3-69/2015</a>; 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-532-687/2018).
2. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
33.1. Savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo, kuris savo veikloje privalo griežtai vadovautis įstatymo reikalavimais. Pastato pagerinimo išlaidos atsakovei galėjo būti atlyginamos tik tuo atveju, jeigu toks atlyginimas nebūtų prieštaravęs įstatymams. Draudimas savivaldybėms atlyginti bet kokias nuomininko padarytas išlaidas atsirado 2002 m. gegužės 23 d. priėmus Disponavimo įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. IX-900, įtvirtinusį imperatyvų draudimą atlyginti valstybės (savivaldybės) ilgalaikio materialiojo turto nuomininkui už padarytus išnuomoto turto pagerinimus (14 straipsnio 5 dalis), išskyrus sutartis, sudarytas iki 2002 m. birželio 19 d. Tuo tarpu nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojo imperatyvi Disponavimo įstatymo 15 straipsnio 7 dalies nuostata, kuri be jokių išimčių įtvirtino draudimą atlyginti nuomininkui turto pagerinimo išlaidas. Atsakovė, priimdama sprendimą nuomotis viešąją nuosavybę, negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad nesikeis minėtų teisinių santykių teisinis reglamentavimas.
33.2. Atsakovės teisėti lūkesčiai atgauti į pastatą investuotas lėšas, net ir atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad tokioms investicijoms buvo gauti savivaldybės leidimai, negalėjo susiformuoti nuomos sutarčių pagrindu. 1997 m. nuomos sutarties 5.6 punkte įtvirtinta nuomininko teisė gauti patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą netaikoma, jei įstatymai ar sutarties nustato kitas sąlygas. Tuo tarpu nuo 2005 metų sudarytose nuomos sutartyse nurodyta, jog išnuomoto turto pagerinimo išlaidos nuomininkui neatlyginamos. Atsakovė tokių nuomos sutarčių sąlygų jų galiojimo metu niekada neginčijo, jos atitiko tikrąją atsakovės valią.
33.3. CK 6.501 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji teisės norma dėl nuomininko turėtų išsinuomoto daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo nustato išimtį – išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita.
33.4. Atsakovės teisėti lūkesčiai atgauti padarytas investicijas pastato privatizavimo metu negalėjo būti pažeisti, nes iki 2014 m. spalio 1 d. galiojęs teisinis reglamentavimas apskritai neįpareigojo savivaldybės pastatą parduoti. Kadangi privatizavimo teisinių santykių reglamentavimas nuomojamo turto pagerinimo išlaidų atlyginimą siejo su turto privatizavimo faktu, o pastato privatizavimo procedūros nebuvo vykdomos, nuo 2014 m. spalio 1 d. panaikinus savivaldybės turto privatizavimo institutą, atsakovė taip ir neįgijo teisės į pastato pagerinimo išlaidų atlyginimą.
33.5. Kasaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-257/2006 negali būti taikoma nagrinėjamam ginčui, kadangi skiriasi abiejų bylų faktinės aplinkybės.
33.6. Šiuo metu galiojantis savivaldybės turto disponavimą reglamentuojantis Disponavimo įstatymas imperatyviai draudžia atlyginti nuomininko į savivaldybės išnuomotą turtą padarytas išlaidas. Atsakovė reikalavimą priteisti jai pastato pagerinimo išlaidų atlyginimą pateikė galiojant šiam draudimui. Netgi laikant, kad savivaldybė, duodama leidimą atlikti nuomojamo daikto pagerinimus, įsipareigojo atlyginti atsakovei pastato pagerinimo išlaidas, toks įsipareigojimas, kaip vienašalis sandoris, būtų niekinis ir negaliojantis dėl jo prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms.
33.7. Nuo pažeidimų gali būti ginama ir pripažįstama tik įgyta teisė, o atsakovė iki 2014 m. spalio 1 d. teisinio reglamentavimo pasikeitimo nei sutarties, nei įstatymo pagrindu neįgijo subjektinės teisės reikalauti kokių nors pagerinimo išlaidų atlyginimo.
33.8. Teismai pagrįstai nagrinėjamam ginčui taikė Disponavimo įstatymo pakeitimus, įsigaliojusius nuo 2014 m. spalio 1 d. Sudarius nuomos sutartis dėl savivaldybės valdomo nekilnojamojo turto nuomos, tarp savivaldybės ir atsakovės susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Tam, kad būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems teisiniams santykiams reguliuoti, būtinas įstatymų leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas. Tai galima padaryti tik įstatymo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/1999, 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2013). Tokiais atvejais privalu atsižvelgti į tai, kad, privatinėje teisėje pagerinus vienos teisinių santykių šalies padėtį, kitos šalies padėtis gali ne pagerėti, o pablogėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2012).
33.9. Nuo 2014 m. spalio 1 d. nelikus išlygos dėl Disponavimo įstatymo pakeitimų taikymo iki 2002 m. birželio 19 d. sudarytoms nuomos sutartims, įstatymų leidėjas išreiškė aiškią ir nedviprasmišką poziciją netaikyti minėtos išlygos ir išnuomoto turto pagerinimo išlaidų nuomininkui neatlyginti.
33.10. Atliekant pastato vertės padidėjimo ekspertizę, nustatyta, kad dėl visų atsakovės padarytų investicijų 1997–2009 m. laikotarpiu pastato vertė išaugo 2,03 karto. Kadangi pastatas buvo parduotas viešo aukciono būdu už 482 890 Eur, maksimali hipotetiškai atlygintina pagerinimo išlaidų suma galėjo sudaryti 237 876,85 Eur (482 890 Eur / 2,03), taip išlaikant eksperto nustatytą proporciją, o ne 285 070,89 Eur, kaip kasaciniu skundu prašo atsakovė.
33.11. Pagal Privatizavimo įstatymą ir kitus specialiuosius teisės aktus, nuomininkui, kuris teisėtai pagerino nuomotas patalpas, jų privatizavimo metu atlyginamos ne patirtos šiam tikslui būtinos išlaidos, o dėl šio pagerinimo patalpų vertės padidėjimo procentas, t. y. atlyginama ne tai, kiek lėšų asmuo įdėjo, o tai, kiek dėl tų įdėjimų geresnis (brangesnis) tapo pats daiktas. Iš atsakovės į bylą pateiktų dokumentų neįmanoma nustatyti, ar atlikti pagerinimų darbai pagerino pastatą kaip nekilnojamąjį daiktą, o ne pritaikė pastatą atsakovės verslo poreikiams, t. y. atsakovė neįrodinėjo, kad jos patirtos išlaidos buvo būtinos.
33.12. Atsakovės reikalavimas priteisti visą atliktų investicijų sumą neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, nes investicijos darbai buvo atliekami 1997–2000 metais ir 2007–2009 metais, ir dalis šių pagerinimų buvo visiškai nudėvėti pačiai atsakovei vykdant savo komercinę veiklą pastate.
33.13. Kadangi atliekant pastato vertės padidėjimo nustatymo ekspertizę nebuvo atsižvelgta į 33.11 ir 33.12 punktuose nurodytas aplinkybes, yra pagrindas apskritai nesivadovauti šia ekspertize.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies aiškinimo ir taikymo
3. Nagrinėjamoje byloje atsakovė priešieškinio reikalavimus dėl nuomininko teisės į išnuomoto savivaldybės turto pagerinimo išlaidų atlyginimą grindė dviem teisiniais pagrindais: Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalimi (įstatymo redakcija, su kai kuriais pakeitimais galiojusi nuo 2000 m. balandžio 5 d. iki 2014 m. spalio 1 d.) ir CK 6.501 straipsnio 1 dalimi. Kasaciniu skundu atsakovė taip pat teikia argumentus dėl šių teisės normų netinkamo taikymo ir aiškinimo. Teisėjų kolegija pasisako atskirai dėl šių dviejų teisinių pagrindų taikymo ir aiškinimo.
4. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnis 13 dalimi, įtvirtinančia dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytų išlaidų atlyginimą, buvo papildytas 2000 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio papildymo įstatymu Nr. VIII-1575, įsigaliojusiu nuo 2000 m. balandžio 5 d. Minėta įstatymo nuostata nurodė, kad nuomos metu dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytas išlaidas pagal Civilinį kodeksą nuomininkui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka vertinant tokį privatizavimo objektą turi būti nustatytas vertės padidėjimas procentais dėl šiam objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų. Gaunamos iš privatizavimo sandorio lėšos, atitinkamai jas sumažinus dėl privatizavimo objekto vertės padidėjimo, pervedamos į Finansų ministerijai atidarytą privatizavimo fondo sąskaitą (jei privatizavimo objektas nuosavybės teise priklauso savivaldybei, – į savivaldybės specialiąją sąskaitą). Likusi privatizavimo lėšų dalis pervedama nuomininkui, išskyrus tą dalį, kuri buvo įskaityta į nuomos mokestį. Ši lėšų dalis pervedama į privatizavimo objekto valdytojo sąskaitą.
5. Minėta Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje įtvirtinta teisės norma su kai kuriais pakeitimais, padarytais 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10, 11, 17, 19 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. IX-754, galiojo iki 2014 m. spalio 1 d. Ji neteko galios 2014 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo Nr. VIII-480 pakeitimo įstatymu Nr. XII-792 Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą Nr. VIII-480 išdėsčius nauja redakcija, reglamentuojančia valstybei ir savivaldybei priklausančių akcijų (bet ne viso valstybės ar savivaldybės turto) privatizavimą už pinigus.
6. Aiškinamajame rašte dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio papildymo įstatymo nurodyta, kad šiuo įstatymo projektu siekiama nustatyti, kokia tvarka gali būti įgyvendinta CK įtvirtinta nuomininko teisė į išlaidų, kurias šis turėjo, pagerindamas nuomojamą privatizavimo objektą (statinį), atlyginimą, kadangi Valstybės turto fondas ir savivaldybės neturi lėšų šioms išlaidoms atlyginti. Todėl įstatymo projektu buvo siūloma nustatyti, kad tais atvejais, kai į privatizavimo objektą (statinį) CK nustatyta tvarka nuomininkas yra investavęs lėšas objektui pagerinti, jo išlaidos galėtų būti atlygintos objekto privatizavimo metu, o šias išlaidas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atlyginantis subjektas būtų pirkėjas. Taigi 2000 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio papildymo įstatymo Nr. VIII-1575 rengimo dokumentai (lot. travaux preparatoires) leidžia daryti išvadą, kad minėtu įstatymo reglamentavimu buvo siekiama ne apibrėžti nuomininko materialiąją teisę į išlaidų dėl padarytų pagerinimų valstybės ar savivaldybės turtui atlyginimą, bet nustatyti kitų teisės aktų pagrindu atsiradusios nuomininko materialiosios teisės specialų įgyvendinimo būdą (procedūrines taisykles). Toks aiškinimas atitinka Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo tikslą, kadangi juo buvo siekiama nustatyti valstybės ir savivaldybių turto privatizavimą (Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), o ne apibrėžti investicijų į išnuomotą valstybės ar savivaldybės turtą atlikimo tvarką. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalis negali būti teisinis pagrindas, sprendžiant dėl nuomininko teisės į atliktų pagerinimų išlaidų atlyginimą egzistavimo. Todėl dėl atsakovės ginamos teisės atsiradimo teisinio pagrindo ir šios teisės turinio turi būti sprendžiama vadovaujantis CK ir kitų įstatymų nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybei ar savivaldybėms priklausančio turto nuomos teisinius santykius.
7. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip pirmiau minėta, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalis neteko galios nuo 2014 m. spalio 1 d. Todėl net jei ir būtų pripažinta nuomininko teisė gauti išlaidų, patirtų dėl savivaldybei priklausančio išnuomoto turto pagerinimo, atlyginimą, šiai normai netekus galios, nėra teisinio pagrindo taikyti specialų nuomininko teisės į išnuomoto savivaldybės turto pagerinimo išlaidų atlyginimą įgyvendinimo būdą, kuris buvo įtvirtintas Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje.
Dėl nuomininko teisės į valstybei ar savivaldybei priklausančio išnuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą pagal nuomos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas
8. CK 6.501 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato ką kita. Taigi, jau pati CK norma nurodo galimybę kituose įstatymuose ar sutartyje nustatyti kitokias nuomininko teisės į išlaidų dėl atliktų išsinuomoto turto pagerinimų įgyvendinimo taisykles.
9. Nagrinėjamo ginčo atveju nuomos sutarčių objektas buvo savivaldybei priklausantis turtas, t. y. viešosios nuosavybės objektas, kuris įstatymų leidėjo valia valdomas, naudojamas ir juo disponuojama viešosios teisės aktuose nustatyta tvarka. Teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK nuostatos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja atitinkami įstatymai (CK 1.1 straipsnio 2 dalis). Todėl, sprendžiant dėl nuomininko teisės į savivaldybei nuosavybės teise priklausiusio išnuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, visų pirma turi būti taikomas specialus įstatymų, nustatančių disponavimą savivaldybei priklausančiu turtu, reglamentavimas, o jo nesant – bendrosios CK 6.501 straipsnyje įtvirtintos teisės normos.
10. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką bei sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje reglamentuoja Disponavimo įstatymas. Remiantis šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punktu, valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis viešosios teisės principu, kuris reiškia, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad disponavimo valstybės ir (ar) savivaldybių turtu reglamentavimas yra imperatyvus ir reiškia, kad valstybės (savivaldybių) turto tvarkymo teisiniuose santykiuose teisėta yra tik tai, kas leista įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2014; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252-248/2015; 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-969/2017, ir kt.).
11. 2002 m. gegužės 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 1 straipsniu Disponavimo įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija, ši įsigaliojo nuo 2002 m. birželio 19 d. Šios Disponavimo įstatymo redakcijos 14 straipsnio 5 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama. Minėta valstybei ar savivaldybei priklausančio išnuomoto turto pagerinimus reglamentuojanti įstatymo nuostata suformuluota ne kaip dispozityvi teisės norma ar kaip pavedimas valstybės ir savivaldybės institucijoms, valdančioms valstybės ar savivaldybės turtą patikėjimo teise, tokią sąlygą nurodyti valstybės ar savivaldybės turto nuomos sutartyje, bet kaip įstatyme įtvirtintas draudimas atlyginti nuomininkui valstybei ar savivaldybei priklausančio išnuomoto turto pagerinimo išlaidas ir yra imperatyvi.
12. 2002 m. gegužės 23 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnyje buvo nurodyta, kad Disponavimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies nuostata dėl neatlyginimo už perduoto turto pagerinimą netaikoma sutartims, kurios buvo sudarytos iki šio įstatymo įsigaliojimo. Taigi nuo 2002 m. birželio 19 d. Disponavimo įstatymu buvo įtvirtintas draudimas atlyginti nuomininkui jo turėtas valstybei ar savivaldybei priklausančio išnuomoto turto pagerinimo išlaidas, kartu nustatant šio draudimo įgyvendinimo ir taikymo išlygą – jo netaikymą nuomos sutartims, sudarytoms iki 2002 m. birželio 19 d.
13. 2014 m. kovo 25 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 pakeitimo įstatymu Nr. XII-802, kuris įsigaliojo 2014 m. spalio 1 d., Disponavimo įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija. Šioje redakcijoje buvusi Disponavimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies nuostata išliko, tačiau buvo perkelta į Disponavimo įstatymo 15 straipsnio 7 dalį. Taigi, nepaisant pasikeitusios turto pagerinimo išlaidų atlyginimo nuomininkui draudimą įtvirtinusios Disponavimo įstatymo nuostatos straipsnio ir dalies numeracijos, pati nuostata išliko ta pati.
14. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad 2014 m. kovo 25 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 pakeitimo įstatymu Nr. XII-802 buvo panaikinta 2002 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnyje įtvirtinta draudimo atlyginti nuomininkams padarytų pagerinimų išlaidas įgyvendinimo ir taikymo išlyga nuomos sutartims, sudarytoms iki 2002 m. birželio 19 d. Atkreiptinas dėmesys, kad minėto draudimo įgyvendinimo ir taikymo išlyga buvo įtvirtinta ne naujoje nuo 2002 m. birželio 19 d. įsigaliojusioje Disponavimo įstatymo redakcijoje, bet 2002 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnyje įtvirtintoje teisės normoje. Pažymėtina, kad nei ši teisės norma atskirai, nei 2002 m. gegužės 23 d. pakeitimo įstatymas Nr. IX-900 in corpore (visas) nebuvo pripažinti netekusiais galios. Todėl Disponavimo įstatymo išdėstymas nauja nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusia redakcija savaime neturėjo teisinės reikšmės ankstesnės redakcijos Disponavimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies įgyvendinimo ir taikymo išlygą pakeitimo įstatyme įtvirtinusios teisės normos galiojimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad 2014 m. išdėsčius Disponavimo įstatymą nauja redakcija nebuvo pakeista 2002 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnyje nurodytų Disponavimo įstatymo straipsnių, kuriems taikoma išlyga, numeracija, savaime nereiškia šios nuostatos negaliojimo.
15. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tokios išlygos panaikinimas yra susijęs su siekiu išvengti situacijų, kai buvę valstybės (savivaldybės) patalpų nuomininkai siekia prisiteisti išlaidų, turėtų dėl prieš dešimt metų atliktų pagerinimų, kuriais patys naudojosi ir nudėvėjo, atlyginimą, nepagrįsta jokiais argumentais. Tokios išvados nepatvirtina ir 2014 m. nauja redakcija išdėstyto Disponavimo įstatymo travaux preparatoires (parengiamoji medžiaga). Kaip matyti iš nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo, tokios situacijos, kai nuomininkai įgyvendina savo teisę reikalauti padarytų pagerinimų išlaidų atlyginimo priteisimo, vis dar yra aktualios, o šios jų teisės įgyvendinimo terminą turėtų nulemti ne atsiradusios teisės panaikinimas įstatymu, bet ieškinio senaties institutas, jei toks konkrečiu atveju galėtų būti taikomas.
16. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad draudimo atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas įgyvendinimo ir taikymo išlygą nustatanti teisės norma, įtvirtinta 2002 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnyje, yra galiojanti ir išlieka aktuali aiškinant ir taikant naują 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusio Disponavimo įstatymo redakciją. Toks šios teisės normos aiškinimas jos galiojimo aspektu atitinka teisėtų lūkesčių principą, taip pat principą, kad įstatymas neturi atgalinio veikimo galios. Todėl, sprendžiant dėl atsakovo priešieškiniu pareikšto reikalavimo priteisti padarytų pagerinimų išlaidų atlyginimą, turi būti įvertintas draudimo atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas įgyvendinimo ir taikymo išlygos turinys.
17. Kaip minėta, 2002 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnis nustatė, kad Disponavimo įstatymo 13 straipsnio 3 dalies ir 14 straipsnio 5 dalies nuostatos dėl neatlyginimo už perduoto turto pagerinimą netaikomos sutartims, kurios buvo sudarytos iki šio įstatymo įsigaliojimo, t.y. šis draudimas netaikomas sutartims, kurios sudarytos iki 2002 m. birželio 19 d..
18. CK 6.157 straipsnio, reglamentuojančio imperatyviųjų teisės normų ir sutarčių santykį, 1 dalyje numatyta, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Ši teisės norma yra bendrojo principo lex retro non agit atspindys (CK 1.7 straipsnio 2 dalis). Todėl įstatymų pakeitimai – naujų imperatyviųjų normų nustatymas – negali turėti įtakos iki tokių pakeitimų įsigaliojimo sudarytoms sutartims. Pažymėtina, kad teisės doktrinoje dėl CK 6.157 straipsnio taikymo nurodoma, kad šią normą reikia aiškinti ir taikyti, atsižvelgiant į tęstinį sutartinių santykių pobūdį. Sutarties pakeitimas ar vykdymas turi atitikti imperatyvias teisės normas, galiojančias keičiant ar vykdant, o ne sudarant sutartį (Mikelėnas, Valentinas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Vilnius: Justicija, 2003, p. 197).
19. Atsižvelgdama į šios nutarties 48 ir 49 punktuose esančius išaiškinimus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2002 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnyje nustatyta draudimo atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas įgyvendinimo ir taikymo išlyga turi būti aiškinama ir taikoma atsižvelgiant į CK 6.157 straipsnyje įtvirtintas nuostatas ir bendrąjį principą, kad įstatymas neturi atgalinio veikimo galios.
20. Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, įstatymo leidėjo priimti ir paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lot. lex retro non agit). Įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principas yra esminis teisės viešpatavimo principas, teisinės valstybės elementas. Šis teisės principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios, yra svarbi teisinio tikrumo sąlyga. Įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principo praktinė reikšmė yra ta, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsirado po šių įstatymų įsigaliojimo. Taigi, esant neaiškumui dėl tam tikro įstatymo ar jo atskirų normų galiojimo laiko atžvilgiu, būtina nustatyti to įstatymo ar jo atskirų normų įsigaliojimo laiką, taip pat byloje aktualių faktų ir padarinių atsiradimo laiką ir klausimą spręsti vadovaujantis tuo, kad įstatymas galioja į ateitį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2006; 2019 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjMtMzc4LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-123-378/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-123-378/2019">3K-3-123-378/2019</a> 12 punktas).
21. Taigi Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnyje nustatyta draudimo atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas įgyvendinimo ir taikymo išlyga turi būti aiškinama taip, kad draudimas atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas netaikomas tuo atveju, kai nuomininko teisė reikalauti išsinuomoto turto pagerinimų išlaidų atlyginimo atsirado iki 2002 m. birželio 19 d. pagal nuomos sutartis, sudarytas iki 2002 m. birželio 19 d., net jeigu šie išnuomoto turto pagerinimai pabaigti po minėtos datos. Teisėjų kolegija taip pat išaiškina, kad nuo 2002 m. birželio 19 d. vykdant valstybės ar savivaldybės turto nuomos sutartis, nepriklausomai nuo to, kad pačiose sutartyse nebuvo įtvirtinta nuostata, jog išnuomoto turto pagerinimų išlaidos nebus atlyginamos, taip pat po 2002 m. birželio 19 d. keičiant anksčiau sudarytas valstybės ar savivaldybės turto nuomos sutartis, šių sutartinių santykių dalyvių elgesys ir nuomos sutarčių pakeitimai turėjo atitikti Disponavimo įstatyme įtvirtintą imperatyvą, draudžiantį atlyginti išnuomoto turto pagerinimų išlaidas.
22. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuomininko teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančio išnuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje, siekiant išnagrinėti priešieškinio reikalavimus, teisinę reikšmę turi aplinkybė, kada atsirado nuomininko teisė reikalauti išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakęs dėl priešieškinio reikalavimų tenkinimo teisinio pagrindo nebuvimo, šių aplinkybių netyrė ir nenustatė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad tai sudaro pagrindą panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutarties dalį, kuria atmesti atsakovės priešieškinio reikalavimai, ir šią bylos dalį perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kuris turi ištirti ir įvertinti nuomininko teisės reikalauti išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimo atsiradimo teisinį pagrindą, šio teisės atsiradimo momentą ir turinį, atsižvelgdamas į šios nutarties 52 punkte pateiktus išaiškinimus.
23. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, apeliacinės instancijos teismui nustačius, jog nuomininko teisė į padarytų pagerinimų išlaidų atlyginimą atsirado iki 2002 m. birželio 19 d., klausimas dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo turėtų būti sprendžiamas pagal kasacinio teismo suformuotą CK 6.501 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-916/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
55. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 6 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 2,78 Eur tokių išlaidų.
56. Kasaciniam teismui nusprendus panaikinti bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl priešieškinio reikalavimų ir šią bylos dalį grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutarties dalį, kuria Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalis dėl atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Staipa“ priešieškinio reikalavimų atmetimo buvo palikta nepakeista ir išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, ir šią bylos dalį perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Andžej Maciejevski
Dalia Vasarienė
