A. M. pagal BK 24 str. 4 d., 260 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-300/2012 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00134-2010-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.7; 2.6.4; 1.1.8.1.2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

nuteistiesiems A. M. ir G. M.,

nuteistojo A. M. gynėjai advokatei Daivai Dereškevičienei,

nuteistosios G. M. gynėjui advokatui Česlovui Žukauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Laimos Milevičienės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu A. M. (A. M.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį keturiolikos metų laisvės atėmimo bausme; vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta aštuonerių metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir A. M. nustatyta galutinė subendrinta šešiolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 27 straipsniu, A. M. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Šiuo nuosprendžiu G. M. nuteista pagal BK 260 straipsnio 3 dalį dešimties metų laisvės atėmimu.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nuteistųjų A. M. ir G. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu, taip pat panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nuteistasis A. M., vadovaujantis BK 27 straipsniu, pripažintas pavojingu recidyvistu. Nuteistajam A. M. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį paskirtas trylikos metų laisvės atėmimas. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta dalis Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 23 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės neatliktos dalies ir galutinė subendrinta bausmė nuteistajam A. M. nustatyta laisvės atėmimas keturiolikai metų ir devyniems mėnesiams.

Nuteistajai G. M. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta laisvės atėmimo trejiems metams ir šešiems mėnesiams bausmė. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

G. M. nuteista už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, o A. M. už tai, kad šią nusikalstamą veiką organizavo. Byloje nustatyta, kad G. M., organizavus laisvės atėmimo bausmę atliekančiam sūnui A. M., davusiam jai nurodymus paimti kito nenustatyto asmens pristatytas narkotines bei psichotropines medžiagas, paslėpti jas savo kūno ertmėse ir 2010 m. rugpjūčio 11 d. atgabenti į Alytaus pataisos namus, kur pasimatymo metu jam perduoti. Vykdydama A. M. nurodymus, G. M. neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų: 2010 m. rugpjūčio 10 d., apie 20.00 val., prie savo namų Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo paketą su 1,5129 g grynosios narkotinės medžiagos heroino (diacetilmorfino), nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos kokaino ir psichotropinės medžiagos mefedrono (4-metilmetkatinono); du paketus su 9,0216 g grynosios narkotinės medžiagos heroino (diacetilmorfino); paketą su 4,6570 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių; du paketus su 5,2966 g grynosios psichotropinės medžiagos metamfetamino. Šias narkotines ir psichotropines medžiagas ji laikė savo gyvenamojoje vietoje, jas atgabeno į Alytaus pataisos namus, kur 2010 m. rugpjūčio 11 d., apie 11.30 val., patikrinimo metu nuteistosios kūno ertmėse – išeinamojoje angoje ir lytiniuose organuose – paslėptos narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo paimtos pataisos namų pareigūnų.

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 8 d. nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo: panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria G. M., nuteistai pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis ir paskirta trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalį. Taip pat prokurorė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bausmės A. M. paskyrimo ir Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalį, kuria A. M., vadovaujantis BK 27 straipsniu, pripažintas pavojingu recidyvistu, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį su pakeitimais – pripažinti A. M. pavojingu recidyvistu, vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, paskirti A. M. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį trylikos metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o subendrintą bausmę nustatyti penkiolikos metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimą. Kitų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių dalių nekeisti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bausmė G. M. paskirta netinkamai vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nurodė, kad išimtinė aplinkybė, suteikianti pagrindą skirti G. M. švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę, yra tai, kad nuteistoji nusikaltimą padarė, skatinama motiniškų jausmų, pastūmėta savo sūnaus, kuris atlieka laisvės atėmimo bausmę ir yra priklausomas nuo narkotikų, ji nebuvo nusikaltimo iniciatorė, atliko tik tarpininkės funkciją, veikė nesavarankiškai. Nuteistoji neturėjo tikslo narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinti pašaliniams asmenims, iš nusikalstamos veikos neturėjo jokios naudos, jos slėptos ir gabentos narkotinės medžiagos nepasiekė adresato, nes, G. M. patikrinus, buvo rastos ir paimtos. Galimybė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, anot prokurorės, atsiranda tik nustačius ypatingas, išskirtines aplinkybes. Lietuvos apeliacinio teismo įvardytos kaip išimtinės aplinkybės buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Šiame nuosprendyje konstatuota, kad G. M. yra A. M. motina, apibūdintas jos vaidmuo padarant nusikalstamą veiką, už kurią ji nuteista. Tai, kad didelis kiekis narkotinių ir psichotropinių medžiagų buvo gabenamas sūnui, pasak prokurorės, daro veiką pavojingesnę, nes medžiagos buvo gabenamos į įkalinimo įstaigą, o tai, kad jos nepasiekė adresato, yra įkalinimo įstaigos darbuotojų nuopelnas. Tai, kad G. M. nesiekė materialinės naudos iš savo nusikalstamos veikos, taip pat nėra išimtinė aplinkybė, nes BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis nenumato materialinės naudos gavimo, kaip būtinojo nusikaltimo sudėties elemento. Netinkamai aiškinama BK 54 straipsnio 3 dalis nesulaikys asmenų nuo nusikalstamų veikų padarymo, netinkamai nubaus nusikalstamą veiką padariusį asmenį, nepaveiks bausmę atlikusio asmens, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; G. M. už labai sunkų nusikaltimą paskirta bausmė kaip už apysunkį nusikaltimą ir ši bausmė beveik tris kartus mažesnė, nei minimali bausmė, numatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje. Taip pat teismas, pasisakydamas apie G. M. asmenybę, rėmėsi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta aplinkybe, kad ji yra garbaus amžiaus senatvės pensininkė, tačiau G. M. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo penkiasdešimt devynerių metų amžiaus, pensinio amžiaus sulaukė nuosprendžio priėmimo metu.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. M. pripažintas pavojingu recidyvistu. A. M. nuosprendžiu pripažintas pavojingu recidyvistu pagrįstai, nes jis, būdamas recidyvistas – t. y. Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 23 d. nuosprendžiu teistas už tyčinių nusikaltimų, numatytų BK 260 straipsnio 1 ir 2 dalyse, padarymą, vėl padarė naują tyčinį labai sunkų nusikaltimą, tik nuosprendžio aprašomojoje dalyje padaryta techninė klaida ir nurodyta, kad jis pripažįstamas pavojingu recidyvistu, remiantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nors turėjo būti nurodytas BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktas. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti išsamūs bausmės A. M. skyrimo motyvai, jie tik formaliai nesusieti su sprendimu pripažinti nuteistąjį pavojingu recidyvistu, juolab kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad teismas A. M. pripažįsta pavojingu recidyvistu, atsižvelgęs į kaltininko asmenybę, dalyvavimo nusikaltimuose pobūdį bei kitas svarbias aplinkybes. Rezoliucinėje nuosprendžio dalyje Kauno apygardos teismas pripažino A. M. recidyvistu pagal visą BK 27 straipsnį, nenurodydamas šio straipsnio dalių ir punktų, todėl, prokurorės manymu, nesunkinant šio nuteistojo padėties, teismų sprendimai keistini, nurodant, kad A. M. pripažįstamas pavojingu recidyvistu, vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir paskiriant jam griežtesnę laisvės atėmimo bausmę.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl G. M. taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies

Bausmė teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-3/2010, 2K-7/2010, 2K-128/2011 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, pritaikydamas G. M. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, išimtinėmis bylos aplinkybėmis laikė tai, kad nuteistoji BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė vedina motiniškų jausmų, pastūmėta savo sūnaus, kuris atlieka laisvės atėmimo bausmę ir yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų, ji nebuvo nusikaltimo iniciatorė, darydama nusikalstamą veiką, veikė ne savarankiškai, bet vykdė savo sūnaus nurodymus ir atliko tik tarpininkės funkciją, neturėjo tikslo narkotines ir psichotropines medžiagas platinti jokiems pašaliniams asmenims, iš nusikalstamos veikos neturėjo jokios naudos, adresato narkotinės ir psichotropinės medžiagos nepasiekė. Kolegija sprendžia, kad tokios aplinkybės pagrįstai pripažintos išimtinėmis, atskleidžiančiomis mažesnį G. M. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Apeliacinės instancijos teismas motyvuodamas bausmės skyrimą teisingai atsižvelgė į Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką vertinant nusikalstamos veikos pavojingumą neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis esant panašioms faktinėms aplinkybėms (kasacinė nutartis Nr. 2K-390/2011). Pažymėtina, kad ir vėlesnė teismų praktika tokį BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą patvirtina (kasacinė nutartis Nr. 2K-528/2011).

Be minėtų aplinkybių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tinkamai atsižvelgė ir į teigiamą G. M. asmenybės apibūdinimą (nusikalto pirmą kartą, anksčiau nebuvo padariusi jokių kitų teisės pažeidimų, visą gyvenimą dirbo, pensininkė) ir padarė teisingą išvadą, kad G. M. padarytas nusikaltimas nebuvo dėsninga jos ankstesnio elgesio pasekmė. Kolegija daro išvadą, kad šios aplinkybės kartu su aplinkybėmis, apibūdinančiomis G. M. padaryto nusikaltimo pavojingumą, sudarė pakankamą pagrindą apeliacinės instancijos teismui šiai nuteistajai taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir sumažinti pirmosios instancijos teismo paskirtą teisingumo principo neatitinkančią griežtą laisvės atėmimo bausmę. Skunde keliamas laisvės atėmimo bausmės, paskirtos G. M. už labai sunkų nusikaltimą, dydžio klausimas nesvarstomas, nes nėra susijęs su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis).

Dėl A. M. pripažinimo pavojingu recidyvistu

Asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu teisinių pagrindų sąrašas yra numatytas BK 27 straipsnio 2 dalyje, kur reglamentuoti skirtingi atvejai, kai asmuo galimas pripažinti pavojingu recidyvistu: 1) jeigu asmuo, turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą; padaro naują labai sunkų nusikaltimą (BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktas); 2) būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą (BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktas); 3) būdamas recidyvistas, jeigu bent vienas iš sudarančių recidyvą nusikaltimų yra labai sunkus, padaro naują sunkų nusikaltimą (BK 27 straipsnio 2 dalies 3 punktas); 4) turėdamas tris teistumus už sunkius nusikaltimus, padaro naują sunkų nusikaltimą (BK 27 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Pripažinimas pavojingu recidyvistu sukelia asmeniui neigiamas teisines pasekmes (toks nuteistasis laikomas turinčiu teistumą dešimt metų (BK 97 straipsnio 3 dalis), jam netaikomas lygtinis atleidimas nuo bausmės prieš terminą (BK 77 straipsnio 3 dalis), šis asmuo BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Jeigu pavojingas recidyvistas padaro tyčinį nusikaltimą, jam skiriama griežtesnė bausmė, negu straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, ir kitokia bausmė, t. y. mažesnė, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkis (BK 56 straipsnio 2 dalis, 62 straipsnio 3 dalies 2 punktas), tokiam asmeniui skiriama tik esant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse nustatytiems pagrindams.

Pagal BPK 307 straipsnio 1 dalies 5 punktą teismo sprendimas pripažinti kaltinamąjį pavojingu recidyvistu nurodomas apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Kolegija pažymi, kad vien formalus BK 27 straipsnio 2 dalyje numatytų pavojingo recidyvo sąlygų konstatavimas savaime nereiškia asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu, nes teismai privalo tokį sprendimą ne tik nurodyti apkaltinamajame nuosprendyje, bet ir pagrįsti įstatyme nurodytomis aplinkybėmis. Iš BK 27 straipsnio 3 dalies matyti, kad teismas, spręsdamas asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu klausimą, apkaltinamajame nuosprendyje už paskutinį nusikaltimą privalo įvertinti kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, jo dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes. Teismų praktikoje taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, laikomasi nuostatų, kad teismo sprendimas dėl pripažinimo pavojingu recidyvistu turi būti aiškiai išdėstytas, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje po kvalifikavimo motyvų teismas turi surašyti ne tik įstatymo formuluotes, tačiau ir motyvuotas išvadas dėl konkrečios BK 27 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos pripažinimo.

Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl BK 27 straipsnio taikymo, panaikinant nepagrįstą A. M. pripažinimą pavojingu recidyvistu, teisingos, nes tokio pripažinimo pagrindas pirmosios instancijos nuosprendyje buvo ne tik netinkamai nustatytas, bet ir nemotyvuotas. Nuosprendyje nurodyti už paskutinį nusikaltimą A. M. skiriamos bausmės skyrimo motyvai su sprendimu pripažinti šį nuteistąjį pavojingu recidyvistu nesusieti. Teismas tinkamai argumentavo, kodėl konstatuotas nuosprendžio trūkumas negali būti laikomas technine klaida, o pripažįstamas netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs A. M. pavojingu recidyvistu, rezoliucinėje nuosprendžio dalyje abstrakčiai nurodė tokio procesinio sprendimo teisinį pagrindą – BK 27 straipsnį, atskirai nesvarstė šio straipsnio 3 dalyje numatytų aplinkybių, jų neatskleidė, visiškai nenurodė, kokios „kitos svarbios“ bylos aplinkybės rodo padidintą A. M. ir jo padarytų veikų pavojingumą. Kasacinio skundo argumentas, kad šio teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje A. M. pripažintas pavojingu recidyvistu pagal „visą BK 27 straipsnį“ ir tai leidžia taikyti BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, yra neteisingas, nes tokio pripažinimo pavojingu recidyvistu teisinio pagrindo baudžiamasis įstatymas nenumato. Konstatavęs BK 27 straipsnio 2 dalies taikymo klaidą ir atsižvelgęs į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apeliacinis teismas pasirinko teisingą tokios klaidos ištaisymo būdą. Šis teismas savo iniciatyva, vadovaudamasis non reformatio in peius principu, apeliacinius skundus padavus tik A. M. ir G. M. gynėjui, o prokurorui pirmosios instancijos teismo padaryto baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos neapskundus, neturėjo procesinės galimybės nustatyti kitą pripažinimo pavojingu recidyvistu pagrindą ir įvertinti BK 27 straipsnio 3 dalyje numatytas aplinkybes.

Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje obiter dictum išdėstė samprotavimus apie BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo galimybę, nesudaro pagrindo prielaidai, kad šis klausimas nagrinėtas apeliacine tvarka ir kasacinės instancijos teismas gali išspręsti A. M. pripažinimo pavojingu recidyvistu klausimą. Remiantis BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatomis kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribos, nustatytos BPK 376 straipsnio 1 dalyje, taip pat nesuteikia šiam teismui kompetencijos byloje pačiam nustatinėti ar paneiginėti faktus, tirti bylai reikšmingas aplinkybes, iš naujo vertinti įrodymus. Šis teismas naujų bylos aplinkybių nenustato, o tik remdamasis žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia ar nebuvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Minėta, kad žemesniųjų teismų sprendimuose BK 27 straipsnio 3 dalyje numatytos aplinkybės, reikšmingos šio straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymui, neišnagrinėtos, taigi prokuroro prašymas pripažinti A. M. pavojingu recidyvistu šioje baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijoje negali būti svarstomas, nes nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko.

Darytina bendra išvada, kad keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio ar daryti pakeitimus pirmosios instancijos teismo nuosprendyje vadovaujantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Laimos Milevičienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Antanas Klimavičius

Armanas Abramavičius

Tomas Šeškauskas