Dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Civilinė byla Nr. e2A-339-589/2023

Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00277-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.2; 2.1.2.4.1.4; 2.6.3; 3.1.4.4; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugsėjo 6 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvidos Jasaitytės-Pralgauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Seifuva“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. vasario 8 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-807-839/2023 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Seifuva“ dėl skolos priteisimo bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Seifuva“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Juris LT“ dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Šelterus“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Juris LT“ (toliau – ir ieškovė) ieškiniu dokumentinio proceso tvarka prašė priteisti iš atsakovės UAB „Seifuva“ (toliau – ir atsakovė) 5 736,54 Eur skolos, palūkanų ir ikiteisminio išieškojimo išlaidų, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad pradinė kreditorė UAB „Šelterus“ (toliau – ir pradinė kreditorė, ir trečiasis asmuo) pardavė pirkėjui (atsakovei) įvairias prekes – diskus, kampinį šlifuoklį, pirštines ir kt. Už parduotas prekes ieškovė 2020 m. spalio 20 d. – 2020 m. lapkričio 5 d. laikotarpiu išrašė penkias PVM sąskaitas – faktūras, tačiau atsakovė jose nurodytais terminais neatsiskaitė. Prekės atsakovei buvo pristatytos per kurjerių tarnybą, ką patvirtina PVM sąskaitos – faktūros kartu su kurjerių įmonės patvirtinimais apie siuntų pristatymą. Skolos išieškojimo iš atsakovės teisė 2022 m. vasario 8 d. Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu buvo perleista ieškovei. Informacija apie skolos perleidimą atsakovei išsiųsta 2022 m. vasario 8 d. paštu bei elektroniniu paštu. Atsakovė 2022 m. vasario 17 d. pateikė raštą, kuriuo pripažino savo skolą, nurodė, kad pradelsta skola yra 5 538,90 Eur ir šios skolos neginčija bei įsipareigoja apmokėti. Ieškovės atstovas atliko dokumentų analizę, teisinių galimybių dėl skolos prisiteisimo įvertinimą, konsultavo klientą ir parengė ieškinį, kas savaime suponuoja, jog buvo sugaištas laikas ne tik kreipiantis į teismą, t. y. rengiant ieškinį, tačiau pirmiausia atliekant kompleksinę dokumentų ir pateiktų duomenų analizę ir kitus susijusius veiksmus. Teisinės paslaugos išlaidos ženkliai mažesnės nei leistina maksimali suma, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovė pernelyg daug ir nepagrįstai išlaidavo dėl teisinės pagalbos.

3. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2022 m. kovo 25 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį tenkino visiškai – iš atsakovės UAB „Seifuva“ priteisė 5 538,90 Eur skolos, 157,64 Eur palūkanų, 40 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 5 736,64 Eur sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. kovo 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 65 Eur žyminio mokesčio, 600 Eur teisinės pagalbos išlaidų ieškovės UAB „Juris LT“ naudai.

4. Atsakovė UAB „Seifuva“ pateiktame priešieškinyje prašė 2022 m. vasario 8 d. Reikalavimo perleidimo sutartį pripažinti negaliojančia.

5. Atsakovė nurodė, jog minėtos sutarties sąlygos dėl atsiskaitymo tvarkos ir sąlygų aiškiai rodo, kad ši sutartis savo esme yra ne reikalavimo perleidimo sutartis, o susitarimas išieškoti iš atsakovės skolą. Reikalavimo perleidimo sutartimi siekiama pridengti pradinės kreditorės atstovavimo teisme teisinius santykius. Toks sandoris yra apsimestinis. Ieškovė, neturėdama teisės atstovauti pradinę kreditorę teisme, inicijavo simuliacinį sandorį, kuriuo siekė ne įsigyti reikalavimo teisę, o sukurti dirbtinį fiktyvų atstovavimo teisme pagrindą. Sandoris, sudarytas siekiant išvengti imperatyvių procesinių normų, nustatančių konkretų asmenų, kurie gali būti teisme atstovais pagal pavedimą, ratą taikymo prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2023 m. vasario 8 d. galutiniu sprendimu Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2022 m. kovo 25 d. preliminarų sprendimą pakeitė: atmetė atsakovės UAB „Seifuva“ priešieškinį dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, o ieškovės UAB „Juris LT“ ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės 469,14 Eur skolos, 157,64 Eur palūkanų, 40 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 666,78 Eur sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. kovo 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 665 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai, likusioje dalyje ieškinį atmetė, taip pat priteisė iš atsakovės valstybės naudai 13,50 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

7. Teismas nustatė, kad pradinė kreditorė turėjo galiojančią 5 538,90 Eur reikalavimo teisę į atsakovę. Atsakovė to neginčija. Iš prekių pirkimo – pardavimo teisinių santykių turima reikalavimo teisė nėra neatsiejama, todėl galėjo būti perleista naujam kreditoriui. Apie sudarytą reikalavimo perleidimo sandorį atsakovei buvo pranešta 2021 m. vasario 8 d., siunčiant pranešimą paštu ir elektroniniu paštu, bei kartu pateikta 2022 m. vasario 8 d. Reikalavimo perleidimo sutartis. Atsakovė 2022 m. vasario 17 d. raštu pateiktos Reikalavimo perleidimo sutarties ir įsiskolinimo neginčijo, prašė pradelstą skolą sumokėti dalimis bei pateikti netesybų paskaičiavimą. Iš byloje pateiktos 2022 m. vasario 8 d. Reikalavimo perleidimo sutarties teismas nustatė, kad ji nėra didelės apimties, sutarties sąlygos išdėstytos aiškiai, iš sutarties turinio ir pavadinimo galima suprasti, kokia sutartis yra sudaroma. Iš ieškovės ir pradinės kreditorės elektroninio susirašinėjimo duomenų bei sutarties teismas nustatė, kad kartu su sutartimi naujajai kreditorei buvo perduoti skolą pagrindžiantys dokumentai.

8. Teismas nurodė, kad ieškovė yra verslininkė, kurios vienas veiklos tikslų – reikalavimo teisių pirkimas ir skolų išieškojimas, taigi, ginčijamas sandoris nebuvo vienkartinio pobūdžio sandoris ieškovės veikloje, tuo tarpu kitos Reikalavimo perleidimo sutarties šalies pagrindinė veikla yra prekių pardavimas, ji neužsiima skolų išieškojimu, todėl reikalavimo teisės perleidimas ieškovei taip pat negali būti vertinamas kaip neįprastas ir savo veikla užsiimantiems juridiniams asmenims nebūdingas veiksmas. Pagal Reikalavimo perleidimo sutartį 5 538,90 Eur reikalavimo teisė perleista už 5 069,76 Eur.

9. Teismas pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką šalys yra laisvos susitarti, kokia sutartimi įformins savo teisinius santykius, siekdamos joms abiem svarbaus tikslo, t. y. ieškovei, užsiimančiai atitinkamo pobūdžio verslu, įsigyti reikalavimą ir, išreikalavus skolą iš atsakovės, gauti pelno, o kitai sandorio šaliai – gauti atlyginimą už paslaugas, nors ir patiriant atitinkamą nuostolį (atlyginimas ieškovei), tačiau išvengiant ginčo su atsakove ir nesikreipiant į teismą. Teismas vertino, kad faktiškai toks tikslas Reikalavimo perleidimo sutartimi jos šalių ir buvo pasiektas, kai pagal ieškovės kreipimąsi 2022 m. kovo 25 d. buvo priimtas preliminarus teismo sprendimas.

10. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog trečiasis asmuo neturėjo galimybės tartis ar įtakoti Reikalavimo perleidimo sutarties turinį, todėl aplinkybė, jog ieškovė parengė ir pateikė Reikalavimo perleidimo sutarties projektą nėra pakankama konstatuoti, kad dėl jos nebuvo galima derėtis bei rinktis sudaryti ją ar ne. Teismas vertino, kad objektyvių duomenų, kurie leistų manyti, jog pradinės kreditorės vadovė, sudarydama Reikalavimo perleidimo sutartį, jos neskaitė, nesuprato ar buvo suklaidinta, byloje nėra pateikta. Vien tik teikiami paaiškinimai nėra pakankami konstatuoti, jog pradinės kreditorės vadovė nesuprato Reikalavimo perleidimo sutarties turinio, sąlygų, pasekmių. Be to, nagrinėjamu atveju teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pradinės kreditorės pozicija dėl Reikalavimo perleidimo sutarties pareikšta tik po to, kai 2022 m. liepos 25 d. buvo sudaryta ir 2022 m. liepos 28 d. teismo patvirtinta jos su atsakove taikos sutartis bei pradinė kreditorė atgavo visą 5 538,90 Eur įsiskolinimą iš atsakovės. Taigi, atsakovės pozicijos palaikymas pradinei kreditorei iš esmės yra palankesnis, nes ji atgavo didesnę skolos sumą už parduotas prekes nei būtų atgavusi pagal Reikalavimo perleidimo sutartį, todėl teiktų paaiškinimų negalima vertinti kaip visiškai objektyvių be jokio siekio sau palankesnių aplinkybių vertinimo. Tai leidžia manyti, kad esminis trečiojo asmens siekis buvo pradelsto įsiskolinimo (jo dalies) išieškojimas.

11. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių atsakovės teiginius, kad ieškovė teikė teisines paslaugas pradinei kreditorei. Aplinkybė, jog ieškovė informuodavo pradinę kreditorę apie išieškojimo eigą, negali būti vertinama kaip pavedimo sutarties išskirtinis požymis, juolab, jog reikalavimo perleidimo apmokėjimas susietas su išieškota suma, todėl tai labiau vertintina kaip sutarties šalies bendradarbiavimas. Net ir tais atvejais, jei kai kurios sudarytos sutarties sąlygos nėra visiškai būdingos atitinkamos rūšies sutarčiai, reglamentuojamai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK), tai savaime nereiškia, kad šalys sudarė kitą sandorį, juolab – apsimestinį.

12. Teismas vertino, kad byloje pateikti duomenys, ieškovės bei pradinės kreditorės elektroninio susirašinėjimo turinys leidžia daryti išvadą, jog pradinės kreditorės tikslas ir siekis buvo pradelstos skolos (jos dalies) išieškojimas, tačiau kokiu būdu ir kokiomis teisinėmis priemonėmis tai atliks ar privalo atlikti ieškovė, pradinė kreditorė neturėjo išankstinio apsisprendimo ir pozicijos. Tokią išvadą iš esmės patvirtina aplinkybė, jog po preliminaraus teismo sprendimo priėmimo atsakovei tiesiogiai pasiūlius grąžinti įsiskolinimą pradinei kreditorei, pastaroji jį priėmė taip pat be jokių išankstinių sąlygų.

13. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje apsimestinio sandorio įrodinėjimas iš esmės buvo grindžiamas tik atsakovės samprotavimais dėl ieškovės, kaip įmonės, veiklos modelio, tačiau siekiant sandorį pripažinti apsimestiniu, turi būti nustatyta apsimestinė abiejų šalių, o ne vienos iš jų (nagrinėjamu atveju ieškovės), valia. Pagal bylos duomenis nėra pagrindo konstatuoti, jog tikroji ieškovės valia nebuvo reikalavimo teisės įgijimas, o pradinei kreditorei ieškovės pasiūlytas reikalavimo teisės perleidimas netiko, tačiau ji, siekdama atgauti įsiskolinimą, vietoje pavedimo sutarties sudarymo sutiko su apsimestiniu reikalavimo teisės perleidimo sandorio sudarymu. Teismas vertino, kad minėto sandorio galiojimui visiškai neturi įtakos, kaip šalys susitarė dėl atsiskaitymo, kada ir kokiu būdu buvo numatyta atsiskaitymą atlikti. Aplinkybė, kad ginčijamos sutarties šalys susitarė dėl atlygio bei jo sumokėjimo sąlygų ieškovei, savaime nereiškia, kad sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis yra apsimestinė. Tai tik patvirtina sutarties šalių valią sudaryti atlygintinę reikalavimo perleidimo sutartį.

14. Remiantis nurodytais motyvais teismas priešieškinį atmetė. Atmetęs priešieškinį, ieškinį dėl skolos priteisimo teismas pripažintino pagrįstu.

15. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu iš esmės ginčo dėl buvusio įsiskolinimo pradinei kreditorei nebeliko. 2022 m. liepos 25 d. buvo sudaryta ir 2022 m. liepos 28 d. teismo patvirtinta atsakovės bei pradinės kreditorės taikos sutartis, pagal kurią pradinė kreditorė atgavo visą 5 538,90 Eur įsiskolinimą iš atsakovės. Pradinės kreditorės atstovas patvirtino, jog taikos sutartis įvykdyta visiškai. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad faktiškai pradinė kreditorė apmokėjimą už perleistą reikalavimą (5 069,76 Eur) iš esmės gavo, tačiau jį faktiškai sumokėjo atsakovė, o ne ieškovė.

16. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės atstovas 2022 m. lapkričio 22 d. žodiniame pasiūlyme dėl galimo taikaus susitarimo nurodė, kad galima byloje sudaryti taikos sutartį, sumokėti palūkanas, ikiteisminio tyrimo išlaidas ir bylinėjimosi išlaidas, tai būtų protingiausias ginčo pabaigimas. Teismas vertino, kad ieškovė iš esmės neprieštarauja dėl atsakovės ir pradinės kreditorės veiksmų įvykusio dalies atsakovės prievolės įvykdymo, tačiau faktiškai pagal bylos duomenis likusi dalis ieškovei perleistos prievolės, palūkanos ir ikiteisminio išieškojimo išlaidos nebuvo įvykdyta tinkamai bei liko neapmokėta.

17. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, taip pat darė išvadą, kad atsakovė nustatytu terminu neįvykdė prievolės, todėl reikalavimas priteisti iš atsakovės 8 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei paskaičiuotą palūkanų sumą iki kreipimosi į teismą dienos yra pagrįstas. Iš 2022 m. vasario mėn. ieškovės paštu bei elektroniniu paštu siųstų pranešimų atsakovei teismas nustatė, kad ji siekė iš atsakovės išsireikalauti įsiskolinimą ikiteismine tvarka, todėl teismas vertino, jog pagrįstai galima konstatuoti, kad ieškovė turėjo išlaidų, susijusių su įsiskolinimo išreikalavimu iki kreipimosi į teismą. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad reikalavimai kyla iš pirkimo – pardavimo teisinių santykių, teismas sprendė, kad šalių susiklostę santykiai atitinka minėtame įstatyme nurodytus komercinės sutarties požymius, todėl ieškovė turi teisę gauti šiame įstatyme nustatytas palūkanas ir kitas kompensacijas, tai yra minėtame įstatyme numatytą fiksuotą 40 Eur sumą kaip kompensaciją už skolos išieškojimą. Atsižvelgęs į CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktą ir Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – MAPKSVPĮ) nuostatas, teismas darė išvadą, kad ieškovės prašomos priteisti išieškojimo išlaidos nelaikytinos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 88 straipsnis, t. y. bylinėjimosi išlaidomis, o ieškovės reikalavimas dėl šių išlaidų atlyginimo yra materialusis, bet ne procesinio pobūdžio, todėl sprendė, kad šios išlaidos įskaičiuotos į bendrą ginčo sumą pagrįstai. Duomenų, jog ieškovės atstovas advokatas teikė paslaugas skolos išieškojime ikiteismine tvarka nėra. Teismas vertino, kad ieškovė, pateikdama teismui ieškinį, pagrįstai išieškojimo išlaidų sumą įskaičiavo į bendrą ginčo sumą ir sumokėjo už ją žyminį mokestį.

18. Atsižvelgęs į po preliminaraus teismo sprendimo priėmimo pasikeitusias faktines aplinkybes dėl įsiskolinimo sumokėjimo, preliminarų teismo sprendimą teismas atitinkamose dalyse pakeitė. Spręsdamas dėl ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas vertino, kad nėra pagrindo jas mažinti, nes ieškovės reikalavimai buvo pareikšti pagrįstai, nors galutiniu sprendimu pagrindinės skolos suma nėra priteisiama, tačiau tai lėmė pačios atsakovės veiksmai, jai bylos nagrinėjimo metu pervedus įsiskolinimą tiesiogiai pradinei kreditorei. Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad ieškovės pareikšti reikalavimai yra pagrįsti, ieškovei iš atsakovės priteistina 665 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, o valstybės naudai iš atsakovės priteistinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

19. Atsakovė UAB „Seifuva“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. vasario 8 d. galutinio sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovės priešieškinis ir iš dalies tenkintas ieškovės UAB „Juris LT“ ieškinys, bei priimti naują sprendimą – atsakovės priešieškinį tenkinti, o ieškovės ieškinį atmesti visiškai, taip pat prašo priteisti atsakovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

20. Nurodo, kad su nurodyta teismo sprendimo dalimi nesutinka. Mano, kad teismas netinkamai aiškino tikruosius Reikalavimo perleidimo sutarties šalių ketinimus, tikslus, neatsižvelgė į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar šalių valia atitikto jų valios išorinę išraišką, nurodytą Reikalavimo perleidimo sutartyje, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia. Būtent tokios aplinkybės turi būti išsiaiškintos, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje.

21. Pažymi, kad pradinė kreditorė UAB „Šelterus“ tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdyje patvirtinto, kad ieškovės teikiamas paslaugas suprato būtent kaip teisines – skolų išieškojimo paslaugas, įskaitant ir jos (pradinės kreditorės) atstovavimą teisme, o ne kaip reikalavimo teisės į atsakovę perleidimą. Iš byloje pateikto pradinės kreditorės ir ieškovės susirašinėjimo matyti, kad ieškovė pateikė komercinį teisinių paslaugų teikimo pasiūlymą, ieškovė nuolatos teikė paslaugų teikimo ataskaitas – informuodavo pradinę kreditorę apie teikiamų paslaugų stadiją, ikiteisminį, teisminį atstovavimą. Nurodytos aplinkybes patvirtina, kad Reikalavimo perleidimo sutarties šalys iš tiesų siekė ne reikalavimo teisės perleidimo, o sukurti pradinės kreditorės atstovavimo teisinį pagrindą tiek ikiteisminėje stadijoje, tiek vėliau – teisme, nes ieškovė, kaip juridinis asmuo, neturi teisės atstovauti savo klientams teisme. Minėtų aplinkybių ir ieškovės veikimo turinys visiškai atitinka CK atstovavimo paslaugų už sėkmės mokestį turinį, numatytą CK 2.150 straipsnio nuostatose. Šis apsimestinis sandoris, skirtas išvengti imperatyvių procesinių normų, nustatančių asmenų, kurie gali būti teisme atstovais, ratą taikymo, todėl prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Minėtų aplinkybių teismas neįvertino.

22. Akcentuoja, kad teismas iš esmės ignoravo faktą, jog byloje yra pateikta įsiteisėjusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2SP-20578-820/2022, kuri patvirtina, kad tikrasis ginčo skolos kreditorius yra UAB „Šelterus“. Ieškovė toje civilinėje byloje atnaujinti procesą neprašė. Tokia situacija, kai egzistuoja du vienas kitam prieštaraujantys teismo sprendimai, teisinėje sistemoje yra netoleruotina ir neteisėta, kadangi gali sukurti galiojančių, įsiteisėjusių Lietuvos teismų sprendimų dėl tų pačių santykių kvalifikavimo prieštaringumą, jų teisinių pasekmių kardinalią priešpriešą.

23. Atkreipia dėmesį tai, kad teismas MAPKSVPĮ 7 straipsnyje numatytą 40 Eur sumą nepagrįstai laikė procesinėmis išlaidomis, susijusiomis su skolos išieškojimu, todėl šias išlaidas nepagrįstai priskyrė prie galutinės skolos ir nuo jos priteisė procesines palūkanas.

24. Ieškovė UAB „Juris LT“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovės UAB „Seifuva“ apeliacinį skundą atmesti ir priteisti ieškovės naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

25. Nurodo, kad teismas priėmė bylos duomenimis pagrįstą sprendimą. Vertindamas priešieškinio argumentus teismas padarė teisingas išvadas, apeliaciniu skundu nepaneigti teismo argumentai. Atsakovė neginčija, jog Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu ji buvo neatsiskaičiusi su pradine kreditore.

26. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Šelterus“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad patvirtina tas pačias aplinkybes, kurios buvo išdėstytos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

27. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovės UAB „Seifuva“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

Dėl bylos faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

28. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo dalies, kuria atmestas atsakovės UAB „Seifuva“ priešieškinis dėl Reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, ir atitinkamai šio sprendimo dalies, kuria tenkintas ieškovės UAB „Juris LT“ ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

29. Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Juris LT“ byloje pareiškė ieškinį dokumentinio proceso tvarka atsakovei UAB „Seifuva“ dėl 5 736,54 Eur skolos, palūkanų ir ikiteisminio išieškojimo išlaidų, 8 procentų dydžio metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visų turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Ieškinio pagrindu nurodė tai, kad pradinė kreditorė UAB „Šelterus“ pagal atsakovės užsakymus pristatė atsakovei įvairias prekes – diskus, kampinį šlifuoklį, pirštines ir kitas prekes, už parduotas prekes atsakovei 2020 m. spalio 20 d. – 2020 m. lapkričio 5 d. laikotarpiu išrašė penkias PVM sąskaitas – faktūras bendrai 5 538,90 Eur sumai, tačiau atsakovė jose nurodytais terminais neatsiskaitė. 2022 m. vasario 8 d. Reikalavimo perleidimo sutarties, sudarytos tarp pradinės kreditorės ir naujosios kreditorės (ieškovės), pagrindu reikalavimo teisė į atsakovės skolą buvo perleista ieškovei.

30. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. kovo 25 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinto pilna apimtimi – iš atsakovės UAB „Seifuva“ priteisė 5 538,90 Eur skolos, 157,64 Eur palūkanų, 40 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 5 736,64 Eur sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. kovo 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 65 Eur žyminio mokesčio, 600 Eur teisinės pagalbos išlaidų ieškovės UAB „Juris LT“ naudai.

31. Atsakovė UAB „Seifuva“ pateiktu priešieškiniu prašė 2022 m. vasario 8 d. Reikalavimo perleidimo sutartį pripažinti negaliojančia. Ginčydama ieškovės UAB „Juris LT“ su pradine kreditore UAB „Šelterus“ sudarytą Reikalavimo perleidimo sutartį, atsakovė įrodinėjo, kad sudaryta sutartis savo esme yra ne reikalavimo perleidimo sutartis, o susitarimas išieškoti iš atsakovės skolą. Kadangi ieškovė neturėjo teisės atstovauti pradinę kreditorę teisme, Reikalavimo perleidimo sutartimi siekta pridengti pradinės kreditorės atstovavimo teisme teisinius santykius, o toks sandoris yra apsimestinis. Kadangi minėta sutartis buvo sudaryta siekiant išvengti imperatyvių procesinių normų, nustatančių konkretų asmenų, kurie gali būti teisme atstovais pagal pavedimą, ratą taikymo, tai ji prieštarauja ir viešajai tvarkai bei gerai moralei.

32. Pirmosios instancijos teismas su atsakovės UAB „Seifuva“ pozicija nesutiko ir atsakovės priešieškinį dėl Reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia atmetė. Pirmosios instancijos teismas iš esmės sprendė, kad atsakovė neįrodė apsimestinio sandorio sudarymo fakto. Atmetęs atsakovės priešieškinį, pirmosios instancijos teismas ginčijamo sandorio pagrindu ieškovės UAB „Juris LT“ reiškiamą ieškinį dėl skolos priteisimo pripažintino pagrįstu ir 2022 m. kovo 25 d. preliminarų sprendimą pakeitė tik atsižvelgęs į po preliminaraus teismo sprendimo priėmimo pasikeitusias faktines aplinkybes dėl atsakovės įsiskolinimo sumokėjimo tiesiogiai pradinei kreditorei, t. y. priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 469,14 Eur skolos, 157,64 Eur palūkanų už nustatytu terminu nepamokėtas PVM sąskaitas – faktūras, 40 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 666,78 Eur sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. kovo 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 665 Eur bylinėjimosi išlaidų, o valstybės naudai – 13,50 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

33. Atsakovė UAB „Seifuva“ nesutikimą su pirmosios instancijos teismo priimtu galutiniu sprendimu iš esmės motyvuoja pirmosios instancijos teismo netinkamai atliktu Reikalavimo perleidimo sutarties šalių valios atitikimo jų valios išorinei išraiškai vertinimu pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo bei procesines įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl sutarties aiškinimo ir įrodymų vertinimo taisyklių

34. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino tikruosius Reikalavimo perleidimo sutarties šalių ketinimus, tikslus, neatsižvelgė į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar šalių valia atitikto jų valios išorinę išraišką, nurodytą Reikalavimo perleidimo sutartyje, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia. Taip pat tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pradinės kreditorės UAB „Šelterus“ duotus paaiškinimus, nevertino byloje pateikto pradinės kreditorės ir ieškovės UAB „Juris LT“ elektroninio susirašinėjimo, kurie patvirtina, kad Reikalavimo perleidimo sutarties šalys iš tiesų siekė ne reikalavimo teisės perleidimo, o sukurti pradinės kreditorės atstovavimo teisinį pagrindą teisme, nes ieškovė, kaip juridinis asmuo, neturi teisės atstovauti savo klientams teisme, taip siekiant išvengti imperatyvių procesinių normų, nustatančių asmenų, galinčių būti teisme atstovais, ratą taikymo.

35. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos apsimestinio sandorio negaliojimo teisinės pasekmės – jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

36. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo pridengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sprendžiant, ar sandoris yra apsimestinis, būtina nustatyti, kokia buvo tikroji ginčijamą sandorį sudariusių šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010, kt.). Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018, 31 punktas). Apsimestinis sandoris visada negalioja nuo jo sudarymo momento, o sandorio, kurį siekta pridengti, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Jeigu pridengiamojo sandorio turinys atitinka įstatymo reikalavimus, tai taikomos atitinkamą sandorį reglamentuojančios taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018, 50 punktas).

37. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916-2018, 29 punktas).

38. Reikalavimo perleidimas (cesija) yra sutartis, kuria kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesionarijui) savo reikalavimo teisę reikalauti iš skolininko įvykdyti prievolę. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė kreditoriui be skolininko sutikimo perleisti reikalavimą kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas yra vienas iš prievolės dalyvių (kreditorių) pasikeitimo atvejų, kai vietoj vieno kreditoriaus atsiranda kitas ir pagal nurodytoje normoje nustatytą bendrąją taisyklę pradinis kreditorius turi teisę perleisti turimą ar būsimą reikalavimą naujajam kreditoriui be skolininko sutikimo, jeigu tai nedraudžiama įstatymo ar sutarties. Tai reiškia, kad skolininko sutikimo perleidžiant reikalavimą nereikalaujama dėl to, kad jo teisinė padėtis dėl kreditoriaus pasikeitimo nesikeičia, t. y. jo teisinė padėtis naujojo kreditoriaus atžvilgiu negali būti blogesnė už buvusią pradiniam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011). Reikalavimo perleidimo sandoris teisinius padarinius skolininkui sukuria tik tinkamai jam apie sandorį pranešus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010; kt.).

39. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2014).

40. Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2013).

41. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas iš bylos duomenų visumos darydamas išvadas dėl Reikalavimo perleidimo sutarties šalių valios atitikimo jų valios išorinei išraiškai, pažeidė sutarčių aiškinimo bei procesines įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to netinkamai taikė šalių teisiniams santykiams taikytinas materialiosios teisės normas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovės UAB „Seifuva“ teiginiai, jog Reikalavimo perleidimo sutarties šalys sudarė ne reikalavimo perleidimo, o pavedimo (teisinių paslaugų) sutartį, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, ir atsakovė neįrodė, jog šalys siekė kito teisinio tikslo, nei nurodytas ginčijamoje sutartyje (CK 6.193 straipsnis, CPK 178 straipsnis).

42. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovės UAB „Juris LT“ su pradine kreditore UAB „Šelterus“ 2022 m. vasario 8 d. sudarytos ir atsakovės ginčijamos Reikalavimo perleidimo sutarties 1 straipsnyje, be kita ko, nurodyta, kad šia sutartimi pradinė kreditorė perleidžia naujajai kreditorei (ieškovei) savo reikalavimo teisę į sutarties (i) punkte nurodytas skolas (UAB „Seifuva“ – 5 538,90 Eur) kartu su visomis netesybomis (bauda, delspinigiais), palūkanomis bei nuostoliais, kurie turi būti skolininkės (atsakovės) sumokėti pradinei kreditorei. Reikalavimo perleidimo sutarties 2 straipsnyje nustatyta, kad naujoji kreditorė (ieškovė) už aukščiau nurodytos reikalavimo teisės perleidimą atsiskaito šios sutarties 8-9 punktuose nurodyta tvarka. Reikalavimo perleidimo sutarties 8 straipsnyje nustatyta, kad pradinė kreditorė šios sutarties 1 punkte nurodytą ir 3 punkto (i) papunktyje detalizuotą reikalavimo teisę (5 538,90 Eur) perleidžia už 5 069,76 Eur. Reikalavimo perleidimo sutarties 9 straipsnyje nustatyta, kad sutarties 8 punkte nurodytą sumą naujoji kreditorė (ieškovė) įsipareigoja sumokėti pradinei kreditorei tokia tvarka ir sąlygomis: 9.1. per 5 kalendorines dienas, kai skolininkė (atsakovė) atsiskaitys su naująja kreditore (ieškove), t. y. sumokės naujajai kreditorei (ieškovei) pagrindinę skolą, perleistą pradinės kreditorės naujajai kreditorei (ieškovei) šia reikalavimo teisės perleidimo sutartimi; 9.2. skolininkei (atsakovei) sumokėjus naujajai kreditorei (ieškovei) šia sutartimi pradinės kreditorės perleistos pagrindinės skolos dalį, naujoji kreditorė (ieškovė) per 5 kalendorines dienas sumokės pradinei kreditorei sutarties 8 punkte nurodytos sumos dalį, proporcingą skolininkės (atsakovės) sumokėtos pagrindinės skolos daliai. Iš ieškovės ir pradinės kreditorės elektroninio susirašinėjimo duomenų bei Reikalavimo perleidimo sutarties turinio matyti, kad kartu su sutartimi naujajai kreditorei (ieškovei) buvo perduoti atsakovės skolą pagrindžiantys dokumentai. Atsakovė 2021 m. vasario 8 d. buvo tinkamai informuota (siunčiant pranešimą paštu ir elektroniniu paštu) apie skolos perleidimą. Pranešime nurodyta, kad 5 538,90 Eur pagrindinę skolą pagal PVM sąskaitas – faktūras, 387, 72 Eur netesybas už nesavalaikį atsiskaitymą ir 40 Eur išieškojimo išlaidas pagal MAPKSVPĮ 7 straipsnį, iš viso 5 966,62 Eur, ji turi sumokėti ieškovei, kartu atsakovei buvo pateikti reikalavimo teisės perleidimą pagrindžiantys dokumentai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina pagrindinius reikalavimo perleidimo sutarties požymius (nutarties 38 punktas). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad minėtos sutarties sąlygos išdėstytos aiškiai, tiek iš sutarties turinio, tiek iš pavadinimo galima suprasti, kokia sutartis buvo sudaryta.

43. Priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, nustatydamas Reikalavimo perleidimo sutarties šalių valią, pirmosios instancijos teismas išsamiai analizavo šios sutarties sudarymo aplinkybes, vertino pradinės kreditorės UAB „Šelterus“ ir atsakovės UAB „Seifuva“ elgesį prieš ir po ginčijamos sutarties sudarymo. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad atsakovė, atsakydama į ieškovės UAB „Juris LT“ 2021 m. vasario 8 d. pranešimą dėl kreditoriaus pasikeitimo, 2022 m. vasario 17 d. raštu pateiktos Reikalavimo perleidimo sutarties ir įsiskolinimo neginčijo, prašė leisti pradelstą skolą sumokėti dalimis bei pateikti netesybų paskaičiavimą. Pradinė kreditorė Reikalavimo perleidimo sutarties taip pat neginčijo, poziciją, kad ieškovės teikiamas paslaugas pagal Reikalavimo perleidimo sutartį ji suprato kaip skolų išieškojimo teisines paslaugas, pareiškė tik po to, kai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2SP-20578-820/2022 buvo patvirtinta jos su atsakove 2022 m. liepos 25 d. sudaryta taikos sutartis bei atsakovė jai tiesiogiai sumokėjo visą 5 538,90 Eur įsiskolinimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pradinės kreditorės ir jo atstovės, pasirašiusios Reikalavimo perleidimo sutartį, paaiškinimus, kad ieškovės teikiamas paslaugas suprato būtent kaip teisines – skolų išieškojimo paslaugas, įskaitant ir jos (pradinės kreditorės) atstovavimą teisme, o ne kaip reikalavimo teisės į atsakovę perleidimą, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste įvertino tinkamai, pagrįstai jų nepripažindamas objektyviais bei patikimais.

44. Iš apeliaciniame skunde akcentuojamo byloje pateikto ieškovės UAB „Juris LT“ ir pradinės kreditorės UAB „Šelterus“ elektroninio susirašinėjimo matyti, kad ieškovė 2021 m. rugpjūčio 16 d. siųstu laišku priminė pradinei kreditorei apie teiktą pasiūlymą dėl skolų išieškojimo teisinių paslaugų teikimo, prie laiško pridėjo informaciją su paslaugų įkainiais ir kitų klientų rekomendacijomis. 2022 m. vasario 8 d. elektroniniame laiške pradinė kreditorė nurodė, kad kreipiasi pagalbos į ieškovę dėl 5 538,90 Eur skolos iš atsakovės išieškojimo ikiteisminiu būdu, teiravosi, kiek tai kainuotų. Atsakydama į šį laišką, ieškovė nurodė, kad sėkmės atveju tai sudarytų 7 procentus plius PVM nuo pagrindinės skolos, pasiteiravo, ar galinti ruošti sutartį. Gavusi pradinės kreditorės patvirtinimą, tą pačią dieną ieškovė išsiuntė parengtą Reikalavimo perleidimo sutartį pasirašymui, kurią pradinės kreditorės atstovė pasirašė. 2022 m. vasario 22 d., 2022 m. kovo 2 d., 2022 m. kovo 26 d. ieškovė informavo pradinę kreditorę apie išieškojimo eigą (kad išsiųsti atsakovei dokumentai; kreiptasi į teismą dėl skolos išieškojimo; priimtas teismo procesinis sprendimas dėl skolos priteisimo). Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, savaime nereiškia, kad sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis yra apsimestinė, juolab, nepatvirtina atsakovės UAB „Seifuva“ teiginių, kad Reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta kaip apsimestinis sandoris tam, kad išvengti imperatyviųjų procesinių normų, nustatančių asmenų, kurie gali būti teisme atstovais, ratą taikymo ir ieškovė galėtų atstovauti pradinę kreditorę teisme. Ieškovės ir pradinės kreditorės susirašinėjime tokio susitarimo ar pokalbio apie tai nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad po ginčijamos sutarties sudarymo ieškovė būtų atlikusi teisinius veiksmus pradinės kreditorės vardu ir lėšomis su trečiaisiais asmenimis. Pritartina pirmosios instancijos teismo argumentui, jog ieškovės informavimas pradinę kreditorę apie išieškojimo eigą, negali būti vertinamas kaip pavedimo sutarties išskirtinis požymis, kadangi pagal ginčijamos sutarties sąlygas reikalavimo perleidimo apmokėjimas taip pat buvo susietas su išieškota suma (sutarties 9 straipsnis).

45. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje nenustačius, jog Reikalavimo perleidimo sutartis yra apsimestinis sandoris, sudarytas siekiant išvengti imperatyviųjų procesinių normų, nustatančių asmenų, kurie gali būti teisme atstovais, ratą taikymo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino tokio sandorio negaliojančiu ir kitu priešieškinyje nurodytu pagrindu, t. y. pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį.

46. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teisinėje sistemoje yra netoleruotina ir neteisėta situacija, kai egzistuoja du vienas kitam prieštaraujantys teismo sprendimai. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, ignoravo faktą, kad yra įsiteisėjusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2SP-20578-820/2022, kuria patvirtinta, kad tikrasis ginčo skolos kreditorius yra UAB „Šelterus“, o ieškovė toje civilinėje byloje atnaujinti procesą neprašė.

47. Atmesdama kaip nepagrįstus ir šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės UAB „Seifuva“ ir pradinės kreditorės UAB „Šelterus“ elgesys, kuomet buvo sudaryta ir teismui pateikta tvirtinti taikos sutartis dėl skolos grąžinimo, esant galiojančiai pradinės kreditorės UAB „Šelterus“ ir ieškovės UAB „Juris LT“ sudarytai Reikalavimo perleidimo sutarčiai dėl tos pačios skolos perleidimo, vertintinas kaip nesąžiningas. CK 6.109 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta skolininko prievolė atlikti skolos mokėjimą naujajam kreditoriui, kuomet skolininkui yra pateikta reikalavimo perleidimo sutartis ir pranešimas apie kreditoriaus pasikeitimą. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad atsakovei yra pateikta reikalavimo perleidimo sutartis ir tinkamai pranešta apie kreditorės pasikeitimą. Atsakovė, sudarydama taikos sutartį su pradine kreditore ir atlikdama mokėjimus pradinei kreditorei pagal tokią sutartį, veikė savo rizika, t. y. įvertino ar turėjo įvertinti, jog toks prievolės įvykdymas nėra tinkamas ir gali sukelti tam tikrų neigiamų padarinių. Ieškovės, kaip sąžiningos naujosios kreditorės, padėtis dėl tokių atsakovės veiksmų negali būti niekaip bloginama. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis CK 1.137 straipsnio 4 dalies nuostatomis, atsisakė ginti atsakovės teises.

48. Įvertinusi nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pripažino įrodytomis tas aplinkybes, kurios labiausiai tikėtinos pagal aprašytus įrodymus. Atsakovė UAB „Seifuva“, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs, t. y. iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Tačiau kitokia atsakovės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančių įrodymų visumos vertinimu.

Dėl ikiteisminio skolos ieškojimo išlaidų

49. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas MAPKSVPĮ 7 straipsnyje numatytą 40 Eur sumą nepagrįstai laikė procesinėmis išlaidomis, susijusiomis su skolos išieškojimu, todėl šias išlaidas nepagrįstai priskyrė prie galutinės skolos ir nuo jos priteisė procesines palūkanas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su tuo sutikti.

50. CK 6.249

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

51. Apibendrindama nurodytus argumentus ir motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai taikė sandorių pripažinimą apsimestiniais, reikalavimo perleidimo sutartis, sutarčių aiškinimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nuo kasacinio teismo praktikos šiais klausimais nenukrypo, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurį atsakovės UAB „Seifuva“ apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

52. Nors atsakovė UAB „Seifuva“ apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžia ir pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo dalį, kuria ieškovės UAB „Juris LT“ ieškinys iš dalies tenkintas, tačiau su šia skundžiamo sprendimo dalimi jokių nesutikimo motyvų neteikia, o prašymą ieškinį atmesti visa apimtimi sieja su priešieškinio tenkinimu pagal apeliacinio skundo argumentus. Kadangi šiuo procesiniu sprendimu atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, teisėjų kolegija dėl skundžiamo sprendimo dalies, kuria ieškovės ieškinys iš dalies tenkintas, plačiau nepasisako.

53. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija taip pat nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

54. Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovės UAB „Seifuva“ turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovė UAB „Juris LT“ ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Šelterus“ iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų, todėl jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas joms taip pat nepriteisiamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. vasario 8 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Ramunė Čeknienė

Rita Dambrauskaitė

Alvida Jasaitytė-Pralgauskienė