Dėl gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, nuomos mokesčio priteisimo, vienašalės restitucijos taikymo, iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų

Civilinė byla Nr. 3K-3-449/2011

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.9.1; 50.11.3

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Š. kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovams J. Š. ir uždarajai akcinei bendrovei „Vėtrūna“ dėl gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, nuomos mokesčio priteisimo, vienašalės restitucijos taikymo, iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė: pripažinti negaliojančia atsakovų 2008 m. spalio 8 d. gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį; priteisti iš atsakovo J. Š. 9702,87 Lt, gautų per laikotarpį nuo 2008 m. spalio iki 2009 m. gegužės mėnesio, už ieškovui priklausančio namo dalies nuomą; taikyti vienašalę restituciją, iškeldinti UAB „Vėtrūna“ su visa manta iš namo (duomenys neskelbtini).

Atsakovas J. Š. 1996 m. birželio 28 d. dovanojimo sutartimi padovanojo ieškovui 1/2 dalį nebaigto statyti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (toliau – gyvenamasis namas). Kita pusė šio namo dalinės nuosavybės teisėmis priklauso atsakovui J. Š. Dovanojimo sutartyje nurodyta, kokiomis namo patalpomis naudosis ieškovas, kokiomis bus naudojamasi bendrai. Atsakovas J. Š. 2008 m. spalio 8 d. gyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi išnuomojo atsakovui UAB „Vėtrūna“ iki 2010 m. spalio 1 d. 60 kv. m bendrojo ploto gyvenamąjį namą su autonominiu šildymu, baldais ir buitine įranga.

Anot ieškovo, atsakovas J. Š., neįspėjęs ir negavęs ieškovo leidimo, išnuomojo ginčo namą atsakovui UAB „Vėtrūna“, kartu išnuomodamas ir patalpas, dėl kurių naudojimo namo bendraturčiai nėra susitarę. Atkreipęs dėmesį į tai, kad ginčo namas yra jo šeimos gyvenamoji patalpa, ieškovas teigia, kad atsakovas, kaip namo bendraturtis, negali be ieškovo sutikimo išnuomoti bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio namo dalies, už tai gauti atlygį ir priversti ieškovą name gyventi su nuolat besikeičiančiais nuomininkais; atsakovas negali valdyti namo be kito bendraturčio sutikimo. Kadangi atsakovas iš viso gavo 19 405,73 Lt nuompinigių, tai ieškovas prašė priteisti jo naudai pusę šios sumos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatęs, kad dovanojimo sutartyje nurodyta bendraturčių naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka įregistruota Nekilnojamojo turto registre, teismas pažymėjo, kad ginčijama nuomos sutartimi išnuomotos patalpos pagal dovanojimo sutartyje nurodytą naudojimosi patalpomis tvarką nepriklauso ieškovui. Remdamasis CK 4.76 straipsniu, teismas konstatavo, kad iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančių patalpų nuomos santykių atsakovo J. Š. gaunamos pajamos negali priklausyti ieškovui, nes šis neįrodė, jog atsakovas išnuomojo ieškovui priklausančias nuosavybės teise ir jam priskirtas naudotis patalpas. Teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog atsakovas J. Š., išnuomodamas sau nuosavybės teise priklausančias patalpas, ir atsakovas UAB „Vėtrūna“, kaip šių patalpų nuomininkas, pažeidė ieškovo teises bei teisėtus interesus (trukdė gyventi dėl girtavimo, rūkymo ir kitų gyvenimo bendrose patalpose normoms neatitinkančių poelgių). Teismas nenustatė pagrindų nuomos sutarčiai pripažinti negaliojančia.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2011 m. kovo 24 d. nutartimi Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis; nurodė, kad šalys dovanojimo sutartimi, kuri patvirtinta notaro ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre, susitarė dėl naudojimosi pastatu tvarkos (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Kolegija pažymėjo, kad ieškovas ir atsakovas J. Š. name įsirengė atskiras vandentiekio, šildymo, apšvietimo sistemas. Atkreipusi dėmesį į tai, kad atsakovas nepadovanojo ieškovui laiptinės, tačiau šis ja naudojasi nekliudomai, kolegija atmetė kaip nepagrįstą ieškovo teiginį, jog nuomininkai nepagrįstai naudojosi laiptine. Kolegija konstatavo, kad turto pardavimo atveju bendraturčiai turėtų pirmenybės teisę pirkti parduodamą dalį (CK 4.79 straipsnio 1 dalis), tačiau įstatyme nenustatyta pareigos bendraturčiui informuoti kitą bendraturtį apie ketinimą sudaryti nuomos sutartį. Nors namas neatidalytas, tačiau bendraturčiai nustatė, patvirtino ir nustatyta tvarka įregistravo naudojimosi juo tvarka, kuri atitinka faktinį patalpų naudojimąsi; nėra įrodymų, kad atsakovai ją pažeistų. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas, nesant bendraturčio sutikimo, suvaržė savo turto dalį 1997 m. liepos 30 d. įkeisdamas turtą bankui, taip patvirtinęs, kad gali savarankiškai daryti poveikį jam priklausančiai 1/2 namo daliai, ir nepagrįstai manydamas, kad atsakovas negali elgtis savo nuožiūra su savo naudojama namo dalimi. Esmės nekeičia ir tai, kad pagal nuomos sutartį išnuomota 60 kv. m, o pirmosios instancijos teismas nustatė, jog realiai išnuomotos patalpos, kurių bendras plotas 64,21 kv. m. Ieškovas neįrodė, kad išnuomotos konkrečios patalpos dovanojimo sutartimi priskirtos jam. Byloje pateiktas policijos nuovados raštas, kuriame nurodyta, kad pagal telefoninį pranešimą dėl 2009 m. kovo 12 d. 22 val. 40 min. viešosios rimties trikdymo antrame namo aukšte atvykę patruliai buto gyventojus įspėjo dėl viešosios rimties trikdymo, patvirtina, jog nuomininkai nurodytu laiku trikdė viešąją rimtį; tačiau, kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nepakankama išvadai, jog nuomininkai nuolat netinkamai elgėsi ir taip pažeidinėjo ieškovo teises. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nuomos sutartis jau pasibaigusi ir šiuo metu statybininkai name nebegyvena.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimą bei Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 24 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nuomos teisiniai santykiai apima du nuosavybės teisės elementus (valdymą ir naudojimąsi), o namo bendraturčiai buvo susitarę tik dėl naudojimosi. Atsakovas J. Š. neturėjo teisės savo nuožiūra savavališkai (be kito bendraturčio žinios, pritarimo ar sutikimo) įgyvendinti bendrai abiem priklausančią turto valdymo teisę. Teismai visiškai neatsižvelgė į tai, kad bendraturčiai buvo sudarę sutartį tik dėl naudojimo (o ne dėl valdymo) tvarkos nustatymo. Kasatorius atkreipia dėmesį į kasacinio teismo praktiką, kad bendrosios nuosavybės teisės prigimtis lemia tam tikrus disponavimo bendrąja nuosavybe ypatumus ir apribojimus, nes bendrosios nuosavybės teisės subjekto nuosavybės dalis yra nemateriali, t. y. tik dalis teisėje, o daiktas, kuris yra visų bendraturčių, gali būti valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama tik bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priima civilinėje byloje Z. L. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-478/2009). Vienas iš atvejų, kai galimas visiškas bendraturčio dalies nustatymas, t. y. ne tik idealiosios, bet ir realiosios dalies nustatymas, tai paties bendraturčio reikalavimu, kai jis siekia nustatyti jam priklausančią nuosavybės dalį, o ją nustačius atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės ir be kito bendraturčio sutikimo pats tvarkyti jam tenkančio bendro daikto dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje IĮ J. D. turgus „Marmantas“ v. H. D. B., bylos Nr. 3K-3-412/2004). Kasatorius pažymi, kad įstatymų leidėjas vienareikšmiškai įtvirtina reikalavimą bendru daiktu bendraturčiams rūpintis kartu (bendru sutarimu), o nesutarimo atveju kreiptis į teismą dėl tokios tvarkos nustatymo (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Sutarties, kurios pagrindu naudojamasi atskiromis izoliuotomis konkrečiomis turto dalimis (CK 4.81 straipsnio 1 dalis), sudarymas nereiškia ir negali reikšti, kad tuo pačiu sandoriu nustatoma bendro turto valdymo bei disponavimo juo tvarka. Šioms teisėms įgyvendinti nėra kliūčių sudaryti atskiras sutartis, kurių pagrindu bendraturčiai išspręstų turto valdymo ir disponavimo klausimą. Pirmiau nurodytų teisės normų ir kasacinio teismo praktikos sisteminė analizė, kasatoriaus nuomone, leidžia teigti, kad kiekvieno bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto teisinė padėtis gali būti nulemta tik abiejų bendraturčių sutarimu, o šių imperatyviųjų teisės normų pažeidimas suponuoja ir bet kokio sandorio dėl tokio objekto negaliojimą (CK 1.80 straipsnis).

2. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai vadovavosi CK 4.78 straipsniu ir nurodė, kad bendraturtis turėjo teisę be kito bendraturčio sutikimo išnuomoti jam priklausančias patalpas. Kasatoriaus vertinimu, toks CK 4.78 straipsnio nuostatos aiškinimas neteisingas ir prieštaraujantis CK 4.37 straipsnio 1 dalies, 4.75 straipsnio 1 dalies ir 6.477 straipsnio 1 dalies normoms. Anot kasatoriaus, CK 4.78 straipsnis yra bendroji norma, įtvirtinanti bendraturčio teises į jam priklausantį turtą, tačiau šių teisių konkretaus įgyvendinimo teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į CK 4.37 straipsnio 1 dalyje, 4.75 straipsnio 1 dalyje ir 6.477 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus. Bendraturtis neabejotinai turi teisę perleisti ar suvaržyti teises į savo turimą turto dalį, tačiau tai gali daryti turėdamas kito bendraturčio sutikimą (CK 4.75 straipsnis). Net ir naudojimosi tvarkos nustatymas nereiškia ir negali reikšti, kad bendraturtis įgyja absoliučią teisę valdyti turtą bei juo disponuoti savo nuožiūra be kito bendraturčio valios. Aplinkybę, kad CK 4.78 straipsnis yra tik bendroji norma, patvirtina ir tai, kad bendraturtis, norėdamas pasinaudoti teise perleisti savo turto dalį, privalo vadovautis ir CK 4.79 straipsnio 2 dalimi; CK 4.79 straipsnis yra specialioji teisės norma įgyvendinant nuosavybės teisę CK 4.78 straipsnio atžvilgiu. Nuomos sutarties sudarymas reiškia, kad nuomininkui laikinai perleidžiamos turto valdymo bei naudojimo teisės (CK 6.477 straipsnio 1 dalis), tačiau tam, kad šis perleidimas būtų teisėtas, bendraturtis turi turėti kito bendraturčio sutikimą (CK 4.75 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nebuvo susitarta konkrečiu būdu valdyti turtą ir jo valdymą perduoti nuomininkams, todėl toks perleidimas (nuomos sutarties sudarymas) negali būti pripažįstamas teisėtu. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į šiuos argumentus, dėl jų procesiniuose sprendimuose nepasisakė, nors kasatorius jais iš esmės grindė savo reikalavimus. Darytina išvada, kad priimant skundžiamus procesinius sprendimus nepagrįstai buvo taikomas tik CK 4.78 straipsnis, iš viso neanalizuojant CK 4.75, 4.81 straipsnių ir 6.477 straipsnio 1 dalies turinio bei jų tarpusavio santykio. Taip buvo pažeistos nurodytos materialiosios teisės normos, pagal kurias atsakovai neturėjo teisės sudaryti ginčijamos sutarties.

3. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatas ir jų aiškinimo bei taikymo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Supla“, bylos Nr. 3K-3-350/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fabrikant corporation“ v. UAB „Vilniaus ūkas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-130/2009; kt.), įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis), įrodymų pakankamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. B. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-146/2011). Remdamasis kasacinio teismo praktika, kad jeigu, pasinaudodamas teise išnuomoti turtą, bendraturtis pažeidžia kitų bendraturčių teises, pastarieji gali reikšti negatorinį ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba v. G. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-451/2003), kasatorius pažymi, kad jis ginčijo nuomos sutartį ir dėl tos priežasties, jog pažeidžiamos jo ir jo šeimos teisės turėti normalias gyvenimo sąlygas, rūpintis namu, naudotis nuosavybe. Kasatoriaus nuomone, byloje pakankamai įrodymų, kad nuomos sutarties sudarymas pažeidė jo, kaip bendraturčio, teises, todėl buvo pagrindas apginti kasatoriaus pažeistas teises (CK 4.83, 4.98 straipsniai, 6.586 straipsnio 1 dalis). Kasatoriaus teigimu, UAB „Vėtrūna“ yra viena didžiausių Lietuvos statybų paslaugų ir nekilnojamojo turto valdymo bendrovė; tai reiškia, kad kasatoriaus gyvenamajame name pradėjo gyventi nuolat besikeičiantys UAB „Vėtrūna“ dirbantys statybininkai. Pagal pateiktas policijos pažymas UAB „Vėtrūna“ darbuotojai yra įspėti apie jų neteisėtą elgesį nuomojamame name. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijama sutartimi nuomotojas išnuomojo namą, o ne jam priklausančią namo dalį.

Atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bendraturčių teisės išnuomoti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį (CK 4.78 straipsnis)

CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendroji nuosavybės teisė kiekvienam savininkui reiškia jo teisę į visą bendrą daiktą. Nuosavybės teisės bendrumas savininkams atsiranda ne bendros sutarties pagrindu, o tą bendrumą kuria daiktas, ir tai varžo kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą, ir autonomiją. Savininkų daugetas vienam ir tam pačiam daiktui reikalauja specialaus tokių santykių reguliavimo ir atitinkamo tokio reguliavimo aiškinimo. Bendroji nuosavybė apibūdinama kaip savininkų santykiai su trečiaisiais asmenimis (išoriniai santykiai) ir kaip santykiai tarp savininkų (vidiniai santykiai). Pirmieji santykiai turi absoliutų, antrieji – santykinį pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. Z. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-3-598/2007). CK 4.75 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta pagrindinė bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kuri kartu yra ir pagrindinis specifinis bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis bei esminė sąlyga bendro objekto valdymui, naudojimui, disponavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. D. v. R. T., bylos Nr. 3K-3-233/2010). Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį visų su bendru turtu susijusių klausimų sprendimui taikytini interesų derinimo, proporcingumo, tarpusavio supratimo principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. D. v. T. K. I., bylos Nr. 3K-3-234/2010).

Atsižvelgdama į CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų normų turinį, jų paskirtį ir sisteminį loginį ryšį su kitomis bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančiomis CK normomis, taip pat į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 4.75 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio principinė nuostata, reglamentuojanti bendraturčių tarpusavio, t. y. „vidinius“, santykius, kurie yra daiktinio–teisinio pobūdžio, susiję su bendraturčių daiktinėmis teisėmis. Šios CK 4.75 straipsnio 1 dalies normos nereguliuoja bendraturčių „išorinių“ santykių su trečiaisiais asmenimis. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste tai reiškia, kad CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikytinos kasatoriaus ir atsakovo J. Š., kaip bendraturčių, santykiams su patalpų nuomininku – atsakovu UAB „Vėtrūna“.

Pagal CK 4.78 straipsnį kiekvienas bendraturtis turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip suvaržyti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. Ši teisės norma, skirtingai nuo CK 4.75 straipsnio 1 dalies, reguliuoja bendraturčių „išorinius“ santykius su trečiaisiais asmenimis ir šie santykiai pagal savo prigimtį yra prievolinio–teisinio pobūdžio (pirkimo–pardavimo, mainų, nuomos, panaudos ir kiti teisiniai santykiai). Pažymėtina, kad CK 4.78 straipsnyje nurodytos bendraturčio teisės, tarp jų ir teisė išnuomoti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, kai naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarka buvo nustatyta, yra neribotos ir jų įgyvendinimas niekaip nesuvaržytas, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. Šioje nutartyje jau nurodyta, kad CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatos reglamentuoja bendraturčių tik „vidinius“ santykius ir nereguliuoja jų „išorinių“ santykių su trečiaisiais asmenimis. Dėl to CK 4.78 straipsnyje, reguliuojančiame bendraturčių „išorinius“ santykius, nurodyta išimtimi, kuri varžytų (ribotų) bendraturčio teisę laisvai išnuomoti savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, negali būti laikoma CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti bendraturčių sutarimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, Civiliniame kodekse nėra tokių teisės normų, kurios šioje byloje nagrinėjamų teisinių santykių ir nustatytų aplinkybių kontekste galėtų būti vertinamos kaip CK 4.78 straipsnyje nurodytos išimtys, ribojančios arba varžančios bendraturčio teisę (šios teisės įgyvendinimą) laisvai išnuomoti savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį. Byloje nenustatyta, kad ginčo sutartimi būtų išnuomotos kasatoriaus naudojamos patalpos ir (arba) kad atsakovas J. Š. išnuomojo didesnę namo dalį, negu jam priklauso nuosavybės teise. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors pirminiame sutarties tekste nurodyta, jog išnuomojamas butas, ir tik 2008 m. lapkričio 1 d. pakeitus sutartį nurodyta, kad išnuomojamos konkrečios patalpos, byloje vis dėlto nėra duomenų, jog, galiojant pirminei (ar juolab 2008 m. lapkričio 1 d. pakeistai) sutarties redakcijai, nuomininkams buvo faktiškai suteiktos patalpos, kuriomis naudojosi kasatorius (jo šeima).

Tai konstatavusi, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad nagrinėjamu atveju atsakovas J. Š. savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise, galėjo išnuomoti neva tik esant bendraturčių sutarimui (kasatoriaus, kaip bendraturčio, sutikimu, pritarimu ar pan.) ir kad nesant tokio bendraturčių sutarimo sudaryta nuomos sutartis turėjo būti pripažinta negaliojančia.

Šiai išvadai neturi įtakos kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatoriui palankia linkme interpretuojamas CK 4.78 straipsnio ir 4.79 straipsnio nuostatų santykis, kaip neva patvirtinantis, jog CK 4.79 straipsnis yra specialioji, o CK 4.78 straipsnis – bendroji teisės norma. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, sutikus su tokiu kasatoriaus pateikiamu teisės normų interpretavimu, reikėtų laikytis pozicijos, kad, vienam iš bendraturčių nusprendus parduoti (CK 4.78 straipsnio prasme – „perleisti“) savo bendrosios dalinės nuosavybės dalį, neva taip pat turėtų būti paisoma CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatų, t. y. pirmiausiai turėtų būti pasiektas visų bendraturčių „sutarimas“.

Dėl negatorinio ieškinio

Kasaciniame skunde, viena vertus, tinkamai cituojamos įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančios CPK normos bei jų aiškinimo ir taikymo praktika. Kita vertus, kasacinio skundo argumentai nepatvirtina, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neva nenagrinėjo kasatoriaus nurodytų argumentų, kuriais buvo teigiama, jog ginčo sutartimi buvo pažeidžiamos jo ir jo šeimos teisės turėti normalias gyvenimo sąlygas ir pan. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pirmiau nurodytus kasatoriaus argumentus vertino kaip neįrodytus, o apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, dar nurodė, jog nuomos sutartis jau pasibaigusi. Taigi faktinis pagrindas negatoriniams reikalavimams tenkinti ne tik neįrodytas, bet ir jau išnykęs.

Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentai nepaneigia pirmiau nurodytų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų motyvų, todėl ieškinio reikalavimai ir šiuo pagrindu atmesti nepažeidžiant teisės normų.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai priėmė teisėtus ir pagrįstus procesinius sprendimus, kurių naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 43,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus A. Š. (duomenys neskelbtini) 43,95 Lt (keturiasdešimt tris litus 95 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

Antanas Simniškis