Dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-442/2011

Proceso Nr. 2-56-3-01918-2009-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

42.8, 42.10, 45.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pranešėja) ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,Agrogimas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Agrogimas“ ieškinį atsakovui ūkininkui A. B. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Argogimas“ prašė teismą priteisti iš atsakovo A. B. 267 874,75 Lt skolą už parduotas trąšas, 5357,50 Lt delspinigių, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 273 232,25 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Byloje sprendžiamas šalių ginčas, kilęs dėl atsakovo pareigos sumokėti už jo užsakytas ir neatsiimtas prekes (trąšas) 2008 m. rugsėjo 22 d. šalių sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties (toliau – Sutartis) pagrindu. Byloje nustatyta, kad šalys ginčo Sutartimi susitarė, jog ieškovas parduos atsakovui trąšų, sėklų, kitos žemės ūkio paskirties prekių, reikalingų 2009 m. derliui, o atsakovas prekes nupirks ir panaudos pagal paskirtį savo ūkyje. Taip pat sutarta, kad pirkimas-pardavimas bus vykdomas pirkėjui pateikiant vienkartinius užsakymus, juose nurodant prekių pavadinimą, kiekį, prekės pardavimo metu galiojančiame kainoraštyje nustatytą kainą, atsiskaitymo terminus, prekių pristatymo ar atsiėmimo vietą bei terminus, pardavėjui išrašant važtaraščius ir PVM sąskaitas faktūras. Šalys sutarė, kad pirkėjas atsiima prekes savo transportu ir lėšomis. Sutartyje pažymėta, kad dokumentai (užsakymas, sąskaita, važtaraštis) yra sudėtinė Sutarties dalis. Šalys nustatė atsiskaitymo sąlygas ir terminus, atsakomybę. Atsakovas atliko Sutartyje numatytus veiksmus: užsakė konkrečias prekes (trąšas), nurodydamas jų kiekį, kainą, pristatymo vietą bei pristatymo ir apmokėjimo galutinį terminą. Ieškovas (pardavėjas) išrašė PVM sąskaitą faktūrą, joje nurodydamas visas užsakytas prekes, o krovinio važtaraštyje – dalį prekių. Atsakovas šias prekes priėmė ir už jas ieškovui sumokėjo. Ginčo prekes - trąšas už 367 874,75 Lt – atsakovas įsipareigojo atsiimti dviem terminais: amonio salietrą – iki 2008 m. spalio 1 d., o prekę NPK5-15-30 – iki 2008 m. gruodžio 1 d., bei apmokėti – iki 2009 m. spalio 1 d., tačiau iki nustatyto termino jų neatsiėmė, už jas nesumokėjo, o 2009 m. balandžio 23 d. šių prekių atsisakė, įforminęs tai debetine PVM sąskaita faktūra (PVM įstatymo 83 straipsnio 1 dalis), nors PVM sąskaitą faktūrą įtraukė į apskaitą ir taip apskaitė visas užsakytas prekes.

Nagrinėjamoje byloje ginčo šalys skirtingai aiškina jų teises ir pareigas pirkėjui atsisakius priimti sutartas nupirkti prekes ir už jas sumokėti. Ieškovas, remdamasis CK 6.314 straipsnio 6 dalimi, reikalauja sumokėti sutartą kainą, o atsakovas teigia, kad šalys sudaryta sutartimi nustatė kitą šalių teisių gynybos būdą - pagal Sutarties 4 straipsnio 1 dalį, jei pardavėjas laiku ir tinkamai neperduoda, o pirkėjas nenuperka iš pirkėjo užsakytų prekių, sutarties pažeidimą padariusi šalis moka kitai šaliai 10 proc. dydžio baudą nuo faktiškai neperduotų ar nenupirktų prekių vertės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2009 m. gruodžio 16 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovo A. B. ieškovui UAB „Agrogimas“ 267 874,75 Lt skolą, 5357,50 Lt delspinigių, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 273 232,25 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. gruodžio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimu preliminarus sprendimas paliktas nepakeistas.

Teismas kvalifikavo 2008 m. rugsėjo 22 d. Sutartį kaip preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, nurodęs, kad ši sutartis neturi visų būtinų pirkimo-pardavimo sutarties požymių – šalys nesusitarė dėl esminės sąlygos – sutarties dalyko. Tokia Sutartis, teismo nuomone, savaime nesukuria pirkimo-pardavimo teisinių santykių, kol šalys atskiru susitarimu nesusitars dėl parduodamų (perkamų) prekių pavadinimų ir kiekių. Vadovaudamasis CK 6.192 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad sutartis gali būti sudaroma priimant vykdyti užsakymą, įvertinęs šalių paaiškinimus, Sutartį, užsakymą, važtaraščius, PVM sąskaitas faktūras, kitus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad šalių pirkimo-pardavimo santykiai atsirado atsakovui (pirkėjui) pateikus užsakymą prekėms, nurodžius konkrečias perkamas prekes, jų kiekį, kainą, pristatymo ir atsiskaitymo terminus. Teismas sprendė, kad šalių argumentai dėl nuosavybės teisės perėjimo momento į pirktas prekes šioje byloje neturi teisinės reikšmės, nes ginčas kilęs ne dėl nuosavybės teisės į pirktus daiktus, o dėl prievolių pagal sutartį vykdymo. Kadangi pirkėjas (atsakovas) pažeidė pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas ir per vienkartiniame užsakyme nurodytą bei preliminariojoje sutartyje nurodytą terminą už prekes neatsiskaitė, teismas padarė išvadą, kad ieškovas įgijo visas CK 6.314 straipsnio 6 dalyje nustatytas pardavėjo teises, taip pat ir teisę laisvai pasirinkti, kokį reikalavimą pirkėjui pareikšti. Šiuo atveju pardavėjo nesaisto šalių preliminariojoje sutartyje numatyta galimybė reikalauti iš pirkėjo 10 proc. baudos nuo faktiškai nenupirktų prekių vertės (Sutarties 4 straipsnio 1 dalis), nes tai susiaurintų įstatyme nustatytas pardavėjo teises ir be teisėto pagrindo gintų sutartį pažeidusios šalies interesus. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad ieškovas, nereikalaudamas atsiimti prekių, pasibaigus vienkartiniame užsakyme nurodytam jų pristatymo atsakovui terminui, tuo pripažino, kad atsakovas atsisakė pirkti ginčo prekes, nes nei įstatymo, nei šalių susitarimų nenustatyta, kad, pardavėjui nereikalaujant atsiimti prekes, tai reikštų jog pardavėjas sutinka su pirkėjo atsisakymu pirkti prekes. Teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog atsakovas iki 2009 m. balandžio 23 d., t. y. iki išrašė debetinę PVM sąskaitą faktūrą, kokia nors forma būtų išreiškęs pardavėjui savo valią neatsiimti ginčo prekių. Tokia valia pareikšta tik 2009 m. balandžio 23 d. Ieškovas (pardavėjas), gavęs šį dokumentą, atsakovui pareiškė pretenziją, ragino atsiimti ginčo prekes ir sumokėti kainą. Teismas sprendė, kad tai įrodo ieškovo teiginį, jog jis nepripažino atsakovo atsisakymo priimti prekes ir už jas sumokėti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. kovo 28 d. sprendimu Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują – ieškinį atmesti.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismas Sutartį kvalifikavo kaip preliminariąją, tačiau Sutarties sąlygų visetas ir nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės tai paneigia. Sutartyje yra visi pagrindinei sutarčiai būtini elementai: pagal rūšį apibrėžtas sutarties dalykas, jos (Sutarties) tikslas, šalių suderinta valia. Šalys iš esmės sutarė dėl konkrečių prekių pirkimo-pardavimo konkrečiu šalių aptartu būdu ir tvarka. Teisėjų kolegija sprendė, kad ginčo sutartis yra rašytinė, daugkartinio įvykdymo, dvišalė pirkimo-pardavimo sutartis. Kolegija nurodė, kad ieškovo pasirinkto civilinių teisių gynimo būdo – reikalavimo priteisti įvykdyti pareigą natūra - pagrįstumas vertinamas pagal Sutarties turinį ir bylos faktines aplinkybes. Ginčo Sutartyje, konstatavus pirkėjo sutartinės prievolės pažeidimą, nustatyti tokie pardavėjo pažeistų teisių gynimo būdai: teisė reikalauti 10 procentų dydžio baudos nuo užsakytos ir faktiškai nenupirktos prekės (Sutarties 4 straipsnio 1 dalis); teisė reikalauti palūkanų uždelsus atsiskaityti; reikalauti iš pirkėjo nedelsiant sumokėti už prekes ir (arba) skolos užskaitymo būdu parduoti pardavėjui nuosavybės teise priklausančius pasėlius, jei pažeistas Sutarties 2 straipsnio 2 dalies 4 punktas. Tokiu atveju nustatyta pirkėjo pareiga atlyginti pardavėjo nuostolius. Sutarties 2 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta pirkėjo pareiga nedelsiant informuoti pardavėją registruotu laišku apie visus teisinius procesus, kuriuose pirkėjas dalyvauja, taip pat apie visus įvykius ir aplinkybes, kurios gali turėti įtakos pirkėjo įsipareigojimų pagal šią Sutartį vykdymui. Ieškovas neįrodinėjo, kad apeliantas pažeidė šią pareigą. Be to, šis Sutarties punktas tiesiogiai susijęs su 2 straipsnio 2 dalies 3 bei 5 punktais, kuriuose nurodyta apie šios Sutarties pagrindu atsakovo prisiimto įsipareigojimo parduoti ieškovui atsakovo žemės sklypuose užaugintą derlių vykdymo sąlygas. Akivaizdu, kad 2 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta apelianto pareiga nesusijusi su kitų prekių (trąšų), būtinų žemės ūkio produkcijai užauginti, pirkimu-pardavimu. Taigi pirkėjui, nenupirkusiam užsakytų prekių, gali būti taikoma tik Sutarties 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė. Ieškovas nereikalauja, kad atsakovas atlygintų nuostolius šiuo Sutarties pagrindu. Ieškovo pasirinktas civilinių teisių gynimo būdas taikytinas tik įstatymo nustatyta tvarka ir esant įstatymo nustatytoms sąlygoms. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo daiktas (trąšos) nebuvo perduotas atsakovui kaip to reikalaujama pagal Sutarties 1 straipsnio 5-6 punktus: važtaraštis neišrašytas, prekės pirkėjo nepatikrintos, pirkėjui nepristatytos (neatsiimtos) nei nustatytais terminais, nei vėliau. Ginčo prekės liko ieškovo žinioje, jis jas pardavė, pakeisdamas kitomis (analogiškomis) prekėmis. CK 6.346 straipsnyje nustatyta pirkėjo pareiga priimti daiktus, o jei jų, pažeisdamas savo pareigą, nepriima ar atsisako priimti, pardavėjas turi teisę reikalauti, kad pirkėjas priimtų daiktus, arba atsisakyti vykdyti sutartį. CK 6.314 straipsnio 5 dalyje nustatyta pardavėjo teisė reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą bei įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas, kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, sprendė, kad pardavėjas, žinodamas apie nustatytais terminais pirkėjo neatsiimtas prekes, iki 2009 m. balandžio 29 d., t. y. iki gavo iš pirkėjo debetinę sąskaitą faktūrą, įrodančią jo (pirkėjo) atsisakymą nuo sutarties pirkti sutartą prekę, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad būtų užbaigtas ginčo prekių pardavimo sandoris, nesikreipė į pirkėją ir nereikalavo atsiimti nupirktų prekių, pats šiomis prekėmis disponavo. Dėl šių faktinių aplinkybių, sprendžiama, kad ieškovas, nepagrįstai delsdamas, nereikalaudamas atsiimti prekių, pažeidė įstatyme nustatytas pareigas ir sutartį, todėl jo pasirinktas civilinių teisių gynybos būdas – priteisti apelianto neatsiimtų prekių kainą – netaikytinas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad taikyti kitus civilinių teisių gynybos būdus ieškovas neprašo, o teismas neturi pagrindo peržengti ieškinio ribų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB,,Agrogimas“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimą bei priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pagal CK 6.314 straipsnio 6 dalį pardavėjas gali savo nuožiūra reikalauti sumokėti kainą arba atsisakyti vykdyti sutartį, kai yra dvi sąlygos: pirkėjas atsisako priimti daiktus ir už juos sumokėti. Byloje surinkti įrodymai patvirtina abiejų sąlygų egzistavimą. Apeliacinės instancijos teismas taikė materialiosios teisės normas, nereglamentuojančias ginčo teisinio santykio, ir nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. K. v. V. G. Š., bylos Nr. 3K-3-121/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje E. S. v. UAB „MG Baltic Investment“, bylos Nr. 3K-3-75/2008; 2009 m. vasario 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB,,Lietuvos geležinkeliai“ v. R. G. ir O. V. D., bylos Nr. 3K-3-60/2009; 2009 m. kovo 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. R. v. V. R., S. G. R., bylos Nr. 3K-3-31/2009, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą teismo sprendimą.

2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. G. v. R. A., bylos Nr. 3K-3-1099/2002, nurodė, kad ūkininkas yra asmuo, užsiimantis komercine-ūkine veikla žemės ūkyje, o ūkininko ūkis yra žemės ūkio veiklos vienetas. Taigi ūkininkas yra verslininkas, kuris veikia, siekdamas pelno, prisiima verslo riziką ir suvokia arba turi suvokti savo veiksmų padarinius. Kadangi Lietuvoje trąšų pasiūla yra didesnė už paklausą, tai atsakovas turi galimybę piktnaudžiauti sutartiniais įsipareigojimais, užsakydamas prekes iš kelių subjektų, o pirkdamas tik iš vieno jų – parduodančio prekes už palankesnę kainą. Atsakovas, atsisakęs pirkti iš ieškovo, nupirko analogiškas prekes iš kito pardavėjo ir gavo didesnį pelną ieškovo nuostolių sąskaita. Ieškovas pažymi, kad sutartis neįvykdyta dėl atsakovo kaltės – jam atsisakius atsiimti prekes.

3. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal sutartį pirkėjui gali būti taikoma tik Sutarties 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė – 10 proc. dydžio bauda nuo nenupirktos prekės kainos, taip pat kad ieškovas, nereikalaudamas atsiimti prekių, pažeidė CK 6.346 straipsnio ir Sutarties nuostatas. Tokie teismo argumentai yra neteisėti, nes CK 6.314 straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta pardavėjo teisė reikalauti sumokėti kainą arba atsisakyti vykdyti sutartį, yra imperatyvi, taigi, tokioje normoje nustatytų teisių ir pareigų šalys savo susitarimu negali apriboti. Sutarties 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta 10 proc. dydžio bauda yra netesybos, kurių nustatymas Sutartyje negali būti laikomas pagrindu pripažinti apribota sąžiningos šalies teisę reikalauti sutartį įvykdyti natūra. Be to, ieškovas buvo sudaręs galimybę atsakovui Sutarties nustatyta tvarka atsiimti prekes. Pagal CK 6.317 straipsnio 4 dalį laikoma, kad taip pardavėjo pareiga perduoti daiktus įvykdyta. Apeliacinės instancijos teismo motyvai prieštarauja principui, draudžiančiam iš neteisėtų veiksmų gauti naudos (nullus commodum capere potest de injuria sua propria). Ieškovui pateikus ieškinį, nepraleidus senaties termino, ir nesant piktnaudžiavimo savo teisėmis ar nesąžiningumo, ieškovo teisės turi būti ginamos, jo atžvilgiu negalimos jokie neigiami padariniai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas ūkininkas A. B. prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, savo prašymą argumentuodamas taip:

1. Kadangi Sutartį parengė ieškovas, tai taikytina CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos turi būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Be to, atsakovas yra ūkininkas, kurio tiesioginė veikla susijusi su žemės apdirbimu, augalininkyste ir gyvulininkyste, o ieškovas yra profesionalus pardavėjas, t. y. stipresnioji Sutarties šalis. Atsakovas turėjo pagrindą manyti, kad, atsisakius pirkti ginčo prekes, bus taikoma Sutarties 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta 10 proc. dydžio bauda, nes taip jam aiškino ieškovas, kuris tokios pozicijos laikėsi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Taigi ieškovas, parengdamas ginčo Sutartį, iš anksto pasirinko savo teisių gynybos būdą. Ieškovo naujai pateiktas ginčo nuostatos aiškinimas prieštarauja ankstesnei jo pozicijai, kuri atitinka šios nuostatos tikslą ir prasmę. CK 6.314 straipsnio 6 dalis ir 6.346 straipsnio 3 dalis neatitinka imperatyviųjų normų požymių, jos nedraudžia vadovaujantis sutarties laisvės principu, sutarties šalims sutartyje įtvirtinti pardavėjo pasirinktą teisių gynimo būdą. Ieškovo nurodyta teismų praktika netaikytina, nes bylų, kuriose ji suformuota, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi – ieškovo nurodytose bylose buvo sprendžiami ginčai pirkėjui nesumokėjus už jam perduotus daiktus ir taikyta CK 6.314 straipsnio 5, o ne 6 dalis.

2. Ieškovo teiginiai, kad atsakovas, atsisakęs pirkti prekes iš ieškovo, analogiškas prekes pirko iš trečiojo asmens yra neteisingi, be to, jie byloje pirmą kartą nurodyti tik kasaciniame skunde, tai yra fakto klausimas, o kasacinis teismas tokių klausimų nenagrinėja.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutarties laisvės principo ir sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo

Sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų. Tik tuo atveju, jei šalys tokio susitarimo nesudarė, jų teisės ir pareigos nustatomos pagal dispozityviąją teisės normą (CK 6.156 straipsnis)

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutarties laisvės principas valstybės pripažįstamas ir ginamas tikslingai – jis suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšmingu visuomeninės savireguliacijos instrumentu. Valstybė, siekdama ūkio našumo, įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių (pacta sund servanda), ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, negalima ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. P. A. B., bylos Nr. 3K-3-559/2010). Taigi sutarties laisvės ribos yra imperatyviosios teisės normos, kurių galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti ar panaikinti (CK 6.157 straipsnis).

Kasatoriaus nuomone, šioje byloje jo teisėms ginti, ieškovui atsisakius vykdyti pirkimo-pardavimo sutartį – priimti prekes ir sumokėti kainą – turi būti taikoma CK 6.314 straipsnio 6 dalies nuostata, suteikianti teisę pardavėjui savo nuožiūra reikalauti sumokėti kainą arba atsisakyti vykdyti sutartį. Jo nuomone, ši teisės norma yra imperatyvi, todėl jos taikymo šalys savo susitarimu negali apriboti.

Imperatyviosios teisės normos nustatomos siekiant apsaugoti visuomenės interesus, viešąją tvarką, joms būdingi aiškiai išreikšti draudimai, įsakmūs įpareigojimai. Teisės normos, kuriomis nustatomos alternatyvios veikimo galimybės, kylančios iš normose vartojamų žodžių „gali“, „turi teisę“, „leidžiama“, paprastai yra dispozityvios. Teisėjų kolegija sprendžia, kad CK 6.314 straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta, kad „Kai pirkėjas atsisako priimti daiktus ir už juos sumokėti, pardavėjas gali savo nuožiūra reikalauti sumokėti kainą arba atsisakyti vykdyti sutartį“, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus požymius, aiškiai priskirtina ne imperatyviosioms, bet dispozityviosioms teisės normoms. Taigi šalims sutarus riboti šios normos taikymą, jų nevaržo CK 6.157 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas šalims savo susitarimu pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimą ir taikymą. Dėl to ginčo šalys turėjo teisę susitarti netaikyti CK 6.314 straipsnio 6 dalies nuostatų dėl pardavėjo teisių pirkėjui atsisakant vykdyti sutartį, jas savo nuožiūra pakeisti į abiem šalims priimtinas sąlygas. Atsakovas teigia, kad būtent tokią sąlygą, pakeičiančią įstatyme nustatytą, šalys įtvirtino Sutarties 4 straipsnio 1 dalyje nustatydamos netesybas - jei pardavėjas laiku ir tinkamai neperduoda, o pirkėjas nenuperka iš pirkėjo užsakytų prekių, sutarties pažeidimą padariusi šalis moka kitai šaliai 10 proc. dydžio baudą nuo faktiškai neperduotų ar nenupirktų prekių vertės. Ieškovas su tokiu aiškinimu nesutinka, teigdamas, kad ši sutarties nuostata dėl netesybų negali būti laikoma pagrindu riboti sąžiningos šalies teisę reikalauti sutartį įvykdyti natūra.

Jeigu sutarties šalys nevienodai aiškina sutarties sąlygų turinį, jos aiškinamos pagal sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193–6.195 straipsniuose. Vadovaujantis šiomis taisyklėmis, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai reiškia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu.

Vadovaujantis nurodytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, atsižvelgtina į ieškovo poziciją pateiktuose procesiniuose dokumentuose – atsiliepimuose į atsakovo prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo ir apeliacinį skundą. Ieškovas neneigė susitaręs su atsakovu dėl Sutarties 4 straipsnio 1 dalyje nustatytos atsakomybės už sutarties nevykdymą, tačiau tvirtino, kad pagal Sutartį ši sąlyga taikytina tik tais atvejais, kai pirkėjas nenuperka prekių. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo faktą, kad atsakovas prekių nustatyta tvarka nepatikrino, neatsiėmė ir jų nenupirko. Taigi abi bylos šalys pripažino, kad nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis – pirkėjui nenupirkus prekių, jam turėtų būti taikoma būtent šioje Sutarties sąlygoje nurodyta atsakomybė. Šalims sutarus dėl tokios sąlygos, kitų sąlygų taikymas pažeistų sutarties laisvės principą ir bent vienos šalies teisėtus lūkesčius. Dėl to kasatoriaus prašymas taikyti CK 6.314 straipsnio 6 dalyje nustatytą pardavėjo teisių gynybos būdą šioje byloje negali būti tenkinamas. Atsakant į kasatoriaus argumentą, kad jo nurodytose kasacinio teismo nagrinėtose bylose įstatyme įtvirtintas pardavėjo teisių gynybos būdas buvo taikomas, pažymėtina, kad visose bylose ginčo sutarčių sąlygos buvo aiškinamos ir įstatymas taikomas, atsižvelgiant į bylų aplinkybių kontekstą, taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Šioje byloje konstatavus, kad šalys sutarė dėl ginčo sąlygos, nustatė atsakomybę už sutarties nevykdymą, patvirtino, kad nustatytomis aplinkybėmis ji turėtų būti taikoma, nesąžiningumą vienos šalies (atsakovo) atžvilgiu reikštų šio susitarimo nepaisymas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad, kasaciniame skunde išdėstytus argumentus atmetus kaip nepagrįstus, apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Atsižvelgiant į kasacinės bylos išnagrinėjimo rezultatą, kai kasacinio skundo reikalavimai netenkinami, apeliacinės instancijos teismo paskirstytos šalių bylinėjimosi išlaidos neperskirstytinos (CPK 93 straipsnis). Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 32,25 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Agrogimas“ (kodas 174820843) 32,25 Lt (trisdešimt du litus 25 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Birutė Janavičiūtė

Algis Norkūnas