Byla Nr. 2K-317-697/2015
Teisminio proceso Nr. 1-02-1-00056-1999-3
Procesinio sprendimo kategorija: (S)
2.1.15.3.1.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gegužės 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinio atsakovo (nuteistojo) D. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutarties, kuria paliktas galioti nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimas dėl civilinio ieškinio, pareikšto baudžiamojoje byloje (išnagrinėtoje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu, iš dalies pakeistu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 27 d. nuosprendžiu) išsprendimo, kuriuo priteista iš atsakovo D. T. Lietuvos valstybės naudai 865 464,99 Lt (250 655,98 Eur) nusikalstamomis veikomis padarytos turtinės žalos atlyginimo ir 12 655 Lt (3665,14 Eur) žyminio mokesčio.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu D. T. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) dėl savo ir V. A. Individualios įmonės (toliau – ir IĮ) naudai apgaule įgyto didelės vertės svetimo turto (valstybės biudžetui priklausančių 54 522,97 Lt, t. y. 15 790,94 Eur) – vieneriems metams ir dvejiems mėnesiams laisvės atėmimo, dėl savo ir T. D. IĮ „V.“ naudai įgyto didelės vertės svetimo turto (valstybės biudžetui priklausančių 44 823,51 Lt, t. y. 12 981,79 Eur (PVM) – vieneriems metams ir dvejiems mėnesiams laisvės atėmimo, dėl savo ir UAB „Ž.“ naudai įgyto didelės vertės svetimo turto (valstybės biudžetui priklausančių 110 309,01 Lt, t. y. 31 947,70 Eur) – vieneriems metams ir septyniems mėnesiams laisvės atėmimo, dėl savo ir UAB „O.“ naudai įgytų didelės vertės valstybės biudžetui priklausančių lėšų (PVM) (iš viso 86 030,30 Lt, t. y. 24 916,10 Eur) – vieneriems metams ir penkiems mėnesiams laisvės atėmimo, dėl savo ir UAB „G.“ naudai apgaule įgyto didelės vertės svetimo turto (valstybės biudžetui priklausančių 78 328,71 Lt, t. y. 22 685,56 Eur) – vieneriems metams ir keturiems mėnesiams laisvės atėmimo, dėl savo ir UAB,,J.“ naudai įgyto didelės vertės svetimo turto (valstybės biudžetui priklausančių 176 996,76 Lt, t. y. 51 261,81 Eur) – vieneriems metams ir keturiems mėnesiams laisvės atėmimo, dėl savo ir UAB,,R.“ naudai įgyto didelės vertės svetimo turto (valstybės biudžetui priklausančių 90 431,34 Lt, t. y. 26 190,73 Eur) – vieneriems metams ir šešiems mėnesiams laisvės atėmimo, dėl savo ir V. A. firmos ir savo valdomos UAB „V.“, vykdant rūbų eksportą į Rusijos Federaciją, įgyto didelės vertės svetimo turto (valstybės biudžetui priklausančių 91 044 Lt, t. y. 26 368,17 Eur) – vieneriems metams ir septyniems mėnesiams laisvės atėmimo, dėl savo ir D. R. IĮ naudai įgyto didelės vertės svetimo turto (valstybės biudžetui priklausančių 133 767,09 Lt, t. y. 38 741,63 Eur) – vieneriems metams ir devyniems mėnesiams laisvės atėmimo; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir D. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose; į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas (nuo 2005 m. liepos 20 d. iki 2006 m. gruodžio 20 d.); bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Baudžiamosios bylos dalis dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, 203 straipsnio 2 dalyje, 207 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje (dėl sukčiavimo per UAB „M.“ M. W. individualią įmonę „T. W. A. P.“, UAB „V.“, UAB „T.“, AB „V.“, UAB „E.“, UAB „S.“, UAB „Sv.“, UAB „V. P. ir k.“, UAB „Ch.“, UAB „Au.“, E. V. IĮ „E. V. siuvykla“, UAB „G.“, E. Š. KTĮ,,O.“, G. A. IĮ, UAB „O.)“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis, 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495, įsigaliojusio nuo 2003 m. gegužės 1 d., redakcija).
Šiuo nuosprendžiu civiliniam ieškovui pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą ir klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis). Teismas konstatavo, kad nustačius, jog dėl kitų organizuotos grupės dalyvių baudžiamasis procesas yra nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminams, civilinio ieškinio išsprendimas, kai iš organizuotos grupės kaltu pripažįstamas tik vienas jos dalyvis, o dėl kitų organizuotos grupės narių ieškinys nebus nagrinėjamas, negalimas, nes nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti civilinį ieškinį, negavus tam papildomos medžiagos ir nedalyvaujant kitiems galimiems atsakovams.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 27 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 27 d. nuosprendis pakeistas: D. T., pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) dėl svetimo turto įgijimo apgaule savo ir V. A. IĮ naudai paskirta 200 MGL dydžio bauda, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl svetimo turto įgijimo apgaule savo ir T. D. IĮ „V.“ naudai – 200 MGL dydžio bauda, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl svetimo turto įgijimo apgaule savo ir UAB „Ž.“ naudai – 250 MGL dydžio bauda, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl svetimo turto įgijimo apgaule savo ir UAB „O. L.“ naudai – 230 MGL dydžio bauda, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl svetimo turto įgijimo apgaule savo ir UAB „G.“ naudai – 220 MGL dydžio bauda, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl svetimo turto įgijimo apgaule savo ir UAB,,J.“ naudai – 220 MGL dydžio bauda, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl svetimo turto įgijimo apgaule savo ir UAB,,R.“ naudai – 240 MGL dydžio bauda, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl svetimo turto įgijimo apgaule savo ir V. A. firmos naudai – 250 MGL dydžio bauda, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl svetimo turto įgijimo apgaule savo ir D. R. IĮ naudai – 270 MGL dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir D. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 400 MGL dydžio bauda; į bausmę D. T. įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2005 m. liepos 20 d. iki 2006 m. gruodžio 20 d., nustatant, kad D. T. bausmę yra atlikęs. Kitos nuosprendžio dalys nekeistos.
Civilinio ieškinio klausimu teismas nurodė, kad, atsakant ir į nuteistojo D. T. apeliacinio skundo argumentus (jog civilinis ieškinys surašytas nekvalifikuotai ir neišsamiai, jam buvo neleista teikti įrodymus jį ginčijant, turtinės žalos dydis nepagrįstas ir pan.) nagrinėjamuoju atveju pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti ieškinio negavus papildomų duomenų ir nedalyvaujant kitiems galimiems atsakovams, nes turtinė žala valstybei buvo padaryta ne tik D. T., bet ir kitų organizuotos grupės narių veiksmais, dėl kurių baudžiamasis procesas nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Teismas konstatavo, kad negalima teigti, jog D. T. buvo užkirstas kelias teikti įrodymus ir atsikirtimus į pareikštą ieškinį, nes šia savo teise jis netrukdomai gali pasinaudoti civilinį ieškinį nagrinėjant civilinio proceso tvarka.
Kasacine tvarka nurodyti nuosprendžiai nebuvo skundžiami.
Nurodytais nuosprendžiais D. T. nuteistas už tai, kad apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą, t. y. laikotarpiu nuo 1995 m. iki 1999 m. balandžio 7 d. Vilniuje, būdamas paties suburtos ir vadovautos, veikusios skirtingos sudėties organizuotos grupės, kurią sudarė jis, R. L., V. J. (V. J.), R. D., T. D. ir V. K., nariu, vadovavo organizuotos grupės narių veiklai ir ją koordinavo darant sunkius, apysunkius ir nesunkius ilgą laiko tarpą trunkančius nusikaltimus, organizuotos grupės nariams paskirstė užduotis, kad kiekvienas iš jų, darydamas nusikaltimus ir veikdamas pagal duotus nurodymus, atliktų jam pavestą vaidmenį, būtiną šių nusikaltimų padarymui, tam, kad sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje užvaldytų svetimą turtą, dėl to netvarkant įstatymų nustatytos apskaitos, nemokant mokesčių ir neteikiant ataskaitų mokesčių inspekcijai, klastojant dokumentus, juos panaudojant ir realizuojant, neteisėtai veiklai nuslėpti, 1995 m. rugpjūčio 16 d.–1998 m. spalio 20 d. laikotarpiu suorganizavo 15-os juridinių asmenų – įmonių Z. P. IĮ, O. A. IĮ,, UAB „A.“, UAB „T.“, UAB „E.“, UAB „V.“, UAB „Am.“, UAB „En.“, UAB „P.“, UAB „Ru.“, UAB „L.“, UAB „S. v.“, UAB „I.“, UAB „M.“ ir UAB „F.“ – įsteigimą ar jų akcijų įsigijimą.
Perdavus civilinio ieškinio išsprendimo klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka, 2013 m. birželio 11 d. pareikštas patikslintas civilinis ieškinys, juo prokurorė, gindama viešąjį interesą, prašė priteisti iš nuteistojo D. T. 865 464,99 Lt (250 655,98 Eur) turtinės žalos atlyginimo valstybės naudai, t. y. sumažinus prašomą priteisti sumą, nes D. T. baudžiamoji byla dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, buvo nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 16 d. sprendimu priteisė iš atsakovo D. T. Lietuvos valstybės naudai 865 464,99 Lt (250 655,98 Eur) nusikalstamomis veikomis padarytos turtinės žalos atlyginimo ir 12 655 Lt (3665,14 Eur) žyminio mokesčio. Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 33 straipsnio 5 dalį ir teismų praktiką (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-112/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-112/2009">3K-3-112/2009</a>) ši byla nagrinėtina tame teisme, kuriame buvo išnagrinėta baudžiamoji byla. Dėl ieškinio senaties klausimo teismas nurodė, kad kaltinamojo akto surašymo data konkrečiu atveju turėtų būti laikoma terminu, su kuriuo sietinas ieškinio senaties termino skaičiavimas, o šioje byloje kaltinamasis aktas surašytas tik 2010 m. balandžio 28 d., prokuroras 2010 m. rugpjūčio 9 d. pareiškė kaltinamajam D. T. civilinį ieškinį gindamas viešąjį interesą, todėl ieškinio senaties termino nepraleido. Teismo sprendime konstatuota, kad, remiantis apkaltinamajame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, D. T., veikdamas jo suburtoje organizuotoje grupėje, apgaule įgijo Lietuvos valstybės biudžeto lėšas, t. y. 866 253,69 Lt, tai valstybės patirti nuostoliai. Ieškiniu prašoma priteisti suma yra 856 464,99 Lt, kuri nagrinėjamu atveju būtent dėl D. T. suburtos ir vadovautos organizuotos grupės neteisėtų veiksmų – sukčiavimo – atitinka valstybei padarytą žalą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalis), todėl, kaip konstatuota baudžiamojoje byloje, D. T. laikytinas kaltu dėl savo veiksmų ir jų rezultato (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir jam kyla prievolė atlyginti valstybės patirtą žalą (CK 6.245 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad nagrinėjant ieškinį civilinio proceso tvarka iš naujo nesvarstoma dėl ieškinio pagrįstumo, bet nustatomas civilinio ieškinio dydis (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNDUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-245/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-245/2010">3K-7-245/2010</a>). Dėl to šiuo atveju konstatuota, kad nuteistasis D. T. padarė žalą Lietuvos valstybei, be to, pažymėta, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu jis pripažino naudojęs apgaulę. Taip pat, remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 96 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovo priteista žyminio mokesčio suma valstybės naudai.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartimi atmestas atsakovo D. T. apeliacinis skundas. Apeliacinės instancijos tesimas konstatavo, kad įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu D. T. buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo, o dėl kitų asmenų, kurie buvo kaltinami bendrininkaudami su D. T. darę nusikalstamas veikas, baudžiamasis procesas buvo nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminams, ir jų kaltės klausimas nuosprendyje nebuvo sprendžiamas. Teismų praktikoje tais atvejais, kai byloje keli asmenys kaltinami dėl nusikalstamos veikos, dėl kuria padarytos žalos galima solidari atsakomybė, ir byla vienam jų nutraukiama, civilinis ieškinys gali būti priteisiamas iš pripažintų kaltais kaltinamųjų. Nagrinėjamu atveju apkaltinamuoju nuosprendžiu D. T. buvo pripažintas kaltu dėl didelės vertės svetimo valstybės biudžetui priklausančio turto įgijimo apgaule, kad dėl nuteistojo D. T. tyčinių nusikalstamų veikų valstybei buvo padaryta turtinė žala. Baudžiamojoje byloje žalos padarymo faktas nustatytas fiktyvių bei realiai veikusių įmonių finansų tyrimų specialistų išvadomis, liudytojų parodymais bei kitais bylos duomenimis, kuriuos baudžiamąją bylą nagrinėjęs ir apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas pripažino D. T. kaltę patvirtinančiais įrodymais. Iš D. T. priteistinas žalos dydis buvo nustatytas pagal apkaltinamajame nuosprendyje konstatuotą jo nusikalstamų veiksmų, kuriais padaryta žala, apimtį. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad CPK 47 straipsnio 1 dalies pagrindu apelianto nurodyti asmenys, kuriems baudžiamosios bylos buvo nutrauktos suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, buvo įtraukti į procesą kaip tretieji asmenys, nereiškiantys savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, nustačius, jog bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Ieškovas, pateikdamas civilinį ieškinį byloje, laikėsi lygiateisiškumo principo, ieškinyje nurodytas aplinkybes grindė įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Taip pat pasisakyta dėl prokuroro teisės, remiantis BPK 117 straipsniu, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsniu, CPK 49 straipsnio 1 dalimi, CK 6.263 straipsniu pateikti civilinį ieškinį ginant viešąjį interesą dėl turtinės žalos, padarytos valstybei, atlyginimo, todėl ieškinį pareiškė tokią teisę turintis subjektas. Dėl ginčo teismingumo taip pat pritarta pirmosios instancijos teismo argumentams, kad nagrinėjant civilinį ieškinį, pareikštą baudžiamojoje byloje ir perduotą nagrinėti civilinio proceso tvarka pagal BPK 115 straipsnio 2 dalį, nesivadovaujama bendrosiomis CPK reglamentuojamomis teismingumo taisyklėmis, o bylą nagrinėja baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas.
Kasaciniu skundu atsakovo (nuteistojo) D. T. atstovas advokatas V. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartį kaip negaliojančią absoliučiais pagrindais (dėl CPK 4, 17, 27, 117, 130 straipsnių šiurkštaus pažeidimo) pagal CPK 329 straipsnio 2, 3 dalis ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui; nenustačius absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartį ir grąžinti bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui pagal CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktą.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje buvo nukrypta nuo teismų praktikos (nesilaikant CPK 4 straipsnio), nes ginant viešąjį interesą atsisakyta taikyti solidariąją atsakomybę nusikalstamos veikos bendrininkams, įvardytiems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, taip pažeidžiant atsakovo teisę į šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis). Šiuo atveju ieškinys, kylantis iš delikto, pagrįstas įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu, buvo pareikštas tik vienam asmeniui D. T., nepagrįstai neįtraukus į bylą kitų asmenų, nuosprendyje įvardytų kaltais dėl atsiradusios žalos valstybei (kuriems baudžiamoji byla buvo nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui): R. L., R. D., V. B., V. K. (V. K.), E. V., R. G., D. R., likviduojamos UAB „M.“, UAB „Ž.“, UAB „E.“, UAB „S.“, UAB „C. A.“, UAB „A.“, likviduojamos UAB „J.“, likviduojamos UAB „R.“, E. V. IĮ E. V. siuvyklos, E. Š. komercinio tarpininkavimo įmonės „O.“, D. R. firmos, UAB „O.“. Šie asmenys, byloje įvardyti kaip tretieji, nors CK 6.279 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenys, bendrai padarę žalos nukentėjusiajam, atsako solidariai, o 2 dalyje – kad, nustatant solidariai atsakingų asmenų tarpusavio reikalavimus, atsižvelgiama į kiekvieno iš jų kaltę, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato ką kita. Taigi, prokuroras, gindamas viešąjį interesą, nėra laisvas rinktis atsakovą pagal CPK. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką solidariai už atsiradusią žalą atsako asmenys, bendrai padarę žalos, t. y. solidarioji atsakomybė atsiranda dėl bendrų asmenų veiksmų, su padariniais susijusių tiesioginiu priežastiniu ryšiu (CK 6.279, 6.296 straipsniai). Kadangi, remiantis „Teismų praktika“ Nr. 40 skelbtų nuosprendžio surašymo taisyklių 3.1.3 punktu, šioje byloje priimtame nuosprendyje yra paminėti visi bendrininkai, įvardijant vardus, pavardes, įmonių pavadinimus bei nusikalstamas veikas, tai, anot kasatoriaus, teismas, taip surašydamas nuosprendį, patvirtino bendrininkų solidariąją atsakomybę. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų nagrinėjimo praktikoje (pavyzdžiui, kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNDQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-144/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-144/2014">3K-7-144/2014</a>): „[...] CK 6.6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu, o CK 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai. Solidariąją atsakomybę įtvirtinančios CK 6.279 straipsnio 4 dalies, 6.265 straipsnio 1 ir 2 dalių, 6.270 straipsnio 3 ir 4 dalių normos taikytinos specialiems atvejams. Solidarioji atsakomybė geriausiai atitinka nukentėjusiojo interesus, nes bendraskolių prievolės nevykdymo rizika perkeliama skolininkams. Solidariosios atsakomybės taisyklės taikymas pagrįstas nuostata, kad bendrais veiksmais sukėlę žalą asmenys ją privalo atlyginti visi kartu (solidariai)“. Kasatorius taip pat pažymi, kad kasacinis teismas, aiškindamas solidariosios atsakomybės taikymą deliktiniams santykiams, yra konstatavęs, jog paprastai solidarioji atsakomybė tokiems santykiams taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) asmenis sieja bendri veiksmai dėl neteisėtų veiksmų, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2008). Dėl to, kas nurodyta, kasatoriaus nuomone, akivaizdu, kad prokuratūra, pareikšdama civilinį ieškinį, nesiėmė priemonių dėl solidariosios atsakomybės taikymo, kuri geriausiai atitinka nukentėjusiojo (šiuo atveju – Valstybės) interesus, nes bendrais veiksmais sukėlę žalą asmenys ją privalo atlyginti visi kartu (solidariai).
Taip pat kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos pripažįstant bylą nedispozityvia, tai sukėlė vėlesnius padarinius, užkirtusius kelią D. T. gintis nuo pareikšto ieškinio. Kadangi apeliacine tvarka skundžiamoji byla priskirtina prie nedispozityviųjų, tai teismas turėtų teisę savo iniciatyva įtraukti bendrininkus į bylą apeliacinėje instancijoje kaip atsakovus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs nuostatą, leidžiančią teismui įtraukti asmenis ir rinkti įrodymus savo iniciatyva nedispozityviose bylose. Kasatorius pažymi, kad viešojo intereso buvimas pripažįstamas ir tose bylose, kurios šalis buvo bendrovė, kurios visų akcijų savininkė – valstybė (pavyzdžiui, kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00Ni8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-46/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-46/2011">3K-3-46/2011</a>, 3K-3-536/2013), ir pripažįstama, kad egzistuojantis viešasis interesas lemia tai, jog teismas, užtikrindamas, pavyzdžiui, kaip nurodytose bylose, bankrutuojančios įmonės kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsaugą, turėjo imtis priemonių, viena vertus, kad nebūtų patvirtintas nepagrįstas kreditoriaus reikalavimas, o kita vertus – kad būtų užtikrinta valstybės, kaip akcinės bendrovės savininkės, nuosavybės teisių apsauga. Dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą ne tik kontroliuoti įrodinėjimo procesą (tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, esant reikalui, pareikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (CPK 159, 160 straipsniai), bet ir užtikrinti nedispozityviosiose bylose teismui tenkančios pareigos įgyvendinimą – savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys nepateikia įrodymų, bei kai pateiktų įrodymų nepakanka reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Teismas, esant būtinumui, ex officio turi imtis nedispozityviosiose bylose leistinų procesinių priemonių, siekdamas tinkamai nustatyti visas nagrinėjamu atveju teisinę reikšmę turinčias aplinkybes. Kasatorius išsamiai aprašo ir kitoje kasacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-953/2002 nustatytą situaciją bei išaiškinimus dėl asmenų įtraukimo į bylą teismo iniciatyva, nes, kad būtų galima įvertinti atsakovo veiksmų ir sudarytų sutarčių (atstovavimo, komiso, pirkimo-pardavimo) teisėtumą pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, būtinas visų sutarčių šalių dalyvavimas teismo procese. Tai atvejais, kai dėl materialinio-teisinio santykio pobūdžio negalima išspręsti vieno subjekto teisių ar pareigų klausimo, drauge neišsprendus kitų šio santykio subjektų teisių ir pareigų klausimo, teismas privalo įtraukti dalyvauti procese bendrininkais visus šio santykio subjektus. CPK 36 straipsnis nenumato, kada ieškinys turi būti pareiškiamas bendrai keliems atsakovams, todėl sprendžiant šį klausimą reikia vadovautis ginčijamą materialinį teisinį santykį reguliuojančiomis normomis.
Taip pat, kasatoriaus manymu, ieškinį pareiškė netinkamas ieškovas, o apeliacinės instancijos teismas turėjo įpareigoti ieškovą tikslinti ieškinį. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. I-286 16.1.1 punkte nustatyta, kad viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras turi surašyti pavedimą, kuriame turėtų būti nurodytos sąlygos viešajam interesui ginti ir asmenys, atsakingi už žalą viešajam interesui (bendrininkai). Ieškovas tokio pavedimo nepateikė, todėl abejotina, ar pats ieškinys pateiktas teisėtai ir pagrįstai, t. y nepažeidžiant ieškinio pateikimą reguliuojančių normų.
Kasaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeistos teismingumo taisyklės, nustatytos CPK 27 straipsnio 1 dalyje, nes teismingumo pagal ieškinio dydį norma yra imperatyvi ir neturėtų būti aiškinama plečiamai. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino teismingumo klausimą tvirtindamas, kad paprastai ieškinį nagrinėja tas teismas, kuris išnagrinėjo baudžiamąją bylą, nes civilinių bylų teismingumas pagal ieškinio dydį yra nustatytas įstatymo leidėjo. Įstatymo leidėjas, nustatydamas didesnio nei 150 000 Lt dydžio ieškiniams nagrinėti aukštesnės instancijos teismą, siekė, kad tokius ieškinius nagrinėtų teismas, turintis didesnę patirtį ir aukštesnę kompetenciją. Šio principo nesilaikymas nusižengia įstatymo tikslams, o tokie sprendimai turėtų būti naikintini absoliučiais pagrindais.
Be to, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo atstovavimo pirmojoje instancijoje, taip pažeisdamas procesinę atsakovo teisę į atstovą teisme. Atsižvelgiant į tai, kad byla yra sudėtinga, o teisme D. T. neatstovavo profesionalus teisininkas, pirmiau nurodytų pažeidimų atsakovas negalėjo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Kasatoriaus teigimu, D. T. teisininko negalėjo pasisamdyti dėl finansinių sunkumų, todėl teismas turėjo rekomenduoti kreiptis dėl nemokamos antrinės teisinės pagalbos jam suteikimo, tačiau to nepadarė, taip pažeisdamas D. T. procesinę teisę į gynybą.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą tinkamai nepranešęs visiems proceso dalyviams apie bylos nagrinėjimą, taip užkirsdamas kelią proceso dalyviui naudotis procesinėmis teisėmis, nes tik selektyviai pasirinko, kuriuos trečiuosius asmenis informuoti. Toks pažeidimas laikytinas šiurkščiu civilinio proceso pažeidimu ir yra savarankiškas pagrindas naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį. CPK 117 straipsnyje nustatyti procesinių dokumentų įteikimo būdai; neradus proceso dalyvio, yra galimas dokumentų įteikimas pagal CPK 130 straipsnį, tačiau teismas nepasinaudojo tokia galimybe, taip palikdamas kai kuriuos proceso dalyvius nežinioje apie apeliacinį procesą, nors apeliacinio skundo kopijos buvo pateiktos visiems proceso dalyviams.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokurorė Sigutė Malinauskienė prašo atsakovo D. T. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad iš bylos medžiagos matyti, jog įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu D. T. buvo pripažintas kaltu padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatytą nusikalstamą veiką (dėl apgaule didelės vertės svetimo valstybės biudžetui priklausančio turto įgijimo). Kitiems asmenims, kurie buvo kaltinami bendrininkaudami su D. T. darę nusikalstamas veikas, baudžiamasis procesas buvo nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminams, ir jų kaltės klausimas, priešingai nei nurodo kasatorius, nuosprendyje nebuvo sprendžiamas. Apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatyta, kad reali turtinė žala valstybei atsirado dėl nuteistojo D. T. tyčinių nusikalstamų veiksmų. Priešingai, nei nurodo kasatorius, pirmosios instancijos teismas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0yNzYzLTg1OS8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-2763-859/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-2763-859/2013">1-2763-859/2013</a>, 2013 m. rugsėjo 9 d. ir 2014 m. sausio 10 d. nutartimis, CPK 47 straipsnio 1 dalies pagrindu kasatoriaus skunde nurodytus asmenis įtraukė į procesą kaip trečiuosius asmenis, nepareiškiančius savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje, nustatęs, jog bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad atsakovas, atlyginęs priteistą jam žalą ir manydamas, kad dėl šios žalos atsiradimo kalti ir kiti asmenys, turi teisę regreso tvarka iš trečiųjų asmenų išsireikalauti žalos atlyginimo dalį, kurią šie privalo sumokėti. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad D. T. pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veiksmų, laikytinas atsakingu ir už tų veiksmų rezultatą – padarytą žalą, todėl jam kyla pareiga žalą atlyginti. Prokurorė sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tinkamai išspręstas priteistino civilinio ieškinio dydžio klausimas ir pagrįstai iš D. T. priteista 865 464,99 Lt (250 655,99 Eur) turtinės žalos atlyginimo. Teismai, anot prokurorės, laikėsi lygiateisiškumo principo, ieškinyje nurodytas aplinkybes grindė įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo pripažinti CPK 17 straipsnio normų taikymo pažeidimo.
Dėl CPK 4 straipsnio taikymo prokurorė nurodo, kad teismų praktika, kuria kasatorius grindžia savo kasacinį skundą, yra suformuluota bylose, kuriose faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kasatoriaus bylos, todėl galima teigti, kad bylų ištraukomis ar nutartimis kasatorius naudojasi siekdamas praktiką interpretuoti savaip, nesiedamas realių faktinių aplinkybių skirtumų ir norėdamas sau palankaus sprendimo byloje.
Dėl kasacinio skundo argumentų dėl bylos teismingumo, dėl netinkamo ieškovo, teisės į gynybą pažeidimo, anot prokurorės, jau yra išsamiai ir motyvuotai pasisakęs apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje.
Be to, priešingai kasatoriaus teiginiams, iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas visus proceso dalyvius informavo apie D. T. apeliacinio skundo nagrinėjimą rašytinio proceso tvarka. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 2-2763-859/25013 visiems proceso dalyviams buvo išaiškinta bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme tvarka. Atsižvelgiant į tai, konstatuoti, kad buvo padaryti CPK 117 ir 130 straipsnių pažeidimai, kad teismai pažeidė dispozityvumo principą ar buvo šališki, nėra pagrindo.
Atsiliepimu į D. T. kasacinį skundą trečiasis asmuo ieškovo pusėje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, atstovaujama Kontrolės departamento direktoriaus M. Ž., prašo palikti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartį nepakeistą.
Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus teigimu, kad teismo nuosprendyje yra paminėti visi bendrininkai, kuriems turėtų būti taikoma solidari civilinė atsakomybė, nes šiems juridiniams ir fiziniams asmenims baudžiamoji byla buvo nutraukta ir kaltu pripažintas tik kasatorius, kitų asmenų kaltės klausimas nebuvo sprendžiamas. Remiantis BPK 109 straipsniu, CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu nustatyta, kad turtinė žala valstybės biudžetui buvo padaryta D. T. nusikalstamomis veikomis, numatytomis BK 182 straipsnio 2 dalyje (dėl kitų nusikalstamų veikų D. T. buvo išteisintas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui), todėl civilinio proceso tvarka patenkinus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pareikštą patikslintą civilinį ieškinį (sumažintą iki 865 464,99 Lt), D. T.laikytinas kaltu dėl savo veiksmų ir jų rezultato (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir jam kyla prievolė atlyginti valstybės biudžetui padarytą žalą (CK 6.245 straipsnis).
Trečiasis asmuo pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 22 d. nutartimi Generalinės prokuratūros patikslintą civilinį ieškinį dėl 865 464,99 Lt žalos atlyginimo perdavė nagrinėti pagal teismingumą Vilniaus apygardos teismui (CPK 27 straipsnis), tačiau Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 23 d. nutartimi jį grąžino nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui konstatuodamas, kad civilinis ieškinys buvo pareikštas baudžiamojoje byloje ir turi būti išnagrinėtas teismo, kuris priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nepriklausomai nuo ieškinio dydžio. Dėl to aukštesnės instancijos teismui nutartimi perdavus apylinkės teismui nagrinėti ieškinį, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistos teismingumo taisyklės.
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. I-268 16.1.1 punkte numatyta, kad „esant teisiniam pagrindui ir nustačius galimą viešojo intereso pažeidimą ieškiniu, pareiškimu, prašymu ar prašymu įstoti į bylą trečiuoju asmeniu kreipiasi į teismą arba taiko kitas įstatyme numatytas reagavimo priemones“, tačiau šio punkto nuostatos gali būti taikomos tais atvejais, kai yra pradedamas naujas teisminis procesas dėl viešojo intereso gynimo ir, kaip suprantama, yra taikomos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorams. Šio įsakymo 8.8 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras palaiko valstybinį kaltinimą visuose pirmosios instancijos teismuose, kai ikiteisminį tyrimą atliko ir jam vadovavo Generalinės prokuratūros prokuroras, o D. T. kaltinamąjį aktą surašė Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo skyriaus prokurorė Sigutė Malinauskienė, kuri palaikė valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje. Šio įsakymo 8.14 punkte numatyta, kad Generalinės prokuratūros prokuroras vykdo kitas įstatymu numatytas prokuroro funkcijas. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta imperatyvi teisės norma, kuri tiesiogiai nustato prokuroro pareigą pareikšti ieškinį ginant viešąjį interesą palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose. Vadovaujantis BPK 117 straipsniu, prokuroras, palaikantis kaltinimą, privalo pareikšti teisme civilinį ieškinį, jeigu šis nepareikštas, tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta žala valstybei. Vilniaus apylinkės teismo nuosprendžiu civiliniam ieškovui – Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai – buvo pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą ir klausimas dėl ieškinio dydžio nagrinėjimo perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis). Remiantis tuo, kas nurodyta pirmiau, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad 2013 m. birželio 11 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Sigutės Malinauskienės pateiktas patikslintas civilinis ieškinys yra neteisėtas.
Be to, D. T. pirmosios instancijos teisme buvo išaiškintos jo teisės, laiku ir tinkamai įteiktas patikslintas civilinis ieškinys, suteiktas pakankamas laikas pasiruošti bylos procesui nustatyta tvarka kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo. Vadovaujantis CPK 160 straipsnio 1 dalies 7 punktu, bylą nagrinėjančiam teismui yra galimybė pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pasirūpinti tinkamu atstovavimu, tačiau vertinant šią nuostatą ji yra suprantama kaip bylą nagrinėjančio teisėjo teisė, o ne pareiga.
Remiantis CPK 182 straipsnio 3 punkto nuostata, nereikia įrodinėti aplinkybių, susijusių su asmens nusikalstamais veiksmais ir jų pasekmėmis, nustatytais įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu D. T. buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo, o dėl kitų asmenų, kurie buvo kaltinami bendrininkaudami su D. T. darę nusikalstamas veikas, baudžiamasis procesas buvo nutrauktas suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui ir jų kaltės klausimas nuosprendyje nebuvo sprendžiamas. Teismų praktikoje tais atvejais, kai byloje keli asmenys kaltinami dėl nusikalstamos veikos, kuria valstybės biudžetui padaryta žala ir dėl kurios galima solidari atsakomybė, nutraukus bylą vienam jų, civilinis ieškinys gali būti priteisiamas tik iš apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu kaltais pripažintų asmenų, todėl kasaciniame skunde nurodytas motyvas, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nepagrįstas.
Be to, kasaciniame skunde nurodant, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepranešęs visiems proceso dalyviams apie bylos nagrinėjimą, tačiau dėl to nebuvo pažeistos kasatoriaus teisės, nepagrįsta, kokie bylos procesiniai dokumentai ir kam nebuvo įteikti.
Kasaciniame skunde įvardytos teismų nutartys nagrinėjamu atveju nėra precedentai, taikytini šioje byloje, nes jose minimos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo aplinkybių, nustatytų šioje byloje. Teismui sprendžiant bylą, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl civilinio ieškinio teismingumo klausimo
Kasatoriaus teigimu, civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, kurio dydžio nustatymo klausimas teismo nuosprendžiu buvo perduotas nagrinėti civilio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis), turėjo būti nagrinėjamas pagal teismingumo taisykles, nustatytas CPK 27 straipsnio 1 dalyje, t. y. Vilniaus apygardos teisme.
CPK 27 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas, kuriose ieškinio suma didesnė kaip vienas šimtas penkiasdešimt tūkstančių litų, išskyrus šeimos ir darbo teisinių santykių bylas ir bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo (su 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 pakeitimais, įsigaliojusiais nuo 2011 m. spalio 1 d.).
Teismų praktikoje išaiškinta, kad, civiliniam ieškovui pripažinus teisę į ieškinio patenkinimą ir perdavus ieškinio dydžio klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka, atskira civilinė byla neužvedama, bet, įsiteisėjus nuosprendžiui, to paties teismo iniciatyva tęsiamas procesas pagal CPK taisykles. Paprastai ieškinį nagrinėja tas teismas, kuris nagrinėjo baudžiamąją bylą, t. y. paprastai ieškinį nagrinėja Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNDUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-245/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-245/2010">3K-7-245/2010</a>).
Pažymėtina, kad pagal šios bylos aplinkybes, teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažinus civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą ir perdavus civilinio ieškinio dydžio klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartimi Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir Vilniaus valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys dėl 865 464,99 Lt turtinės žalos atlyginimo iš D. T. priteisimo buvo perduotas pagal teismingumą Vilniaus apygardos teismui, tačiau ši nutartis laikinai einančio Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko pareigas teisėjo 2013 m. balandžio 29 d. nutartimi buvo panaikinta, nurodant, kad byla dėl 865 464,99 Lt turtinės žalos atlyginimo (baudžiamojoje byloje Nr. 1-21-859/2012) iš D. T. perduotina nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui, t. y. teismui, išnagrinėjusiam baudžiamąją bylą. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytą teisinį reglamentavimą, teismų praktikos išaiškinimus bei nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad, priešingai kasacinio skundo argumentams, šioje byloje teismingumo klausimas buvo išspręstas teisingai. Tais atvejais, kai apkaltinamuoju nuosprendžiu civiliniam ieškovui pripažįstama teisė į ieškinio patenkinimą ir civilinio ieškinio dydžio klausimo išsprendimas, remiantis BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatomis, perduodamas spręsti civilinio proceso tvarka, toks ieškinys nagrinėjamas to paties, baudžiamąją bylą išnagrinėjusio teismo, netaikant CPK 27 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos dėl civilinių bylų teismingumo pagal pareikšto ieškinio sumą.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su solidariosios atsakomybės taikymo klausimu
BPK 109 straipsnis įtvirtina, kad civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, teisė reikalauti iš įtariamojo (kaltinamojo) ar už jo veikas materialiai atsakingų asmenų atlyginti padarytus nuostolius. Baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo pareiškiamas, kai fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta žala ir kai įtariamojo (kaltinamojo) veikoje yra konkretaus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas privalo išspręsti baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį (BPK 11 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 5 dalis, 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Tik išimtiniais atvejais ieškinys gali būti neišnagrinėtas, pripažįstant civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis), tačiau ir tokiu atveju ieškinio dalis dėl teisės į žalos atlyginimą paprastai išsprendžiama baudžiamojoje byloje (kasacinė nutartis baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTcxLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-171/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-171/2009">2K-171/2009</a>, 2K-400/2009; kt.). Nurodyta išimtis taikytina, jeigu civilinio ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti, neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, taip pat jeigu neišspręstas turtinės žalos dydžio klausimas neturi įtakos kaltinamojo nusikalstamos veikos kvalifikavimui.
Kaip jau minėta, civiliniam ieškovui pripažinus teisę į ieškinio patenkinimą ir perdavus ieškinio dydžio klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka, atskira civilinė byla neužvedama, bet, įsiteisėjus nuosprendžiui, to paties teismo iniciatyva tęsiamas procesas pagal CPK taisykles. Teismas, nagrinėdamas civilinio ieškinio klausimą, nesprendžia, ar yra ieškinio pagrindas, bet remiasi baudžiamosios bylos duomenimis dėl nusikalstama veika padarytos tiesioginės turtinės žalos, kuri nustatyta apkaltinamuoju nuosprendžiu, ir nustato priteistinos žalos dydį (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNDUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-245/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-245/2010">3K-7-245/2010</a>). Turtinė žala turi būti atlyginama, laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo.
Taigi, ir tais atvejais, kai taikoma BPK 115 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis, civilinės atsakomybės sąlygas nustato teismas, priimantis apkaltinamąjį nuosprendį, nes nesant civilinės atsakomybės sąlygų ieškinys turėtų būti atmestas ir nebūtų teisinio pagrindo išimčiai taikyti. Jeigu teismas nustato, kad yra sąlygos civilinei atsakomybei taikyti ir pripažįsta civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o ieškinį dėl žalos dydžio nustatymo perduoda nagrinėti civilinio proceso tvarka, tai ieškinį nagrinėjantis teismas nebegali iš naujo spręsti dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo ir tuo pagrindu atmesti ieškinį. Teisės į ieškinio patenkinimą pripažinimas baudžiamajame procese reiškia, kad ieškinys negali būti atmestas civiliniame procese. Asmenys, nesutinkantys su apkaltinamajame nuosprendyje civiliniam ieškovui pripažinta teise į ieškinio patenkinimą, gali skųsti nuosprendį baudžiamojo proceso nustatyta tvarka (kasacinė nutartis civilinėje bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-303/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-303/2009">3K-3-303/2009</a>).
Nagrinėjamu atveju aktualu pažymėti, kad pagal kasacinio teismo praktiką, priėmus teismo sprendimą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo, baudžiamieji teisiniai santykiai tarp asmens ir valstybės nutrūksta, nes išnyksta kaltininko pareiga atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus. Taigi, jam baudžiamoji atsakomybė negali būti įgyvendinama, t. y. negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis, skiriama bausmė ir negali atsirasti teistumas. Kadangi civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamųjų teisinių santykių dalis, šiems santykiams pasibaigus, civilinio ieškinio tenkinimas negalimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYwLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-260/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-260/2006">2K-260/2006</a>). Paminėtina, kad, pavyzdžiui, nutraukus baudžiamąją bylą dėl senaties civilinis, ieškinys baudžiamojoje byloje paliekamas nenagrinėtas, tada toks ieškinys gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-327/2008, 2K-216/2010).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ikiteisminiai tyrimai D. T. bendrininkams, taip pat dėl kitų juridinių asmenų, kurių naudai buvo įgytas svetimas turtas – valstybės biudžeto lėšos, buvo nutraukti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokurorės Sigutės Malinauskienės 2009 m. gruodžio 18 d., 2009 lapkričio 5 d. nutarimais. Prie patikslinto ieškinio pateiktas prokurorės paaiškinimas dėl atskirų nusikalstamos veikos, kurioje D. T. dalyvavo su bendrininkais, etapų ir kada, dėl ko bendrininkai buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, kuo pagrįstas valstybei nusikalstama veika padarytos žalos dydis. Taigi dėl prokurorės nutarimuose nurodytų kitų asmenų baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu teismui nebuvo perduota ir teismas apkaltinamųjų nuosprendžių dėl jų nepriėmė, jų kaltės klausimo nesprendė, taip pat jiems nebuvo reiškiamas ieškinys kaip solidariesiems bendraskoliams, nes tokio pagrindo šioje baudžiamojoje byloje prokurorė neturėjo. Atsižvelgiant į tai, apkaltinamuoju nuosprendžiu kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pripažintas tik D. T. ir nustatytos visos būtinosios jo, o ne kitų asmenų, kuriems baudžiamasis procesas dar ikiteisminio tyrimo etape buvo nutrauktas, civilinės atsakomybės sąlygos. Asmenims nutraukus ikiteisminį tyrimą, jų tam tikrais veiksmais galbūt padarytos žalos atlyginimo klausimai gali būti sprendžiami pareiškiant ieškinį civilinio proceso tvarka, o ne kito (nuteisto) asmens baudžiamojoje byloje.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas D. T. pareikšto civilinio ieškinio dydžio klausimą, savo iniciatyva į bylą įtraukė trečiuosius asmenis, nepareiškiančius savarankiškų reikalavimų (2013 m. rugsėjo 9 d. ir 2014 m. sausio 10 d. nutartimis), kurių teisėms ir pareigoms gali turėti reikšmės nagrinėjamos civilinės bylos išsprendimas, nes, priteisus visos padarytos žalos atlyginimą iš nuteistojo D. T., jis vėliau gali pasinaudoti savo teise reikšti šiems regreso reikalavimą (CK 6.280 straipsnis Regreso teisė į žalos padariusį asmenį).
Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje teismų praktikoje dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasacinis teismas netiria faktų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, todėl nagrinėjant kasacinius skundus gali būti pasisakoma tik dėl to, ar nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose nebuvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Nagrinėjamoje byloje priimtuose procesiniuose sprendimuose motyvuota, kokiais įrodymais pagrįstas priteistos turtinės žalos dydis, tačiau šio klausimo iš esmės visiškai neargumentuoja pats kasatorius, nurodydamas argumentus tik dėl, jo nuomone, taikytinos solidariosios atsakomybės. Prokurorė su patikslintu civiliniu ieškiniu, kaip jau minėta, pateikė duomenis, kurių pagrindu apskaičiuota valstybei padaryta žala, t. y. iš esmės baudžiamojoje byloje pateiktomis specialistų išvadomis. Abejoti teismų sprendimais, įvertinus baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes ir teismų atliktą įrodymų vertinimą sprendžiant civilinio ieškinio dydžio klausimą, teisinio pagrindo nėra.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Taip pat kasaciniame skunde teigiama, kad ieškinį pareiškė netinkamas ieškovas, nes pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. I-286 16.1.1 punktą viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras turi surašyti pavedimą, kuriame turėtų būti nurodytos sąlygos viešajam interesui ginti ir asmenys, atsakingi už žalą viešajam interesui (bendrininkai), o tokio pavedimo byloje nėra. Taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nerekomendavo D. T. kreiptis dėl nemokamos antrinės teisinės pagalbos jam suteikimo, nors privalėjo, o apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą tinkamai nepranešęs visiems proceso dalyviams apie bylos nagrinėjimą.
Pirmiausia pažymėtina, kad dėl prokuroro pavedimo ginti viešąjį interesą bei teismo pareigos siūlyti atsakovui kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo analogiški argumentai buvo nurodyti ir D. T. apeliaciniame skunde, į kuriuos išsamiai ir argumentuotai atsakė apeliacinės instancijos teismas 2014 m. lapkričio 28 d. nutartyje, laikydamasis CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimų.
Kaip pagrįstai konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. I-268 patvirtintų Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų 16 punkte nustatyta Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro kompetencija Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pavedimu atlikti konkrečius veiksmus ginant viešąjį interesą, t. y. tais atvejais, kai, pavyzdžiui, nagrinėjami Generalinėje prokuratūroje gauti asmenų pareiškimai, prašymai, skundai arba atliekamas savo inicijuotas tyrimas dėl galimai pažeisto viešojo intereso ypatingos svarbos atvejais ir priimami dėl jų sprendimai (16.1 punktas); esant teisiniam pagrindui ir nustačius galimą viešojo intereso pažeidimą ieškiniu, pareiškimu, prašymu ar prašymu įstoti į bylą trečiuoju asmeniu kreipiasi į teismą arba taiko kitas įstatyme numatytas reagavimo priemones (16.1.1 punktas) ir kt. Taigi, nurodyto pavedimo reikia tais atvejais, kai viešasis interesas ginamas civilinio proceso tvarka, pareiškiant civilinį ieškinį ir pan. Tuo tarpu, kai civilinis ieškinys pareiškiamas baudžiamojoje byloje, kurioje kaltinimą palaiko prokuroras, tokia pareiga prokurorui kyla pagal BPK 117 straipsnio nuostatas, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 6 dalies nuostatas, atskiro pavedimo nereikalaujama, juolab paminint kad šioje byloje ieškinį pareiškė Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokurorė Sigutė Malinauskienė, kontroliavusi visą D. T. baudžiamojo proceso eigą, palaikiusi ir jo kaltinimą teisme.
Dėl teismo pareigos siūlyti civiliniam atsakovui pasirūpinti atstovu pasisakytina, jog CPK 160 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta teismo teisė, siekiant tinkamai įgyvendinti CPK 158 straipsnyje nustatytas pareigas, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pasirūpinti tinkamu atstovavimu procese, tais atvejais, kai teismo posėdžio pirmininkas ar kitas bylą nagrinėjantis teisėjas mano, kad šalis arba trečiasis asmuo be atstovo pagalbos nesugeba (nesugebės) tinkamai ginti savo teisių, jis gali pasiūlyti šiems asmenims pasirūpinti, kad jiems būtų atstovaujama procese, ir dėl to atidėti bylos nagrinėjimą (CPK 161 straipsnio 1 dalis). Kaip motyvuotai nurodyta ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje, tokių aplinkybių nebuvo nustatyta, D. T. buvo aktyvus civilinio proceso metu, gebėjo gintis nuo pareikšto reikalavimo.
Kasacinio skundo teiginiai dėl netinkamo bylos šalių (o būtent trečiųjų asmenų informavimo apie apeliacinį procesą) taip pat nepagrįsti. Gavus D. T. apeliacinį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismas paštu, laikydamasis CPK 317 straipsnio 1 dalies reikalavimo, priėmus apeliacinį skundą, per tris darbo dienas nuo apeliacinio skundo priėmimo išsiuntė dalyvaujantiems byloje asmenims apeliacinio skundo ir jo priedų kopijas, o 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi, pagal CPK 130 straipsnio nuostatas tretiesiems asmenims byloje procesinius dokumentus įteikė ir viešo paskelbimo būdu, specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt paskelbiant nustatyto turinio pranešimą. Apeliacinės instancijos teismas, paskyrus rašytinio bylos nagrinėjimo datą, apie tai informavo proceso šalis paštu, o 2014 m. lapkričio 14 d. nutartimi specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt įdėjo pranešimą apie bylos nagrinėjimo datą, laiką ir tvarką, tai atitiko CPK 319 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad rašytinio bylos nagrinėjimo atvejais apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama šio CPK 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka (specialiame interneto tinklalapyje).
Dėl žyminio mokesčio
Teisėjų kolegija nurodo, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, atleidžiamas nuo žyminio mokesčio (BPK 112 straipsnio 2 dalis). Žyminis mokestis nėra mokamas ir baudžiamojoje byloje paduodant apeliacinius bei kasacinius skundus dėl civilinio ieškinio išsprendimo. Proceso dalyvių padėtis negali būti pabloginama reikalaujant mokėti žyminį mokestį vien tik dėl to, kad baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas iš esmės neišsprendžia baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio, o vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 2 dalimi, pripažįsta civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-157/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-157/2014">2K-157/2014</a>).
Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimu iš atsakovo D. T. nepagrįstai priteista 12 655 Lt (3665,14 Eur) žyminio mokesčio valstybės naudai ir ši sprendimo dalis naikintina.
Kartu su kasaciniu skundu buvo pateiktas prašymas atidėti D. T. žyminio mokesčio mokėjimą paduodant kasacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad žyminis mokestis tokio pobūdžio bylose neturi būti mokamas, nebuvo pagrindo svarstyti klausimą dėl žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą pakeisti panaikinant jo dalį dėl žyminio mokesčio priteisimo iš atsakovo D. T..
Kitas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Olegas Fedosiukas
Alvydas Pikelis
