Dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo nuomotojo iniciatyva ir tokio nutraukimo padarinius tuo atveju, kai paaiškėja, kad sutartyje nurodyta žemės sklypo naudojimo paskirtis prieštarauja teritorijų planavimo dokumentams, o taip pat dėl valstybės institucijos teisės reikšti ieškinį, susijusį su valstybinės žemės disponavimu

Civilinė byla Nr. e3K-3-147-915/2017

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-13855-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.3.7; 2.6.16.8; 3.1.3.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Viremidos investicijos“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Viremidos investicijos“ ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl įsakymų ir sprendimo panaikinimo bei atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Viremidos investicijos“ dėl statinių nugriovimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, valstybės įmonė Registrų centras ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo nuomotojo iniciatyva ir tokio nutraukimo padarinius tuo atveju, kai paaiškėja, kad sutartyje nurodyta žemės sklypo naudojimo paskirtis prieštarauja teritorijų planavimo dokumentams, o taip pat dėl valstybės institucijos teisės reikšti ieškinį, susijusį su valstybinės žemės disponavimu.

Ieškovė prašė pripažinti neteisėtais ir panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2015 m. liepos 29 d. įsakymą „Dėl 2004 m. rugpjūčio 27 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N23/2004-0472 nutraukimo“ ir 2015 m. liepos 29 d. įsakymą „Dėl 2004 m. rugpjūčio 27 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N23/2004-0473 nutraukimo“, 2015 m. liepos 29 d. sprendimą „Dėl valstybinės žemės sklypų (kadastro Nr. 2301/0004:317 ir 2301/0004:318), esančių Miško g. 10 ir Miško g. 12, Neringos mieste, išformavimo ir išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro“.

Atsakovė priešieškiniu prašė teismo įpareigoti ieškovę per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti poilsio namelių (unikalūs Nr. 2390-1000-2064 ir Nr. 2390-1000-2220) likusius fragmentus ir sutvarkyti teritoriją. Jeigu ieškovė neįvykdys minėtų įpareigojimų per teismo nustatytą terminą, leisti atsakovei pačiai sutvarkyti teritoriją ir išieškoti visų patirtų išlaidų atlyginimą iš ieškovės.

Ieškovei nuosavybės teise priklauso trys pastatai (poilsio nameliai) Juodkrantėje, Neringos mieste. Ieškovė su valstybe sudarė tris valstybinės žemės nuomos sutartis dėl žemės sklypų, esančių Neringoje, Juodkrantės gyvenvietėje, Miško g. 10, 12, 15, nuomos. Po kurio laiko atsakovė pranešė ieškovei, kad nutrauks dvi valstybinės žemės nuomos sutartis dėl žemės sklypų Miško g. 10 ir 12, nes Neringos savivaldybės tarybos sprendimu buvo patvirtintas Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrasis planas, kuriame minėti žemės sklypai patenka į miškų paskirties žemę, todėl šie sklypai gali būti naudojami tik Lietuvos Respublikos miškų įstatyme nustatytai veiklai.

2015 m. liepos 29 d. buvo priimti Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo įsakymai, kuriais atsakovė nusprendė prieš terminą nutraukti dvi valstybinės žemės nuomos sutartis (t. y. dėl žemės sklypų Neringoje, Miško g. 10 ir 12, dalių nuomos), bei sprendimas, kuriuo atsakovė nusprendė išformuoti valstybinės žemės sklypus Neringoje, Miško g. 10 ir Miško g. 12, ir kreiptis į VĮ Registrų centrą su prašymu išregistruoti išformuotus žemės sklypus.

Ieškovės teigimu, atsakovės priimti bei šioje byloje skundžiami aktai yra neteisėti, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Atsakovė priešieškinyje nurodė, kad žemės sklypuose, esančiuose Miško g. 10 ir Miško g. 12, statiniai, buvę šių sklypų nuomos sutarties sudarymo metu, šiuo metu yra sunykę. Pagal Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano sprendinius ginčo sklypuose nurodytas esamų objektų likvidavimas ir ekosistemų apsaugos miškų veikla. Į teritoriją, kurioje nurodyta likviduoti objektus, patenka du ieškovei priklausantys ginčo statiniai. Teismui pripažinus, kad valstybinės žemės nuomos sutartys nutrauktos teisėtai, ieškovė turėtų sutvarkyti teritoriją, kurioje buvo jai priklausę statiniai, t. y. pašalinti likusius ginčo poilsio namelių fragmentus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu atmetė ieškinį ir patenkino priešieškinį, įpareigodamas ieškovę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti likusius poilsio namelių (unikalūs Nr. 2390-1000-2064 ir 2390-1000-2220) fragmentus bei sutvarkyti teritoriją ir leisdamas atsakovei pačiai sutvarkyti teritoriją, išieškoti visų patirtų išlaidų atlyginimą iš ieškovės, jeigu pastaroji neįvykdys teismo nustatytų įpareigojimų per teismo nurodytą laikotarpį.

Teismas nustatė, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso poilsio nameliai (unikalūs Nr. 2390-1000-2201; 2390-1000-2064; 2390-1000-2220), esantys valstybinės žemės sklypuose Neringos miesto savivaldybėje, Miško g. 10 ir 12. Namelis Nr. 2390-1000-2201 yra šalia žemės sklypo, esančio Neringoje, Miško g. 15. 2004 m. rugpjūčio 27 d. buvo sudarytos dvi valstybinės žemės nuomos sutartys: Nr. N23/2004-0472 (dėl 0,0403 ha dalies žemės sklypo Neringoje, Miško g. 10) ir Nr. N23/2004-0473 (dėl 0,0482 ha dalies žemės sklypo Neringoje, Miško g. 12).

Klaipėdos administracinio teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimu byloje Nr. I-60-609/2009 panaikintas Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. rugsėjo 16 d. sprendimas Nr. 151 „Dėl buvusios pionierių stovyklos teritorijos Juodkrantės gyv., Neringa, detaliojo plano patvirtinimo ir pritarimo sutartims dėl infrastruktūros plėtojimo“ ir juo patvirtintas detalusis planas. Minėtame teismo sprendime konstatuota, kad planavimo užduotyje nustatyta galimybė rekonstruoti esamus statinius žemės sklype prieštaravo planavimo sąlygose nurodytiems Kuršių nerijos nacionalinio parko schemos (generalinio plano) sprendiniams ir kitiems norminiams teisės aktams. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2010 m. kovo 26 d. 2012 m. birželio 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas, pagal kurį nagrinėjama teritorija yra miškų paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonoje – ekosistemų apsaugos miškų išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje (Mek). Šioje zonoje taikomas išsaugančio ūkininkavimo kraštovaizdžio ekosistemų apsaugos reglamentas, vykdomos specifinės Kuršių nerijai miškų tvarkymo priemonės. Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrame plane 2A brėžinyje „Juodkrantės urbanistinė struktūra ir reglamentai“ nagrinėjama teritorija pažymėta kaip miškų ūkio paskirties žemė (ekosistemų apsaugos miškų sklypai).

Ieškovė išsinuomojo valstybei priklausančius žemės sklypus, esančius Neringoje, Miško g. 10 ir 12, patenkančius į miško ūkio paskirties žemę, kurios naudojimo būdas yra ekosistemų apsaugos miško sklypai. Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus 2013 m. vasario 28 d. patikrinimo aktuose buvo konstatuota, kad žemės sklypuose Neringoje, Miško g. 10 ir 12, nebestovi nė vienas pastatas, pastatai yra sugriuvę arba nugriauti.

Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjas 2015 m. liepos 29 d. priėmė įsakymą „Dėl 2004 m. rugpjūčio 27 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N23/2004-0472 nutraukimo“ ir įsakymą „Dėl 2004 m. rugpjūčio 27 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N23/2004-0473 nutraukimo“. Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjas 2015 m. liepos 29 d. taip pat priėmė sprendimą „Dėl valstybinės žemės sklypų (kadastro Nr. 2301/0004:317 ir Nr. 2301/0004:318), esančių Miško g. 10 ir Miško g. 12, Neringos mieste, išformavimo ir išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro“. Nacionalinei žemės tarnybai 2016 m. sausio 15 d. atlikus pakartotinį patikrinimą, 2016 m. sausio 19 d. patikrinimo aktais konstatuota, kad iš ieškovei priklausiusių namelių (unikalūs Nr. 2390-1000-2064; Nr. 2390-1000-2220) yra likę pamatai, jų dalys.

Teismas nurodė, kad Miškų kadastro duomenų bazėje ginčo teritorija žymima kaip miškų ūkio žemė. Nurodytuose žemės sklypuose įregistruoti statiniai ir jų paskirtis neatitinka žemės sklypų tikslinės naudojimo paskirties. Ieškovė, naudodama žemės sklypus ne pagal paskirtį, padarė esminį žemės nuomos sutarčių pažeidimą, todėl atsakovė turi pakankamą pagrindą šias sutartis nutraukti. Aplinkybė, kad žemės sklypuose yra tik pastatų pamatai, jų dalys, patvirtina, kad ieškovė nenaudojo žemės sklypų pagal nuomos sutartį, neeksploatavo jų naudingų savybių sutartyje nustatytu būdu gana ilgą laiką (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovė pažeidė valstybinės žemės nuomos sutarties reikalavimus. Teismas sprendė, kad ieškovei neįrodžius, jog prašomi panaikinti atsakovės aktai yra priimti be pagrindo, ieškinys yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Teismas teigė, kad, vadovaujantis teisiniu reglamentavimu, poilsio pastatų statyba miškų ūkio paskirties žemėje neleidžiama. Todėl, pripažinus, kad atsakovė teisėtai nutraukė su ieškove sudarytas žemės nuomos sutartis, ieškovė įpareigotina per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pašalinti likusius poilsio namelių (unikalūs Nr. 2390-1000-2064; Nr. 2390-1000-2220) fragmentus ir sutvarkyti teritoriją. Teismas nusprendė, kad jeigu ieškovė neįvykdys nurodyto įpareigojimo, atsakovei leidžiama pačiai sutvarkyti teritoriją, išieškoti visas turėtas išlaidas iš ieškovės.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. spalio 20 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą.

Kolegija nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį būtent detaliuoju planu buvo nustatytos ginčo žemės sklypo ribos, jo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas (statybos ir kitos veiklos privalomos sąlygos). Panaikinus detalųjį planą, kuriuo buvo nustatytos valstybinės žemės, išnuomotos ieškovei, sklypo ribos, jo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas, išnyko ir valstybinės žemės nuomos sutarties objektas.

Kolegijos teigimu, detalusis planas, nustatęs ginčo žemės sklypo naudojimo paskirtį kaip rekreacinę, nuginčytas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. I-60-609/2009. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog miškų ūkio paskirties žemė gali būti naudojama tik medienos sandėliams bei kitiems su mišku susijusiems įrenginiams statyti (eksploatuoti), o ieškovė naudoja žemės sklypus ne pagal paskirtį.

Kolegija nustatė, kad skundžiamuose priimtuose atsakovės įsakymuose nurodyta, jog valstybinės žemės nuomos sutartys su ieškove nutraukiamos, vadovaujantis CK 6.564 straipsniu. Teisinis reglamentavimas nuosekliai nuo 1994 m. nustato, kad nagrinėjamoje teritorijoje esantys nameliai skirti laikinai naudoti, jų negerinant, neremontuojant ir neatstatant. Ginčo žemės zonoje (ekosistemų apsaugos miškų išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zona) draudžiama statyti pastatus, plėtoti inžinerinę infrastruktūrą, paversti miško žemę kitomis naudmenomis.

Kolegija pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką valstybinės žemės sklypo nuomininkas turi plėtoti išnuomotame sklype ūkinę veiklą, kurios plėtra neįmanoma be atitinkamų statinių eksploatavimo. Ieškovės 2002 m. ir 2004 m. įsigyti 1961 m., 1965 m. pastatyti nameliai buvo visiškai sunykę. Jeigu asmuo, ne aukciono tvarka išsinuomojęs valstybinės žemės sklypą, netenka nuosavybės teisės į pastatus arba šių pastatų skaičius sumažėja tiek, kad išnuomoto dydžio sklypas tampa nebereikalingas ūkinei veiklai plėtoti (nebelieka faktinio jo naudojimo su pastatais susijusioms reikmėms), yra pagrindas pripažinti, jog toks asmuo naudoja žemės sklypą ne pagal tikslinę naudojimo paskirtį, ir tai yra savarankiškas pagrindas nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį (CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kolegija nurodė, kad statybos Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje prieštarauja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktui, kuris draudžia statyti statinius vietose, nenustatytose valstybinių parkų tvarkymo planuose ir bendrojo planavimo dokumentuose. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime pažymėjo, kad jokie su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu susiję sprendiniai negalėjo būti priimami, neatsižvelgiant į Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu patvirtintą Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą, ir negalėjo (bei šiuo metu negali) prieštarauti minėtos schemos sprendiniams.

Kolegijos nuomone, ieškovė, įsigydama poilsio namelius Kuršių nerijoje (saugomoje teritorijoje) kaip juridinis asmuo, užsiimantis ūkine komercine veikla, kuriam keliami didesni rūpestingumo, atidumo reikalavimai, turėjo realiai įvertinti savo lūkesčius. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 45–48 straipsnius tik privati žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams, bet ne statiniai. Žemė, kurioje yra ieškovės statiniai (jų fragmentai), yra valstybinė. Atsakovė neturi teisės paimti visuomenės poreikiams neteisėtai pastatytų statinių, esančių valstybinėje žemėje. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria patenkintas atsakovės priešieškinis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartį ir priimti naują sprendimą patenkinti ieškinį bei palikti nenagrinėtą atsakovės priešieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai netinkamai pritaikė CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punktą, faktiškai konstatuodami ieškovės kaltę dėl valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimo. Atsakovė, pranešdama ieškovei apie būsimą žemės nuomos sutarčių nutraukimą, nenurodė, kad nutraukia sutartis dėl ieškovės kaltės, bet nurodė, jog daro tai dėl objektyvių ir nuo ieškovės nepriklausančių veiksnių – detaliojo plano panaikinimo, žemės sklypų „išnykimo“ ir jų paskirties pakeitimo. Atsakovė, nutraukdama sutartis, nesivadovavo CK 6.217 straipsniu (nustatančiu galimybę nutraukti sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo). Teismai savavališkai pakeitė faktinį ir teisinį valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimo pagrindą į nustatytąjį CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje nurodyta, kad CK 6.564 straipsnis skirtas terminuotoms žemės nuomos sutartims nutraukti, o CK 6.497 straipsnis – kitoms nuomos sutartims nutraukti prieš terminą nuomotojo reikalavimu. Siekiant nustatyti, ar žemės nuomos sutartis buvo pažeista iš esmės, neužtenka apsiriboti tik CK 6.564 straipsnio 1 dalimi, būtina sistemiškai remtis CK 6.217 straipsniu. Kuo didesnis yra atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė tikimybė, kad sutarties nevykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu. Esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusioji šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos galiojimo laikotarpį pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat tai, ar nukentėjusios šalies teisėti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių. Vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų pasekmių nukentėjusiajai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo, o nukentėjusios šalies rėmimasis tokia aplinkybe vienašališkai nutraukiant sutartį reiškia bandymą įrodyti tariamą / apsimestinį sutarties nutraukimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014; 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2016). Nagrinėjamu atveju atsakovės sprendimai nutraukti nuomos santykius su ieškove buvo paremti objektyviomis aplinkybėmis, kurioms atsirasti kasatorė neturėjo įtakos (t. y. detaliojo plano panaikinimu, žemės paskirties pakeitimu, tariamu žemės sklypų išnykimu). Tačiau nagrinėjant bylą teisme, atsakovė kaip nuomos santykių nutraukimo priežastį nurodė nuomos sutarties pažeidimus. Teismai, nutraukdami žemės nuomos sutartis pagal CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pablogino ieškovės padėtį vien dėl to, kad ieškovė gynė savo pažeistas teises. Ieškovė, neapskundusi atsakovės sprendimų, galėtų reikšti reikalavimus dėl statinių vertės atlyginimo (CK 4.105 straipsnio 1 dalis), tačiau, remiantis ginčijamais teismų sprendimais, ieškovė netenka tokios teisės (CK 4.104 straipsnio 1 dalis).

Valstybinės žemės nuomos sutartys galėjo būti nutrauktos tik pagal Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalį. Specialioji įstatymo norma (Žemės įstatymo 47 straipsnio 9 dalis) nustato, jog nuomininkams privalo būti kompensuojami su nuomos sutarties nutraukimu prieš terminą susiję nuostoliai, įskaitant statinių vertę. Teismai nesivadovavo šia norma, bet neteisėtai ir nepagrįstai įpareigojo ieškovę nugriauti statinius. Teismai padarė teisės taikymo klaidą, tvirtindami, kad Žemės įstatymo 45–47 straipsniai reguliuoja tik privačios žemės paėmimą visuomenės poreikiams. Faktiškai ieškovės nameliai buvo paimti visuomenės poreikiams, nes teismų sprendimuose aiškinama, kad poilsio namelių buvimas Kuršių nerijoje yra neva žalingas ir visuomenės interesas yra nugriauti šiuos namelius. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisėtai įgyta nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą, kol nenuginčytas jos atsiradimo pagrindas, negali būti paneigta nuosavybę pripažįstant išnykusia, nes tokio nuosavybės pasibaigimo pagrindo nenustato CK normos dėl nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindų. Tuo atveju, kai nėra savininko valios nugriauti pastatą, tačiau pastatas sunyksta, nebelieka jo laikančiųjų konstrukcijų, savininkas, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę atkurti statinį, ši jo teisė negali būti varžoma, jeigu įgyvendinama teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis Nr. 3K-3-242/2014). Teismai, tenkindami priešieškinį, įpareigojo ieškovę nugriauti teisėtai statytus ir įsigytus statinius, nors šiuo atveju atsakovė turėjo pirmiausiai atlikti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, perimti poilsio namelius savo nuosavybėn, už tai atlyginti ieškovei ir tik tada spręsti jai priklausančių namelių likimą.

Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo, Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotos praktikos dėl teisėtų lūkesčių principo. Ieškovei įsigyjant poilsio namelius, galiojo detalusis planas, kuriuo buvo leista ginčo teritorijoje ne tik turėti nuosavybės teise šiuos namelius, bet ir juos rekonstruoti, griauti ir statyti naujus poilsio namelius. Nė viename ginčo namelių įsigijimo metu galiojusiame teisės akte nebuvo nurodyta, kad poilsio nameliai turi būti likviduojami (griaunami), jie stovėjo žemės sklypuose, kurių paskirtis Nekilnojamojo turto registre buvo nurodyta kaip „kita (rekreacinės teritorijos)“, žemės valdytojas davė sutikimus perleisti nuosavybės teises į namelius, o vėliau sudarė su ieškove nuomos sutartis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, jog jų įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, o tam tikrais ypatingais atvejais – ir pagal teisės aktus, vėliau pripažintus prieštaraujančiais Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. I442-14/2013). Konstitucinio Teismo praktikoje nurodyta, kad teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutarimas byloje Nr. 41/2000). EŽTT praktikoje taip pat pripažįstama, kad teisėtų lūkesčių šaltinis gali būti ir teisei prieštaraujančios situacijos, saugomi ir tokie lūkesčiai, kurie buvo suformuoti valstybės institucijai peržengus kompetencijos ribas ar priėmus neteisėtus teisės aktus (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1991 m. sprendimas byloje P. V. Developments Ltd prieš Airiją, peticijos Nr. 12742/87; sprendimas byloje N.A. ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr. 37451/97). Nagrinėjamu atveju ieškovės teisėtus lūkesčius suformavo galiojantis detalusis planas, su atsakove sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys, situacija, kai daugiau nei penkerius metus po detaliojo plano panaikinimo atsakovė nematė pagrindo nutraukti nuomos sutarčių.

Teismai, tenkindami atsakovės priešieškinį, neatsižvelgė į tai, kad ji neturi teisės reikšti priešieškinį kaip viešąjį interesą ginantis subjektas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 49 straipsnis). Nacionalinės žemės tarnybos teisė pareikšti ieškinį dėl viešojo intereso gynimo privalėjo būti įtvirtinta įstatyme (CK 49 straipsnio 2 dalis). Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje nurodytos Nacionalinės žemės tarnybos teisės, pareigos bei funkcijos reguliuojant žemės santykius. Tarp jų nėra pareigos ginti viešąjį interesą. Nacionalinė žemės tarnyba aiškinamuosiuose raštuose dėl Žemės įstatymo pakeitimo projekto nurodė, kad įstatymuose, reguliuojančiuose žemės naudojimą, valdymą ir disponavimą ja, valstybės institucijoms nėra nustatyta galimybė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, todėl šioje srityje pagal galiojančius aktus viešąjį interesą gali ginti tik prokurorai. Šios aplinkybės patvirtina, kad teismas negalėjo priimti atsakovės priešieškinio, o neteisėtai priėmęs privalėjo jį palikti nenagrinėtą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punktas, 296 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo netenkinti ieškovės kasacinio skundo. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Ieškovės skundžiamuose įsakymuose atsakovė nurodo, kad nutraukia valstybinės žemės nuomos sutartis pagal CK 6.564 straipsnio nuostatas. Todėl nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad teismai pakeitė valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimo pagrindą į ieškovei nepalankų. Ieškovė, naudodama žemės sklypus (kurių paskirtis yra miškų ūkio) pamatų eksploatavimui, pažeidė valstybinės žemės nuomos sutartis, nes naudojo žemę ne pagal paskirtį, kadangi miško ūkio paskirties žemės sklypuose negali būti poilsio paskirties statinių. Ieškovė pažeidė valstybinės žemės nuomos sutartis, todėl atmetami kasacinio skundo argumentai, jog nebuvo pagrindo nutraukti šias sutartis pagal CK 6.564 straipsnio bei 6.217 straipsnio normas. Ieškovės turimi statiniai yra sunykę, likę tik pamatų fragmentai, todėl darytina išvada, kad ieškovė nenaudojo jai priklausančių statinių, o kartu – ir valstybinės žemės, pagal paskirtį. Tęsiant su ieškove nuomos teisinius santykius, būtų pažeistos imperatyvios teisės normos, nurodančios, kad turi būti statinys tam, jog atsirastų prielaida sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį.

Žemė paimama visuomenės poreikiams, kai suinteresuota institucija nusprendžia, kad konkrečioje vietoje reikia konkretaus žemės sklypo ar jo dalies visuomenės poreikiams, o ne tuomet, kai žemės sklype yra sunykę statiniai, kurių buvimas nesuderinamas su teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais. Žemės sklypo atlaisvinimas, nutraukus nuomos sutartį, negali būti tapatinamas su žemės paėmimu visuomenės poreikiams. Nagrinėjamu atveju turi būti taikomas ne CK 4.100 straipsnis, bet CK 4.104 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad sutartį, kuria asmeniui buvo suteiktas neterminuotai naudotis ar išnuomotas žemės sklypas, teismine tvarka pripažinus negaliojančia dėl naudotojo ar nuomininko tyčios ar ją nutraukus dėl tyčinių esminių žemės sklypo naudojimo tvarkos pažeidimų, statomus ar jau pastatytus ir nuosavybės teise priklausančius statinius asmuo gali nusikelti. Jeigu tai neįmanoma padaryti, neperkelti objektai nugriaunami, arba žemės sklypo savininko ir statinių savininko susitarimu perleidžiami žemės savininkui, arba žemės sklypo savininko sutikimu perleidžiami trečiajam asmeniui. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką CK 4.104 straipsnis reglamentuoja teisės į žemės sklypą praradimo pasekmes (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1031-262/2015).

Ieškovė negali kelti klausimo dėl žemės sklypo paskirties, tvarkymo plano sprendinių taikymo ir pačios sąžiningumo ar teisėtų lūkesčių apsaugos, nes visos šios aplinkybės yra nustatytos 2009 m. kovo 13 d. teismo sprendime. Ieškovė, prieš įsigydama statinius Kuršių nerijoje, turėjo pareigą pasidomėti toje teritorijoje galiojančiu teisiniu reguliavimu. Kasatorė, įsigydama statinius, kuriuos buvo numatyta iškelti, prisiėmė iš to galinčius atsirasti neigiamus padarinius.

Nagrinėjama byla susijusi su statybų įgyvendinimu nacionaliniuose parkuose, disponavimu valstybine žeme, tai suponuoja, jog taikomas imperatyvus reguliavimo metodas, nurodantis, kad viskas yra draudžiama, kas nėra tiesiogiai leidžiama. Šiuo atveju ne viename teritorijų planavimo dokumente nėra pažymėta, kad kuri nors statybų rūšis teritorijoje, kurioje yra ginčo žemės sklypai, yra leidžiama. Teisės aktai įtvirtina statinių statybos draudimą ir įsakmiai nurodo ginčo teritorijoje esančius statinius likviduoti.

Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ginčo žemės sklypų Kuršių nerijos nacionaliniame parke naudojimo reglamentavimo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Pagal Konstitucijos 54 straipsnį, valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai.

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta pajūrio juostai (įskaitant Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją), išskyrus žemės sklypus, įsigytus privačion nuosavybėn iki Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymo įsigaliojimo.

Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nacionaliniai parkai yra saugomų teritorijų sistemos dalis. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 32 punktą, saugomoms teritorijoms teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka).

Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime pažymėjo, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas; tai yra visuotinai žinomas faktas.

Šioje byloje teismai nustatė, kad ieškovė nuomoja iš valstybės žemės sklypus, esančius Kuršių nerijos nacionaliniame parke, šie sklypai yra miškų paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonoje: ekosistemų apsaugos miškų išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje, kurioje taikomas išsaugančio ūkininkavimo kraštovaizdžio ekosistemų apsaugos reglamentas, vykdomos specifinės Kuršių nerijai miškų tvarkymo priemonės.

Bylos nagrinėjimo dalykas yra privataus subjekto teisė naudoti valstybinę žemę, esančią Kuršių nerijos nacionaliniame parke, kurios paskirtis pagal teisės aktus yra miško ūkis, pagal valstybinės žemės nuomos sutartį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo sklypų nuomos santykių specifikai turi įtakos tai, kad pagal nuomos sutartis perduoti žemės sklypai: 1) priklauso valstybei (žr. nutarties 25, 26 punktus), 2) yra ypatingą teisinį režimą turinčioje teritorijoje – Kuršių nerijos nacionaliniame parke (nutarties 27, 28 punktai), 3) išnuomoto žemės sklypo paskirtis yra miško ūkis (nutarties 29 punktas).

Sprendžiant klausimą dėl ginčo sklypų disponavimo, itin svarbūs teisės aktai, reguliuojantys specifinį Kuršių nerijos nacionalinio parko ir jame esančių miškų teisinį statusą. Nagrinėjamam ginčui aktualūs tokie įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai, reguliuojantys specifinį Kuršių nerijos nacionalinio parko statusą, kaip: 1994 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1269 patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) (toliau – ir Schema), 1999 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 308 patvirtinti Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai, 2004 m. rugpjūčio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinti Saugomų teritorijų tipiniai apsaugos reglamentai, 2012 m. birželio 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 702 patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas. Būtent šie dokumentai detalizavo ir detalizuoja ypatingą Kuršių nerijos nacionalinio parko statusą.

Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos pagrindinių teiginių 1 punkte nurodyta, kad Kuršių nerija – unikalus gamtos ir žmogaus sukurtas kraštovaizdžio kompleksas Lietuvos ir Europos saugomų gamtos bei kultūros paveldo vertybių sistemoje. 1991 metais jai suteiktas nacionalinio parko statusas. Schemos 10 punkte įtvirtinta, kad urbanistiniuose ir etnokultūriniuose draustiniuose pertvarkyti ir plėsti pastatus, keisti sklypų ribas, statyti naujus statinius ir tvarkyti teritoriją galima tik pagal nustatytąja tvarka parengtą ir patvirtintą detalų projektą. Pagal Schemos 16 punktą, miškai tvarkomi pagal miškotvarkos projektą, parengtą nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) pagrindu.

Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų 24 punkte buvo nurodyta, kad nacionalinio parko žemės naudotojai, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis veiklos apribojimų, nustatytų Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme, Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme bei kituose įstatymuose, Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose, saugomų teritorijų nuostatuose bei kituose teisės aktuose ir nacionalinio parko planavimo schemoje.

Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų III dalyje išdėstytos Miškų ūkio paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonų reglamento (toliau – ir Reglamentas) nuostatos. Pagal šio Reglamento normas išskiriamos miškų ūkio paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupės: ekosistemų apsaugos miškai, rekreaciniai miškai, apsauginiai miškai, ūkiniai miškai (Reglamento 13 punktas). Priklausomai nuo žemei priskirtos kraštovaizdžio tvarkymo zonos, joje atitinkamai taikomi Reglamente nurodyti veiklos apribojimai (Reglamento 14–17 punktai). Tarp ekosistemų apsaugos miškams taikomų apribojimų įtvirtintas draudimas statyti pastatus ir plėtoti inžinerinę infrastruktūrą, paversti miško žemę kitomis naudmenomis, taip pat eksploatuoti naudingąsias iškasenas (Reglamento 14 punktas, 14.1.9 papunktis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dar iki ginčo nuomos sutarčių sudarymo priimti ir įsigalioję teisės aktai, reguliuojantys specifinį Kuršių nerijos nacionalinio parko statusą (tarp jų – Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema, Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai, Saugomų teritorijų tipiniai apsaugos reglamentai), nustatė šioje teritorijoje vykdomos veiklos ir žemės naudojimo apribojimus. Šie apribojimai buvo detalizuoti įstatymų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose, atsižvelgiant į specifinius valstybinės žemės požymius (tarp jų – žemės naudojimo paskirtį). Valstybinės žemės nuomininkų veiklos apribojimas buvo reguliuojamas teisės aktų ir po ginčo nuomos sutarčių sudarymo, siekiant užtikrinti konstitucinių vertybių, įtvirtintų Konstitucijos 54 straipsnyje, įgyvendinimą (pvz., 2012 m. patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas).

Byloje nustatyta, kad ginčo nuomos sutartys buvo sudarytos, galiojant 2002 m. patvirtintam buvusios pionierių stovyklos teritorijos Juodkrantėje detaliajam planui, šis buvo panaikintas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimu, kuris vėliau buvo paliktas galioti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 26 d. nutartimi. Ieškovės skundžiamuose įsakymuose Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. I-60-609/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 26 d. nutartis Nr. A-502-403/2010 nurodyti kaip teisinis įsakymų priėmimo pagrindas.

Ginčas šioje byloje vyksta dėl žemės sklypų, patenkančių į teritoriją, suplanuotą 2002 m. patvirtintu detaliuoju planu. Nurodytos teisės aktų nuostatos ir administracinių teismų sprendimai dėl 2002 m. patvirtinto detaliojo plano panaikinimo bei juose išdėstytos aplinkybės patvirtina šioje byloje apeliacinės instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad ginčo teritorijoje esantys nameliai skirti laikinai naudoti, joje draudžiama statyti pastatus, plėtoti inžinerinę infrastruktūrą. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentą, kad nė viename ginčo namelių įsigijimo metu (2003–2004 m.) galiojusiame teisės akte nebuvo nurodyta, jog poilsio nameliai turi būti likviduojami (griaunami). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje tinkamai nustatyta, jog ieškovės išsinuomotuose žemės sklypuose esantys pastatai turėjo būti likviduoti, kad ginčo sklypuose negali būti rekonstruojami ar statomi nauji statiniai, neskirti miško ūkio veiklai.

Dėl valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimo pagrindų

Pagal CK 6.551 straipsnio 2 dalį, valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais. CK 6.549 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybinės žemės nuomos sutarties terminas nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu, bet ne ilgiau kaip devyniasdešimt devyneriems metams. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įstatymai gali nustatyti ir trumpesnius maksimalius žemės nuomos sutarties terminus. Pagal CK 6.549 straipsnio 4 dalį, jeigu pagal teritorijų planavimo dokumentus žemės sklypą numatyta naudoti visuomenės poreikiams, šis žemės sklypas išnuomojamas tik iki to laiko, kol jis bus paimtas naudoti pagal paskirtį. Jeigu sutartis sudaryta ilgesniam terminui, tai laikoma, kad ji sudaryta tik iki žemės sklypo paėmimo.

CK 6.562 straipsnyje įtvirtinta, kad žemės nuomos sutartis baigiasi: 1) kai sueina nuomos terminas; 2) po žemės nuomininko mirties, jeigu įpėdiniai neperima su nuomos sutartimi susijusių teisių ir pareigų arba įpėdinių nėra; 3) kai juridinis asmuo, kuris buvo žemės nuomininkas, likviduojamas; 4) kai nuomojama žemė parduodama, padovanojama ar kitaip perleidžiama nuomininkui; 5) kai žemės nuomos sutartis nutraukiama šio kodekso 6.563, 6.564 ir 6.565 straipsniuose numatytais pagrindais; 6) šalių susitarimu.

CK 6.564 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žemės nuomos sutartis prieš terminą nuomotojo reikalavimu gali būti nutraukta: 1) jeigu žemės nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartį ar pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį; 2) jeigu žemės nuomininkas ilgiau kaip tris mėnesius nuo žemės nuomos sutartyje nustatyto nuomos mokesčio mokėjimo termino šio mokesčio nesumoka; 3) kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Žemės įstatymo 9 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad valstybinė miško žemė gali būti išnuomojama tik Miškų įstatyme nustatytai veiklai. Šio straipsnio 14 dalyje (2013 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija Nr. XII-411, įsigaliojusi nuo 2014 m. sausio 1 d.) nurodyta, kad valstybinės žemės nuomos sutartis turi būti nutraukiama prieš terminą nuomotojo reikalavimu, jeigu žemės nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartyje numatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą arba yra keičiama pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas, išskyrus atvejus, kai Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka valstybinės žemės nuomos sutartyje arba jos pakeitime numatyta galimybė keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą.

Kitos paskirties valstybinės žemės sklypų nuomos santykių teisinis reguliavimas detalizuotas Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintose Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Šių Taisyklių (2009 m. liepos 15 d. redakcija, įsigaliojusi nuo 2009 m. liepos 30 d.) 30.8 punkto 1 dalyje nustatyta, kad kai pagal savivaldybės teritorijos ar jos dalies (miesto, miestelio) bendrąjį ar specialųjį planą išnuomojamame žemės sklype (teritorijoje) numatoma plėtoti veiklą, neatitinkančią statinio ar įrenginio, kuris yra ilgesniam kaip trejų metų terminui išnuomojamame žemės sklype ir kuriam eksploatuoti šis žemės sklypas suformuotas, tiesioginės paskirties, įrašytos Nekilnojamojo turto kadastre, sudaromoje valstybinės žemės nuomos sutartyje kartu su esamais išnuomojamo žemės sklypo pagrindine tiksline žemės naudojimo paskirtimi, naudojimo būdu ir (ar) pobūdžiu turi būti numatyta galimybė keisti išnuomojamo žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį į paskirtį, būdą ir (ar) pobūdį, nurodytus savivaldybės teritorijos ar jos dalies (miesto, miestelio) bendrajame ar specialiajame plane.

Taisyklių 30.8 punkto 2 dalyje įtvirtinta, kad kai pagal savivaldybės teritorijos ar jos dalies (miesto, miestelio) bendrąjį ar specialųjį planą išnuomotame žemės sklype (teritorijoje) numatyta plėtoti veiklą, neatitinkančią statinio ar įrenginio, kuris yra ilgesniam kaip trejų metų terminui išnuomotame žemės sklype ir kuriam eksploatuoti šis žemės sklypas suformuotas, tiesioginės paskirties, įrašytos Nekilnojamojo turto kadastre, tačiau sudarytoje valstybinės žemės nuomos sutartyje nenumatyta galimybė keisti išnuomoto žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį, valstybinės žemės nuomos sutartis pakeičiama šalių susitarimu (nuomininko ar nuomotojo prašymu), numatant nuomininko ar nuomotojo teisę keisti išnuomoto žemės sklypo paskirtį, būdą ir (ar) pobūdį.

Pagal Taisyklių 30.8 punkto 3 dalį, pakeitus išnuomoto valstybinės žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį, nuomotojas, remdamasis detaliuoju planu, perskaičiuoja išnuomoto žemės sklypo vertę ir patikslina išnuomoto žemės sklypo kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre bei įrašus Nekilnojamojo turto registre. Patikslinus išnuomoto žemės sklypo kadastro duomenis, šalių susitarimu keičiama valstybinės žemės nuomos sutartis. Atsižvelgiant į patvirtintą pagal detalųjį planą numatomų statyti statinių ar įrenginių ekonomiškai pagrįstą naudojimo trukmę, valstybinės žemės nuomos sutartyje nustatytas žemės nuomos terminas gali būti pratęsiamas.

Nagrinėjamu atveju susiklostė faktinė situacija, kai valstybė, atstovaujama kompetentingų institucijų, galiojant neteisėtam 2002 m. patvirtintam buvusios pionierių stovyklos teritorijos Juodkrantės gyv., Neringoje, detaliajam planui, sudarė su ieškove dvi valstybinės žemės nuomos sutartis, kuriose nurodyta pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – „kitos paskirties žemė“, žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis – „rekreacinė teritorija, esamų pastatų eksploatacijai“. Klaipėdos apygardos administraciniam teismui ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui konstatavus, kad minėtas 2002 m. patvirtintas detalusis planas yra neteisėtas, todėl naikintinas, faktiškai buvo panaikinta ir juo nustatyta ginčo žemės sklypų naudojimo paskirtis. Tačiau valstybinės žemės nuomos sutarties objektas, panaikinus detalųjį planą, neišnyko, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, bet faktiškai pasikeitė nuomojamos valstybinės žemės naudojimo paskirtis pagal bendrąjį (generalinį) planą (Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą).

Byloje nustatyta, kad ginčo žemė galėjo būti naudojama tik miško ūkiui, tačiau teismai netyrė aplinkybės, kaip, panaikinus 2002 m. patvirtintą detalųjį planą, turėjo keistis nuomos santykiai pagal ginčo nuomos sutartis, kuriose buvo nurodyta, jog nuomojamos žemės paskirtis, naudojimo būdas – kitos paskirties žemė, rekreacinė teritorija, esamų pastatų eksploatacija. Ši aplinkybė yra svarbi, sprendžiant klausimą dėl valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimo pagrindo ir šių sutarčių nutraukimo pasekmių.

Ginčo nuomos sutartyse nebuvo nustatyta galimybė keisti žemės sklypų paskirtį. Tai sudarė sąlygas nuomos sutarčių šalims keisti šių sutarčių sąlygas (Taisyklių 30.8 punktas) arba nutraukti nuomos santykius pagal įstatymą (CK 6.564 straipsnio 1 dalies 3 punktas; Žemės įstatymo 9 straipsnio 14 dalis). Tačiau nei ieškovė, nei atsakovė neinicijavo Nuomos sutarčių sąlygų pakeitimo, toliau tęsė žemės nuomos santykius: ieškovė mokėjo nuomos mokestį, valstybė, atstovaujama kompetentingų institucijų, nenutraukė nuomos sutarčių nei dėl to, kad ieškovė naudojo žemę ne pagal paskirtį, nei dėl įstatyme įtvirtintų pagrindų (žr. nutarties 45 punktą).

Esant nustatytoms aplinkybėms, valstybė nuomojo ieškovei ginčo sklypus iki 2015 m. liepos 29 d. (t. y. 5 metus po detaliojo plano panaikinimo), kol atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba, atstovaudama valstybei ginčo santykiuose, priėmė ginčijamus įsakymus dėl valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimo, kaip teisinį nutraukimo pagrindą nurodydama CK 6.546 ir 6.564 straipsnius, Žemės įstatymo 9 straipsnį, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 15–16 straipsnius, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių patvirtinimo“ 2.12 papunktį. Teismai, įvertinę šių įsakymų teisėtumą, nustatė, kad ieškovė pažeidė nuomos sutartyse nustatytą pareigą naudoti ginčo žemės sklypus pagal tikslinę jų naudojimo paskirtį, nes nenaudojo ginčo namelių, o žemės sklypų paskirtis faktiškai buvo kitokia, nei nurodyta nuomos sutartyse – miško ūkis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje teismai padarė prieštaringas išvadas dėl nuomininko žemės naudojimo pagal paskirtį, dėl to neteisingai sprendė, kad atsakovė turėjo pagrindą nutraukti nuomos sutartis, nustačiusi, jog ieškovė nenaudojo žemės pagal paskirtį. Teisėjų kolegija sutinka su teismų nustatyta aplinkybe, kad ginčo žemės sklypų naudojimo paskirtis pagal bendrąjį planą buvo miško ūkis, tačiau, kaip minėta, nuomos sutartyse šalys nurodė kitą žemės naudojimo paskirtį ir nekeitė šios sutarčių sąlygos bei nenutraukė nuomos sutarčių ir 2002 m. panaikinus patvirtintą detalųjį planą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės paneigia teismų padarytą išvadą, jog ieškovė pažeidė valstybinės žemės nuomos sutarčių sąlygas dėl žemės naudojimo paskirties. Nagrinėjamu atveju ieškovė kaip nuomininkė laikėsi ginčo nuomos sutarčių reikalavimų, susijusių su jai išnuomotų sklypų naudojimu. Todėl atsakovės įsakymai, kuriais minėtos nuomos sutartys nutrauktos dėl ieškovės kaltės, yra neteisėti ir turi būti panaikinti, tenkinant ieškovės ieškinio reikalavimus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamos nuomos sutartys yra terminuotos: nuomos sutarties Nr. N23/2004-0472 (dėl žemės sklypo Miško g. 10) galiojimo terminas – dvylika metų nuo sutarties sudarymo dienos (t. y. iki 2016 m. rugpjūčio 27 d.), nuomos sutarties Nr. N23/2004-0473 (dėl žemės sklypo Miško g. 12) – trylika metų nuo sutarties sudarymo (t. y. iki 2017 m. rugpjūčio 27 d.).

Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (detalizuojančių ir CK 6.549 straipsnį dėl valstybinės žemės nuomos terminų) 31.1 punkte nustatyta, kad, jeigu pagal teritorijų planavimo dokumentus žemės sklypą numatyta naudoti visuomenės poreikiams, šis žemės sklypas išnuomojamas tik iki tol, kol jis bus pradėtas naudoti šiems tikslams. Taisyklių 31.4 punkte nurodyta, kad kitais atvejais žemės nuomos terminas nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu atsižvelgiant į valstybės interesus ir žemės sklype esančio pastato, įrenginio arba kito statinio saugaus naudojimo terminą, kuris nustatomas pagal patvirtintą pastato, įrenginio arba kito statinio statybos projektinę dokumentaciją, o pastatų, įrenginių arba kitų statinių, pastatytų iki 1996 m. sausio 1 d., – pagal techninės apskaitos (kadastrinių matavimų) byloje nurodytus pastato, įrenginio arba kito statinio nusidėvėjimo duomenis Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka, bet ne ilgesniam kaip 99 metų laikotarpiui.

1994 m. gruodžio 19 d. Vyriausybės nutarimu patvirtintoje Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemoje buvo nustatytas buvusios Juodkrantės pionierių stovyklos renatūralizavimas ir pastatų iškėlimas: planavimo schemos tekstiniuose sprendiniuose nurodyta iškelti menkaverčius pastatus, respektuoti buvusį taką nuo marių pusės link jūros, išlaisvintą teritoriją paversti miško parko poilsio aikštelių zona ir atkurti prarastus želdinius. Nurodyti sprendiniai dėl buvusios pionierių stovyklos renatūralizavimo buvo perkelti į 2012 m. birželio 6 d. Vyriausybės nutarimu patvirtintą Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą, kurio sutartiniuose ženkluose ginčo teritorija pažymėta sutartiniu ženklu „Likviduojami objektai“.

Nurodyto teisinio reglamentavimo ir nuomos sutarčių nuostatos dėl žemės sklypų naudojimo termino leidžia spręsti apie nuoseklią valstybės poziciją, kad ginčo teritorijoje nameliai yra laikinai, sudarant sąlygas namelių savininkams juos naudoti iki tol, kol nameliai pasieks kritinį nusidėvėjimo lygį ir taps nebenaudojami arba baigsis nuomos terminas, o sutartyse nustatytas nuomos terminas negalės būti pratęstas (Taisyklių 31.4 punktas). Byloje nustatyta, kad besibaigiant nuomos sutarčių terminui ginčo poilsio nameliai buvo kritinės būklės, t. y. sunykę ir tokios būklės eksploatuoti pagal paskirtį nebetinkami. Esant tokiai situacijai namelių savininkė turėjo teisę nebeeksploatuoti statinių ir, nepakeitus nuomos sutarčių dėl žemės sklypų paskirties bei atsakovei neinicijavus nuomos sutarčių nutraukimo, tęsti nuomos santykius iki sutartyse nustatyto termino pabaigos. Atsakovės elgesys, nutraukiant nuomos sutartis faktiškai prieš jų pabaigą, nepagrįstai nustačius ieškovės kaltę, sudarė sąlygas pažeisti ieškovės teisėtus lūkesčius (CK 1.2 straipsnio 1 dalis).

Konstitucinio Teismo doktrinoje nurodoma, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas byloje Nr. 16/2000). Pagal Konstituciją saugomi ir ginami ne visi iš bet kurio įstatymo ar kito teisės akto kylantys lūkesčiai, bet tik tie, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie lūkesčiai gali būti saugomi ir ginami Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas byloje Nr. 27/01-5/02-01/03).

Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje Bogdel prieš Lietuvą išaiškinta, kad gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo. Vis dėlto poreikis ištaisyti seną „neteisybę“ neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimas byloje Bogdel prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41248/06, par. 66).

Šioje byloje nustatytos aplinkybės (tai, kad su ieškove buvo sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys, kurios buvo vykdomos bei galiojančios ir po detaliojo plano panaikinimo; valstybė toleravo tokią padėtį, t. y. laikėsi prisiimtų įsipareigojimų, nenutraukdama nuomos sutarčių, nors faktiškai buvo aišku, kad nuomojamos žemės paskirtis buvo kita nei ta, kuri buvo nurodyta nuomos sutartyse) leidžia daryti išvadą, kad ieškovei pagrįstai susiformavo teisėti lūkesčiai dėl valstybinės žemės naudojimo ginčo nuomos sutarčių pagrindu sutartyse nustatytą terminą. Valstybė nagrinėjamu atveju veikė pasyviai (nenutraukė nuomos sutarčių, nesiėmė veiksmų duomenims apie ginčo žemės paskirtį pakeisti), taip prisidėdama prie ieškovės teisėtų lūkesčių suformavimo. Toks valstybės institucijų elgesys vertintinas kaip valstybės klaida, kuri neturi neproporcingai riboti ieškovės teisės naudoti ginčo žemės sklypus pagal nuomos sutartis (žr. nutarties 56 punktą).

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje iš esmės ginamas viešasis interesas užtikrinti ginčo žemės naudojimą pagal Vyriausybės nutarimais, kitais teisės aktais nustatytą paskirtį. Šioje byloje ginamo viešojo intereso reikšmingas aspektas yra ir tai, kad šis interesas turi būti ginamas, nepažeidžiant ar kaip galima mažiau pažeidžiant teisėtus pastatų savininkės interesus. Kadangi vienos nuomos sutarties (nuomos sutartis Nr. N23/2004-0472) terminas faktiškai yra pasibaigęs, o kitos (nuomos sutartis Nr. N23/2004-0473) baigiasi 2017 m. rugpjūčio 27 d., tai viešasis interesas tinkamai naudoti ginčo žemę sulaukiant nuomos termino pabaigos ir nesukeliant grėsmės pažeisti nuomininkės interesus būtų apgintas iš esmės tuo pačiu momentu kaip ir išnagrinėjus ginčą dėl nuomos sutarčių nutraukimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso tikslą kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis), mano, jog šioje byloje turi būti siekiama, kad priimtu teismo sprendimu nebūtų sukeltas kitas ginčas. Nuomos sutarčių nutraukimas besibaigiant jų galiojimo terminui būtų neproporcinga viešojo intereso gynimo priemonė, todėl ginčo nuomos sutartys paliktinos galioti iki jose nustatyto nuomos termino pabaigos, panaikinant skundžiamus atsakovės įsakymus.

Šioje byloje konstatavus, kad ieškovės skundžiami įsakymai yra neteisėti, ginčo nuomos sutartys paliktinos galioti iki jose nustatyto termino pabaigos, darytina išvada, kad 2015 m. liepos 29 d. Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo sprendimas dėl ginčo sklypų išformavimo ir išregistravimo taip pat turi būti panaikintas. Šis sprendimas yra negalimas kaip pažeidžiantis nuomininkės teisę naudoti pagal nuomos sutartis jai perduotus objektus (žemės sklypus) (CK 6.483 straipsnio 1, 4 dalys, 6.545 straipsnio 1 dalis).

Dėl teisinių padarinių, nustačius, kad valstybinės žemės nuomos sutartys nutrauktos neteisėtai

Žemės įstatymo 45 straipsnio (2006 m. gruodžio 14 d. redakcija Nr. X-982, įsigaliojusi nuo 2006 m. gruodžio 19 d.) 1 dalyje, šios dalies 9 punkte nurodyta, kad žemė visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų gali būti paimama arba tam tikslui valstybinės žemės nuomos ir panaudos sutartys prieš terminą nutraukiamos tik išimties atvejais apskrities viršininko sprendimu pagal valstybės institucijos ar savivaldybės tarybos prašymą, kai ši žemė pagal specialiuosius ar detaliuosius planus, parengtus Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka, reikalinga gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugos reikalams.

Pagal Žemės įstatymo 47 straipsnio 8 dalį, jeigu išnuomota arba perduota neatlygintinai naudotis valstybinė žemė numatoma naudoti visuomenės poreikiams, valstybinės žemės nuomos ar panaudos sutartis nutraukiama prieš terminą, žemės sklype esančių statinių bei sodinių vertė ir dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams patirti nuostoliai žemės nuomininkams ar kitiems naudotojams atlyginami pagal šį straipsnį. Valstybinės žemės nuomos ar panaudos sutartis nutraukiama tik šio straipsnio nustatyta tvarka atsiskaičius su žemės nuomininku ar kitu naudotoju.

Ieškovės teigimu, atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl poilsio namelių fragmentų pašalinimo ir teritorijos sutvarkymo negalėjo būti tenkinamas, nes nameliai faktiškai buvo paimti visuomenės poreikiams. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nenustatyta, jog buvo pagrindas nuomos sutartis nutraukti pagal Žemės įstatymo 47 straipsnio 8 dalį, kompetentingoms valdžios institucijoms nusprendus įstatymo nustatyta tvarka naudoti ginčo žemės sklypus visuomenės poreikiams. Todėl Žemės įstatymo nuostatos, susijusios su valstybinės žemės naudojimu visuomenės poreikiams (tarp jų – teisės normos, reguliuojančios atlyginimą už statinius jų savininkams), šioje byloje netaikytinos.

Tačiau teisėjų kolegija sutinka, kad priešieškinio reikalavimas dėl namelių fragmentų pašalinimo ir teritorijų sutvarkymo turėjo būti atmestas. Byloje konstatuota, jog atsakovė neteisėtai nutraukė ginčo nuomos sutartis ir jos galiojo (bei galioja) iki sutartyse nustatyto termino pabaigos. Todėl klausimai, susiję su ginčo namelių fragmentų pašalinimu, turi būti sprendžiami pagal ginčo nuomos sutarčių sąlygas, tarp jų – 4 punktą bei 13 punktą, kuriame nurodyta, kad pasibaigus žemės nuomos terminui žemė sutvarkoma nuomininkų lėšomis ir grąžinama nuomotojui tinkančios naudoti būklės, išskyrus įstatymu nustatytus atvejus.

Dėl Nacionalinės žemės tarnybos teisės reikšti teisme reikalavimus nugriauti statinį, esantį valstybinės žemės sklype

Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektas (patikėtinis) visos Lietuvos Respublikos valstybinės žemės, išskyrus žemę, kuri šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise perduota kitiems subjektams.

CK 4.106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto patikėjimo teisė – tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei juo disponuoti. Pagal CK 4.110 straipsnį, turto patikėjimo teisės subjektas, gindamas turimą turtą, turi teises, nustatytas CK 4.95–4.99 straipsniuose.

CK 6.963 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad patikėtinis, laikydamasis įstatymo ir sutarties, įgyvendina savininko teises į jam perduotą patikėjimo teise turtą. Pagal šio straipsnio 2 dalį, visos teisės, kurias patikėtinis įgyja įgyvendindamas savininko teises, įskaitomos į jam perduoto turto sudėtį. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad patikėtinis turi teisę ginti patikėjimo teisę tokiais pat būdais, kokiais yra ginama valdymo ir nuosavybės teisė.

Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymu saugomas interesas.

Žemės sklypo savininkas turi teisę teismine civilinio proceso tvarka reikalauti pašalinti iš jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo jame neteisėtai esančius kito asmens objektus (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Tokią proceso ir materialiąją teisę, vadovaujantis nurodytomis teisės normomis (žr. nutarties 65–68 punktus), turi ir žemės sklypo savininko patikėtinis. Byloje esančių Nekilnojamojo turto registro išrašų duomenimis, Nacionalinė žemės tarnyba yra valstybės patikėtinė, valdanti ginčo žemės sklypus patikėjimo teise. Todėl kasacinio skundo argumentas, kad atsakovė neturėjo teisės reikšti priešieškinio reikalavimo dėl poilsio namelių fragmentų pašalinimo, nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo procesinius sprendimus, byloje spręstinas klausimas dėl šalių bylinėjimosi išlaidų, turėtų šiuose teismuose, perskirstymo (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Patenkinus ieškovės kasacinį skundą, jos naudai iš atsakovės priteistinas bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimas: 74 Eur žyminio mokesčio už ieškinio pateikimą, 360 Eur už advokato ieškinio parengimo paslaugas, 360 Eur už atsiliepimo į atsakovės priešieškinį parengimą, iš viso – 794 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Teisėjų kolegijai konstatavus, kad ieškovės apeliacinis skundas turėjo būti patenkintas, ieškovei iš atsakovės priteisiama 74 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinio skundo padavimą. Teisėjų kolegijai patenkinus ieškovės kasacinį skundą, iš atsakovės kasatorės naudai priteistina 74 Eur žyminio mokesčio sumokėto už kasacinio skundo padavimą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 20 d. nutartį panaikinti.

Priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2015 m. liepos 29 d. įsakymą Nr. 13VĮ-302-(14.13.2) „Dėl 2004 m. rugpjūčio 27 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N23/2004-0472 nutraukimo“.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2015 m. liepos 29 d. įsakymą Nr. 13VĮ-306-(14.13.2) „Dėl 2004 m. rugpjūčio 27 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N23/2004-0473 nutraukimo“.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2015 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 13SK-185-(14.13.111.) „Dėl valstybinės žemės sklypų (kadastro Nr. 2301/0004:317 ir Nr. 2301/0004:318), esančių Miško g. 10 ir Miško g. 12, Neringos mieste, išformavimo ir išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro“.

Priešieškinį atmesti.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Viremidos investicijos“ (j. a. k. 142008830) iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 188704927) 794 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo ir 74 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo, iš viso – 868 (aštuonis šimtus šešiasdešimt aštuonis) Eur.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Viremidos investicijos“ (j. a. k. 142008830) iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 188704927) 74 (septyniasdešimt keturis) Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Informuoti apie šios nutarties priėmimą VĮ Registrų centrą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Rimvydas Norkus

Donatas Šernas