Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-136-421/2017

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01616-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.27; 3.1.7.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vokietijos įmonės „OLAN-Haushaltsgerate“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vokietijos įmonės „OLAN-Haushaltsgerate“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lavisos koncernas“ dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys: akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“, uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“, akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiami ekspeditoriaus atsakomybės klausimai dėl ekspedijavimo sutarties netinkamo vykdymo.

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 208 915,15 Lt (60 506,01 Eur) nuostolių, patirtų dėl prekių vagystės, atlyginimo; 10 033,60 Lt (2 905,93 Eur) nuostolių, patirtų dėl prekių pervežimo, atlyginimo; 15 944,27 Lt (4617,78 Eur) palūkanų už prievolės atlyginti nuostolius nevykdymą; 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovė nurodė, kad nuo 2007 metų šalis siejo sutartiniai ekspedijavimo teisiniai santykiai – atsakovė, kaip ekspeditorė, organizavo ir vykdė ieškovei priklausančių prekių pervežimą. Ieškovė 2008 m. spalio 9 d. pateikė atsakovei užsakymą Nr. 861024 dėl buitinės technikos pervežimo organizavimo ir vykdymo maršrutu Kaunas–Almata. Atsakovė kroviniui pervežti pasitelkė trečiąjį asmenį AB „Lietuvos geležinkeliai“. Pristačius krovinį į galutinę stotį paaiškėjo, kad dalis jo pavogta, dalis – sugadinta. Pagal susitarimą su ieškove atsakovė įsipareigojo ne tik teikti krovinio pervežimo organizavimo paslaugas, bet ir pervežti prekes nurodytu maršrutu bei apdrausti krovinį, todėl atsakovė yra atsakinga už ieškovės patirtus nuostolius dėl krovinio vagystės ir sugadinimo bei krovinio pervežimo išlaidas.

Atsakovė visą žalą yra pripažinusi ir įsipareigojusi ją atlyginti 2009 m. sausio 1 d. raštu. Ji taip pat pati kreipėsi į teismą su ieškiniu, reikalaudama žalos atlyginimo iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ (Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-239-262/2011 UAB „Lavisos koncernas“ ieškinys AB „Lietuvos geležinkeliai“ atmestas). Nors vežėjai AB „Lietuvos geležinkeliai“ nurodytoje byloje civilinė atsakomybė nebuvo pritaikyta dėl nesurašyto komercinio akto, tai nepaneigia krovinio praradimo ir nuostolių patyrimo fakto, o už vežėjos veiksmus (neveikimą) yra atsakinga ekspeditorė. Atsakovė nepateikė duomenų apie tai, kada ir kaip suteikė iškrovimo paslaugą, kokią informaciją suteikė ieškovei, kaip padėjo spręsti situaciją, nustačius krovinio dingimo faktą ir paaiškėjus, kad geležinkelis nesurašys komercinio akto, su ieškove nebendradarbiavo, t. y. ji netinkamai įvykdė prisiimtą ekspedijavimo paslaugą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.827 straipsnio 2 dalis). Informaciją apie dingusį ir sugadintą krovinį ieškovė gavo tik iš jo gavėjo. Ieškovė teigia, kad sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-239-262/2011, nustatytos faktinės aplinkybės nagrinėjamoje byloje ieškovei prejudicinės galios neturi, tokią galią jos turi atsakovei.

Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė; šis sprendimas panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 8 d. nutartimi, kuria byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kauno apygardos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu atmetė ieškinį. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. birželio 19 d. nutartimi minėtą sprendimą panaikino ir vėl perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2016 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės ieškovei 68 029,72 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. spalio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 12 538,02 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, o valstybei – 37,96 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo.

Teismas nustatė, kad šalys keletą metų bendradarbiavo – ieškovė teikdavo atsakovei krovinių pervežimo užsakymus, o ši juos priimdavo, organizuodavo pervežimus. Ieškovė 2008 m. spalio 9 d. elektroniniu paštu pateikė atsakovei užsakymą Nr. 861024 pristatyti krovinį (buitinę techniką) iš Kauno į Kazachstano geležinkelio stotį „Almaty 2“, aklakelį 501B, įforminant lydinčiuosius dokumentus, būtent: „vienas vagonas 2008-09-13 su minimaliu 120 kubinių metrų tūriu, visiškai padengiant Jūsų draudimu“. Krovinio gavėju nurodytas „INTER TRAST LLP“, Kynaeva / Malkeeva g. 83 / 1, Talgaras, Kazachstanas, taip pat nurodyti kontaktinio ieškovės asmens duomenys (telefonas, faksas). Atsakovė užsakymą priėmė. Įvertinęs šias aplinkybes teismas padarė išvadą, kad šio užsakymo sąlygomis buvo sudarytas susitarimas dėl krovinio ekspedijavimo (CK 6.173 straipsnio 1 dalis, 6.825 straipsnio 1 dalis). Vadovaudamasis CK 6.824 straipsnio 1, 3, 5, 6 dalimis, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė užsakymo įvykdymui pasitelkė trečiąjį asmenį AB „Lietuvos geležinkeliai“, teismas sprendė, jog atsakovė, neįsipareigodama asmeniškai pervežti krovinio, veikė kaip ieškovės atstovė, įsipareigojusi organizuoti krovinio pervežimą.

Teismas, remdamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, įvertinęs 2008 m. spalio 9 d. užsakymo ir atsakovės ieškovei pateiktų PVM sąskaitų faktūrų turinį, šalių paaiškinimus ir šalių bendradarbiavimo praktiką, sprendė, kad į pervežimo organizavimo įsipareigojimų sudėtį įėjo atsakovės pareiga iškrauti ieškovės transportu atgabentą krovinį atsakovės patalpose, krovinį apdrausti, pakrauti į geležinkelio vagoną, įforminti visus lydinčiuosius dokumentus ir užtikrinti krovinio pristatymą gavėjui. Nors užsakyme nėra nurodyta atsakovės pareiga atlikti krovinio iškrovimo darbus galinėje stotyje, atsakovės reikalavimas ieškovei 2008 m. spalio 15 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 02818 sumokėti iki 2008 m. spalio 10 d. už prekių pakrovimą ir iškrovimą (iki krovinio pristatymo) bei ekspedijavimo sutarties esmė reiškia, jog atsakovė prisiėmė pareigą organizuoti vežimo darbus taip, kad gavėjas krovinį gautų. Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad iškrovimas reiškė tik prekių iškrovimą iš ieškovės transporto atsakovės terminale (toks iškrovimas yra pakrovimo darbų dalis). Bendrąja prasme ekspeditorius veikia kaip tarpininkas tarp užsakovo, vežėjo, muitinės ir gavėjo, nes ekspedijavimo paslaugas užsakančio kliento pagrindinis tikslas yra pristatyti krovinį gavėjui. Pašalinus pastarąją grandį, teismo nuomone, krovinio ekspedijavimas, kaip krovinio vežimo organizavimo paslauga, netektų prasmės (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Ieškovės užsakytas ir atsakovės prisiimtas ekspedijavimo procesas neapsiribojo tik pervežimo sutarties (užsakymo) sudarymu ir vagono nugabenimu į galutinį tikslą – galinę Kazachstano geležinkelio stotį „Almaty 2“, aklikelį 501B. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė, prisiėmusi pareigą kontroliuoti visą krovinio transportavimą, privalėjo palaikyti ryšį su pervežimo užsakove ir krovinio gavėju tokiu būdu, kad jie būtų įspėti apie visas su vežimu susijusias aplinkybes, galinčias vienaip ar kitaip paveikti krovinio pristatymą (CK 6.827 straipsnio 2 dalis).

Įvertinęs civilinėje byloje Nr. 2-239-262/2011 priimtus procesinius sprendimus, kuriais buvo atmestas atsakovės ieškinys vežėjai AB „Lietuvos geležinkeliai“, teismas padarė išvadą, kad, atsakovei neįrodžius, jog dalis krovinio buvo pavogta, o dalis sugadinta dėl vežėjos kaltės, atsakovei negali būti taikoma CK 6.826 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išimtis, pagal kurią ekspeditorės atsakomybė prilyginama vežėjos atsakomybei. Teismas sprendė, kad ieškovės patirtą žalą, dėl kurios sudėties ir dydžio ginčo tarp šalių nėra, turi atlyginti atsakovė, nes ji, kaip ekspeditorė, priėmusi prekes pervežti, neužtikrino tinkamo jų pristatymo, neįvykdė savo pareigos apdrausti krovinį.

Teismas, remdamasis civilinėje byloje Nr. 2-239-262/2011 nustatytomis aplinkybėmis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas), įvertinęs atsakovės nurodytoje byloje procesiniuose dokumentuose išreikštą poziciją, kad Latvijos geležinkelio 2008 m. spalio 16 d. bendrasis aktas Nr. 1549 nebuvo perduotas gavėjui, padarė išvadą, kad pervežimą organizavusi atsakovė, žinodama apie minėtame Latvijos geležinkelio bendrajame akte konstatuota aplinkybę dėl vagonų iškrovimo galinėje stotyje dalyvaujant komisijai, apie tai privalėjo įspėti ieškovę, tačiau to nepadarė (2008 m. spalio 9 d. užsakymo 6 punktas) (CK 6.827 straipsnio 2 dalis, CPK 185 straipsnis). Aplinkybę, kad atsakovė suvokė neatlikusi visų ekspeditoriaus pareigų, teismo vertinimu, be kitų byloje esančių įrodymų ir nustatytų aplinkybių, taip pat patvirtina atsakovės 2009 m. sausio 28 d. raštas Nr. 36/76, kuriuo ji, atsakydama į ieškovės pretenziją, įsipareigojo atlyginti ieškovei padarytus nuostolius dėl prekių vagystės, atlyginimo terminą siedama tik su vežėjos atsakomybės įvertinimu kitoje byloje.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovės sutartinės pareigos užtikrinti tinkamą krovinio pristatymą pažeidimas pasireiškė tuo, jog ji, žinodama apie galimą siuntos pažeidimo konstatavimą Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimo (SMGS) nustatyta tvarka, apie tai asmeniškai neinformavo nei siuntėjos (ieškovės), nei gavėjo. Taip atsakovė iš ieškovės atėmė galimybę tuo tikslu susisiekti su gavėju, akcentuojant galimą siuntos pažeidimą, tam, kad būtų surašytas komercinis aktas arba kad galiniam geležinkeliui būtų pareikštos pastabos, pretenzijos dėl šio akto neįforminimo.

Įvertinęs šalių paaiškinimus dėl jų bendradarbiavimo ir kitų užsakymų vykdymo, PVM sąskaitas faktūras, taip pat 2008 m. spalio 9 d. užsakymo formuluotę „visiškai padengiant Jūsų draudimu“, teismas padarė išvadą, kad šalys, prieš pradėdamos bendradarbiauti, buvo susitarusios dėl apdrausto krovinio gabenimo, o pareiga apdrausti krovinį teko atsakovei. Kadangi atsakovė šios pareigos neįvykdė ir priėmusi prekes pervežti neužtikrino tinkamo jų pristatymo, tai teismas sprendė, kad ji privalo atlyginti ieškovei šios patirtą žalą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. liepos 29 d. sprendimu Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 15 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės atsakovei 19 004,95 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo, o valstybei – 37,96 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau neteisingai jas vertino. Kolegija nurodė, kad tarp šalių susiklostė ekspedijavimo sutartiniai teisiniai santykiai; atskiros ekspedijavimo sutarties šalys nesudarė; ieškovė 2008 m. spalio 9 d. pateikė atsakovei užsakymą dėl krovinio pervežimo organizavimo ir vykdymo maršrutu Kaunas–Almata. Šio užsakymo turinys nėra informatyvus, todėl, kolegijos nuomone, sprendžiant ginčą, svarbu nustatyti, dėl ko susitarė šalys ir kaip šis susitarimas buvo įvykdytas.

Įvertinusi minėtą užsakymą, susirašinėjimą su Kazachstano geležinkeliais, krovinio gavėjo veiksmus atsakovei pristačius krovinį į galinę stotį – krovinio priėmimą, vagono atidarymą ir dalinį iškrovimą, taip pat aplinkybę, kad atsakovės ir gavėjo jokie teisiniai santykiai nesiejo, kolegija padarė išvadą, kad krovinio gavėjos atlikti veiksmai, susiję su krovinio gavimo įforminimu ir faktiniu iškrovimu, rodo, kad šalių susitarimas dėl pervežimo organizavimo ir vykdymo neapėmė atsakovės pareigos atlikti minėtus veiksmus. Taigi nenustačius atsakovės pareigos iškrauti krovinį galutinėje stotyje, negalima konstatuoti ir šios pareigos pažeidimo.

Kolegija, įvertinusi Almatos centrinės mokslinės gamybinės teismo ekspertų laboratorijos 2008 m. gruodžio 11 d. specialisto išvadą Nr. 10810, sprendė, kad joje nebuvo padaryta kategoriška išvada, jog vagono užraktai buvo nuimti ir vėl pakabinti; nenustatytas nei užraktų pažeidimo faktas, nei galimo pažeidimo laikas. Dėl šios priežasties kolegija sprendė, kad byloje neįrodyta, jog atsakovė netinkamai vykdė ekspedijavimo sutartį.

Iš patikrinimo akto Nr. 355/01/08K kolegija nustatė, kad atsakovė krovinį tvarkingai pakrovė ir perdavė AB „Lietuvos geležinkeliai“. Šalių susitarimas dėl buitinės technikos pervežimo organizavimo ir vykdymo, kolegijos vertinimu, pasibaigė nuvežus krovinį į geležinkelio stotį „Almaty 2“, aklakelį 501B. Krovinio iškrovimas nėra šalių susitarimo dalykas, todėl, kolegijos nuomone, sprendžiant ginčą tai neturi esminės reikšmės. Kadangi leistinų įrodymų, patvirtinančių, kad nuo krovinio pakrovimo iki nugabenimo į susitartą paskirties punktą atsakovė būtų pažeidusi šalių susitarimą, nėra, tai kolegija sprendė, kad atsakovė visiškai įvykdė savo įsipareigojimus pagal 2008 m. spalio 9 d. užsakymą Nr. 861024.

Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas tik ekspedijavimo sutarties šalių atsakomybės klausimas, kolegija, nustačiusi, jog iškrovimo darbai galutinėje stotyje nebuvo ekspedijavimo sutarties objektas, ir nenustačiusi, kad atsakovės pažeidė sutartį, padarė išvadą, kad krovinio gavėjo pareigų vertinimas nėra aktualus nagrinėjamoje byloje. Tačiau kolegija, įvertinusi SMGS 17 straipsnio 4 paragrafą, 29 straipsnį, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes dėl krovinio gavėjo veiksmų, atliktų atsakovei pristačius krovinį, pažymėjo, kad kyla pagrįstų abejonių dėl gavėjo apdairumo, jo veiksmų teisėtumo ir dėl to jam galimai tenkančios krovinio praradimo ir (ar) sugadinimo rizikos. Tačiau gavėjo atsakomybės klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl kolegija plačiau šiuo aspektu nepasisakė.

Kolegija, įvertinusi įrodymų visumą, sprendė, kad krovinio gavėjas apie surašytą bendrąjį aktą buvo įspėtas, tai patvirtina įrašai SMGS važtaraščio 93 skiltyje, reiškiantys, jog prie SMGS važtaraščio buvo pridėtas bendrasis aktas Nr. 1549, kuriame nurodyta, kad vagonai vyksta į galinę stotį iškrovimui, dalyvaujant komisijai. Dėl šios priežasties kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad krovinio gavėjui nebuvo suteikta informacija ir kad atsakovė pažeidė jai tenkančią informavimo pareigą.

Kolegija taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovės neįvykdytos sutartimi nustatytos pareigos apdrausti krovinį. Kolegijos vertinimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad šalys būtų sudariusios konkretų susitarimą dėl krovinio draudimo – ginčo užsakymo formuluotė dėl draudimo nėra aiški; atsakovė buvo apdraudusi civilinę atsakomybę ir šis draudimas tenkino ieškovės poreikius; buvo draudžiami tik tam tikri konkretūs ieškovės nurodyti kroviniai, taip pat kroviniai iš trečiųjų šalių; visi kroviniai nebuvo draudžiami dėl draudimo išlaidų. Kolegija sprendė, kad bet kuriuo atveju šalys, būdamos verslininkės ir protingai bei apdairiai veikdamos, negalėjo susitarti dėl draudimo santykių, išeinančių už 2008 m. spalio 9 d. užsakymo Nr. 861024, susijusio su prekių pervežimu, ribų. Konstatavusi, kad atsakovė savo sutartinius įsipareigojimus dėl krovinio vežimo visiškai įvykdė, kolegija sprendė, kad, sprendžiant ginčą dėl iš šios sutarties kylančios atsakomybės, draudimo sutarties buvimas ar nebuvimas teisiškai nereikšmingas. Nenustačiusi sutarties pažeidimo fakto, kolegija nevertino, ar egzistuoja kitos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos.

Atmetusi ieškinį kolegija visiškai tenkino atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo priteisimo ir priteisė jai iš ieškovės 19 004,95 Eur šių išlaidų atlyginimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas, konstatuodamas, kad ekspeditorė (atsakovė) neturi pareigos bendradarbiauti su užsakove (ieškove) ir informuoti jos apie visas su vežimo sutarties vykdymu susijusias aplinkybes, taip pat šalinti kliūtis, susijusias vežimo sutarties vykdymu, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, formuojamos vertinant ir aiškinant užsakovės ir ekspeditorės iš ekspedicijos sutarties kylančios pareigos bendradarbiauti esmę, jos įtaką tinkamam prievolių pagal ekspedicijos sutartį vykdymui, taip pat neigiamus teisinius padarinius ginčo šaliai nepagrįstai atsisakius bendradarbiauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-481/2005; 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2005; 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2005; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2010; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2013; 2014 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2014; 2014 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2014; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015; 2015 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-969/2015; 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-687/2015). Bendradarbiavimo pareigos kontekste buvo netinkamai įvertintos ekspeditorės pareigos, t. y.: pareiga ekspedicijos sutartį vykdyti naudingiausiomis užsakovei sąlygomis; pareiga informuoti užsakovę apie visas užsakymo vykdymo sąlygas, inter alia (be kita ko), užsakovės interesais su trečiaisiais asmenimis sudarytos pervežimo sutarties vykdymą, galimus sunkumus; pareiga ekspeditorei būti aktyviai ekspedicijos sutarties vykdymo procese.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad atsakovė, kaip ekspeditorė, pagal ekspedicijos susitarimą turėjo pareigą bendradarbiauti ir informuoti tiek ieškovę (užsakovę), tiek krovinio gavėją apie atsakovės su trečiuoju asmeniu AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškovės interesais sudarytos vežimo sutarties vykdymą (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis pozicijos, kad atsakovės, kaip ekspeditorės, įsipareigojimai ieškovei, kaip užsakovei, apsiribojo vien tik pervežimo sutarties sudarymu su AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir krovinio nugabenimu į galutinės stoties aklakelį, nepagrįstai susiaurino ekspeditorės pareigų apimtį ir paneigė šalių pareigą bendradarbiauti vykdant ekspedicijos sutartį, taip pat nepagrįstai nevertino atsakovės atsisakymo bendradarbiauti įtakos atsiradusiems padariniams. Atsakovė, neįvykdžiusi pareigos informuoti ieškovę apie visas su vežimo sutarties vykdymu susijusias aplinkybes, privalo prisiimti visus iš to kylančius neigiamus padarinius.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad krovinio gavėjui bendrasis aktas Nr. 1549 perduotas kartu su kroviniu nebuvo ir krovinio gavėjui objektyviai negalėjo būti žinomas jo turinys. Atsakovė minėtą aktą buvo gavusi, su jo turiniu buvo susipažinusi ir žinojo, kad gabenamas krovinys gali būti pažeistas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kaip, kada, kokiu būdu ekspeditorė (atsakovė) būtų teikusi kokią nors informaciją ieškovei apie krovinio pristatymo eigą, ar kaip ir kokiu būdu būtų padėjusi spręsti susiklosčiusią situaciją, nustačius krovinio dingimo faktą ir paaiškėjus, kad geležinkelis nesurašys komercinio akto. Taigi atsakovė pažeidė bendradarbiavimo pareigą, apimančią jos pareigą informuoti ieškovę (užsakovę) apie visus esminius įvykius, susijusius su pervežimo procesu, t. y. ji nesiėmė jokių veiksmų tam, kad gavėjas ar bent jau ieškovė (kuri paskui pati būtų galėjusi apie tai informuoti krovinio gavėją) būtų informuoti apie Latvijos geležinkelio surašytą bendrąjį aktą ir nurodymą krovinį iškrauti dalyvaujant komisijai.

Teismas, pažeisdamas materialiosios teisės normas, netinkamai kvalifikavo tarp ginčo šalių susiklosčiusius sutartinius teisinius santykius dėl skolos pagal ekspedicijos sutartį pripažinimo ir padengimo. Tarp šalių 2008 metais buvo sudarytas susitarimas dėl skolos pripažinimo, kuris nėra nuginčytas, todėl šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl tokio susitarimo iš viso nepasisakė. Remiantis kasacinio teismo praktika, šalys tarpusavyje gali sudaryti susitarimą, kuriuo viena jų patvirtintų kitai savo skolą; toks susitarimas, kaip ir bet kuris kitas susitarimas, turi pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) galią ir sukelia teisinius padarinius, kol nenuginčytas bendrais sandorių negaliojimo pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-660/2006; 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2008; 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2009; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2012). Taigi atsakovė, atsakydama į ieškovės 2008 m. lapkričio 11 d. pretenziją (CK 6.167 straipsnio 1 dalis), savo 2009 m. sausio 28 d. raštu aiškiai ir nedviprasmiškai sutiko, kad ji yra skolinga pastarajai 60 506,01 Eur ir įsipareigojo skolą apmokėti iki 2009 m. rugpjūčio 2 d. (CK 6.173 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, pagal surinktus įrodymus vertindamas nustatytas faktines aplinkybes, nepaisė kasacinio teismo suformuotos įrodymų pakankamumo taisyklės bei tikimybių pusiausvyros principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2012). Teismo išvados padarytos netinkamai ir klaidingai įvertinus faktinius bylos duomenis bei pažeidžiant sutarčių aiškinimo taisykles – buvo netinkamai įvertintos PVM sąskaitos faktūros, jos buvo išrašytos ir jas apmokėjo ne krovinio gavėjas, o ieškovė; nebuvo įvertinti atsakovės vadovo teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, patvirtinantys, kad atsakovė savo pareigas atliko netinkamai; vien tai, kad iš ginčo užsakymo formuluotės dėl krovinio draudimo yra sudėtinga nustatyti šalių pareigas pagal tokį susitarimą, nereiškia, kad šalys nebuvo susitarusios dėl krovinio draudimo; teismui kyla pareiga nustatyti, dėl kokių konkrečių sutarties sąlygų kilo ginčas, o jeigu sąlygos nėra aiškios, jas išaiškinti, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, o ne padaryti išvadą, jog įsipareigojimai nebuvo pažeisti vien todėl, kad teismui buvo sudėtinga dėl to nuspręsti. Teismas pažeidė pareigą motyvuoti savo sprendimą.

Teismas, pažeisdamas CPK 98 straipsnio 2 dalį ir Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, nuostatas, taip pat nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikoje suformuluotų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir paskirstymo taisyklių, nepagrįstai iš ieškovės atsakovei priteisė 100 proc. šios patirtų bylinėjimosi išlaidų. Išlaidos už advokato teisinę pagalbą gali būti priteistos ne didesnės, nei minėtose Rekomendacijose nustatyti maksimalūs užmokesčio dydžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016; 2016 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-164-695/2016; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-313/2016; 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316-686/2016; 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338-969/2016; 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-350-219/2016). Teismas, priteisdamas atsakovei visas šios prašytas priteisti sumas, nevertino, ar šios sumos atitinka Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius ir ar jų neviršija, taip pat nepateikė argumentacijos, kodėl būtent šiuo atveju egzistuotų pagrindas nukrypti nuo CPK 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklės.

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Teismas, spręsdamas dėl atsakovės, kaip ekspeditorės pareigų ir atsakomybės apimties, padarė teisiškai pagrįstą išvadą, kad nuo to momento, kai vagonas buvo perduotas krovinio gavėjui, atsakovė ir jos pasitelkta faktinė krovinio vežėja AB „Lietuvos geležinkeliai“ negali būti laikomos atsakingomis už prarastą ir sugadintą krovinio dalį. Šalys, sudarydamos ekspedijavimo sutartį, suvokė, kad ekspeditorė (atsakovė) neturi nuosavybės ar nuomos teise geležinkelio sąstatų ir vagonų, todėl asmeniškai negalės pervežti ieškovės krovinio ir neprisiėmė pati jo vežti. Ekspedijavimo sutartimi ekspeditorė prisiėmė visišką atsakomybę už tai, kad vežėja tinkamai įvykdys vežimo sutartį. Dėl to atsakovė ieškovei atsako taip, kaip atsakovei atsako vežėja (CK 6.826 straipsnio 2 dalis). Atsakovei civilinė atsakomybė galėtų būti taikoma tik nustačius, kad krovinio trūkumas atsirado dėl jos pačios ar jos pasitelktų asmenų veiksmų. Atsakovės atsakomybei taikyti būtina nustatyti jos (ar jos pasitelktų asmenų) neteisėtus veiksmus. Tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad krovinio trūkumas buvo nustatytas kroviniui esant gavėjo dispozicijoje, nedalyvaujant galinio geležinkelio komisijai. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad krovinys gavėjui buvo pristatytas ne visos sudėties, krovinio gabenimo metu nenustatyta jokių aplinkybių ar veiksmų, kurie galėtų lemti krovinio praradimą, atsakovei negalėjo būti taikyta civilinė atsakomybė už dalies krovinio praradimą. Faktinės krovinio vežėjos AB „Lietuvos geležinkeliai“ veiksmų teisėtumo atliekant krovinio vežimą klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-239-262/2011. Šis teismo sprendimas nagrinėjamai bylai reikšmingas tuo aspektu, kad jo pagrindu nustatytinos atsakovės, kaip ekspeditorės, civilinės atsakomybės ribos.

Atsakovės ir krovinio gavėjo nesieja jokie teisiniai santykiai, todėl atsakovė, priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, neturėjo teisinio pagrindo siųsti krovinio gavėjui kokius nors nurodymus ar instrukcijas. Šią faktinę aplinkybę teismas vertino ir dėl jos pasisakė. Teismas nepaneigė bendradarbiavimo pareigos vykdymo, tačiau vertino, ar ši pareiga buvo tinkamai įvykdyta. Ieškovė nepagrįstai sureikšmina asmeninę atsakovės pareigą pranešti atitinkamą su krovinio pervežimo procesu susijusią informaciją. Atsakovė krovinio vežimo procese veikė per savo pasitelktą faktinę krovinio vežėją, taip pat ir informavimo pareigą galėjo vykdyti nebūtinai pati, bet ir per pasitelktus asmenis. Krovinio gavėjas apie surašytą bendrąjį aktą buvo įspėtas, tai patvirtina įrašai SMGS važtaraščio 93 skiltyje. Atsižvelgiant į tai, krovinio gavėjas, priimdamas krovinį ir darydamas važtaraštyje įrašą apie krovinio gavimą, neabejotinai matė, kad važtaraštyje yra padaryta žyma apie bendrojo akto surašymą. Taigi jis negalėjo nepastebėti įrašo apie bendrojo akto buvimą, nes važtaraštis gavėjui buvo pateiktas perduodant jam vagoną, todėl tik dėl visiško savo aplaidumo ir nesusipažinimo su važtaraščio įrašais gavėjas galėjo nežinoti apie bendrojo akto surašymą, tačiau tokiu atveju atsakomybė negali būti perkeliama atsakovei, kaip ekspeditorei. Krovinio gavėjas yra profesionalus verslininkas, kuriam taikomi didesni apdairumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl pareiga įdėmiai skaityti krovinio gabenimo dokumentus yra įprastinis krovinio gavėjo veiksmas, kurį jis privalo atlikti priimdamas vagoną.

Byloje kilo ginčas, ar užsakymo frazė „padengiant Jūsų draudimu“ reiškia atsakovės civilinės atsakomybės, ar krovinio draudimą. Šalių sudarytame ekspedijavimo paslaugų užsakyme nėra sąlygos, įpareigojančios atsakovę apdrausti krovinį krovinių draudimu, todėl kasaciniu skundu ieškovė nepagrįstai plečiamai aiškina sutartines nuostatas. Tarp CK 6.824 straipsnyje įtvirtintų įprastų pareigų ekspeditoriui papildomos pareigos rūpintis krovinio draudimu nėra. Dėl šių papildomų pareigų reikalingas atskiras susitarimas (tai neįeina į bendrąsias ekspeditoriaus pareigas), tokio susitarimo ieškovė byloje neįrodė. Šalių paaiškinimai ir byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad krovinio draudimas šalių bendradarbiavimo praktikoje buvo užsakomas ir apmokamas atskirai, dėl jo buvo tariamasi papildomai. Be to, nesant duomenų, kad krovinys buvo prarastas pervežimo metu, draudimo apsauga šiuo atveju vis tiek nebūtų buvusi taikoma, net jei krovinio draudimas ir būtų buvęs.

Atsakovės 2009 m. sausio 28 d. atsakymas į ieškovės pretenziją teisiškai negali būti vertinamas kaip šalių susitarimas (sutartis), turintis atsakovei įstatymo galią (pacta sunt servanda). Teisine prasme pretenzijos pareiškimas ir atsakymo į ją pateikimas vertintini ne kaip ikisutartiniai ar sutartiniai teisiniai santykiai, bet kaip ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka, siekiant išspręsti atsiradusį ginčą ne teismo tvarka. Ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka nagrinėjamu atveju neprivaloma, šalys tik geranoriškai bandydamos išspręsti atsiradusią teisinę problemą apsikeitė rašytiniais pareiškimais. Be to, minėtame rašte buvo nurodyta, kad atsakovė sutinka atlyginti ieškovės patirtus nuostolius, jeigu bus įrodyti atsakovės pasitelktos krovinio vežėjos AB „Lietuvos geležinkeliai“ kalti veiksmai kitoje byloje (CK 6.826 straipsnio 2 dalis). Taigi nurodytu raštu atsakovė neprisiėmė besąlygiškos pareigos atlyginti nuostolius. Kitoje byloje nustačius, kad vežėja nėra atsakinga už krovinio praradimą, atitinkamai atsakovė negali būti atsakinga be kaltės.

Teismas teisėtai ir pagrįstai priteisė atsakovei visų jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovei priteista bylinėjimosi išlaidų suma susidarė per daugiametį ir nevienkartinį bylos nagrinėjimą kelių instancijų teismuose, taip pat dėl byloje sprendžiamų klausimų sudėtingumo ir didelių advokato darbo ir laiko sąnaudų.

Tretieji asmenys atsiliepimų į ieškovės kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atsakovės, kaip ekspeditorės, įsipareigojimų pagal sudarytą krovinio ekspedicijos sutartį apimties ir bendradarbiavimo pareigos

Krovinių ekspedijavimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinio kodekso šeštosios knygos XLI skyriaus normos. Pagal šio skyriaus 6.284 straipsnio, įtvirtinančio krovinių ekspedijavimo ir krovinių ekspedijavimo sutarties sąvokas, 1 dalies nuostatą krovinių ekspedijavimas – krovinių vežimo organizavimas ir su tuo susiję veiksmai, numatyti krovinių ekspedijavimo sutartyje; krovinių ekspedicijos sutartimi viena šalis (ekspeditorius) įsipareigoja už atlyginimą kitos šalies – užsakovo (užsakovo kliento) – lėšomis teikti arba organizuoti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu (CK 6.284 straipsnio 3 dalis).

Krovinių ekspedicijos sutarties formą reglamentuojančio CK 6.825 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tokia sutartis sudaroma raštu arba pateikiant užsakymą tam tikromis ryšio priemonėmis.

Ekspeditoriaus atsakomybę reglamentuojančio CK 6.826 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ekspeditorius už krovinių ekspedicijos sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą atsako sutartyje nustatyta tvarka; jeigu ekspeditorius įrodo, kad ekspedicijos sutartis pažeista dėl to, kad buvo neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta vežimo sutartis, tai ekspeditoriaus atsakomybė užsakovui (užsakovo klientui) nustatoma pagal tas pačias taisykles, pagal kurias ekspeditoriui atsako atitinkamas vežėjas (CK 6.826 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šios bylos šalys keletą metų bendradarbiavo – ieškovė teikdavo atsakovei krovinių pervežimo užsakymus, o ši juos priimdavo, organizuodavo pervežimus; ieškovė 2008 m. spalio 9 d. elektroniniu paštu pateikė atsakovei užsakymą pristatyti krovinį (buitinę techniką) iš Kauno į Kazachstano geležinkelio stotį „Almaty 2“, aklakelį 501B. Atsakovė užsakymą priėmė. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad šio užsakymo sąlygomis buvo sudarytas susitarimas dėl krovinio ekspedijavimo. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė užsakymui įvykdyti pasitelkė trečiąjį asmenį AB „Lietuvos geležinkeliai“. Šias pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes iš esmės patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes ir kad tarp šios bylos šalių susiklostė ekspedijavimo sutartiniai teisiniai santykiai. Šios išvados neginčija ir ieškovė.

Nustačius, kad krovinių ekspedicijos sutartis buvo sudaryta, pateikiant užsakymą elektroninio ryšio priemonėmis, t. y. nesudarant rašytinės sutarties, byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsakovės, kaip ekspeditorės, pareigų vykdant šią sutartį, apimties bei jos atsakomybės už šių pareigų galbūt netinkamą vykdymą.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad į atsakovės įsipareigojimų sudėtį įėjo jos pareiga iškrauti ieškovės transportu atgabentą krovinį atsakovės patalpose, krovinį apdrausti, pakrauti į geležinkelio vagoną, įforminti visus lydinčiuosius dokumentus ir užtikrinti krovinio pristatymą gavėjui. Šio teismo vertinimu, atsakovės įsipareigojimus apėmė ir krovinio iškrovimas galinėje stotyje. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė neatliko visų ekspeditoriaus pareigų: pažeidė pareigą užtikrinti tinkamą krovinio pristatymą tuo, kad ji, žinodama apie galimą siuntos pažeidimo konstatavimą SMGS nustatyta tvarka, apie tai asmeniškai neinformavo nei siuntėjos, nei gavėjo, taip pat neįvykdė sutartinės pareigos apdrausti krovinį.

Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šalių susitarimas dėl buitinės technikos pervežimo organizavimo ir vykdymo pasibaigė nuvežus krovinį į geležinkelio stotį „Almaty 2“, aklakelį 501B, o krovinio iškrovimas nėra šalių susitarimo dalykas. Šis teismas, nustatęs, kad atsakovė yra apsidraudusi civilinės atsakomybės draudimu, sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė pažeidė įsipareigojimą dėl draudimo. Nustatęs, kad krovinys buvo pristatytas į užsakyme nurodytą vietą (į Kazachstano geležinkelio stotį „Almaty 2“, aklakelį 501B), krovinio gavėjas krovinį priėmė, atidarė vagoną ir dalį jo iškrovė, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė sutartinius įsipareigojimus, prisiimtus pagal sudarytą krovinio ekspedijavimo sutartį, įvykdė ir sutarties nepažeidė.

Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-969/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Krovinių ekspedijavimo sutarties sąvoka ir jos forma apibrėžiamos CK 6.824 straipsnio 1, 3 dalyse (nutarties 26 punktas). Nesant rašytinės krovinių ekspedicijos sutarties, kurioje būtų įtvirtinti konkretūs atsakovės, kaip ekspeditorės, įsipareigojimai, vykdant ekspedijavimo sutartį, t. y. teikiant arba organizuojant krovinio pervežimą, o ją sudarius klientui pateikiant užsakymą elektroninio ryšio priemonėmis (29 punktas), bylą nagrinėję teismai apie šios sutarties sąlygų turinį pagrįstai sprendė iš byloje esančių faktinių duomenų: ieškovės užsakymo turinio, atsakovės pateiktų sąskaitų faktūrų dėl suteiktų paslaugų apmokėjimo, šalių paaiškinimų ir šalių nurodytos bendradarbiavimo praktikos, tačiau padarė skirtingas išvadas dėl atsakovės įsipareigojimų apimties bei jų įvykdymo, sutarties pažeidimo.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šalių susitarimas dėl krovinio pervežimo organizavimo ir vykdymo pasibaigė, nuvežus krovinį į geležinkelio stotį „Almaty 2“, aklakelį 501B, o krovinio iškrovimas nėra šalių susitarimo dalykas, yra pagrįsta ieškovės užsakymo turinio vertinimu bei bylą nagrinėjusių teismų nustatyta faktine aplinkybe, kad vagonas su kroviniu buvo perduotas jo gavėjui, šis atliko veiksmus, susijusius su krovinio gavimo įforminimu ir iškrovimu (gavėjas pasirašė bendrąjį aktą be pastabų, atidarė vagoną ir dalį krovinio iškrovė). Todėl nepagrįstas ieškovės teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiaurino atsakovės, kaip ekspeditorės, pareigų apimtį.

Kasaciniame skunde ieškovė taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas paneigė šalių pareigą bendradarbiauti vykdant ekspedicijos sutartį, netinkamai įvertino ekspeditorės pareigas ekspedicijos sutartį vykdyti naudingiausiomis užsakovei sąlygomis, informuoti užsakovę apie visas užsakymo vykdymo sąlygas. Ieškovės teigimu, atsakovė pažeidė bendradarbiavimo pareigą, apimančią jos pareigą informuoti ieškovę (užsakovę) apie visus esminius įvykius, susijusius su pervežimo procesu, t. y. ji nesiėmė jokių veiksmų tam, kad gavėjas ar bent jau ieškovė būtų informuoti apie Latvijos geležinkelio surašytą bendrąjį aktą ir nurodymą krovinį iškrauti dalyvaujant komisijai. Taigi esminiu sutartinių atsakovės, kaip ekspeditorės pagal sudarytą ekspedijavimo sutartį, įsipareigojimų pažeidimu, dėl kurio ieškovei atsirado nuostoliai, ieškovė laiko bendradarbiavimo pareigos pažeidimą, kurio esmė – nepranešimas krovinio siuntėjui ar gavėjui apie pakeliui į galinę stotį nustatyta tvarka užfiksuotą galimą siuntos pažeidimą.

Kasacinis teismas pažymi, kad pareiga bendradarbiauti, vykdant sutartį, įstatyme yra įtvirtinta kaip vienas iš sutarčių vykdymo principų, nustatytų CK 6.200 straipsnyje. Prie tokių principų priskiriamas ir reikalavimas sutartį vykdyti kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, kurių pagrindu atlygintinos ekspeditoriaus patirtos išlaidos, yra nurodęs, kad vertinant ekspeditoriaus patirtas išlaidas šiuo aspektu svarbi yra CK 6.824 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos ekspedicijos sutarties sampratos analizė; pagal šią sampratą ekspeditorius teikia arba organizuoja sutartyje nurodytas paslaugas užsakovo lėšomis; ši esminė ekspedicijos sutarties savybė suponuoja ekspeditoriaus pareigą veikti naudingiausiomis užsakovui sąlygomis pagal jo nurodymus, o kai šių nėra, – pagal įprastos verslo praktikos reikalavimus; kartu tai reiškia ekspeditoriaus pareigą informuoti užsakovą apie visas aplinkybes, kurios turi reikšmės užsakovo išlaidoms, nebent tokios aplinkybės buvo žinomos arba turėjo būti žinomos užsakovui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-415/2016). Taigi, kasacinio teismo praktika patvirtina ekspeditorės bendradarbiavimo su klientu pareigą vykdant krovinių ekspedijavimo sutartį, siekiant užtikrinti sutarties įvykdymą kuo naudingesnėmis klientui sąlygomis, kartu ir užtikrinant kuo mažesnes jo išlaidas.

Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad vagonas su ginčo kroviniu buvo pristatytas į ieškovės užsakyme nustatytą paskirties vietą (geležinkelio stotį „Almaty 2“, aklakelį 501B) ir perduotas gavėjui, šis vagoną atidarė ir dalį krovinio iškrovė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad krovinio važtaraštyje buvo žyma apie bendrojo akto Nr. 1549 surašymą, šis aktas pridėtas prie važtaraščio. Šia faktine aplinkybe yra pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad krovinio gavėjui turėjo būti žinoma apie tai, jog vagonas turi būti atidarytas ir iškrautas dalyvaujant komisijai, apie tai jis buvo įspėtas. Remdamasis šia išvada apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendė, kad byloje nenustatyta, jog atsakovė pažeidė informavimo pareigą.

Krovinių vežimo geležinkeliais sutarties pagal SMGS važtaraštį santykius reglamentuoja 1951 m. lapkričio 1 d. Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimas (SMGS) (toliau – SMGS susitarimas), kurio 1 straipsnyje pateikta susitarimo esmė – jis nustato tiesioginius tarptautinius geležinkelio vežiojimus, vežant atitinkamų šalių geležinkeliais (taip pat ir nagrinėjamoje byloje sprendžiamam ginčui aktualių Lietuvos bei Kazachstano Respublikų). Pagal SMGS 17 straipsnio 1 paragrafą, kroviniui atvykus į galinę stotį, geležinkelis turi išduoti gavėjui krovinį, važtaraščio originalą ir pranešimą apie krovinio atvežimą (1 ir 5 važtaraščio lapai) po to, kai jis sumokės geležinkeliui visus važtaraštyje pažymėtus mokesčius; gavėjas turi apmokėti važtapinigius ir priimti krovinį; krovinys atiduodamas pagal galiniame geležinkelyje galiojančias vidaus taisykles (to paties straipsnio 4 paragrafas). Pagal Kazachstano Respublikos transporto ir susisiekimo ministerijos patvirtintų Krovinių vežimo geležinkelių transportu taisyklių 152 punkto nuostatą, tais atvejais, kai vežėjas išduoda krovinį, patikrindamas jį, vagoną, konteinerį vežėjas atidaro, dalyvaujant krovinio gavėjui; krovinio gavėjui atidarius vagonus, konteinerius, nedalyvaujant vežėjo atstovui, stotyje, atsakomybė už krovinio neišsaugojimą tenka krovinio gavėjui.

Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-239-262/2011 pagal UAB,,Lavisos koncernas“ ieškinį AB,,Lietuvos geležinkeliai“ dėl nuostolių atlyginimo, taip pat yra nustatyta, kad vagonas su ginčo kroviniu buvo perduotas gavėjui, kuris, nedalyvaujant geležinkelio atstovui, jį atidarė ir pradėjo iškrauti. Minėtoje byloje priimta Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartimi taip pat nustatyta, kad krovinio gavėjas padarė SMGS nustatytų procedūrų pažeidimus, dėl ko buvo užkirstas kelias pagal SMGS reikalavimus objektyviai ištirti krovinio praradimo ir sugadinimo aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė aplinkybę, kad krovinio gavėjas nepaisė reikalavimo vagoną atidaryti ir krovinį iškrauti dalyvaujant komisijai.

Šios nutarties 38 ir 40 punktuose nurodytos teismų nustatytos aplinkybės bei 39 punkte nurodytos SMGS nuostatos nesudaro pagrindo konstatuoti, kad (kaip teigia ieškovė) atsakovė pažeidė bendradarbiavimo pareigą, t. y. ji nesiėmė jokių veiksmų tam, kad gavėjas ar bent jau ieškovė (kuri paskui pati būtų galėjusi apie tai informuoti krovinio gavėją) būtų informuoti apie Latvijos geležinkelio surašytą bendrąjį aktą ir nurodymą krovinį iškrauti dalyvaujant komisijai ir kad dėl šios pareigos pažeidimo ieškovė patyrė nuostolių. Todėl kasacinio skundo argumentai dėl bendradarbiavimo pareigos pažeidimo, atsakovei vykdant krovinio ekspedicijos sutartį, atmetami kaip nepagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis ir teisės normomis.

Byloje taip pat nagrinėjamas ginčas dėl atsakovės, kaip ekspeditorės, įsipareigojimo apdrausti krovinį egzistavimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės užsakymo formuluotę dėl draudimo,,visiškai padengiant Jūsų draudimu“, nustatytą aplinkybę, kad atsakovė buvo apdraudusi savo civilinę atsakomybę, tai, kad byloje nepateikta įrodymų, pagrindžiančių konkretų šalių susitarimą dėl krovinio draudimo, atsakovės atstovo paaiškinimus, kad krovinio draudimu buvo draudžiami tam tikri kroviniai, t. y. kroviniai iš trečiųjų šalių ir ieškovės nurodyti konkretūs kroviniai, sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovė pažeidė įsipareigojimą dėl draudimo. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė priešingai, kad ieškinio pagrindu esančiu užsakymu atsakovė įsipareigojo krovinį apdrausti, tačiau tokią savo išvadą pagrindė ankstesniu atsakovės atstovo teiginiu, kad draudimo sąlyga buvo aptarta prieš pradedant bendradarbiavimą, nors nenustatė, kokia tai buvo sąlyga, bei aplinkybe, kad atsakovė neįrodė krovinio draudimo derinimo kiekvienu atveju. Išvadą dėl atsakovės įsipareigojimo apdrausti krovinį pirmosios instancijos teismas taip pat grindė savo nustatyta aplinkybe, kad bendradarbiavimo pradžioje šalys susitarė, jog atsakomybę dėl krovinio saugumo atsakovė gali prisiimti pati arba krovinį apdrausti. Kasacinio teismo vertinimu, ši aplinkybė negali pagrįsti išvados dėl atsakovės įsipareigojimo apdrausti krovinį konkrečiu nagrinėjamu atveju, priešingai, ji gali tik patvirtinti išvadą, kad susitarimas dėl krovinio draudimo turėjo būti kiekvienu konkrečiu atveju, tačiau tokio susitarimo nagrinėjamu atveju teismai nenustatė. Todėl kasacinis teismas konstatuoja, kad teismams nenustačius, jog šalys buvo susitarusios dėl ginčo užsakymo pagrindu gabento krovinio draudimo, pagrįsta yra apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė pažeidė įsipareigojimą dėl draudimo. Tokia išvada padaryta nepažeidžiant įrodymų pakankamumo taisyklės.

Dėl skolos pagal ekspedicijos sutartį pripažinimo.

Ieškovės teigimu, tarp šalių 2008 metais buvo sudarytas susitarimas dėl skolos pripažinimo, kuris nėra nuginčytas, todėl šalims turi įstatymo galią. Tokiu susitarimu ieškovė nurodo aplinkybę, kad atsakovė, atsakydama į ieškovės 2008 m. lapkričio 11 d. pretenziją (CK 6.167 straipsnio 1 dalis), savo 2009 m. sausio 28 d. raštu aiškiai ir nedviprasmiškai sutiko, kad yra skolinga ieškovei 60 506,01 Eur, ir įsipareigojo skolą apmokėti iki 2009 m. rugpjūčio. Ieškovė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas dėl tokio susitarimo iš viso nepasisakė.

Kasacinis teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovė, 2009 m. sausio 28 d. raštu Nr. 36/76 atsakydama į ieškovės pretenziją, įsipareigojo atlyginti ieškovei padarytus nuostolius dėl prekių vagystės iš vagono Nr.23988322, atlyginimo terminą siedama su AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsakomybės įvertinimu kitoje byloje, šį raštą įvertino kaip atsakovės pripažinimą neatlikus visų ekspeditoriaus pareigų. Tačiau šio fakto teismas nevertino kaip šalių susitarimo dėl skolos pripažinimo ir tokio susitarimo fakto nenustatė. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs, kad atsakovė pažeidė savo, kaip ekspeditorės, įsipareigojimus pagal krovinio ekspedicijos sutartį, tokio atsakovės pripažinimo neatlikus visų ekspeditoriaus pareigų nevertino.

Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teisės ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Šis principas neabejotinai suteikia teisę šalims sudaryti ir susitarimą dėl skolos pripažinimo bei jos grąžinimo. Tačiau tokio susitarimo egzistavimo ir jo sąlygų nustatymo klausimas yra fakto klausimas, kuris nepatenka į kasacinio teismo kompetenciją (CPK 353 straipsnio1 dalis). Bylą nagrinėjusiems teismas nenustačius tokio susitarimo fakto, jo sąlygų, kasacinio skundo argumentai dėl tokio susitarimo vertinimo pripažįstami nepagrįstais. Kasacinis teismas taip pat pažymi, kad, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes (tolesnį šalių susirašinėjimą, jų elgesį), atsakymas į pretenziją teisiškai negali būti vertinamas kaip šalių susitarimas (sutartis), turintis įstatymo galią, vien pažadas ateityje sumokėti skolą ikiteisminėje ginčo sprendimo stadijoje nevertintinas kaip šalių susitarimas dėl skolos pripažinimo ir jos grąžinimo.

Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą ir įrodymų pakankamumo bei tikimybių pusiausvyros principo

Bylose, kuriose pasisakoma dėl teismo pareigos motyvuoti savo sprendimą (nutartį) ir tokią pareigą reglamentuojančių proceso normų pažeidimo padarinių, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015).

Šioje byloje pareikšto ieškinio dėl nuostolių atlyginimo pagrindu ieškovė nurodė šias esmines aplinkybes: atsakovė pažeidė savo, kaip ekspeditorės, pareigą bendradarbiauti su klientu bei įsipareigojimą dėl draudimo. Šios nutarties 32, 35 ir 40 punktuose nurodyta, kad savo išvadas, jog byloje nenustatyta, kad atsakovė pažeidė informavimo pareigą bei įsipareigojimą dėl draudimo, apeliacinės instancijos teismas pagrindė konkrečiomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes nustatė netinkamai vertindamas įrodymus, pažeisdamas įrodymų pakankamumo taisyklę ar tikimybių pusiausvyros principą. Vien aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvai nėra išsamūs, nesudaro pagrindo panaikinti šio teismo sprendimą, nes bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas patenkino apeliacinį skundą ir atmetė ieškinį, todėl šis pažeidimas įtakos sprendimo teisėtumui neturi (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Pagal Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 1 punktą, šios rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį.

Remiantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (toliau – VDU bruto) šalies ūkyje (be individualių įmonių). Iki 2015 m. kovo 19 d. galiojusios redakcijos Rekomendacijos 7 punkte buvo įtvirtinta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau – MMA).

Už advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojami priteisti maksimalūs užmokesčio dydžiai yra nustatyti Rekomendacijų 8 punkte.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu yra pareikštas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir pateikiama įrodymų, kurie patvirtina išlaidų dydį, teismas turi išspręsti tokių išlaidų atlyginimo klausimą. Išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį patvirtinančiais įrodymais laikytini tokie dokumentai, iš kurių turinio matyti esminiai, tokių išlaidų patyrimo faktą bylą nagrinėjant teisme patvirtinantys duomenys, t. y. kokioje civilinėje byloje, kokios konkrečios advokato teisinės paslaugos suteiktos ir kokios išlaidos buvo patirtos (kokia suma sumokėta) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-686/2017 31 punktą).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, iš ieškovės priteisė visas atsakovės pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 19 004,95 Eur. Šias išlaidas sudarė 1237 Eur žyminis mokestis už paduotą apeliacinį skundą, 3581,60 Eur atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos ir 14 186,35 Eur atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidos. Priteisdamas nurodyto dydžio išlaidas, teismas įvertino bylinėjimosi trukmę, proceso eigą, byloje taikytų aktų specifiškumą, bylos sudėtingumą, aplinkybę, kad byla jau trečią kartą buvo nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme.

Ieškovė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo atsakovei priteistu bylinėjimosi išlaidų dydžiu, kasaciniame skunde teigia, kad šios išlaidos priteistos teismui nenustačius ir tinkamai neįvertinus, ar jos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių.

Pagal byloje atsakovės pateiktus įrodymus (PVM sąskaitas faktūras ir mokėjimo nurodymus), ji iš viso patyrė 17 767,87 Eur atstovavimo išlaidų. Teisėjų kolegija, įvertinusi PVM sąskaitose faktūrose nurodytas atsakovei suteiktas teisines paslaugas ir užmokestį už jas, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimu atsakovei priteistos atstovavimo išlaidos viršija Rekomendacijose nustatytus dydžius, todėl jos mažintinos.

Pagal 2010 m. lapkričio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą AD Nr. 0409 atsakovei buvo suteiktos procesinių dokumentų surašymo ir atstovavimo teisme paslaugos už 4235 Lt (1226,54 Eur) sumą. Iš pateiktos sąskaitos nėra aišku, kokie procesiniai dokumentai buvo rengiami, taip pat nėra aišku kaip vyko atstovavimas teisme, nes už dalyvavimą teismo posėdžiuose yra išrašytos atskiros sąskaitos faktūros. Iš byloje esančių dokumentų darytina išvadą, kad buvo parengti atsiliepimas į ieškinį ir prašymas dėl civilinės bylos sustabdymo. Už šių procesinių dokumentų parengimą atsakovei priteistina 810,94 Eur, t. y. už atsiliepimą į ieškinį – 695,09 Eur (3 x 800 Lt MMA = 2400 Lt, arba 695,09 Eur), už prašymą stabdyti bylos nagrinėjimą – 115,85 Eur (0,5 x 800 Lt MMA = 400 Lt, arba 115,85 Eur) (iki 2015 m. kovo 19 d. galiojusios redakcijos Rekomendacijų 7, 8.2, 8.15 punktai).

Pagal 2010 m. lapkričio 11 d. PVM sąskaitą faktūrą AD Nr. 0408 atsakovei buvo suteiktos atskirojo skundo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paruošimo paslaugos už 968 Lt (280,35 Eur). Ši suma viršija iki 2015 m. kovo 19 d. galiojusios redakcijos Rekomendacijų 7, 8.15 punktuose nustatytus dydžius, todėl ši suma mažintina iki 115,85 Eur (0,5 x 800 Lt MMA = 400 Lt, arba 115,85 Eur).

2010 m. lapkričio 11 d. 605 Lt (175,22 Eur) sumos PVM sąskaita faktūra AD Nr. 0407 patvirtina, kad atsakovės atstovė ruošė 2010 m. spalio 1 d. atsakymą į ieškovo pretenziją. Kadangi ši suma viršija iki 2015 m. kovo 19 d. galiojusios redakcijos Rekomendacijų 7, 8.1, 10 punktuose nustatytus dydžius, atsakovei už šio dokumento parengimą priteistina 81,09 Eur (0,35 x 800 Lt MMA = 280 Lt, arba 81,09 Eur) suma.

Pagal 2010 m. gruodžio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą AD Nr. 0420 atsakovei buvo suteiktos atsiliepimo į ieškovo atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rengimo paslaugos už 726 Lt (210,26 Eur). Remiantis iki 2015 m. kovo 19 d. galiojusios redakcijos Rekomendacijų 7, 8.15 punktais, atsakovei už šią teisinę paslaugą priteistina bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma mažintina iki 115,85 Eur (0,5 x 800 Lt MMA = 400 Lt, arba 115,85 Eur).

Už dalyvavimą teismo posėdžiuose pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjant pirmą kartą yra išrašytos šios PVM sąskaitos faktūros: 2011 m. kovo 7 d. AD Nr. 0435 – 605 Lt; 2011 m. kovo 25 d. AD Nr. 0444 – 605 Lt; 2011 m. gegužės 9 d. AD Nr. 0453 – 605 Lt; 2013 m. gegužės 22 d. AD Nr. 0647 – 605 Lt. Bendra 2011 m. sausio 10 d., 2011 m. kovo 14 d., 2011 m. gegužės 9 d. vykusių teismo posėdžių trukmė sudaro apie 2,5 valandos, todėl už dalyvavimą šiuose teismo posėdžiuose atsakovei priteistina 86,89 Eur (2,5 h x 0,15 x 800 Lt MMA = 300 Lt, arba 86,89 Eur) atstovavimo išlaidų atlyginimo. 2013 m. gegužės 30 d. vykęs posėdis truko apie 3 valandas, todėl už atstovės dalyvavimą šiame posėdyje atsakovei priteistina 130,33 Eur (3 h x 0,15 x 1000 Lt MMA = 450 Lt, arba 130,33 Eur) (iki 2015 m. kovo 19 d. galiojusios redakcijos Rekomendacijų 7, 8.18, 9 punktai).

Pagal 2013 m. gegužės 22 d. PVM sąskaitą faktūrą AD Nr. 0647 atsakovei taip pat buvo suteiktos procesinių dokumentų surašymo paslaugos 4235 Lt (1226,54 Eur) sumai. Tačiau nei iš pateiktos sąskaitos faktūros, nei iš byloje esančių dokumentų nėra aišku kokie dokumentai buvo rengiami, todėl šios išlaidos atsakovei neatlygintinos (žr. šios nutarties 53 punktą).

2013 m. rugpjūčio 8 d. PVM 6050 Lt (1752,20 Eur) sumos sąskaita faktūra AD Nr. 0683 patvirtina, kad atsakovės atstovė rengė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, kitus procesinius dokumentus ir atstovavo teisme. Šioje sąskaitoje nurodyta suteiktų teisinių paslaugų suma viršija iki 2015 m. kovo 19 d. galiojusios redakcijos Rekomendacijų 7, 8.11 punktuose nustatytus dydžius, todėl už atsiliepimo rengimą atsakovei atlygintina 434,43 Eur (1,5 x 1000 Lt MMA = 1500 Lt, arba 434,43 Eur) suma. Kokie kiti procesiniai dokumentai buvo rengiami ir kada buvo atstovaujama atsakovei teisme, nėra aišku, todėl tokios išlaidos atsakovei neatlygintinos (žr. šios nutarties 53 punktą).

Pagal 2014 m. birželio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą AD Nr. 0801 atsakovei buvo suteiktos procesinių dokumentų surašymo ir atstovavimo teisme paslaugos už 8470 Lt (2453,08 Eur). Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad atsakovės atstovė ruošė 2014 m. rugsėjo 15 d. raštą dėl teismo posėdžio datos derinimo ir paaiškinimus. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių kitokių procesinių dokumentų rengimą ir kada buvo atstovaujam atsakovei teisme. Dėl nurodytų priežasčių atsakovei priteistina pagal šią sąskaitą 185,86 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma, ją sudaro 35,98 Eur (0,12 x 1035 Lt MMA = 124,20 Lt, arba 35,98 Eur) už raštą ir 149,88 Eur (0,5 x 1035 Lt MMA = 517,50 Lt, arba 149,88 Eur) už paaiškinimus (iki 2015 m. kovo 19 d. galiojusios redakcijos Rekomendacijų 7, 8.15, 8.16 punktai).

Už atstovavimą 2014 m. birželio 19 d. ir spalio 29 d. teismo posėdžiuose atsakovei išrašyta 2014 m. spalio 27 d. 1210 Lt (350,44 Eur) sumos PVM sąskaita faktūra AD Nr. 0851. Bendra nurodytų teismo posėdžių trukmė – apie 2,5 valandos, todėl atsakovei už jos atstovės dalyvavimą teismo posėdžiuose priteistina 112,41 Eur (2,5 h x 0,15 x 1035 Lt MMA = 388,13 Lt, arba 112,41 Eur) (iki 2015 m. kovo 19 d. galiojusios redakcijos Rekomendacijų 7, 8.18, 9 punktai).

Už atsiliepimo į antrąjį ieškovės apeliacinį skundą parengimą atsakovei išrašyta 2014 m. gruodžio 29 d. 8470 Lt (2453,08 Eur) sumos PVM sąskaita faktūra AD Nr. 0885. Ši suma viršija iki 2015 m. kovo 19 d. galiojusios redakcijos Rekomendacijų 7, 8.11 punktuose nustatytus dydžius, todėl už atsiliepimo rengimą atsakovei atlygintina 449,64 Eur (1,5 x 1035 Lt MMA = 1552,50 Lt, arba 449,64 Eur) suma.

Pagal 2015 m. rugpjūčio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą AD Nr. 0974 atsakovei suteiktos procesinių dokumentų rengimo ir atstovavimo teisme paslaugos už 2480,50 Eur sumą. Iš šioje sąskaitoje nurodytų duomenų nėra aišku, kada buvo atstovauta atsakovei teisme, nes už atstovės dalyvavimą teismo posėdžiuose yra išrašytos atskiros sąskaitos faktūros. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovės atstovė rengė 2015 m. spalio 26 d. paaiškinimus, 2016 m. sausio 7 d., sausio 15 d. ir vasario 24 d. prašymus prijungti papildomus įrodymus. Už šių procesinių dokumentų parengimą atsakovei priteistina Eur 1119,68 Eur (4 dokumentai x 0,4 x 699,80 Eur VDU bruto) (Rekomendacijų 7, 8.16 punktai).

Už atsakovės atstovės dalyvavimą 2015 m. spalio 26 d., 2016 m. sausio 13 d., sausio 18 d., kovo 1 d., kovo 17 d. teismo posėdžiuose išrašytos šios PVM sąskaitos faktūros: 2015 m. spalio 28 d. AD Nr. 1006 – 175,45 Eur; 2016 m. sausio 14 d. AD Nr. 1038 – 175,45 Eur; 2016 m. vasario 26 d. AD Nr. 1057 – 175,45 Eur; 2016 m. kovo 15 d. AD Nr. 1065 – 175,45 Eur. Bendra šių teismo posėdžių trukmė buvo apie 5 valandos, todėl atsakovei už jos atstovės dalyvavimą šiose posėdžiuose priteistina 378,45 Eur (5 h x 0,1 x 756,90 Eur VDU bruto) (Rekomendacijų 7, 8.19, 9 punktai).

Pagal 2016 m. gegužės 16 d. PVM sąskaitą faktūrą AD Nr. 1083 atsakovei buvo suteiktos procesinių dokumentų rengimo ir atstovavimo teisme teisinės paslaugos už 3146 Eur sumą. Byloje esantys duomenys patvirtina tik tai, kad atsakovės atstovė parengė apeliacinį skundą ir paaiškinimus dėl ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą, kitų paslaugų įsiteikimo įrodymų byloje nėra. Dėl šios priežasties už apeliacinio skundo parengimą, remiantis Rekomendacijų 7, 8.10, 8.16 punktais, atsakovei priteistina 1271,60 Eur (1,7 x 748 Eur VDU bruto), o už paaiškinimų parengimą – 299,20 Eur (0,4 x 748 Eur VDU bruto) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Iš byloje esančios 2016 m. liepos 11 d. PVM sąskaitos faktūros LF Nr. 00000081 matyti, kad atsakovei buvo suteiktos teisinės konsultacijos už 435,60 Eur sumą. Tačiau sąskaitoje nenurodyta šių paslaugų suteikimo trukmė, todėl atsakovei atlygintina 1 valanda šių paslaugų, t. y. 74,80 Eur (0,1 x 748 Eur VDU bruto) (Rekomendacijų 7, 8.19, 9 punktai).

Taigi iš viso iš ieškovės atsakovei priteistina 5667,02 Eur atstovavimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose išlaidų atlyginimo ir 1237 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą, t. y. 6904,02 Eur.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodytą, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas atsakovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą. Dėl šios priežasties keistina apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš ieškovo atsakovei priteista 19 004,95 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ir atsakovei priteistina šių išlaidų atlyginimo suma mažintina iki 6904,02 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovės pareikštas materialusis reikalavimas atsakovei dėl nuostolių atlyginimo yra atmestas visiškai, todėl, nors procesinis reikalavimas dėl atsakovei priteistų bylinėjimosi išlaidų yra iš dalies patenkintas, laikytina, kad kasacinis skundas yra atmestas. Dėl šios priežasties ieškovės kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos.

Atsakovė prašo priteisti 3218,60 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma viršija Rekomendacijų 7, 8.14 punktuose nustatytus dydžius, todėl ji mažintina iki 1312,23 Eur (1,7 x 771,9 VDU bruto).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 24 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 8,94 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas yra atmestas, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 29 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovės Vokietijos įmonės „OLAN-Haushaltsgerate“ atsakovei UAB „Lavisos koncernas“ priteista 19 004,95 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ir atsakovei iš ieškovės priteistiną šių išlaidų atlyginimo sumą sumažinti iki 6904,02 Eur (šešių tūkstančių devynių šimtų keturių Eur 2 ct).

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 29 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės Vokietijos įmonės „OLAN-Haushaltsgerate“ atsakovei UAB „Lavisos koncernas“ 1312,23 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus dvylika Eur 23 ct) bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovės Vokietijos įmonės „OLAN-Haushaltsgerate“ 8,94 Eur (aštuonis Eur 94 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Rimvydas Norkus

Donatas Šernas