Dėl materialiosios ir proceso teisės normų, reglamentuojančių privalomus nagrinėti

Civilinė byla Nr. e3K-3-141-378/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27553-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.1.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. E. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarties, kuria spręstas atsakovo priešieškinio priėmimo klausimas, peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. E. ieškinį M. E. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei, vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo bei išlaikymo jiems priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios ir proceso teisės normų, reglamentuojančių privalomus nagrinėti klausimus nutraukiant santuoką ir žyminio mokesčio dydžio šios kategorijos bylose nustatymą, aiškinimo ir taikymo.

Atsakovas priešieškiniu prašė nutraukti jo ir ieškovės sudarytą santuoką dėl ieškovės kaltės; nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su atsakovu; patvirtinti bendravimo su vaikais tvarką; priteisti iš ieškovės vaikų išlaikymui po 175 Eur kas mėnesį periodinėmis išmokomis iki vaikų pilnametystės, paskirti atsakovą lėšų tvarkytoju uzufrukto teise; nustatyti laikiną bendravimo su vaikais tvarką; nenustatyti tarpusavio išlaikymo pareigos; po santuokos nutraukimo ieškovei palikti pavardę jos pasirinkimu; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 18 d. nutartimi nustatė atsakovui terminą nutartyje nurodytiems priešieškinio trūkumams pašalinti; išaiškino, kad, nepašalinus nurodytų trūkumų, priešieškinis bus laikomas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui.

Teismas nurodė, kad už du neturtinius reikalavimus dėl santuokos nutraukimo ir bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymo turi būti sumokėtas įstatymo nustatyto dydžio žyminis mokestis. Už bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymą turi būti sumokėtas 31 Eur žyminis mokestis, todėl teismas įpareigojo atsakovą primokėti 20 Eur žyminį mokestį.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovo atskirąjį skundą, 2016 m. liepos 8 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

Teismas pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovas pareiškė du reikalavimus, sudarančius du savarankiškus dalykus, kurie kiekvienas turi būti apmokestinti žyminiu mokesčiu. Teismas pažymėjo, jog įstatymas nereglamentuoja, kad bendravimo tvarkos nustatymas yra privalomai spręstinas klausimas tuomet, kai sprendžiama dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Teismas taip pat įvertino ir tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XIX skyriuje, kuriame nurodyti šeimos bylų nagrinėjimo ypatumai, be bendrų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, yra nustatyta, jog privaloma pateikti reikalavimą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, tačiau tokio reikalavimo nėra įtvirtinta bendravimo tvarkos nustatymo atveju.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai nurodė, kad joks įstatymas nereglamentuoja, jog bendravimo tvarkos nustatymas yra privalomai spręstinas klausimas tuomet, kai sprendžiama dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Padarydamas tokią išvadą teismas rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-495-516/2011, kurios šalys nebuvo sudariusios santuokos, tad byloje nebuvo sprendžiami santuokos nutraukimo ir kiti su tuo susiję klausimai. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog tam, kad visos vaiko teisės tėvams nutraukiant santuoką būtų užtikrintos, tėvai, teikdami ieškinį dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo, be klausimų, susijusių su vaiko išlaikymu ir gyvenamosios vietos nustatymu, turėtų nurodyti, kokia forma vaikas bendraus su tuo iš tėvų, su kuriuo jis negyvens. Teismai, spręsdami santuokos nutraukimo klausimą, turi užtikrinti vaiko teises ir jų stabilumą, kad jos nepakistų tėvams nutraukiant santuoką, todėl santuokos nutraukimą reglamentuojančios teisės normos sistemiškai aiškintinos kartu su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.169 ir 3.170 straipsniais. Todėl visus su nepilnamečiais vaikais susijusius klausimus teismas turi išspręsti nutraukdamas santuoką.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad šeimos kategorijos bylose, kuriose reiškiami reikalavimai dėl santuokos nutraukimo, kartu su santuokos nutraukimo klausimu yra išsprendžiami visi iš to išplaukiantys išvestiniai reikalavimai, kurie kiekvienas atskirai papildomu žyminiu mokesčiu neapmokestinami. Atsakovas reiškia reikalavimus, susijusius su santuokos pabaiga, t. y. dėl vaikų bendravimo tvarkos, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, kurie nelaikytini savarankiškais reikalavimais. Byloje nėra pareikšta turtinio reikalavimo padalyti santuokinį turtą.

Teismas nepagrįstai nurodė atsakovui primokėti trūkstamą žyminį mokestį. Atsakovas yra sumokėjęs 42 Eur žyminio mokesčio, nors pagal CPK 80 straipsnio 7 dalį turėjo mokėti 31 Eur (nes priešieškinis pateiktas elektroninio ryšio priemonėmis), taigi atsakovas yra permokėjęs žyminį mokestį.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl žyminio mokesčio dydžio nustatymo santuokos nutraukimo byloje

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad viena pagrindinių žmogaus teisių garantijų yra jo teisė kreiptis į teismą. Siekiant įgyvendinti visų asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, taip pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka nustatyta CPK ir kituose įstatymuose. Šios tvarkos nesilaikymas sukelia procesinių teisinių padarinių – civilinė byla neiškeliama, kol procesinis dokumentas neatitinka visų procesiniuose įstatymuose nustatytų procesinių dokumentų reikalavimų.

Žyminio mokesčio sumokėjimo klausimas yra glaudžiai susijęs su tinkamu teisės kreiptis į teismą įgyvendinimu, su visuotinai pripažįstama proceso šalies pareiga inicijuojant procesą. Žyminis mokestis – proceso įstatymo nustatyta pinigų suma, kurią šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai ar kreditoriai privalo sumokėti už tam tikrus CPK nustatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus. Žyminio mokesčio paskirtis – perkelti dalį valstybės vykdomo teisingumo išlaidų byloje dalyvaujantiems asmenims, turintiems teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Įstatymas suteikia apsaugą abiem proceso šalims – ieškovui ir atsakovui, todėl žyminis mokestis iš dalies apsaugo asmenis nuo nepagrįstų reikalavimų reiškimo teisme. CPK 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas ieškinys ar priešieškinis apmokamas nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu, kuris turi būti sumokamas prieš atliekant tam tikrus procesinius veiksmus. Taigi, žyminio mokesčio sumokėjimas yra viena iš esminių civilinės bylos iškėlimo teisme sąlygų.

Žyminio mokesčio diferencijavimas CPK nustatytas atsižvelgiant į tai, koks mokestis – proporcinis ar paprastasis, yra taikomas (CPK 80 straipsnio 1 dalis), t. y. proceso įstatyme įtvirtinta mišrioji – proporcinio ir paprastojo – mokesčio sistema.

Proporcinis žyminis mokestis taikomas turtiniams ginčams ir jo dydis nustatomas procentine išraiška nuo ieškinio ar kitokio reikalavimo kainos (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Paprastasis žyminis mokestis išreiškiamas tikslia pinigų suma, nepriklausomai nuo ginčo dalyko vertės (CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Toks žyminis mokestis nustatomas bylose, kuriose pareiškiami neturtinio pobūdžio ieškiniai, taip pat ieškiniai, kurie negali būti įkainoti, arba kai reikalavimą įvertinti pinigais yra sudėtinga arba iš viso neįmanoma. Taigi neturtiniais ginčais paprastai yra pripažįstami ginčai ne dėl turto, t. y. neturtiniais ieškiniais pripažintini ieškiniai dėl pripažinimo ir teisinių santykių modifikavimo, kurie pareikšti ne dėl turto priteisimo ar neturi tiesioginio ryšio su kokiu nors konkrečiu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2009).

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl asmens pareigos mokėti žyminį mokestį už reikalavimą dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, pareikštą santuokos nutraukimo byloje, ir šio reikalavimo kvalifikavimo kaip atskiro neturtinio reikalavimo.

CPK 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už kiekvieną ieškinį (pradinį ar priešieškinį), pareiškimą dėl ikisutartinių santykių, trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą dėl ginčo dalyko, pareiškimą jau pradėtoje byloje, pareiškimą ypatingosios teisenos bylose mokamas šioje teisės normoje nustatyto dydžio žyminis mokestis. CPK 85 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad jeigu ieškinį sudaro keli savarankiški reikalavimai, ieškinio suma nustatoma pagal bendrą visų reikalavimų sumą.

Teismas, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir jų išlaikymo, taip pat vieno sutuoktinio išlaikymo bei jų bendro turto padalijimo klausimus, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka (CK 3.59 straipsnio redakcija, galiojusi priešieškinio pateikimo metu, 3.62 straipsnio 3 dalis). Šie reikalavimai koreliuoja su proceso teisės normomis – pagal CPK 385 straipsnio 1 dalį, priimdamas sprendimą nutraukti santuoką, teismas privalo išspręsti pareikštų reikalavimų dėl vaikų išlaikymo ir jų gyvenamosios vietos nustatymo, vieno sutuoktinio išlaikymo ir turto padalijimo, žalos atlyginimo, jeigu šis reikalavimas pareikštas, klausimą. Taigi, santuokos nutraukimo byloje yra sprendžiama tiek dėl turtinių, tiek ir dėl neturtinio pobūdžio reikalavimų, ir bendroji taisyklė yra tokia, kad santuokos nutraukimo ir jos nutraukimo padarinių klausimai išsprendžiami tuo pat metu.

Aiškindamas šias teisės normas kasacinis teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad santuokos nutraukimo padarinių klausimai turi būti sprendžiami toje pačioje byloje kaip ir santuokos nutraukimas ir tik išimtiniais atvejais galimas tokių reikalavimų sprendimas atskiroje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/09; 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2011). Tokia pozicija grindžiama nuostata, kad tik visus klausimus sprendžiant kompleksiškai galima tinkamai išsiaiškinti ir nuspręsti dėl visų santuokos nutraukimo padarinių, nes šių klausimų sprendimas dažnai tarpusavyje glaudžiai susijęs, pavyzdžiui, išlaikymo vaikui priteisimas turtu (CK 3.196 straipsnio 1 dalies 3 punktas) gali turėti įtakos sprendžiant dėl turto padalijimo tarp buvusių sutuoktinių. Į santuokos nutraukimo padarinių apimtį patenka ir sutuoktinių dalyvavimo vaikus auklėjant bei nepilnamečių vaikų bendravimo su skyrium gyvenančiais tėvais tvarkos nustatymo klausimai.

Nors priešieškinio pateikimo metu galiojusioje CK 3.59 straipsnio redakcijoje (priimta 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864) nebuvo įtvirtinta nuostata, kad teismas, nutraukdamas santuoką, turi nustatyti sutuoktinių dalyvavimo vaikus auklėjant ir nepilnamečių vaikų bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarką, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tėvų pareiga ir teisė auklėti savo vaikus, tėvams nutraukus santuoką, nekinta, kaip nekinta ir vaiko teisės (CK 3.161 straipsnio 6 dalis), todėl ši teisės norma aiškintina taip, kad teismai, spręsdami santuokos nutraukimo klausimą, turi užtikrinti vaiko teises ir jų stabilumą, kad jos nepakistų tėvams nutraukus santuoką, todėl santuokos nutraukimą reguliuojančios teisės normos (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, 3.59 straipsnis, 3.62 straipsnio 3 dalis) sistemiškai aiškintinos kartu su CK 3.169 ir 3.170 straipsniais. Vadinasi, visus su nepilnamečiais vaikais susijusius klausimus teismas turi išspręsti nutraukdamas santuoką, net jeigu tie klausimai expressis verbis (aiškiais žodžiais) ir nėra nustatyti pirmiau minėtose santuokos nutraukimą reglamentuojančiose teisės normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 15 punktas). Nurodytoje nutartyje taip pat konstatuota, kad jei tėvai, reikšdami ieškinį dėl santuokos nutraukimo, nenurodo, kaip bus užtikrinta vaiko teisė bendrauti su tuo iš tėvų, su kuriuo jis gyvens skyrium, teismas turi pasiūlyti aptarti šį klausimą teismo posėdžio metu, o jei teismas išsiaiškina, kad tėvams bendru sutarimu nepavyksta nustatyti tokios bendravimo tvarkos, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma, teismas savo iniciatyva sprendžia, kaip bus įgyvendinta vaiko teisė bendrauti su skyrium gyvenančiu vienu iš tėvų (CPK 376 straipsnis).

Šiuo metu galiojančioje CK 3.59 straipsnio redakcijoje nustatyta, kad teismas, nutraukdamas santuoką, turi nustatyti sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, dalyvavimo juos auklėjant ir nepilnamečių vaikų bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarką ir išspręsti sutuoktinių nepilnamečių vaikų išlaikymo, taip pat vieno sutuoktinio išlaikymo bei jų bendro turto padalijimo klausimus, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka (2016 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-2552 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 2 dienos). Taigi, tiek šios nutarties 16 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika, tiek tolesni įstatymų leidėjo veiksmai suponuoja išvadą, kad dalyvavimo vaikus auklėjant ir nepilnamečių vaikų bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarka yra privalomai santuokos nutraukimo byloje spręstini klausimai.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, esant turtiniam ginčui, nepriklausomai nuo to, iš kokių teisinių santykių jis kyla, civilinio proceso tvarka nagrinėtinas ginčas dėl turto turi būti apmokamas CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu dydžiu. CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto formuluotė „turtiniuose ginčuose“ reiškia, kad ji yra universali, savo turiniu platesnė negu vartojama Civiliniame kodekse. Ji apima visus atvejus, kai teisme reiškiamas ginčas dėl turto, todėl tuo atveju, kai reikalavimas padalyti turtą yra reiškiamas teisme, nepriklausomai nuo to, iš kokių teisinių santykių kilo ginčas, jis turi būti apmokamas CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu dydžiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-111/2012). Taigi, santuokos nutraukimo byloje reikalavimas dėl turto padalijimo yra kvalifikuojamas kaip atskiras turtinis reikalavimas ir apmokamas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas taisykles. Visi kiti neturtinio pobūdžio reikalavimai, kurie patenka į CK 3.59 straipsnyje nustatytų, privalomai spręstinų nutraukiant santuoką klausimų ratą, kvalifikuojami kaip reikalavimas dėl santuokos nutraukimo ir yra apmokami žyminiu mokesčiu kaip vienas neturtinio pobūdžio reikalavimas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškina, kad reikalavimas nustatyti dalyvavimo auklėjant vaikus ir nepilnamečių vaikų bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarką yra neatskiriamai susijęs su santuokos nutraukimu, todėl kai toks reikalavimas reiškiamas santuokos nutraukimo byloje, jis atskirai žyminiu mokesčiu neapmokestinamas.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų procesiniai sprendimai, kuriais atsakovui nustatytas terminas priešieškinio trūkumams pašalinti (sumokėti papildomą žyminį mokestį už reikalavimą dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo), yra neteisėti ir dėl netinkamo proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo naikintini (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Esminiai proceso teisės normų pažeidimai negali būti pašalinami apeliacinės instancijos teisme, kadangi ieškinio (priešieškinio) priėmimo klausimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, todėl šio klausimo nagrinėjimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas už kasacinį skundą sumokėjo 31 Eur žyminio mokesčio. Kadangi byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį panaikinti ir priešieškinio priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Virgilijus Grabinskas

Gediminas Sagatys