Administracinė byla Nr. eI2-3970-631/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01385-2022-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 55.1.3
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. birželio 9 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dianos Butrimienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. (A. N.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos ambasadai Turkijoje dėl sprendimo panaikinimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. N. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovės 2022 m. kovo 7 d. sprendima? (toliau – Sprendimas); 2) i?pareigoti atsakovę is? naujo nagrine?ti pareis?ke?jo pras?yma? de?l vizos is?davimo; 3) priteisti is? atsakovės byline?jimosi is?laidas.
Paaiškina, jog pareiškėjas su prašymu jam išduoti Šengeno vizą kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Turkijos Respublikoje, nurodydamas pagrindą - s?eimos ar draugu? lankymas.
Pareiškėjas pažymi, kad į Lietuvą planavo vykti ne kaip savarankiškas asmuo (turistas), o turėjo nustatyta tvarka užpildytą ir atsakovei pateiktą Lietuvos Respublikos piliečio pakvietimą užsieniečiui – pareiškėjui. Ambasadai išnagrinėjus pareiškėjo prašymą, vizą atsisakyta išduoti, kadangi kilo abejonių dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui.
Pareiškėjo nuomone, skundžiamu Sprendimu yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek ir Tarptautinės teisės dokumentuose. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. įtvirtina asmenų lygiateisiškumo principą, kuris reiškia, jog pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomos kažkokios išskirtinės teisinio poveikio priemonės, kas šiuo atveju iš atsakovės pusės yra atlikta pareiškėjo atžvilgiu. Nurodo, jog Europos Sa?jungos pagrindiniu? teisiu? chartijos (2016/C 202/02) 21 str. draudz?ia bet kokią diskriminaciją, ypac? de?l asmens lyties, rase?s, odos spalvos, tautine?s ar socialine?s kilme?s, genetiniu? bruoz?u?, kalbos, religijos ar tike?jimo, politiniu? ar kitokiu? paz?iu?ru?, priklausymo tautinei maz?umai, turtine?s pade?ties, gimimo, negalios, amz?iaus, seksualine?s orientacijos. Atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) nėra įtvirtinta jokių konkrečių ir aiškių kriterijų, pagal ką užsieniečiui būtų neleidžiama atvykti į Lietuvą.
Nurodo, jog ginc?ijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Vizu? kodekso 32 straipsnio 1 dalies b) punkto nuostatomis, kadangi pareis?ke?jas, neva, nei?rode?, kad iki vizos galiojimo pabaigos ketina is?vykti is? valstybiu? nariu? teritorijos. Pasak pareiškėjo, jis šiuo atveju atitiko būtinus tikrintinų punktų reikalavimus. Todėl pareiškėjas vertina, kad Lietuvos Respublikos ambasada Turkijos Respublikoje nepagrįstai atsisakė išduoti Šengeno vizą, kadangi kartu su pareiškėjo prašymu buvo pateikti visi reikiami ir pagal Vizų kodekso 14 str. pakankami duomenys.
Atsakovė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, jog 2022 m. vasario 18 d. pareiškėjas Lietuvos Respublikos ambasadai Turkijos Respublikoje pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą. Ketinant įsitikinti deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu ir buvimo sąlygomis, su juo buvo atliktas pokalbis – interviu, kurio metu pareiškėjas neišsklaidė abejonių dėl tikrojo kelionės tikslo ir ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, pareiškėjas negalėjo nurodyti aiškių ateities planų po kelionės į Lietuvą.
Konsulo pokalbio su pareiškėjo kvietėju L. K. metu pastarasis nurodė, kad su pareiškėju susipažino 2021 m. sausio mėnesį internete, o birželio mėnesį pirmą kartą susitiko Stambule, nuo tada užmezgė draugystę, tačiau negalėjo nurodyti asmeninių detalių apie pareiškėją. Pažymėjo, jog remia pareiškėją finansiškai, kodėl taip daro, argumentų nenurodė. Kvietėjas atskleidė, jog ketina išsivežti pareiškėją į Jungtinę Karalystę, kur pats kvietėjas faktiškai dirba ir gyvena.
Konsulas, siekdamas įsitikinti pareiškėjo deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu ir buvimo sąlygomis, 2022 m. kovo 2 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos specialiąsias tarnybas, kurios nurodė, jog yra pagrįstų abejonių dėl vykimo tikslo ir galimos migracijos grėsmės ir rekomendavo vizos neišduoti. Kartu, Migracijos departamentas 2022 m. kovo 4 d. raštu nurodė, jog kelia įtarimų neaiškus ryšys tarp kvietėjo ir pareiškėjo, taip pat rekomendavo vizos neišduoti dėl nelegalios migracijos grėsmės.
Atsakovė taip pat teigia, jog pareiškėjas netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos išdavimą užsieniečiams, bei neatskleidžia bylos esminių faktinių aplinkybių.
k o n s t a t u o j a :
Ginčas byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Turkijoje 2022 m. kovo 7 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti Šengeno vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš bylos rašytinių duomenų nustatyta, kad 2022 m. vasario 18 d. pareiškėjas Lietuvos Respublikos ambasadai Turkijos Respublikoje, Irano Islamo Respublikai, Pakistano Islamo Respublikai pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą, nurodydamas ketinimą lankyti šeimą ar draugus. Pareiškėjas kartu su prašymu išduoti vizą pateikė šiuos dokumentus: pasą, tarpininkavimo raštą išduoti vizą, leidimo laikinai gyventi Turkijoje kopiją, vakcinacijos sertifikatą, skrydžio rezervaciją, kelionės draudimą, kviečiančio asmens paso kopiją, kviečiančio asmens banko sąskaitos išrašą, pažymą dėl teistumo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Europos parlamento ir tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą, 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 Dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas), Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatos.
Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai nustatyti Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas); kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo arba pateikiami dokumentai, kuriuose yra klastojimo požymių, arba pateikiami neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas); duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 10 punktas).
Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu, o 8 dalyje – nagrinėdami prašymą konsulatai arba centrinės valdžios institucijos gali pagrįstais atvejais surengti pokalbį su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu ir paprašyti pateikti papildomus dokumentus.
Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo 90 dienų per pastarąjį 180 dienų laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba vii) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą (žr., pvz., ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12). Pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant kodekso VI priede nustatytą standartinę formą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS01NDQtODIyLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-544-822/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-544-822/2015">A-544-822/2015</a>). Pabrėžtina, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, taip pat kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalis).
Pažymėtina, kad vien dokumentų Ambasadai pateikimas savaime nesuteikia užsieniečiui teisės gauti vizą. Turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės, o vizų tarnybos tarnautojas neturi pareigos reikalauti papildomų dokumentų, patvirtinančių prašyme išduoti vizą nurodytus duomenis. Nagrinėjamu atveju pareiga pateikti informaciją tenka pareiškėjui.
Pareiškėjas neginčija fakto, kad Ambasadai kartu su prašymu buvo pateikti dokumentai, kuriais jis grindė savo vykimo ir buvimo Lietuvoje tikslą ir sąlygas, todėl nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjo Ambasadai su prašymu pateikti dokumentai pagrindžia jo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą ir sąlygas.
Kaip minėta, pareiškėjas savo prašyme pagrindinį kelionės tikslą nurodė draugų ir šeimos lankymą Lietuvos Respublikoje, todėl tokiu atveju būtent pareiškėjui tenka pareiga įrodyti numatomo buvimo Lietuvoje tikslą, o konsulinis pareigūnas privalo tinkamai įvertinti ir įsitikinti, kad užsieniečio vykimo į Lietuvą tikslas – draugų ir šeimos lankymas.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pokalbio – interviu su konsulu metu pareiškėjas neišsklaidė abejonių dėl tikrojo kelionės tikslo ir ketinimo išvykti iš Šengeno valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Jo pasakojimas apie darbą, užsiėmimus ir gyvenimą Turkijoje (teigė, jog iki 2021 m. sausio mėnesio dirbo turguje kilmės šalyje Tadžikistane, atvykęs į Turkiją, kelis mėnesius dirbo nelegaliai padavėju, neįsitvirtinęs darbo rinkoje, kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi Turkijoje, leidimas galiojo iki 2022 m. balandžio 15 d.) nekėlė pasitikėjimo. Pareiškėjas negalėjo nurodyti jokių aiškių ateities planų po kelionės į Lietuvą. O iš jo kvietėjo L. K. pateiktos informacijos matyti, kad pareiškėjas turėjo ketinimų vykti į Jungtinę Karalystę. Be to, tos aplinkybės, kad pats kvietėjas gyvena Jungtinėje Karalystėje, o kviečia pareiškėją į Lietuvą, bei jų pažinties ir draugystės tikslai, nenurodant detalesnių duomenų apie patį pareiškėją bei kodėl remia finansiškai, leidžia vertinti esant pagrįstų abejonių tikruoju pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslu ir ketinimais išvykti iki baigiantis vizos galiojimui.
Ginčijamo Sprendimo turinys patvirtina, kad konsulinis pareigūnas, įvertinęs surinktą informaciją, pareiškėjo pateiktus dokumentus ir interviu metu pateiktą informaciją, nustatė, jog pareiškėjas nepagrindė savo atvykimo į Lietuvą tikslo bei sąlygų. Pareiškėjas nei konsului, nei teismui į bylą nepateikė konsulinio pareigūno nustatytas abejones paneigiančių objektyvių duomenų.
Teismo vertinimu, konsulinis pareigūnas teisingai įvertino surinktus duomenis bei susiklosčiusią teisinę situaciją, nes pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo deklaruojamo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, dėl galimos nelegalios migracijos, dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Tokiu būdu, pripažintinas pagrįstu konsulinio pareigūno atsisakymas išduoti vizą pareiškėjui.
Teismo įsitikinimu, pareiškėjo skundžiamą Sprendimą priėmė kompetentingas administravimo subjektas, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Ambasada, pagrįstai priimdama ginčijamą sprendimą vertino pareiškėjo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo ir jame pateiktą informaciją apie pareiškėjo vykimo tikslus ir sąlygas, su prašymu pateiktus dokumentus.
Teismas, vertindamas ginčijamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgia į nustatytas aplinkybes, kad vizą išduodantis subjektas ne tik formaliai, bet realiai ir išsamiai, nuodugniai nagrinėjo pareiškėjo prašymą, taigi, Ambasada priimdama ginčijamą sprendimą, vadovavosi nustatytų aplinkybių visuma.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Ambasada objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sprendimų dėl nacionalinių vizų išdavimo priėmimą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, teismas nenustatė kitų ginčijamo spendimo panaikinimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalyje.
Darytina išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Ambasados sprendimą yra nepagrįstas ir atmestinas. Antrasis pareiškėjo skundo reikalavimas – įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos vizos išdavimo – laikytinas išvestiniu skundo reikalavimu iš reikalavimo panaikinti sprendimą. Teismui konstatavus ginčijamo Ambasados sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl jis neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. N. (A. N.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjos Gitana Butrimaitė
Diana Butrimienė
Eglė Žulytė-Janulionienė
