Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti

Administracinė byla Nr. eI2-3972-1066/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01386-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.2; 55.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 9 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Jolitos Rasiukevičienės, Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vitos Valeckaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. A. (H. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti.

Teismas

n u s t a t ė :

1. Pareiškėjas H. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2022 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 22S9910 (toliau – Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo; 3) taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata tiek, kiek nesuteikia Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos teisės vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo individualių užsieniečio aplinkybių bei nesuteikia teisės, esant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 54 straipsnyje 1 dalies 3 punktu nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne, neprieštarauja Lietuvos Konstitucijos 29 straipsniui.

2. Savo skundo reikalavimus grindžia tokiais argumentais:

2.1. Pareiškėjui buvo išduotas leidimas nuolat gyventi LT7405873, galiojęs iki 2022 m. kovo 10 d. Minėtas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje buvo išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. tuo pagrindu, jog pareiškėjas atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys.

Skundžiamu Sprendimu atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje (toliau – Leidimas), nes pareiškėjas pastaraisiais metais negyveno Lietuvos Respublikoje, t. y. nuo 2019 m. spalio 18 d. iki 2021 m. spalio 16 d. – ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės nebuvo Lietuvos Respublikoje, o tai sudaro pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą, kaip numato Įstatymo 54 str. 1 d. 3 p. nuostatos.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, mano, kad jis turi panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

2.2. Nurodo, kad dėl susiklosčiusios pasaulinės pandemijos daugelyje pasaulio valstybių buvo taikomi griežti judėjimo tarp valstybių ribojimai, kurie taip pat sąlygojo tiek Lietuvos Respublikos piliečių, tiek užsieniečių negalėjimą grįžti į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę ir mano, kad šioje situacijoje būtina spręsti, ar Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos. Pasak pareiškėjo, imperatyvi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata yra įtraukta į Lietuvos Respublikos teisinį reglamentavimą, įgyvendinant 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvą 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/51/ES (toliau – Direktyva). Direktyvos 9 straipsnio „Statuso panaikinimas arba praradimas“ 1 dalies c papunktyje yra numatyta, kad ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, kai praleista ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykus iš Bendrijos teritorijos. Direktyvos tikslas yra suvienodinti Europos Sąjungos valstybių narių piliečių ir trečiųjų šalių piliečių, turinčių ilgalaikio gyventojo leidimą, statusą. Deja, bet šiuo metu Įstatymo 54 str. 1 d. 3 p. nuostatomis sukuriama tokia teisinė situacija, kai susidarius ypatingoms, nuo asmens nepriklausančioms aplinkybėms, jo teisės nepagrįstai apribojamos vien dėl to, kad jis yra ne Europos Sąjungos valstybės narės pilietis. Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvoje yra numatyta galimybė valstybei į teisinį reglamentavimą įtraukti nuostatą, jog dėl ypatingų ar išskirtinių aplinkybių atitinkamoms institucijoms suteikiama teisė nepanaikinti leidimo nuolat gyventi asmeniui, kuris ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės praleido išvykęs iš Bendrijos teritorijos, galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas nepagrįstai Įstatymo 54 str. 1 d. 3 d. nuostatoje numatė imperatyvą, nesuteikiantį jokios teisės individualiai vertinti kiekvieno užsieniečio situacijos. Tuo tarpu Įstatymo 104 str. 5 dalyje, reglamentuojančioje Europos Sąjungos piliečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, yra nustatyta, kad nebuvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpis, viršijantis 6 mėnesius per metus, gali būti pagrindas nesuteikti teisės nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, išskyrus atvejus, kai nebuvimas Lietuvos Respublikoje yra susijęs su svarbiomis priežastimis. Taigi šiems asmenims įstatymų leidėjas numato, kad tam tikros svarbios priežastys gali pateisinti Europos Sąjungos piliečių nebuvimą Lietuvos Respublikoje, tuo tarpu trečiųjų valstybių piliečiams tokia išimtis nėra numatyta.

2.3. Paaiškina, kad pareiškėjo šeimoje susidarė tokia situacija, kuomet jis iš Lietuvos Respublikos 2019 m. spalio 18 d. išvyko į Jungtinių Arabų Emyratus, tačiau nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. birželio 17 d. ir nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2021 m. birželio 30 d. buvo taikomi įvairūs suvaržymai užsienio piliečiams (draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką arba atvykus reikalaujama privalomai izoliuotis), o nuo 2021 m. liepos 1 d. iki šiol visoje šalyje galioja valstybės lygio ekstremalioji situacija. Dėl šios priežasties pareiškėjas neturėjo jokių realių galimybių per 12 mėnesių nuo išvykimo dienos, t. y. iki 2020 m. spalio 18 d. grįžti į Lietuvos Respubliką ir nuo minėto laikotarpio pripažintinas atitinkančiu Įstatymo 54 str. 1 d. 3 p. nuostatas. Be kita ko, pareiškėjas tik 2020 m. spalio 22 d. gavo pirmąją skiepo nuo COVID-19 dozę, o antrąją – 2020 m. lapkričio 12 d., tačiau 2021 m. vasario 27 d. jam buvo diagnozuota COVID-19 liga, po kurios pareiškėjas sunkiai atsigavo.

2.4. Tvirtina, kad ginčijamu Sprendimu yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės į šeimos gyvenimo gerbimą. Pareiškėjui panaikinus leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje yra paneigiama jo teisė nuolat gyventi su sutuoktine R. A. jos kilmės valstybėje. Pareiškėjas su Lietuvos Respublikos piliete yra susituokę jau 15 metų. Jų gyvenamoji vieta deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini), šis butas priklauso pareiškėjo sutuoktinei asmeninės nuosavybės teise. Be to, Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinės tėvai, kuriais rūpinasi tiek pareiškėjo sutuoktinė, tiek jis pats. Būtent Lietuvos Respublika yra pareiškėjo socialinių interesų centras. Tuo tarpu Jungtiniuose Arabų Emyratuose pareiškėjas būna tik tol, kol vyksta sūnaus mokslai.

2.5. Pažymi, kad valstybei egzistuoja pozityvi pareiga užtikrinti pareiškėjo privatų ir šeimos gyvenimą. Atsisakymas pratęsti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje yra nesuderinamas ir neproporcingas su Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. 2 d. numatytomis sąlygomis. Atsisakius pratęsti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjui taip pat yra apribojama jo nuosavybės teisė nuolat naudotis priklausančiu nekilnojamuoju turtu.

2.6. Nurodo, kad pareiškėjas visą Leidimo galiojimo laikotarpį moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, tuo tarpu valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėti neprivalo, nes Lietuvoje nedirba ir neužsiima individualia veikla.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

3.1. Departamentas nustatė, jog pareiškėjas nuo 2017 m. deklaruoja gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje adresu: (duomenys neskelbtini), ir nuo 2017 m. kovo 10 d. turi Leidimą. Tyrimo metu, įvertinus pareiškėjo Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus, atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas pastaraisiais metais negyveno Lietuvos Respublikoje. Esant tokiai situacijai, kai jis 2019 m. spalio 18 d. iki 2021 m. spalio 16 d., t. y. ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, negyveno Lietuvos Respublikoje, atsakovas priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjo Leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

3.2. Atsakovas nesutinka su pareiškėju, kad pareiškėjo nurodomos Direktyvos tikslas yra suvienodinti Europos Sąjungos piliečių ir trečiųjų šalių piliečių, turinčių ilgalaikio gyventojo leidimą statusą. Tai, kad Europos Sąjungos piliečiai negali būti vienodai traktuojami, kaip trečiųjų šalių piliečiai, būtent ir patvirtina jo minima Direktyva, kuri reglamentuoja trečiųjų šalių piliečių teisinę padėtį Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje. Direktyvos preambulės 6 punkte nurodyta, kad pagrindinis kriterijus, kad būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas, turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė. Gyvenama turi būti teisėtai ir nuolat.

3.3. Atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymų leidėjas, pasinaudojęs Direktyvos nustatyta galimybe, ją įtvirtino Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte (leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Jeigu užsienietis, kuris gavo leidimą nuolat gyventi šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkte nustatytu pagrindu, įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, šis laikotarpis jam ir jo šeimos nariams, kurie turi leidimą nuolat gyventi, pratęsiamas iki 24 mėnesių iš eilės), t. y. įstatymų leidėjas aiškiai nustatė, kad jeigu asmuo, gavęs leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkto pagrindu, įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, jam terminas pratęsiamas iki 24 mėnesių. Pareiškėjas nebuvo gavęs Leidimo nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 pagrindu, neišvyko į savo kilmės valstybę dirbti ar studijuoti, negyveno Lietuvoje ilgiau negu 24 mėnesius.

3.4. Taip pat pažymi, kad Įstatymo V skyrius reglamentuoja būtent Europos Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, o ne trečiųjų šalių piliečių.

3.5. Mano, kad pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra visiškai nepagrįstas ir neatitinkantis Europos Sąjungos įkūrimo tikslų ir principų. Paaiškina, kad Direktyvos nuostatos akcentuoja, kad pagrindinis kriterijus, kad būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė. Pareiškėjas negyveno nei Lietuvos Respublikoje, nei kitoje Europos Sąjungoje valstybėje, jam Leidimas buvo išduotas tuo pagrindu, kad jis atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atžvilgiu nėra jokio pagrindo taikyti Direktyvos išimties, kadangi jis niekada nuolat negyveno nei Lietuvos Respublikoje, nei kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje.

3.6. Taip pat akcentuoja, kad skunde nenurodoma, kodėl pareiškėjas privalo būti kartu su jo sutuoktinės pilnamečiu sūnumi, kai pastarasis studijuoja. Ši pareiškėjo nurodoma priežastis, kaip ir ta, kad Lietuvos Respublikoje buvo paskelbta Covid-19 pandemija ir jis iki 2020 m. spalio 18 d. niekaip negalėjo grįžti į Lietuvos Respubliką, yra tiesiog pasirinkta pareiškėjo gynybinė pozicija, siekiant pagrįsti savo neveikimą (negyvenimą Lietuvos Respublikoje).

3.7. Atsakovo teigimu, pareiškėjo nurodomą aplinkybę, kad jo interesų centras yra Lietuvos Respublika, paneigia tai, kad pareiškėjas ne tik, kad negyveno 2 metus Lietuvoje, bet čia nedirba, nemoka jokių mokesčių (jis pats tai patvirtina skunde). Pareiškėjas tik trumpam atvykdavo į Lietuvos Respubliką, o jo trumpi vizitai į Lietuvą nesuponuoja jo teisės turėti leidimą nuolat gyventi, tam, atsakovo teigimu, pakanka gauti Šengeno ar nacionalinę vizą.

3.8. Mano, kad Departamentas, išsamiai išnagrinėjęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo Departamento Sprendimo išvadas.

k o n s t a t u o j a:

4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:

4.1. 2017 m. kovo 10 d. pareiškėjui buvo išduotas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo Leidimas, galiojantis iki 2022 m. kovo 10 d., Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (pareiškėjas atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys).

4.2. 2022 m. kovo 1 d. pareiškėjas Departamento Kauno skyriui pateikė prašymą pakeisti jo Leidimą, išduotą Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.

4.3. Pareiškėjo prašymas buvo priimtas ir siekiant nustatyti, ar yra / nėra Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas, pareiškėjo buvo paprašyta pateikti paaiškinimą, kuriame jis nurodytų, kada išvyko iš Lietuvos Respublikos ir kur gyveno 2020 m.

4.4. Pareiškėjas atsakovui pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad jo ir jo sutuoktinės sūnus studijuoja Jungtiniuose Arabų Emyratuose, todėl jis su žmona turi daug laiko praleisti šioje šalyje. Sūnaus mokslai baigsis 2022 m. kovo mėn., tuomet jie planuoja persikelti į Lietuvą gyventi visam laikui. Taip pat pareiškėjas paaiškino, kad 2020 m. negalėjo atvykti į Lietuvą dėl ligos ir kitų tuo metu buvusių apribojimų. Apie šią situaciją jis buvo pranešęs Departamentui ir buvo atsakyta, kad situacija bus įvertinta. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad į Lietuvos Respubliką atvyko 2022 m. kovo 1 d. iš Turkijos, tačiau pase dėl nepaaiškinamų priežasčių nėra atvykimo dienos spaudo.

4.5. Tyrimo metu Departamentas, įvertinęs pareiškėjo Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus VSATIS, padarė išvadą, kad pareiškėjas pastaraisiais metais negyveno Lietuvos Respublikoje, t. y. pareiškėjas 2018 m. spalio 12 d. atvyko, o 2018 m. spalio 23 d. išvyko (po 13 dienų); 2019 m. spalio 12 d. atvyko, o 2019 m. spalio 18 d. išvyko (po 6 dienų); 2021 m. spalio 16 d. atvyko, o 2021 m. lapkričio 6 d. išvyko (po 22 dienų); 2022 m. kovo 1 d. atvyko ir išvykęs 2019 m. spalio 18 d., pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko tik 2021 m. spalio 16 d. Remiantis šiais duomenimis, pareiškėjo Lietuvos Respublikoje nebuvo du metus. Įvertinęs tai ir atsižvelgęs pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas 2019 m. spalio 18 d. iki 2021 m. spalio 16 d., t. y. ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, negyveno Lietuvos Respublikoje, todėl priėmė ginčijamą Sprendimą panaikinti pareiškėjo Leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

5. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjo Leidimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį leidimas nuolat gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą.

Pažymėtina ir tai, kad tokį leidimą užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas.

Leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu pragyveno Europos Sąjungos valstybėje narėje be pertraukos pastaruosius 5 metus, iš kurių ne mažiau kaip 2 metus be pertraukos – Lietuvos Respublikoje, ir turėjo leidimą laikinai gyventi, išduotą pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktą (Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punktas).

Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Jeigu užsienietis, kuris gavo leidimą nuolat gyventi šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkte nustatytu pagrindu, įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, šis laikotarpis jam ir jo šeimos nariams, kurie turi leidimą nuolat gyventi, pratęsiamas iki 24 mėnesių iš eilės.

Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 104 punkte numatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose ar 3 dalyje nustatytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir priima Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi.

7. Departamento Sprendime padarytą išvadą, jog pareiškėjas negyveno Lietuvoje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, patvirtina byloje esantys duomenys apie pareiškėjo Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus VSATIS. Teismas abejoti šių duomenų teisingumu neturi jokio pagrindo. Šiame kontekste tuo pačiu pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija šių atsakovo į bylą pateiktų duomenų apie jo atvykimo ir išvykimo iš Lietuvos Respublikos datas (laikotarpius), kas leidžia daryti išvadą, kad jis pripažįsta Departamento Sprendime nustatytą aplinkybę, jog pareiškėjas 2019 m. spalio 18 d. iki 2021 m. spalio 16 d., t. y. ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, negyveno Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina ir tai, kad Įstatyme nėra apibrėžta „gyvenimo Lietuvos Respublikoje“ sąvoka, tačiau, šiuo atveju teismas sutinka su atsakovu, jog atsižvelgiant į Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį, kurioje numatyta, kad leidimas nuolat gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtina jo nuolatinio gyventojo statusą, galima pagrįstai teigti, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje turėtų gyventi nuolat.

Neginčytina, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata yra imperatyvi.

Vienintelis atvejis, kurį numato Įstatymas, kai leidimas nepanaikinamas gyvenus Lietuvoje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės – kai užsienietis, kuris pragyveno Europos Sąjungos valstybėje narėje be pertraukos pastaruosius 5 metus, iš kurių ne mažiau kaip 2 metus be pertraukos – Lietuvos Respublikoje, ir turėjo leidimą laikinai gyventi, išduotą pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktą, įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti. Pažymėtina, kad Įstatymas nenumato išimčių, kuomet užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas. Šis laikotarpis gali būti tik pratęsiamas iki 24 mėn. užsieniečiams, įgijusiems Leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkte nustatytu pagrindu, jeigu jie įrodo, kad yra išvykę į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti. Atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, kad pareiškėjas nebuvo gavęs Leidimo nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 pagrindu, pareiškėjui Leidimas buvo išduotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (pareiškėjas atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas, įvertinęs pareiškėjo Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus VSATIS, nustatė, kad pareiškėjas pastaraisiais metais negyveno Lietuvos Respublikoje, t. y. pareiškėjas 2018 m. spalio 12 d. atvyko, o 2018 m. spalio 23 d. išvyko (po 13 dienų); 2019 m. spalio 12 d. atvyko, o 2019 m. spalio 18 d. išvyko (po 6 dienų); 2021 m. spalio 16 d. atvyko, o 2021 m. lapkričio 6 d. išvyko (po 22 dienų); 2022 m. kovo 1 d. atvyko ir išvykęs 2019 m. spalio 18 d., pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko tik 2021 m. spalio 16 d., t. y. jis ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas kitokių duomenų nei atsakovui, nei teismui nepateikė. Kadangi pareiškėjas Lietuvoje negyveno daugiau nei 12 mėnesių, teismo vertinimu, Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjo Leidimą.

Šiame kontekste teismas pažymi ir tai, kad valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta užsieniečių, esančių Lietuvos Respublikoje, pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų jam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje Įstatymo nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja Įstatymo nuostatos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčijamas atsakovo Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui išbuvus Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį bei esant kitoms atitinkamoms Įstatyme nustatytoms sąlygoms pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.

8. Pareiškėjas taip pat teikia prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo nuostatų konstitucingumo, manydamas, kad šiuo metu Įstatymo 54 str. 1 d. 3 p. nuostatomis sukuriama tokia teisinė situacija, kai susidarius ypatingoms, nuo asmens nepriklausančioms aplinkybėms, jo teisės nepagrįstai apribojamos vien dėl to, kad jis yra ne Europos Sąjungos valstybės narės pilietis. Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvoje yra numatyta galimybė valstybei į teisinį reglamentavimą įtraukti nuostatą, jog dėl ypatingų ar išskirtinių aplinkybių atitinkamoms institucijoms suteikiama teisė nepanaikinti leidimo nuolat gyventi asmeniui, kuris ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės praleido išvykęs iš Bendrijos teritorijos, galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas nepagrįstai Įstatymo 54 str. 1 d. 3 d. nuostatoje numatė imperatyvą, nesuteikiantį jokios teisės individualiai vertinti kiekvieno užsieniečio situacijos.

Teismo vertinimu, pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo nuostatų konstitucingumo yra nepagrįstas. Visų pirma, pažymėtina, kad Įstatymas reglamentuoja Europos Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje (ne trečiųjų šalių piliečių). Trečiųjų šalių piliečių teisinę padėtį Europos Sąjungoje reguliuoja Direktyva. 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir naikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – Direktyva 2004/38/EB) reglamentuoja Europos Sąjungos piliečių teisinę padėtį. Įstatymų leidėjas perkėlė minėtų direktyvų nuostatas į Įstatymą, atsižvelgdamas į tai, kad egzistuoja skirtingas teisinis reguliavimas, taikomas Europos Sąjungos piliečių ir trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu, dėl to, sutiktina, kad paminėtų atskirų grupių teisinės padėtis pagrįstai ir teisėtai reglamentuojama skirtingai. Teismo vertinimu, pareiškėjas manymas, kad šiuo atveju įstatymų leidėjas nepagrįstai Įstatymo 54 str. 1 d. 3 d. nuostatoje numatė imperatyvą, nesuteikiantį jokios teisės individualiai vertinti kiekvieno užsieniečio situacijos, yra atmestinas kaip nepagrįstas. Vertinant Direktyvos nuostatas, pagrindinis kriterijus, kad būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas, turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė. Byloje nustatyta, kd pareiškėjas negyveno nei Lietuvos Respublikoje, nei kitoje Europos Sąjungoje valstybėje, be to, kaip jau minėta, jam Leidimas buvo išduotas tuo pagrindu, kad jis atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys, kas suponuoja išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra jokio pagrindo taikyti Direktyvos išimties. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą negali būti tenkinamas.

9. Taip pat, teismo vertinimu, nepagrįstas ir pareiškėjo skundo argumentas, jog skundžiamas Sprendimas pažeidžia žmogaus (pareiškėjo) teisę į pagarbą šeimos gyvenimui. Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjui nėra kliūčių įgyvendinti šią teisę kitais Įstatyme numatytais pagrindais.

10. Pabrėžtina tai, kad aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas negyveno Lietuvos Respublikoje, nagrinėjamu atveju jokios teisinės reikšmės neturi. Pareiškėjas nurodo, kad ginčo laikotarpiu dėl COVID-19 pandemijos galiojo tam tikri apribojimai, tačiau jais remiasi tik deklaratyviai, t. y. konkrečiai nenurodo, kaip jie buvo susiję su pareiškėjo situacija – ar siekė atvykti į Lietuvą, ar jam nebuvo leista atvykti, pan. Taigi šis argumentas atmestinas.

11. Apibendrindamas aukščiau išdėstytus motyvus, teismas daro išvadą, kad Departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, Aprašo nuostatų nepažeidė. Skundžiamas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus, jo panaikinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, ginčijamas Sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo skundas atmetamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo H. A. (H. A.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jolita Rasiukevičienė

Gediminas Užubalis

Vita Valeckaitė