Civilinė byla Nr. 3K-3-187/2009
Procesinio sprendimo kategorijos: 42.3; 45.5 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „VST“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovui AB „VST“ dėl įpareigojimo sudaryti sutartį, tretieji asmenys A. S., Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija, Kaišiadorių rajono savivaldybė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas klausimas dėl atsakovo AB „VST“, kaip visuomeninio elektros energijos tiekėjo, prievolės sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį su savivaldybei priklausančio ir vykdant socialinio būsto nuomos funkcijas išnuomoto buto nuomininku.
Kaišiadorių rajono savivaldybė gyvenamosios patalpos nuomos 2006 m. gruodžio 20 d. sutartimi išnuomojo trečiajam asmeniui A. S. socialinį būstą. Jame yra elektros įvadas, tačiau visuomeninis elektros energijos tiekėjas AB „VST“ atsisako sudaryti su trečiuoju asmeniu A. S. elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį, reikalaudamas iš Kaišiadorių rajono savivaldybės sudaryti trišalę elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį ir padengti ankstesnės buto nuomininkės skolą už į butą tiektą elektros energiją.
Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašo įpareigoti atsakovą sudaryti su trečiuoju asmeniu A. S. elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį, teigdamas, kad atsakovo atsisakymas sudaryti šią sutartį pažeidžia vienintelio elektros energijos tiekėjo įsipareigojimą tiekti elektros energiją visiems to pageidaujantiems (CK 6.161 straipsnio 2 dalis), o atsakovo reikalavimu padengti ankstesnės socialinio būsto nuomininkės skolinius įsipareigojimus siekiama įpareigoti trečiuosius asmenis A. S. arba Kaišiadorių rajono savivaldybę įvykdyti kito asmens prievolę atsakovui.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Remdamasis CK 6.161 straipsnio 2 dalies ir Elektros energetikos įstatymo 25 straipsnio normomis, teismas padarė išvadą, kad visuomeninis tiekėjas turi pareigą sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis ne su kiekvienu besikreipiančiu asmeniu, bet su kiekvienu to pareikalavusiu visuomeniniam tiekėjui išduotoje licencijoje nustatytoje teritorijoje esančiu vartotoju, nepasirinkusiu nepriklausomo tiekėjo. Socialinio būsto nuomininkas nelaikytinas vartotoju Elektros energetikos įstatymo 25 straipsnio prasme. Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 35 punkte vartotojas apibrėžtas kaip asmuo, kurio įrenginiai yra prijungti prie perdavimo ar skirstomųjų tinklų ar tiesioginės linijos ir kuris perka elektros energiją vartojimo tikslams. Vartotojo sąvokos turinys pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I18-17/2007, sprendžiant dėl ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 29 ir 30 punktų atitikties CK 6.161 straipsnio 2 dalies, Elektros energetikos įstatymo ir Vyriausybės norminio teisės akto reikalavimams. Teismas nusprendė, kad vartotoju teisiniuose santykiuose, kylančiuose iš elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties, laikytinas patalpų, į kurias tiekiama elektros energija, savininkas, nes būtent jam nuosavybės teise priklauso įrenginiai, prijungti prie perdavimo, skirstomųjų tinklų ar tiesioginės linijos (CK 4.13, 4.14, 4.19 straipsniai). Ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintose Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėse (toliau tekste - Taisyklės) vartojamas sąvokas apibrėžiančiame 6 punkte nuomininkai priskiriami prie vartotojų atstovų, o teisės aktuose jiems nenustatyta teisės vartotojo vardu sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Kaišiadorių rajono savivaldybei išnuomojus socialinį būstą trečiajam asmeniui A. S., įrenginių savininkas liko savivaldybė, o nuomininkas įgijo teisę laikinai valdyti ir naudotis išnuomotu butu, taip pat ir savininkui priklausančiais elektros įrenginiais kaip šio buto priklausiniais. Teismas nusprendė, kad, nepaisant to, kas naudojasi patalpomis, kurioms tiekiama elektros energija, elektros energijos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra patalpų savininkas. Nurodyta, kad pagal Taisyklių 29 punktą elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis operatoriai ar tiekėjai, esant savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Pagal Taisyklių 30 punktą operatorius ar tiekėjas turi teisę atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku. Atsižvelgiant į tai, kad savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais, kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis), spręsta, kad pirmiau nurodytos nuostatos taikytinos ir sprendžiant dėl elektros energijos visuomeninio tiekėjo pareigos sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį su savivaldybei, kaip viešajam juridiniam asmeniui, priklausančio buto nuomininku. Visuomeninio tiekėjo sutarčių dėl elektros energijos pirkimo-pardavimo su nuomininkais sudarymą reglamentuojančios teisės normos yra dispozityvios ir visuomeniniam tiekėjui paliekama teisė nuspręsti dėl šių sutarčių sudarymo su nuomininkais. Pažymėta, kad Taisyklėse nenustatyta visuomeninio tiekėjo teisės atsisakyti sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis su patalpų nuomininkais įgyvendinimo pagrindų, todėl įpareigojimas atsakovą sudaryti sutartį dėl elektros energijos tiekimo su nuomininku prieštarautų CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sutarties laisvės principui. Pripažinta, kad atsakovas, atsisakydamas sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį su Kaišiadorių rajono savivaldybei priklausančio buto nuomininku Elektros energetikos įstatymo 25 straipsnio ir Taisyklių 29-30 punktų pagrindu, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, kartu pažymint ir tai, kad 2006 m. gruodžio 20 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutartis neįregistruota viešajame registre, todėl negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, tarp jų ir prieš visuomeninį elektros energijos tiekėją AB „VST“ (CK 6.579 straipsnio 4 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. sausio 26 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – įpareigojo atsakovą su trečiuoju asmeniu A. S. sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį dėl elektros energijos tiekimo į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-551/2008, kurioje buvo aiškinamos CK ir Elektros energijos įstatymo normos analogiško ginčo atveju (CPK 4 straipsnis, Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas), kartu pabrėždama, kad nėra pagrindo išvadai apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos nevienodumą šios kategorijos bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008, buvo sprendžiamas skolos už patiektą energiją priteisimo, o ne įpareigojimo sudaryti sutartį klausimas. Be to, abiejose nutartyse teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios sutarčių sudarymą su energijos vartotojais – butų nuomininkais, buvo aiškinamos vienodai. Pripažinta, kad nėra pagrindo konstatuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. I18-17/2007, išvadų prieštaringumo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikai šios kategorijos bylose, nes pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartyje akcentuota, kad Taisyklių 29 ir 30 punktuose įtvirtinto teisinio reglamentavimo aiškinimas neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimo išvadoms. Nenustačius, kad atsakovas sąžiningai atsisako sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį su buto nuomininku, elektros energijos tiekėjas buvo įpareigotas ją sudaryti (CK 6.161 straipsnio 2 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:
1. Elektros energetikos įstatymo 25 straipsnis turi būti taikomas kartu su 24 straipsnio 1 dalies norma, pagal kurią skirstomųjų tinklų įmonė, kai jos turimoje elektros energijos skirstymo licencijoje nurodytoje teritorijoje kitam asmeniui neišduota visuomeninio pirkimo-pardavimo licencija, privalo vykdyti ir elektros energijos visuomeninio pirkimo-pardavimo veiklą. Taip siekiama užtikrinti, kad visi fiziniai ir juridiniai asmenys galėtų pirkti elektros energiją valstybės reguliuojamomis kainomis. Šis skirstomųjų tinklų operatorių įpareigojimas, teisės atsisakyti sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį ir sutarties laisvės principo apribojimas pateisinamas visuomenės interesais – būtinumu užtikrinti visuomenės aprūpinimą elektros energija. Tačiau Elektros energetikos įstatymo nuostatos negali būti taikomos neapibrėžtam asmenų sąrašui, suteikiant teisę bet kuriam asmeniui bet kada reikalauti visuomeninio tiekėjo sudaryti su juo visuomeninio elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį. Kasatoriaus nuomone, elektros energijos skirstymas ir tiekimas yra neatskiriamai susijęs su turtu, į kurį skirstoma ir tiekiama elektros energija, kuri yra perduodama ne tiesiogiai ją perkančiam asmeniui skirstomųjų tinklų operatoriaus verslo vietoje (CK 6.318 straipsnio 2 dalies 3 punktas), o prie skirstomųjų elektros tinklų prijungtiems elektros energijos vartotojo elektros įrenginiams (elektros energijos vartotojui priklausančiam vidaus elektros tinklui) šių elektros įrenginių buvimo vietoje (operatoriaus ir vartotojo elektros tinklo nuosavybės riboje). Be to, būtina elektros energijos skirstymo ir pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo sąlyga – elektros energijos vartotojo elektros įrenginių (vidaus elektros tinklo) prijungimas prie skirstomųjų tinklų bei tai, ar šie vartotojo elektros įrenginiai atitinka teisės aktų nustatytus techninius reikalavimus. Dėl to, remiantis Elektros energetikos įstatymo 25 straipsnio nuostatomis, reikalauti visuomeninio tiekėjo sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį dėl elektros energijos tiekimo į konkrečiame turte esančius elektros įrenginius (vidaus elektros tinklą) turi teisę tik turto, į kuriame esančius elektros įrenginius (vidaus elektros tinklus) turi būti tiekiama elektros energija, savininkas (Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 35 dalis, CK 6.383 straipsnio 1-2 dalys, 6.384 straipsnio 1 dalis, 6.390 straipsnio 3 dalis, Taisyklių 81-84 punktai, ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 17 d. įsakymu patvirtintų Elektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų (elektros tinklų, elektros įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) taisyklių 41 punktas). Vadovaujantis Taisyklių 29, 30 punktais, visuomeninis tiekėjas turi teisę, o ne pareigą, esant savininko raštiškam sutikimui, sudaryti visuomeninio elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį su turtą nuomos, panaudos ar kitais pagrindais valdančiu asmeniu. Visuomeniniam tiekėjui atsisakius sudaryti visuomeninio elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį su nuomininku, ją visada su visuomeniniu tiekėju gali sudaryti turto savininkas ir taip išspręsti aprūpinimo elektros energija klausimą. Atsakovo nuomone, trečiųjų asmenų sudaryta buto nuomos sutartis nesukūrė teisių ir pareigų visuomeniniam elektros energijos tiekėjui AB „VST“ (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Be to, Elektros energetikos įstatymo 25 straipsnio aiškinimas, įpareigojant visuomeninį tiekėją visais atvejais sudaryti visuomeninio elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį ne tik su savininkais, bet ir su kitais asmenimis, nepagrįstai apribotų visuomeninio tiekėjo teises ir sudarytų sąlygas savininkams nemokėti už patiektą elektros energiją.
2. Šiaulių miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, kurioje buvo pareikštas analogiškas reikalavimas AB „VST“, kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti Taisyklių 29 ir 30 punktų atitiktį CK 6.161 straipsnio 2 dalies, Elektros energetikos įstatymo 25 straipsnio ir Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtintos Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos 2 punkto nuostatoms. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimu nenustatė teisės aktų nuostatų prieštaravimo. Kasatorius akcentuoja, kad Taisyklių 29, 30 punktų teisėtumo klausimas buvo sprendžiamas, aiškinantis, ar operatorius (tiekėjas) turi teisę atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku, ir buvo nustatyta, kad operatorius (tiekėjas) tokią teisę turi ir tai neprieštarauja CK 6.161 straipsnio 2 daliai, Elektros energetikos įstatymo 25 straipsniui, kartu pabrėžiant tai, kad vartotoju teisiniuose santykiuose, kylančiuose iš elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties, laikytinas patalpų, į kurias bus tiekiama elektros energija, savininkas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nusprendė, kad elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo prioritetas teiktinas įrenginių savininkui, kuris privalo visiškai užtikrinti aprūpinimo elektros energija patikimumą ir saugumą bei atsiskaitymą laiku už suvartotą elektros energiją. Šios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvados yra priešingos apeliacinės instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad nuomininkas turi teisę reikalauti, jog su juo būtų sudaryta elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis.
3. Atsakovas teise atsisakyti sudaryti sutartį su buto nuomininku naudojasi sąžiningai ir ja nepiktnaudžiauja, o siekia užtikrinti aprūpinimo elektros energija patikimumą ir saugumą, atsiskaitymą laiku už suvartotą elektros energiją. Šie tikslai pasiekiami sudarant elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį su gyvenamųjų patalpų savininku.
4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad savivaldybės civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais ir lygiomis teisėmis su kitais šių santykių dalyviais (CK 2.36 straipsnio 1 dalis, Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas). Tai pabrėžta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008. Sudarydama, vykdydama ir nutraukdama gyvenamosios patalpos nuomos ir kitas civilines teisines sutartis, savivaldybė veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta ir tai, kad konstitucinis asmenų lygybės principas taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims (1996 m. vasario 28 d., 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Aplinkybė, kad socialinio būsto nuoma yra viena iš socialinės paramos teikimo, t. y. savivaldybės vykdomos pagal Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 4 punktą priskirtosios (ribotai savarankiškos) funkcijos, formų, nekeičia savivaldybės teisinės padėties civiliniuose nuomos teisiniuose santykiuose. Savivaldybė, vykdydama socialinio būsto nuomos funkciją, ne tik veikia vienodais pagrindais su kitais teisinių santykių dalyviais, bet ir negali perkelti atsakomybės ir rizikos dėl vykdant šią funkciją galinčių atsirasti nuostolių kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008).
5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-551/2008. Išvadą apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką tam tikros kategorijos bylose galima daryti tik išanalizavus pakankamą skaičių nutarčių už atitinkamą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje F. S. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-443/2004). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuria rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, neformuoja teismų praktikos, nes yra vienintelė nutartis, kurioje teismas pasisakė dėl Elektros energetikos įstatymo 25 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Be to, teisėjų kolegija neatsižvelgė į tai, kad ši nutartis prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimams 2008 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimui. Kasatorius pabrėžia, kad teisinės valstybės principas lemia bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų jurisprudencijos vienodumą.
6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-551/2008, neturėtų būti vadovaujamasi ir dėl to, kad Europos Sąjungos teisės aktuose neįtvirtinta kitokios negu Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje elektros energijos vartotojo sąvokos ir nenustatyta elektros tiekėjo pareigos sudaryti sutartį su gyvenamųjų patalpų nuomininkais. 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančioje Direktyvą 96/92/EB, įtvirtinta sąvoka „namų ūkio vartotojai“ – tai elektros energijos vartotojai, perkantys elektros energiją savo namų ūkio vartojimui, išskyrus komercinę ar profesinę veiklą. Ši sąvoka neturi būti aiškinama kaip sukurianti tiekėjui pareigą sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį su kiekvienu asmeniu, kuris turi elektros energijos vartojimo poreikį ir kreipiasi dėl sutarties sudarymo. Toks teisės normų aiškinimas reikštų esminį valstybės ir jos įgaliotų institucijų teisių reglamentuoti elektros energijos teisinius santykius suvaržymą ir taip būtų apribotos galimybės užtikrinti elektros energijos tiekimo saugumą ir patikimumą, o tai yra vienas iš svarbiausių Direktyvos reglamentavimo tikslų (Direktyvos 4 straipsnis).
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Nurodomi šie argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai išaiškino ir taikė Elektros energetikos įstatymo 25 straipsnio nuostatas. Šio įstatymo 26 straipsnyje nustatyta, kad 25 straipsnio reikalavimo vykdyti neprivaloma, jeigu tai padaryti trukdo nuo visuomeninio tiekėjo nepriklausančios aplinkybės. Tokių aplinkybių kasatorius nenurodė, jų nenustatė ir teismai.
2. Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad elektros energijos skirstymas ir tiekimas yra neatskiriamai susijęs su turtu, į kurį tiekiama elektros energija. Tiekimas neatskiriamai susijęs su reikalavimus atitinkančių elektros įrenginių buvimu. Ūkio ministro 2004 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 4-432 patvirtintų Elektros įrenginių eksploatavimo saugos taisyklių 10 punkte elektros įrenginių savininku nurodytas fizinis ar juridinis asmuo, kuriam nuosavybės ar patikėjimo teise priklauso elektros įrenginiai.
3. Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad trečiasis asmuo A. S., sudaręs buto nuomos sutartį, neįgijo teisės reikalauti, kad su juo būtų sudaryta elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.383 straipsnio 3 dalis), todėl pagal CK 6.161 straipsnį visiems paslaugas teikiantis asmuo privalo tokią sutartį sudaryti su bet kuriuo asmeniu, kai jis kreipiasi, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis.
4. Nėra pagrindo teigti, kad, įpareigojant visuomeninį tiekėją sudaryti elektros energijos tiekimo sutartis ne tik su savininkais, bet ir su kitais asmenimis, būtų apribotos visuomeninio tiekėjo teisės ir tai sudarytų sąlygas savininkams piktnaudžiauti ir vengti apmokėti už patiektą elektros energiją. Elektros energetikos įstatymo 27 straipsnyje nustatytos atsiskaitymo garantijos visuomeninam tiekėjui. Be to, tiekėjas, įsiskolinimus už pateiktą energiją, turi teisę nutraukti elektros energijos tiekimą Elektros energetikos įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.
5. Kasacine tvarka prašomas peržiūrėti apeliacinės instancijos teismo sprendimas neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimui.
6. Kasaciniame skunde nenurodyta įstatymų, kurių pagrindu savivaldybė privalėtų sudaryti elektros energijos tiekimo į socialinius būstus pirkimo-pardavimo sutartis. Vadovaujantis CK 6.584 straipsniu ir Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 879 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2 punktu, elektros energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenustatyta kitaip, ir už gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą elektros energiją jie atsiskaito pagal nustatyta tvarka įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis arba kita vartojimo ar nuomos sutartyse nustatyta tvarka.
7. Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos šios kategorijos bylose. Skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008, netaikytina sprendžiant elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo klausimus, nes šioje byloje buvo sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas. Teismai pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausias prokuroras v. AB,,VST“, bylos Nr. 3K-3-551/2008.
8. Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad Europos Sąjungos teisės aktuose nėra įtvirtintos kitokios nei Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje suformuluotos elektros energijos sąvokos, nenustatyta pareigos sudaryti sutartį su gyvenamųjų patalpų nuomininkais. Tačiau 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančioje Direktyvą 96/92/EB, nurodyta, kad direktyvoje svarbu pateikti bendras minimalias normas, kurių turi laikytis visos valstybės narės, atsižvelgiant į vartotojų apsaugos, tiekimo saugumo, aplinkos pasaugos ir lygiaverčio konkurencijos laipsnio užtikrinimo visose valstybėse narėse tikslus. Vartotojai nurodyti kaip perkantieji elektros energiją savo asmeniniams poreikiams. Tokie principai įtvirtinti ir Lietuvos teisės aktuose, kuriuose nenumatyta, kad sutartį dėl elektros energijos tiekimo privaloma sudaryti tik su patalpų savininkais.
Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija prašo kasacinį skundą atmesti. Trečiasis asmuo teigia, kad kasatoriaus nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008, ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra tapačios, todėl kasatoriaus nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis neturi precedento reikšmės nagrinėjamoje byloje. Precedentu reikia laikyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kaišiadorių apylinkės vyriausias prokuroras v. AB,,VST“, bylos Nr. 3K-3-551/2008, kurios faktinės aplinkybės yra tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl elektros energijos tiekėjo teisės atsisakyti sudaryti energijos pirkimo-pardavimo sutartį
Tam, kad būtų atsakyta į esminį šio ginčo klausimą – ar visuomeninis elektros energijos tiekėjas gali atsisakyti sudaryti energijos pirkimo-pardavimo sutartį su socialinio būsto nuomininku tik tuo pagrindu, kad jis nėra būsto savininkas – svarbu įvertinti teisės normų, reglamentuojančių elektros energijos tiekimo sutartinius santykius, visumą.
Elektros energijos pirkimą-pardavimą reglamentuoja CK, taip pat kiti energetikos srityje priimti įstatymai bei poįstatyminiai teisės aktai, kurių nuostatos energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams turi būti taikomos laikantis CK 1.3 straipsnyje nustatytų civilinės teisės šaltinių konkurencijos taisyklių. Pagal CK 1.3 straipsnio 2 dalies normą, jei yra prieštaravimų tarp įstatymų, reglamentuojančių tą patį teisinį santykį, CK normos turi prioritetą prieš kitus įstatymus, jeigu pačiame kodekse nenustatyta kitaip. CK 1.3 straipsnio 3 dalyje yra specialiai sureguliuotas CK ir kitų įstatymų, kurių normose įgyvendintos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos, konkurencijos klausimas: tokios įstatymų normos turi prioritetą prieš CK normas.
Elektros energijos pirkimui-pardavimui taikomas CK šeštosios knygos IV dalies XXIII skyriaus septintasis skirsnis,,Energijos pirkimo-pardavimo sutartys“ (CK 6.391 straipsnis). Šio skirsnio normos taikomos aprūpinant elektros energija, jeigu įstatymai nenustato ko kita arba kitokia išvada nedarytina atsižvelgiant į prievolės esmę (CK 6.391 straipsnis). Esminė aplinkybė sprendžiant dėl tiekėjo teisės atsisakyti sudaryti sutartį yra CK 6.383 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas energijos pirkimo-pardavimo sutarties, kaip viešosios sutarties, pobūdis. Tai, kad elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis yra viešoji sutartis, reiškia, kad verslininkas, turintis teisę (licenciją) tiekti elektros energiją, kartu turi ir pareigą ją tiekti, o atsisakyti parduoti energiją gali tik įstatymų nustatyta tvarka patvirtintais atvejais (pagrindais) (CK 6.161 straipsnio 2 dalis). Tokiu teisiniu reglamentavimu sutarties laisvės principas yra ribojamas tam, kad būtų užtikrintas elektros energijos, kaip strategiškai svarbios tiek šalies ūkio funkcionavimui, tiek asmeniniams (buitiniams) gyventojų poreikiams prekės, prieinamumas.
Taigi įstatymu yra garantuota abonento (elektros energijos vartotojo) teisė sudaryti energijos pirkimo-pardavimo sutartį su verslininku, turinčiu teisę tam tikroje teritorijoje parduoti energiją. Energijos tiekimo specifika lemia vieną šios teisės ribojimų – elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma su abonentu tik tuo atveju, kai jis turi energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tinklų, ir kai įrengti energijos apskaitos prietaisai (CK 6.383 straipsnio 2 dalis). Ši įstatymo nuostata CK 6.161 straipsnio 2 dalies prasme vertintina kaip įstatyminė išimtis, atleidžianti elektros energijos tiekėją nuo pareigos sudaryti viešąją sutartį tuo atveju, jeigu energijos vartotojas neturi tinkamų įrenginių (prietaisų). CK 6.383 straipsnio 2 dalyje neatskleistas sąvokos,,turi“ turinys, jis nustatytinas sistemiškai aiškinant elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojančias teisės normas. Kasacinio teismo praktikoje šiuo klausimu laikomasi pozicijos, kad CK 6.383 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka,,turi“ apima ne tik turėjimą nuosavybėje, bet ir faktinį teisėtą energiją naudojančių įrenginių ar nustatytus reikalavimus atitinkančių vidaus tinklų valdymą ar naudojimą, atitinkamai energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi – abonentu gali būti ne tik energiją naudojančių įrenginių ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančių vidaus tinklų, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, savininkas, bet ir teisėtas valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB,,VST”, bylos Nr. 3K-3-551/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-185/2009; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-186/2009).
Elektros energijos pirkimo-pardavimo santykiai detaliai reglamentuojami Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatyme (2004 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. IX-2307 redakcija; toliau tekste – ir Įstatymas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aktualiu nagrinėjamam ginčui klausimu – dėl tiekėjo teisės atsisakyti sudaryti energijos pirkimo-pardavimo sutartį – Elektros energetikos įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas nekonkuruoja su CK normomis. Įstatymo 25 straipsnyje įtvirtinta visuomeninio tiekėjo pareiga tiekti elektros energiją pagal pareikalavimą: visuomeninis tiekėjas privalo sudaryti sutartis ir tiekti elektros energiją visiems jam išduotoje licencijoje nustatytoje teritorijoje esantiems ir to pareikalavusiems vartotojams, nepasirinkusiems nepriklausomo tiekėjo. Įstatymo 26 straipsnyje nustatyta bendrosios tiekėjo pareigos išimtis: šio įstatymo 25 straipsnio reikalavimą vykdyti neprivaloma, jeigu tai padaryti trukdo nuo visuomeninio tiekėjo nepriklausančios aplinkybės. Vartotoju Elektros energetikos įstatyme įvardijamas asmuo, kurio įrenginiai yra prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų ar tiesioginės linijos ir kuris perka elektros energiją vartojimo tikslams (Įstatymo 2 straipsnio 35 punktas).
Taigi elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo teisė iš abonento (vartotojo) pusės tiek CK 6.383 straipsnio 2 dalyje, tiek Elektros energetikos įstatyme įtvirtintame teisiniame reguliavime kildinama ne nuosavybės teisės į gyvenamąsias patalpas bei energiją naudojančius įrenginius (reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus), o prekės vartojimo poreikio pagrindu, kai vartojimas atitinka CK 6.383 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, t. y. kai asmuo turi (bet kuriais teisėtais pagrindais) energiją naudojančius įrenginius (vidaus tinklus), prijungtus prie energijos tiekimo tinklų, ir yra įrengti energijos apskaitos prietaisai. Tokio įstatymo aiškinimo pagrindu kasacinio teismo praktikoje elektros energijos tiekėjo atsisakymas sudaryti energijos pirkimo-pardavimo sutartį dėl to, kad asmuo, kuris dėl to kreipėsi, yra ne būsto savininkas, o nuomininkas, pripažįstamas neteisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB,,VST”, bylos Nr. 3K-3-551/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-185/2009; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-186/2009). Elektros energijos tiekėjo siekis sudaryti energijos pirkimo-pardavimo sutartį tik su asmeniu, turinčiu nekilnojamojo turto, nėra įstatymo saugomas ir gintinas interesas.
Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymą reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. Nr. 4-350 įsakymu patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės. Taisyklių 29 punkte nustatyta, kad elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis operatoriai ar tiekėjai, esant savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais; pagal Taisyklių 30 punktą operatorius ar tiekėjas turi teisę atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad elektros energijos tiekėjo galimybė sudaryti ar teisė nesudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties su nuomininku, nurodyta Taisyklių 29 ir 30 punktuose, turi būti aiškinama ne kaip absoliuti pasirinkimo laisvė, o kaip pareigos ir teisės derinys, pagrįstas sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės praktikos sutartiniuose santykiuose imperatyvais (CK 6.158 straipsnis). Sąžiningumas, be kita ko, reiškia nepiktnaudžiavimą teise, o atsisakymas sudaryti viešąją sutartį ne įstatymuose nustatyta tvarka patvirtintais pagrindais, kai be teisėto pagrindo nuosavybės teisė į daiktus pripažįstama lemiančiu veiksniu atsisakymui pagrįsti, prieštarauja subjektinių teisių, kurias siekiama įgyvendinti, paskirčiai, pažeidžia tiek vartotojų, kaip abonentų pagal energijos pirkimo-pardavimo sutartis, tiek kaip vartotojų pagal vartojimo sutartis (CK 1.39 straipsnio 1 dalį) teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB,,VST”, bylos Nr. 3K-3-551/2008).
Ginčo teisinius santykius tiesiogiai reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją, komunalines paslaugas tvarka (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 13 d. nutarimo Nr.658 red-ja), kurios 2 punkte nustatyta, kad šalto ir karšto vandens, elektros energijos, dujų ir šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenumatyta kitaip ir už gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas ir šiluminę energiją atsiskaito pagal nustatyta tvarka įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis arba kita vartojimo ar nuomos sutartyse nustatyta tvarka. Teisinėje valstybėje teisės aktai sukelia teisines pasekmes ir yra privalomi teisės subjektams tol, kol jų galia nėra paneigta įstatymų nustatyta tvarka. 2002 m. gegužės 13 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 658 yra galiojantis teisės aktas, todėl turi būti taikomas sudarant elektros pirkimo-pardavimo sutartis su socialinių būstų nuomininkais.
Nagrinėjamoje byloje nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti CK 6.161 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigos sudaryti viešąją sutartį išimtį ir sudarytų teisėtą pagrindą kasatoriui atsisakyti sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį su socialinio būsto nuomininku. Kasatoriaus reikalavimas, kad elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį sudarytų ir būsto savininkas – savivaldybė, taip prisiimdama atsakomybę už nuomininko prievoles, neturi įstatyminio pagrindo. Pagal sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnis) priversti kitą asmenį sudaryti sutartį galima tik tuo atveju, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį.
Dėl skundžiamo teismo sprendimo atitikties teismų praktikai
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas teismo sprendimas atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką, pagal kurią teisę reikalauti sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį turi teisėti techninius reikalavimus atitinkančių elektros energijos tiekimo įrenginių ir apskaitos prietaisų valdytojai nepriklausomai nuo valdymo pagrindo. Tokios pozicijos laikomasi sprendžiant ginčus dėl tiekėjo atsisakymo sudaryti elektros energijos pardavimo sutartį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v.AB,,VST”, bylos Nr. 3K-3-551/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-185/2009; 2009 m. balandžio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-186/2009.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasatoriaus argumentą, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-551/2008, neturėtų būti vadovaujamasi dėl to, kad Europos Sąjungos teisės aktuose neįtvirtinta kitokios negu Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje elektros energijos vartotojo sąvokos ir nenustatyta elektros tiekėjo pareigos sudaryti sutartį su gyvenamųjų patalpų nuomininkais. Nurodytoje kasacinio teismo nutartyje 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 96/92/EB, nuostatomis buvo remiamasi tinkamo antrinės Europos Sąjungos teisės perkėlimo į nacionalinę teisę aspektu. Aptariama nutartis grindžiama išvada, kad nacionalinis reguliavimas atitinka Direktyvą 2003/54/EB tuo klausimu, kad vartotojo, kaip elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalies, teisinio statuso įgijimui nekeliami nuosavybės teisės į daiktus reikalavimai.
Kasacinio teismo praktikoje nekvestionuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimo išvada, kad Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 29 ir 30 punktų normos neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Kasacinio teismo praktikoje suformuluotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklės, kurių esmė ta, kad dėl elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties, kaip viešosios sutarties, pobūdžio elektros energijos tiekėjo teisė atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku negali būti suprantama kaip absoliuti pasirinkimo laisvė.
Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad skundžiamas teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimams 2008 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008. Nurodyta teismo nutartis priimta byloje dėl skolos iš šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, taigi yra skirtinga faktinėmis ginčo aplinkybėmis bei taikytina teise ir negali būti vertinama kaip precedentas nagrinėjamo ginčo atžvilgiu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta įstatyminių pagrindų skundžiamam apeliacinės instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš AB,,VST“ 34,10 Lt (trisdešimt keturis litus 10 ct.) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, valstybei.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Sigita Rudėnaitė
Vincas Verseckas
