Civilinė byla Nr. e2A-33-589/2024
Teisminio proceso Nr. 2-08-3-00937-2023-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 2.6.29.4; 3.2.4.4; 3.2.4.9.2; 3.2.4.11; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 21 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės ir Dalios Pranckienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2922-902/2023 pagal ieškovų B. V. ir V. V. ieškinį dėl skolos priteisimo atsakovui V. Š., trečiasis asmuo – J. Š..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai B. V. ir V. V. (toliau – ir ieškovai) prašė priteisti iš atsakovo V. Š. (toliau – ir atsakovas) 7 500 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovai nurodė, kad jie mirusiam T. Š. į banko sąskaitą 2020 m. gruodžio 28 d. iš viso kaip paskolą pervedė 15 000 Eur sumą: B. V. pervedė 70 977,90 SEK (Švedijos kronų), o V. V. – 81 137,60 SEK (Švedijos kronų). Apie šios pinigų sumos pervedimą žinojo tuometinė T. Š. sužadėtinė T. M. ir T. Š. mama J. Š., kuri pripažįsta skolos faktą, dėl jos priimto paveldėjimo dalies ir įsiskolinimo atlyginimo jau ieškovai yra suderinę. Mirus skolininkui T. Š., Marijampolės 1-ojo notarų biure buvo užvesta paveldėjimo byla ir paveldėjimo liudijimai buvo išduoti T. Š. įpėdiniams – paveldėtojams pagal įstatymą J. Š. (byloje trečiasis asmuo) ir V. Š. (byloje atsakovas) paveldint po ½ dalį turto, turtinių teisių ir prievolių. Jiems priėmus palikimą, kilo įstatyminė pareiga grąžinti mirusiojo asmens skolas dalyje, neviršijančioje paveldėto turto dalies pagal 2022 m. gegužės 10 d. antstolės sudarytą paveldimo turto apyrašą vykdomojoje byloje Nr. 0076/22/00372. Tokiu būdu, ieškovai pareikštu ieškiniu iš atsakovo reikalauja įvykdyti ½ dalį mirusiojo T. Š. turtinį įsipareigojimą 15 000 Eur skolai, kas sudaro ieškinio reikalavimą dėl 7 500 Eur skolos priteisimo.
3. Taip pat nurodė, kad nors tarp sandorio šalių – mirusiojo T. Š. ir ieškovų – nebuvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis, tačiau buvo atlikti mokėjimų pavedimai, T. Š. pervedant pinigų sumas, atitinkančias 15 000 Eur sumą. Egzistuoja faktas, kuris patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nurodė, jog tarp šalių buvo sudaryta tikslinė paskolos sutartis. Šią aplinkybę gali patvirtinti T. Š. sužadėtinė T. M. ir T. Š. mama J. Š.. Pretenziją dėl skolos grąžinimo ieškovai raštu 2022 m. rugsėjo 12 d. pateikė atsakovui, tačiau pastarasis į pretenziją nesureagavo ir pašto siuntos neatsiėmė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė iš atsakovo V. Š. ieškovams B. V. ir V. V. 7 500 Eur skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą (7 500 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. kovo 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 223 Eur bylinėjimosi išlaidas, o valstybės naudai – 26,56 Eur teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. kovo 7 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones paliko galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.
5. Teismas nustatė, kad 2022 m. balandžio 6 d. mirus skolininkui T. Š. Marijampolės 1-ojo notarų biure buvo užvesta paveldėjimo byla ir paveldėjimo liudijimai buvo išduoti T. Š. įpėdiniams – paveldėtojams pagal įstatymą J. Š. ir V. Š., kiekvienam jų paveldint pagal turto apyrašą po ½ dalį turto, turtinių teisių ir prievolių. Dviem ieškovų 2020 m. gruodžio 28 d. atliktais pavedimais per banką buvo pervesta iš viso 15 000 Eur suma į T. Š. sąskaitą, esančią akcinėje bendrovėje (toliau – ir AB),,Swedbank“, t. y. B. V. pervedė 70 977,90 SEK (Švedijos kronų), o V. V. – 81 137,60 SEK (Švedijos kronų), atitinkamai 7 000 Eur ir 8 000 Eur.
6. Teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo išaiškinimus, nurodė, kad, ieškovams šioje byloje pareiškus reikalavimą grąžinti skolą, įrodinėjimo dalyką byloje sudarė faktinės aplinkybės, galinčios patvirtinti paskolos sutarties sudarymo faktą: kad pinigai buvo perduoti ieškovų ir kad jie buvo perduoti T. Š. būtent kaip paskola.
7. Teismas pažymėjo, jog nors atsakovas abejoja, kad V. V. nurodyta suma, kurią jis adresavo būtent T. Š., pastarąjį tikrai pasiekė, o galimai kokiu tai būdu V. V. buvo sugrąžinta (konkrečių aplinkybių atsakovas / jo atstovas teismui nenurodė), nes pavedime yra padarytas prierašas,,transfer to own account, true T., to V. V.“, tačiau teismui užklausus minėtą banką, jis 2023 m. gegužės 30 d. raštu Nr. S/4711 patvirtino, jog T. Š. 8 000 Eur sumą 2020 m. gruodžio 28 d. gavo iš V. V.. Teismas sprendė, kad nėra jokių abejonių, kad nurodytą datą T. Š. iš ieškovų bendrai gavo 15 000 Eur sumą.
8. Teismas akcentavo, kad pagal ginčo skolos sumą paskolos sutartis turėjo būti sudaryta raštu. Sandorio šalys nebuvo sudariusios rašytinės sutarties, tačiau pinigai buvo pervesti į banko sąskaitą. Teismas sprendė, kad nors byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių T. Š. įsipareigojimą grąžinti paskolą ar paskolos grąžinimo datą, tačiau nustatytų faktinių aplinkybių visuma suteikia pakankamą pagrindą konstatuoti šalių paskolos teisinius santykius. Teismas nurodė, kad tokią išvadą daro remdamasis įrodymų visetu – mokėjimo pavedimais, ieškovų ir trečiojo asmens, kuris girdėjo T. Š. pokalbį su ieškove telefonu dėl pinigų paskolinimo, paaiškinimais teisme, liudytojos T. M. parodymais, kuri teisme nurodė, jog žino, kad jos buvęs draugas (draugavo apie 6 metus) T. Š. skolinosi pinigus iš buvusių kaimynų, t. y. ieškovų. Šie įrodymai neprieštarauja vieni kitiems, bet vieni kitus papildo ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.
9. Teismas taip pat akcentavo, kad nors atsakovas pagrįstai nurodo, jog ieškovų pinigų pervedimai yra be mokėjimo paskirties nurodymo ir savaime neįrodo pinigų perdavimo būtent paskolos sutartimi fakto, tačiau šie mokėjimai yra tiesioginis rašytinis įrodymas, patvirtinantis faktą, kad T. Š. pinigus gavo, o netiesioginiai įrodymai, kurių visuma remiasi teismas, nustatydamas paskolos faktą, yra leistini pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktą (nes T. Š. bei jo motiną J. Š. ieškovai gerai pažinojo, vieni kitais pasitikėjo, nes buvę kaimynai). Byloje esantys įrodymai buvo surinkti tinkamai paskirsčius įrodinėjimo naštą (teikti ieškovų, įrodinėjančių paskolos sutarties faktą), neprieštaravo vieni kitiems ir jų visuma leido daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.
10. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, jog T. Š. siejo kiti – ne paskolos teisiniai santykiai. Ieškovų teigimu, jie ginčo sumą T. Š. paskolino, šią sumą jis ieškovams vėliau, dvejų metų laikotarpiu, ieškovams pareikalavus, pažadėjo grąžinti. Būtent to ir tikėjosi ieškovai iš T. Š., tačiau jis susirgo ir mirė. Ieškovai patikino teismą, jog kitokie teisiniai santykiai su T. Š. tikrai nesiejo. Jie nurodytos 15 000 Eur sumos jam nedovanojo. Nors atsakovas su tuo nesutinka, tačiau jis konkrečių įrodymų nesutikimui pagrįsti teismui nepateikė. Tokiu atveju teismas laikė atsakovo atsikirtimus neįrodytais. Be to, teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad ginčo sumą ieškovai T. Š. būtų dovanoję, nes nei (bankinių) pavedimų paskirtyje ieškovai nenurodė, jog sumas jie perduoda / perveda T. Š. kaip dovaną, taip pat T. Š. gautų 2020 m. gruodžio 28 d. iš ieškovų sumų VMI kaip dovaną nedeklaravo (šių sumų iš viso jis nėra deklaravęs VMI), ieškovai savo veiksmais siekia išsireikalauti pinigus būtent kaip paskolą (kreipdamiesi į teismą su ieškiniu), taipogi, byloje nesurinkta duomenų, kokiam tikslui ieškovai ginčo sumas galėjo dovanoti T. Š.. Teismas nurodė ir tai, kad vadovaujantis CK 6.469 straipsnio 2 dalimi, dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip 14 500 Eur, turi būti notarinės formos. Šiuo atveju, ieškovai T. Š. bendrai paskolino 15 000 Eur sumą (tai pasak jų, buvo jų kaip sutuoktinių bendri pinigai) ir nesant dėl šių pinigų perdavimo sudarytos notarinės sutarties, teismo įsitikinimu, sutartis negaliotų dėl formos trūkumo.
11. Dėl pasakytų argumentų teismas konstatavo, kad ieškovai pagrįstai reikalauja iš atsakovo, kuris yra paveldėtojas pagal įstatymą mirusio T. Š. ½ dalies turto, turtinių teisių ir prievolių, priteisti ½ dalies paskolintos sumos, t. y. 7 500 Eur. Atsakovas išreiškė abejones dėl to, kad ginčo pinigai ieškovams visgi galėjo būti grąžinti, taip pat abejoja, kad trečiasis asmuo J. Š. yra ieškovams grąžinusi pusę sumos – 7 500 Eur. Į bylą nepateikta rašytinių įrodymų (rašytinės formos kreditoriaus pakvitavimo ar kitokio kreditoriaus surašyto / pasirašyto dokumento, kuriame būtų patvirtintas paskolos dalies (dalių) grąžinimo faktas), kad ieškovų paskolintą 15 000 Eur sumą T. Š. būtų jiems grąžinęs, todėl teismas laikė, kad jis, būdamas dar gyvas, ginčo skolos nebuvo grąžinęs ir po mirties ieškovams paliko tokio dydžio įsiskolinimą. Trečiasis asmuo J. Š. (jos atstovas) teismui 2023 m. balandžio 24 d. pateikė rašytinius įrodymus (pakvitavimą, sąskaitos išrašą), kad trečiasis asmuo pagal ieškovų pareikalavimą, kaip paveldėtoja pagal įstatymą mirusio T. Š. ½ dalies turto, turtinių teisių ir prievolių, ieškovams grąžino ½ dalies paskolintos sumos, t. y. 7 500 Eur. Ieškovai teisme patvirtino, kad J. Š. jiems už T. Š. grąžino ½ dalį paskolintų pinigų ir jai pretenzijų dėl to nebeturi, ką ieškovai patvirtino ir savo veiksmais – ieškinio reikalavimo dėl išreikalautinos paskolos jos atžvilgiu nesuformulavo. Iš trečiojo asmens išrašo iš banko sąskaitos matyti, jog ji banke turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su ieškovais, dalį lėšų trečiasis asmuo periodiškai nusiimdavo nuo sąskaitos. Visa tai šalina kokias tai kilusias abejones, kad J. Š. su ieškovais neatsiskaitė.
12. Esant tokioms aplinkybėms, teismas ieškovų pareikštą ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovo tenkino. Teismas sutiko, kad negrąžintos paskolos dalį – 7 500 Eur B. V. ir V. V. priteisti reikalauja kaip solidarūs ieškovai, nes iš jų teisme duoto paaiškinimo nustatyta, kad paskolintos lėšos buvo jų bendros lėšos kaip susituokusių asmenų (sutuoktinių). Byloje nesurinkta duomenų, jog paskolintos lėšos buvo asmeninės kiekvieno ieškovo lėšos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš trečiojo asmens J. Š. ieškovai jos grąžinamas lėšas – 7 500 Eur taip pat priėmė bendrai, rodo teismui pateiktas jos atstovo pateiktas pakvitavimas apie lėšų grąžinimą.
13. Kadangi atsakovas pagal ieškovų pareikalavimą praleido terminą įvykdyti piniginę prievolę, teismas ieškovams iš atsakovo priteisė 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. kovo 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinį patenkinęs, teismas atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas paliko neatlygintas, tuo tarpu iš atsakovo ieškovams ir valstybei priteisė visas byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Atsakovas V. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – B. V. ir V. V. ieškinį atmesti ir priteisti atsakovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
15. Nurodo, kad teismas priėmė neteisingą ir neteisėtą teismo sprendimą, nes neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, suabsoliutino ieškinio patenkinimu suinteresuotų asmenų pasisakymus, priėmė nepagrįstą jokiais įrodymais teismo sprendimą, visiškai nelygiaverčiai vertino atsakovo išdėstytus argumentus, nesivadovavo įrodinėjimo taisyklėmis, nenustatė paskolos sutarčiai būtinus nustatyti sutarties privalomuosius elementus, taip pažeidė ne tik šalių lygiateisiškumo, dispozityvumo, rungimosi, teisingumo principus, bet ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kas sąlygojo neteisingo ir neteisėto teismo sprendimo priėmimą.
16. Tvirtina, kad teismas pažeidė CK 1.93 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą riboto įrodymų leistinumo taisyklę. J. Š. ir liudytojos T. M. liudijimai yra nepatikimi, todėl teismas neturėjo jais vadovautis. Šis asmuo nurodė akivaizdžiai prieštaringus teiginius apie esmines bylos aplinkybes, kai teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad T. Š. skola yra, o turto apyraše paliudijo, kad jokių skolų nėra. Byloje nėra jokio rašytinio dokumento ar nesuinteresuoto liudytojo parodymų, kurie patvirtintų pokalbį tarp ieškovės ir T. Š. dėl paskolos iš viso buvus, todėl teismas byloje vadovavosi nepatikimos ir suinteresuotą bylos baigtimi turinčios liudytojos parodymais. Sandorį su ieškovais sudarinėjo suinteresuotumą turinti J. Š., o ne T. Š..
17. Pažymi, kad byloje nėra nei vieno dokumento, kuriame būtų nurodoma, kad lėšos buvo pervestos kaip paskolos lėšos, taip pat byloje nėra jokių objektyviai patikrinamų ar per kitus įrodymus patikrinamų duomenų, kad T. Š. įsipareigojo lėšas gražinti. Teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovui, konstatuodamas, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, jog T. Š. siejo kiti – ne paskolos teisiniai santykiai.
18. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškimo, jog ieškovai atleido nuo skolos gražinimo J. Š. nėra, vadinasi skolos suma sumažėjo abiem skolininkams, tačiau teismas lėšas priteisė tik iš atsakovo.
19. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovai B. V. ir V. V. prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo jų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
20. Nurodo, kad su atsakovo apeliacinio skundo motyvais nesutinka. Mano, kad teismas priėmė motyvuotą, pagrįstą ir teisingą sprendimą, bylą išnagrinėjo tinkamai taikant ir aiškinant materialiosios ir procesinės teisės normas, tinkamai vadovaujantis aukštesnės instancijos teismų suformuota praktika analogiško pobūdžio civilinėse bylose.
21. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo J. Š. prašo apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti iš atsakovo jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.
22. Nurodo, kad su atsakovo apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Mano, kad teismas tinkamai vertino šalių susiklosčiusius teisinius santykius, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, pagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais.
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų
23. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovo V. Š. apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.
24. Apeliacijos dalyką pagal apeliacinio skundo ribas sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
25. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovai B. V. ir V. V. 2020 m. gruodžio 28 d. atliko du mokėjimo pavedimus per banką, pervesdami iš viso 15 000 Eur sumą į T. Š. sąskaitą, esančią AB,,Swedbank“, t. y. B. V. pervedė 70 977,90 SEK (Švedijos kronų), o V. V. – 81 137,60 SEK (Švedijos kronų), atitinkamai 7 000 Eur ir 8 000 Eur. Mokėjimo nurodymuose nėra nurodyta pervedamų piniginių lėšų paskirtis. 2022 m. balandžio 6 d. mirus skolininkui T. Š., Marijampolės 1-ojo notarų biure buvo užvesta paveldėjimo byla ir paveldėjimo liudijimai buvo išduoti T. Š. įpėdiniams – paveldėtojams pagal įstatymą trečiajam asmeniui J. Š. ir atsakovui V. Š., kiekvienam jų paveldint pagal turto apyrašą po ½ dalį turto, turtinių teisių ir prievolių.
26. Ieškiniu ieškovai prašė priteisti iš atsakovo pusę (7 500 Eur) minėtais dviem mokėjimo pavedimais T. Š. pervestos pinigų sumos įrodinėdami, kad šiuos pinigus T. Š. perdavė žodinės paskolos sutarties pagrindu, T. Š. įsipareigojus juos grąžinti. Atsakovas neginčijo, kad T. Š. pinigus gavo, tačiau ieškinį prašė atmesti ieškovams leistinais įrodymais nepagrindus, kad ieškovų įrodinėjamas skolinis įsipareigojimas egzistuoja, kad buvo sudaryta būtent paskolos sutartis ar toks įsipareigojimas nebuvo įvykdytas.
27. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nors byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių T. Š. įsipareigojimą grąžinti paskolą ar paskolos grąžinimo datą, vis tik faktinių aplinkybių visuma, nustatyta įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą (bankinius mokėjimo pavedimus, ieškovų ir trečiojo asmens paaiškinimus, liudytojos T. M. parodymus teisme), nesant byloje pateiktų įrodymų, patvirtinančių, kad T. Š. su ieškovais siejo kiti – ne paskolos teisiniai santykiai, suteikia pakankamą pagrindą konstatuoti tarp ieškovų ir T. Š. susiklosčiusius paskolos teisinius santykius, todėl ieškovų ieškinį tenkino.
28. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes nenustatė paskolos sutarčiai būtinų nustatyti sutarties privalomųjų elementų, neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir nesivadovavo įrodinėjimo taisyklėmis, kas sąlygojo neteisingo ir neteisėto teismo sprendimo priėmimą.
Dėl paskolos sutarties sudarymo
29. Apeliaciniame skunde atsakovas tvirtina, kad byloje nėra nei vieno dokumento, kuriame būtų nurodoma, kad ieškovai lėšas T. Š. pervedė kaip paskolos lėšas, nei vieno įrodymo ar požymio, kad šalys būtų taręsi dėl lėšų gražinimo ir T. Š. būtų įsipareigojo lėšas gražinti, todėl pirmosios instancijos teismas, nesant nustatytų esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo, nepagrįstai pripažino šalių paskolos teisinius santykius. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė jokiais įrodymais nepagrįstą teismo sprendimą, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, pernelyg suabsoliutino ieškovų bei trečiojo asmens J. Š. paaiškinimus ir visiškai nelygiaverčiai vertino atsakovo išdėstytus argumentus. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus tokius apeliacinio skundo argumentus.
30. Remiantis CK 6.870 straipsnio 1 dalimi, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal šio straipsnio 2 dalį, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.
31. Paskolos sutartis yra realinė, t. y. ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), todėl tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai pinigų paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020 14 punktą; 2021 m. spalio 20 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021 14 punktą).
32. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 22 punktą; 2018 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018 58 punktą).
33. Aiškindamas paskolos teisinių santykių atsiradimą reglamentuojančias teisės normas kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad banko mokėjimo pavedimas savaime nepatvirtina buvus paskolos teisinius santykius. Pinigų pervedimas yra tik tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau pačios prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu (pvz., bendro verslo, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, patiektas prekes ir kt.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-313/2015; 2021 m. spalio 20 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021; 2023 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-1120/2023).
34. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame CPK numatytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013. Teismų praktika. 2013, 41, p. 202-213). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą spręsti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje (atsiliepime į ieškinį, priešieškinyje ar kitame procesiniame dokumente) nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018 37 punktą; 2023 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-781/2023 35 punktą).
35. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą, paskolos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šioje byloje aktualiais klausimais. Pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, kad šis teismas vertino tiek ieškovų, tiek atsakovo argumentus dėl ieškovus ir T. Š. siejusių santykių teisinio kvalifikavimo, vertino visus byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir nešališkas išvadas apie ieškovų įrodinėjimų aplinkybių buvimą ar nebuvimą darė iš įrodymų visumos, vadovaudamasis ir logikos dėsniais.
36. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje esanti įrodymų visuma yra pakankama padyti labiau tikėtiną išvadą, kad tarp ieškovų ir T. Š. buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, nepaisant to, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių T. Š. įsipareigojimą grąžinti paskolą. Šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas įrodymų pakankamumo ir patikimumo reikalavimas.
37. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, 2020 m. gruodžio 28 d. bankiniai mokėjimo pavedimai yra tiesioginis rašytinis įrodymas, patvirtinantis faktą, kad T. Š. pinigus gavo, o netiesioginiai įrodymai, kurių visuma rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nustatydamas paskolos faktą (ieškovų paaiškinimai, kad T. Š. jų prašė paskolinti 15 000 Eur sumą, dvejų metų laikotarpiu, ieškovams pareikalavus, pažadėjo pinigus grąžinti, kitokie teisiniai santykiai su T. Š. jų nesiejo ir 15 000 Eur sumos jam nedovanojo, kad jie gerai pažinojo tiek patį T. Š., tiek ir trečią asmenį J. Š.; trečiojo asmens J. Š. paaiškinimai, kad ji girdėjo T. Š. pokalbį su ieškove telefonu dėl pinigų paskolinimo; liudytojos T. M. parodymai teisme, kad ji žino, jog jos buvęs draugas (draugavo apie 6 metus) T. Š. skolinosi pinigus iš buvusių kaimynų, t. y. ieškovų), vienas kitą papildė, vieni kitiems neprieštaravo ir jų visuma leido pirmosios instancijos teismo daryti pagrįstą išvadą apie ieškovų įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Byloje nebuvo surinkta duomenų, leidžiančių padaryti priešingas išvadas. Ieškovai nėra susiję su T. Š. giminystės ar kitais artimais ryšiais, kas pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką būtų lėmę tam tikrus ypatumus sprendžiant dėl sandorio šalis siejusių santykių teisinio kvalifikavimo (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-329-403/2020, 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-313/2015, 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Dėl to net ir nesant raštu atskirai išreikšto T. Š. įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jam pervestas pinigines lėšas, toks jo įsipareigojimas grąžinti lėšas yra numanomas iš byloje nustatytų kitų faktinių aplinkybių. Byloje nustatytų aplinkybių visuma pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinta kaip teikianti pagrindą spręsti, jog ieškovai įrodė paskolos sutarties sudarymo (esminių jos sąlygų egzistavimo) faktą.
38. Priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde byloje esantys įrodymai buvo surinkti tinkamai paskirsčius įrodinėjimo naštą. Jie buvo teikti ieškovų, įrodinėjančių paskolos sutarties faktą. Nors atsakovas ieškovų įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą neigė, kėlė versijas, kad minėtos piniginės lėšos ieškovų galėjo būti T. Š. padovanotos, jomis galėjo būti atsiskaityta su T. Š. ar grąžinta skola T. Š., kad minėta skola ieškovams galėjo būti grąžinta, nes netrukus po pinigų pervedimo T. Š. išgrynino 26 000 Eur sumą ieškovų gyvenamojoje vietovėje esančiuose bankomatuose, tačiau jokių įrodymų, kad T. Š. ir ieškovus siejo kiti teisiniai santykiai ar kad T. Š. ieškovams grąžino pasiskolintas lėšas, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovui.
39. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad trečiojo asmens J. Š. paaiškinimai ir liudytojos T. M. liudijimai yra nepatikimi, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jais vadovautis. Taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 1.93 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą draudimo remtis liudytojų parodymais išimtį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti ir šiems apeliacinio skundo argumentams.
40. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Šias išimtis patvirtinančias aplinkybes teismai turi nustatyti ir motyvuoti nutartyje (sprendime) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013. Teismų praktika. 2013, 41, p. 202-213).
41. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šioje byloje ieškovams įrodinėjant paskolos sutarties sudarymo faktą, nesant sudaryto rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento, remtis liudytojų parodymais buvo leistina pagal CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktą, nes T. Š. bei jo motiną J. Š. ieškovai gerai pažinojo, vieni kitais pasitikėjo, nes buvo kaimynai. Byloje taip pat yra pateiktas kitoks rašytinis įrodymas (bankiniai mokėjimo pavedimai), kuris nors ir netiesiogiai, tačiau taip pat patvirtina sandorio sudarymo faktą, todėl šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas pripažinti, kad yra minėtos normos ir 6 dalies 1 punkte įtvirtinta išimtis.
42. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad aplinkybė, jog asmuo, apklausiamas kaip liudytojas, gali būti suinteresuotas duoti vienai iš šalių palankius parodymus, nėra pagrindas atsisakyti apklausti asmenį kaip liudytoją, o jo duotų parodymų nevertinti kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų – kaip įrodymų. Kadangi liudytojų parodymai ir jų pateikimas yra subjektyvaus pobūdžio, tai aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti liudytojų parodymus kaip nepatikimus. Ši išvada turi būti daroma pagal liudytojų parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) ir turi būti motyvuota (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2008).
43. Įvertinusi skundžiamą sprendimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino byloje surinktų įrodymų viseto ir liudytojų parodymus vertino pažeisdamas teisės aktų nuostatas ar nukrypdamas nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo suformuluotos teisės aiškinimo praktikos. Trečiojo asmens pozicijos byloje išreiškimas (sutinka ar nesutinka su ieškiniu) negali būti laikomas trečiojo asmens šališkumo įrodymu ir savaime nedaro jo paaiškinimų nepatikimais. Objektyvių duomenų, patvirtinančių atsakovo teiginius, kad sandorį su ieškovais sudarė trečiasis asmuo J. Š., o ne T. Š., byloje nesurinkta. Tuo tarpu bylos duomenys patvirtina, kad ieškovų perduotus pinigus gavo ir jais disponavo būtent T. Š.. Trečiojo asmens J. Š. paaiškinimai, jog ji girdėjo T. Š. pokalbį su ieškove telefonu dėl pinigų paskolinimo ir liudytojos T. M. parodymai teisme, kad ji žino, jog jos buvęs draugas (draugavo apie 6 metus) T. Š. skolinosi pinigus iš buvusių kaimynų, t. y. ieškovų, buvo vertinami sąsajoje su kitais byloje esančiais įrodymais, vieni kitiems neprieštaravo. Pirmosios instancijos teismas sprendė dėl paskolos sutarties sudarymo fakto, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjęs visus įrodymus ir nustatęs reikšmingas bylos aplinkybes.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
44. Kitas atsakovo apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 7 500 Eur skolą priteisė tik iš atsakovo. Atsakovo įsitikinimu, nesant ieškovų pareiškimo, kad ieškovai atleido nuo skolos gražinimo trečiąjį asmenį J. Š., 7 500 Eur suma, kurią J. Š. sumokėjo ieškovams, sumažėjo abiejų skolininkų prievolė ieškovams.
45. Atmesdama kaip nepagrįstus tokius apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal kasacinio teismo išaiškinimus, CK 5.53 straipsnyje, kuriame nustatytas palikimo priėmimas pagal apyrašą, nenustatyta, kaip įpėdiniai atsako už palikėjo skolas – solidariai ar subsidiariai, o tik apibrėžiamos atsakomybės paveldėtu turtu ribos, o CK 5.52 straipsnis laikytinas norma, įtvirtinančia bendrąją taisyklę, kad jei yra keletas įpėdinių, jie už palikėjo skolas atsako solidariai. Tokiu atveju, kai skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Išimtinai teisę pasirinkti reikšti reikalavimus vienam ar abiem įpėdiniams tik turi kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2011; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2013). Šiuo atveju ieškovai teisme patvirtino, kad trečiasis asmuo J. Š. jiems už T. Š. grąžino ½ dalį paskolintų pinigų ir jai pretenzijų dėl to nebeturi. Ieškovai pasirinko reikalauti įvykdyti likusią prievolės dalį būtent iš atsakovo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai likusią 7 500 Eur T. Š. skolos dalį priteisė tik iš atsakovo.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
46. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė paskolos sutarties sudarymą, teisę remtis liudytojų parodymais, kai šalys nesilaikė įstatymų reikalaujamos sandorio formos, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias materialiosios ir procesinės teisės normas bei jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką, todėl pagrįstai pripažino, jog ieškovai ir T. Š. buvo sudarę žodinę paskolos sutartį, o atsakovas, paveldėjęs pagal įstatymą mirusio T. Š. ½ dalies turto, turtinių teisių ir prievolių, turi pareigą grąžinti ieškovams 7 500 Eur dydžio T. Š. skolą. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo sprendimą prielaidų nesudaro. Dėl nurodyto skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
47. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
48. Atsakovo apeliacinio skundo netenkinus, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų, todėl šių išlaidų atlyginimas jiems taip pat nepriteisiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Trečiasis asmuo J. Š. pateikė įrodymus, patvirtinančius kad sumokėjo 665,50 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šių išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio (8.11 punktas, 2 000,1 Eur × 1,3), todėl apeliacinio skundo netenkinus, trečiajam asmeniui, dalyvaujančiam ieškovų pusėje, iš atsakovo priteisiamas 665,50 Eur šių išlaidų atlyginimas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti pakeistą.
Priteisti iš atsakovo V. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiojo asmens J. Š., asmens kovas (duomenys neskelbtini) naudai 665,50 Eur (šešių šimtų šešiasdešimt penkių eurų ir 50 euro centų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Rita Dambrauskaitė
Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė
Dalia Pranckienė
