Dėl drausminės nuobaudos panaikinimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-311/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.10.7; 16.2.4 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. K. ir atsakovo Akmenės darbo biržos kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovui Akmenės darbo biržai dėl drausminės nuobaudos panaikinimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Bylos šalių ginčas kilo dėl ieškovės atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą teisėtumo ir neturtinės žalos ieškovei atlyginimo.

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama: panaikinti Akmenės darbo biržos direktoriaus 2008 m. spalio 31 d. įsakymą Nr. V-235 skirti jai drausminę nuobaudą – papeikimą; pripažinti jos atleidimą iš darbo Akmenės darbo biržos direktoriaus 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 36-KD pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą neteisėtu, grąžinti į darbą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, taip pat 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Ieškovė 1996 m. pradėjo dirbti Akmenės darbo biržoje Finansų apskaitos skyriaus specialiste. Akmenės darbo biržos direktoriaus 2008 m. spalio 31 d. įsakymu jai buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas – dėl to, kad neužtikrino nedarbo išmokų mokėjimo nutraukimo penkiems bedarbiams. Ieškovės teigimu, drausminė nuobauda paskirta jai be pagrindo, nes lokaliniuose teisės aktuose, pareigybės aprašyme nenustatyta jos pareigos nutraukti nedarbo išmokų mokėjimą bedarbiams, nenurodyta techninių veiksmų, kurie turi būti atliekami vykdant šią funkciją; Finansų apskaitos nuostatai, Nedarbo socialinio draudimo įstatymas, kiti teisės aktai, reglamentuojantys darbo biržų veiklą, nustato bendruosius reikalavimus ir yra bendro pobūdžio dokumentai; ieškovės pareigybės aprašymas Akmenės darbo biržos direktoriaus 2007 m. spalio 10 d. įsakymu per vieną dieną buvo pakeistas keturis kartus, ji su pakeitimais buvo supažindinta vėliau; su 2002 m. birželio 13 d. finansininko kontrolieriaus pareigybės aprašymu susipažino tik 2008 m. balandžio 24 d. Ieškovė taip pat nurodė, kad ji vykdė direktoriaus įsakymus dėl socialinio draudimo išmokų mokėjimo nutraukimo, tačiau už tai atsakingas ne vienas darbuotojas, ji rėmėsi konsultantų pateiktais sąrašais, kuriuose nurodytų duomenų teisingumo ji neturėjo pareigos tikrinti, nes nėra valstybės tarnautoja; ji neprivalėjo įvesti 50 kodo, tai ne jos funkcija, be to, šio kodo niekada ir nevesdavo, nes jis atsirasdavo automatiškai. Ieškovės teigimu, skirdamas pirmąją drausminę nuobaudą, direktorius nesilaikė DK 240 straipsnio 1 dalies, t. y. raštu nepareiškė reikalavimo pasiaiškinti, nes 2008 m. rugsėjo 18 d. užklausa elektroniniu paštu neatitinka įstatyme nustatytos tokio reikalavimo formos ir turinio. Po pirmosios drausminės nuobaudos skyrimo ieškovė ketino kreiptis į Darbo ginčų komisiją dėl jos panaikinimo, tačiau nespėjo to padaryti, nes 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu buvo atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Ieškovė nurodė, kad 2008 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. V-250 jai buvo pavesta sudaryti Finansų apskaitos skyriaus buhalterinės apskaitos dokumentų, kuriems pasibaigęs dešimties metų saugojimo terminas, sąrašą; už papildomą darbo krūvį, rengiant sąrašus, buvo nustatyta 504 Lt priemoka; susipažinusi su įsakymu, ji iš karto kreipėsi į Finansų apskaitos skyriaus vedėją dėl jo vykdymo ir ši pasakė, kad pirmiausia turi būti atlikta inventorizacija, tik po to rengiami dokumentų sunaikinimo sąrašai; kai taip pasakė tiesioginė vadovė, ieškovė nerengė nurodytų sąrašų, be to, kol vedėja atostogavo, ji negalėjo gauti kai kurių buhalterinių dokumentų, kai kuriuos dokumentus norėjo peržiūrėti pati vedėja; kai vedėja grižo po atostogų, pirmiausia buvo nuspręsta daryti inventorizaciją, todėl, laikydamasi vedėjos žodinio nurodymo, ieškovė neparengė dokumentų sunaikinimo sąrašų įsakyme nustatytu terminu, t. y. iki 2008 m. lapkričio 30 d.; nurodyto darbo apimtis nebuvo didelė, jį būtų atlikusi per pusantros ar per dvi dienas, likusi ir po darbo, tačiau nemanė, kad dėl to gali būti atleista iš darbo; 2008 m. gruodžio 2 d. 9 val. ieškovė gavo direktoriaus reikalavimą pateikti raštišką pasiaiškinimą, kodėl nepateikė nurodytų sąrašų iki 2008 m. lapkričio 30 d.; direktorius sąmoningai nustatė trumpą, t. y. pusės valandos, terminą pasiaiškinti, kad ji nespėtų pateikti pasiaiškinimo; 2008 m. gruodžio 2 d. 16 val. 52 min. į ieškovės kabinetą atėjo Akmenės darbo biržos direktorius, jo pavaduotoja, Personalo skyriaus vedėja, vyr. specialistė ir surašė aktą apie 2008 m. lapkričio 13 d. įsakymo neįvykdymą bei nurodė, kad ieškovė šiurkščiai pažeidė DK 235 straipsnį. Ieškovės nuomone, direktorius sąmoningai siekė atleisti ją iš darbo dėl to, kad ji kėlė klausimą, kodėl, vykdydama funkcijas, akivaizdžiai priskirtinas viešajam administravimui, nėra valstybės tarnautoja, o dirba pagal darbo sutartį. Ieškovės teigimu, iš jos kiekviename susirinkime buvo tyčiojamasi, menkinama reputacija visų darbuotojų akivaizdoje, ji jautėsi pažeminta; įtampa darbe sutrikdė sveikatą, dėl imuninės sistemos susilpnėjimo susirgo plaučių uždegimu, paūmėjo širdies veiklos sutrikimai, laikinai buvo nedarbinga, be to, sumažėjo bendravimo galimybės, prasidėjo emocinė depresija; iki pensinio amžiaus jai liko treji su puse metų, todėl sunku kitur įsidarbinti. Dėl to, kad pirmoji drausminė nuobauda ir atleidimas iš darbo sukėlė didelių dvasinių išgyvenimų, ieškovė prašė priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Akmenės rajono apylinkės teismas 2009 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu patenkino ieškinio dalį: panaikino Akmenės darbo biržos direktoriaus 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 36-KD paskirtą ieškovei drausminę nuobaudą, pripažino ieškovės atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą neteisėtu ir gražino ją į darbą; priteisė 15 947,70 Lt vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką, t. y. nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, ir po 90,10 Lt vidutinio vienos dienos darbo užmokesčio nuo teismo sprendimo priėmimo iki įsiteisėjimo dienos, taip pat 1500 Lt neturtinei žalai atlyginti; kitą ieškinio dalį atmetė. Dėl ieškinio reikalavimo panaikinti pirmąją drausminę nuobaudą – papeikimą – teismas nurodė, kad pagal byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą ieškovė žinojo savo darbo funkcijas, tačiau jas atliko nepakankamai rūpestingai, todėl darbdavys, nustatęs pažeidimus, teisėtai paskyrė jai drausminę nuobaudą – papeikimą; tai, kad darbdavio reikalavimas pasiaiškinti dėl nustatytų pažeidimų buvo išsiųstas ieškovei elektroniniu paštu, nėra esminis DK 240 straipsnio pažeidimas, ieškovė pateikė pasiaiškinimą. Dėl antrosios drausminės nuobaudos – ieškovės atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą – teisėtumo teismas nurodė, kad 2008 m. gruodžio 2 d., skiriant ieškovei griežčiausią drausminę nuobaudą, t. y. atleidžiant iš darbo, galiojo 2008 m. spalio 31 d. paskirta drausminė nuobauda (papeikimas), taigi formaliai buvo juridinių faktų sudėtis spręsti dėl DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyto darbo sutarties nutraukimo pagrindo taikymo. Kartu teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į tai, jog tuo pačiu metu buvo atliekama inventorizacija, tai, kad ieškovė neatliko ne tiesioginio, o papildomai jai pavesto darbo, kurio svarbos ir reikšmės atsakovas neįrodinėjo, taip pat į ieškovės nurodytas aplinkybes, dėl kurių ji neatliko šio darbo, darytina išvada, jog ieškovei paskirta per griežta drausminė nuobauda, todėl jos atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą yra neteisėtas. Dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas tendencingai siekė atleisti ieškovę iš darbo, tiek atsakovas, tiek liudytojai nurodė, jog su ieškove buvo elgiamasi pagarbiai, ji nebuvo žeminama. Kartu teismas nurodė, kad atleidimas iš darbo neabejotinai sukėlė ieškovei neigiamų emocijų, netikrumo dėl ateities, ir konstatavo, jog, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, objektyviai nustatytas aplinkybes, ieškovės nurodytus motyvus dėl jos dvasinių išgyvenimų, sukelto streso, pablogėjusios sveikatos, bendravimo įgūdžių sumažėjimo yra pagrindas priteisti jai iš atsakovo 1500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 12 d. nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą ir patenkino dalį atsakovo apeliacinio skundo: Akmenės rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą pakeitė – panaikino sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir atmetė reikalavimą atlyginti neturtinę žalą; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Dėl ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo – teisėjų kolegija nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ši drausminė nuobauda ieškovei paskirta teisėtai. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nedarbo socialinių išmokų bedarbiams apskaita, t. y. šių išmokų mokėjimo, sustabdymo ir nutraukimo veiksmai, jų fiksavimas kompiuterinėje programoje kodu 50 arba rankiniu būdu yra būtent Finansų apskaitos skyriaus specialisto funkcija; tai ieškovei nebuvo naujas, nežinomas darbas; pagal pareigybės nuostatus ji privalėjo išstudijuoti ir išmanyti Nedarbo socialinio draudimo įstatymą, kitus teisės aktus, reglamentuojančius darbo biržų veiklą, taip pat buvo Akmenės darbo biržos direktoriaus 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymas, taigi konkrečios ieškovės pareigos buvo pakankamai reglamentuotos. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovė nerūpestingai atliko darbo funkcijas, todėl darbdavys teisėtai ir pagrįstai paskyrė jai drausminę nuobaudą. Teisėjų kolegijos nuomone, 2008 m. rugsėjo 18 d. 09.06 val. ieškovės gautas elektroniniu paštu darbdavio reikalavimas pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo pateiktas tinkama forma, darbuotojas turėjo suprasti jo tekstą ir turinį; įstatymo nenustatyta, kad reikalavimas pasiaiškinti darbuotojui privalo būti įteiktas pasirašytinai, todėl nėra pagrindo konstatuoti DK 240 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Dėl antrosios drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė privalėjo vykdyti darbdavio įsakymą, kuriuo jai buvo pavesta atlikti papildomą darbą, tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, jog naikintinų dokumentų sąrašai nebuvo laiku sudaryti, nes atostogavo skyriaus vedėja, o jai grįžus iš atostogų skubos tvarka buvo atliekama inventorizacija, todėl ieškovei pavesto papildomo darbo atlikimas buvo atidėtas; ieškovė neatsisakė atlikti direktoriaus įsakymu jai pavesto darbo – šio darbo ji neatliko dėl tam tikrų objektyvių priežasčių, būtų atlikusi jį vėliau, tačiau iš jos skubiai buvo pareikalauta pasiaiškinti ir įformintas atleidimas iš darbo; atleidimo dieną ieškovė buvo pasimetusi, dėl streso negalėjo pasiaiškinti; skyriaus vedėjos 2008 m. gruodžio 2 d. tarnybinis pranešimas yra tik faktą, kad ieškovė iki nustatyto termino neparengė naikintinų dokumentų sąrašų, patvirtinantis rašytinis įrodymas, tuo tarpu teisme tiesioginė ieškovės vadovė patvirtino, jog ieškovė kreipėsi į ją dėl sąrašų sudarymo tiek iki atostogų, tiek tuoj po atostogų, bet prioritetas buvo teikiamas inventorizacijai. Teisėjų kolegija sprendė, kad kai yra nustatytos tokios aplinkybės, darbdavys neturėjo pagrindo taikyti ieškovei pačią griežčiausią nuobaudą, t. y. atleisti iš darbo, už įsakymo atlikti papildomą darbą nevykdymą, nes tokia nuobauda yra akivaizdžiai per griežta, atsižvelgiant į ilgametį ieškovės darbą, į tai, kad ji ilgą laiką neturėjo jokių nuobaudų, be to, iki pensinio amžiaus jai yra likę treji su puse metų. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, pripažinus antrąją drausminę nuobaudą per griežta ir ją panaikinus, lieka galioti tik viena ieškovės turima drausminė nuobauda, taigi nelieka DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytos juridinių faktų sudėties šiam atleidimo iš darbo pagrindui taikyti, todėl pirmosios instancijos pagrįstai pripažino ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu. Dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą teisėjų kolegija nurodė, kad nustatyta, jog ieškovė tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju padarė darbo drausmės pažeidimų, tik antroji nuobauda buvo neadekvati padarytam pažeidimui; kai yra konstatuoti ieškovės netinkamo, neatidaus darbo pareigų atlikimo faktai, nėra teisinio pagrindo taikyti darbdaviui atsakomybę ir priteisti iš jo neturtinės žalos atlyginimą (DK 250 straipsnis), nes ieškovė tinkamais įrodymais nepagrindė jos nurodyto sveikatos pablogėjimo dėl įtampos darbe fakto, neįrodė konkrečių neteisėtų darbdavio veiksmų (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria patenkinta reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dalis, ir šį reikalavimą visiškai atmetė.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo, Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutarties dalis, kuriomis ieškovės atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu bei taikyti neteisėto atleidimo iš darbo teisiniai padariniai, ir šį ieškinio reikalavimą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai, darydami išvadą, kad atsakovas 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu neturėjo pagrindo skirti ieškovei pačią griežčiausią drausminę nuobaudą ir atleisti iš darbo, netinkamai aiškino ir taikė DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos nurodytos teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos, visiškai neatsižvelgė į atsakovo kaip darbdavio teisių apsaugą, suabsoliutino ieškovės kaip darbuotojos teises, taip pažeisdami teisingo reikšmingų darbo santykių subjektų interesų derinimo principą. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai priėjo prie išvados, kad pirmoji drausminė nuobauda ieškovei paskirta teisėtai, taip pat pripažino, kad ieškovė ir antrą kartą pažeidė darbo pareigas, nevykdydama darbdavio įsakymo dėl papildomo darbo, taigi faktiškai konstatavo, jog yra juridinių faktų sudėtis DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintam atleidimo iš darbo pagrindui taikyti. Tačiau teismai visiškai nepagrįstai sprendė, kad ieškovės atleidimas iš darbo nurodytu pagrindu yra neteisėtas, nes antrasis darbo drausmės pažeidimas nėra tyčinis, šiurkštus, todėl ieškovei taikyta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – per griežta. Pagal DK 234 straipsnį darbo drausmės pažeidimu laikomas ir drausminė atsakomybė taikoma už darbuotojo darbo pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą dėl jo kaltės. Įstatyme neapibrėžta kaltės forma ir laipsnis, darbuotojo kaltė nesiejama vien su tyčiniais jo veiksmais, todėl darbuotojo aplaidumas ar nerūpestingai atliekamos darbo funkcijos taip pat reiškia jo kaltę. Darbuotojo atleidimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą pagrindą suponuoja pakartotinio darbo pareigų pažeidimo nustatymas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad atleidimas iš darbo nurodytu pagrindu galimas, kai, galiojant anksčiau paskirtai drausminei nuobaudai, darbuotojas vėl nusižengia darbo drausmei. Tokiu atveju aplinkybės, ar padarytas paskutinysis darbo drausmės pažeidimas yra šiukštus, nėra įrodinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje G. S. v. UAB „Geola“, bylos Nr. 3K-3-740/2001; 2004 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje V. B. v. Klaipėdos vaikų globos namai „Danė“, bylos Nr. 3K-3-243/2004; 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje L. S. v. UAB „Sanmeridus“, bylos Nr. 3K-3-299/2004). Teisės doktrinoje taip pat laikomasi pozicijos, kad, nutraukiant darbo sutartį DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, turi būti nustatytas pažeidimų pakartotinumas (V. Tiažkijus. Darbo teisė: teorija ir praktika. I tomas. Justitia. Vilnius 2005. P. 458). Teismai, netinkamai aiškindami ir taikydami DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, suabsoliutino ieškovės interesus ir akivaizdžiai pažeidė teisėtus atsakovo interesus.

2. Teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176, 185 straipsniai). Teismai neįvertino ieškovės darbo atsakovo įstaigoje, kuri yra valstybės institucija, paskirties, svarbos, to, kad atsakovas turi pasitikėti asmeniu, dirbančiu tokį darbą, taip pat teisėtų atsakovo lūkesčių, jog duodami pavedimai bus tinkamai ir kruopščiai įvykdyti, nes tai tiesiogiai lemia tinkamą valstybės institucijos viešųjų funkcijų įgyvendinimą. Teismai neatsižvelgė į tai, kad dėl netinkamo ieškovės – Finansų apskaitos skyriaus specialistės – darbo funkcijų atlikimo, t. y. pirmojo jos padaryto darbo drausmės pažeidimo, valstybei padaryta 10 327 Lt turtinės žalos. Be to, valstybės institucijos, vykdančios viešąsias funkcijas, darbuotojo netinkamas pareigų atlikimas, neužtikrinant įstatymų laikymosi, kenkia šios valstybės institucijos reputacijai, todėl tokios institucijos vadovas privalo būti reiklus savo darbuotojams. Ieškovės padaryto pakartotinio darbo pareigų pažeidimo aplinkybės patvirtina, kad ji be svarbios pateisinamos priežasties nevykdė darbdavio teisėto nurodymo atlikti papildomą darbą, už kurį jai iš anksto buvo sumokėta 504 Lt; ieškovei neatlikus nurodyto darbo, atsakovui padaryta 504 Lt turtinės žalos, be to, kilo grėsmė bedarbių duomenų apsaugai, nes, nesunaikinus dokumentų, kurių saugojimo terminas pasibaigė, archyve nebuvo vietos, todėl bedarbių kortelės du mėnesius buvo laikomos neapsaugotoje ir archyviniams dokumentams nepritaikytoje patalpoje. Ta aplinkybė, kad pakartotinį darbo drausmės pažeidimą ieškovė padarė praėjus tik mėnesiui po pirmosios drausminės nuobaudos skyrimo, patvirtina, jog ji sistemingai pažeidinėjo darbo pareigas. Abu ieškovės padaryti darbo drausmės pažeidimai susiję su itin svarbiomis valstybės patikėtomis biudžetinei įstaigai funkcijomis – valstybės skirtų finansinių išteklių teisėtu, teisingu valdymu, asmens duomenų apsaugos užtikrinimu. Dėl to atsakovas turėjo imtis priemonių darbo pareigų vykdymui užtikrinti, pasikartojantiems darbo drausmės pažeidimams nutraukti ir teisėtai bei pagrįstai atleido ieškovę iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą.

3. Apeliacinis teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 240 straipsnį, tinkamai neįvertino šios normos tikslo, ieškovės atsisakymo pateikti pasiaiškinimą santykio su jai skirta drausmine nuobauda. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad DK 240 straipsnio nuostatos dėl reikalavimo darbuotojo pasiaiškinti atitinka tiek darbuotojo, tiek darbdavio interesus, o jų pažeidimas prieštarauja abiejų šalių interesams. Šios normos tikslas – maksimaliai užtikrinti, kad darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti, taigi darbuotojas ne tik turi teisę, bet ir privalo pateikti pasiaiškinimą. Šios pareigos nevykdymas vertintinas kaip nesąžiningas darbuotojo elgesys. Kai darbuotojas pažeidžia kooperacijos ir bendradarbiavimo principus, neatlieka pareigų visomis galimomis priemonėmis pranešti darbdaviui jam žinomas aplinkybes, visi neigiami šių pareigų neįvykdymo padariniai tenka darbuotojui. Nagrinėjamu atveju ieškovė, atsisakydama pateikti pasiaiškinimą dėl antrojo darbo drausmės pažeidimo, pažeidė aptartas pareigas, tačiau teismai to tinkamai neįvertino, priešingai, tokį neteisėtą ieškovės elgesį vertino iš esmės jos naudai. Be to, ieškovė tik nagrinėjant bylą teisme pradėjo aiškinti, kad atsakovo jai pavesto papildomo darbo neatliko dėl to, jog skyriaus vedėja pirmiau nusprendė atlikti inventorizaciją, tuo tarpu prieš skiriant jai drausminę nuobaudą ir atleidžiant iš darbo ieškovė nenurodė darbdaviui tokių aplinkybių, apskritai atsisakė pateikti pasiaiškinimą. Vertindami tokį atsakovės elgesį jos naudai, teismai akivaizdžiai ignoravo atsakovo interesus.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti ir apskųstas teismo sprendimo ir nutarties dalis palikti nepakeistas. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Teismai pripažino ieškovės kaltę dėl darbo drausmės pažeidimo objektyvaus pakaltinimo požiūriu, t. y. pagal faktą, vien dėl atsiradusios žalos. Tačiau kartu teismai nustatė ir tai, kad: dėl neteisėto nedarbo pašalpų išmokėjimo buvo ir kitų kaltų darbuotojų, nes pašalpos buvo išmokamos pagal biržos tarpininkų specialistams pateikiamus sąrašus, bet šių tarpininkų padarytos klaidos neįvertintos; ieškovė nevykdė administracinių tvarkomųjų funkcijų, jos atliekami veiksmai negalėjo sukelti teisinių padarinių, t. y. pašalpos mokėjimo ar nemokėjimo, nes pagrindinė jos darbo funkcija buvo kitų asmenų priimtų sprendimų buhalterinė apskaita, ne sprendimų priėmimas. Dėl to atsakovo argumentai, susiję su pirmosios drausminės nuobaudos teisėtumu, yra nepagrįsti. Kasacinio skundo argumentai dėl atsakovo kaip valstybės įstaigos vykdomų funkcijų reikšmės ir svarbos yra teisiškai nereikšmingi, nes visi teisinių santykių subjektai teismo turi būti vertinami vienodai.

2. Kasacinio skundo argumentai, susiję su ieškovės nepateiktu pasiaiškinimu dėl antrojo darbo drausmės pažeidimo, yra teisiškai nepagrįsti. Atsakovas nustatė neprotingą terminą, t. y. trisdešimt minučių, pasiaiškinimui pateikti. Ieškovė, būdama streso būsenos, negalėjo pateikti pasiaiškinimo per tokį trumpą laiką.

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo, Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutarties dalis, kuriomis atmesti ieškinio reikalavimai dėl pirmosios drausminės nuobaudos panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo, dėl šių reikalavimų priimti naują sprendimą – nurodytus ieškinio reikalavimus patenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai nepagrįstai pripažino teisėta pirmąją ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą, t. y. papeikimą. Teismai aiškino darbo drausmės pažeidimą objektyvaus pakaltinimo požiūriu, t. y. taikė atsakomybę nenustatę subjektyviųjų požymių. DK 234 straipsnyje darbo drausmės pažeidimas apibrėžtas kaip darbo pareigų nevykdymas ar netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Taigi darbo drausmės pažeidimui konstatuoti turi būti nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji požymiai. Nagrinėjamu atveju teismai iš esmės nenustatė darbo drausmės pažeidimo elementų, nurodė daug prieštaringų aplinkybių. Dėl pirmojo darbo drausmės pažeidimo nustatyta, kad: dėl nenutrauktų mokėti nedarbo išmokų buvo kalti keli darbuotojai, nes šių išmokų mokėjimas nutraukiamas pagal biržos tarpininkų pateikiamus sąrašus; daug kartų keistas ieškovės darbo pareigų aprašymas; ieškovė nevykdė administracinių tvarkomųjų funkcijų, jos atliekami veiksmai negalėjo sukelti teisinių padarinių, t. y. pašalpos mokėjimo ar nemokėjimo, nes pagrindinė jos darbo funkcija buvo kitų asmenų priimtų sprendimų buhalterinė apskaita, ne sprendimų priėmimas; dėl pirmojo pažeidimo nevyko išsamaus tyrimo, kitiems asmenims netaikyta drausminės atsakomybės, nors jų kaltės laipsnis buvo didesnis; akivaizdu, kad buvo sisteminių klaidų, kurias reikėjo aiškintis skiriant ekspertizę, nes prieš pusę metų iki ieškovei skirto papeikimo bedarbio pašalpos mokėjimas buvo nutraukiamas kompiuterinės programos. Dėl antrojo darbo drausmės pažeidimo ieškovės atsakomybė vėl kilo be kaltės, nes teismai nustatė, kad darbdavio pavesto papildomo darbo ieškovė neatliko per nustatytą terminą dėl to, jog skyriaus vedėja suteikė prioritetą inventorizacijai atlikti. Teismai taip pat nustatė, kad atsakovas suteikė ieškovei neprotingai trumpą terminą pasiaiškinimui pateikti ir sprendimą atleisti iš darbo priėmė skubotai, neturėdamas visos informacijos. Nustatę tokias aplinkybes, teismai neturėjo pagrindo konstatuoti ieškovės kaltės, nes abiem atvejais atsakovo nurodyti darbo drausmės pažeidimai nulemti netvarkos jo įstaigoje.

2. Apeliacinis teismas nepagrįstai atsisakė taikyti pažeistų darbuotojo teisių atkūrimo kompensacinę priemonę – neturtinės žalos atlyginimą, taip sumenkino šio instituto reikšmę darbo teisėje, padarydami jį iš esmės deklaratyvų. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas darbo teisėje neturtinės žalos atlyginimo institutą, iš esmės rėmėsi tuo, kad darbas samdomam asmeniui yra itin svarbus, nes reiškia galimybę išvengti gyvenimo skurstant. Kai žmogus netenka darbo, jis praranda psichologinį, socialinį, ekonominį identitetą, patiria didelį dvasinį diskomfortą. Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad dėl atleidimo iš darbo patirto streso ieškovė sirgo, be to, jai iki pensijos buvo likę tik treji su puse metų. Didelio nedarbo Akmenėje faktas ir faktas, kad priešpensinio amžiaus moteriai itin sunku susirasti kitą darbą, yra visuotinai žinomos aplinkybės, nereikalaujančios įrodinėjimo. Vadovaujantis protingumo kriterijumi, galima neturtinės žalos dydį sumažinti nuo 50 000 iki 1500 Lt, kaip padarė pirmosios instancijos teismas, tačiau negalima apskritai paneigti neturtinės žalos darbo santykiuose atlyginimo.

Atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Ieškovės teiginiai dėl DK 234 straipsnio pažeidimo nepagrįsti išsamiais teisiniais argumentais, todėl neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų dėl kasacijos pagrindų. DK 234 straipsnyje nenurodyti kaltės forma ir laipsnis, kurie būtų pagrindas drausminei atsakomybei taikyti, todėl aplaidus neveikimas ar nerūpestingai atliekamos darbo pareigos taip pat reiškia darbuotojo kaltę. Abiejų instancijų teismai konstatavo ieškovės kaltę, t. y. kad ji nerūpestingai atliko darbo funkcijas ir kad ieškovei teisėtai bei pagrįstai buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. Kasaciniame skunde nenurodyta jokių teisinių argumentų, kad teismai, darydami nurodytą išvadą, pažeidė įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai taip pat nustatė ieškovės kaltę ir dėl antrojo darbo drausmės pažeidimo, t. y. atsakovo pavesto papildomo darbo neatlikimo. Kasaciniame skunde neteisingai teigiama, kad teismų nustatyta, jog ieškovės tiesioginė vadovė perskirstė darbus, nurodydama sudarinėti naikintinų dokumentų sąrašą, tik kai bus atlikta inventorizacija. Teismų to nekonstatuota.

2. Kasacinio skundo argumentai, kad atsakovas nustatė neprotingai trumpą terminą pasiaiškinimui dėl antrojo darbo drausmės pažeidimo pateikti, yra nepagrįsti. Priešingai, teismų konstatuota, kad atsakovas nepažeidė DK 240 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Ieškovė neprašė pratęsti darbdavio jai nustatyto termino, nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių ji nespėtų pateikti pasiaiškinimo, bet apskritai atsisakė pasiaiškinti.

3. Apeliacinės instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kasacinio teismo išaiškinta, kad neteisėto atleidimo iš darbo faktas, kaip toks, savaime dar nereiškia, kad darbuotojas patyrė neturtinės žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje I. T. v. UAB,,Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-79/2009). Neturtinė žala – nepreziumuojama. Teismų nustatyta, kad ieškovė abiem atvejais pažeidė darbo drausmę ir kada abiem atvejais buvo visos sąlygos taikyti jai drausminę atsakomybę. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kai ieškovė netinkamai vykdė darbo pareigas, nėra pagrindo priteisti iš darbdavio neturtinės žalos atlyginimą. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginius apie pablogėjusią sveikatą ir didelius dvasinius išgyvenimus. Darbdavio taikoma darbuotojui drausminė atsakomybė už padarytus darbo drausmės pažeidimus negali būti vertinama kaip darbdavio siekis sukelti darbuotojui dvasinius išgyvenimus, pakenkti reputacijai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši teisės norma aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytais bylos faktais, analizuoja tik teisės klausimus, iškeltus kasaciniame skunde, taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą teisinius argumentus.

Laikydamasi nurodytų nuostatų, teisėjų kolegija pasisako dėl ieškovės ir atsakovo kasacinių skundų bei atsiliepimų į juos argumentų, kuriais keliami teisės normų, reglamentuojančių drausminių nuobaudų skyrimą, darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, taip pat neturtinės žalos esant darbo santykiams atlyginimą aiškinimo ir taikymo klausimai, nes nenustatyta pagrindų kasatorių nustatytoms bylos nagrinėjimo riboms peržengti (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Bylos šalių ginčas kilo dėl ieškovės atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, t. y. kai darbuotojas nerūpestingai atlieka savo darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos, teisėtumo bei pagrįstumo. Ieškovė ginčijo abiejų drausminių nuobaudų, t. y. ir papeikimo, ir atleidimo iš darbo, teisėtumą bei pagrįstumą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vienodai nustatė bylos faktines aplinkybes ir vienodai sprendė, kad pirmoji drausminė nuobauda – papeikimas – ieškovei paskirta teisėtai ir pagrįstai. Dėl antrosios drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – teismai priėjo prie išvados, kad ši drausminė nuobauda, atsižvelgiant į padaryto darbo drausmės pažeidimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes, ankstesnį ieškovės darbą atsakovo įstaigoje dešimt metų, yra per griežta, todėl pripažino ją neteisėta, panaikino ir grąžino ieškovę į darbą.

Dėl drausminės nuobaudos – papeikimo – teisėtumo

Ieškovės kasaciniame skunde teigiama, kad jai paskirtą pirmąją drausminę nuobaudą, t. y. papeikimą, teismai nepagrįstai pripažino teisėta, nes drausminė atsakomybė taikyta nenustačius jos kaltės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad drausminės atsakomybės pagrindas yra darbo drausmės pažeidimas arba įstatymuose nustatyta kita pražanga (DK 236 straipsnis). DK 234 straipsnyje apibrėžta, kad darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Ieškovės kasaciniame skunde teisingai nurodyta, kad darbo drausmės pažeidimui konstatuoti ir drausminei atsakomybei taikyti turi būti nustatyta darbo drausmės pažeidimo sudėtis, t. y. subjektas (prasižengęs darbuotojas), objektas (tam tikroje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje nustatyta darbo tvarka), objektyvieji požymiai (neteisėta darbuotojo veika, t. y. darbo pareigų, nustatytų norminių teisės aktų, neatlikimas arba netinkamas jų atlikimas); subjektyvieji požymiai (pažeidusio darbo drausmę darbuotojo kaltė). Tačiau nėra teisinio pagrindo sutikti su ieškovės teiginiais, kad jai drausminė nuobauda (papeikimas) skirta nenustačius subjektyviojo darbo drausmės pažeidimo elemento, t. y. jos kaltės dėl neteisėtai nenutraukto nedarbo išmokų mokėjimo. Darbuotojo kaltė gali būti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje A. B. v. UAB „Katra“, bylos Nr. 3K-3-536/2005; 2007 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje V. M. v. UAB,,Sanatorija,,Pušyno kelias“, bylos Nr. 3K-3-565/2007). Nagrinėjamu atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatyta, kad: ieškovės, kaip finansų apskaitos skyriaus specialistės, darbo funkcijos buvo tinkamai reglamentuotos; nedarbo socialinių išmokų bedarbiams apskaita, t. y. šių išmokų mokėjimo, sustabdymo ir nutraukimo veiksmai, jų fiksavimas kompiuterinėje programoje yra būtent Finansų apskaitos skyriaus specialisto funkcija; ieškovė nerūpestingai atliko darbo funkcijas, todėl nebuvo laiku nutrauktas nedarbo išmokų mokėjimas penkiems bedarbiams. Įvertinę byloje surinktus faktinius duomenis, susijusius su atsakovo (darbdavio) konstatuotu darbo drausmės pažeidimu, t. y. laiku nenutrauktu nedarbo išmokų penkiems asmenims mokėjimu, teismai priėjo prie vienodos išvados, kad ieškovė nerūpestingai atliko savo darbo pareigas. Nerūpestingumas yra viena iš neatsargios kaltės rūšių, taigi ieškovės kaltė dėl aptariamo darbo drausmės pažeidimo yra nustatyta (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl kasacinio skundo argumentų, kad dėl neteisėto nedarbo išmokų mokėjimo buvo kalti keli darbuotojai ir kad ieškovė tik rėmėsi tarpininkų pateiktais duomenimis, pažymėtina, jog tai nėra pagrindas netaikyti ieškovei drausminės atsakomybės, kai nustatyta, kad ir ji nerūpestingai atliko savo darbo pareigas. Kitų asmenų kaltė būtų reikšminga, jeigu kiltų materialinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtai išmokėtų išmokų, klausimas.

Remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės kasacinio skundo argumentai dėl pirmosios jai paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo – neteisėtumo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto aiškinimo ir taikymo

Atsakovo kasaciniame skunde teigiama, kad šalių ginčą dėl ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumo sprendę teismai netinkamai aiškino ir taikė DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintas darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės pagrindas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad darbo sutarčiai pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą nutraukti būtina tokių juridinių faktų sudėtis: faktas, kad darbuotojas yra padaręs darbo drausmės pažeidimą; faktas, kad darbo drausmės pažeidimas padarytas po to, kai darbuotojui nors kartą per paskutiniuosius dvylika mėnesių buvo skirta drausminė nuobauda; faktas, kad darbuotojui buvo pranešta apie ankstesnę drausminę nuobaudą (DK 240 straipsnio 3 dalis); faktas, kad pakartotinio darbo drausmės pažeidimo įvykdymo dieną ankstesnė drausminė nuobauda yra galiojanti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje L. S. v. UAB „Sanmeridus“, bylos Nr. 3K-3-299/2004; 2009 m. liepos 10 d. nutartį civilinėje byloje A. B. v. UAB „KRS“, bylos Nr. 3K-3-295/2009; 2010 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje R. V. v. UAB „Vilniaus duona“, bylos Nr. 3K-3-100/2010; kt.).

Atsakovo kasaciniame skunde teisingai pažymėta, kad atleidimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą pagrindą suponuoja pakartotinio darbo pareigų pažeidimo nustatymas, taip pat kad įstatymo nereikalaujama, jog pakartotinis pažeidimas būtų tyčinis ar šiurkštus. Jeigu darbuotojas šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas, tai jis gali būti atleistas ir už vienkartinį tokį pažeidimą tik kitu pagrindu, t. y. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje L. S. v. UAB „Sanmeridus“, bylos Nr. 3K-3-299/2004, kt.). Tačiau teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstais atsakovo kasacinio skundo argumentus, kad teismai, nustatę, jog buvo įstatymo reikalaujama juridinių faktų sudėtis atleisti ieškovę iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, neturėjo pagrindo vertinti jos padaryto darbo drausmės pažeidimo pobūdžio, jo padarymo aplinkybių ir pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo nurodytu pagrindu neteisėtu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu yra drausminė nuobauda (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Dėl to darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį šiuo pagrindu, privalo laikytis visų DK XVI skyriuje nustatytų drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių (DK 136 straipsnio 4 dalis), tarp jų ir DK 238 straipsnio, reglamentuojančio drausminės nuobaudos parinkimo kriterijus, reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje A. B. v. AB „Lifosa“, bylos Nr. 3K-3-257/2004; 2004 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje V. B. v. Klaipėdos vaikų globos namai „Danė“, bylos Nr. 3K-3-605/2004; 2009 m. liepos 10 d. nutartį civilinėje byloje A. B. v. UAB „KRS“, bylos Nr. 3K-3-295/2009; 2010 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje R. V. v. UAB „Vilniaus duona“, bylos Nr. 3K-3-100/2010; kt.).

DK 238 straipsnyje nustatyta, kad, skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Pakartotinio darbo drausmės pažeidimo nustatymas savaime nereiškia, kad darbuotojui dėl to gali būti taikoma griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Darbdavys, nustatęs, kad darbuotojas, turintis galiojančią drausminę nuobaudą, vėl pažeidė darbo drausmę, kiekvienu konkrečiu atveju turi svarstyti, kokią iš DK 237 straipsnio 1 dalyje išvardytų drausminių nuobaudų parinkti, atsižvelgdamas į DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus, ir parinkti kaip galima adekvačią drausminę nuobaudą.

Teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo sutarties nutraukimo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu pripažinimo neteisėtu, turi patikrinti, ar drausminė nuobauda, t. y. atleidimas iš darbo, parinkta pagal DK 238 straipsnyje nurodytus kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje M. B. B. v. Lietuvos veterinarijos akademijos gyvulininkystės institutas, bylos Nr. 3K-3-462/2005; 2007 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje V. M. v. UAB „Sanatorija „Pušyno kelias“, bylos Nr. 3K-3-565/2007; 2009 m. liepos 10 d. nutartį civilinėje byloje A. B. v. UAB „KRS“, bylos Nr. 3K-3-295/2009; kt.).

Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė, turėdama galiojančią drausminę nuobaudą, t. y. papeikimą, pakartotinai pažeidė darbo drausmę, nes neatliko darbdavio papildomai jai pavesto darbo per nustatytą terminą. Tačiau kartu teismai nustatė ir tai, kad nurodyto papildomo darbo ieškovė neatliko ne dėl to, jog neketino vykdyti darbdavio įsakymo, bet dėl susiklosčiusių aplinkybių, kai skyriaus, kuriame ji dirba, vedėja nusprendė, kad pirmiau reikia atlikti inventorizaciją, po to sudaryti naikintinų senų dokumentų sąrašus. Teismai nustatė ir tai, kad ieškovė, dirbdama atsakovo įstaigoje daugiau kaip dešimt metų, iki tol neturėjo drausminių nuobaudų. Ištyrę ir įvertinę byloje surinktus faktinius duomenis, teismai priėjo prie vienodos išvados, kad nors formaliai buvo juridinių faktų sudėtis DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytam darbo sutarties nutraukimo pagrindui taikyti, tačiau už papildomai pavesto darbo neatlikimą ieškovei skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – yra per griežta, todėl ją panaikino ir grąžino ieškovę į darbą.

Atsakovo kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, spręsdami dėl ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumo, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl atsakovo argumentų, kad teismai neatsižvelgė į tai, jog dėl ieškovės padaryto darbo drausmės pažeidimo jo įstaigai padaryta turtinės žalos, teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl drausminės atsakomybės, turtinės žalos faktas ir dydis vertintini tik kaip vienas iš kriterijų, parenkant drausminės nuobaudos rūšį. Nagrinėjamu atveju atsakovo paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – teisėtumą ir pagrįstumą teismai vertino atsižvelgdami ir į kitus įstatymo nustatytus drausminės nuobaudos parinkimo kriterijus, t. y. padaryto darbo drausmės pažeidimo sunkumą, aplinkybes, kuriomis jis buvo padarytas, į tai, kaip ieškovė dirbo anksčiau. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai šalių ginčo aplinkybes nustatė ir byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdami proceso teisės normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, todėl kasacinio skundo argumentai dėl CPK 176, 185 straipsnių pažeidimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Atsižvelgdama į pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytas šalių ginčo dėl ieškovės padaryto antrojo darbo drausmės pažeidimo aplinkybes (CPK 353 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas, nuspręsdamas taikyti ieškovei už aptariamą pažeidimą griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, tinkamai nesivadovavo DK 238 straipsnyje nustatytais drausminės nuobaudos parinkimo kriterijais. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad atsakovo parinkta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – buvo per griežta, t. y. neadekvati padarytam darbo drausmės pažeidimui, todėl yra pagrindas pripažinti ją neteisėta.

Dėl DK 240 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo

Atsakovo kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai pažeidė DK 240 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes neįvertino šios teisės normos tikslo ir ieškovės atsisakymo pateikti pasiaiškinimą įtakos skiriant jai drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo dėl DK 240 straipsnio 1 dalies nurodyta, jog darbuotojo rašytinis pasiaiškinimas dėl darbo drausmės pažeidimo yra svarbi drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumo garantija. Šios garantijos nepaisymas trukdo tinkamai ištirti darbo drausmės pažeidimą, drausminės nuobaudos skyrimo sąlygas ir parinkti drausminę nuobaudą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje R. K. v. Zarasų rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-59/2006; 2007 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje R. Ž. v. UAB,,AJ Šokoladas“, bylos Nr. 3K-3-350/2007; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. AB „Smiltynės perkėla“, bylos Nr. 3K-3-551/2007; 2009 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje I. T. v. UAB,,Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-79/2009; kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat nurodyta, kad DK 240 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reglamentavimo tikslas – ne tik užtikrinti darbuotojo teisę pasiaiškinti darbdaviui dėl darbo drausmės pažeidimo, kurį, darbdavio nuomone, darbuotojas yra padaręs, bet ir maksimaliai užtikrinti, kad darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas aplinkybes drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti. Taigi šios teisės normos nuostatos atitinka tiek darbuotojo, tiek darbdavio interesus. Pažeisdamas DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimus, darbdavys pats sau apriboja galimybę išsiaiškinti ir atsižvelgti į visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti. Be to, kasacinio teismo pažymėta ir tai, kad jeigu darbuotojo pateiktas pasiaiškinimas tam tikrais aspektais yra neišsamus ir (ar) nepakankamas tam, jog darbdavys galėtų maksimaliai objektyviai įvertinti susidariusią situaciją, tai jis turėtų pareikalauti, kad darbuotojas pateiktų trūkstamą būtiną informaciją, jeigu taip darbdaviui leidžia elgtis DK 241 nustatyti drausminės nuobaudos skyrimo terminai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje L. V. v. UAB „Žvėryno klinika“, bylos Nr. 3K-3-153/2009).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad darbdavys (atsakovas) raštu pareikalavo, jog darbuotoja (ieškovė) pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo, t. y. neatlikto papildomo darbo, ir nustatė pusės valandos terminą pasiaiškinimui pateikti; ieškovė iki nustatyto termino pasiaiškinimo nepateikė; atsakovas tą pačią dieną atleido ją iš darbo.

Atsakovo kasaciniame skunde teigiama, kad ieškovė, nepateikdama pasiaiškinimo, nebendradarbiavo, pažeidė jo interesus, todėl jai turi tekti neigiami tokio elgesio padariniai.

Nagrinėjamo ginčo aspektu pažymėtina tai, kad ieškovė, žinodama, jog dėl tam tikrų aplinkybių negalės atlikti jai pavesto papildimo darbo per nustatytą terminą, elgdamasi rūpestingai ir atsakingai, turėjo apie tai pranešti darbdaviui, tačiau to nepadarė. Kita vertus, darbdavys, nustatęs nurodytą darbo drausmės pažeidimą, prieš taikydamas dėl to ieškovei drausminę nuobaudą, elgdamasis apdairiai ir atidžiai, turėjo dėti pastangas tam, kad kiek galima išsamiai išsiaiškintų šio pažeidimo padarymo aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, jog atsakovas suteikė ieškovei itin trumpą terminą pasiaiškinimui pateikti; šio negavęs, nesiekė išsiaiškinti, dėl kokių konkrečių priežasčių ieškovė laiku neatliko jai pavesto darbo, ir, remdamasis vien šio darbo neatlikimo per nustatytą terminą faktu, nedelsdamas skyrė griežčiausią drausminę nuobaudą. Kai yra nustatytos tokios šalių ginčo aplinkybės, nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad tik ieškovė nevykdė bendradarbiavimo pareigos ir dėl to jai turi tekti neigiami pasiaiškinimo nepateikimo padariniai. Nagrinėjamu atveju pats atsakovas nesielgė pakankamai atidžiai, apdairiai ir atsakingai. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas, prieš skirdamas ieškovei drausminę nuobaudą, aiškinosi jo nustatyto darbo drausmės pažeidimo aplinkybes su tiesiogine ieškovės vadove, tuo tarpu ši, apklausta teisme kaip liudytoja, nurodė, kad ieškovė kreipėsi į ją dėl dokumentų sunaikinimo sąrašų sudarymo tiek iki jai išeinant atostogų, tiek iš jų sugrįžus, tačiau prioritetas buvo suteiktas inventorizacijai atlikti. Kai bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovei paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – per griežta, atsakovui tenka neigiami nepakankamai atidaus ir rūpestingo jo elgesio padariniai.

Dėl išdėstytų motyvų atsakovo kasacinio skundo argumentai dėl DK 240 straipsnio 1 dalies pažeidimo atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl neturtinės žalos esant darbo santykiams atlyginimo

Ieškovės kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai negynė dėl neteisėto atleidimo iš darbo pažeistų jos teisių neturtinės žalos atlyginimo būdu, taip sumenkino šio instituto darbo teisėje reikšmę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra nurodyta, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas (DK 250 straipsnis), taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta neturtinė žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje B. T. v. Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras, bylos Nr. 3K-3-37/2009; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. P. v. UAB „Vevira“, bylos Nr. 3K-3-464/2009; kt.).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką neteisėto atleidimo iš darbo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo pagrindas ir darbuotojo atleidimo aplinkybės yra tokios, kurios pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis priemonėmis, kaip turtinės žalos atlyginimu, pripažinimu atleidimą iš darbo neteisėtu ar grąžinimu į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007; 2008 m. liepos 29 d. nutartį civilinėje byloje A. G. v. UAB „Skuodo komunalinis ūkis“, bylos Nr. 3K-3-400/2008; 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartį civilinėje byloje I. T. v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-373/2008; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad atleidimas iš darbo visada ir kiekvienam sukelia neigiamų išgyvenimų, tačiau atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu faktas savaime nereiškia, jog darbuotojui padaryta neturtinės žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje I. T. v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-79/2009). Pažymėtina, kad pareiga įrodyti būtinąsias darbdavio atsakomybės neturtinės žalos atlyginimo forma sąlygas tenka darbuotojui.

Nagrinėjamu atveju žemesnės instancijos teismų nenustatyta, kad atsakovas tikslingai siekė atleisti ieškovę iš darbo, priešingai, konstatuota, jog su ja buvo elgiamasi korektiškai, ji nebuvo žeminama. Be to, byloje teismų konstatuota, kad ieškovė nerūpestingai atliko savo darbo pareigas ir dėl to teisėtai buvo sprendžiama dėl drausminės atsakomybės jai taikymo, tik antroji drausminė nuobauda parinkta neadekvati. Apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados, kad ieškovė neįrodė konkrečių neteisėtų darbdavio veiksmų, dėl kurių galėjo kilti neturtinės žalos, ir neturtinės žalos fakto, t. y. nepateikė tinkamų įrodymų, pagrindžiančių, jog jos sveikata pablogėjo dėl įtampos darbe. Kai nenustatyta nurodytų būtinųjų atsakomybės sąlygų, apeliacinės instancijos teismas priėjo prie teisėtos išvados, kad ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo apskritai negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė neturtinės žalos atlyginimo darbo santykiuose institutą, remdamasis vien tuo, jog atleidimas iš darbo sukėlė ieškovei neigiamų emocijų, bet nenustatęs, kad jos patirtos būtent dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, be to, tokios stiprios, intensyvios tiek laiko, tiek masto požiūriu, jog tam, kad būtų apginta pažeista teisė, yra būtinas neturtinės žalos piniginis atlyginimas. Dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog ieškovės patirtos dėl neteisėto atleidimo iš darbo neigiamos emocijos buvo pakankamas pagrindas konstatuoti neturtinės žalos faktą pagal šioje konkrečioje byloje nustatytas šalių darbo ginčo aplinkybes ir priteisti iš darbdavio 1500 Lt neturtinei žalai atlyginti, jo sprendimo dalis panaikinta teisėtai.

Dėl bylinėjimo kasaciniame teisme išlaidų

Tiek ieškovės, tiek atsakovo kasaciniai skundai atmesti, todėl ginčo šalių turėtos bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidos joms neatlyginamos.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 8 d. pažymą dėl ginčo šalių inicijuoto kasacinio proceso patirta 47,78 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kitų būtinų išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Išnagrinėjus kasacinę bylą ir atmetus abiejų šalių kasacinius skundus, nurodytos išlaidos priteistinos iš jų lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno iš jų po 23,89 Lt, į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės G. K. (a. k. duomenys neskelbtini) ir atsakovo Akmenės darbo biržos (juridinio asmens kodas 191435974) po 23,89 Lt (po dvidešimt tris litus 89 ct) procesinių dokumentų įteikimo kasaciniame teisme išlaidų į valstybės biudžetą (mokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 bankas Swedbank AB (banko kodas 7300), įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Gražina Davidonienė

Sigitas Gurevičius