Civilinė byla Nr. 3K-3-313/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
44.2.4.2; 44.5.2.5; 44.5.2.16; 121.20; 123.9
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Gražinos Davidonienės ir Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos valstybei dėl 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.272, 6.273, 6.246, 6.248, 6.249 straipsniai). Ieškovas nurodė, kad 2002 m. lapkričio 9 d. padegus jam priklausančio buto duris, bute kilo gaisras. Nuo gaisro metu padarytų apdegimų ir sužalojimų mirė ieškovo sūnus ir brolis, o ieškovo sveikata buvo sunkiai sutrikdyta, jis apdegė 62 procentus kūno paviršiaus ir 2003 metų pradžioje jam buvo nustatytas I grupės invalidumas. Rokiškio rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 83-1-521-02, kurioje G. V. buvo įtariamas padegęs ieškovo butą ir padaręs nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktuose, 135 straipsnio 2 dalies 7 punkte bei 187 straipsnio 2 dalyje. Ieškovas 2003 m. rugsėjo 2 d. nutarimu pripažintas nukentėjusiuoju. Taip pat 2005 m. kovo 16 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 83-1-00152-05 dėl melagingų parodymų davimo, kuriame įtarimas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį pateiktas G. K., kad ji ikiteisminio tyrimo byloje dėl ieškovo buto padegimo, jo sūnaus ir brolio mirties bei ieškovo sužalojimo, būdama įspėta už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus. Šis ikiteisminis tyrimas 2005 m. rugpjūčio 26 d. nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamosios kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Prokuroro nutarimas nutraukti tyrimą 2007 m. rugsėjo 6 d. buvo panaikintas ir tyrimas atnaujintas, tačiau Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 24 d. nuosprendžiu baudžiamoji byla pagal BK 293 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.
Ieškovas teigė, kad prašoma priteisti neturtinė žala jam padaryta dėl abiem ikiteisminiams tyrimams vadovavusios Rokiškio rajono apylinkės prokuratūros prokurorės I. P. netinkamo ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo, nes ji vilkino tyrimą, iki šiol nusikaltimas neatskleistas, kalti asmenys nenustatyti ir nenubausti. Per ilgą tyrimo laiką įtariamieji asmenys pasislėpė. Be to, baudžiamojoje byloje ilgą laiką ieškovas bei Valstybinė ligonių kasa nebuvo pripažinti civiliniais ieškovais, nesiimta priemonių civiliniam ieškiniui užtikrinti. Dėl užsitęsusio ikiteisminio tyrimo ieškovas teigė patyręs dvasinius išgyvenimus, kiekvieną kartą apklausiant turėjo išgyventi nusikaltimo padarymo metu patirtą stresą, kaskart blogėjo sveikata: kilo kraujo spaudimas, prasidėjo depresija, nerviniai priepuoliai, susijaudinus pradėdavo drebėti visas kūnas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Rokiškio rajono apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 8 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš Lietuvos valstybės 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas nustatė, kad prokurorė I. P. baudžiamąją bylą priėmė savo žinion ir pradėjo parengtinį tardymą 2002 m. lapkričio 25 d. Generalinės prokuratūra 2007 m. spalio 25 d. rašte konstatavo, jog per penkerius tyrimo vykdymo metus nebuvo išaiškintos visos nusikaltimo padarymo aplinkybės, nebuvo iki galo surinkti ir tinkamai užfiksuoti faktiniai duomenys apie padarytą nusikalstamą veiką, be to, padaryta šiurkščių taktinių ir procesinių ikiteisminio tyrimo atlikimo klaidų, ne laiku atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai, neužtvirtinti surinkti įrodymai. Rašte nurodoma, kad tokį nekvalifikuotą ikiteisminio tyrimo atlikimą lėmė ir netinkamas ikiteisminio tyrimo organizavimas ir vadovavimas jam. Teismas taip pat nustatė, jog apie tai, kad, tiriant šį labai sunkų nusikaltimą, pradinėje tyrimo stadijoje nebuvo išnaudotos visos įstatymų priemonės nustatant kaltus asmenis, nurodyta ir generalinio prokuroro pavaduotojo 2004 m. lapkričio 24 d. rašte. Teismas nustatė, kad Generalinės prokuratūros 2008 m. balandžio 22 d. įsakyme Nr. P-339, įvertinus tarnybinio patikrinimo medžiagą, konstatuota, kad prokurorė I. P., organizuodama, kontroliuodama ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaudama baudžiamojoje byloje Nr.83-1-00152-05, aplaidžiai atliko jai pavestas tarnybines pareigas, neužtikrino, kad būtų imtasi visų įstatymo numatytų priemonių per trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką, priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, dėl ko ikiteisminio tyrimo atlikimas užsitęsė ir kaltinamoji išvengė baudžiamosios atsakomybės suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Prokurorei už tarnybinį nusižengimą – netinkamą ikiteisminio tyrimo organizavimą, kontroliavimą ir vadovavimą baudžiamojoje byloje Nr.83-1-00152-05 – paskirta tarnybinė nuobauda - pastaba.
Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad tarp prokurorės padarytų klaidų ir ieškovo patirtų dvasinių išgyvenimų, pablogėjusios sveikatos, nepatogumų dėl užsitęsusio ikiteisminio tyrimo yra priežastinis ryšys, todėl ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra įrodytas ir atitinka CK 6.250 straipsnyje išvardytus tokios žalos atlyginimo pagrindus. Grįsdamas teiginius dėl padarytos neturtinės žalos, teismas nurodė, kad ieškovo šeimos gydytojos parodymai, ligos istorijos išrašas bei ieškovo ambulatorinė kortelė patvirtina, jog ieškovo sveikata blogėja, o dėl užsitęsusio ikiteisminio tyrimo jis patyrė nepatogumus, papildomus dvasinius išgyvenimus ir stresą, nebuvo pasiekti jo teisėti lūkesčiai, kad nusikaltimą padarę asmenys būtų išaiškinti ir nubausti, jam nebuvo atlyginta nusikaltimu padaryta turtinė ir neturtinė žala per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas vadovavosi bendraisiais neturtinės žalos atlyginimo kriterijais, įtvirtintais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgė į tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo suklaidintas dėl liudytojų melagingų parodymų davimo, taip pat į valstybės ekonominę padėtį, jos piliečių materialinį lygį bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šios kategorijos bylose.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 26 d. sprendimu panaikino Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. sprendimą, priėmė naują sprendimą ir ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nėra būtinų civilinės atsakomybės sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp jų. Grįsdama šią išvadą, teisėjų kolegija nurodė, kad CK ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintų asmens teisių garantija siejama su asmeniu, kuriam pareikštas baudžiamasis kaltinimas, taikytos kitos procesinės prievartos priemonės, ir dėl tokių teisių pažeidimų atsiranda šio asmens teisė reikalauti žalos atlyginimo, o valstybei – pareiga žalą atlyginti. Tačiau įstatymai bei tarptautiniai teisės aktai nereglamentuoja žalos, atsiradusios dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų ar neveikimo, dėl kurių neišaiškintas nusikaltimas ir nenustatyti baudžiamojon atsakomybėn trauktini asmenys, atlyginimo. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo nurodomos aplinkybės dėl netinkamo ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo bei su tuo susijusio sveikatos pablogėjimo, negali būti priskiriamos prie CK ir Konvencijos garantuojamų asmens teisių bei laisvių pažeidimų. Ieškovas baudžiamojoje byloje yra nukentėjusysis, jam nebuvo taikytos jokios neteisėtos prievartos priemonės. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatymas įpareigoja ikiteisminio tyrimo institucijas, prokurorus atskleisti nusikaltimą per trumpiausią laiką, tačiau konkrečiai toks laikas nenustatytas jokiuose įstatymuose, o nusikaltimo atskleidimą lemia ne vien šias funkcijas vykdančių pareigūnų veikla, net ir imantis visų galimų priemonių bei aktyvių veiksmų, atskleidžiami ne visi nusikaltimai.
Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas neįrodė neturtinės žalos. Ikiteisminio tyrimo metu ieškovas buvo apklaustas 2003 m. rugsėjo 2 d., 2004 m. balandžio 6 d. bei 2007 m. lapkričio 13 d., todėl, teismo nuomone, negalima teigti, kad dėl dažnų apklausų jis kaskart patirdavo stresą ir tai blogino jo sveikatą. Ieškovas sužalotas gaisro metu, ilgai buvo gydomas, ir tai lėmė, kad jis nukentėjusiuoju pripažintas tik 2003 m. rugsėjo 2 d. Teisėjų kolegija nurodė, jog didžiausia žala ieškovo sveikatai padaryta nusikaltimu, nes buvo apdegęs jo kūnas, ilgą laiką teko gydytis, artimųjų netektis turėjo įtakos ir psichinei būsenai. Ikiteisminis tyrimas tęsiamas iki šiol ir nėra įrodymų, kad jo metu padarytos klaidos būtų ieškovo sveikatos pablogėjimo priežastis. Išaiškinus asmenis (asmenį), kaltus dėl nusikaltimo padarymo, ieškovas jam padarytą žalą galės išieškoti iš šių asmenų (asmens).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. sprendimą ir palikti galioti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netaikė bendrųjų teisės principų. Nors įstatymas tiesiogiai nereguliuoja žalos atlyginimo asmeniui, kuriam nepareikštas baudžiamasis kaltinimas, tačiau nepagrįsta teismo išvada, kad valstybė neprivalo atlyginti žalos, padarytos teisėsaugos institucijų procesiniais aktais baudžiamojo proceso srityje, asmeniui, baudžiamajame procese pripažintam nukentėjusiuoju. Prokurorės veiksmai pažeidė teisės aktų reikalavimus, kasatoriaus teises, jo lūkesčius bei teisėtus interesus, todėl jo pažeistos teisės turi būti ginamos, o patirta žala atlyginama. Valstybinės institucijos civilinės atsakomybės prasme neatleidžiamos nuo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl kasatorius įgijo teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo pagal CK pirmosios knygos V dalies VIII skyriaus bei kitų įstatymų nuostatas (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktai, 1.138 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 6.246-6.248, 6.263, 6.250 straipsniai, 6.272 straipsnio 1, 3 dalys). Teismas nepagrįstai netaikė CK 6.272 straipsnio 1 dalies ir 6.250 straipsnio.
2. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nebuvo įrodytos civilinės atsakomybės sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad prokurorė aplaidžiai atliko jai pavestas tarnybines pareigas, neužtikrino, jog būtų imtasi visų įstatymo priemonių per trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką. Prokurorei už tarnybinį nusižengimą – netinkamą ikiteisminio tyrimo organizavimą, kontroliavimą ir vadovavimą baudžiamojoje byloje Nr. 83-1-00152-05 – buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Teismas neatsižvelgė į tai, kad dėl užsitęsusio ikiteisminio tyrimo šiose baudžiamosiose bylose ieškovas patyrė nepatogumus, papildomus dvasinius išgyvenimus ir stresą, dėl ko pablogėjo jo sveikata, be to, nebuvo pasiekti jo teisėti lūkesčiai, kad nusikaltimą padarę asmenys būtų išaiškinti ir nubausti, per kiek įmanoma trumpesnį laiką jam būtų atlyginta nusikaltimu padaryta žala.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kasatorius siekia nepagrįstai išplėsti valstybės civilinę atsakomybę. CK 6.272 straipsnio 1 dalis nereglamentuoja žalos, atsiradusios dėl prokuroro klaidų, dėl kurių neišaiškintas nusikaltimas ir nenustatyti baudžiamojon atsakomybėn trauktini asmenys, atlyginimo, o CK 6.250 straipsnio 2 dalyje ir 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Be to, įstatymas, įpareigodamas prokurorą ar ikiteisminio tyrimo institucijas atskleisti nusikaltimą per trumpiausią laiką, tokio laiko neapibrėžia. Jis nenustatytas ir jokiuose kituose įstatymuose. Praktika rodo, kad ne visi nusikaltimai atskleidžiami, nes nusikaltimo atskleidimą lemia ne vien šias funkcijas vykdančių pareigūnų veikla, tačiau ir kiti veiksniai: nusikaltimo pavojingumas, jo padarymo aplinkybių sudėtingumas, įrodymai, jų pakankamumas ir kt. Atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimų atskleidimą lemia ne vien tik pareigūnų veiksmai, tačiau ir kiti objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai, kasatoriaus reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra neprotingas ir nesąžiningas.
2. Kasatoriaus nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys yra dėl asmenų, prieš kuriuos buvo vykdytas baudžiamasis persekiojimas, o nagrinėjamu atveju kasatorius ikiteisminio tyrimo procese yra nukentėjusysis.
3. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad nagrinėjamu atveju yra civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Prokurorės klaidos (taktinės ir procesinės) ikiteisminio tyrimo metu nebuvo šiurkščios ir negali būti laikomos neteisėtais veiksmais CK 6.272 straipsnio 1 dalies prasme. Ikiteisminis tyrimas tęsiamas iki šiol, o kasatorius neįrodė, kad jo sveikatos blogėjimo priežastis yra prokurorės ikiteisminio tyrimo metu padarytos klaidos. Teismas pagrįstai konstatavo, kad kasatorius neįrodė ir neturtinės žalos, kurią jis sieja su sveikatos pablogėjimu vykstant ikiteisminiam tyrimui. Didžiausia žala kasatoriaus sveikatai buvo padaryta nusikaltimu. Išaiškinus asmenis, kaltus dėl nusikaltimo padarymo, ieškovas jam padarytą žalą galės išieškoti iš jų.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde keliami klausimai dėl nukentėjusiuoju baudžiamajame procese pripažinto asmens teisės reikalauti iš valstybės atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų ar neveikimo, dėl kurių nebuvo išaiškintas nusikaltimas, bei dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo tokiu atveju.
Dėl nukentėjusio asmens teisės reikšti reikalavimą valstybei dėl žalos, atsiradusios pareigūnams netinkamai atlikus ikiteisminį tyrimą, atlyginimo
Nagrinėjamu atveju keliamas teisės klausimas dėl to, ar baudžiamajame procese nukentėjusiuoju pripažintas asmuo gali reikšti reikalavimus valstybei civiline tvarka dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ar neveikimo, atlyginimo. Kasatorius, kuris yra pripažintas nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje, savo reikalavimą atlyginti žalą grindžia teigdamas, kad ikiteisminiam tyrimui vadovavusi prokurorė vilkino tyrimą, todėl iki šiol nusikaltimas neatskleistas, kalti asmenys nenustatyti ir nenubausti. Dėl užsitęsusio ikiteisminio tyrimo kasatorius nurodo patyręs dvasinius išgyvenimus, pablogėjo jo sveikata. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 6.272 straipsnio nuostatomis, sprendė, kad kasatorius turi teisę reikalauti žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog toks reikalavimas turi būti atmestas, nes įstatyme ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) įtvirtintų asmens teisių garantija siejama su asmeniu, kuriam neteisėtai pareikštas baudžiamasis kaltinimas, taikytos procesinės prievartos priemonės, ir dėl tokių teisių pažeidimų atsiranda šio asmens teisė reikalauti žalos atlyginimo, o valstybei – pareiga žalą atlyginti. Teisėjų kolegijos teigimu, įstatymai, tarptautinės teisės aktai nereglamentuoja žalos, atsiradusios dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų ar neveikimo, dėl kurių neišaiškintas nusikaltimas ir nenustatyti baudžiamojon atsakomybėn trauktini asmenys, atlyginimo. Taigi apeliacinės instancijos teismo argumentai rodo, kad teismas laikėsi pozicijos, jog procesinės teisės pagal Konvenciją garantuojamos tik asmenims, dėl kurių vykdomas baudžiamasis procesas (šiuo atveju - ikiteisminis tyrimas).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju CK 6.272 straipsnio nuostatos negali būti taikomos, nes ši teisės norma reglamentuoja atvejus, kai sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo asmeniui, kuris buvo neteisėtai nuteistas, suimtas, sulaikytas ar jam neteisėtai taikytos procesinės prievartos priemonės. Tačiau nepagrįsta teismo išvada, kad kasatorius, būdamas nukentėjusiu asmeniu baudžiamojoje byloje, negali reikšti reikalavimų valstybei dėl žalos atlyginimo, jei, jo nuomone, nebuvo atliktas tinkamas ikiteisminis tyrimas ir dėl to patirta žalos.
Konvencija pagal Lietuvos teisinės sistemos sandarą ir 1995 m. balandžio 27 d. įstatymą Nr. I-865, kuriuo buvo ratifikuota Konvencija, bei 1997 m. gruodžio 23 d. įstatymą Nr. VIII-582 dėl pareiškimų pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 25 ir 46 straipsnius yra privalomas ir tiesiogiai taikomas teisės aktas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje,,Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ vertindamas Konvencijos santykį su Lietuvos valstybės vidaus teisine sistema konstatavo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra ypatingas tarptautinės teisės šaltinis, kurio tikslas yra visuotinis – siekti, kad Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir kad jų būtų laikomasi ginant ir toliau įgyvendinant žmogaus teises ir pagrindines laisves. Šiuo, t. y. tikslo, požiūriu Konvencija atlieka tokią pat funkciją kaip ir konstitucinės žmogaus teisių garantijos, nes Konstitucija įtvirtina šias garantijas šalyje, o Konvencija – tarptautiniu lygmeniu. Apibrėždamas Konstitucijos ir Konvencijos santykį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad ratifikuota Konvencija taps valstybės teisės aktų sistemos dalimi; ratifikuodama Konvenciją Lietuva kartu prisiims įsipareigojimą garantuoti Konvencijoje įtvirtintas žmogaus teises ir laisves kiekvienam jos jurisdikcijoje esančiam asmeniui; valstybės organai, vykdantys teisinę žmogaus teisių ir laisvių gynybą, turės tiesiogiai taikyti Konstitucijos normas, taip pat įgyvendinti Konvencijos nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje P. J. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-363/2008). Jos aiškinamos ir taikomos remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (Konvencijos 19, 32 straipsniai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje M. B. v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Generalinė prokuratūra, bylos Nr. 3K-3-895/2003; 2004 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje M. B. v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Generalinė prokuratūra, bylos Nr. 3K-7-298/2004; 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-7/2007; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-196/2007).
Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje civilinėje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė Konvencijoje garantuojamas kasatoriaus teises.
Pirma, iš pareikšto ieškinio turinio, proceso metu pateikiamų argumentų dėl ikiteisminio tyrimo neveiksmingumo matyti, kad nagrinėjamu atveju bylai reikšmingas Konvencijos 2 straipsnis (teisė į gyvybę), kuris pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT, Teismas) praktiką suponuoja, be kita ko, pozityvią valstybės pareigą užtikrinti veiksmingą mirties aplinkybių tyrimą. Kasatoriaus skundžiamas baudžiamasis procesas susijęs su dviejų jo artimųjų galimai smurtine mirtimi ir jam pačiam padarytu pavojingu gyvybei sveikatos sutrikdymu. Baudžiamasis procesas jam teisiškai reikšmingas jo artimųjų ir jo paties gyvybės apsaugos procedūriniu aspektu, t. y. jis yra potenciali Konvencijos 2 straipsnio pažeidimo auka (Sadauskienė v. Lithuania, no. 19742/03, decision of 27 November 2007; Menson and Others v. the United Kingdom, no. 47916/99, decision of 6 May 2003).
Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką aplinkybė, jog baudžiamasis procesas dėl mirties tyrimo, kurio neveiksmingumu skundžiasi pareiškėjas, dar nepasibaigęs, savaime nėra kliūtis nagrinėti tokį skundą. Bylose, kuriose Vyriausybės iškelia argumentą, kad skundas pagal Konvencijos 2 straipsnį nepriimtinas, nes paduotas neišnaudojus vidaus teisinės gynybos priemonių (nesulaukus skundžiamo baudžiamojo proceso pabaigos), Teismas paprastai nusprendžia, kad šis prieštaravimas neatskiriamas nuo pareiškėjo argumentų dėl tariamo valstybės procesinių pareigų pagal Konvencijos 2 straipsnį neįvykdymo, todėl šie argumentai svarstytini kartu. Iš esmės tai reiškia, kad Teismas įvertina skundžiamą baudžiamąjį procesą pagal Konvencijos 2 straipsnio reikalavimus, ir tuo atveju, jeigu nustato pagrindą konstatuoti jų pažeidimą, kartu konstatuoja baudžiamojo proceso kaip teisinės gynybos priemonės neveiksmingumą (pavyzdžiui, byla Mojsiejew prieš Lenkiją (Mojsiejew v. Poland, no. 11818/02, judgement of 24 March 2009; byla Trapeznikova prieš Rusiją (Trapeznikova v. Russia, no. 21539/02, judgement of 11 December 2008). Tokiu atveju būtina atsižvelgti bei įvertinti ir tai, kad tebevykstančio baudžiamojo proceso sėkmės perspektyvos taip pat galėtų turėti tam tikrą reikšmę vertinant Konvencijos 2 straipsnio reikalavimų laikymąsi.
Antra, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad EŽTT yra ne kartą, be kita ko ir byloje prieš Lietuvą, konstatavęs, kad civilinis ieškovas baudžiamojoje byloje gali būti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo auka, nes baudžiamasis procesas susijęs su jo civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išsprendimu (Baškiene v. Lithuania, no. 11529/04, judgement of 24 July 2007, § 55-58). Nagrinėjamu atveju kasatorius gaisro ir melagingų parodymų baudžiamosiose bylose yra pareiškęs civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, todėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis šiems procesams taikytina civiliniu aspektu, t. y. ginama kasatoriaus teisė į tai, kad per kiek įmanoma trumpiausią laiką būtų išspręstas jo civilinių teisių klausimas. Be to, Teismo praktikoje tais atvejais, kai dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso (be kita ko, nutraukto pasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui) civilinis ieškovas netenka galimybės susilaukti savo civilinių teisių klausimo išsprendimo baudžiamajame procese, gali būti nustatomas ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojamos asmens teisės į teismą pažeidimas (Baškiene v. Lithuania; Anagnostopoulos c. Gr?ce, no. 54589/00, arr?t du 3 avril 2003; Gousis c. Gr?ce, no 8863/03, arr?t du 29 mars 2007).
Trečia, teisėjų kolegija pažymi, kad valstybei, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, yra taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įtvirtinta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, kad valstybės institucijos ir pareigūnai veiktų teisėtai. Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-364/2008; 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-183/2006). Valstybės pareiga taip pat yra užtikrinti reikiamą valstybės pareigūnų kvalifikaciją, kad dėl nekvalifikuotų pareigūnų veiksmų nebūtų padaroma žalos kitiems asmenims. Kai valstybės pareigūnai veikia aiškiai nekvalifikuotai, valstybei turi būti taikoma didesnė atsakomybė, nes valstybė pažeidė ne tik savo pareigą užtikrinti, kad jos pareigūnai veiktų rūpestingai, bet ir pareigą užtikrinti tinkamą savo pareigūnų kvalifikaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio mėn. 23 d. nutartis civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-604/2005).
Atsižvelgdama į šias aplinkybės, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė kasatoriaus turimas teises, todėl priimtas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas.
Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo
Valstybės civilinė atsakomybė už pareigūnų veiksmus vykdant ikiteisminį tyrimą atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino kasatoriaus ieškinį, konstatavęs, jog yra visos šios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
Iš bylos medžiagos matyti, kad, nustatydamas neteisėtus pareigūnų veiksmus (neveikimą) ikiteisminio tyrimo metu, teismas rėmėsi Generalinės prokuratūros 2007 m. spalio 25 d. raštu, 2004 m. lapkričio 24 d. raštu, 2008 m. balandžio 22 d. įsakymu, kuriuo prokurorei paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Taigi teismas iš esmės rėmėsi Generalinės prokuratūros išvadomis ir paskirta nuobauda, t. y. išvadas dėl valstybės neteisėtų veiksmų civilinės atsakomybės prasme padarė remdamasis praktiškai tik keliuose raštuose išdėstytomis lakoniškomis formuluotėmis dėl netinkamo ikiteisminio tyrimo.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada padaryta nepakankamai ištyrus reikšmingas bylos aplinkybes, todėl negali būti laikoma pagrįsta. Pagal Konvencijos 2 straipsnį pareiga saugoti gyvybę, kartu su valstybių bendrąja pareiga pagal Konvencijos 1 straipsnį kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti šioje Konvencijoje apibrėžtas teises bei laisves taip pat netiesiogiai reikalauja, kad būtų atliekamas tam tikras veiksmingas oficialus tyrimas, kai asmenys yra nužudomi panaudojant jėgą (Sadauskienė v. Lithuania, no. 19742/03, decision of 27 November 2007; Muravskaya v. Ukraine, no. 249/03, judgement of 13 November 2008). Iš Teismo praktikos matyti, kad pastarasis reikalavimas iš esmės reiškia pareigą veiksmingai tirti bet kokią „įtartiną“ mirtį. Pagrindinis tokio tyrimo tikslas yra užtikrinti veiksmingą vidaus teisės, kuri saugo teisę į gyvybę, įgyvendinimą. Tyrimo pobūdis, kuriuo bus pasiektas šis tikslas, gali skirtis esant nevienodoms aplinkybėms, tačiau nepriklausomai nuo taikomo tyrimo metodo institucijos turi veikti savo iniciatyva ir užtikrinti, kad tyrimas būtų „tinkamas“, t. y. leidžiantis nustatyti ir nubausti atsakingus asmenis. Teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog dėl bet kokio tyrimo trūkumo, kuris mažina galimybes nustatyti mirties priežastį ir(ar) kaltininką, gali būti padaryta išvada dėl tyrimo neatitikties Konvencijos 2 straipsnio reikalavimams (Railean v. Moldova, no. 23401/04, judgement of 5 January 2010; Mikayil Mammadov v. Azerbaijan, no. 4762/05, judgement of 17 December 2009; Trapeznikova v. Russia, no. 21539/02, judgement of 11 December 2008, § 80). Tai yra įpareigojimas ne pasiekti tam tikrą rezultatą, o imtis priemonių, nes ikiteisminio tyrimo rezultatą (greitą nusikaltimo atskleidimą) lemia ne vien tik prokuroro ar pareigūnų veiksmai, bet ir kiti objektyvūs, nuo pareigūnų valios ir pastangų nepriklausantys veiksniai. Iš pareigūnų reikalaujama reikiamų maksimalių pastangų, tinkamo ir rūpestingo pareigų vykdymo, o vien aplinkybė, kad tyrimas nerezultatyvus, neduoda pagrindo konstatuoti esant neteisėtus pareigūnų veiksmus ar neveikimą.
Konkrečios aplinkybės, į kurias atsižvelgia Teismas, vertindamas nurodytų principų laikymąsi, ir joms suteikiama reikšmė iš esmės priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad sprendimą dėl tyrimo atitikties Konvencijos 2 straipsniui lemia ne kuri nors viena aplinkybė (nors aišku kai kurios jų gali būti itin reikšmingos), bet jų visuma. Dėl to sprendimas dėl Konvencijos 2 straipsnio turi būti priimamas įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes, t. y. sprendimo civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo priėmimo metu žinomą baudžiamojo proceso (analizuojamu atveju – ikiteisminio tyrimo) eigą, esminius jos momentus, pagrindinius procesinius veiksmus ir sprendimus, kitus svarbius veiksnius, tokius kaip proceso eigą trukdžiusios kliūtys, ir kt. Nustatant valstybės civilinę atsakomybę vadovaujantis tik vienos institucijos gana bendro pobūdžio išvadomis, gali susidaryti įspūdis, kad pastarosioms lyg suteikiama tam tikra prejudicinė galia, kilti abejonių, ar teismas jas patikrino pagal kitus byloje esančius duomenis. Be to, atsakomybę taikant už gana abstrakčiai apibrėžtus neteisėtus veiksmus, gali kilti klausimas dėl tokios atsakomybės numatomumo. Taip pat nepanaudojamos teismų praktikos galimybės netiesiogiai skatinti Konvencijos 2 straipsnio standartų laikymąsi – iš teismo spendimo aišku, kad atsakomybė kyla, jeigu tyrimas yra netinkamas, jame padaryta šiurkščių klaidų ir panašiai, bet kokiose būtent situacijose galima konstatuoti, kad taip yra, lieka nepakankamai aišku. Taigi baudžiamąjį persekiojimą vykdančių institucijų vertinimas nagrinėjamu aspektu yra svarbus įrodymas, tačiau jis neturėtų būti vienintelis.
Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą aiškinimą, turi būti išaiškintos ir įvertintos visos konkrečios aplinkybės, leidžiančios vertinti ikiteisminio tyrimo tinkamumą. Dėl to ir nagrinėjamu atveju, vertinant gaisro tyrimą, reikėtų, be kita ko, konkrečiai nustatyti, kokios priemonės nustatant kaltus asmenis nebuvo išnaudotos pradinėje stadijoje (taip teigiama Generalinės prokuratūros rašte), ar tinkamai atlikta įvykio vietos apžiūra, ar garantuotas tinkamas gaisro priežasčių ekspertizės atlikimas, ar nebuvo negrįžtamai neužfiksuota bylai reikšmingų duomenų ir kokių būtent, ar imtasi priemonių visiems galimiems liudytojams nustatyti ir apklausti bei kt. Reikėtų išsiaiškinti, ar galimus priimtus klaidingus institucijų sprendimus lėmė bylos aplinkybių sudėtingumas ar tyrimo trūkumai. Vertinant gaisro bylos tyrimo atitiktį Konvencijos 2 straipsniui, svarbu išnagrinėti, kiek valstybės institucijų neprofesionalumas, nekompetentingumas, klaidos ir panašiai prisidėjo prie klaidingos versijos (kiek galima spręsti pagal šiuo metu esančius duomenis) pasirinkimo, pasikliovimo netikrais liudytojų parodymais. Be kita ko, svarbu, ar, vertinant liudytojų parodymus, buvo atsižvelgta į šių parodymų patikimumą, ar imtasi priemonių užtikrinti kruopštų jų patikrinimą, galimų prieštaravimų pašalinimą, kokie buvo kiti byloje surinkti duomenys, kiek jie patvirtino minėtus parodymus, ar buvo imtasi priemonių papildomiems, labiau nešališkiems (atsižvelgiant į tai, kad kai kurie liudytojai buvo įtariamojo artimieji) įrodymų šaltiniams nustatyti.
Pagal Konvencijos 2 straipsnį reikalaujamo veiksmingo mirties aplinkybių tyrimo kontekste yra numanomas ir greitumo bei pakankamo operatyvumo reikalavimas (Trapeznikova v. Russia, no. 21539/02, judgement of 11 December 2008, § 81; Trufin c. Roumanie, no. 3990/04, arr?t du 20 octobre 2009). Taigi vertinant gaisro bylos procesą pagal Konvencijos 2 straipsnio reikalavimus svarbu nustatyti, kokia buvo tyrimo eiga, kiek operatyviai buvo atliekami procesiniai veiksmai, ar pagrįsti intervalai tarp atskirų veiksmų, ar buvo nepagrįsto procesinio pasyvumo laikotarpių ir kokių, kokie procesiniai veiksmai atlikti pavėluotai ir dėl kokių priežasčių, kaip tai paveikė galimybes išsiaiškinti gaisro aplinkybes, nustatyti ir patraukti atsakomybėn atsakingus asmenis, t. y. kokie įrodymai arba asmenys buvo prarasti, pavyzdžiui, svarbūs laiku neapklausti liudytojai arba liudytojai, kuriuos reikėjo suvesti akistaton, išvyko ir jų buvimo vieta tapo nežinoma, arba neprisiminė reikšmingų aplinkybių, laiku neparinkus tinkamos kardomosios priemonės pasislėpė įtariamasis; kaip šie trūkumai pakenkė tyrimo sėkmės perspektyvoms ir kt.
Taip pat privalo būti vertinama ir tai, ar nustatyti pareigūnų veiklos trūkumai buvo tokie esminiai, kad būtent dėl jų ikiteisminis tyrimas tapo bevaisis ir negali būti baigiamas.
Galiausiai svarbu įvertinti kasatoriaus kaip nukentėjusiojo įtraukimą į procesą (žr., be kita ko, Sadauskienė v. Lithuania). Vertindamas tai, EŽTT atsižvelgia į tokius elementus, kaip formalus procesinių teisių jam suteikimas (paprastai pripažinimas nukentėjusiuoju, civiliniu ieškovu), galimybės įgyvendinti procesines teises, pavyzdžiui, paduoti skundų, prašymų, gauti atsakymus į juos, būti informuotam apie tyrimo eigą, nors tai nereiškia absoliučios teisės susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, ir kt.
Teismai šioje byloje nurodė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį ir proceso trukmės aspektą, tačiau kasatoriaus skundžiamų baudžiamųjų procesų pagal visus EŽTT praktikoje taikant šią nuostatą suformuotus kriterijus (proceso trukmė, bylos sudėtingumas, besiskundžiančio asmens ir valstybės institucijų elgesys, proceso reikšmė asmeniui) praktiškai nevertino. Pirmosios instancijos teismo nurodytos Generalinės prokuratūros išvados yra svarbus įrodymas, tačiau jis turėtų būti vertinamas kartu su kitais reikšmingais duomenimis, nustatant proceso trukmės atitiktį kiek įmanoma trumpiausio laiko reikalavimui. Būtent, siekiant vertinti, ar procesas yra per ilgas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme, reikia nustatyti jo pradžios ir pabaigos momentą, konkrečią trukmę, po to vertinti proceso eigą pagal pirmiau minėtus kriterijus, be kita ko, analizuoti konkrečius procesinius delsimus, jų priežastis ir t. t. Sprendžiant, ar nebuvo pažeista teisė į bylos nagrinėjimą per kiek įmanoma trumpiausią laiką, vertinama bylos trukmę lemiančių aplinkybių visuma, siekiant nustatyti ne proceso trukmės ilgumą apskritai, bet jos pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje A. D. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-534/2009).
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog kasatorius neįrodė, kad prokurorė ir kiti pareigūnai padarė jam neturtinės žalos, t. y. neįrodė neturtinės žalos, kurią sieja su sveikatos pablogėjimu vykstant ikiteisminiam tyrimui ir kaltų asmenų nenustatymu. Teismo teigimu, kasatorius sužalotas gaisro metu, t. y. žala jam padaryta nusikaltimu, todėl už ją turės atsakyti nusikaltimą padarę asmenys. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia teismo išvada yra ydinga, nes teismas neįvertino to, jog pagal EŽTT praktiką tuo atveju, kai pareiškėjas byloje, kurioje nustatytas Konvencijos 2 straipsnio pažeidimas dėl netinkamo tyrimo, teigia patyręs neturtinės žalos ir prašo ją atlyginti, toks atlyginimas jam gali būti priteisiamas. Tai rodo, kad pripažįstama, kad asmuo patiria neturtinės žalos būtent dėl netinkamos valstybės reakcijos į fundamentalios teisės į gyvybę atėmimą (pvz., Juozaitienė and Bikulčius v. Lithuania, no. 70659/01 and 74371/01, judgement of 24 April 2008; Trufin c. Roumanie, no. 3990/04, arr?t du 20 octobre 2009; Gülen v. Turkey, no. 28226/02, judgement of 14 October 2008).
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su nukentėjusio asmens teise reikalauti valstybės atlyginti žalą dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų vykdant ikiteisminį tyrimą, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė esant nustatytus pareigūnų neteisėtus veiksmus, nes nepakankamai atsižvelgė į visas reikšmingas bylos aplinkybes. Šie teisės normų pažeidimai atitinka CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą kasacijos pagrindą, todėl teismų sprendimai naikintini. Kadangi apeliacinės instancijos teismas padarė teisės aiškinimo klaidą, o dėl pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų byloje reikia išaiškinti ir nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurios nebuvo nustatytos pirmosios instancijos teisme, tai byla turi būti perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Rokiškio rajono apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Gražina Davidonienė
Sigitas Gurevičius
